Vilniaus apygardos teismo sprendimas, e2-3341-614/2020

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2020-12-23
Bylos Nr.: e2-3341-614/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00735-2020-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Eglė Surgailienė
Atsakovas: N. V.
Trečiasis asmuo: D. Z., K. Z.

Kategorijos

2.2.2.3.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2-3341-614/2020Proceso Nr. 2-55-3-00735-2020-4Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.2.3.2.7.; 2.6.7.; 2.6.8.11.5. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. gruodžio 23 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eglė Surgailienė, sekretoriaujant Renatai Anderson, dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui D. V., atsakovui N. V., jo atstovei advokatei S. G., tretiesiems asmenims D. Z. ir K. Z., viešame teismo posėdyje nuotolinio žodinio proceso tvarka per Zoom konferencijų platformą išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės (RUAB) „Asnita“ ieškinį atsakovui N. V., tretiesiems asmenims be savarankiškų reikalavimų D. Z. ir K. Z. dėl žalos atlyginimo. Teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė RUAB „Asnita“ 2020 m. gegužės 28 d. pateiktu ieškiniu teismo prašė priteisti iš atsakovo N. V. 110 000 Eur nuostolių atlyginimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas taip pat pateikė dubliką.

2020 m. lapkričio 26 d. pareiškimu ieškovė RUAB „Asnita“ pateikė ieškinio reikalavimo dalyje dėl 84 850 Eur žalos priteisimo iš atsakovo N. V. atsisakymą ir nurodė, jog faktiškai ieškovės patirta žala yra 25 150 Eur suma, kurią iš atsakovo N. V. prašo priteisti (e.b.l. 118-119).

Ieškovė procesiniuose dokumentuose nurodė, kad Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. eB2-1014-661/2020 dėl restruktūrizavimo bylos UAB „Asnita“ iškėlimo. 2017-10-20 UAB „Unifina“ pateikė pareiškimą civilinėje byloje Nr. eB2-5221-781/2017, kuriuo prašė ją į bylą įtraukti trečiuoju asmeniu, kartu su prašymu UAB „Unifina“ pateikė 2015-07-09 su RUAB „Asnita“ sudarytą Teisių perleidimo sutartį (Sutartis), kurioje nurodyta, jog UAB „Unifina“ perleidžia ieškovei 136 000 Eur dydžio reikalavimo teises į UAB „Delotas“, kylančias iš 2014-11-26 kreditavimo sutarties Nr. P14/00074, atlyginimas už perleidžiamas reikalavimo teises – 110 000 Eur. Sutarties 2.2. p. buvo nustatyta, kad UAB „Unifina“ naudai 110 000 Eur suma turi būti sumokėta tokia tvarka: 1) 10 000 Eur iki 2015-07-31; 2) 20 000 Eur iki 2015-08-31; 3) 20 000 Eur iki 2015-09-30; 4) 20 000 Eur iki 2015-10-31; 5) 20 000 Eur iki 2015-11-30; 6) 20 000 Eur iki 2015-12-31. 2015-07-29 ir 2015-09-03 mokėjimo pavedimais UAB „Unifina“ už įsigytas reikalavimo teises ieškovė sumokėjo bendrą 11 000 Eur sumą. Remiantis ieškovės finansinės apskaitos dokumentais nustatyta, jog UAB „Unifina“ niekada nebuvo įtraukta į ieškovės kreditorių sąrašą, be to, UAB „Unifina“ niekada nesikreipė į ieškovę dėl piniginių lėšų pagal Sutartį sumokėjimo. Apie šią Sutartį ieškovei tapo žinoma tik UAB „Unifina“ 2017-10-20 pateikus pareiškimą dėl įstojimo į ieškovės restruktūrizavimo bylą. UAB „Delotas“ (skolininkas), į kurį buvo įgytos reikalavimo teisės pagal Sutartį, 2017-12-18 Panevėžio apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-757-198/2017 iškelta bankroto byla. Ieškovė nuo pat Sutarties pasirašymo dienos, nėra gavusi visiškai jokio skolininko prievolės įvykdymo pagal Sutartį, skolininko prievolė liko neįvykdyta. Vilniaus apygardos teismas 2019-06-27 sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-217-881/2019 ieškovės ieškinį dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2020-05-21 nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-385-236/2020 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Ryšium su tuo, UAB „Unifina“ 2020-05-21 pateikė prašymą įtraukti ją į ieškovės kreditorių sąrašą su 99 000 Eur finansiniu reikalavimu, kildinamu iš Sutarties. Laikotarpiu nuo 2014-11-20 iki 2015-09-23 ieškovės vadovu buvo atsakovas N. V., atsakovas ir pasirašė Sutartį bei sumokėjo UAB „Unifina“ bendrą 11 000 Eur sumą pagal šią Sutartį. Ieškovė prašė teismo priteisti 110 000 Eur žalos atlyginimą iš buvusio ieškovės vadovo, kadangi ieškovė patyrė 110 000 Eur žalą dėl akivaizdžiai nenaudingo ieškovei, kurią sudarė atsakovas, be to, atsakovas netinkamai atliko savo, kaip vienasmenio valdymo organo pareigas - ieškovės vardu įgijo 136 000 Eur reikalavimo teises, neįsitikindamas finansinėmis skolininko galimybėmis (mokumu); sudarydamas Sutartį neužtikrino, kad ieškovės naudai pereitų ir reikalavimo įvykdymo užtikrinimo priemonės, nurodytos Sutarties 1.1., 1.3. punktuose (vekselis, laidavimas, hipoteka), ir kad šios reikalavimo įvykdymo užtikrinimo priemonės yra realios; nesiėmė jokių veiksmų realiam skolos išieškojimui, nepagrįstai delsė kreiptis į teismą dėl skolos iš skolininko priteisimo bei priverstinio išieškojimo. CK 2.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad juridinio asmens valdymo organo narys turi veikti sąžiningai ir protingai juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu. Bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais (LR Akcinių bendrovių įstatymo 19 str. 8 d.). Juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip (CK 2.87 str. 7 d.). CK 2.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma kasacinio teismo praktikoje aiškinama kaip valdymo organo nario pareiga atitikti objektyvius rūpestingo ir kvalifikuoto verslininko kriterijus. Vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų savo veiklos apribojimų. Kasacinis teismas yra pateikęs teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę, pagal kurią, ar bendrovės vadovui taikytina civilinė ar materialinė pagal darbo teisės normas kylanti atsakomybė, nustatoma atsižvelgiant į vadovo veiksmo, sukėlusio žalą, pobūdį ir pažeistų pareigų rūšį – jei vadovas padaro žalos veikdamas pagal savo, kaip valdymo organo, kompetenciją, jam taikoma civilinė atsakomybė. Nustačius, kad vadovas bendrovei žalą padarė pažeisdamas jam, kaip bendrovės darbuotojui, nustatytas pareigas, kartu nepažeisdamas savo, kaip bendrovės vadovo, kompetencijos, jam taikoma materialinė atsakomybė pagal darbo teisę. CK 2.81 str. 1 d. nustato, kad juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus. Ieškovės įstatuose (13 p.) nurodyta, kad visuotinio akcininkų susirinkimo kompetencija, jo sušaukimo tvarka, kitų bendrovės organų kompetencija, jų rinkimo ir atšaukimo tvarka nesiskiria nuo nurodytųjų Akcinių bendrovių įstatyme. Akcinių bendrovių įstatymo 37 str. 10 d. nustato, kad bendrovės vadovas veikia bendrovės vardu ir turi teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius, išskyrus atvejus, kai bendrovės įstatuose nustatytas kiekybinis atstovavimas bendrovei. Atsižvelgiant į tai, ieškovė daro pagrįstą išvadą, kad atsakovui, kaip vienasmeniam ieškovės valdymo organui, taikytina civilinė, o ne materialinė atsakomybė, todėl ieškovė privalo įrodyti visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas. Įmonės vadovo civilinė atsakomybė kyla, kai nustatomos visos jos sąlygos – neteisėti veiksmai, atsiradusi žala, priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys bei kaltė. Pagal bendrąją taisyklę, reikšdamas reikalavimą įmonės vadovui taikyti civilinę atsakomybę, ieškovas turi pareigą įrodyti, kad įmonė patyrė žalos bei kad tai įvyko dėl jos vadovo neteisėtų veiksmų. Nustačius, kad įmonės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neturi įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turi bendrovės vadovas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl įmonės vadovo pareigų, yra pažymėjęs, kad vadovas atsako už įmonės komercinės veiklos organizavimą. Įmonės vadovas privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, nuo pat tapimo įmonės administracijos vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Nagrinėjamu atveju atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė kaip valdymo organo fiduciarinių pareigų netinkamas bei aplaidus atlikimas, sudarant ieškovei visiškai nenaudingą sandorį (Sutartį). Atsakovas, sudarydamas Sutartį, neįsitikino ieškovės vardu įsigyjamo turto likvidumu, t. y. skolininko, į kurį reikalavimo teises perėmė ieškovė, mokumu. Minėta, kad skolininkui 2017-12-18 buvo iškelta bankroto byla, tačiau ieškovė turi pagrindo manyti, kad skolininkas buvo nemokus jau Sutarties sudarymo metu. Bankroto administratorius A. K. 2019-02-12 pateikė nuomonę dėl skolininko mokumo, kurios rezoliucinėje dalyje specialistas nustatė, kad: „Labai tikėtina, kad įmonė UAB „Delotas“ 2015 m. liepos 9 d. atitiko nemokios įmonės požymius“. Panevėžio apygardos teismas, spręsdamas klausimą dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo, rėmėsi skolininko finansinės atskaitomybės dokumentais, sudarytais 2014-12-31 dienai, todėl daroma išvada, kad specialisto pateikta nuomonė dėl skolininko nemokumo Sutarties sudarymo dienai (2015-07-09) yra pagrįsta. Atsakovas privalėjo atkreipti dėmesį taip pat ir į tą aplinkybę, kad UAB „Unifina“ reikalavimo teises į skolininką ieškovei ketina perleisti praėjus labai trumpam laiko tarpui nuo reikalavimo teisių įsigijimo iš pradinio kreditoriaus (Kredito unijos Centro taupomoji