Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

2026-11-19 · Civilinė byla Nr. e3K-3-133-823/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-11-19
Bylos Nr.
e3K-3-133-823/2026
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-13179-2025-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Instancija
Kasacinė instancija
Teisėjai
Goda Ambrasaitė-Balynienė, Irmantas Šulcas, Eglė Zemlytė
Pareiškėjas
(duomenys neskelbtini)
Suinteresuotas asmuo
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės
Kategorijos

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr. e3K-3-133-823/2026Teisminio proceso Nr. 2-68-3-13179-2025-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.7; 3.1.7.6; 3.4.6.1(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. lapkričio 19 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Irmanto Šulco ir Eglės Zemlytės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų (duomenys neskelbtini) kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2026 m. vasario 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų (duomenys neskelbtini) pareiškimą dėl civilinės būklės akto – partnerystės – įregistravimo, suinteresuoti asmenys Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrius, valstybės įmonė Registrų centras, Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos.

Teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų paskirstymą ypatingąja teisena nagrinėjamoje byloje dėl partnerystės įregistravimo, aiškinimo ir taikymo.

Pareiškėjai prašė pripažinti, kad jie sudarė šeimą civilinės partnerystės forma, ir įpareigoti Vilniaus miesto civilinės metrikacijos įstaigą įregistruoti civilinės būklės aktą – pareiškėjų civilinę partnerystę (bendrą gyvenimą neįregistravus santuokos), priteisti iš valstybės pareiškėjų naudai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Pareiškėjai nurodė, kad siekia užregistruoti savo sukurtą šeimą kaip civilinę partnerystę (bendrą šeiminį gyvenimą neįregistravus santuokos), remdamiesi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2025 m. balandžio 17 d. nutarimu Nr. KT21-N5/2025.

Suinteresuoti asmenys Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrius, Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ir VĮ Registrų centras prašė pareiškimą spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad įstatymų leidėjas dar nėra nustatęs partnerystės įregistravimo tvarkos, dėl to nėra sudaryta techninių galimybių registruoti ir tvarkyti duomenis apie partnerystę, sudarytą tarp tos pačios lyties asmenų.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškimą tenkino: pripažino, kad pareiškėjai sudarė šeimą partnerystės forma, įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrių įregistruoti pareiškėjų partnerystės faktą; netenkino suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašymo atidėti teismo sprendimo vykdymą.

Teismas padarė išvadą, kad nėra nei teisinių, nei faktinių kliūčių pripažinti, jog pareiškėjai yra partneriai, t. y. asmenys, sudarę šeimą civilinės partnerystės forma, ir įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrių įregistruoti pareiškėjų partnerystės faktą. Atsižvelgdamas į tai, kad partnerystė yra įtraukta į civilinės būklės aktų sąrašą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.18 straipsnis), o civilinės būklės aktus pagal Lietuvos Respublikos civilinės būklės aktų registravimo įstatymą registruoja civilinės metrikacijos įstaigos, teismas nusprendė, kad būtent Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrius, o ne VĮ Registrų centras, yra įpareigotinas įregistruoti pareiškėjų partnerystę.

Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 443 straipsnio 6 dalį, teismas nurodė, kad pagal šią teisės normą teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas, tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi. Teismas nenustatė, kad valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prieštarautų pareiškėjų pareiškimui, todėl nusprendė, jog šiuo atveju nėra pagrindo pareiškėjų naudai iš Lietuvos valstybės priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Šiaulių apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjų apeliacinį skundą, 2026 m. vasario 2 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis kasacinio teismo formuojama praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-695/2020, 2021 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-144-469-2021), nurodė, kad dėl to, ar dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas, ar jų interesai yra priešingi, svarstant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, gali būti sprendžiama pagal tai, ar sutampa dalyvaujančių asmenų pozicija dėl reikalavimo dalyko. Jeigu bylos šalių interesai nėra skirtingi, t. y. abi šalys siekia to paties procesinio rezultato byloje, pareikšdamos tokio paties turinio reikalavimus (prašymus) pateikiamuose teismui procesiniuose dokumentuose, o teismas priimamu procesiniu sprendimu tenkina šalių reikalavimus (prašymus), tokiais atvejais nėra bylą pralaimėjusios šalies, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimas neturėtų būti priteisiamas vienai šaliai iš kitos. Nagrinėjamu atveju valstybė neprieštaravo juridinio fakto, kad pareiškėjai sudarė šeimą civilinės partnerystės forma, nustatymui, todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo daryti išvadą apie pareiškėjų ir suinteresuoto asmens (valstybės) interesų prieštaravimą; atitinkamai nėra pagrindo valstybei atlyginti pareiškėjų turėtų bylinėjimosi išlaidų.

Atmesdamas pareiškėjų argumentą, kad būtent dėl valstybės netinkamo veikimo atsirado teisinio reglamentavimo trūkumų, dėl kurių pareiškėjai buvo priversti kreiptis į teismą, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nesprendžiamas klausimas dėl valstybės kaltės dėl, pareiškėjų teigimu, nepakankamo įstatymų reglamentavimo. Teismas nurodė, kad tuo atveju, jei asmuo patiria išlaidų dėl to, jog įstatymų leidėjas neatlieka savo pareigos (nepriima atitinkamo įstatymo), galima prašyti teismo šias išlaidas pripažinti žala, atsiradusia dėl valdžios institucijų neveikimo, pagal CK 6.271 straipsnį.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Pareiškėjai kasaciniu skundu prašo:

panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2026 m. vasario 2 d. nutartį ir pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 17 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, pareiškėjų naudai iš Lietuvos Respublikos priteisiant visų bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme, atlyginimą;

pripažinti visą bylos medžiagą nevieša ir nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka (CPK 9, 10, 321 straipsniai);

esant pagrindui, spręsti klausimą dėl CPK 443 straipsnio 6 dalies normos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Europos Sąjungos ir tarptautinei teisei:

