Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Mindaugo Povilansko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. D. gynėjo advokato Raimundo Jurkos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo R. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 187 straipsnio 3 dalį 4 (keturių) mėnesių laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, įpareigojant per bausmės vykdymo laikotarpį atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą (624,58 Eur) ir uždraudžiant visą bausmės vykdymo laikotarpį vartoti psichiką veikiančias medžiagas (tarp jų ir alkoholį).

Nukentėjusiojo A. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir nukentėjusiajam iš R. D. priteista 624,58 Eur turtinei žalai atlyginti, taip pat 920 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Šiuo nuosprendžiu taip pat R. D. išteisintas pagal BK 145 straipsni 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), tačiau ši nuosprendžio dalis neskundžiama.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, nebent nustato esminius BPK pažeidimus. Šia nuostata apibrėžiamos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos ir teismo pareiga patikrinti bylą tokia apimtimi, kuri nurodyta apeliaciniame skunde, t. y. atsižvelgiant į skunde išdėstytus nuosprendžio apskundimo pagrindus ir motyvus, taip pat papildomai patikrinti, ar priimant skundžiamą nuosprendį nėra padaryti esminiai BPK pažeidimai. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistojo gynėjas nesutinka su jo ginamojo nuteisimu pagal BK 187 straipsnio 3 dalį. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, netinkamai įvertino įrodymus. Be to, neteisingai aiškino baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl turto vertės, nepagrįstai ją sutapatindamas su patirtos turtinės žalos sąvoka. Teisėjų kolegija, neįžvelgusi esminių BPK pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl veikos faktinių aplinkybių

Pažymėtina, kad byloje esančių duomenų vertinimas ir jų pripažinimas yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Visus įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų, o juos vertinti pagal 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir sulyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-440-2010, 2K-309/2011 ir kt.).

Skundžiamu nuosprendžiu R. D. nuteistas už tai, kad konflikto su A. K. metu tyčia ramentu 10 kartų sudavė į šio naudojamo automobilio „Toyota Prius“ kėbulą ir apgadino galinį statramstį, dešinės pusės galines dureles, po to, paėmęs akmenį, metė jį ir išdaužė automobilio galinio lango stiklą. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir netinkamai įvertino įrodymus, t. y. nesirėmė nuosekliais nuteistojo R. D. ir liudytojo M. D. parodymais, o išskirtinę reikšmę suteikė nukentėjusiojo A. K. ir jo posūnio T. P. duotiems parodymams, kurie yra prieštaringi, tarpusavyje nesutampantys ir nepatvirtinti kitais byloje esančiais įrodymais. Be to, nuteistojo gynėjo įsitikinimu, byloje nenustatyta, koks buvo automobilio apgadinimo mechanizmas, t. y. kokiu būdu R. D. galėjo apgadinti automobilį, taip pat byloje nepašalinti prieštaravimai, ar automobilio stiklas buvo išdaužtas ramentais ar akmeniu. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais, kadangi juos paneigia ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisiamojo posėdžio metu patikrinti bei ištirti įrodymai.

