Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. nuteistas pagal BK 129 str. 2 d. 2 p., 8 p. laisvės atėmimu 9 (devyneriems) metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistųjų A. K. ir A. M. solidariai priteista 11 624, 68 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 70 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam S. K., 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam G. K., 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai I. K., taip pat 1277,65 Lt turtinės žalos atlyginimo VSDFV Šilalės skyriui.

Nukentėjusiosios I. K. atstovės L. M. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo atmestas.

Paliktas galioti Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi paskirtas laikinas A. K. nuosavybės teisės apribojimas į AB „DNB bankas“ esančią banko sąskaitą.

Šioje byloje taip pat nuteistas A. M., dėl jo nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. nuteistas už tai, kad dėl chuliganiškų paskatų nužudė bejėgiškos būklės žmogų. Šią nusikalstamą veiką jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

A. K. 2012-05-08, laikotarpiu nuo 16 iki 16.50 val., tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, viešoje vietoje - ant Neries upės kranto, ties Sąjungos aikšte, Kaune, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, įžūliais tyčiniais veiksmais siekdamas priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, be dingsties, veikdamas bendrininkų grupe su A. M., tyčia bendrais veiksmais panaudojo fizinį smurtą - sudavė rankomis bei kojomis ne mažiau kaip keturis kartus dėl sunkaus girtumo negalinčiam priešintis ir dėl to esančiam bejėgiškos būklės R. K. į galvą, krūtinę ir kairį petį, tuo padarė nukentėjusiajam kraujosruvas nosies kairės pusės - skruosto, kairio žando, kairio peties sąnario - nugaros, krūtinės dešinės pusės raumenyse, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą, po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, veikdamas bendrai su A. M., nunešė R. K. prie Neries upės ir tyčia įmetė į vandenį, dėl ko R. K. mirė nuo uždusimo prigėręs vandenyje. Tokiu būdu tyčia dėl chuliganiškų paskatų nužudė bejėgiškos būklės R. K..

Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis su nuosprendžiu nesutinka. Teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, neteisingai paskyrė bausmę, neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Nuteistasis nurodo, kad kaltu jis prisipažino, tačiau nesiekė R. K. tyčia sužaloti ar nužudyti, neturėjo tikslo atimti jam gyvybės ir mano, kad byloje nėra surinkta objektyvių neginčijamų jo kaltės įrodymų.

Faktinės bylos aplinkybės. 2012-05-08 jis buvo pakviestas pasivaišinti prie Neries upės. Kai jis, A. M., S. K. nuėjo prie upės, įvykio vietoje rado L. M., I. V. ir R. K.. R. K. buvo neblaivus, susitikę visi gėrė. R. K. įvykio vietoje gėrė daug alkoholio, buvo stipriai girtas, todėl atsigulė prie krūmų pamiegoti. Vėliau A. M. pradėjo iš R. K. tyčiotis, nusišlapino jam ant galvos, bandė ant jo tuštintis, smurtavo, jį gulintį spardė. Jis pats taip pat įspyrė kelis kartus į nugarą ar kojas, norėdamas jį pažadinti. A. M. pasiūlius nukentėjusįjį įmesti į upę, kad atsigaivintų, jis sutiko. Jis benešdamas nukentėjusįjį paslydo ir paleido nukentėjusįjį į vandenį prie upės kranto. Jis bandė nukentėjusįjį gelbėti, bet nepavyko, nukentėjusysis nuskendo. L. M. kvietė pagalbą, bet gelbėtojai jo nerado.

Jis ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad yra kaltas, nes prisidėjo kaltais veiksmais, dėl ko labai gailisi, tačiau neturėjo tikslo tyčia nužudyti, nesiekė pakenkti nukentėjusiajam, kad mesdamas jį į vandenį nesuvokė, jog jį pagaus srovė ir nukentėjusysis nuskęs, nenumatė pavojingų pasekmių, tačiau teismas jo parodymus nepagrįstai atmetė.

Dėl įrodymų vertinimo. Nuteistasis nesutinka su Kauno apygardos teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir nurodo, kad teismas neobjektyviai įvertino faktines bylos aplinkybes.

Tai kad jis su A. M., nešdamas į vandenį nukentėjusįjį ir jį įmesdamas, tyčia, sąmoningai siekė jį nužudyti. Jis nesutinka su nuosprendžio motyvu, jog suprato, kad savo veiksmais gali sukelti žmogaus mirtį ir to siekė tyčia įmesdamas į vandenį, dėl ko R. K. mirė, nes tai netiesa. Jis pats nešė nukentėjusįjį, kad šį atgaivintų, tačiau priėjęs prie kranto paslydo, todėl nukentėjusįjį įmetė į vandenį prie kranto.

Jis nesiekė nužudyti nukentėjusiojo ir pamatęs, kad pastarasis skęsta, šoko į vandenį, kad jį išgelbėtų, bet nesėkmingai, nes kairę koją sutraukė mėšlungis, todėl tiesiog fiziškai nepajėgė jo išgelbėti, o stipri vandens srovė nunešė nukentėjusįjį. A. M. pasiūlė nukentėjusįjį nunešti prie upės tam, kad būtų galima jį atgaivinti, o ne žudyti. Be to, nešti prie vandens nukentėjusįjį pritarė ir kiti asmenys, buvę įvykio vietoje, tai nurodė liudytoja L. M., kuri parodė, kad „visi pritarėme“ (2 t. 97- 98 b.l.). Įmetus nukentėjusįjį į upę prie kranto, jis jo tolyn į upę nestūmė.

Nuteistasis nesutinka su teismo išvada, kad jis dėl chuliganiškų paskatų nužudė bejėgiškos būklės R. K., nebuvo jokio išankstinio susitarimo spardyti nukentėjusįjį, buvo tikslas tik tik prižadinti. Šią aplinkybę patvirtina liudytoja I. V.. Jis iš nukentėjusiojo nesityčiojo, ant jo nesišlapino. Jis pripažįsta, jog yra kaltas dėl to, kad nukentėjusiajam kelis kartus įspyrė į nugarą ar kojų sritį tam, kad jį pažadintų.

Liudytojų parodymai yra prieštaringi, o prieštaravimai teisme nebuvo pašalinti. Teismas vadovavosi liudytojų L. M., I. V., S. K. parodymais, tačiau jie visi irgi girtavo, buvo įvykio vietoje ir galėjo neleisti, prieštarauti dėl nukentėjusiojo besaikio alkoholio gėrimo, fizinio smurto naudojimo R. K. atžvilgiu ar jo įmetimo į vandenį bei jo gelbėjimo, tačiau jie pritarė, jog nukentėjusįjį reikia įmesti į vandenį atgaivinti (nuo alkoholio). Jie toliau stebėjo įvykį ir nukentėjusiojo negelbėjo, po įvykio nepranešė įvykio aplinkybių. Liudytoja L. M., I. V., S. K. ikiteisminio tyrimo metu davė skirtingus parodymus, tačiau kad A. K. ir E. M. tyčia siekė nužudyti, jie nepatvirtino. Byloje liudytojų parodymai nekonkretūs, tai sąlygojo neteisingą įrodymų įvertinimą ir neteisingo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą.

Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo. Apelianto manymu, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Jis prašo perkvalifikuoti jo veiką iš BK 129 str. 2 d. 2 p., 8 p. į BK 132 str. 1 d. dėl šių motyvų:

1) jis neturėjo tikslo nužudyti nukentėjusiojo tyčia bejėgiškos būklės ir dėl chuliganiškų paskatų, nesiekė atimti jam gyvybės. Be to, jis nesutinka, kad nužudė žmogų dėl chuliganiškų paskatų, kadangi jis iš nukentėjusiojo R. K. nesityčiojo, ant jo nesišlapino, o spyrė todėl, kad norėjo pažadinti. Mano, kad veika kvalifikuota neteisingai.

2) ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad savo veikos pasekmių nesuprato. Jis ir A. M. nukentėjusįjį R. K. įmetė į vandenį tam, kad jis atsigautų, ir pastebėjęs, kad nukentėjusysis skęsta, jis šoko į vandenį gelbėti nukentėjusio ir jo kairę koją sutraukė mėšlungis. Nusikaltimo subjektyvioji pusė neįrodyta, neįrodyta jo tyčia, chuliganiškos paskatos, siekimas nužudyti nukentėjusįjį R. K..

2004-06-18 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 46 "Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose " 8 punkte nustatyta, kad bylose dėl nužudymų, kuriose kaltinamas ne vienas asmuo, būtina nustatyti kiekvieno iš jų dalyvavimo, darant šį nusikaltimą, laipsnį ir pobūdį, kurie nulemia bendrininkavimo formą ir bendrininkavimo rūšį. Šio nutarimo 26 p. nurodyta, kad „esant nusikalstamam nerūpestingumui, kaltininkas nesupranta, kad darydamas veiką kelia pavojų kito žmogaus gyvybei. Galėjimas numatyti padarinius yra subjektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos pavojingumą bei numatyti kito žmogaus gyvybės atėmimą kaip jo veikos padarinius. Apie tai teismas sprendžia įvertinęs kaltininko asmenines savybes - patirtį, kompetenciją, išsilavinimą, sveikatos būklę. Jeigu asmuo, darydamas veiką nesuprato, kad kelia pavojų kito žmogaus gyvybei, nenumatė šių padarinių ir neturėjo ar nesugebėjo jų numatyti arba numatė tokius padarinius, bet jų nenorėdamas, ėmėsi atsargumo priemonių, kad išvengtų kito žmogaus mirties, tačiau ji įvyko dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo kaltininko valios, tokia veika laikoma kazusu ir asmuo netraukiamas baudžiamojon atsakomybėn dėl kilusių padarinių." Šio nutarimo 27 p. nurodyta, kad jei asmuo nesuprato savo veikos pavojingumo kito žmogaus gyvybei ir nenumatė, kad dėl jo veikos bus atimta gyvybė kitam žmogui, tačiau suprato ir numatė, kad dėl jo veikos gali būti sutrikdyta kito žmogaus sveikata, ir taip veikdamas padarė sveikatos sutrikdymus, sukėlusius nukentėjusiojo mirtį, veika kvalifikuotina pagal BK 132 str., 135 str., 138 str. numatytų nusikaltimų sutaptį, jeigu dėl žmogaus gyvybės atėmimo yra neatsargi kaltė. Teismas, priimdamas nuosprendį, nepilnai ištyrė bylos aplinkybes, atmetė jo prašymą jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką iš BK 129 str. 2 d. 2 p. 8 p., perkvalifikuoti į BK 132 str., numatantį baudžiamąją atsakomybę už gyvybės atėmimą esant nusikalstamam nerūpestingumui (BK 16 str. 3 d.).