pagal CPK 3 straipsnio 3 dalį kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl ginčijamos teisės normos atitikties Konstitucijos preambulės nuostatoms dėl teisinės valstybės, atviros, darnios ir teisingos visuomenės, teisingumo principui, taip pat Konstitucijos 29 (visų lygybė prieš įstatymą) ir 30 (teisė į teisingą teismą) straipsnių imperatyvams;

pagal CPK 3 straipsnio 6 dalį kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą (toliau – EŽTT) dėl konsultacinės išvados, ar ši norma suderinama su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 (teisė į teisingą teismą ir teisminės gynybos prieinamumą), 8 (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą) ir 14 (nediskriminavimas įgyvendinant Konvencijoje nustatytas teises) straipsnių nuostatomis;

pagal CPK 3 straipsnio 5 dalį kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ESTT) dėl prejudicinio sprendimo, ar ginčijama CPK 443 straipsnio 6 dalies norma suderinama su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – Chartija) įtvirtintomis teisėmis į privatų ir šeimos gyvenimą (7 straipsnis), lygybę prieš įstatymą (20 straipsnis) ir nediskriminavimą dėl seksualinės orientacijos ir kitų pagrindų (21 straipsnis), veiksmingą teisingumą ir teisingą teismą (47 straipsnis).

Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

Teismai pareiškėjų prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmetė formaliai, išsamiai nenagrinėdami klausimo, ar proceso dalyvių interesai buvo priešingi. CPK 443 straipsnio 6 dalis negali būti aiškinama taip, kad paneigtų bylą laimėjusio, palankų sprendimą dėl teisės pripažinimo gavusio, asmens teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, t. y. kad būtų visiškai paneigtos CPK 93 straipsnio nuostatos. Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kurioje aiškinama, kad ir ypatingojoje teisenoje nėra įtvirtinto draudimo paskirstyti, pvz., vykdymo proceso, šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgiant į bylos išnagrinėjimo rezultatą ir priešingus išieškotojo ir skolininko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-421/2023; 2023 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116-1120/2023). Nors nurodytos kasacinio teismo nutartys buvo susijusios su vykdymo procesu, tai nereiškia, kad faktinių aplinkybių skirtumai yra tokie reikšmingi, kad šie išaiškinimai negalėtų būti laikomi turinčiais precedento galią nagrinėjamoje byloje. Vykdymo procese kylantys klausimai taip pat nagrinėjami ypatingąja teisena. Vadinasi, visoms ypatingosios teisenos byloms yra aktualūs šie kasacinio teismo išaiškinimai, nes jie susiję su bendro pobūdžio klausimu – proceso išlaidų institutu ypatingojoje teisenoje, o ne specifiškai su vykdymo stadija. Vykdymo procese (įgyvendinant partnerystės registravimą pagal įsiteisėjusį sprendimą) pareiškėjai taps (ir jau tapo, nes vyksta priverstinis vykdymas per antstolį) išieškotojais, o valstybė ir metrikacijos įstaiga – skolininkais, kurie vilkina ir vengia vykdyti įsiteisėjusį sprendimą, nesiekia užpildyti teisinių spragų dėl partnerystės registravimo. Vien Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2025 m. balandžio 17 d. nutarimas Nr. KT21-N5/2025 rodo esant giluminį, esminį pareiškėjų ir valstybės su metrikacijos įstaiga, kaip dviejų skirtingų šalių, ginčą, jų interesų priešingumą.

Nukrypta ir nuo kasacinio teismo praktikos kitose panašiose bylose, pvz., kasacinio teismo pripažįstama, kad teisinis notaro suinteresuotumas bylos baigtimi, kai skundžiamas jo nutarimas atsisakyti atlikti notarinį veiksmą ir prašoma įpareigoti notarą jį atlikti, skiriasi nuo pareiškėjo suinteresuotumo dėl bylos baigties, todėl ši aplinkybė sudaro pagrindą taikyti CPK 443 straipsnio 6 dalies nuostatą dėl proporcingo bylinėjimosi išlaidų padalijimo arba jų atlyginimo priteisimo iš dalyvavusio byloje asmens, kurio skundas atmestas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-379-248/2018; 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-695/2020; 2023 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-378/2023). Situacija šiuo atveju beveik identiška: ne notaras, bet valstybė ir metrikacijos įstaiga atsisakė registruoti partnerystę neteismine tvarka, o teismas sprendimu pripažino ir partnerystę, ir pareigą ją registruoti, taigi interesai aiškiai priešingi.

Būtina atsižvelgti ir į EŽTT naujausią praktiką prieš Lietuvą dėl procesinių išlaidų atlyginimo: EŽTT 2025 m. gegužės 13 d. sprendime byloje Ruminas prieš Lietuvą (peticijos Nr. 3181/22) konstatavo, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nepriteisimas (šio klausimo nenagrinėjimas) byloje, kuri išspręsta pareiškėjo naudai, pažeidžia teisę į teismą. Tinkamai taikomos CPK 443 straipsnio 6 dalies nuostatos turėjo būti aiškinamos taip, kad nepaneigtų CPK 93 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatų, ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimas turėjo būti priteistas.

Jeigu tokioje situacijoje kaip pareiškėjų, kai dėl ilgamečių teisės spragų buvo pažeidžiama pareiškėjų teisė į šeimą, valstybės pozityvioji pareiga tokius santykius sureguliuoti pažeidžiama iki šiol, o priimtas sprendimas palankus pareiškėjams, tačiau bylinėjimosi išlaidos vis tiek neatlyginamos vien formaliai CPK 443 straipsnio 6 dalies pagrindu, kyla abejonė, ar ši teisės norma tiek, kiek ji riboja proceso išlaidų atlyginimą tokiose situacijose kaip ši, atitinka Konstitucijos preambulės nuostatas dėl teisinės valstybės, atviros, darnios ir teisingos visuomenės, teisingumo principo, taip pat Konstitucijos 29 (visų lygybė prieš įstatymą) ir 30 (teisė į teisingą teismą) straipsnių imperatyvus. Todėl, remdamiesi CPK 3 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjai prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl ginčijamos normos atitikties cituotoms Konstitucijos nuostatoms.