Nuteistasis R. D. ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme kaltės dėl automobilio apgadinimo nepripažino. Ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme teigė, kad ramentais nukentėjusiojo automobilio nedaužė, nemėtė jokio akmens į automobilį, be to, jo įsitikinimu, pats nukentėjusysis galėjo sudaužyti automobilio lango stiklą, kai atiminėjo iš nuteistojo ramentus. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu R. D. parodė, kad nagrinėjamo įvykio dieną pas jį į garažą atvyko A. K. su savo posūniu. Tarp jo ir nukentėjusiojo A. K. prasidėjo žodinis konfliktas dėl to, kad A. K. negrąžina jam skolos, jie šiek tiek susistumdė ir jis pasakė A. K., kad eitų lauk iš garažo, nes nenori jo matyti. A. K. išėjus iš garažo, nuėjo paskui jį. Prie automobilio jie toliau su A. K. konfliktavo. Žodinio konflikto metu A. K. vėl jį užsipuolė, pradėjo stumdyti, jis (R. D.) ramentais pradėjo nuo A. K. gintis, tada šis atėmė iš jo ramentus ir jis nugriuvo ant žemės. Atėmęs ramentus, A. K. juos išmėtė į kaimyno daržą. Pasak R. D., galimai A. K. atimdamas iš jo ramentus, pats ir sudaužė savo automobilio stiklą. Jis (R. D.) stiklo nedaužė ir akmens nemetė. Jam jau gulint ant žemės, kaimyno žmona atnešė jo ramentus (1 t., b. l. 112–113). Papildomos apklausos metu R. D. parodė, kad po žodinio konflikto, įvykusio su A. K. garaže, jis išėjo į lauką. Tuo metu prie automobilio buvo jis (R. D.) ir A. K., tačiau šio posūnio jis nematė, pamatė tik tuo metu, kai A. K. jau jį (R. D.) pargriovė ant žemės. Į A. K. automobilį jis akmenų nemetė, kaip dužo galinis automobilio stiklas jis nežino ir nematė, galimai A. K., kai atiminėjo iš jo ramentus, pats išdaužė galinį stiklą ir apgadino savo automobilio statramstį ir galines duris (1 t., b. l. 132–133). Analogiškos pozicijos nuteistasis laikėsi ir duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina, kad nors, nuteistojo parodymai turi svarbų vaidmenį įrodinėjimo procese, tačiau tai nėra vienintelis duomenų apie byloje įrodinėtinas aplinkybes šaltinis. Nagrinėjamu atveju nuteistojo duotus parodymus paneigia nukentėjusiojo A. K., liudytojo T. P. parodymai, policijos pareigūnų Kūno kamerų vaizdo įrašai bei kiti byloje esantys įrodymai. Be to, R. D. iškelta versija, kad nukentėjusysis galėjo pats apgadinti automobilį atimdamas iš jo (nuteistojo) ramentus, yra neįtikinama, įvertinant automobiliui padarytus sugadinimus ir jų lokalizaciją.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo R. D. versiją, neapsiribojo vien nukentėjusiojo ir liudytojo T. P. parodymais, tačiau aptarė bei įvertino ir kitus įrodymus, kurie patvirtina būtent nukentėjusiojo versiją. Policijos pareigūnų Kūno kameros vaizdo įraše Nr. PSS-20230514-144459UTC+0300.mp4 yra užfiksuota, kaip pats R. D. į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams nurodė „atvažiavo čia <...> aš išėjau su ramentais, nes aš invalidas, jis man ramentą išlupo iš rankų ir aš nukritau, atsikelti be ramentų, nu ir tai aplamai, atsikelti negaliu, nu tai paėmiau akmenį, mečiau į jį, nuo jo atšoko ir į stiklą pataikė ir jis dabar iš manęs reikalauja pinigų“. Taigi, nuteistasis R. D. atvykusiems policijos pareigūnams paaiškino kad nugriuvęs paėmė akmenį ir jį metė į A. K., tačiau akmuo nuo jo atšoko ir pataikė į stiklą. Šiuo atveju nėra svarbu, kad nuteistasis nurodė, jog akmenį metė į nukentėjusįjį ir tik nuo jo atšokęs akmuo pataikė į automobilio galinį stiklą. Svarbu, kad nuteistasis pripažino patį faktą, jog metė akmenį. Primintina, kad vėlesnių apklausų metu nuteistasis išvis teigė, kad nukentėjusysis pats išdaužė automobilio stiklą, atėmęs iš nuteistojo ramentus. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas, kodėl pirmosios instancijos teismas nepatikėjo nuteistuoju, tačiau patikėjo nukentėjusiuoju. Esant tokioms R. D. nurodytoms prieštaringoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo parodymus vertino kritiškai ir jais nesivadovavo. Be to, kaip minėta, A. K. teigė, kad tuo metu, kai R. D. buvo ant žemės, jis sėdėjo automobilyje su posūniu, bandydamas išvažiuoti, vadinasi, R. D. nurodydamas policijos pareigūnams, kad metė akmenį į A. K., iš tikrųjų metė į automobilį ir tokiu būdu išdaužė jam galinį automobilio langą. Nukentėjusiojo nurodytus automobilio apgadinimus patvirtina ir byloje pateiktos fotonuotraukos, kuriose užfiksuotas apgadintas statramstis, dešinėje pusėje apgadintos galinės durys ir išdaužtas galinis langas (1 t., b. l. 16–18, 54–57).