kasa) (t.y. 2015-06-29). Atsakovui veikiant kaip rūpestingam ir atidžiam vadovui ši aplinkybė turėjo sukelti abejonių bei paskatinti atidžiai įvertinti ieškovės vardu perimamą turtą (jo vertę). Antra, tiek 2015-06-29 Teisių perleidimo sutarties, tiek Sutarties 1.1., 1.3. punktai numatė, kad naujajam kreditoriui (t.y. UAB „Unifina“, o vėliau – ir ieškovei) kartu su perleidžiamu reikalavimu turi pereiti ir visos papildomos bei šalutinės teisės, bei reikalavimo įvykdymo užtikrinimo priemonės: 2014-11-26 paprastasis vekselis, 2014-11-26 laidavimo sutartis, 2014-11-26 hipotekos lakštas (identifikavimo Nr. 20220140086768). Tačiau nei vienas iš aukščiau minėtų dokumentų ieškovei perduotas nebuvo, ko pasėkoje ieškovė neturėjo ir neturi galimybės, skolininkui bankrutavus, patenkinti savo reikalavimo bent jau reikalavimo užtikrinimo priemonių pagalba. CK 6.104 str. 2 d. nurodyta, jog jeigu perleidžiamas reikalavimas, kurio įvykdymas užtikrintas įkeitimu (hipoteka), tai tokio reikalavimo perleidimas turi būti pažymimas hipotekos registre. Šiuo atveju pradinis kreditorius su naujuoju kreditoriumi privalo imtis priemonių, kad būtų padaryti atitinkami įrašai hipotekos registre. Iš Hipotekos registro išrašo yra matyti, kad pirminis 2014-11-26 kreditavimo sutarties Nr. P14/00074 hipotekos kreditorius, t.y. Kredito unija Centro taupomoji kasa, nebuvo pakeistas į UAB „Unifina“. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad duomenų apie hipotekos perleidimo faktą neįregistravimas Hipotekos registre, kaip to reikalauja CK 6.104 straipsnio 2 dalis, nedaro įtakos pagrindinės prievolės galiojimui ir negali būti pagrindu, atleidžiančiu pagrindinį skolininką nuo prievolės įvykdymo (CK 6.129 straipsnis). Tai turi įtakos tik kreditoriaus teisių apsaugai, nes neįregistravęs savo daiktinių teisių, jis negali jų panaudoti prieš kitus asmenis. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs ieškovės apeliacinį skundą civilinėje byloje Nr. e2-217-881/2019 konstatavo, kad: „naujoji kreditorė UAB „Unifina“, nepadariusi Hipotekos registre įrašo apie hipotekos kreditoriaus teisių perėmimą, negalėjo pasinaudoti savo kaip hipotekos kreditoriaus teisėmis.“ Atitinkamai, jokiomis hipotekos kreditoriaus teisėmis negalėjo ir negali pasinaudoti ir pati ieškovė. Atsakovas, vienvaldiškai sudarydamas Sutartį, privalėjo įsitikinti visų Sutartyje įtvirtintų nuostatų realumu bei reikalavimo užtikrinimo priemonių egzistavimu, tačiau to nepadarė. Kitas vertus, patikrinus Hipotekos registro duomenis pagal identifikacinį Nr. 20220140086768 nustatyta, jog 2014-11-26 skolininkas įkeitė Kredito unijos Centro taupomoji kasa naudai iš UAB „Ritma“ gautinas sumas 637 221,96 Eur apimtyje, tačiau jau 2016-06-15 Vilniaus apygardos teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-4373-562/2016 iškėlė šiai bendrovei bankroto bylą. Akivaizdu, kad atsakovas, sudarydamas Sutartį, ieškovės vardu įgijo reikalavimo teisę į nemokų skolininką, kurio prievolių įvykdymas užtikrintas iš taip pat abejotino mokumo juridinio asmens gautinomis sumomis. Atsakovas, pasirašęs Sutartį, neatliko jokių realių veiksmų, siekiant išieškoti perimtą skolą iš skolininko. Toks atsakovo veikimas, sudarant itin didelės vertės Sutartį, tačiau nesiimant jokių veiksmų skolos išieškojimui, nėra pateisinamas nei verslo logika, nei juridinio asmens veiklos tikslais – ieškovė yra įsteigta ūkinės – komercinės veiklos vykdymui bei pelno siekimui, todėl faktiškai „nulinės“ vertės turto įsigijimas net už 110 000 Eur sumą, nesiekiant iš jo gauti jokios naudos, nėra suderinamas su ieškovės veikimo tikslais. Be to, pačios Sutarties bei jos priedų neišsaugojimas bei neperdavimas naujam ieškovės vadovui, o taip pat šios reikalavimo teisės neatspindėjimas ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentuose, užkirto kelią naujam ieškovės vadovui išsiieškoti skolininko skolą arba operatyviai imtis kitokių veiksmų, kurie galimai sumažintų ieškovės patirtus nuostolius. Dėl išvardintų atsakovo neteisėtų veiksmų, t. y. aplaidaus valdymo organo pareigų atlikimo sudarant akivaizdžiai nenaudingą ieškovei Sutartį, ieškovė patyrė 110 000 Eur nuostolių, iš kurių 11 000 Eur sudaro UAB „Unifina“ atlikti mokėjimai pagal Sutartį, o 99 000 Eur – UAB „Unifina“ pareikštas reikalavimas ieškovės restruktūrizavimo byloje. Ieškovės žalą sudaro pagal atsakovo sudarytą Sutartį už visiškai nelikvidų turtą mokėtina suma UAB „Unifina“, todėl nagrinėjamu atveju priežastinis ryšys tarp ieškovės nurodytų nuostolių (žalos) ir atsakovo atliktų neteisėtų veiksmų yra akivaizdus. Pažymėtina ir tai, kad atsakovo šiuo atveju nesaugo ir verslo sprendimų priėmimo taisyklė, kadangi 110 000 Eur vertės įsipareigojimo prisiėmimas už nelikvidaus turto įsigijimą akivaizdžiai viršija normalią ūkinę riziką bei nėra pateisinamas jokia verslo logika. Taigi, ieškovė atsakovo padarytą žalą kildina iš vieno konkretaus ieškovei nenaudingo sandorio, kurio naudingumas bei pasirašymo aplinkybės ir įeina į šios bylos nagrinėjimo dalyką. Atsakovo argumentai, kad neva patvirtinančius, kad ieškovės vienintelė akcininkė D. Z. buvo faktinė ieškovės vadovė bei visus teisiškai reikšmingus veiksmus atsakovas atlikdavo akcininkės nurodymu, neatitinka tikrovės. Akcininkė galėjo spręsti tam tikrus su įmonės veikla susijusius klausimus, derinti juos su vadovu arba duoti tam tikrus nurodymus, t. y. būti ne „pasyvia“ akcininke, o aktyviai dalyvauti įmonės veikloje, tačiau šios aplinkybės pačios savaime nepatvirtina, kad D. Z. faktiškai atliko ieškovės vienasmenio valdymo organo funkcijas, ir juo labiau – davė nurodymą atsakovui pasirašyti Sutartį. Atsakovo pateiktas epizodinis susirašinėjimas su D. Z. laikytinas tik gynybine atsakovo pozicija, nepatvirtinančia atsakovo teiginių, susirašinėjimas paneigia atsakovo poziciją, kad jis nepažįsta ir nepažinojo nei pačių įmonių UAB „Unifina“ ir/arba UAB „Delotas“, nei jų atstovų, kadangi pateiktas laiškas patvirtina, kad kredito unijos Centro taupomoji kasa siuntė atsakovui įkeitimo sutartį, kuria greičiausiai buvo įkeistos UAB „Delotas“ reikalavimo teisės į UAB „Ritma“ (ieškovas daro tokią išvadą pagal el. laiške nurodytą temą „Delotas“, be to, pats el. laiškas rašytas jau po to, UAB „Delotas“ pasirašė kredito sutartį bei įkeitimo sandorį su kredito unija). Atsakovas nepateikė jokių konkrečių įrodymų, kad D. Z. būtų davusi nurodymą atsakovui pasirašyti Sutartį ir atlikti kitus su Sutarties sudarymu/vykdymu susijusius veiksmus. Tarp įmonės dokumentų yra visa eilė atsakovo pasirašytų dokumentų, kurie pagrindžia, kad atsakovas veikė ne kaip „formalus“ įmonės vadovas: atsakovas sudarinėjo preliminarias, pagrindines butų pirkimo - pardavimo sutartis, hipotekos lakštus, darbų priėmimo perdavimo aktus, darbų trūkumų nustatymo aktus, vedė derybas su rangovais dėl darbų atlikimo terminų, sudarinėjo sutartis su rangovais bei kitas sutartis, būtinas ieškovės veikloje, atstovavo ieškovę valstybės įstaigose ir organizacijose bei atliko kitas bendrovės vadovo funkcijas, kurios numatytos įstatymuose bei įmonės įstatuose. Atlikdamas tokį kiekį teisiškai reikšmingų veiksmų atsakovas negali būti laikomas tik „formaliu“ vadovu. 2014 metais, t.y. buvo rašyti šalių viena kitai atsakovui dar net nesant ieškovės vadovu, tuo metu ieškovės vadove buvo vienintelė akcininkė D. Z., todėl dalis atsakovo pateiktų rašytinių įrodymų yra absoliučiai nesusiję su nagrinėjama. Ieškovė nedisponuoja Sutarties originalu, kadangi apie Sutarties sudarymą jai tapo žinoma tik UAB „Unifina“ 2017-11-20 pareiškus prašymą dėl jos įtraukimo į ieškovės restruktūrizavimo bylą, kadangi tarp įmonės dokumentų Sutarties niekada nebuvo (arba jos neišsaugojo buvęs ieškovės vadovas – atsakovas). UAB „Unifina“ į elektroninę bylą pateikė tik skanuotą (elektroninę) Sutarties versiją. Atsakovas, būdamas įmonės vadovu, turėjo disponuoti taip pat ir įmonės lėšomis bei prisijungimais prie ieškovės banko sąskaitų. Ieškovės vienintelė akcininkė, kaip minėta, buvo ieškovės vadove iki atsakovo paskyrimo, todėl tam tikrą laiką ji galėjo tęsti atsiskaitymų vykdymą, tačiau vėliau visi prisijungimai prie įmonės banko sąskaitų buvo perduoti atsakovui. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsiskaitymus pagal Sutartį ieškovės vardu atliko ne atsakovas, o kiti asmenys, todėl šie atsakovo teiginiai laikytini nepagrįstais. Ieškovė nesutinka, kad atsakovas būtų pakeistas į kitą atsakovą (atsakovus) – K. Z. ir/arba D. Z., kadangi nuostolius ieškovė patyrė būtent dėl atsakovo veiksmų. Kadangi apie sudaryta Sutartį jai tapo žinoma tik UAB „Unifina“ 2017-11-20 pareiškus prašymą dėl jos įtraukimo į ieškovės restruktūrizavimo bylą, kadangi tarp įmonės dokumentų Sutarties niekada nebuvo. Atitinkamai, nesant jokių duomenų apie sudarytą Sutartį, nei vienintelė ieškovės akcininkė, nei naujas įmonės vadovas negalėjo imtis jokių veiksmų išieškoti skolą, perimti reikalavimo užtikrinimo priemones ir pan. Ieškinio senatis šiam reikalavimui skaičiuotina nuo 2017-11-20, t.y. šis ieškinys pareikštas nepraleidus 3 metų ieškinio senaties termino (CK 1.125 str. 8 d.). Ieškovė įrodė visas būtinąsias atsakovo, kaip vienasmenio valdymo organo, civilinės atsakomybės sąlygas, iš atsakovo priteistina 110 000 Eur žala ieškovės naudai.