Teismas neatsižvelgė į jo sveikatos būklę. Jo sveikata buvo tirta med. specialistų, 2012-09-18 teismo psichiatrijos - psichologijos ekspertizės akte Nr. 83TPK- 265/2012 nurodyta, kad jis gydytas VŠĮ Kauno apskrities ligoninės padalinio psichiatrijos ligoninėje, gydytas KMUK vaikų neurochirurginiame skyriuje 1991-06-05 -1991-06-10, dgn. trauminė galvos liga, ūmus periodas, galvos smegenų sutrenkimas, nukrito statybose, buvo be sąmonės, po to nepilnai viską atsimena, (ligos istorija Nr. 25955/91), o nuo 2009-12- 24 iki 2010-02-11, diagnozė-šizofrenija, paranoidinė forma. A. K. taip pat nurodo, kad jam mokslas nesisekė, mokėsi pagal adaptuotą programą. Taip pat jo sveikatos būklė tirta valstybinės teismo psihiatrijos tarnybos Utenos ekspertiniame skyr. 2012-12-12 -2013-01-04, ekspertizės aktas Nr. 75 U-I-66/2012, akto išvadose nurodyta ta pati diagnozė: šizofrenija, paranoidinė forma, taip pat diagnozuotas lengvas protinis atsilikimas. Nuo 1991-06-05 yra nuolatinėje gydytojų priežiūroje ir gydomas iki šiol. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad jis yra jauno amžiaus, labai gailisi.

Dėl civilinių ieškinių. Apeliaciniame skunde nuteistasis nesutinka ir su priteistų neturtinės žalos atlyginimų dydžiais. Teismas priteisė neturtinės žalos atlyginimus S. K. (70 000 Lt), G. K. (50 000 Lt) ir I. K. (20 000 Lt). Tačiau teismas neatsižvelgė į jo turtinę padėtį, sveikatos būklę, kadangi jis yra neįgalus, jam nustatytas 30 procentų darbingumas. Dėl šių priežasčių jis atlyginti tokio dydžio žalą neturės galimybių.

Prašo Kauno apygardos teismo nuosprendį pakeisti ir jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 129 str. 2 d. 2 p., 8 p. į BK 132 str. 1 d. Sumažinti nukentėjusiesiems S. K., I. K. priteistų neturtinės žalos atlyginimų dydžius, taip pat panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi paskirtą jo nuosavybės teisės apribojimą banke AB „DNB bankas“ esančiai jo banko sąskaitai ir šioje sąskaitoje esančius pinigus panaudoti civilinių ieškinių patenkinimui.

Teismo posėdyje gynėja prašo nuteistojo A. K. apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nuosprendis keičiamas dėl netinkamai išspręstų kitų (civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo) nuosprendžio klausimų (BPK 328 str. 4 p.).

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo apie tai, kad teismas netinkamai įvertino išnagrinėtus įrodymus, kad nėra jo kaltę neginčijamai patvirtinančių įrodymų ir kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Taip pat nurodo, kad teismas neteisingai nustatė jo kaltės formą ir rūšį, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė neteisingą bausmę. Apeliantas prašo perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš BK 129 str. 2 d. 2 p., 8 p. į BK 132 str. 1 d., sumažinti iš jo priteistų neturtinės žalos atlyginimų dydžius, taip pat panaikinti laikiną jo nuosavybės teisės apribojimą banko sąskaitoje esančioms piniginėms lėšoms. Dėl skundžiamo nuosprendžio dalies, kuria išspręstas civilinių ieškinių dėl neturtinės žalos atlyginimo klausimas, šioje nutartyje dar bus pasisakyta. Tuo tarpu visus kitus nuteistojo apeliaciniame skunde dėstomus argumentus teisėjų kolegija atmeta.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas šios bylos aplinkybes, teisingai įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą ir pagrįstai pripažino A. K. kaltu. Kvalifikuojant pripažintą įrodyta A. K. nusikalstamą veiką, teismas baudžiamąjį įstatymą irgi pritaikė tinkamai.

Kad A. K., veikdamas bendrininkų grupe su A. M., dėl chuliganiškų paskatų nužudė bejėgiškos būklės R. K., patvirtina teisme išnagrinėti ir nuosprendyje išdėstyti bei aptarti įrodymai: nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai, taip pat ir paties A. K. bei kito nuteistojo A. M. parodymai.

Apžiūros protokolas patvirtina, kad 2012 m. gegužės 18 d. Jurbarko r. ribose Nemuno upėje rastas vyro lavonas. Parodymų atpažinti protokolais ir kitais bylos duomenimis nustatyta, kad upėje rastas negyvas vyriškis yra R. K., dėl kurio dingimo be žinios Kaune pagal jo brolio S. K. pareiškimą buvo pradėta paieška. Teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad R. K. mirtis įvyko nuo uždusimo prigeriant vandenyje. Tikėtina, kad mirtis galėjo įvykti prieš 2-4 savaites laiko iki lavono tyrimo. Lavone taip pat rasti sužalojimai: kraujosruvos nosies kairės pusės skruosto, kairio žando, kairio peties sąnario, nugaros ir krūtinės dešinės pusės raumenyse. Šie sužalojimai galėjo būti padaryti kietais bukais daiktais, tai galėjo būti smūgiai tiek koja, tiek ranka, mažiausiai 4 smūgiais, gana greitai, tikėtina iki 6 val. laikotarpiu iki mirties. Tie sužalojimai tiesioginės įtakos mirčiai neturėjo ir gyvam asmeniui gali būti kvalifikuojami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Sužalojimų padarymo metu asmuo galėjo būti įvairiose padėtyse. R. K. lavono kraujyje rasta 2,73, o šlapime 3,50 promilės etilo alkoholio, tai atitinka sunkų girtumo laipsnį.

Šie įrodymai patvirtina R. K. mirties priežastį – uždusimą prigeriant vandenyje, mirties laiką, sunkaus R. K. girtumo prieš mirtį faktą, o taip pat tai, kad iki prigėrimo vandenyje prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas fizinis smurtas.

Kiti išnagrinėti įrodymai patvirtina konkrečias R. K. gyvybės atėmimo aplinkybes, jo gyvybę atėmusius asmenis ir konkrečius jų padarytus nusikalstamus veiksmus. Įvykio vietos apžiūros protokolas patvirtina, kad buvo apžiūrėta kaltinime nurodyta nusikalstamos veikos padarymo vieta – Kaune, ties Sąjungos aikšte esanti Neries upės pakrantė. Ant upės kranto rasta išmindžiota aikštelė. Prie šios aikštelės esančių krūmų rasta laužavietė. Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos rašte nurodoma, kad 2012 m. gegužės 8 d., 16 val. 55 min. buvo gautas pranešimas iš VšĮ Kauno m. GMP stoties budinčiojo apie tai, kad Neries upėje ties Jonavos gatve galimai nuskendo žmogus. Gelbėjimo tarnybai nuvykus į nurodytą vietą buvo išžvalgytas Neries upės ruožas, tačiau skenduolis nerastas.

Nukentėjusysis S. K. teisme parodė, kad R. K. yra jo sūnus, kartu su juo gyveno. 2012 m. gegužės 7 d. R. K. išėjo pas savo pažįstamą Liną (L. M.) ir negrįžo. Po keleto dienų su kitu sūnumi G. K. jis nuvažiavo pas L. M. ir ši pasakė, kad R. K. paskendo. Pas L. M. buvęs A. M. irgi tai patvirtino, o po to dar ir parodė vietą, kur R. K., būdamas girtas, tariamai paskendo. Tą patį teisme parodė ir kitas nukentėjusysis nužudytojo brolis G. K.. Teisme jis dar parodė, kad nuėjus pas L. M., rado ją ir jos dukrą Ievą. Pokalbio su jomis metu iš po lovos išlindo ir A. M.. Jie visi kartu ėmė aiškinti, kad kartu su R. K. prie Neries upės girtavo, R. K. pasiėmė meškerę, nuėjo žvejoti, paslydo, įkrito į vandenį, nuplaukė upe ir paskendo. A. M. po to jam dar ir parodė tą vietą prie Neries upės. Aiškino, kad jo brolis buvo girtas ir pats paskendo. Nukentėjusysis parodė, kad A. M. slėpimasis po lova ir paskesni jo aiškinimai jau tuomet jam pasirodė įtartini, jam kilo įtarimas, kad jis kažkaip susijęs su jo brolio dingimu.

Apie tai, kas iš tikrųjų įvyko 2012 m. gegužės 8 d. kaltinime nurodytoje vietoje prie Neries upės, teisme parodė liudytojai L. M., I. V. ir S. K..