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo nuteistojo R. D. sūnaus liudytojo M. D. parodymais, kurio teigimu, nukentėjusysis A. K. jam pasakė, jog automobilio stiklas buvo išdaužtas ramentu. Pastebėtina, kad, nors aplinkybę, jog nukentėjusysis po automobilio apgadinimo kalbėjosi su M. D. apie įvykusią situaciją, patvirtino tiek T. P., tiek pats nukentėjusysis, vis dėlto byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusysis nuteistojo sūnui pasakė, jog automobilio stiklas buvo išdaužtas būtent ramentu. Ikiteisminio tyrimo metu M. D. nurodė, jog neatsimena, ką nukentėjusysis A. K. jam pasakė pasiteiravus dėl nagrinėjamo įvykio, tačiau apklaustas teisiamajame posėdyje M. D. iš dalies pakeitė savo parodymus bei nurodė, kad nukentėjusysis jam papasakojo, jog automobilio langas buvo išdaužtas ramentu. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu M. D. parodė, kad nagrinėjamo įvykio dieną jis tvarkėsi garaže, o jo tėvas R. D. tuo metu buvo kitame garaže. Jis girdėjo, kad pas tėvą kažkas atvyko, tačiau kas, nekreipė dėmesio, kadangi pas jį dažnai kažkas atvažiuoja. Atvykęs vyriškis (kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo A. K.) prieš užeinant pas tėvą į garažą, atėjo pas jį į kitą garažą ir paklausė, ar jis galės už butelį išardyti automobilį, jis nesutiko, po to jis dar skambino jų kaimynui S., jam taip pat siūlė išardyti automobilį, tačiau jis taip pat nesutiko. Vėliau A. K. nuėjo pas tėvą į garažą, ar jis ten užėjo vienas, ar su vaiku, su kuriuo atvyko, jis (M. D.) nematė. Būdamas garaže, girdėjo žodinį konfliktą tarp jo tėvo ir A. K.. Išgirdęs garsus, išėjo iš garažo ir pamatė, kad jo tėvas stovi lauke, šalia jo stovi A. K. ir atima iš jo tėvo ramentus, po to tėvas nukrenta ant žemės, kadangi be ramentų jis vaikščioti negali. Tuo metu atvykusio A. K. galinis automobilio langas jau buvo išdaužtas, kaip ir kokiu būdu langas išdužo, jis nematė, taip pat nematė, ar jis tikrai išdužo būtent čia, ar galimai jis atvyko jau su išdaužtu prašyti jo tėvo, kad šis jį pakeistų. Jis (M. D.) paklausė A. K., kas čia vyksta, ką jis jam atsakė, neatsimena, A. K. aiškino, kad tėvas jį užpuolė. Po to A. K. iškvietė policijos pareigūnus, kuriems pasakė, kad jo tėvas išdaužė jam galinį automobilio stiklą (1 t., b. l. 83–84). Apklaustas M. D. teisiamojo posėdžio metu laikėsi savo ankstesnių parodymų, tačiau jau papildomai nurodė, jog tėvas jam sakė, kad langas buvo išdaužtas ramentais, kai jie grūmėsi, A. K. pasakojo jam tą patį. Teisėjų kolegijos vertinimu, M. D. duoti parodymai vertinami kritiškai, kadangi jie nenuoseklūs ir jų nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai, juolab, paties M. D. teigimu, jis, išėjęs iš savo garažo, matė stovinčius savo tėvą ir nukentėjusįjį, kuris atėmė iš tėvo ramentus ir šis pargriuvo ant žemės, automobilio galinis stiklas tuo metu jau buvo sudužęs, nors, kaip matyti iš nuoseklių nukentėjusiojo ir jo posūnio parodymų, M. D. buvo lauke dar tuo metu, kad nukentėjusysis su posūniu išėjo iš garažo ir lauke sutiko M. D., su kuriuo kalbėjosi būtent apie garaže įvykusį žodinį konfliktą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti šiais nukentėjusiojo ir jo posūnio parodymais, kadangi jie yra nuoseklūs ir tarpusavyje sutampa, be to, yra logiški. Kitaip nei liudytojo M. D. parodymai. Jo teigimu, jis būdamas savo garaže girdėjo žodinį konfliktą, vykstantį tėvo garaže. Reaguodamas į tai, išėjo iš savo garažo ir iškart pamatė lauke stovinčius savo tėvą ir nukentėjusįjį. Visi, turint omeny, kad nuteistasis sunkiai vaikšto, naudojasi ramentais, kritiškai vertintini liudytojo parodymai, jog jis išėjo į lauką iš savo garažo tik tada, kai konfliktas tęsėsi prie automobilio. Šiuo atveju labiau įtikinami yra nukentėjusiojo ir jo posūnio parodymai, kad jiems išėjus iš R. D. garažo, t. y. iki veiksmų prie automobilio, jie lauke dar sutiko M. D.. Kaip matyti, liudytojas M. D. turėjo matyti tiek savo tėvo, tiek nukentėjusiojo veiksmus prie automobilio, tačiau apklausiamas papasakojo tik apie nukentėjusiojo veiksmus, šiam atimant iš tėvo ramentus, nutylėdamas apie savo tėvo veiksmus. Papildomai pažymėtina tai, kad šis liudytojas kėlė nepagrįstas versijas, jog nukentėjusysis galėjo atvažiuoti jau su išdaužtu stiklu, nors pats nuteistasis šių aplinkybių nepatvirtino. Priešingai, kėlė įvairias versijas kaip automobilis galėjo būti apgadintas paties nukentėjusiojo, šiam atimant iš nuteistojo ramentus. Atkreiptinas dėmesys ir į pirmosios instancijos teisme apklausto liudytojo D. Š. (nuteistojo kaimyno) parodymus. Jis parodė, kad savo sklype pjaudamas žolę pamatė, kad atvyko A. K. į R. D. garažą. Pamatė juos išeinančius ir kalbančius pakeltu balsu. Taip pat matė R. D. sūnų. R. D. su A. K. pasuko už namo, iš paskos M. D. (2 t., b. l. 108–110). Šiame kontekste svarbia tampa priežastis, dėl kurios A. K. atėmė iš nuteistojo ramentus. Atsižvelgiant į viso konflikto aplinkybes (nukentėjusysis, supratęs, kad nuteistasis yra neadekvatus, išėjo iš šio garažo ir ketino tiesiog išvažiuoti), nukentėjusysis neturėjo kitos priežasties atimti iš nuteistojo ramentus, išskyrus tą, kad nuteistasis ramentais pradėjo daužyti nukentėjusiojo automobilį.