Atsiliepimas

Atsakovas N. V. atsiliepimu prašo taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą ir ieškinį atmesti. Atsakovas taip pat pateikė tripliką.

Procesiniuose dokumentuose atsakovas nurodė, kad ieškovas neįrodė visų atsakovo atsakomybės sąlygų, be to, nepagrįstai bendraatsakovais neįtraukė 2015-07-09 teisių perleidimo sutarties metu buvusios vienintelės akcininkės D. Z. ir po 2015-09-23 (pasibaigus atsakovo įgaliojimams) paskirto įmonės vadovo, akcininkės sūnaus K. Z.. Atsakovas N. V. laikotarpiu nuo 2014-11-21 iki 2015-09-23 ėjo UAB „Asnita“ vadovo pareigas. Tuo metu vienintelė ieškovo akcininkė, valdžiusi 100 proc. bendrovės akcijų buvo D. Z.. Tai patvirtina pridedamas išrašas iš Juridinių asmenų registro. Akcininkė ji buvo iki 2016-04-27 d., kuomet akcijas perleido savo sūnui K. Z.. Atsakovas su akcininke D. Z. buvo pažįstamas dar nuo 2005 m. Santykiai buvo draugiški, grindžiami abipusiu pasitikėjimu. Kadangi atsakovas statybų versle dirbo daugiau nei penkiolika metų, 2014 m. pavasarį (kovo mėn.) akcininkė ir tuometinė UAB „Asnita“ vadovė paprašė atsakovo padėti dėl sąmatų sudarymo, statybų priežiūros statybų objekte (duomenys neskelbiami), Naujasis Antakalnis. Tai patvirtinta prie atsiliepimo pridedami el laiškai, iš kurių aiškiai matosi, kad akcininkė prašo paslaugų, konsultacijų statybų srityje. Taip pat iš el. susirašinėjimo matosi, kad tuo metu eidama direktorės pareigas ir būdama vienintelė akcininkė ji intensyviai dalyvavo veikloje, rašėsi sutartis, eidavo į derybas su rangovais, vykdė bankinius pavedimus ir kitas funkcijas. 2014 m. rudenį (spalio-lapkričio mėn.) akcininkė paprašė atsakovo formaliai būti bendrovės direktoriumi. Toks prašymas buvo grindžiamas tuo, kad D. Z. nenorėjo turėti interesų konflikto su Centro Taupomoji Kasa, nes ji ten tuo metu ėjo aukštas pareigas (vienos iš administracijos vadovų, buvo valdybos nare). Tuo metu UAB „Asnita“ ketino imti paskolą iš minėtos unijos. Akcininkė atsakovui pasiūlė būti formaliu vadovu, nurodė, kad ji pati vykdys toliau visas derybas ir kontroliuos visą įmonės veiklą, o atsakovui tereikės pasirašyti butų pirkimo pardavimo sutartis, sutartis su rangovais ir kt. sutartis. Atsakovui buvo pasiūlyta tik parašo teisė ir formalaus, nominalaus vadovo funkcijos. Atsakovas tuo metu su tuo sutiko, kadangi asmenis siejo pasitikėjimas ir geri santykiai, atsakovas neturėjo jokio pagrindo abejoti ar nepasitikėti akcininke. Vadovo paskyrimas buvo įgyvendintas 2014-11-17 akcininkės sprendimu. 2014-12-17 atsiųstas el.paštu atsakovui. Atsakovui tapus įmonės vadovu, akcininkė D. Z. niekada jam nebuvo perdavusi nei banko sąskaitų generatorių, nei bendrovės antspaudo, nei bendrovės dokumentų. Nėra jokių perdavimo – priėmimo aktų nei skiriant atsakovą įmonės vadovu, nei atleidžiant jį iš pareigų. Akcininkė atsakovo vadovavimo laikotarpiu toliau pati vykdė mokėjimo pavedimus, visi dokumentai visada buvo pas ją. Atsakovui buvo prieinami tik tie dokumentai, kuriuos jam pateikdavo pati akcininkė, ir jis pasirašydavo sutartis ar kitus dokumentus tik akcininkės prašymu. Jokių bendrovės dokumentų atsakovas niekada nėra turėjęs, rašydavosi tik tai ką akcininkė pateikdavo. Atsakovo teiginius apie tai, kad įmonės akcininkė realiai valdė bendrovę ir aktyviai dalyvavo sudarant sandorius, juos vykdant ir pan., patvirtina pateikiami el. laiškai (17-24). D. Z. pati vykdė visus pavedimus, atsakovas nėra turėjęs niekada įmonės banko sąskaitų generatorių. Atsakovė ruošė arba pateikdavo kitų asmenų rengtus dokumentus atsakovui pasirašyti, atsakovas jai perduodavo, ji uždėdavo įmonės antspaudą. Akcininkė pati bendravo ir su įmonės buhaltere, teikė jai duomenis ir dokumentus. Netgi po atsakovo atleidimo iš užimamų pareigų (buvo paprašytas išeiti dėl interesų konflikto su unija, nes ten tuo metu buvo stebėtojų tarybos narys) su akcininkė buvo geri santykiai, ji toliau prašydavo atsakovo pagalbos, paslaugų ir pan. Tai patvirtina pridedamas el. susirašinėjimas. Kredito unijai „Centro taupomoji kasa“ jau einant prie bankroto, Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyboje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas (Nr. 01-6-00008-17) dėl didelės vertės piniginių lėšų iššvaistymo. Įtarimai šiame tyrime pareikšti D. Z.. Nuo to laiko atsakovas jokių santykių su D. Z. neturėjo. Atsakovas patvirtina, kad neruošė ieškinyje nurodytos 2015-07-09 teisių perleidimo sutarties ir net neprisimena, kad būtų ją pasirašęs. Parašas ant sutarties yra panašus į atsakovo, tačiau tuo įsitikinti reikėtų pamatyti Sutarties originalą. Atsakovas atsakingai pareiškia, kad niekada nesitarė su UAB „Unifa“ dėl reikalavimo teisių į UAB „Delotas“ perėmimo. Atsakovas iš viso nepažįsta ir nepažinojo šių įmonių ir/ar jų atstovų. 2014-12-04 el. laiškas nepatvirtina, kad atsakovas pažinojo įmonės UAB „Unifa“ ir/ar UAB „Delotas“. Iš šio el. laiško turinio matyti, kad atsakovas iš kredito unijos atstovės gavo tipinę įkeitimo sutartį, kokiu tikslu tai buvo padaryta, atsakovas neprisimena. Atsakovas mano ir, tai yra labai tikėtina, kad dėl reikalavimo teisių perleidimo ir kitų sąlygų tarėsi būtent akcininkė D. Z.. Jeigu atsakovas ir pasirašė Sutartį, tai darė tik akcininkės prašymu, jos nurodymu, nes pats savo iniciatyva, be akcininkės žinios ir pritarimo niekada nieko nepasirašydavo. Antspaudas, kuris yra uždėtas ant Sutarties, būdavo pas akcininkę, taigi ji neabejotinai jį uždėjo. Kad akcininkė disponavo bendrovės antspaudu patvirtina pridedamas 2015-02-10 el.laškas. Mokėjimo pavedimai, kurie vykdyti pagal teisių perleidimo sutartį, buvo vykdyti ne atsakovo, kadangi jis niekada neturėjo banko generatoriaus (tai patvirtina pridedami el.laiškai. Akcininkė vykdė visus pavedimus, įskaitant ir 11 000 Eur mokėjimą. Pakankamai keistai atrodo ieškovo pozicija, kad apie dar 2015 m. liepos mėn. Sudarytą teisių perleidimo sutartį bendrovė nežinojo iki pat UAB „Unifa“ pareiškimo dėl įstojimo į restruktūrizavimo bylą (2017-10-20). Bendrovė negalėjo nežinoti ir neabejotinai žinojo apie 2015-07-09 sutartį, nes ji buvo sudaryta tuomet kai akcininke buvo D. Z., kuri disponavo bendrovės lėšomis ir antspaudu, ir kuri yra dabartinio vadovo K. Z. motina. K. Z. vadovo pareigas pradėjo eiti dar 2015-09-23, nepasibaigus teisių perleidimo sutartyje nurodytam atsiskaitymo terminui. Visi bendrovės dokumentai buvo pas akcininkę, atsakovui niekas nebuvo perduota. Be to, net gi po to, kai neva tik 2017-10-20 tapo žinoma apie reikalavimo teisių perleidimo sutartį, ieškovas delsė ginti tariamai savo pažeistas teises daugiau kaip pusantrų metų. Tai niekaip logiškai nepaaiškinama. D. Z. veikė aktyviai įmonės veikloje, disponavo bendrovės antspaudu, prisijungimais prie sąskaitų, davė nurodymus ir pan. Akcininkė D. Z. negalėjo nežinoti apie 2015-07-09 reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymą. Pavedimus iki Sutarties sudarymo atlikdavo akcininkė), reikštų, jog kažkuriuo laikotarpiu akcininkė kažkokiu tai būdu perdavė atsakovui banko generatorių, spaudą, nesidomėdama kam tai reikalinga, o atsakovas pasirašė ir įvykdė vieną sandorį, akcininkei grąžindamas minėtą įmonės turtą. Toks aiškinimas ir situacija nebūtų logiška ir įtikinama. Tai neatitinka tikrovės. Jau įmonei vadovaujant akcininkės sūnui K. Z. buvo rengiama ir tvirtinama 2015 m. finansinė atskaitomybė, todėl apie atliktus mokėjimus pagal 2015-07-09 Sutartį neabejotinai buvo ir turėjo būti žinoma, net ir tuo atveju, jeigu pripažinti, jog juos atliko ne akcininkė. Ieškinys yra pareikštas nesąžiningai, piktnaudžiaujant teise, siekiant atsakovui padaryti įtaką, paveikti jį dėl šiuo metu vis dar vykstančio ikiteisminio tyrimo dėl turto iššvaistymo, kuriame atsakovas duoda parodymus. Pagal CK 2.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją taisyklę juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai, protingai ir nepažeisti savo fiduciarinių pareigų (rūpestingumo, lojalumo) juridiniam asmeniui. Šio straipsnio 7 dalis nustato, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenustato kitaip. Sprendžiant ginčą dėl juridinio asmens civilinės atsakomybės taikomos CK 6.246–6.249 ir kituose CK XXII skyriaus straipsniuose nustatytos nuostolių (žalos) atlyginimo taisyklės. Tai reiškia, kad juridinio asmens valdymo organo (vienasmenio ir kolegialaus) civilinė atsakomybė, t. y. pareiga atlyginti žalą, atsiranda tik nustačius visas būtinas šiai atsakomybei kilti sąlygas – neteisėtus veiksmus ir kaltę, žalą, jų priežastinį ryšį (CK 6.246–6.249 straipsniai). CK 6.246 straipsnio 1 dalis nustato, kad pirmoji sąlyga civilinei atsakomybei atsirasti yra neteisėtų veiksmų (veikimo arba neveikimo) atlikimas: neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Šiuo atveju, kaip jau nurodyta aukščiau, ir kaip matyti iš pateikiamų rašytinių įrodymų, atsakovas tebuvo formalus vadovas, visą bendrovės veiklą organizavo, vykdė, disponavo įmonės dokumentais ir lėšomis įmonės savininkė – D. Z., be kurios pavedimo ir žinios atsakovas neatlikdavo jokių veiksmų, nepasirašydavo jokių sandorių, neprisiimdavo jokių įsipareigojimų bendrovės vardu. Vienintelė akcininkė buvo faktinė įmonės vadovė (de facto), o atsakovas de jure vadovas. Atsakovo, kaip de jure vadovo rūpestingumas ir kitos pareigos priklausė nuo de facto vadovės. Atsakovas neturėjo galimybių patikrinti ir paprieštarauti teisių perleidimo sandorio, ar kokio kito sandorio sudarymui, nes visi dokumentai ir informacija buvo prieinama ir disponuojama vienintelės akcininkės – de facto vadovės. Kadangi, kaip jau minėta, atsakovas būtent to konkretaus teisių perleidimo sandorio sudarymo aplinkybių neprisimena, nepažįsta nei pradinio kreditoriaus atstovų, nei skolininko, tai plačiau pasisakyti apie tai, ar bendrovė tikrino skolininko mokumą, ir kitas aplinkybes negali. Manytina, kad akcininkė turėjo ir galėjo viską patikrinti, pati priimdama sprendimą sudaryti tokį sandorį. Plačiau dėl rūpestingumo, lojalumo ir apdairumo pareigų vykdymo sudarant sandorį, atsakovo nuomone, būtų galima pasisakyti išklausius UAB „Unifa“ ir UAB „Doleta“ buvusios atstovus apie sandorio sudarymo aplinkybes. Įmonių valdymo praktikoje nereti atvejai, kai bendrovėje nėra galiojančiai paskirto de jure vadovo arba, esant paskirtam juridinio asmens vadovui, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, jo funkcijas atlieka kitas asmuo – įmonės darbuotojas, akcininkas, valdybos ar stebėtojų tarybos narys, kt. Tokiais atvejais faktiniam vadovui taip pat gali kilti civilinė atsakomybė už įstatymuose nustatytų vadovo pareigų ir fiduciarinių pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Kaip nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas). Pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais įmonei padarytą žalą taikoma kaip de jure vadovui. Tai reiškia, kad faktiniu bendrovės vadovu pripažįstamas tas asmuo, kuris atlieka juridinio asmens vadovui priskirtas funkcijas (ABĮ 37 straipsnio 8 dalis). Pagal ABĮ 37 straipsnio 3 dalies nuostatas, bendrovės vadovą renka bendrovės valdyba (jei valdyba nesudaroma, – stebėtojų taryba, o jei nesudaroma ir stebėtojų taryba, – visuotinis akcininkų susirinkimas). Atsižvelgiant į tai, kad didžioji dalis Lietuvoje veikiančių juridinių asmenų neturi kolegialių juridinio asmens valdymo organų – valdybos ar stebėtojų tarybos, ir jas steigia vienas arba keli akcininkai, pareiga skirti bendrovės vadovą dažniausiai tenka akcininkams (vieninteliam įmonės akcininkui arba akcininkų susirinkimui). Tuo atveju, kai, esant paskirtam de jure vadovui, bendrovei vadovauja faktinis vadovas, įstatymuose nustatytų pareigų (tiek imperatyvių, tiek fiduciarinių) privalo laikytis abu įmonės vadovai. Pavyzdžiui, kasacinėje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas dėl įmonės vadovų atsakomybės už žalą, padarytą de jure įmonės vadovės, vaiko priežiūros atostogų metu sudariusios sandorį su faktiniu įmonės vadovu dėl įmonei priklausiusio nebaigto statyti namo pardavimo už mažesnę negu rinkos kainą, pripažino, kad šiuo sandoriu fiduciarines pareigas įmonei pažeidė tiek de jure vadovas, tiek de facto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 22 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atskleidė fiduciarinių ir imperatyvių vadovo pareigų santykį: įmonės vadovo civilinę atsakomybę lemia tiek jam imperatyviai teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimas (tokia yra pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonei tapus nemokiai), tiek fiduciarinių pareigų įmonės atžvilgiu pažeidimas. <…> įmonės vadovo civilinė atsakomybė grindžiama jo specialiųjų ar fiduciarinių pareigų pažeidimu, o ne vien aplinkybe, kad įmonė negali padengti skolos savo kreditoriams[69]. Tačiau tais atvejais, kai bendrovės valdymo organai (šiuo konkrečiu atveju – vadovas ir valdyba) priima verslo sprendimus, jie neprivalo užtikrinti, kad visi verslo sprendimai būtų naudingi bendrovei, t. y. neprivalo pasiekti tam tikro rezultato, todėl verslo sprendimo atveju neteisėtumas vertintinas kitaip, nei imperatyvios pareigos pažeidimo atveju. Teismui vertinant vadovo veiksmus verslo sprendimų aspektu ex post reikia nustatyti, ar sprendimo priėmimo metu vadovas nepažeidė fiduciarinių pareigų – ar veikė sąžiningai, ar jam įtakos nedarė interesų konfliktas ir jis tinkamai ištyrė sprendimui reikšmingą informaciją, kitaip tariant, teisėtu gali būti laikomas ir nuostolingas sprendimas, jei jo priėmimo metu buvo veikiama geriausiais bendrovės interesais, todėl šiuo atveju nustatant bendrovės valdymo organų veiksmų neteisėtumą taikytina verslo sprendimų priėmimo taisyklė. Šiuo atveju, jokių fiduciarinių pareigų atsakovas nepažeidė. Vertinant atsakovo rūpestingumą bendrąja prasme, būtina akcentuoti, kad teisių perėmimo sandoriai yra gana įprasti ir dažni verslo srityje ir kartu prilyginami verslo sprendimams. Tai, kad tam tikras verslo sprendimas nėra įgyvendinamas, ar įgyvendinamas nevisiškai/nesėkmingai savaime negali reikšti, jog įmonės vadovas, priimdamas tokį sprendimą, sudarydamas atitinkamą sandorį veikė nerūpestingai. UAB „Delotas“ (skolininkas) sandorio sudarymo metu (2015-07-09) nebuvo nemoki, nebuvo bankrutuojanti, bankroto byla iškelta 2017-12-18 Panevėžio apygardos teismo nutartimi. Taip pat, kaip matyti iš reikalavimo teisių perleidimo sutarties (1.1.; 1.3 p.) kartu su reikalavimo teise ieškovui buvo perleistos ir užtikrinimo priemonės (laidavimas, hipoteka, vekselis, kreditavimo sutartis). Tai, kad atitinkami įrašai nebuvo pakeisti hipotekos registre, atsakovas mano, jog nėra vien jo, kaip Ieškovo vadovo, atsakomybė, kadangi už tai buvo atsakingas ir pradinis kreditorius UAB „Unifa“. Be to, kaip jau minėta, visi dokumentai, sutartys buvo akcininkės žinioje ir dispozicijoje, todėl ji galėjo ir turėjo imtis atitinkamų veiksmų. Svarbu atkreipto dėmesį ir į tai, kad atsiskaitymas už reikalavimo teisę buvo sutartas dalinis iki 2015-12-31 d. Nuo Sutarties sudarymo iki atsakovo atleidimo iš vadovo pareigų praėjo ne pilnai trys mėnesiai, o iki atsiskaitymo termino pabaigos buvo likę dar daugiau kaip trys mėnesiai, per kuriuos bendrovei vadovavo K. Z.. Ieškovas 7.3. punkte nurodo, kad vadovas – atsakovas, nesiėmė jokių veiksmų ir t.t. dėl išieškojimo pagal sutartį. Per tokį trumpą laiką nuo sutarties sudarymo, reikalavimo perėmimo iki savo įgaliojimų pabaigos atsakovas negalėjo ir neturėjo jokių galimybių imtis kokių tai veiksmų dėl skolos išieškojimo. Tuo labiau, kad visus veiksmus jis turėjo derinti ir derindavo, vykdydavo pavedimus būtent akcininkės nurodymu. Jokių nurodymų ir pavedimų dėl skolos išieškojimo iš UAB „Delotas“ nuo 2015-07-09 dienos iki 2015-09-23 dienos atsakovas negavo. Atsakovas negali būti atsakingas už kito vadovo ir akcininkės veikimą ar neveikimą po 2015-09-23 dienos, kuomet jau nebeturėjo jokių bendrovės vadovo įgaliojimų. Jeigu ir būtų pripažinta, kad atsakovas, būdamas de jure ieškovo vadovu, pasirašydamas 2015-07-09 sandorį dėl reikalavimo teisių perėmimo veikė ne itin rūpestingai, tai, manytina, nesudaro pagrindo išvadai, kad ieškovas dėl to (dėl tokio atsakovo tariamo nerūpestingumo sudarant sutartį) patyrė net 110 000 Eur dydžio žalą. Tokia atsakovo pozicija paaiškinama tuo, kad atsakovo vadovavimo metu ieškovas pradiniam kreditoriui sumokėjo vos 11 000 Eur sumą, o per vos kiek daugiau nei dviejų mėnesių iki įgaliojimų pabaigos laikotarpį atsakovas neturėjo galimybių imtis kokių tai išieškojimo veiksmų ir skolą išieškoti. Pagal praktiką skolų išieškojimas užtrunka. Kadangi bendrovės vadovo pareigas ne ilgai trukus po reikalavimo teisių perėmimo pradėjo eiti K. Z., de facto vadovė toliau, atsakovo žiniomis, liko D. Z., tai jie būtent ir yra atsakingi už tai, ar realiai ieškovas perėmė reikalavimo užtikrinimo priemones, ar ėmėsi veiksmų skolos išieškojimui. Atsakovas už tai negali būti atsakingas. Tarp atsakovo veiksmų – akcininkės pavedimu pasirašant reikalavimo teisių perleidimo sutartį, ir ieškovo nurodomos žalos – 110 000 Eur dydžio, nėra jokio priežastinio ryšio. Ieškovas yra praleidęs sutrumpintą 3 (trijų) metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl nuostolių atlyginimo pareikšti. CK 1.125 str. 8 dalyje įtvirtinta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.127 str. 1 d. numatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. CK 1.131 str. 1 dalyje įtvirtinta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti.