Liudytoja L. M. teisme parodė, kad su R. K. anksčiau kartu gyveno. Tą dieną ji, jos dukra I. V., S. K., R. K. ir abu nuteistieji A. K. ir A. M. prie Neries upės kepė šašlykus ir girtavo. R. K. buvo visiškai girtas, pats buvo atvirkščiai užsimovęs marškinius. A. K. ir A. M. irgi buvo girti. Visiškai girtas R. K. gulėjo ant žemės, buvo ,,smigęs“ ir tada A. M. pradėjo iš jo tyčiotis: ėmė ant gulinčio R. K. šlapintis, o po to dar bandė ant jo ir tuštintis. Po to A. M. ir A. K. gulintį R. K. pradėjo mušti, spardė kojomis į galvą ir krūtinę. Spyrė 6-8 kartus, bet daugiau smūgių sudavė A. M.. Po to A. M. pasiūlė įmesti R. K. į vandenį, kad šis atsigautų. Jie abu (A. K. ir A. M.) įmetė jį į upę ir paleido. R. K. pagavo srovė ir nunešė į upės vidurį, ten jis pradėjo skęsti. Nuteistieji žiūrėjo, kaip jis skęsta, o praėjus maždaug 5 minutėms, jai liepus A. K. bandė jį gelbėti, plaukė prie jo, bet neišlaikė ir paleido. A. M. nukentėjusiojo negelbėjo, ji to nematė. Ji paskambino greitajai pagalbai, atvažiavo gelbėtojai, ieškojo nuskendusio R. K., bet nerado. Liudytoja taip pat parodė, kad po to A. K. ir A. M. pabėgo, abu liepė nepasakoti apie tai, kas įvyko. Ji pati tuo metu su R. K. jau negyveno, todėl apie įvykį jo tėvams nepranešė. Kodėl A. K. ir A. M. R. K. sumušė, ji nežino, tam nebuvo priežasties, jie iš jo pasityčiojo. Apie tai, kad R. K. reikia nužudyti, jie tarpusavyje nekalbėjo, nukentėjusįjį įmesti į upę pasiūlė A. M., bet kodėl nuteistieji jį įmetė į vandenį, ji negali paaiškinti. Kai R. K. mušė ir iš jo tyčiojosi, nukentėjusysis dėl girtumo į tai net nereagavo, įmestas į vandenį gargaliavo, bet irgi nieko nekalbėjo. Liudytoja I. V. teisme parodė iš esmės apie tokias pačias įvykio aplinkybes, o kai kurias aplinkybes nurodė tiksliau negu liudytoja L. M.. Liudytoja I. V. parodė, kad tą dieną prie Neries upės kepė šašlykus ir vartojo alkoholinius gėrimus. Girčiausias buvo R. K., kuris girtas gulėjo ant žemės ir miegojo. Nuteistieji A. K. ir A. M. blaivūs elgiasi normaliai, tačiau išgėrę tampa agresyvūs. Tą dieną jie abu buvo girti ir pradėjo iš gulinčio R. K. tyčiotis. A. M. pradėjo jam ant galvos šlapintis, bandė ant jo ir tuštintis. Po to A. M. ėmė R. K. spardyti, spyrė apie 6 kartus. A. K. gulinčiam nukentėjusiajam irgi spyrė maždaug 6 ar 7-8 kartus. R. K. į tai visai nereagavo ir nesigynė. Dar po to A. K. ir A. M., vienas paėmęs R. K. už rankų, o kitas už kojų, įmetė R. K. į upę. Nors įmetė netoli nuo kranto, bet R. K. srovė greitai nunešė gilyn. Po kažkiek laiko nuteistieji bandė R. K. gelbėti, A. K. plaukė paskui jį, bet išgelbėti nepavyko. Liudytoja taip pat parodė, kad mušamas R. K. buvo leisgyvis ir nuteistieji galėjo su juo daryti ką norėjo. Jį sumušę, nuteistieji R. K. gaivinti vandeniu ant kranto nebandė, o jį įsiūbavo ir įmetė į upę. Įmetę abu juokėsi. Ji su motina šaukė, kad R. K. reikia gelbėti. A. M. tada tik įbrido į vandenį, o A. K. plaukė, bet išgelbėti R. K. nepavyko. Jos nuomone, blaivūs nuteistieji su R. K. taip nebūtų pasielgę. Po šio įvykio nuteistieji sakė, kad ji apie tai niekam nepraneštų, A. K. aiškino, kad jo dėdė dirba policijoje. Vėliau jos ir motinos bute nuteistieji, nežinia už ką, bet sumušė S. K.. Liudytojas S. K. teisme parodė, kad tą dieną irgi buvo nuvykęs į susitikimą prie upės, kepė šašlykus ir gėrė degtinę. R. K. buvo girtas, išvirkščiai užsimovė marškinius. Gulinčiam girtam R. K. A. M. šlapinosi ant galvos, o po to jį spardė. Ar nukentėjusįjį mušė A. K., jis nematė. Dar po to A. M. ir A. K. paėmė gulintį R. K. už pažastų ir kojų ir įmetė jį į upę. Įmetę į vandenį nuteistieji nukentėjusiojo iš pradžių negelbėjo. Tik po to A. K. nuplaukė, bandė sugriebti R. K. ranka, bet šis paniro ir jo išgelbėti nepavyko. A. M. gelbėti nebandė. Jau po įvykio nuteistieji jį gąsdino, kad niekam nieko nepasakotų, grasino primušti. Vėliau A. M. jį primušė už tai, kad jis apie įvykį papasakojo savo giminaičiui. Liudytojas K. K. teisme parodė, kad S. K. jam papasakojo, jog Augustinas ir dar vienas vyriškis vardu Artas įmetė į vandenį žmogų, plačiau nieko neaiškino. Po to, sutikęs A. M. jis jo klausė, kas ten įvyko, bet šis nieko nepasakojo. Dar po to matė sumuštą S. K., šis sakė, kad jį sumušė A. M. už tai, kad jis (S. K.) papasakojo jam apie tą įvykį.

Iš bylos matosi, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme abu nuteistieji A. K. ir A. M. nurodė, kad jie visiškai prisipažįsta kaltais, tačiau po to, kai teismas išnagrinėjo įrodymus, abu nuteistieji patys duoti parodymus teisme atsisakė. Todėl, vadovaujantis BPK 276 str., teismas perskaitė jų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Iš šių perskaitytų parodymų matosi, kad ir A. K., ir A. M. iš esmės patys pripažino visas įvykio aplinkybes, apie kurias teisme parodė liudytojai. A. K., apklaustas įtariamuoju 2012 m. gegužės 22 d., kaltu prisipažino. Parodė, kad girtaujant prie upės R. K. ėmė jam ir A. M. reikšti kažkokias pretenzijas. Jis R. K. pargriovė ir gulinčiam spyrė du kartus į šonus. Po to R. K. į galvą spyrė A. M.. Nukentėjusysis po to gulėjo keletą minučių ir nejudėjo, todėl A. M. pasiūlė įmesti jį į vandenį, kad atsigautų. Jis (A. K.) sutiko. A. M. paėmė R. K. už rankų, jis – už kojų ir abu nunešė nukentėjusįjį iki upės, ten padėjo jį į vandenį. R. K. plūduriavo, A. M. pastūmė jį tolyn nuo kranto ir jį ėmė nešti srovė. R. K. pradėjo skęsti. Tuo metu jis su A. M. buvo išlipę į krantą. Po to A. M. bandė R. K. gelbėti, bet pats ėmė skęsti, tada jis pats plaukė, bet jam koją sutraukė mėšlungis, todėl R. K. išgelbėti nepavyko, matė, kad R. K. tolyn neša srovė ir jis paskendo. Visą tą laiką, kai jis su A. M. nešė R. K. prie upės, nukentėjusysis nejudėjo ir buvo nesąmoningas. L. M. telefonu iškvietė pagalbą, gelbėtojai su valtimi ieškojo paskendusio R. K., bet jo nesurado (4 t., 44 b. l.). Kitos įtariamojo 2012 m. birželio 28 d. apklausos metu A. K. nurodė, kad pirmos apklausos metu dėl streso kai kurias aplinkybes papasakojo neteisingai. Parodė, kad girtaujant prie upės jokio konflikto su R. K. nebuvo. R. K. buvo labai girtas, norėjo eiti namo, bet A. M. paslėpė jo batus ir nukentėjusysis girtas atsigulė ant žemės. Prie jo priėjo A. M. ir nusišlapino R. K. ant galvos, po to bandė ant jo nusituštinti. Dar po to A. M. pasakė, kad R. K. reikia įmesti į upę, liepė jam padėti. Kodėl nutarė įmesti į upę, jis nežino. A. M. paėmė R. K. už kojų, jis (A. K.) už rankų, pakėlę nuo žemės nunešė jį prie upės. Ten, stovėdami ant kranto, nukentėjusįjį įsiūbavo sakydami ,,Volga, Volga“. Tuo metu jis paslydo ir nuleido R. K. į vandenį, o A. M. nustūmė jį tolyn nuo kranto. Nukentėjusįjį ėmė nešti upės srovė. A. M. jo negelbėjo ir liepė tai daryti jam. Jis šoko į vandenį, ėmė plaukti, sugriebė nukentėjusįjį, bet jo neišlaikė ir šis paniro po vandeniu (4 t., 45 b. l.). Šiuos savo parodymus A. K. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (4 t., 46-47 b. l.). Dar kartą apklaustas įtariamuoju tą pačią 2012 m. birželio 28 d. A. K. vėl parodė apie tas pačias įvykio aplinkybes (4 t., 48 b. l.). Papildomai apklaustas įtariamuoju 2012 m. lapkričio 29 d. A. K. parodė, kad ankstesni jo parodymai teisingi, dėl padaryto nusikaltimo jis prisipažįsta kaltu ir nuoširdžiai gailisi (4 t., 51 b. l.).

Kitas nuteistasis A. M., apklaustas įtariamuoju 2012 m. gegužės 22 d., kaltu prisipažino iš dalies. Parodė, kad prie upės visi vartojo alkoholinius gėrimus, bet girčiausias buvo R. K., jis vos pastovėjo, po to sėdėjo ir svyravo. Sakė, kad eis maudytis, bet nenuėjo, dar išgėrė degtinės, atsigulė ir užmigo. Miegojo apie valandą laiko. Visi kiti toliau girtavo. Jis (A. M.) priėjo prie miegančio R. K. ir nusišlapino jam ant galvos, šis visai nesureagavo ir toliau miegojo. Jis pats tuo metu irgi buvo labai girtas. Po to jis pagalvojo, kad R. K. reikia išblaivinti. Jis paėmė jį už kojų, A. K. už rankų, abu nunešė nukentėjusįjį prie upės, įsiūbavo ir įmetė R. K. į vandenį. Nukentėjusysis ir tuo metu į nieką nereagavo. Jį pradėjo nešti vandens srovė. Tai pamatęs, bandė jį gelbėti, bet pats pradėjo skęsti, gelbėti bandė ir A. K., bet buvo labai girtas ir jam taip pat nepavyko. L. M. telefonu iškvietė pagalbą, narai ieškojo R. K. upėje, bet nerado. A. M. taip pat parodė, kad tą dieną jokių konfliktų su R. K. nebuvo kilę, iki įmetant į vandenį nukentėjusiojo niekas nemušė (3 t., 41-43 b. l.). Papildomai apklaustas įtariamuoju 2012 m. liepos 4 d. vėl parodė apie tokias pačias įvykio aplinkybes, parodė, kad nusišlapino ant gulinčio R. K., tačiau nei jis, nei A. K. nukentėjusiojo nemušė. Po to įmetė nukentėjusįjį į upę. Šios apklausos metu įtariamasis taip pat parodė, kad po įvykio niekam negrasino, visi buvo sutarę sakyti, kad R. K. pats nuėjo į upę maudytis ir nuskendo. Po kelių dienų L. M. namuose jis sumušė S. K., bet ne dėl to, kad šis kažkam papasakojo apie įvykį, o dėl kitų priežasčių (3 t., 44 b. l.). Savo parodymus A. M. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (3 t., 45 b. l.). Dar kartą apklaustas įtariamuoju 2012 m. lapkričio 27 d. A. M. jau parodė, kad visiškai prisipažįsta kaltu. Nors žudyti R. K. nenorėjo, tačiau tikrai kartu su A. K. įmetė nukentėjusįjį į upę ir dėl to šis paskendo. Įtariamasis taip pat parodė, kad ne tik nusišlapino ant nukentėjusiojo, tačiau neneigia, kad ir sudavė jam smūgius. To tiesiog neprisimena dėl girtumo. Dėl padaryto nusikaltimo nuoširdžiai gailisi, taip padarė dėl girtumo, blaivas to nebūtų padaręs (3 t., 48 b.l .).