CPK 443 straipsnio 6 dalies norma, aiškinama taip, kaip ją aiškino bylą nagrinėję teismai, neatitinka EŽTT išaiškinimų byloje Ruminas prieš Lietuvą, todėl pagal CPK 3 straipsnio 6 dalį pareiškėjai prašo kreiptis į EŽTT dėl konsultacinės išvados, ar ši norma suderinama su Konvencijos 6 (teisė į teisingą teismą ir teisminės gynybos prieinamumą), 8 (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą) ir 14 (nediskriminavimas įgyvendinant Konvencijoje nustatytas teises) straipsnių nuostatomis.

Chartijoje įtvirtintos teisės į privatų ir šeimos gyvenimą (7 straipsnis), lygybę prieš įstatymą (20 straipsnis) ir nediskriminavimą dėl seksualinės orientacijos ir kitų pagrindų (21 straipsnis), į veiksmingą teisingumą ir teisingą teismą (47 straipsnis). Lietuvoje tik vienos lyties šeimoms tenka kreiptis į teismą ir patirti išlaidų dėl savo teisės į šeimą gynimo, tačiau jos neatlyginamos, o teisės spragos nešalinamos, todėl, remdamiesi CPK 3 straipsnio 5 dalimi, pareiškėjai prašo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, ar ginčijama CPK 443 straipsnio 6 dalies norma suderinama su cituotomis Chartijos nuostatomis.

Apeliacinės instancijos teismas ignoravo visus pareiškėjų argumentus dėl to, jog pareiškėjų ir valstybės interesai buvo priešingi. Apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad interesai nėra priešingi, trūksta motyvacijos, o tai gali būti ir absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Pareiškėjų nuomone, esminis testas tokiose partnerystės bylose, vertinant interesų priešingumą, yra ne tai, ką kiti proceso dalyviai parašė procesiniuose dokumentuose, o tai, ar pareiškėjai galėjo savo teisę įgyvendinti neteismine tvarka, ar valstybė pripažino jų teisę be teismo. Nesvarbu, ar teisme Teisingumo ministerija palaiko tokius pareiškimus – svarbu tai, kad pažeidimas dėl valstybės kaltės iki šiol nepašalintas (nėra jokio įstatymų reglamentavimo vienos lyties asmenų šeimoms, registracijos tvarka – diskriminacinė, brangi ir žeminanti žmogaus orumą), o kreipimasis į teismą yra būtinas, kitaip nei skirtingų lyčių asmenų šeimoms.

Situacija, kai Lietuvoje iš viso neegzistuoja joks įstatymų įtvirtintas vienos lyties asmenų šeimų reglamentavimas, t. y. nėra jokio tokių santykių teisinio turinio (teisių ir pareigų, nustatytų įstatymuose), o dėl tokių šeimų registravimo tenka privalomai kreiptis į teismą (apsunkinta, diskriminacinė tvarka), reiškia, kad Lietuvoje nėra vienos lyties asmenų šeimų adekvačios teisinės apsaugos, valstybė iki šiol pažeidžia pozityviąją pareigą tinkamai, adekvačiai nustatyti tokių santykių reguliavimą, kaip yra išaiškinta EŽTT praktikoje, taigi pažeidžia Konvencijos 8 straipsnį. Nepriteisdama neišvengiamų teisinių išlaidų atlyginimo tokioms poroms, valstybė kartu pažeidžia ir jų teisę į teismą bei teisminės gynybos prieinamumą (Konstitucijos 30 straipsnis, Konvencijos 6 straipsnis, Chartijos 47 straipsnis), teisę į veiksmingą teisinės gynybos priemonę (Konvencijos 13 straipsnis, Chartijos 47 straipsnis), nes poros, žinodamos, kad negali atgauti tokių išlaidų, yra atbaidomos nuo kreipimosi į teismą ir iš esmės negali įgyvendinti teisės į šeimą (Konvencijos 8 straipsnis, Chartijos 7 straipsnis), yra finansiškai diskriminuojamos (Konstitucijos 29 straipsnis, Konvencijos 14 straipsnis, Chartijos 20 ir 21 straipsniai).

Teismai neįvertino, jog valstybei atstovavusi Teisingumo ministerija teismo posėdžio metu ir baigiamojoje kalboje palaikė pareiškėjų prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas, laikė jį pagrįstu, prašė teismo jį tenkinti.

Teismai vykdo antrinę diskriminaciją, priimdami kardinaliai priešingus ir nesuderinamus sprendimus identiškose bylose. Kitose bylose teismai, priteisdami pareiškėjams bylinėjimosi išlaidų atlyginimą identiškuose procesuose, sistemiškai taikė CPK 93 ir 443 straipsnių nuostatas, neignoruodami CPK 93 straipsnio reikalavimų ir išsamiai nagrinėdami tikrąjį, esminį interesų priešingumą. Skundžiamoje nutartyje pateiktas siūlymas inicijuoti naują procesą prieš valstybę dėl bylinėjimosi atlyginimo kaip padarytos žalos atlyginimo priteisimo yra nepagrįstas, nes: (i) bylinėjimosi išlaidos turi būti skirstomos tame pačiame, o ne atskirame procese, (ii) kitos bylos pradėjimas dar labiau didintų advokatų ir kitokias procesines išlaidas, gaišintų laiką, neatitiktų proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principų, (iii) kiti teismai įsiteisėjusiais sprendimais priteisė išlaidų atlyginimą tame pačiame partnerystės procese.

Interesų priešingumas nelaikytinas vieninteliu ar lemiamu kriterijumi skirstant bylinėjimosi išlaidas ypatingojoje teisenoje. Naujesnėje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje į bylinėjimosi išlaidas ypatingojoje teisenoje vis labiau žiūrima atsižvelgiant į CPK 93 straipsnio nuostatas, akcentuojant ne interesų priešingumą, o išlaidų susidarymo priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-421/2023).

Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrius prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį nagrinėti teismo nuožiūra. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Visi šioje byloje suinteresuoti asmenys pareiškimą prašė spręsti teismo nuožiūra, nė viena proceso šalis neskundė teismo sprendimo dalies, kuria pareiškėjai buvo pripažinti sudariusiais šeimą partnerystės forma ir Vilniaus miesto savivaldybės Civilinės metrikacijos skyrius buvo įpareigotas įregistruoti jų partnerystės faktą. Teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, todėl akivaizdu, kad dėl šios dalies ginčo ar priešingų interesų tarp proceso šalių dėl pareiškėjų pripažinimo partneriais ir jų partnerystės registracijos nebuvo ir nėra. Taigi negalima sutikti su kasacinio skundo argumentais, jog proceso dalyvių interesai buvo aiškiai priešingi.

Šiuo metu joks valstybinis registras nėra pritaikytas duomenims apie partnerius suvesti. Pareiškėjai savo partnerystės faktą gali įrodinėti įsiteisėjusiu teismo sprendimu iki tol, kol Seime bus priimti reikalingi teisės aktai ir sukurtas atitinkamas registras. Ši aplinkybė patvirtina, kad suinteresuoti asmenys nesiekė paneigti pareiškėjų teisių ar užkirsti kelio jų partnerystės pripažinimui, o tik nurodė objektyvias praktinio teismo sprendimo įgyvendinimo kliūtis, susijusias su šiuo metu galiojančiu teisiniu reguliavimu ir techninių priemonių nebuvimu. Tiek pareiškėjų, tiek suinteresuotų asmenų pozicijos dėl partnerystės pripažinimo visiškai sutapo. Todėl vien aplinkybė, kad suinteresuoti asmenys nurodė objektyvias teisines ir technines sprendimo vykdymo kliūtis, savaime nepatvirtina priešingų interesų egzistavimo ir nesudaro pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš valstybės pagal CPK 443 straipsnio 6 dalyje nustatytą išimtį.

Teisėjų kolegija

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių ypatingosios teisenos bylose

CPK 93 straipsnio 1–3 dalyse įtvirtinta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo civiliniame procese taisyklė: šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad, nors bylinėjimosi išlaidos (nuostoliai dėl proceso) paprastai atlyginamos pagal specialias proceso įstatymų nustatytas taisykles, jų atlyginimo principai iš esmės atitinka bendruosius CK įtvirtintus žalos atlyginimo principus, t. y. tokio pobūdžio išlaidos turi būti atlyginamos procesą laimėjusiam asmeniui, jei jos atitinka pagrįstumo ir būtinumo kriterijus ir nėra reikšmingų aplinkybių, leidžiančių teismui konkrečiu atveju nukrypti nuo nurodytos taisyklės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021). Bylinėjimosi išlaidų institutas, viena vertus, sudaro prielaidas įgyvendinti teisę į teisminę gynybą, užtikrinti kokybišką teisinį atstovavimą, kita vertus, atlieka ir prevencinį vaidmenį, nustatant, kad sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo bus atsižvelgiama į proceso šalių elgesį, išlaidų susidarymo priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-155-781/2024, 33 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Pagal CPK 443 straipsnio 1 dalį, ypatingosios teisenos bylas teismas nagrinėja pagal šio kodekso taisykles, su išimtimis ir papildymais, kuriuos nustato šio kodekso V dalis ir kiti įstatymai. Specialioji norma, reglamentuojanti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą ypatingosios teisenos bylose, įtvirtinta CPK 443 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad nagrinėjant bylas ypatingąja teisena dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ypatumus ypatingojoje teisenoje lemia šios teisenos specifika. Paprastai tai yra vienašalė teisena, kai nėra priešingus interesus turinčių šalių. Dėl to, pagal CPK 443 straipsnio 6 dalį, dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos ir kiekvienas byloje dalyvaujantis asmuo pats atsako už savo išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-80-695/2020, 58 punktas; 2025 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-684/2025, 16 punktas). Kita vertus, ypatingosios teisenos teisinis reglamentavimas CPK pagrįstas tikslingumo (pozityviąja) teorija, pagal kurią ginčo dėl teisės buvimas ar nebuvimas priskiriant bylas ypatingajai teisenai nėra lemiamas. Ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjama daug skirtingų kategorijų bylų (CPK 442 straipsnis), kuriose dalyvaujančių byloje asmenų interesai gali būti nevienodi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-80-695/2020, 59 punktas). Be to, CPK 443 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad ypatingosios teisenos bylas teismas išnagrinėja ypatingąja teisena, neatsižvelgdamas į tai, ar nagrinėjimo metu kyla ginčas dėl teisės. Ypatingosios teisenos byloje kilus ginčui dėl teisės pareiškėjo ir suinteresuotų asmenų teisinė padėtis iš esmės atitinka šalių teisinę padėtį ginčo teisenos bylose, todėl CPK 443 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta išimtis, pagal kurią bylinėjimosi išlaidos gali būti paskirstomos taikant bendrąsias CPK normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (šios nutarties 14–15 punktai).

Teismai, spręsdami bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą ir priteisdami bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ypatingosios teisenos bylose, t. y. taikydami CPK 443 straipsnio 6 dalyje nustatytą išimtį iš bendrosios taisyklės, pagal kurią dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos ypatingosios teisenos bylose neatlyginamos, privalo argumentuoti ir nustatyti, ar dalyvaujančių šioje byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas, ar jų interesai yra priešingi. Teismams to nepadarius procesinio sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo laikytina nepagrįsta ir neteisėta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-72-421/2022, 46 punktas).

Skirtingas byloje dalyvaujančių asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi reiškia, jog tarp jų yra kilęs ginčas dėl teisės – nesutarimas dėl subjektinių teisių ar pareigų buvimo, jų turinio, apimties arba įgyvendinimo, kuris trukdo normaliai plėtotis materialiajam teisiniam santykiui ir reikalauja valstybės (teismo) įsikišimo jam išspręsti. Pažymėtina, kad ginčas dėl teisės egzistuoja ne tik tada, kai atsakovas (suinteresuotas asmuo) aktyviai neigia ieškovo (pareiškėjo) subjektinę teisę, bet ir tada, kai jis dėl kitų priežasčių (pavyzdžiui, galimybių stokos, neaiškaus teisinio reglamentavimo ar kt.) nevykdo savo teisinės pareigos ar elgiasi taip, kad ieškovas (pareiškėjas) negali įgyvendinti savo subjektinės teisės be teismo įsikišimo.