Trečiasis asmuo be savarankiškų reikalavimų D. Z. atsiliepimu į ieškinį prašė tenkinti ieškovo ieškinį. Ji taip pat pateikė rašytinius paaiškinimus. Nurodė, kad RUAB ,,Asnita" akcininke ji buvo nuo pat įmonės įsteigimo 2014-11-18 iki 2016-04-27. Laikotarpiu nuo 2014-11-21 iki 2015-10-05 įmonei vadovavo atsakovas N. V.. Pagal į bylą pateiktą 2015-01-09 Teisių perleidimo sutarti yra matyti, kad ją įmonės vardu pasirašė N. V.. D. Z. nurodė, jog visiškai nepagristi N. V. teiginiai, neva nurodymą pasirašyti šią sutartį jam davė ji, kaip įmonės akcininke, kadangi tokio nurodymo atsakovui ji niekada nėra davusi. Atsakovas su savo procesiniais dokumentais yra pateikęs eilę elektroninių laiškų, kurie, jo manymu, patvirtina jos de facto vadovavimą įmonei, tačiau tokia pozicija yra nepagrįsta, laiškų turinys nepatvirtina minėto teiginio. Yra normali praktika, kai vienintelis įmonės akcininkas dalyvauja įmonės veikloje, domisi rezultatais, tam tikrų PVM sąskaitų - faktūrų apmokėjimu bei darbų priėmimo ir kitais klausimais, tačiau nurodymas atsakovui pasirašyti Teisių perleidimo sutarti niekada nebuvo duotas. Teisių perleidimo sutartis buvo sudaryta ir pasirašyta vienasmeniškai N. V.. Nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas atsakovo atsakomybes klausimas vienu konkrečiu aspektu - t. y. dėl nenaudingos Teisių perleidimo sutarties sudarymo. Atsakovo pateiktas susirašinėjimas, susijęs su kitų įmonės kasdienių reikalų tvarkymu, neįrodo aplinkybes, kad ji davė nurodymą sudaryti Teisių perleidimo sutartį. Atsakovas, būdamas įmonės vadovu, ir net gavęs nurodymą iš akcininko įvykdyti vieną ar kitą veiksmą, privalo patikrinti tokio veiksmo teisėtumą ir pagrįstumą. Atsakovas laikosi nenuoseklios pozicijos, kadangi nurodo, jog nurodymą pasirašyti Teisių perleidimo sutarti gavo iš jos, kaip tuo metu buvusios įmonės akcininkes, tačiau nepaaiškina, ar papildomai pasidomėjo pasirašomos sutarties turiniu, koki turtą įmonė įsigyja pagal šią sutartį, kokią prievolę prisiima ir pan. Paties atsakovo atliktas neteisėtas veiksmas dabar negali būti pateisinamas neva atsakovui kitų asmenų duotais nurodymais, bei negali šalinti atsakovo atsakomybės prieš įmonę. Laikotarpiu nuo 2015-08-29 iki 2015-09-13 ji buvo išvykusi iš Lietuvos, todėl negalėjo atlikti 2015-09-03 mokėjimo pavedimo, nes nebūtų galėjusi išsivežti generatoriaus dviem savaitėms. Atsakovas nebuvo tik formaliu įmonės vadovu, jis vykdė visas vadovo funkcijas, kontroliavo statybos darbus objekte, esančiame (duomenys neskelbiami), dalyvavo tvirtinant notarinius butų pirkimo – pardavimo sandorius notaro biure, o tai paneigia jo teiginį, kad neturėjo įmonės antspaudo. Atsakovas taip pat derino darbų vykdymo sąlygas, kainas, vykdė atsiskaitymus su rangovais, kitais įmonės kontrahentais, tai patvirtina el. susirašinėjimas tarp jo ir architekto A. P., o taip pat 2015-06-23 KPO kvitas serija AV Nr. 272, kuris patvirtina, kad atsakovas įmonės vardu atliko mokėjimą UAB „A. V.“. Atsakovo pateikti el. susirašinėjimai yra ištraukti iš konteksto ir nepatvirtina, kad visus su įmonės veikla susijusius klausimus ji sprendė vienasmeniškai. Kaip įmonės akcininkė ji prižiūrėjo atsakovo veiklą, su ja galėjo būti derinami atskiri klausimai, tačiau tai nepaneigia, kad įmonės direktorius buvo atsakovas. Atsakovo 2014 m. gruodžio – 2015 m. sausio mėnesiais patvirtina, kad jis pasirašinėjo darbų aktus, derino apmokėjimą už įsigytas prekes, medžiagas su UAB „Makveža“. UAB „Asnita“ vystė daugiabučių gyvenamųjų namų projektą (duomenys neskelbiami), įmonės veikla buvo orientuota į nekilnojamojo turto vystymą ir butų pardavimą. Dėl šios priežasties įmonės vadovu buvo paskirtas atsakovas, kaip asmuo, turintis didelę patirtį statybų srityje, o pateiktas susirašinėjimas su atsakovu 2014 m. iki jo paskyrimo vadovu patvirtina, kad priežastimi paskirti atsakovą įmonės vadovu buvo tai, kad atsakovas aktyviai pradėjo minėtą objektą vystyti.

Trečiasis asmuo be savarankiškų reikalavimų K. Z. atsiliepimu į ieškinį nurodė, kad palaiko ieškovo reikalavimus ir prašo juos tenkinti. Nurodė, kad RUAB „Asnita“ vadovu jis buvo paskirtas 2015-09-25 ir įmonės veiklai vadovauja iki šiol. Iki jo paskyrimo įmonei vadovavo atsakovas N. V., kuris įmonės vadovu paskyrus trečiąjį asmenį neperdavė jam 2015-07-09 Teisių perleidimo sutarties, todėl apie šio sandorio sudarymą jam nebuvo žinoma. Pirmą kartą jam kaip įmonės vadovui apie ginčo sandorį tapo žinoma kuomet Vilniaus apygardos teisme, priėmus pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos buvo gautas UAB „Unifina“ prašymas įtraukti ją į nagrinėjamą bylą suinteresuotu asmeniu, prie kurio buvo pridėta ginčo sutartis. Atsakovas nepagrįstai nurodo, kad ieškovo patirtą žalą galėjo sukelti jo kaip naujo įmonės vadovo veiksmai neišieškant skolos iš UAB „Delotas“ pagal Teisių perleidimo sutartį, nesiimant priemonių perimti reikalavimo užtikrinimo priemones ir kt. veiksmais. Akivaizdu, kad ši pozicija nepagrįsta, kadangi jokie Teisių sudarymą galėję liudyti dokumentai, kaip ir pati ši sutartis jam perduoti nebuvo, todėl jokių konkrečių veiksmų sutarties įvykdymui, ginčijimui ar kt. jis negalėjo imtis. Aplinkybė, kad jo parašu buvo patvirtinta UAB „Asnita“ 2015 m. metų finansinė atskaitomybė pati savaime nereiškia, jog apie Teisių perleidimo sutartį tapo žinoma nuo šios atskaitomybės sudarymo. Asmeniškai įmonės finansinių ataskaitų jis nesudarė, jas sudaro įmonės buhalteris. Be to, atsižvelgiant į tai, kad Teisių perleidimo sutartis nėra ir nebuvo tarp įmonės dokumentų, jos pagrindu įgyta reikalavimo teisė taip pat negalėjo būti įtraukta į įmonės turtą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas advokatas D. V. prašė priimti ieškovės atsisakymą nuo ieškinio dalyje, likusioje dalyje ieškinį tenkinti ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodytais argumentais.

Teismo posėdžio metu atsakovas N. V. prašė ieškinį atmesti.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė advokatė S. G. prašė ieškinį atmesti atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytais argumentais.

Teismo posėdžio metu trečiasis asmuo D. Z. prašė ieškinį tenkinti.

Teismo posėdžio metu trečiasis asmuo K. Z. prašė ieškinį tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovės atsisakymas dėl dalies ieškinio priimtinas, byla dalyje nutrauktina.

Likusioje dalyje ieškinys atmestinas.

Ieškovė restruktūrizuojama uždaroji akcinė bendrovė (RUAB) „Asnita“ ieškiniu prašo priteisti nuostolių (žalos) atlyginimą iš atsakovo N. V., kuris bendrovės vadovo pareigas ėjo nuo 2014 m. lapkričio 20 d. iki 2015 m. rugsėjo 23 d. ir, ieškovės teigimu, 2015 m. liepos 9 d. pasirašė bendrovei žalingą Teisių perleidimo sutartį Nr.2015/07/09, dėl ko ieškovė patyrė žalą.

Ieškovės reikalavimas grindžiamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (trumpinama – CK) 2.87 straipsniu, bei motyvuojamas netinkamu pareigų vykdymu sudarant bendrovei žalingą sutartį, neįsitikinus teisių perleidimo sutarties sudarymo naudingumu įmonei bei neįsitikinus, jog skolininkas pagal sutartį mokus, atlikus du mokėjimus pagal šią sutartį, neišsaugojus sutarties dokumentų ir nesiėmus veiksmų skolai išieškoti.