Teisėjų kolegija nesutinka ir su apeliaciniame skunde išdėstyta versija, kad nuteistasis R. D. negalėjo fiziškai prieiti prie automobilio durų, stovint automobiliui prieiti nebuvo vietos, nes ten yra šlaitas ir šalia augantys krūmai. Iš policijos pareigūnų Kūno kameros vaizdo įrašo Nr. PSS-20230514-144459UTC+0300.mp4 aiškiai matyti, kad erdvė tarp automobilio ir šalia augančių krūmų yra pakankama, todėl tai neturėjo užkirsti kelio nuteistajam prieiti prie automobilio, juolab, jį apgadinti ramentais. Šios išvados nekeičia ir aplinkybė, kad automobilis buvo patrauktas iš tos vietos, kurioje nuteistasis daužė jį ramentu. Pasak nukentėjusiojo ir jo posūnio, akmenys buvo mesti jiems ketinant išvažiuoti. Visgi, kaip matyti, jie nedaug pajudėjo iš vietos, nes automobilis pradėjo buksuoti ir būtent tuo metu akmuo pataikė į galinį stiklą.

Apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama pirminiams policijos pareigūnų veiksmams, atvykus į įvykio vietą, ikiteisminio tyrimo kokybei, t. y. nebuvo apžiūrėta įvykio vieta, atlikti matavimai, neapžiūrėti ramentai ir pan.. Nepaisant to, kad byloje nebuvo atlikti apelianto nurodyti procesiniai veiksmai, pažymėtina, jog įrodinėjimas baudžiamajame procese nėra begalinis, jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios bylai aplinkybės ir nelieka pagrindo manyti, jog naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-248/2014, 2K-344-788/2015). Baudžiamojo proceso normos nereikalauja, kad kiekvienoje byloje turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės ir to nepadarius pažeidžiamos kaltinamojo procesinės teisės ir įrodinėjimo tvarka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-463/2011, 2K-339/2011, 2K-157/2012, 2K-P-178/2012, 2K-483-976/2015, 2K-515-976/2015). Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje buvo atlikti būtiniausi procesiniai veiksmai ir surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad R. D. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Taigi, įvertinus visus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, juos palyginus tarpusavyje ir susiejus į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai įvertino visus byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad R. D. savo tyčiniais veiksmais ramentu daužė automobilio „Toyota Prius“ galinę dalį, metė akmenį ir išdaužė galinį automobilio stiklą bei tokiu būdu apgadino automobilį.