Nors pirmosios instancijos teisme A. K. ir A. M. duoti parodymus atsisakė, tačiau teisme perskaičiuos jau išdėstytus jų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, abu kaltinamieji tuos parodymus patvirtino ir nurodė, kad neturi kuo juos papildyti.

Šioje nutartyje jau išdėstytus įrodymus išsamiai išdėstė, aptarė bei įvertino ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. K. nurodo, kad teismas įrodymus įvertino neteisingai, o nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, byloje nėra neginčijamų jo kaltės įrodymų. Taip pat nurodo apie tai, kad teismas be pagrindo atmetė jo paties parodymus, tuo tarpu apklaustų liudytojų parodymai nekonkretūs, ikiteisminio tyrimo metu liudytojai davė skirtingus parodymus, o neteisingas tų parodymų įvertinimas sąlygojo neteisingo nuosprendžio priėmimą. Apeliantas skunde nurodo dar ir apie tai, kad pats nukentėjusysis R. K. buvo labai girtas, įvykio vietoje buvę kiti asmenys, t. y. liudytojai L. M., I. V., S. K. irgi girtavo, jie galėjo neleisti mušti R. K. ir įmesti jį į vandenį, tačiau jie jo ir A. M. veiksmams neprieštaravo. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad ant kranto jis iš R. K. nesityčiojo, ant jo nesišlapino, o jam įspyrė tik norėdamas nukentėjusįjį pažadinti.

Visus šiuos apeliacinio skundo argumentus kolegija atmeta, nes juos paneigia ne tik jau išdėstyti nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai bei teisme išnagrinėti rašytiniai įrodymai, tačiau taip pat ir pačių nuteistųjų (taip pat ir A. K.) parodymai. Teisme buvo perskaityti abiejų nuteistųjų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Šie parodymai, vadovaujantis BPK 276 str. 4 d., perskaityti byloje esantiems kitiems įrodymams patikrinti. Šioje dalyje kolegija pažymi, kad jau išdėstyti perskaityti A. K. ir A. M. parodymai kaip tik ir patvirtina teisme išnagrinėtų kitų įrodymų visumą. Be to, pažymėtina dar ir tai, kad perskaičiuos ankstesnius, ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus teisiamajame posėdyje, A. K. ir A. M. jų nepaneigė, o kaip tik juos patvirtino. Faktiškai tai reiškia, kad abu nuteistieji tokiu būdu ir teisme patys pripažino savo dalyvavimą nusikaltimo padaryme.

Iš jau išdėstytų liudytojų L. M., I. V. ir S. K. parodymų, taip pat ir nuteistųjų A. K. ir A. M. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matosi, kad juose iš tikrųjų yra kai kurių nesutapimų ir prieštaravimų. Tačiau tai paaiškinama tuo, kad įvykio metu visi šie asmenys vartojo alkoholinius gėrimus, buvo girti, todėl kai kurių konkretesnių įvykio aplinkybių detalių galėjo ir neįsidėmėti ar apie jas pamiršti. Tačiau pažymėtina ir tai, kad kai kurie nesutapimai liudytojų parodymuose iš tikrųjų yra visiškai neesminiai, tuo tarpu jų parodymai apie tai, kas įvyko nusikaltimo įvykio vietoje, apie tai, kokiomis aplinkybėmis A. K. ir A. M. sumušė R. K. ant Neries upės kranto, o po to abu įmetė nukentėjusįjį į upę ir ten nukentėjusysis paskendo, yra vienodi, aiškūs ir toje parodymų dalyje nėra jokių prieštaravimų. Iš bylos matosi, kad pirmųjų ikiteisminiame tyrime vykusių apklausų metu liudytojai L. M., I. V. ir S. K. iš tikrųjų buvo parodę ne apie visas jiems žinomas įvykio aplinkybes. Visi trys šie liudytojai pirmųjų apklausų metu parodė, kad A. M. šlapinosi ant gulinčio R. K., bandė ant jo tuštintis, o po to abu nuteistieji A. K. ir A. M., paėmę nukentėjusįjį už rankų ir kojų, nunešė ant Neries kranto, įsiūbavo ir įmetė jį į upę. Tačiau liudytojai neparodė apie tai, kad ant upės kranto nuteistieji dar ir sumušė nukentėjusįjį abu spardydami jį kojomis. Tačiau kitų ikiteisminiame tyrime vykusių apklausų metu L. M., I. V. ir S. K. jau parodė ir apie tai, kad ant upės kranto nuteistieji prieš R. K. dar ir panaudojo fizinį smurtą, abu jį spardė. Visi liudytojai vienodai parodė ir apie tai, kad pirmųjų apklausų metu papasakojo ne apie visas įvykio aplinkybes, nes po įvykio jiems grasino A. M., kuris dar ir aiškino, ką reikės pasakoti apie to įvykio aplinkybes. Ši liudytojų nurodyta priežastis, dėl kurios jie iš pradžių nebuvo parodę, jog R. K. nuteistieji dar ir sumušė, yra visiškai įtikinanti. Teisme liudytojas S. K. dar kartą parodė, jog už tai, kad apie įvykį papasakojo savo giminaičiui, vėliau A. M. jį netgi sumušė. Teisme, nors nurodęs kitokias priežastis, S. K. sumušimą pripažino ir pats nuteistasis A. M.. Taip pat iš bylos matosi, kad L. M., įtariant ir ją dalyvavimu nusikaltimo padaryme, taip pat buvo sulaikyta, apklausta įtariamąja, todėl tai, kad pirmosios apklausos metu ji parodė ne apie visas jai žinomas įvykio detales, paaiškinama dar ir šia aplinkybe. Tačiau nors visi trys nurodyti liudytojai iš pradžių apie kai kurias įvykių aplinkybes neparodė, vėliau jie jau parodė apie tikrąsias jiems žinomas bylos aplinkybes, apie tai parodė apklausti ikiteisminio tyrimo teisėjo, o teisiamajame posėdyje dar kartą pakartojo savo parodymus. Teismas pagrįstai tuos jų parodymus pripažino įrodymais ir pagrįstai pagrindė jais nuosprendį.

Tuo tarpu nuteistojo A. K. apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad teismas tariamai nepagrįstai atmetė jo paties parodymus, yra visiškai nepagrįsti. Pirmiausia dar kartą būtina pažymėti, kad ir A. K., ir kitas nuteistasis A. M. teisme duoti parodymus atsisakė. Tuo tarpu iš perskaitytų jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matosi, kad tuose parodymuose yra daug didesnių ir esminių prieštaravimų. Pavyzdžiui, A. M. apie fizinio smurto panaudojimą prieš R. K. ant upės kranto parodė tik paskutiniosios apklausos metu, o iki tol tai kategoriškai neigė. Tuo tarpu A. K. iš pradžių buvo parodęs, kad ant upės kranto tarp jo ir R. K. buvo kilęs konfliktas ir kad jis iš pradžių nukentėjusįjį pargriovė, o tik po to jis pats ir A. M. nukentėjusįjį spardė. Vėlesnių apklausų metu A. K. jau parodė, kad jokio konflikto su R. K. nebuvo ir kad jis jam gulinčiam kelis kartus įspyrė tik norėdamas nukentėjusįjį pažadinti. Apie tai nuteistasis nurodo ir savo apeliaciniame skunde, tačiau ši jo versija yra ir visiškai nelogiška, ir paneigta. Liudytojų parodymais nustatyta, kad A. K. spardė gulintį R. K. tuo metu, kai jį mušė ir kitas nuteistasis A. M., prieš tai iš nukentėjusiojo dar ir išsityčiojęs. Todėl apelianto versija, kad jis kelis kartus įspyrė R. K. tik norėdamas jį pažadinti, yra naivi ir nelogiška. Be to, liudytojų L. M. ir I. V. parodymais nustatyta, kad dar iki įmetimo į upę ant upės kranto A. K., spardydamas kojomis, sudavė gulinčiam nukentėjusiajam ne kelis, o žymiai daugiau smūgių.

Tai, kad pats nukentėjusysis R. K. įvykio metu buvo labai girtas (tai patvirtina teismo medicinos specialisto išvada), A. K. ir kito nuteistojo A. M. atsakomybės už fizinio smurto panaudojimą, o po to ir už gyvybės nukentėjusiajam atėmimą jokiu būdu nešalina. Taip pat visiškai nepagrįsti ir apelianto argumentai dėl to, kad kiti įvykio vietoje buvę asmenys (liudytojai) taip pat kartu girtavo ir nepaprieštaravo A. K. ir A. M. veiksmams. Galima sutikti su tuo, kad kartu girtavę L. M., I. V. ir S. K. galėjo apginti R. K., tačiau to jiems nepadarius, A. K. ir A. M., sumušę nukentėjusįjį, o po to įmetę jį į upę, privalo atsakyti būtent už jų pačių padarytų veikų padarinius.