Civilinio proceso tvarka ginamos ne tik subjektinės teisės, bet ir įstatymų saugomi interesai (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Teisės doktrinoje teisės saugomas interesas apibrėžiamas kaip tiesiogiai konkrečia teisės norma nesureguliuotas (neįteisintas subjektinėmis materialiosiomis teisėmis), tačiau išplaukiantis iš bendros įstatymų prasmės ir teisės principų interesas, kurio turėtojui suteikiama teisė kreiptis teisminės arba kitokios teisinės gynybos. Pavyzdžiui, taikydamas teisės analogiją, teismas gina subjektinėmis materialiosiomis teisėmis neįtvirtintą interesą (žr., pvz., Krivka, E. Intereso problema civilinio proceso teisėje. Jurisprudencija. Mokslo darbai, 2007, t. 5(95), 2007, p. 28–29). Jei suinteresuotas asmuo atsisako įgyvendinti teisės saugomą pareiškėjo interesą be teismo, tai yra pagrindas spręsti, kad byloje dalyvaujančių asmenų interesai yra skirtingi. Kaip ir esant ginčui dėl teisės, priežastys, nulėmusios tokį neveikimą ar atsisakymą, neturi lemiamos reikšmės sprendžiant dėl interesų priešingumo.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ypatingosios teisenos bylose, visų pirma turi įvertinti, ar ir koks materialusis teisinis ryšys sieja dalyvaujančius byloje asmenis su bylos dalyku, t. y. ar ir kokią įtaką teismo sprendimas turės jų interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-96-469/2022, 27 punktas). Ar dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas, ar jų interesai yra priešingi, svarstant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, gali būti sprendžiama pagal tai, ar sutampa dalyvaujančių asmenų pozicija dėl reikalavimo dalyko. Pavyzdžiui, aplinkybės, kai reikalavimo dalykas yra panaikinti asmens priimtą sprendimą, pripažinti atliktą veiksmą neteisėtu, įpareigoti asmenį atlikti tam tikrą veiksmą, kai tas asmuo nesutinka su reikalavimais, rodo, kad pareiškėjo ir suinteresuoto asmens interesai yra skirtingi ir (ar) priešingi. Tai gali būti pagrindas nukrypti nuo bendrosios bylinėjimosi išlaidų neatlyginimo taisyklės ir paskirstyti jas proporcingai padalijant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-695/2020, 59 punktas).

Taigi, kasacinio teismo formuojamoje praktikoje skirtingas byloje dalyvaujančių asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi ar jų interesų priešingumas taikant CPK 443 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą išimtį siejamas, visų pirma, su byloje dalyvaujančius asmenis siejančio materialiojo teisinio santykio ir aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui apskritai kilo būtinybė inicijuoti teisminį procesą, vertinimu. Tiek ginčas dėl teisės, tiek ginčas dėl intereso (interesų priešingumas) yra kliūtis ar neapibrėžtumas, būdingi pačiam materialiajam teisiniam santykiui dar iki kreipimosi į teismą ir lemiantys tai, kad pareiškėjui apskritai prireikė teisminės gynybos, todėl vėlesnė procesinė asmenų pozicija, ginčui jau persikėlus į teismą, neturi lemiamos reikšmės sprendžiant, ar dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas (interesai priešingi). Nors situacija, kai suinteresuotas asmuo teisme aktyviai ginčija pareikštą reikalavimą, neabejotinai patvirtina ginčo buvimą, priešingas atvejis – kai šis asmuo reikalavimo formaliai neginčija, bet jo ir nevykdo – savaime nesudaro pagrindo teigti, kad ginčo nėra. Toks pasyvus elgesys ar pareigos nevykdymas išlaiko materialųjį teisinį neapibrėžtumą ir kliūtį pareiškėjo teisėms ar teisės saugomiems interesams įgyvendinti, todėl skirtingas teisinis suinteresuotumas (interesų priešingumas) išlieka nepaisant suinteresuoto asmens pozicijos procese.

Dėl byloje dalyvaujančių asmenų interesų priešingumo vertinimo bylose dėl partnerystės registravimo

Bendrą gyvenimą neįregistravus santuokos (partnerystę) reglamentuoja CK IV dalies XV skyriaus normos. Pagal CK 3.229 straipsnį, šio skyriaus nuostatos taikomos asmenims, kurie yra įregistravę partnerystę įstatymų nustatyta tvarka. CK 2.18 straipsnyje nustatyta, kad valstybė privalomai registruoja šiame straipsnyje nurodytus civilinės būklės aktus, tarp jų partnerystę (CK 2.18 straipsnio 9 punktas).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnyje buvo nustatyta, kad CK trečiosios knygos XV skyriaus normos dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos įsigalioja nuo įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, įsigaliojimo momento. Taigi, įstatymų leidėjui priimant CK, partnerystės registravimą buvo numatyta reglamentuoti atskiru įstatymu, tačiau specialus įstatymas, reglamentuojantis partnerystės registravimo tvarką, iki šiol nėra priimtas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2025 m. balandžio 17 d. nutarime Nr. KT21-N5/2025 konstatuota, kad Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį CK trečiosios knygos XV skyrius įsigalios tik tuomet, kai bus priimtas ir įsigalios partnerystės įregistravimo tvarką reglamentuojantis įstatymas, įstatymų leidėjui tokio (specialaus) įstatymo per tam tikrą protingą laiką, kuris pagrįstai reikalingas teisėkūros ir kitiems su įstatymo įsigaliojimu susijusiems veiksmams atlikti, nepriėmus, prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams; CK 3.229 straipsnis tiek, kiek pagal jį partnerystę galima sudaryti tik tarp vyro ir moters, prieštarauja Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalims, 22 straipsnio 1, 4 dalims, 29 straipsniui, 38 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas taip pat išaiškino, kad, įsigaliojus šiam nutarimui, nebegalės būti taikomas Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnis, kuriame nustatyta sąlyga, nuo kurios įvykdymo priklausė CK trečiosios knygos XV skyriaus įsigaliojimas; tol, kol įstatymų leidėjas nėra nustatęs partnerystės įregistravimo tvarkos (ar nėra kaip nors kitaip sureguliavęs santuokos nesudariusių asmenų porų, kurių bendras gyvenimas pagrįstas nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu, teisinio pripažinimo ir apsaugos), asmenų teisė į partnerystę (inter alia (be kita ko), jos registravimą) gali būti įgyvendinama kreipiantis į teismą įstatymų nustatyta tvarka (nutarimo 44 punktas).