Atsakovas į ieškinį atsikerta nurodydamas, jog pagal ieškinį neturi atsakyti, kadangi faktinė įmonės vadovė, kuri realiai darė sprendimus dėl įmonės veiklos ir dėl sutarties buvo pagrindinė akcininkė, o jis buvo tik formalus vadovas, kuris jos nurodymus vykdė, akcininkė pati atliko mokėjimus. Atsakovas taip pat prašė taikyti ieškinio senatį.

CK 2.8 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, jog juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, turi būti lojalus juridiniam asmeniui. Juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip (minimo Kodekso straipsnio 7 dalis). Taigi, juridinio asmens valdymo organo nariai turi fiduciarines pareigas, įtvirtintas CK 2.87 straipsnyje, kurios lemia valdymo organo narių pareigą veikti išimtinai juridinio asmens interesais. Šios pareigos – tai pagrindiniai valdymo organo narių veiklos principai, kurių jie turi laikytis organizuodami kasdieninę bendrovės veiklą, priimdami ir įgyvendindami įmonės veiklos sprendimus, o jų nevykdymas ar netinkamas vykdymas lemia valdymo organo narių atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį.

Taigi, juridinio asmens valdymo organo narių civilinė atsakomybė yra reglamentuota CK 2.87 straipsnio 7 dalyje, kuria remiantis juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymas, steigimo dokumentai ar sutartis nenustato kitaip. Tarp juridinio asmens valdymo organo nario pareigų, kurios įtvirtintos CK 2.87 straipsnyje, yra nurodyta valdymo organo nario pareiga veikti sąžiningai ir protingai juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu, pareiga būti lojaliam juridinio asmens atžvilgiu ir laikytis konfidencialumo, pareiga vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarautų ar galėtų prieštarauti juridinio asmens interesams ir kt. Pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį subjektas, kuriam dėl netinkamo valdymo turi būti atlyginama žala, kai nustatomi neteisėti bendrovės valdymo organo nario veiksmai, yra pati bendrovė.

Kadangi bendrovės valdymo organo civilinė atsakomybė yra deliktinė, būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Bendrovės valdymo organo narys, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015; 2018 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-548-969/2018, 29 punktas; 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje, 39 punktas, kt.).

Minėta, jog atsakovas į ieškinį atsikerta tuo, jog kasdienius sprendimus dėl įmonės darė pagrindinė akcininkė, siūlė ieškovei ją traukti byloje atsakove, tačiau ieškovė teismui nurodė atsakovo nekeisianti.

Juridinio asmens dalyvis per se (savaime) nėra juridinio asmens organas ir neturi įstatyme nustatytų pareigų bendrovei, išskyrus pareigą apmokėti įstatinį kapitalą, akcininkų susirinkime jis gali balsuoti, vadovaudamasis savo interesais, jam galioja tik draudimas piktnaudžiauti ribota atsakomybe pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį. Dalyvis taip pat yra ir bendrovės organo – dalyvių susirinkimo – narys. Dalyvių susirinkimas, skirtingai nei vadovas, nelaikomas valdymo organu (CK 2.82 straipsnio 2 dalis), nes neatlieka valdymo organui būdingų kasdienės veiklos organizavimo funkcijų, jam taip pat draudžiama perimti valdymo funkciją (ABĮ 20 straipsnio 2 dalis). Tačiau dalyvių susirinkimas, neperžengdamas jam įstatymo priskirtos kompetencijos ribų, sprendžia svarbiausius ir paprastai su ilgalaike įmonės veiklos perspektyva susijusius, nekasdienius veiklos klausimus, todėl dalyvių veikla kasacinio teismo vadinama strateginiu bendrovės valdymu. Jei akcininkai nevykdė valdymo funkcijos, tačiau pažeidė bendrąją sąžiningumo pareigą, piktnaudžiavo ribota atsakomybe ir šie veiksmai nepriskirtini valdymo organo kompetencijai, atsakomybė akcininkams taikytina pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį, nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas.

Kasacinis teismas pažymėjo, kad, kvalifikuojant akcininkų ir vadovų atsakomybės konkurencijos atvejus, reikia nustatyti, ar žala kilo pažeidus vadovo pareigas (CK 2.87 straipsnis) ar akcininko pareigą nepiktnaudžiauti ribota atsakomybe (CK 2.50 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014). Akcininkui, nevykdžiusiam bendrovės valdymo funkcijos, atsakomybė kyla, jei teismas konstatuoja, kad jis pažeidė bendrąją sąžiningumo pareigą, piktnaudžiavo ribota atsakomybe ir šie veiksmai nepriskirtini valdymo organo kompetencijai. Atsakomybė akcininkui taikytina pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį, nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas. Jei akcininkas de jure arba de facto vykdė įmonės valdymo funkciją, atsakomybė jam kyla kaip bendrovės vadovui pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalies nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-969/2015, 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-450-219/2018, kt.). Taigi priklausomai nuo byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir atsakomybės teisinio pagrindo juridinio asmens dalyviui civilinė atsakomybė gali kilti tiek kaip dalyviui pagal CK 2.50 straipsnį, tiek kaip vadovui pagal CK 2.87 straipsnį.

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais (Juridinių asmenų registro duomenimis) nustatyta, kad ieškovė UAB „Asnita“ įsteigta 2013 m. lapkričio 14 d. jog praktiškai nuo įmonės įsteigimo – nuo 2013 m. lapkričio 18 d. iki 2014 m. lapkričio 21 d. UAB „Asnita“ vadove buvo trečiasis asmuo D. Z., kuri taip pat nuo 2013 m. lapkričio 18 d. iki 2016 m. balandžio 27 d. buvo vienintelė šios bendrovės akcininkė, o nuo 2016 m. balandžio 27 d. vieninteliu akcininku iki šiol yra jos sūnus – trečiasis asmuo K. Z., jis taip pat nuo 2015 m. rugsėjo 25 d. iki šiol yra bendrovės vadovas. Juridinių asmenų registre nurodoma, kad atsakovas N. V. ieškovės UAB „Asnita“ vadovu buvo nuo 2014 m. lapkričio 21 d. iki 2015 m. rugsėjo 23 d. (įgaliojimų pabaigos data).

Įmonės veiklos tikslai ir rūšys registre nurodyti – prekyba, paslaugos, gamyba. Pagal pateiktus ieškovės Įstatus, bendrovė yra ribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo, bendrovė gali užsiimti bet kokia kita veikla, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams. Bendrovės valdymo organai yra visuotinis akcininkų susirinkimas (nagrinėjamu atveju - vienintelio akcijų savininko raštiški sprendimai), vienasmenis Bendrovės valdymo organas – vadovas.

Atsakovo N. V. neteisėtus veiksmus apibrėžiantis faktinis ieškinio pagrindas, kuriuo pirmiausia remdamasi ieškovė RUAB „Asnita“ grindė žalos jai atsiradimą, susijusį su atsakovo veiksmų, bendrovės vardu sudarant 2015 m. liepos 9 d. Teisių perleidimo sutartį Nr. 2015/07/09 su UAB „Unifina“ dėl teisių perleidimo, kuria bendrovė atlygintinai perėmė reikalavimo teisę į skolininką UAB „Delotas“, vertinimu.

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio apygardos teisme UAB „Delotas“ iškelta bankroto byla (civilinė byla Nr.eB2-44-544/2020), 2018 m. balandžio 19 d. teismo nutartimi ši įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Taip pat nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. nutartimi BUAB „Delotas“ bankroto byloje patvirtintas kreditorės UAB „Asnita“ 110 000,00 Eur dydžio reikalavimas.

Šalių pateiktais procesiniais dokumentais bei kartu su jais pateiktais rašytiniais įrodymais bei LITEKO duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartimi ieškovei UAB „Asnita“ iškelta restruktūrizavimo byla, restruktūrizavimo administratore paskirta D. U., teismo nutartis įsiteisėjo 2017 m. gruodžio 13 d. (civilinė byla Nr. eB2-1014-661/2020, vieningas bylos proceso numeris 2-55-3-01533-2018-8).

2017 m. spalio 23 d. restruktūrizavimo byloje gautas kreditorės UAB „Unifina“ prašymas įtraukti ją į bylą trečiuoju asmeniu, prašymas buvo grindžiamas ginčo 2015 m. liepos 9 d. Teisių perleidimo sutartimi. Bylą nagrinėjančios teisėjos 2017 m. spalio 24 d. rezoliucija UAB „Unifina“ buvo įtraukta dalyvauti UAB „Asnita“ restruktūrizavimo byloje trečiuoju asmeniu, tačiau jo finansinio reikalavimo patvirtinimo klausimas buvo atidėtas iki šalių ginčo išsprendimo civilinėje byloje. Teismo 2018 m. birželio 12 d. nutartimi patvirtintas RUAB „Asnita“ restruktūrizavimo planas.

Kaip ieškinyje ir nurodė ieškovė, 2018 m. kovo 22 d. RUAB „Asnita“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą pareikšdama ieškinį atsakovei UAB „Unifina“ dėl 2015 m. liepos 9 d. Teisių perleidimo sutarties nuginčijimo. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. birželio 27 d. sprendimu ieškovės RUAB „Asnita“ ieškinį atsakovei UAB „Unifina“ dėl 2015 m. liepos 9 d. Teisių perleidimo sutarties nuginčijimo atmetė (civilinė byla Nr. e2-217-881/2019, teisminio proceso numeris 2-55-3-00520-2018-3). Teismo sprendimas įsiteisėjo 2020 m. gegužės 21 d., Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijai išnagrinėjus ieškovės RUAB „Asnita“ apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 27 d. sprendimą palikus nepakeistą (civilinė byla Nr. e2A-385-236/2020).

Žemesnės instancijos teismas

2020 m. birželio 15 d. nutartimi ieškovės RUAB „Asnita“ restruktūrizavimo byloje buvo patvirtintas pareiškėjo BUAB „Unifina“ 99 000 Eur dydžio finansinis reikalavimas atsakovei RUAB „Asnita“, teismo nutartis įsiteisėjo 2020 m. spalio 8 d.

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 13 d. nutartimi iš RUAB „Asnita“ finansinių reikalavimų sąrašo UAB „Unifina“, kurios reikalavimas buvo 99 000 Eur, išbrauktas administratorės prašymu. Administratorė pateikė teismui prašymą pašalinti BUAB „Unifina“ iš RUAB „Asnita” kreditorių sąrašo, nes 2020 m. spalio 30 d. reikalavimo teisių perėmimo sutartimi RUAB „Asnita“ iš BUAB „Unifina“ perėmė reikalavimą į RUAB „Asnita“. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 13 d. nutartis įsiteisėjo 2020 m. lapkričio 24 d. Tuo pačiu pagrindu ieškovė motyvuoja ir nagrinėjamoje byloje 2020 m. lapkričio 26 d. pateiktą jos pareiškimą dėl ieškinio reikalavimo dalies 84 850 Eur sumoje priteisimo iš atsakovo N. V. atsisakymo.

Kaip matyti iš ieškovės pateiktų Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 27 d. sprendimo priimto civilinėje byloje Nr. e2-217-881/2019, ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos, apeliacine tvarka išnagrinėjusios šią bylą, 2019 m. birželio 27 d. priimtos nutarties, o taip pat iš ieškovės į bylą kartu su ieškiniu pateiktų rašytinių įrodymų, Kredito unija Centro taupomoji kasa ir UAB ,,Unifina“ 2015 m. birželio 29 d. sudarė teisių perleidimo sutartį, kuria atsakovė įgijo reikalavimo teises į skolininkę UAB „Delotas“ 110 000 Eur sumai. Perleistas reikalavimas buvo kildinamas iš 2014 m. lapkričio 26 d. kreditavimo sutarties Nr. P-14/000074. 2015 m. liepos 9 d. tarp UAB „Unifina“ ir UAB „Asnita“ buvo sudaryta teisių perleidimo sutartis Nr. 2015/07/09, kuria UAB ,,Unifina“ perleido UAB ,,Asnita“ 136 000 Eur vertės reikalavimo teises į UAB „Delotas“, kylančias iš 2014 m. lapkričio 26 d. kreditavimo sutarties Nr. P14/00074. Atitinkamai, ieškovė įsipareigojo teisių perleidimo sutarties pagrindu sumokėti bendrovei UAB „Unifina“ 110 000 Eur sumą. Ieškovė pagal ginčo sutartį sumokėjo atsakovei 11 000 Eur 2015 m. liepos 29 d. mokėjimo nurodymu Nr. 64 per Swedbank ir 1 000 Eur 2015 m. rugsėjo 3 d. mokėjimo nurodymu Nr. 258 per SEB banką. Taigi faktiškai ieškovė iš dalies įvykdė ginčijamą sutartį. Ieškovė prašė pripažinti 2015 m. liepos 9 d. tarp UAB „Unifina“ ir UAB „Asnita“ sudarytą reikalavimo teisų perleidimo sutartį negaliojančia, nes ji prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms, įtvirtintoms Civilinio kodekso 1.80, 1.82 ir 6.101 straipsniuose (nurodydama, kad UAB „Unifina“ neturėjo reikalavimo teisės, o skolininkė UAB „Delotas“ buvo nemoki).