Dėl to, kas jau buvo išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, tinkamai įvertino įrodymus, o nuosprendyje išdėstytos teismo išvados atitinka bylos aplinkybes. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Šioje byloje išnagrinėti įrodymai patvirtina, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis A. K. ir A. M. apsvaigusį nuo alkoholio, girtą ir miegantį R. K. iš pradžių ant upės kranto sumušė. Po to jie abu, paėmę nukentėjusįjį už rankų ir kojų, nunešė jį prie Neries kranto, įsiūbavo ir įmetė nukentėjusįjį į upę. Teismo medicinos specialisto išvada patvirtina, kad R. K. mirtis įvyko nuo uždusimo prigeriant vandenyje. Tokiu būdu byloje neginčijamai įrodyta, kad tarp A. K. bei A. M. padarytų veikų ir atsiradusių padarinių (nukentėjusiojo mirties) yra tiesioginis priežastinis ryšys. Abu nuteistieji savo bendrais veiksmais atėmė nukentėjusiajam gyvybę ir jie privalo už tai atsakyti.

Nors nuteistojo A. K. apeliaciniame skunde dėstomi įvairūs nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu pagrindai, tačiau iš šio skundo turinio matosi, kad didžioji apelianto argumentų dalis susijusi ne su objektyviųjų, o būtent su subjektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių nustatymu. Keletą kartų pakartodamas tuos pačius argumentus, skunde nuteistasis nurodo, kad jis nesiekė tyčia R. K. ne tik nužudyti, bet ir jį sužaloti. Nurodo, kad į upę nukentėjusysis buvo įmestas tik norint jį išblaivinti. Metant nukentėjusįjį į upę, jis paslydo ir paleido R. K. į vandenį, tačiau jis pats toliau jo į upės gilumą nestūmė. Be to, jis bandė nukentėjusįjį gelbėti, pats plaukė į jo pusę, bet jam koją sutraukė mėšlungis ir išgelbėti nukentėjusiojo nepavyko. Apeliaciniame skunde A. K. nurodo, jog nesutinka su teismo išvada, kad jis suprato, kad savo veikimu gali sukelti žmogaus mirtį ir to siekė. Apeliantas nurodo, kad jis ne tik neturėjo tikslo R. K. nužudyti, bet net ir negalėjo numatyti tokių padarinių. Jo nuomone, tai patvirtina ne tik jau anksčiau aptartos bylos aplinkybės, bet ir jo psichikos sveikatos būklė. Teismas neįvertino to, kad jis yra patyręs sunkią galvos traumą, daug kartų gydytas gydymo įstaigų neurologiniuose ir psichiatrijos skyriuose ir kad jam buvo diagnozuota paranoidinė šizofrenija. Skunde apeliantas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ išaiškinimais apie neatsargų gyvybės atėmimą dėl nusikalstamo nerūpestingumo ir netgi apie atvejus, kai veika laikoma įvykiu (kazusu) ir asmuo iš viso netraukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Prašo jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 132 str. 1 d.

Visi šie apeliacinio skundo argumentai irgi yra nepagrįsti ir jie atmetami.

Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 str. kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia (BK 15 str. 2 d. 2 p., 3 d.). Tuo tarpu baudžiamoji atsakomybė už gyvybės atėmimą dėl neatsargumo pagal BK 132 str. kyla esant nusikalstamam pasitikėjimui (BK 16 str. 2 d.) ar nusikalstamam nerūpestingumui (BK 16 str. 3 d.). Kvalifikuodami veiką pagal BK 132 str., teismai turi nustatyti neatsargios kaltės rūšį. Jau buvo nurodyta, kad apeliaciniame skunde nuteistasis A. K. prašo perkvalifikuoti jo veiką į BK 132 str. 1 d. įvertinus ją kaip gyvybės atėmimą dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Ir pagal apeliaciniame skunde nurodyto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo išaiškinimus, ir pagal vėliau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėmis nutartimis įtvirtintą teisminę praktiką neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo nerūpestingumo yra tada, kai kaltininkas nenumatė, kad jo veika gali atimti gyvybę kitam žmogui, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Esant nusikalstamam nerūpestingumui, kaltininkas nesupranta, kad darydamas veiką kelia pavojų kito žmogaus gyvybei. Turėjimas numatyti padarinius yra objektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato pareigos būti atsargiam, darant atitinkamas veikas, buvimą. Tokia pareiga gali išplaukti iš įstatymo, tarnybos pareigų, profesijos, ankstesnės veiklos, gyvenimo patyrimo ir pan. Galėjimas numatyti padarinius yra subjektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos pavojingumą bei numatyti kito žmogaus gyvybės atėmimą kaip jo veikos padarinius. Apie tai teismas sprendžia įvertinęs kaltininko asmenines savybes – patirtį, kompetenciją, išsilavinimą, sveikatos būklę ir pan. Jei asmuo darydamas veiką nesuprato, kad kelia pavojų kito žmogaus gyvybei, nenumatė šių padarinių ir neturėjo ar negalėjo jų numatyti arba numatė tokius padarinius, bet, jų nenorėdamas, ėmėsi atsargumo priemonių, kad išvengtų kito žmogaus mirties, tačiau tai įvyko dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo kaltininko valios, tokia veika laikoma įvykiu (kazusu), ir asmuo netraukiamas baudžiamojon atsakomybėn dėl kilusių padarinių.

Iš BK 15 ir 16 straipsnių nuostatų darytina išvada, kad tyčinė ar neatsargi kaltė gyvybės atėmimo atveju – tai vientisas psichinis santykis (intelektinio ir valinio procesų visuma) su daroma veika ir tos veikos padariniais. Todėl pagal BK 15 ir 16 straipsnių reikalavimus būtina išsiaiškinti visus kaltininko psichinio santykio turinio elementus su jo daromais veiksmais prieš nukentėjusįjį ir tų veiksmų padariniais, t. y. išsiaiškinti, kaip kaltininko sąmonėje atsispindėjo (buvo suvokti) visi BK 129 ir 132 straipsniuose įtvirtintų sudėčių požymiai ir kokios buvo kaltininko valios pastangos dėl atsiradusių nusikalstamų padarinių.

Įvertinusi visas šios bylos aplinkybes, tiek konkrečias nustatytas R. K. gyvybės atėmimo aplinkybes, tiek ir nuteistojo A. K. asmenines savybes, taip pat ir jo sveikatos būklę, kolegija daro išvadą, kad nuteistasis A. K. suprato, kad savo veika kelia pavojų R. K. gyvybei, nes savo veikos padarinius jis ir turėjo, ir galėjo numatyti. Tokia išvada daroma dėl kelių priežasčių. Apie kaltininko kaltės formą ir rūšį sprendžiama atsižvelgiant į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą,, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt.

Skundžiamame nuosprendyje ir šioje nutartyje jau išdėstytais įrodymais nustatyta, kad tarp A. K. ir R. K. iki kaltinime nurodyto įvykio jokių tarpusavio priešiškų santykių nebuvo. Pats nuteistasis nurodo, kad jokių konfliktų su R. K. nebuvo kilę ir įvykio dieną girtaujant Neries pakrantėje. Tačiau byloje taip pat nustatyta, kad dar iki R. K. įmetimo į upę A. K. ir A. M. panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą ir jį sumušė. Pirmiausia A. M. girtą gulintį ir miegantį R. K. apšlapino, bandė ant jo tuštintis, dar po to pradėjo jį gulintį spardyti, o nuteistasis A. K., matydamas A. M. patyčias ir prieš nukentėjusįjį naudojamą smurtą, pats gulintį R. K. irgi pradėjo spardyti kojomis. Tai patvirtina jau aptarti išnagrinėti įrodymai. Nuteistojo versija, kad spardydamas jis norėjo nukentėjusįjį tik pažadinti, šioje nutartyje jau buvo aptarta ir paneigta. Bylos duomenys paneigia ir apelianto aiškinimus, kad R. K. į upę buvo įmestas tik norint, kad šis atsigautų ir išsiblaivytų. Byloje nustatyta, kad nei A. K., nei kitas nuteistasis A. M. ant kranto net nebandė padėti nukentėjusiajam atsigauti ir išsiblaivinti jį jokiomis priemonėmis. Priešingai, jų pačių sumuštą R. K. jie abu nunešė prie Neries kranto, nebandė ten jo gaivinti iš upės pasemtu vandeniu, o paėmę jį už rankų ir kojų, įsiūbavo ir šaukdami „Volga, Volga“ įmetė nukentėjusįjį į upę. A. K. aiškinimus, kad metant R. K. į upę jis pats paslydo ir dėl to nukentėjusysis atsidūrė vandenyje, paneigia liudytojų parodymai, tačiau net ir tikint tokia apelianto versija, tai nepaneigia teismo išvados, kad R. K. nuteistieji į vandenį įmetė tyčia. Įvertinus tai, kad prieš tai abu nuteistieji nukentėjusįjį dar ir sumušė, o A. M. iš jo tyčiojosi, teismas taip pat padarė pagrįstą išvadą apie tai, kad R. K. įmetimas į upę buvo prieš tai nuteistųjų padarytų nusikalstamų veiksmų (fizinio smurto panaudojimo) tęsinys. Kolegijos nuomone, būtina įvertinti abiejų nuteistųjų veiksmus ir po R. K. įmetimo į vandenį. Abu nuteistieji patys parodė, kad prieš tai mušamas ir po to nešamas ir metamas į vandenį R. K. nesipriešino, nieko nekalbėjo ir buvo bejėgiškos būklės. Įmetę tokios būklės nukentėjusįjį į upės vandenį nei A. K., nei A. M. iš pradžių net nemėgino jo iš to vandens ištraukti, paliko jį vandenyje ir patys išlipo ant kranto. Taip pat nustatyta, kad nors A. K. po to iš tikrųjų bandė R. K. gelbėti, plaukė paskui jį, tačiau, remiantis liudytojų parodymais, tai jis padarė tik praėjus nemažam laiko tarpui, kai upės srovė R. K. jau buvo nunešusi toli į upės vidurį.