Pareiškėjai nagrinėjamoje byloje pasinaudojo nurodyta galimybe. Kaip matyti iš bylos duomenų, suinteresuoti asmenys bylos nagrinėjimo metu iš esmės neginčijo pareiškėjų reikalavimų, tačiau laikėsi pozicijos, kad pareiškėjų partnerystė negali būti įregistruota ne teismo tvarka dėl egzistuojančios teisinio reguliavimo spragos ir esamų valstybės registrų nepritaikymo partnerystei įregistruoti. Taigi, suinteresuoti asmenys, nors ir pripažindami atitinkamo pareiškėjų intereso egzistavimą, neatliko veiksmų, būtinų šiam interesui patenkinti.

Teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad bylą nagrinėję teismai, atsisakydami priteisti pareiškėjams jų turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš suinteresuoto asmens – valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, nepagrįstai apsiribojo procesinės suinteresuoto asmens pozicijos vertinimu, išsamiau neanalizuodami, ar tarp pareiškėjų ir suinteresuoto asmens yra kilęs ginčas dėl teisės ar įstatymų saugomo intereso, nulėmęs paties kreipimosi į teismą poreikį (šios nutarties 22 punktas). Kadangi, nesant priimto specialaus įstatymo, reglamentuojančio partnerystės registravimo tvarką, kreipimasis į teismą buvo vienintelis būdas pareiškėjams įgyvendinti savo teisę į šeimos santykių pripažinimą (partnerystės registravimą), pareiškėjų ir suinteresuoto asmens – valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, interesų priešingumo vertinimas CPK 443 straipsnio 6 dalies taikymo tikslais neatsiejamas nuo valstybės pozityviųjų pareigų, užtikrinant vienos lyties asmenų šeimų teisinį pripažinimą, vertinimo.

Aiškindamas pozityviąsias valstybės pareigas Konvencijos 8 straipsnio kontekste, EŽTT 2023 m. sausio 17 d. sprendime byloje Fedotova ir kiti prieš Rusiją (peticijų Nr. 40792/10, 30538/14, 43439/14) pažymėjo, kad Konvencijos 8 straipsnis nustato pozityviąją pareigą valstybėms Konvencijos dalyvėms užtikrinti tos pačios lyties poroms teisinio pripažinimo ir apsaugos sistemą. Konvencijos 8 straipsnio, kaip nustatančio pozityviąją pareigą valstybėms Konvencijos dalyvėms nustatyti tos pačios lyties porų teisinio pripažinimo ir jų santykių apsaugos pagrindą, aiškinimas pagrįstas siekiu užtikrinti veiksmingą homoseksualių asmenų privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą. Toks aiškinimas atitinka tokias Konvencijos puoselėjamas demokratinės visuomenės vertybes kaip pliuralizmas, tolerancija ir plačios pažiūros (sprendimo byloje Fedotova ir kiti prieš Rusiją 46, 48, 125, 178–179, 181 punktai). Konvencija yra siekiama garantuoti ne teorines ar iliuzines teises, o teises, kurios praktiškai ir efektyviai gali būti įgyvendinamos. Šiuo tikslu būtina užtikrinti, jog nacionalinės procedūros užtikrintų asmenų galimybes tinkamai ir sąžiningai įgyvendinti Konvencijos 8 straipsnyje garantuotas teises (EŽTT 2010 m. balandžio 27 d. sprendimas byloje Ciubotaru prieš Moldovą, peticijos Nr. 27138/04, 51 punktas).

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2025 m. balandžio 17 d. nutarime Nr. KT21-N5/2025 konstatuota, kad, pagal Konstituciją, inter alia, jos 38 straipsnio 1 ir 2 dalis, įstatymų leidėjas turi pareigą užtikrinti santuokos nesudariusių asmenų porų, kurių bendras gyvenimas pagrįstas nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu, teisinį pripažinimą ir apsaugą, priešingu atveju nebūtų užtikrintas pagal Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalis saugomas jas sudarančių asmenų orumas, būtų pažeidžiama tokių asmenų teisė į privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą, įtvirtinta Konstitucijos 22 straipsnio 1, 4 dalyse, nebūtų užtikrinta Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtinta šeimos apsauga (inter alia, nebūtų sudarytos prielaidos šeimai tinkamai funkcionuoti, nebūtų stiprinami šeimos santykiai, ginamos šeimos narių teisės ir teisėti interesai) (nutarimo 30.2 punktas). Pagal Konstituciją, inter alia, konstitucinius teisinės valstybės, atsakingo valdymo principus, netoleruotinos situacijos, kai įstatymų leidėjas, įstatymo įsigaliojimą susiejęs su kokio nors kito įstatymo priėmimu, ilgą (neapibrėžtą) laiką nevykdo savo prisiimtų įsipareigojimų ir nepriima to kito įstatymo per tam tikrą protingą laiką, kuris pagrįstai reikalingas teisėkūros ir kitiems su įstatymo įsigaliojimu susijusiems veiksmams atlikti (nutarimo 32.4 punktas). Teismų galimybė užpildyti teisės spragas ad hoc (esant konkrečiai situacijai) nereiškia, kad įstatymų leidėjas neturi pareigos per protingą laiką, paisydamas Konstitucijos, įstatymu nustatyti deramą atitinkamų santykių teisinį reguliavimą (nutarimo 44 punktas).

Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjai turi įstatymų saugomą (ir suinteresuotų asmenų neneigiamą) interesą į jų šeimos santykių teisinį pripažinimą ir apsaugą, o valstybė – pozityviąją pareigą sudaryti sąlygas šiam interesui patenkinti. Būtinybė kreiptis į teismą nagrinėjamoje byloje pareiškėjams kilo dėl teisinio reglamentavimo spragos, atsiradusios ir tebeegzistuojančios dėl įstatymų leidėjo (valstybės) pareigos nustatyti deramą atitinkamų santykių teisinį reguliavimą nevykdymo. Nors nagrinėjamoje byloje suinteresuoti asmenys (įskaitant valstybę, atstovaujamą Teisingumo ministerijos) neprieštaravo juridinio fakto, kad pareiškėjai sudarė šeimą civilinės partnerystės forma, nustatymui, nėra pagrindo sutikti su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad vien dėl tokios procesinės pozicijos byloje dalyvaujančių asmenų interesai sutapo. Atsižvelgiant į valstybės delsimą galutinai pašalinti teisės spragas po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2025 m. balandžio 17 d. nutarimo, taip pat į tai, kad CK nuostatos partnerystės teisinių santykių pripažinimą sieja su jos registravimu, o egzistuojantys valstybės registrai tam iki šiol nėra pritaikyti, tą bylos nagrinėjimo metu nurodė patys suinteresuoti asmenys, konstatuotina, kad tarp pareiškėjų ir suinteresuoto asmens – valstybės yra kilęs ginčas dėl pareiškėjų šeimos santykių teisinio pripažinimo ir registravimo, nes valstybė, nevykdydama jai tenkančių pozityviųjų pareigų, neužtikrino galimybės pareiškėjams šį įstatymo saugomą interesą įgyvendinti ne teismo tvarka.

Dėl kasaciniame skunde pareikštų prašymų spręsti klausimą dėl CPK 443 straipsnio 6 dalies atitikties Konstitucijai, ES ir tarptautinei teisei

Pareiškėjai kasaciniame skunde prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl CPK 443 straipsnio 6 dalies atitikties Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisinės valstybės, atviros, teisingos ir darnios visuomenės principams, Konstitucijos 29 ir 30 straipsniams; į EŽTT dėl konsultacinės išvados, ar ši nacionalinės teisės norma suderinama su Konvencijos 6, 8 ir 14 straipsniais; taip pat į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, susijusio su šios normos suderinamumu su Chartijos 7, 20, 21 ir 47 straipsniais.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad abejonė dėl CPK 443 straipsnio 6 dalies atitikties atitinkamoms Konstitucijos, Konvencijos ir Chartijos nuostatoms kasaciniame skunde tiesiogiai siejama su tokiu šios teisės normos turinio aiškinimu, kokį pateikė bylą nagrinėję teismai ir pagal kurį pareiškėjai neįgyja teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kitaip tariant, abejonė iš esmės keliama ne dėl paties teisinio reguliavimo, o dėl CPK 443 straipsnio 6 dalies aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje.

Įvertinusi CPK 443 straipsnio 6 dalies turinį, jos santykį su CPK 93 straipsnyje įtvirtintu bylinėjimosi išlaidų paskirstymo reglamentavimu, teisėjų kolegija pirmiau šioje nutartyje konstatavo, kad CPK 443 straipsnio 6 dalyje nustatyta bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ypatingosios teisenos bylose tvarka savaime nereiškia, kad asmenys, dalyvaujantys tokiose bylose (ir konkrečiai – bylose dėl partnerystės pripažinimo ir registravimo), visais atvejais netenka teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Šios normos aiškinimas negali būti atsietas nuo joje nustatytų išimčių ir kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuojančių proceso teisės normų. Taigi, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjų nurodomos abejonės dėl šios normos atitikties Konstitucijai, Konvencijai ir Chartijai gali ir turi būti sprendžiamos aiškinant ir taikant šią teisės normą pagal jos paskirtį, sistemiškai, atsižvelgiant į konstitucinius teisingumo, asmenų lygiateisiškumo ir teisės į teisminę gynybą principus bei tarptautinius įsipareigojimus žmogaus teisių apsaugos srityje.

Atsižvelgdama į šioje nutartyje pateiktą CPK 443 straipsnio 6 dalies aiškinimą, teisėjų kolegija neįžvelgia aplinkybių, dėl kurių kiltų pagrįstų abejonių dėl CPK 443 straipsnio 6 dalies atitikties Konstitucijai ir atsirastų būtinumas dėl to kreiptis į Konstitucinį Teismą. Papildomai pažymėtina, kad konsultacinės išvados procedūra pagal Protokolą Nr. 16 skirta Konvencijoje ir jos protokoluose įtvirtintų teisių ir laisvių aiškinimo ar taikymo principiniams klausimams, kylantiems nagrinėjant konkrečią bylą, išspręsti. Nagrinėjamu atveju pareiškėjų keliamas klausimas pirmiausia susijęs su nacionalinės proceso teisės normų aiškinimu ir jų taikymu sprendžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.

ESTT praktikoje yra nurodyta, kad nacionaliniai teismai, kurių sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiami, gali, spręsdami Europos Sąjungos teisės klausimą, nesilaikyti pareigos kreiptis dėl prejudicinio sprendimo tuo atveju, jei jie konstatavo, kad iškeltas klausimas nėra svarbus bylai, kad dėl nagrinėjamos Europos Sąjungos teisės nuostatos ESTT jau pateikė savo išaiškinimą arba kad tinkamas Europos Sąjungos teisės taikymas yra toks akivaizdus, jog dėl to negali kilti jokių pagrįstų abejonių (ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Srl CILFIT ir Lanificio di Gavardo SpA prieš Ministero della sanit., C-283/81, 9 punktas).