Vilniaus apygardos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju, prievolė, iš kurios atsirado atsakovės (UAB „Unifina“) teisė, esanti reikalavimo perleidimo dalyku, kilo jau minėtos Kredito unijos Centro taupomosios kasos ir atsakovės UAB ,,Unifina“ 2015 m. birželio 29 d. sudarytos teisių perleidimo sutarties pagrindu. Šia sutartimi UAB ,,Unifina“ įgijo reikalavimo teises į skolininkę UAB „Delotas“. Perleistas reikalavimas buvo kildinamas iš 2014 m. lapkričio 26 d. kreditavimo sutarties Nr. P-14/000074. Tiek 2014 m. lapkričio 26 d. kreditavimo sutartis Nr. P-14/000074, tiek 2015 m. birželio 29 d. reikalavimo perleidimo sutartis nėra nuginčytos įstatymų nustatyta tvarka, jos yra galiojančios, todėl šalims turi įstatymo galią ir sukelia teisinius padarinius. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kuriais remiantis teismas turėtų abejoti tokių sandorių realumu ar egzistavimu. Teismas taip pat nenustatė akivaizdžių sandorių negaliojimo pagrindų. Priešingai, Kredito unija Centro taupomoji kasa 2014 m. lapkričio 26 d. su UAB ,,Delotas“ sudarė Kreditavimo sutartį, kuria bendrovei buvo suteiktas 468 000 Lt dydžio kreditas. Šią sutartį pasirašė šalių atstovai (UAB ,,Delotas“ direktorius V. Š. ir kredito unijos Centro taupomoji kasa administracijos vadovė A. S.), ją patvirtino juridinių asmenų antspaudais. Tą pačią diena, vykdant Kreditavimo sutarties 3.1 punktą, buvo sudaryta Laidavimo sutartis, kuria UAB ,,Delotas“ direktorius V. Š. laidavo už bendrovę visos kredito sutarties verte. Be to, tą pačią dieną UAB ,,Delotas“ vadovas V. Š. asmeniškai Kredito unijos Centro taupomoji kasa naudai išdavė vekselį 536 470,91 Lt sumai. Taip pat pas notarą tą pačią dieną 468 000 Lt sumai buvo įregistruotas sutartinis maksimalus įkeitimas (kreditorius – kredito unija Centrinė taupomoji kasa, įkaito davėjas – UAB ,,Delotas“). Iš šios sutarties kylančios reikalavimo teisės į 136 000 Eur Kredito unijos Centro taupomoji kasa buvo perleistos atsakovei UAB ,,Unifina“ 2015 m. birželio 29 d. teisių perleidimo sutartimi. Kaip matyti iš šios sutarties teksto, sutartis yra konsensualinė, nes sutarties 1.2 punkte nurodyta, jog už perleistas reikalavimo teises naujasis kreditorius įsipareigoja sumokėti pirminiam kreditoriui atlyginimą eurais, kurio dydis lygus 110 000 Eur. Tame pačiame sutarties punkte nurodyta, jog reikalavimo teisės pereina naujojo kreditoriaus nuosavybėn iš karto po sutarties pasirašymo, nesudarant papildomo šalių susitarimo.

2015 m. liepos 9 d. ginčo teisių perleidimo sutarties 1.3 punkte nurodyta, jog sutarties pasirašymo dieną atsakovė UAB ,,Unifina“ ieškovei UAB „Asnita“ perdavė reikalavimo teises ir su jomis susijusias papildomas ir šalutines teises patvirtinančius dokumentus, o būtent: 2014 m. lapkričio 26 d. Kreditavimo sutartį Nr. P14/00074 (12 lapų); 2014 m. lapkričio 26 d. Paprastąjį vekselį (1 lapas); 2014 m. lapkričio 26 d. Laidavimo sutartį Nr. P14/00074/01 (3 lapai); 2014 m. lapkričio 26 d. Hipotekos lakštą. CK 6.102 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas perleisti tokį reikalavimą, kurio atžvilgiu negalimas išieškojimas. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, UAB ,,Delotas“ bankroto byla buvo iškelta 2017 m. gruodžio 18 d., Kredito unijai Centro taupomoji kasa bankroto byla buvo iškelta 2018 m. vasario 16 d. Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 7 dalis nustato, jog bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas arba įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų. Viena iš šių sąlygų – įmonės nemokumas, yra apibrėžta Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje, kur nurodyta, kad įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Taigi, viena vertus, įmonės nemokumo nustatymas yra teismo prerogatyva, o UAB ,,Delotas“ nemokumas buvo konstatuotas tik 2017 m. gruodžio 18 d., antra vertus, ieškovė UAB „Asnita“ nors ir pateikė UAB ,,Delotas“ turtinės padėties analizę, tačiau ji nepatvirtina, jog reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu UAB ,,Delotas“ turtinė padėtis atitiko Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus pagrindus. Teismas taip pat sprendė, kad ieškovė UAB „Asnita“ neįrodė atsakovės UAB ,,Unifina“ nesąžiningumo ir akivaizdaus ginčijamo sandorio nenaudingumo. Tokią išvadą teismas darė atsižvelgdamas į tai, kad tiek UAB „Delotas“, tiek ir Kredito unijai Centro taupomoji kasa bankroto bylos buvo iškeltos jau po ginčijamos sutarties sudarymo. Kadangi ieškovė teismui nepateikė jokių kitų įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti priešingą išvadą, o teismas negali sprendimo priimti remdamasis prielaidomis, teismas šiuos ieškovės argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Apskųsdama minimą pirmosios instancijos teismo 2019 m. birželio 27 d. sprendimą apeliantė UAB „Asnita“, nesutikdama su skundžiamu teismo sprendimu taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ginčo teisės perleidimo sandoris neprieštarauja juridinio asmens tikslams (CK 1.82 straipsnio 1 dalis), apeliantė pateiktame apeliaciniame skunde nesutikimo su skundžiamu sprendimu argumentus iš esmės grindė ginčo sandorio šalių nesąžiningumu, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutiko su šiais apeliacinio skundo argumentais. Teisėjų kolegija nurodė, jog juridinio asmens teisnumui prieštaraujančio sandorio negaliojimo pagrindai ir nuginčijimo sąlygos įtvirtinti CK 1.82 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją ar prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams; juridinio asmens steigimo dokumentų paskelbimo faktas tokiais atvejais nėra pakankamas kitos šalies nesąžiningumo įrodymas, todėl būtina įrodyti, kad kita sandoris šalis veikė tikrai nesąžiningai. Siekiant nuginčyti juridinio asmens sudarytus sandorius remiantis tuo, kad jie prieštarauja juridinio asmens teisnumui (CK 1.82 straipsnis), t. y. sudaryti pažeidžiant juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jo valdymo organų kompetenciją ar prieštarauja juridinio asmens tikslams, būtina nustatyti šių teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą: 1) sandorį sudarė viešasis ar privatus juridinis asmuo; 2) turi būti nustatytas valdymo organo kompetencijos pažeidimas ar (ir) prieštaravimas juridinio asmens tikslams; 3) turi būti įrodytas privataus juridinio asmens kontrahento ginčijamame sandoryje nesąžiningumas; 4) konstatavus juridinio asmens interesų pažeidimą, spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas ginti pažeistas šio asmens teises pripažįstant jo sudarytą sandorį negaliojančiu ar paliekant jam teisę apginti pažeistus interesus kitais teisių gynimo būdais (pvz., reiškiant ieškinį dėl nuostolių atlyginimo savo valdymo organams, sudariusiems tokį sandorį (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). Nepaneigus kitos sandorio šalies sąžiningumo prezumpcijos, privataus juridinio asmens sudarytas sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu šiuo pagrindu, tačiau pažeistos juridinio asmens teisės gali būti ginamos kitais civilinių teisių gynimo būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-10-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2006; 2016-02-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108-611/2016; 2017-11-02 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-375-611/2017). CK 1.82 straipsnyje nustatyti sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai savaime nesiejami su juridinio asmens sudaromų sandorių komercine nauda; priešingu atveju būtų neproporcingai pažeidžiamas teisinių santykių stabilumo principas. Tačiau jei tai nurodyta juridinio asmens teisnumą apibrėžiančiose normose ar steigimo dokumentuose, su juridinio asmens teisnumu gali būti nesuderinamas tik aiškus, akivaizdus sandorio nenaudingumas, kai tokio sandorio palikimas galioti reikštų aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių. Tokiu atveju CK 1.82 straipsnio taikymas (atsižvelgiant ir į kitas šio straipsnio taikymui svarbias aplinkybes) būtų pateisinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-11-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2013).

Teisėjų kolegija nurodė, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes – tarp KB KU „Centro taupomoji kasa“ ir atsakovės UAB ,,Unifina“ 2015 m. birželio 29 d. sudarytą teisių perleidimo sutartį, kuria atsakovė UAB ,,Unifina“ įgijo reikalavimo teises į skolininkę UAB „Delotas“, ginčo reikalavimo teisės perleidimo momentą, UAB „Delotas“ ir sandorius sudariusių šalių mokumą ginčo sandorio sudarymo metu, sandorių realumą bei jų vykdymo aplinkybes sprendė, kad ieškovė UAB „Asnita“ iš ginčo sandorio ketino gauti komercinę naudą, t. y. nenustatė akivaizdaus ginčijamo sandorio nenaudingumo ir atsakovės nesąžiningumo. Spręsdama atsakovės UAB ,,Unifina“ sąžiningumo, sudarant ginčijamą sandorį, klausimą, teisėjų kolegija nurodė, jog šiuo atveju svarbios yra ir aplinkybės, susijusios su reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymu. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad, kaip minėta, perleistas reikalavimas buvo kildinamas iš kreditavimo sutarties. Atsakovei UAB ,,Unifina“ ir apeliantei UAB „Asnita“ 2015 m. liepos 9 d. sudarius ginčo teisių perleidimo sutartį, UAB „Asnita“ įsipareigojo atsakovei sumokėti 110 000 Eur sumą, kurios dalį sumokėjo. Šiuo atveju vien aplinkybė, kad apeliantė UAB „Asnita“ neįvykdė savo prisiimtų įsipareigojimų visa apimtimi ilgą laiką bei kad atsakovė UAB ,,Unifina“ savalaikiai nereiškė pretenzijų dėl jų įvykdymo negali būti pripažįstama pakankamu įrodymu, patvirtinančiu, kad ginčo sandoris prieštarauja apeliantės, kaip privataus juridinio asmens, veiklos tikslams. Atitinkamai UAB „Asnita“ skunde nurodomi argumentai dėl vekselio indosamento (perdavimo) ar laidavimo sutarties šalių pakeitimo taip pat nesudaro pagrindo spręsti apie atsakovės nesąžiningumą. Šiuo atveju apeliantė UAB „Asnita“ savo poziciją grindė deklaratyviais teiginiais, nenurodė jokių argumentų ar faktinių aplinkybių, paneigiančių atsakovės UAB ,,Unifina“ tiek turėtą reikalavimo teisę, tiek sąžiningumo prezumpciją, todėl nenustačiusi aplinkybių, galinčių įrodyti atsakovės nesąžiningumą, teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovės sąžiningumo prezumpcija, sudarant ginčijamą sandorį, nėra paneigta. Priešingos išvados nesuponuoja ir aplinkybė, kad tarp reikalavimo teisių perleidimo sutarčių sudarymo buvo trumpas laiko tarpas. Apeliantės UAB „Asnita“ vadovas ginčo sutartyje patvirtino apeliantės prievolės atsakovei UAB ,,Unifina“ egzistavimą, todėl pirmosios instancijos teismui pakako byloje nustatytų duomenų apie atsakovės sąžiningumą ir apeliantės prievolės atsakovei buvimo faktą. Nepaneigus kitos sandorio šalies (atsakovės) sąžiningumo prezumpcijos, privataus juridinio asmens sudarytas sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu CK 1.82 straipsnio 1 dalyje nustatytu sandorių negaliojimo pagrindu.