Nuteistojo A. K. apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad savo veikos padarinių jis negalėjo numatyti dar ir dėl savo sveikatos būklės, patirtos galvos traumos ir jam diagnozuotos psichikos ligos, taip pat paneigti. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad įvykio metu abu nuteistieji patys buvo girti ir jie abu patys pripažįsta, kad apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, nes būdami blaivūs jie taip nebūtų elgęsi. Byloje apklausta liudytoja nuteistojo A. K. motina G. K. parodė, kad anksčiau sūnaus girto nebuvo mačiusi. A. K. yra gydęsis psichiatrijos ligoninėje, po to poliklinikoje ir vartojo vaistus. Pati dirba slaugytoja ir sūnui aiškindavo, kad vaistų su alkoholiu maišyti negalima. Prie bylos pridėti dokumentai patvirtina, kad A. K. vaikystėje buvo patyręs galvos traumą, buvo gydomas psichiatrijos ligoninėje, jam diagnozuota epilepsija ir šizofrenija. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismui taip pat buvo pateikta darbingumo lygio pažyma, iš kurios matosi, kad A. K. tik iš dalies darbingas ir jo netektas darbingumas yra 70 proc. Taip pat pateikti dokumentai, iš kurių matosi, kad A. K. 10-oje vidurinės mokyklos klasėje mokėsi pagal adaptuotą programą ir buvo pripažintas netinkamu karinei tarnybai. Tačiau visas abejones dėl tikrosios A. K. psichikos būklės, jo pakaltinamumo ir galėjimo suprasti savo veiksmus bei jų padarinius pašalino nuteistajam paskirta ir atlikta stacionarinė teismo psichiatrijos ekspertizė. Šios ekspertizės išvadoje nurodyta, kad iki nusikalstamos veikos padarymo ir nusikalstamos veikos padarymo metu (2012 m. gegužės 8 d.) A. K. lėtiniu psichikos susirgimu nesirgo. Jam diagnozuojamas lengvas protinis atsilikimas, elgesio sutrikimo nėra arba jis yra tik minimalus. Jam taip pat diagnozuojami psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas, kurie netrukdė jam visiškai suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Šiuo metu A. K. diagnozuojamas lengvas protinis atsilikimas, elgesio sutrikimo nėra arba jis minimalus, psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas, kurie netrukdo jam suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. A. K. priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas nereikalingas (4 t., 80-84 b. l.).

Iš šios stacionarinės teismo psichiatrijos ekspertizės akto turinio matosi, kad ekspertai savo išvadas pateikė ne tik stebėję nuteistojo elgesį gydymo įstaigos stacionare, atlikę išsamius A. K. psichikos bei psichologinius tyrimus, bet ir įvertinę visus medicininius duomenis, esančius ekspertizės atlikimui pateiktose A. K. ligų ir asmens sveikatos istorijose. Abejoti šios ekspertizės išvadomis nėra jokio pagrindo. Šios ekspertizės išvados ir paneigia, kad A. K. nusikalstamos veikos padarymo metu ir šiuo metu sirgo ar serga kokia nors psichikos liga, ir patvirtina, kad nuteistasis ir galėjo, ir šiuo metu gali suprasti savo veiksmus ir juos valdyti. Šioje nutartyje jau aptartos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, R. K. gyvybės atėmimo būdas, A. K. elgesys prieš ir po nusikalstamos veikos padarymo, o taip pat jo amžius, gyvenimiška patirtis bei ekspertizės metu nustatyta jo sveikatos būklė, kolegijos nuomone, leidžia padaryti abejonių nekeliančią išvadą, kad kartu su kitu nuteistuoju A. M. R. K. sumušęs, o po to įmetęs nukentėjusįjį į Neries upę A. K. suprato, kad savo veika kelia pavojų nukentėjusiojo gyvybei ir numatė, kad jo veika gali atimti gyvybę kitam žmogui. Todėl daryti išvadą, kad R. K. gyvybė buvo atimta dėl neatsargumo (nusikalstamo nerūpestingumo) ir A. K. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 132 str. 1 d. pagrindo nėra. Teismas padarė teisingą išvadą, kad A. K. nusikalstama veika buvo tyčinė ir pagrįstai pripažino jį kaltu dėl R. K. nužudymo.

Vis dėlto kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamame nuosprendyje teismas aiškiai nenurodė A. K. tyčios rūšies. Jau buvo nurodyta apie tai, kad baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 str. kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas tiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui ir norėjo ją atimti. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginė tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui.

Apeliaciniame skunde A. K. nurodo, jog nesutinka su teismo išvada, kad jis R. K. tyčia sąmoningai siekė nužudyti. Šis apelianto argumentas atmetamas, nes nuosprendyje teismas tokios išvados apie siekimą nukentėjusįjį nužudyti nepadarė. Skundžiamo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje teismas padarė pagrįstą išvadą tik apie tai, kad nuteistieji R. K. tyčia įmetė į upę, tačiau apie nuteistųjų, taip pat ir A. K., psichinį santykį su nusikalstamos veikos padariniais nuosprendyje teismas iš viso nepasisakė. Kolegijos nuomone, apie tai, kad A. K. norėjo atimti R. K. gyvybę, kad jis veikė suvokdamas, jog nukentėjusiajam gyvybė bus atimta neišvengiamai ir kad jis siekė būtent tokių padarinių, byloje duomenų iš tikrųjų nėra. Tokia išvada daroma ir dėl to, kad, nors ir pavėluotai, A. K. bandė jau tolyn srovės nuneštą nukentėjusįjį gelbėti. Tai reiškia, kad nuteistojo veikoje nebuvo tiesioginės tyčios. Tačiau išnagrinėti įrodymai patvirtina, kad girtą ir nesiorientuojantį aplinkoje R. K. iš pradžių sumušę, o po to įmetę jį į sraunios upės vandenį, o iš karto po to nebandę nukentėjusiojo gelbėti, nuteistieji (taip pat ir A. K.) tikrai suprato, kad savo veika kėsinasi į nukentėjusiojo gyvybę, numatė, kad gali jam atimti gyvybę, ir nors atimti gyvybės nenorėjo, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Todėl kolegija daro išvadą, kad A. K. bendrais veiksmais su A. M. nužudė R. K. veikdami netiesiogine tyčia.

Nužudymą kvalifikuojančius požymius teismas irgi nustatė pagrįstai, o dėl to dėstomi apeliacinio skundo argumentai irgi atmetami. Nuteistasis nesutinka, kad nukentėjusysis žuvo ,,beviltiškoje būklėje“, nes tokia jo būklė buvo kilusi dėl jo girtumo, o ne dėl kitų aplinkybių (sumušimo). Apeliantas taip pat nesutinka ir su teismo išvada, kad jis R. K. nužudė dėl chuliganiškų paskatų. Nesutikdamas su šia išvada nuteistas vėl nurodo tuos pačius jau aptartus argumentus apie tai, kad jis iš nukentėjusiojo nesityčiojo, jį apšlapino tik A. M., kad jie su A. M. spardyti nukentėjusįjį nesitarė ir kad jis (A. K.) kelis kartus jam įspyrė tik norėdamas R. K. pažadinti. Visi šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

Pirmiausia kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad A. K. nusikalstamą veiką teismas tariamai turėjo įvertinti ir kvalifikuoti kitaip negu kito nuteistojo A. M., nes būtent A. M. iš nukentėjusiojo tyčiojosi, pirmasis sudavė jam smūgius, o po to būtent A. M. pasiūlė A. K. įmesti nukentėjusįjį į upę. Byloje tikrai nėra duomenų, kad nuteistieji padaryti nusikaltimą būtų taręsi iš anksto. Tačiau susitarimas nužudyti kitą žmogų (ir veikiant netiesiogine tyčia) gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais – ir įvykti bet kurioje šios nusikalstamos veikos stadijoje. Pagal BK 25 str. 2 d. nuostatą nužudymas yra padarytas bendrininkų grupės, kai bent du iš susitarusių nužudyti kitą žmogų asmenų yra nužudymo vykdytojai. Šioje byloje tikrai nustatyta, kad tyčiotis iš nukentėjusiojo, apšlapindamas jam gulinčiam galvą, pradėjo A. M., jis pirmasis ir sudavė nukentėjusiajam smūgius, o po to pasiūlė įmesti nukentėjusįjį į upę. Iš dalies galima sutikti su apelianto argumentais apie tai, kad A. M. vaidmuo nusikaltimo padaryme buvo aktyvesnis. Tačiau tuo pačiu metu, matydamas neteisėtus A. M. veiksmus ir jiems pritardamas, fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį panaudojo ir A. K., jų susitarimas padaryti nusikaltimą šiuo atveju buvo išreikštas būtent konkliudentiniais veiksmais. O po to, A. M. pasiūlius, A. K. kartu su juo nukentėjusįjį įmetė į upę ir tokiu būdu nuteistieji bendrais veiksmais atėmė nukentėjusiajam gyvybę. Todėl teismas padarė teisingą išvadą, kad abu nuteistieji R. K. nužudė veikdami bendrininkų grupe ir abiejų šio nusikaltimo bendravykdytojų nusikalstamos veikos turi būti kvalifikuojamos pagal tą patį baudžiamąjį įstatymą.

Nužudymas pagal BK 129 str. 2 d. 2 p. (bejėgiškos būklės) kvalifikuojamas tada, kai nužudomas asmuo, kuris ar dėl fizinių, ar dėl psichinių savybių negali suprasti kaltininko veikos pobūdžio, negali gintis ar kitaip vengti pavojaus arba aktyviai pasipriešinti kaltininkui. Tokia būsena gali būti dėl ligos, invalidumo ar senatvės, taip pat apalpus, praradus sąmonę, miegant arba dėl stipraus apsvaigimo nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir pan. Apie bejėgiškumo būseną teismas sprendžia pagal konkrečias nukentėjusiojo fizinę ar psichinę būklę apibūdinančias aplinkybes. Veika kvalifikuojama pagal šį punktą ir tada, kai nužudomas nukentėjęs asmuo, tapęs bejėgiškos būklės dėl kaltininko ar jo bendrininkų panaudoto fizinio smurto ar kitokių veiksmų, jei sumanymas nužudyti kilo po to, kai nukentėjusysis tapo bejėgiškos būklės po tokio smurto ar kitokių veiksmų panaudojimo. Be to, nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 str. 2 d. 2 p., kai kaltininkas suvokia nukentėjusiojo bejėgišką būklę ir ja pasinaudodamas atima gyvybę.