Chartija valstybėms narėms taikoma tik tais atvejais, kai jos įgyvendina Europos Sąjungos teisę (Chartijos 51 straipsnio 1 dalis). Kai valstybių narių nacionaliniai teismai ir kitos institucijos susiduria vien tik su nacionalinės teisės problemomis, jos neprivalo taikyti Chartijos nuostatų, bet turėtų remtis nacionalinėmis konstitucinėmis normomis, kurios garantuoja pagrindinių žmogaus teisių apsaugą, bei tarptautinėmis žmogaus teisių sutartimis, pagal kurias valstybė narė yra prisiėmusi įsipareigojimus. Vien tai, kad nacionalinės teisės norma gali turėti įtakos Chartijoje įtvirtintų teisių įgyvendinimui, savaime nereiškia, kad atitinkama situacija patenka į Europos Sąjungos teisės taikymo sritį. Pareiškėjai nepagrindė, kokią konkrečią Europos Sąjungos teisės normą teismas įgyvendino ar taikė nagrinėjamoje byloje, todėl nėra pagrindo taikyti Chartijos nuostatų. Taigi, pareiga kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo kasaciniam teismui nagrinėjamoje byloje nekyla.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija pareiškėjų prašymus kreiptis į Konstitucinį Teismą, EŽTT bei ESTT atmeta.

Dėl bylos procesinės baigties ir pareiškėjams priteistino bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija nusprendžia, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė CPK 443 straipsnio 6 dalį, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikos dėl byloje dalyvaujančių asmenų interesų priešingumo, spręsdami išimtinai pagal procesinę suinteresuotų asmenų poziciją, ir dėl to nepagrįstai atsisakė priteisti pareiškėjams, kurių reikalavimas buvo patenkintas, jų turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kadangi šis pažeidimas gali būti pašalintas kasaciniame teisme, tai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį bei pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 4 dalis). Patenkinus kasacinį skundą, kartu spręstina dėl pareiškėjų turėtų bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo.

Pareiškėjai prašo atlyginti 57 Eur žyminio mokesčio ir 3 025 Eur išlaidas advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme, 3 025 Eur išlaidas advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme ir 5 445 Eur išlaidas advokato pagalbai kasaciniame teisme.

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad taisyklės, nustatančios su bylinėjimosi išlaidomis susijusias teismo pareigas, yra imperatyvaus pobūdžio. Bylą nagrinėjantis teismas turi patikrinti proceso dalyvių patirtų ir (ar) prašomų atlyginti bylinėjimosi išlaidų dydžio atitiktį įstatymui, įvertinti, ar bylinėjimosi išlaidos pagrįstos ir gali būti atlyginamos, ir, laikydamasis CPK įtvirtintų taisyklių, jas paskirstyti, priimdamas sprendimą dėl bylos esmės (CPK 93–98 straipsniai, 270 straipsnio 5 dalies 3 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-96-469/2022, 11 punktas). Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-378/2020, 38 punktas).

CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis).

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, sprendžiant dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimo priteisimo šaliai, turi būti atsižvelgiama tiek į bendrąsias bylinėjimosi išlaidų nustatymo taisykles, tiek ir į konkrečios jų rūšies – išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai atlyginti – dydžio nustatymo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-313/2022, 48 punktas). Taikant Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatyto maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, (toliau – Rekomendacijos) 2 punkte nurodytus kriterijus, reikėtų vadovautis jų visuma ir nesant pakankamo pagrindo neišskirti kaip reikšmingų vieno ar keleto iš jų. Reikia įvertinti, kurie kriterijai gali būti pagrindas padidinti, o kurie – sumažinti priteisiamas išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-647-248/2015). Taigi nurodyti kriterijai, esant tam tikroms konkrečioms kiekvienos bylos aplinkybėms, taip pat atsižvelgiant į joje teikiamų teisinių paslaugų apimtį bei pobūdį, gali sudaryti pagrindą priteisti tiek didesnį negu Rekomendacijose nurodytą maksimalų bylinėjimosi išlaidų dydį, tiek mažesnį šių išlaidų dydį, net jeigu jis ir nesiekia maksimalaus Rekomendacijose nurodyto dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-313/2022, 50 punktas). Tokios aplinkybės kaip bylos nesudėtingumas ir nedidelė ginčo suma gali būti teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-443-969/2017, 28 punktas).

Pareiškėjų prašomos atlyginti advokato teisinės pagalbos išlaidos neviršija Rekomendacijose nurodytų maksimalių dydžių. Tačiau, atsižvelgdama į tai, kad tiek apeliacinis, tiek kasacinis procesas byloje vyko tik dėl sprendimo dalies dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, t. y. procesinio pobūdžio klausimu, suinteresuoti asmenys byloje pareiškėjų reikalavimų neginčijo, kasacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kuriais buvo remiamasi apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija, vadovaudamasi aptartais išlaidų pagrįstumo ir proporcingumo kriterijais, nusprendžia, kad pareiškėjams atlygintinos išlaidos už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme mažintinos iki 2000 Eur, o išlaidos už advokato pagalbą kasaciniame teisme – iki 3000 Eur. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimas pareiškėjams iš suinteresuoto asmens Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, priteisiamas lygiomis dalimis (CPK 443 straipsnio 6 dalis, 93 straipsnis).

Kasaciniame teisme išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatirta.

Bylos medžiagą pripažinta nevieša Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 19 d. nutartimi, todėl atitinkamas pareiškėjų prašymas pakartotinai nesprendžiamas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2026 m. vasario 2 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 17 d. sprendimo dalį, kuria netenkintas pareiškėjų prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą:

Priteisti pareiškėjui (duomenys neskelbtini) iš suinteresuoto asmens Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 2 541 (du tūkstančius penkis šimtus keturiasdešimt vieną) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimo.

Priteisti pareiškėjui (duomenys neskelbtini) iš suinteresuoto asmens Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 2 541 (du tūkstančius penkis šimtus keturiasdešimt vieną) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimo.

Atmesti pareiškėjų prašymus kreiptis į Konstitucinį Teismą, Europos Žmogaus Teisių Teismą bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismą.

Priteisti pareiškėjui (duomenys neskelbtini) iš suinteresuoto asmens Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 1 500 (vieną tūkstantį penkis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, atlyginimo.

Priteisti pareiškėjui (duomenys neskelbtini) iš suinteresuoto asmens Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 1 500 (vieną tūkstantį penkis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Goda Ambrasaitė-BalynienėIrmantas ŠulcasEglė Zemlytė