Apeliantė UAB „Asnita“ atsakovės UAB ,,Unifina“ nesąžiningumą ir ginčo sandorio akivaizdų nenaudingumą (CK 1.82 straipsnio 1 dalis) taip pat grindė aplinkybe, kad ginčo sandorio sudarymo metu skolininkė UAB „Delotas“, į kurią buvo perleistos reikalavimo teisės, buvo nemoki. Savo argumentus apeliantė grindė UAB „Delotas“ turtinės padėties analize. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad UAB ,,Delotas“ pripažinta nemokia 2017 m. gruodžio 18 d., t. y. iškėlus jai bankroto bylą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, UAB ,,Delotas“ turtinės padėties analizė nepatvirtina, kad reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu UAB ,,Delotas“ buvo nemoki. Apeliantė UAB „Asnita“ su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutiko, nurodydama, kad aplinkybė, jog UAB „Delotas“ 2017 m. buvo iškelta bankroto byla nereiškia, kad faktinis bendrovės nemokumas neegzistavo anksčiau. Apeliantės manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus apie UAB „Delotos“ nemokumo momentą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad nemokumas nustatomas įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Byloje apeliantė UAB „Asnita“ pateikė specialisto nuomonę dėl UAB „Delotas“ mokumo, tačiau ji tėra vertinamojo pobūdžio. Teisėjų kolegija sprendė, kad minėta specialisto nuomonė nėra laikytina pakankamu įrodymu, pagrindžiančiu UAB „Delotas“ nemokumą ginčo sandorio sudarymo metu, kadangi yra paremta spėjimais ir prielaidomis. Nors joje ir aptariama skolininkės finansinė būklė 2014-2016 metais, tačiau nėra aiškiai ir nedviprasmiškai daroma išvada dėl bendrovės nemokumo, kuri būtų paremta konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyviais ir niekuo neparemtais spėjimais. Specialistas be kita ko nurodė, kad pateikti duomenys nėra pakankami. Kaip antai, kad UAB „Delotas“ 2016 m. finansinėje atskaitomybėje, praėjusio ataskaitinio laikotarpio grafoje (2015 m.), įmonė nurodė turinti turto 160 857 Eur sumai, kurio didžiąją dalį sudarė 120 771 Eur atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys. Atsižvelgiant į tai, kad ši suma nuo 2014 iki 2016 m. nekito ir 2016 m. finansinės atskaitomybės aiškinamajame rašte nepasisakyta dėl įmonės atsargų, specialistas darė tikėtiną išvadą, kad atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys neegzistuoja. Taip pat laikytina nepagrįsta specialisto išvada, kad atsižvelgiant į tai, jog jam nebuvo pateikti duomenys, patvirtinantys rangos santykius tarp UAB „Delotas“ ir UAB „Ritma“, todėl jis kritiškai vertino 2014 m. lapkričio 26 d. hipotekos lakšto sudarymą, kuriuo UAB „Delotas“ trečiojo asmens (unijos) naudai įkeitė pagal 2014 m. lapkričio 24 d. statybos rangos sutartį iš užsakovo UAB „Ritma“ gautinas sumas. Tačiau tokia aplinkybė byloje net nebuvo kvestionuojama, juolab kad hipotekos sandoris (sutartinis įkeitimas) buvo patvirtintas notaro, jis nėra pripažintas negaliojančiu. Teisėjų kolegija konstatavo, jog įrodinėjimo našta tenka apeliantei UAB „Asnita“, t. y. remdamasi UAB „Delotas“ nemokumo aplinkybe, ji privalėjo įrodinėti ne tik bendrovės nemokumo būseną ginčo sandorio sudarymo metu, tačiau ir tai, jog apie UAB „Delotas“ finansinę padėtį buvo žinoma tiek atsakovei UAB ,,Unifina“, tiek apeliantei UAB „Asnita“ (sandorio naudingumo aspektu). Savo ruožtu apeliantė UAB „Asnita“ byloje tokių duomenų nepateikė, t. y. kad ginčo sandorio šalims buvo ir / ar turėjo būti žinoma apie UAB „Delotas“ finansinę padėtį, akivaizdų sandorio nenaudingumą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija apeliantės UAB „Asnita“ argumentus, susijusius su skolininkės UAB „Delotas“ nemokumu atmetė kaip nesudarančius pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Ieškovė UAB „Asnita“ šioje nagrinėjamoje byloje su ieškiniu taip pat pateikė tuos pačius įrodymus, kaip anksčiau aprašytoje civilinėje byloje Nr.e2-217-881/2019 - specialisto A. K. tikėtiną išvadą dėl skolininkės UAB „Delotas“ nemokumo, UAB „Delotas“ finansinės atskaitomybės dokumentus, UAB „Delotas“ kreditavimo sutartį su ją lydinčiais dokumentais bei hipotekos registro išrašą, bei reikalavimo perleidimo sutartis. Teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė UAB „Asnita“ taip pat nepateikė naujų įrodymų, kurie patvirtintų ieškovės ieškinyje nurodytą aplinkybę, jog ginčo teisių perleidimo sutarties tarp UAB „Asnita“ ir UAB ,,Unifina“ 2015 m. liepos 9 d. sudarymo momentu skolininkė UAB „Delotas“ buvo nemoki ir, atitinkamai, kad atsakovas N. V. sudarė bendrovei (ieškovei) UAB „Asnita“ nenaudingą sandorį. Todėl teismas neturi pagrindo kitaip vertinti faktus, nei minėtoje civilinėje byloje įvertino dviejų instancijų teismai. Pažymėtina, jog aplinkybė, kad vėliau skolininkui UAB „Delotas“ buvo iškelta bankroto byla, šiuo atveju nėra pakankama atsakovo atsakomybei kilti. Kaip galima spręsti iš pateiktų dokumentų, ginčo sandorio 2015 m. liepos 9 d. sudarymo metu skolininkė vykdė veiklą, turėjo vykdomas sutartis su UAB „Ritma“, į kurią reikalavimo teisė buvo įkeista kreditoriaus kredito unijos Centro taupomoji kasa (trumpinama – unija) tinkamam įvykdymui pagal 2014 m. lapkričio 26 d. kredito sutartį užtikrinti, jos sąskaitoje vyko piniginė apyvarta, bendrovė pirko ir pardavė žemės sklypus (paskutinis parduotas tik 2016 m. balandžio mėnesį). Pažymėtina ir tai, kad ginčo sutarties dėl teisių perleidimo sudarymo metu UAB „Delotas“ registrui buvo pateikusi finansinės atskaitomybės dokumentus, nebuvo pradelsusi mokėti palyginti žymių sumų pagal kredito sutartį su unija (kreditą ji turėjo pradėti grąžinti tik nuo 2015 m. birželio 25 d., iki to laiko mokėti skolininkė turėjo tik palūkanas). Ieškovo pateiktais duomenimis, darbuotojus UAB „Delotas“ atleido tik 2016 m. gruodžio mėnesį. Nors ieškovė nurodo, kad skolininkės sąskaitai 2015 m. buvo taikomi VSDFV ribojimai, matyti, kad apyvarta sąskaitoje nuo metu buvo vykdoma, taip pat buvo mokama į biudžetą, o bankroto byla skolininkei buvo iškelta tik 2017 m. gruodžio 18 d. pagal VSDFV pareiškimą tik dėl 1 292 Eur dydžio skolos. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju byloje nepakanka duomenų, kad būtų galima padaryti išvadą dėl UAB „Delotas“ bankroto priežasties ir aiškaus nemokumo momento. Tačiau teismas taip pat pažymi, jog, teismo vertinimu, grindžiamu bylos įrodymų visetu, nagrinėjamoje byloje tiek ieškovė UAB „Asnita“, tiek tretieji asmenys D. Z. (vienintelė bendrovės akcininkė iki 2016 balandžio 27 d.) ir K. Z. (vienintelis akcininkas nuo 2016 m. balandžio 27 d. iki šiol, kurio paskyrimas (išrinkimas) vadovu fiksuotas nuo 2015 m. rugsėjo 25 d.) sąmoningai dozuoja teismui byloje teikiamą informaciją ir dėl jiems vieniems žinomų priežasčių vengia atskleisti įmonių tarpusavio ryšius ir sandorius. Nors ieškovė turėjo galimybę teikti papildomus įrodymus byloje, teismo vertinimu šia teise naudojosi pasyviai, nesiekė įrodinėti nei ikisutartinių santykių su UAB „Unifina“, nei pačių ginčo Teisių perleidimo sutarties sudarymo aplinkybių, nei sutarties šalių santykių sutarties vykdymo metu, nors galėjo reikšti prašymus dėl sutartį UAB „Unifina“ vardu pasirašiusio jos vadovo M. O. kaip liudytojo apklausos, dėl skolininko UAB „Delotas“ vadovo apklausos, dėl ieškovės finansininkės J. S. apklausos, teikti kitus įrodymus.

Tiek D. Z., tiek atsakovas N. V. teismo posėdžio metu paaiškino, kad nagrinėjamu laikotarpiu juos abu siejo didelis pasitikėjimas ir ilgalaikis tarpusavio bendradarbiavimas, šilti tarpusavio santykiai, kurie kilo iš darbinių santykių unijoje. D. Z. patvirtino, kad ji dirbo unijoje, jos darbo viena buvo unijos patalpose Rožių alėjoje, Vilniuje. D. Z. ir atsakovas N. V. patvirtino, kad atsakovas buvo unijos tarybos pirmininkas 2014 metais ir 2015 metais.

Atsakovas nurodė, kad jis turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą verslo vadybos ir ekonomikos srityje, iki darbo direktoriumi UAB „Asnita“ dar nuo 2005 m. buvo UAB „Statybų valdymo centras“ direktoriumi ir dabar šias pareigas eina. Atsakovas paaiškino, kad jis konsultuodavo uniją ir kitus bankus statybų srityje, vertindavo sąmatas, D. Z. 2014 m. pradžioje paprašė ją pakonsultuoti statybų klausimu, kadangi bendrovė pradėjo vystyti projektą (duomenys neskelbiami), ir jis tokias konsultacijas jai teikė, padėjo. Vėliau ji draugiškai paprašė pabūti UAB „Asnita“ direktoriumi ir užtikrino, kad darbo įmonėje jam nereikės daryti, pokalbius su rangovais atliks ji pati, tik reikės pabūti formaliu vadovu, kadangi jai yra interesų konfliktas su unija. D. Z. nurodė, kad jokio interesų konflikto su unija nebuvo, ji tiesiog turėjo labai daug darbo unijoje, nesuspėjo, o kadangi atsakovu pasitikėjo, paprašė jį eiti savo bendrovės vadovo pareigas, teigė, kad atsakovas buvo tikrasis direktorius, o apie ginčo teisių perleidimo sutartį ji nieko nežinojo, kadangi atsakovas dokumentų neperdavė.

Dabartinis UAB „Asnita“ akcininkas ir vadovas trečiasis asmuo K. Z. teismo posėdžio metu nurodė, kad kai jis tapo direktoriumi, įmonės antspaudą jam perdavė atsakovas N. V., banko generatorių taip pat jis perdavė, tačiau jam pradedant eiti vadovo pareigas nei bendrovės turto, nei dokumentų priėmimo – perdavimo aktai nebuvo sudaryti ir pasirašyti. Jis nurodė, kad kai tik sužinojo apie ginčo sutartį, iš karto susisiekė su atsakovu, klausė – kas čia yra per sutartis, ar jis tikrai ją pasirašė, tačiau atsakovas pasakė, kad nežino, gal čia jo parašas, gal ne, kad jam reikia pagalvoti. Buvo pasirašyta ir daugiau keistų sutarčių.

CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Taigi teismas turi diskreciją nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti.

Vertindamas šalių ir trečiųjų asmenų teismo posėdžiuose duotus paaiškinimus ir rašytinius bylos įrodymus, teismas daro išvadą, kad trečiųjų asmenų D. Z. ir K. Z. paaiškinimai yra labiau deklaratyvūs, prieštaringi, todėl vertintini kaip gynybinė pozicija.

Į bylą ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens D. Z. pateiktas šalių susirašinėjimas elektroniniais laiškais (kurių neneigė nei viena ginčo šalis) tikrai patvirtina, kad šalis ir buvusią akcininkę siejo glaudus pasitikėjimas, akcininkė ir atsakovas 2014 m. pavasarį (iki atsakovo paskyrimo ieškovės UAB „Asnita“ direktoriumi 2014 m. pabaigoje) susirašinėjo dėl ieškovės veiklos, projektavimo, statybų, rangovų, atitinkamų darbų kainų ir apmokėjimo – jau tada atsakovas ieškovės vardu vedė derybas ir susirašinėjo su architektu A. P., su jo partneriu A. S. (leidimų derintoju), projektų vadovu, tiekėjais ir kitais bendrovės partneriais (pav. N. P. ir kt.). Atsakovui dar iki pradedant eiti ieškovės vadovo pareigas, buvo atsiunčiamos ieškovei UAB „Asnita“ pateikiamos apmokėti sąskaitos, nors jokio juridinio pagrindo tam tikrais atvejais tam ir nebuvo. Šios nustatytos aplinkybės sutampa su atsakovo teismui duotais paaiškinimais, kad jis konsultavo UAB „Asnita“ tiek draugiškai, tiek už atlygį (pav D. Z. laiškas atsakovui, kad šis pasiruoštų sutartį su UAB „Asnita“ dėl paslaugų teikimo). Atsakovas nurodo, kad jam pradedant eiti ieškovės vadovo pareigas 2014 m. lapkričio pabaigoje jam nebuvo perduoti įmonės dokumentai, banko generatoriai, įmonės antspaudas, visa tai buvo akcininkės D. Z. žinioje. Nors trečiasis asmuo teigia kiek kitaip, į bylą iš tiesų nėra pateikti bendrovės turto, antspaudo ir dokumentų priėmimo perdavimo aktai – nei atsakovui pradedant eiti vadovo pareigas 2014 m. lapkričio 21 d., nei baigiant jas eiti 2015 m. rugsėjo 23 d.