Apeliaciniame skunde nuteistasis A. K. be jokio pagrindo teigia, kad jo nusikalstama veika pagal BK 129 str. 2 d. 2 p. negalėjo būti kvalifikuota tik todėl, kad R. K. bejėgiškoje būklėje buvo ne dėl prieš jį panaudoto fizinio smurto, o dėl stipraus girtumo. Kaip jau buvo nurodyta, pagal galiojančią teisminę praktiką paties kaltininko veiksmai, kuriais sukeliama nukentėjusiojo bejėgiška būklė, yra nebūtini. Būtina įrodyti tik tai, kad nužudymo metu nukentėjusysis buvo bejėgiškos būklės, kuri gali kilti taip pat ir dėl stipraus apsvaigimo nuo alkoholio, dėl kurio nukentėjusysis negalėjo gintis, kitaip išvengti pavojaus arba aktyviai pasipriešinti kaltininkui. Be to, būtina įrodyti, kad kaltininkas suvokė nukentėjusiojo bejėgišką būklę ir ja pasinaudodamas atėmė nukentėjusiajam gyvybę. Šioje byloje abi šios aplinkybės yra neabejotinai įrodytos. Jau buvo nurodyta, jog teismo medicinos specialisto išvada patvirtina, kad R. K. lavono kraujyje rasta net 2,73, o šlapime net 3,50 promilių etilo alkoholio. Tai atitinka sunkų girtumo laipsnį. Apie tai apeliaciniame skunde nurodo pats nuteistasis A. K.. Be to, R. K. bejėgišką būklę įvykio metu patvirtina ne tik paminėta specialisto išvada, bet ir byloje apklaustų liudytojų bei pačių nuteistųjų parodymai. Jie visi parodė, kad R. K. prie Neries atėjo jau būdamas neblaivus, ten jis daugiausiai iš visų vėl gėrė alkoholinius gėrimus, dėl to visiškai pasigėrė, ,,smigo“, atvirkščiai apsivilko marškinius, po to gulėjo ant žemės ir miegojo. Liudytojai parodė, kad nuteistieji dėl tokios nukentėjusiojo būklės ,,darė su juo ką norėjo“. Nors A. M. šlapinosi nukentėjusiajam ant galvos, po to abu nuteistieji jį mušė, nukentėjusysis ne tik nesipriešino, bet į prieš jį naudojamą smurtą net nereagavo. Taip pat nesipriešino ir net nieko nekalbėjo tada, kai nuteistieji jį nunešė prie upės kranto ir įmetė jį į vandenį. Kad nukentėjusysis buvo būtent tokioje būsenoje, parodė ir abu nuteistieji, taip pat ir A. K.. Visos šios aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad nukentėjusysis nusikalstamos veikos prieš jį padarymo metu dėl stipraus apsvaigimo nuo alkoholio ne tik negalėjo gintis nuo nuteistųjų prieš jį panaudoto smurto, jo sumušimo ant upės kranto ir įmetimo į vandenį, ne tik negalėjo nuteistiesiems pasipriešinti, bet ir iš viso negalėjo orientuotis aplinkoje ir į prieš jį naudojamą smurtą bei kitus nuteistųjų veiksmus nereagavo iš viso. Akivaizdu, kad tuo metu jis buvo bejėgiškos būklės. Tuo tarpu ne tik liudytojų, bet ir pačių nuteistųjų parodymai patvirtina, kad nuteistieji tokią nukentėjusiojo būklę neabejotinai suvokė ir būtent ja pasinaudojo iš pradžių R. K. sumušdami, o po to ir įmesdami nukentėjusįjį į upę. Todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistieji nužudė bejėgiškos būklės žmogų.

Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. (dėl chuliganiškų paskatų), kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti savo aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Nužudymas iš pavydo, keršto ar kitokių paskatų, kilusių dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių santykių, kvalifikuojamas pagal BK 129 str. 1 d., jei nėra kitų 2 dalyje numatytų kvalifikuojamųjų požymių.

Apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad A. K. nužudymą padarė ne dėl chuliganiškų paskatų, nes jis pats nesityčiojo iš nukentėjusiojo, nesitarė dėl fizinio smurto panaudojimo su kitu nuteistuoju A. M. ir kad jis pats (A. K.) kelis kartus įspyrė R. K. norėdamas tik jį pažadinti, kolegija atmeta. Šie jo argumentai šioje nutartyje jau buvo išnagrinėti, paneigti ir atmesti. Kolegija jau pasisakė dėl to, kad pavartodamas prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą, spardydamas jį kojomis, o po to su A. M. nunešdamas nukentėjusįjį prie upės ir įmesdamas jį į vandenį, nuteistasis A. K. veikė bendrininkų grupe kartu su A. M.. Jis matė ir A. M. neteisėtus veiksmus prieš nukentėjusįjį, ne tik smūgių sudavimą, bet ir tyčiojimąsi iš nukentėjusiojo, šiems A. M. veiksmams pritarė ir pats taip pat panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą. Teismas, kaip jau buvo nurodyta, padarė pagrįstą išvadą apie tai, kad nukentėjusiojo gyvybės atėmimas įmetant jį į upę buvo prieš tai dar ant upės kranto nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos tąsa. Apelianto versija, kad jis spardė gulintį nukentėjusįjį turėdamas tikslą tik jį pažadinti, taip pat jau buvo paneigta. Liudytojų ir pačių nuteistųjų parodymai taip pat patvirtina, kad nei prieš nusikalstamos veikos padarymą, nei jos padarymo metu tarp nuteistųjų ir nukentėjusiojo nebuvo kilę jokių konfliktų. Kad nužudymas buvo padarytas ne dėl kokių nors nuteistųjų ir nukentėjusiojo tarpusavio asmeninių santykių (keršto, pavydo ar kitokių asmeninių paskatų), savo parodymuose faktiškai pripažįsta ir pats nuteistasis A. K.. Nuteistieji, nukentėjusysis ir kiti asmenys, apklausti byloje liudytojais, prie upės kartu girtuokliavo, jokių konfliktų tarp jų nebuvo kilę. Ir tik po to, kai stipriai apsvaigęs nuo girtumo R. K. atsigulė ant žemės ir užmigo, jau buvo bejėgiškos būklės (tai šioje nutartyje irgi jau buvo aptarta), A. M. iš pradžių pradėjo iš nukentėjusiojo tyčiotis, jis ir jo veiksmams pritaręs A. K. pradėjo jį mušti, o dar po to įmetė nukentėjusįjį į upę. Nuosprendyje teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šiuo atveju prieš nukentėjusįjį fizinis smurtas buvo panaudotas ir jam gyvybė buvo atimta visai be dingsties, o būtent dėl aiškaus žmogaus ir visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo. Nuteistųjų elgesys šiuo atveju buvo atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams ir pademonstruoti į juos niekinantį požiūrį. Nustatytos bylos aplinkybės patvirtina, kad R. K. buvo nužudytas ne dėl asmeninių, o būtent dėl chuliganiškų paskatų. Dėl to, kas buvo išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad teismas pagrįstai nustatė abu nužudymą kvalifikuojančius požymius, padarė pagrįstą išvadą, kad R. K. buvo nužudytas bejėgiškos būklės ir dėl chuliganiškų paskatų, todėl kvalifikuojant nusikalstamą veiką baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai. A. K. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 str. 2 d. 2 p., 8 p.

Šioje nutartyje kolegija jau konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo nešališkai ir išsamiai, o savo išvadas pagrindė išnagrinėtų įrodymų visuma. Įrodymai buvo įvertinti laikantis BPK 20 str. 5 d. reikalavimų. Jokių kitų, juo labiau esminių, baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų kolegija šioje byloje irgi nenustatė.

Apeliacinio skundo argumentai dėl A. K. paskirtos neteisingos bausmės taip pat nepagrįsti. Paskirdamas A. K. bausmę teismas vadovavosi BK 41 str. nuostatomis apie bausmės paskirtį ir BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Apeliantas skunde nurodo, jog teismas neatsižvelgė į jo jauną amžių ir į tai, kad jis labai gailisi, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas, skirdamas bausmę, jau atsižvelgė ne tik į nurodomas apelianto, bet ir į kitas BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes. Teismas pripažino dvi A. K. atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Nors A. K. pirmosios instancijos teisme duoti parodymus atsisakė, teismas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino jo prisipažinimą padarius nusikaltimą ir nuoširdų gailėjimąsi (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Be to, lengvinančia aplinkybe pripažino ir tai, kad A. K., plaukdamas gelbėti nukentėjusįjį, aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių (BK 59 str. 1 d. 1 p.). Tačiau teismas nustatė ir dvi A. K. atsakomybę sunkinančias aplinkybes. Tokia aplinkybe pagrįstai pripažinta tai, kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupė (BK 60 str. 1 d. 1 p.). Apie tai, kad A. K. nužudymą padarė veikdamas bendrininkų grupe su A. M., šioje nutartyje jau buvo pasisakyta. Be to, atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagrįstai pripažinta ir tai, kad nusikaltimą A. K. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Kad apsvaigimas nuo alkoholio tikrai turėjo įtakos jo elgesiui ir kad būdamas blaivus nusikaltimo nebūtų padaręs, faktiškai pripažįsta ir pats apeliantas. Skiriant bausmę, teismas atsižvelgė ir į kitas aplinkybes, taip pat ir į tas, kurias apeliantas nurodo savo skunde. Teismas atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, nuteistojo kaltės formą ir rūšį, kilusius nusikalstamos veikos padarinius. Vertinant padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį būtina įvertinti tai, kad A. K. padarė kvalifikuotą nužudymą ir jo nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal du BK 129 str. 2 d. punktus. Padarytas labai sunkus nusikaltimas buvo baigtas, o nukentėjusiojo gyvybės atėmimas sukėlė sunkius ir jau neatstatomus padarinius, padarė ypatingą žalą nukentėjusiojo artimiesiems ir visuomenei. Nužudymas buvo padarytas bendrininkų grupės. Šioje nutartyje kolegija jau buvo nurodžiusi, kad kito nuteistojo A. M. vaidmuo nusikaltimo padaryme buvo aktyvesnis, A. M. pirmas pradėjo iš nukentėjusiojo tyčiotis, pirmas sudavė jam smūgius, o po to pasiūlė A. K. nukentėjusįjį įmesti į upę. Kita vertus, nuteistojo A. K. kaip bendrininko vaidmuo nusikaltimo padaryme irgi buvo aktyvus ir nebuvo antraeilis. A. K. irgi vartojo prieš nukentėjusįjį smurtą, sudavė jam smūgius, kartu su A. M. įmetė jį į upę. Teismas A. K. pagrįstai pripažino nužudymo bendravykdytoju. Bylos duomenys tikrai patvirtina tai, kad A. K. nustatytas net 70 proc. darbingumo netekimas, nuteistasis gydytas psichiatrijos ligoninėje, o teismo psichiatrijos ekspertizė nustatė jam lengvą protinį atsilikimą, nors tai, remiantis tos pačios ekspertizės išvada, netrukdė A. K. suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Iš nuosprendžio matosi, kad skiriant bausmę A. K., į jo sveikatos būklę teismas irgi jau atsižvelgė. Kolegija šioje dalyje papildomai tik atkreipia dėmesį į tai, kad prarastas darbingumas ir jau nurodyta sveikatos būklė nesutrukdė nuteistajam padaryti labai sunkų nusikaltimą. Iš bylos taip pat matosi, kad A. K. ir anksčiau jau buvo teistas. Nors teismas konstatavo, kad tas ankstesnis teistumas jau išnykęs, vis dėlto ši aplinkybė nuteistojo asmenybę apibūdina nepalankiai.