Dėl veikos kvalifikavimo

Nuteistojo R. D. veika tiek kaltinamajame akte, tiek skundžiamame nuosprendyje kvalifikuota pagal BK 187 straipsnį 3 dalį. Šiame straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už svetimo turto sunaikinimą ar sugadinimą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad turtas laikomas sunaikintu, kai jis netenka savo ekonominės ir ūkinės vertės ir jo nebegalima naudoti pagal paskirtį, o turto sugadinimu laikomas toks turto savybių praradimo laipsnis, kai jo vertė sumažėja ir jis iš dalies tampa netinkamas naudoti pagal tikslinę paskirtį, bet vartojamosios savybės gali būti atkurtos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-14-387/2022).

Teisėjų kolegija pažymi, kad sunaikinto ar sugadinto turto vertės dydis yra vienas iš kriterijų, pagal kurį veika kvalifikuojama kaip nesunkus (BK 187 straipsnio 1 dalis) ar apysunkis nusikaltimas (2 dalis), baudžiamasis nusižengimas (3 dalis) ar administracinis nusižengimas (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 115 straipsnis). Tyčinio svetimo turto sunaikinimo ar sugadinimo padariniai nustatomi pagal tokio turto vertę, buvusią nusikalstamos veikos darymo metu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-298-697/2016, 5 punktas ir jame nurodyta teismų praktika). Pritardama apeliacinio skundo argumentams, susijusiems su sugadinto turto vertės požymiu, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad BK 190 straipsnyje pateiktas turto vertės išaiškinimas nėra tapatus padarytos žalos dydžiui. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad, kvalifikuojant veiką pagal BK 187 straipsnį, sugadinto ar sunaikinto turto vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte, tačiau ne tokio daikto (turto) atkūrimo (atstatymo) sąnaudomis (kaštais) ar jo sunaikinimo pasekmėmis, kurios nėra šią nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-128-511/2022). Kita vertus, tiek skundžiamame nuosprendyje, tiek apeliaciniame skunde pripažįstama, kad teismų praktikoje dėl BK 187 ir 190 straipsniuose vartojamų sąvokų „vertė“ ir „žala“ esmės ir santykio nėra vieningos pozicijos. Teismų praktikoje pasitaiko ir ne tokių kategoriškų išaiškinimų, t. y. pripažįstama, kad turto vertė gali būti nustatoma įvairiais būdais: pagal pirkimo–pardavimo sandorių kainą, turto sukūrimo (atkūrimo), įsigijimo kaštus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-298-697/2016, 2K-14-387/2022, 2K-268-682/2023). Skundžiamame nuosprendyje pateikti labiausiai šiai bylai atitinkantys kasacinės instancijos teismo praktikos pavyzdžiai, kuriuose išaiškinta, kad toks poveikis turtui, kai pakeičiama turto estetinė išvaizda, o jai atkurti reikalinga atlikti remonto darbus, BK 187 straipsnio prasme laikytinas turto sugadinimu ir dėl sugadinto turto vertės spręstina pagal turto atkūrimo kaštus. Priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi ir Vilniaus apygardos teismo nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-106-957/2024, pateiktais išaiškinimais, pagal kuriuos turto sugadinimo atveju, jei dėl kaltininko veiksmų sumažėja jo vertė, tačiau ji iš esmės gali būti atstatyta žymiai mažesnėmis sąnaudomis, tokio turto vertės nustatymas galimas ir pagal turto atkūrimo (atstatymo) kaštus. Apeliantas nagrinėjamu atveju siūlo vadovautis kita vėlesne Vilniaus apygardos teismo nutartimi, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1A-115-806/2024, kurioje atkartojama jau minėta kasacinio teismo praktika, pagal kurią sugadinto turto vertė negali būti nustatoma pagal tokio daikto atkūrimo (atstatymo) sąnaudas (kaštus). Visgi teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes labiausiai atitinka skundžiamame nuosprendyje, o ne apeliaciniame skunde nurodyta Vilniaus apygardos teismo baudžiamoji byla. Pirmoje (1A-106-957/2024) iš minėtų bylų buvo nagrinėjamas įvykis dėl automobilio priekinių keleivio pusės durelių, o vėlesnėje (1A-115-806/2024) – šiltnamio sugadinimo.