BK 129 str. 2 d. sankcija numato terminuoto laisvės atėmimo bausmę nuo 8 iki 20 metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Tuo tarpu teismas A. K. pagal BK 129 str. 2 d. 2 p., 8 p. paskyrė 9 metų laisvės atėmimo bausmę, kuri visiškai artima sankcijos žemutinei ribai. Įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, kolegijos nuomone, A. K. paskirta bausmė nėra per griežta ir dar labiau ją švelninti pagrindo nėra.

Kai nukentėjusiajam nusikalstama veika padaryta žala neatlyginama savanoriškai, jos atlyginimo nukentėjusysis gali siekti pareikšdamas civilinį ieškinį (BPK 44 str. 10 d., 109-115 str.). Šioje byloje teismas nuosprendžiu išsprendė pareikštų civilinių ieškinių klausimą ir iš nuteistųjų solidariai priteisė nukentėjusiesiems turtinės ir neturtinės žalos atlyginimus. Apeliaciniame skunde nuteistasis pats nurodo, kad su nuosprendžio dalimi dėl turtinės žalos atlyginimo jis sutinka, o nesutinka tik su priteistais neturinės žalos atlyginimais: 70 000 Lt S. K., 50 000 Lt G. K. ir 20 000 Lt I. K.. Apeliantas skunde nurodo, kad dėl turtinės padėties, sveikatos būklės ir netekto darbingumo tokių dydžių žalos atlyginti neturi galimybės, todėl prašo žalos atlyginimų dydžius sumažinti. Atkreiptinas dėmesys tik į tai, kad, matyt dėl techninės klaidos, apeliacinio skundo pabaigoje nuteistasis išdėstė prašymą sumažinti neturinės žalos atlyginimų dydžius ne visiems trims nukentėjusiesiems, o tik S. K. ir I. K..

Šioje dalyje nuteistojo apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas.

Pagal Civilinio kodekso (CK) 6.250 str. 1 d. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 str. 2 d. yra nurodyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Toje pačioje straipsnio dalyje taip pat yra išvardintos ir aplinkybės, į kurias teismas atsižvelgia nustatydamas neturtinės žalos dydį.

Šioje byloje nustatyta, kad nukentėjusieji asmenys buvo nužudyto R. K. artimieji giminaičiai (BK 248 str. 1 d.): S. K. – nužudytojo tėvas, G. K.-brolis, o I. K. – nužudytojo dukra. Nėra jokių abejonių, kad dėl R. K. nužudymo jo artimieji giminaičiai patyrė dvasinius išgyvenimus ir dvasinį sukrėtimą. Todėl nėra abejonių ir dėl to, kad jiems buvo padaryta neturtinė žala. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas vadovavosi CK 6.250 str. 2 d. nuostatomis ir išdėstė išsamius atskirai kiekvienam nukentėjusiajam padarytos neturinės žalos dydžio nustatymo motyvus. Buvo įvertinta, kokie dvasiniai ryšiai siejo nužudytąjį ir kiekvieną nukentėjusįjį, atsižvelgta į kitas aplinkybes ir nuspręsta didžiausią neturtinės žalos dydį (70 000 Lt) nustatyti nužudytojo tėvui S. K., 50 000 Lt teismas priteisė nužudytojo broliui G. K., o 20 000 Lt -nužudytojo dukrai I. K..

Iš nuteistojo A. K. apeliacinio skundo turinio matosi, kad pačios nukentėjusiesiems padarytos neturtinės žalos, įvertintos pinigais, apeliantas faktiškai neginčija. Jis tik prašo sumažinti priteistas pinigų sumas argumentuodamas tuo, kad dėl turtinės padėties ir sveikatos būklės neturės galimybės tokios žalos atlyginti. Teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus atmeta dėl kelių priežasčių. Pirmiausia pažymėtina, kad pagal galiojančią teisminę praktiką nustatant neturtinės žalos dydį sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju žalą padariusio asmens turtinė padėtis nelaikoma lemiamu kriterijumi. Be to, nustatant neturtinę žalą, įvertinamos ne tik tos aplinkybės, kurios rodo kaltininko turtinę padėtį žalos priteisimo momentu, bet ir tos, kurios leidžia spręsti apie turtinės kaltininko padėties pasikeitimą ateityje. Apie tai nuosprendyje nurodė ir pirmosios instancijos teismas. Be to, kolegija atkreipia dėmesį dar ir į tai, kad neturinės žalos atlyginimus teismas šioje byloje priteisė ne iš vieno A. K., o priteisė solidariai iš abiejų nuteistųjų. Duomenų, kad A. M. sveikata irgi bloga ir kad jis negalės ateityje įsidarbinti ir atlyginti priteistą žalą, byloje nėra. Dėl to, kas jau buvo aptarta, kolegija daro išvadą, kad nustatydamas neturtinės žalos dydžius teismas CK 6.250 str. 2 d. reikalavimų nepažeidė, o priteistų neturtinės žalos atlyginimų dydžiai atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, taip pat neprieštarauja galiojančiai teisminei praktikai.

Nuteistojo apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas tik todėl, kad teismas, nors ir teisingai nustatęs S. K. padarytos neturtinės žalos dydį (70 000 Lt), neatsižvelgė į tai, kad šiam nukentėjusiajam dar ikiteisminio tyrimo metu valstybė dalį neturtinės žalos atlyginimo jam išmokėjo avansu. Iš bylos matosi, kad LR teisingumo ministerijos 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimu S. K. dėl jo sūnaus R. K. nužudymo nuspręsta avansu išmokėti 3900 Lt kompensaciją neturtinės žalos atlyginimui. Šią pinigų sumą nuspręsta pervesti į S. K. banko sąskaitą (2 t., 42-44 b. l.). Pirmosios instancijos teisme pats nukentėjusysis S. K. parodė, kad šių gautų pinigų į pareikštą civilinį ieškinį neįskaičiavo (4 t., 170 b. l.). Šios aplinkybės teismas nuosprendyje neįvertino, tuo tarpu valstybė, avansu kompensavusi nukentėjusiajam dalį jam padarytos neturtinės žalos, nuosprendžiui įsiteisėjus turės teisę nurodytą pinigų sumą išsiieškoti iš nusikaltimą padariusių asmenų. Dėl šios priežasties skundžiamas nuosprendis keičiamas ir iš nuteistųjų solidariai priteistas 70 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajam S. K. mažinamas (70 000-3900) iki 66 100 Lt.

Apeliaciniame skunde nuteistasis dar prašo panaikinti jam paskirtą laikiną nuosavybės teisės apribojimą į jo banko sąskaitą. Apeliantas nurodo, kad toje sąskaitoje esantys pinigai turi būti panaudoti civilinių ieškinių tenkinimui. Šiuos apelianto argumentus kolegija atmeta. Iš bylos matosi, kad Kauno apygardos teismas 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi, vadovaujantis BPK 151 str. 6 d., paskyrė laikiną nuosavybės teisės apribojimą į A. K. banko sąskaitą, esančią AB ,,DNB bankas“. Teismas nustatė dalinį nuosavybės teisės apribojimą, leidžiantį piniginių lėšų įplaukas, tačiau draudžiantį bet kokias piniginių lėšų išskaitas (5 t., 2-3 b. l.). Skundžiamu nuosprendžiu teismas jau paminėta teismo nutartimi paskirtą laikiną nuosavybės teisės apribojimą nusprendė palikti galioti ir banko sąskaitoje esančias pinigines lėšas panaudoti civilinių ieškinių padengimui. BPK 151 str. numatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra procesinė prievartos priemonė, kuri skiriama BPK 151 str. 1 d. numatytais atvejais, taip pat ir civiliniam ieškiniui užtikrinti. Šioje byloje buvo pareikšta keletas civilinių ieškinių, todėl teismas nutartį laikinai apriboti A. K. nuosavybės teisę priėmė pagrįstai, o skundžiamu nuosprendžiu priteisęs iš nuteistųjų, tarp jų ir iš A. K. turtinės ir neturtinės žalos atlyginimus, teismas taip pat pagrįstai paliko šią procesinę prievartos priemonę galioti. Todėl naikinti arba keisti šią nuosprendžio dalį nėra pagrindo. Pažymėtina dar ir tai, jog pačioje nuosprendžio rezoliucinėje dalyje teismas pažymėjo, kad A. K. banko sąskaitoje esančios piniginės lėšos turi būti panaudotos civilinių ieškinių padengimui. Būtent to prašo ir pats nuteistasis A. K. savo apeliaciniame skunde.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 20 d. nuosprendžio dalį, kuria iš nuteistųjų A. K. ir A. M. solidariai priteista 70 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam S. K., pakeisti.

Iš nuteistųjų A. K. ir A. M. solidariai priteisti nukentėjusiajam S. K. 66 100 Lt neturinės žalos atlyginimo.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.