Nagrinėjamoje byloje nuteistojo veiksmais buvo apgadinti automobilio galinis statramstis ir dešinės pusės galinės durelės, taip pat išdaužtas galinis stiklas. Statramsčio ir durelių vertė nustatyta pagal šių detalių atkūrimo (atstatymo) kaštus, o galinio stiklo – pagal jo vertę. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas klaidų, nustatydamas sugadinto turto vertę, nepadarė. Skundžiamame nuosprendyje teisingai nurodyta, kad automobilio galinis statramstis ir durelės buvo apgadintos paviršutiniškai ir jų keitimas būtų brangesnis ir sudėtingesnis, nei remontas. Iš turto vertintojo E. L. Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitos (1 t., b. l. 58–65), kuria pagrįstai rėmėsi pirmosios instancijos teismas, matyti, kad statramsčio remonto ir perdažymo darbų (su medžiagomis) kaina yra 94,17 Eur, o durelių – 93,15 Eur. Taigi, šių detalių vertės nustatymas pagal atkūrimo (atstatymo) kaštus yra netgi naudingesnis nuteistajam. Toje pačioje ataskaitoje nurodyta, kad galinio stiklo vertė yra 287,42 Eur (1 t., b. l. 49). Būtent tokia vertė nustatyta ir skundžiamame nuosprendyje. Apelianto teigimu, viename iš ataskaitos priedų pateiktas duomenų išrašas dėl detalių nuvertinimo, iš kurio matyti, kad turi būti taikomas bendras nuvertinimas detalėms – 49,79 proc. (1 t., b. l. 62), todėl reali minėto stiklo vertė yra vos 143,10 Eur. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su šiais argumentais, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad byloje pateikti ir kiti duomenys, leidžiantys spręsti apie aptariamo automobilio galinio stiklo vertę, t. y. duomenys iš internetinės naudotų automobilių detalių parduotuvės „Srotas24.lt“ (2 t., b. l. 193–195). Iš jų matyti, kad automobilio „Toyota Prius“, 2009–2015 m. laidos galinio bagažinės dangčio stiklo kaina vyrauja nuo 260 iki 324 Eur. Tai reiškia, kad reali šio daikto rinkos vertė yra labai artima (net didesnė) byloje, vadovaujantis kitais duomenimis, nustatytai vertei, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad ji yra akivaizdžiai neteisinga. Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nuteistojo sugadinto turto vertę.

Dėl bausmės

Teisėjų kolegija nenustatė ir esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų už padarytą nusikalstamą veiką parenkant nuteistajam bausmės rūšį ir nustatant jos dydį. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas skirtinos bausmės nuteistajam klausimą, vadovaudamasis baudžiamojoje byloje surinkta medžiaga, tinkamai atsižvelgė į BK 54 straipsnyje nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus ir išanalizavo visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. R. D. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tiesiogine tyčia padarytą nusikalstamą veiką, kuri priskiriama baudžiamojo nusižengimo kategorijai (BK 187 straipsnio 3 dalis, 12 straipsnis). Parinkdamas bausmės rūšį ir jos dydį pirmosios instancijos teismas nustatė ir atsižvelgė į tai, kad nėra nustatyta jokių R. D. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad skiriant bausmę R. D. buvo įvertinti ir jo asmenybę charakterizuojantys duomenys. R. D. anksčiau teistas, vedęs, pensininkas, baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, byloje nėra duomenų apie R. D. gydymąsi psichiatrinėse ligoninėse ar įrašymą į priklausomybės ligų įskaitą. Šių aplinkybių visuma leido pirmosios instancijos teismui padaryti teisingą išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis ir tikslai gali būti pasiekti R. D. už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 3 dalyje, paskyrus straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės apribojimą, jo dydį nustatant artimą baudžiamajame įstatyme numatytam šios bausmės rūšies minimaliam dydžiui (BK 48 straipsnio 2 dalis). Vadovaujantis BK 48 straipsnio nuostatomis, nuteistajam kartu su bausme, paskirti taip ir įpareigojimai bei draudimai, t. y. įpareigojant per laisvės apribojimo bausmės vykdymo laikotarpį atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą (624,58 Eur) ir uždraudžiant visą laisvės apribojimo bausmės vykdymo laikotarpį vartoti psichiką veikiančias medžiagas (tarp jų ir alkoholį). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visas BK 54 straipsnyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes nustatė ir įvertino teisingai bei už padarytą nusikalstamą veiką paskyrė tinkamos rūšies bausmę ir teisingai nustatė jos dydį. Apeliaciniame skunde nenurodyti argumentai dėl paskirtos bausmės, todėl teisėjų kolegija dėl to plačiau nepasisako.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistojo R. D. gynėjo advokato Raimundo Jurkos apeliacinį skundą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.