Atsakovas nurodo, kad bendrovės sąskaitų banko generatoriai ir prisijungimai prie bendrovės elektroninės bankininkystės buvo išduoti D. Z. vardu, taip ir liko, ji pasakydavo į kokį nuvažiuoti notarų biurą ar kokią pasirašyti sutartį, nei vieno pavedimo įmonės vardu atsakovas nurodo nėra atlikęs, taip pat ir pagal ginčo teisių perleidimo sutartį. D. Z. nuolat darydavo pavedimus įmonės vardu. Atsakovas nurodė, kad parašas ginčo sutartyje panašus į jo, bet nematant originalo jis negali to patvirtinti, su žmonėmis nurodytais sutartyje nėra dėl to derybų vedęs, apie sutartį nėra kalbėjęs, o sutarties pakeitimo sutartyje nurodytas telefono numeris yra D. Z. telefono numeris, o ne jo. Ginčo sutarties sudarymo ir pasirašymo aplinkybių jis nurodė neprisimenantis, bet jei ta sutartis ir buvo duota jam pasirašyti, tai ją davė tik D. Z.. Ji taip pat nurodydavo nuvykti į notarų biurą pasirašyti bendrovės butų pirkimo – pardavimo sutartis, jis nuvykdavo, pasirašydavo, bet dėl jų nei derybų nevedė, nei sprendimų nedarė.

Minėta, ir ieškovės ieškinyje nurodoma, jog pagal ginčo teisių perleidimo sutartį 2015 m. liepos 29 d. mokėjimu iš UAB „Asnita“ sąskaitos gavėjui UAB „Unifina“ buvo pervesta 10 000 Eur suma, o 2015 m. rugsėjo 3 d. gavėjui UAB „Unifina“ buvo pervesta 1 000 Eur suma, ieškovas nurodo, kad šiuos mokėjimus atliko bendrovės direktoriumi tuo metu buvęs atsakovas N. V., o ieškovė apie sutartį ir apie šiuos mokėjimus nieko nežinojo iki 2017 m. spalio mėnesio (kartais nurodoma – iki 2017 m. lapkričio mėnesio), buhalteriniuose dokumentuose UAB ,,Unifina“ buvo bendrovės debitorė, o ne kreditorė. Vis tik tokie ieškovės ir trečiųjų asmenų paaiškinimai teismo neįtikina.

Atsakydami į teismo paklausimą bankai SEB bankas ir AB Swedbank nurodė, kad teismo užklausoje nurodytu laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 20 iki 2015 m. spalio 5 d. pagal elektroninių paslaugų teikimo sutartį teisę tvarkyti ir valdyti UAB „Asnita“ sąskaitą SEB banke turėjo D. Z. (e.b.l. 99), šiuo laikotarpiu prie įmonės UAB „Asnita“ sąskaitos (duomenys neskelbtini) "Swedbank" interneto banko galėjo jungtis D. Z., kuriai asmeniškai buvo išduotas PIN kodų, generatorius (e.b.l. 117).

Į bylą esant pateiktiems šiems bankų raštams, trečiasis asmuo D. Z. paaiškino, kad banko sąskaitos generatorių turėjo persirašyti pats atsakovas, kad jai to padaryti nepavyko, tačiau jis į banką nenuėjo, tai generatoriumi ir taip buvo galima naudotis, tai prisijungimai taip ir liko jos vardu, ji pati bendrovės vystomuose projektuose nedalyvavo, tik kartais taikydavo kilus konfliktui. Nors D. Z. pradžioje teigė, kad bendrovės atspaudas ir bankų generatoriai buvo atsakovo žinioje, vėliau ji patvirtino, kad ji turėjo ir savo sąskaitas minimuose bankuose, joms valdyti naudojosi tuo pačiu generatoriumi kaip ir bendrovės sąskaitoms, generatorius ir antspaudas buvo laikomas jos darbe stalčiuje Rožių al., Vilniuje, unijos patalpose. Nors D. Z. nurodė, kad antspaudas ir bankų generatoriai ne visą laiką būdavo jos darbo kabinete unijoje (teigė, kad atsakovas perduodavo jai pasaugoti, kad nepamestų kai važiuoja į objektą), o kai buvo atlikti mokėjimai pagal ginčo sutartį ji buvo išvykusi iš Lietuvos neėmė generatorių, nes taip dvi savaites įmonė negalėtų daryti pavedimų (pateikė lėktuvo bilietus, patvirtinančius dviejų savaičių išvykimą), teismo vertinimu tokie paaiškinimai negali būti vertinami kaip objektyvus ir pakankamas įrodymas, kad mokėjimus pagal ginčo sutartį atliko atsakovas. Akcininkė taip pat teigė, kad visą 2015 m. vasarą ji su trims anūkais buvo Nidoje ir mokėjimų negalėjo atlikti, tačiau kaip matyti iš byloje esančių elektroninių laiškų, 2015 m. vasarą atsakovas prašo akcininkės prisijungti prie elektroninės bankininkystės, nes reikia pasirašyti LESTO įkeltą elektros tiekimo sutartį dėl objekto (duomenys neskelbiami), o akcininkė atsako, kad atsakovas turi atvažiuoti pas ją, paimti antspaudą ir nuvažiuoti pats pasirašyti sutartį, nes ji dabar neturi parašo teisės (tai suprantama dėl to, kad vadovu registre registruotas atsakovas).

Įvertinęs šias nustatytas faktines aplinkybes, o taip pat kitus rašytinius įrodymus (atsakovo ir akcininkės D. Z. elektroninį susirašinėjimą, šalių ir jų atstovų bei trečiųjų asmenų duotus paaiškinimus), teismas daro išvadą, jog labiau tikėtina, kad ginčo sutartis buvo sudaryta su akcininkės D. Z. žinia arba jos nurodymu, o apie ginčo sutarties pagrindu kreditorei UAB ,,Unifina“ 2015 m. atliktus du ieškovės mokėjimus ieškovė (jos akcininkė) negalėjo nežinoti. Minėta, kad bankų atsakymuose aiškiai nurodoma, jog ieškovės sąskaitas pagal sutartis su bankais turėjo teisę valdyti akcininkė. Iš susirašinėjimo matyti, kad ne vieną mokėjimą įmonės vardu ginčo laikotarpiu atliko arba akcininkė, arba ji duodavo aiškius nurodymus kokias sąskaitas apmokėti, pati tikrindama mokėjimo dokumentus ar duodama nurodymus bendrovės finansininkei J. S. (pav. 2014 m. gruodžio mėnesį rašytas akcininkės laiškas finansininkei J. S. - patikrinti sąskaitas (Moki veži), pažiūrėti, kurios neapmokėtos, nurodyti – ko trūksta, 2015 m. kovo mėnesį ji rašo laišką atsakovui teiraudamasi ar reikia apmokėti už vertimus, 2015 m. kovo mėnesį ji rašo laišką atsakovui, nurodydama, kad ji apmokėjo Registrų centrui, taip pat 2015 m. vasario mėnesį ji rašo laišką atsakovui, kad ji uždės antspaudą, atsakovui reikės pasirašyti, o tada ji perves pinigus; ir kiti laiškai). 2014 m. lapkričio 25 d. elektroninis laiškas (jau atsakovui esant paskirtam direktoriumi) patvirtina, kad akcininkė renkasi vystomo objekto reklaminį šūkį, o šio laiško kopija taip pat išsiųsta A. S.. Teismas atkreipia dėmesį, jog minimas vardas ir pavardė sutampa su uniją atstovavusios įgaliotos atstovės, 2014 m. lapkričio 26 d. išdavusios paskolą skolininkei UAB „Delotas“ vardu ir pavarde (minimoje sutartyje - kredito unijos Centro taupomoji kasa administracijos vadovė A. S.). 2015 m. vasario 12 d. elektroniniu laišku į akcininkę kreipiasi J. S. J. dėl objekto priežiūros sutarties sudarymo laiške, kitos dienos laiške akcininkė rašo elektroninį laišką dėl tokios sutarties parengimo (ji rašo: kas parengs? Noriu kitą savaitę sutartį turėti), o laiško kopija persiunčiama elektroniniu adresu info@ritma.lt . Minėta, jog UAB „Ritma“ buvo sutartiniuose santykiuose su ieškovės skolininku UAB „Delotas“, o UAB „Delotas“ gaunant kreditą iš kredito unijos Centro taupomoji kasa UAB „Delotas“ unijos naudai įkeitė savo reikalavimo teises į UAB „Ritma“, po kredito gavimo atliko mokėjimus UAB „Ritma“ naudai, iš jos gaudavo ir įmokas (ieškovės ieškinio priedas, sąskaitos išrašas). 2015 m. vasario 12 d. akcininkė rašo laišką dėl nesąžiningos konkurencijos viliojant ieškovės klientus dėl butų pardavimo Antakalnio projekte ((duomenys neskelbiami)), minimą laišką akcininkė vėl persiunčia A. S..

Teismas atkreipia dėmesį, kad byloje taip pat yra 2014 m. gruodžio 8 d. elektroninis laiškas atsakovui N. V. nuo A. S., kurio pavadinimas yra „Deloto sutartis“, o tekste nurodoma – tipinė sutartis įkeitimui, matyti, kad šis A. S. laiškas prieš tai 2014 m. gruodžio 4 d. jos buvo gautas iš J. M. (aresas j.michailovska@taupomojiunija.lt), ši unijos darbuotoja taip pat yra pasirašiusi ant ieškovės skolininkės UAB „Delotas“ kredito sutartyje (pasirašė kaip klientų vadybininkė). Teismo vertinimu tokie faktai negali būti atsitiktiniai, o akcininkės sprendžiami klausimai ir duodami nurodymai neabejotinai peržengia akcininkui įstatymo priskirtos kompetencijos ribas, kadangi akcininkė D. Z. ginčo laikotarpiu rūpinosi ne vien ilgalaike įmonės veiklos perspektyva (kasacinio teismo praktikoje vadinamu strateginiu bendrovės valdymu), bet ėmėsi kasdienių bendrovės veiklos klausimų sprendimo – atliko mokėjimus, tikrino sąskaitas, duodavo nurodymus, pati vesdavo derybas, teikė siūlymus, siūlė sprendimo būdus (pav. 2015 m. vasario 2 d. laiškas buto pirkėjai, kurio kopija vėl gi persiunčiama A. S.), sprendžia kokius partnerius reikia pakeisti (2015 m. rugsėjo 30 d. elektroniniame laiške ji rašo, kad eina prie to, jog Vaidą reikia keisti, reikia paimti techninį projektą ir susitikti, taip pat reikėtų, kad dalyvautų Jonas (manytina – tai J. S. J., su kuriuo ieškovė sudarė sutartį dėl autorinės priežiūros ir panašiai). Tokią išvadą teismas daro ir dėl kituose laiškuose esančių akcininkės pranešimų, jog ji apmokėjo ieškovės sąskaitas ar rengiasi jas apmokėti atsakovo vadovavimo laikotarpiu, tačiau dėl ekonomiškumo teismas visų laiškų neaprašinės. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas išvadai, jog akcininkė buvo bendrovės vadove de facto. Tuo labiau, kad atsakovo veikla (derybos su ieškovės partneriais – rangovais, pardavėjais, tiekėjais, architektu, sąskaitų įmonės vardu gavimas) minimu laikotarpiu iš esmės nesiskyrė nuo jo vykdytos veiklos iki paskyrimo įmonės direktoriumi. Pažymėtina, kad ieškovė taip pat aiškiai nenurodo atsakovo atšaukimo iš vadovo pareigų priežasčių.

Šios nustatytos aplinkybės, o taip pat, teismo vertinimu - neatsitiktinės ieškovės akcininkės sąsajos su unija, UAB „Ritma“, o taip pat ir atsakovo nurodyta aplinkybė, jog net penkerius metus po ginčo sutarties su UAB ,,Unifina“ sudarymo jam iš ieškovės ar jos akcininkės nebuvo reiškiamos jokios pretenzijos dėl ginčo sutarties ar atliktų mokėjimų (tai nėra minima ir elektroniniuose laiškuose, nors ir toliau vyko susirašinėjimas, atsakovo konsultavimas) - iki pat 2018 m. pradžios tarp jų vyko glaudus bendradarbiavimas (atsakovas nurodė, jog su D. Z. susitikdavo ir jos darbovietėje Centro taupomojoje kasoje, ir jos namuose, o D. Z. šios aplinkybės nepaneigė), sudaro pakankamą pagrindą išvadai, jog apie ginčo sutartį akcininkė žinojo, o ieškovė iš ginčo sandorio tikėjosi gauti finansinę naudą.

Minėta, jog į bylą nėra pateikti ieškovės dokumentų, antspaudo, generatorių, dokumentų perdavimo aktai atsakovui nei jam pradedant eiti vadovo pareigas, jei jam esant atšauktam iš vadovo pareigų, todėl teismas taip pat laiko neįrodyta aplinkybę, jog atsakovas neišsaugojo ginčo sutarties ar kitų su sutartimi susijusių dokumentų. Minėta, kad atsakovas atšauktas iš pareigų 2015 m. rugsėjo 23 d. dieną, praėjus dviem su puse mėnesio po ginčo sutarties su UAB ,,Unifina“ sudarymu, todėl, teismo vertinimu toks laikas per trumpas, kad daryti išvadą, jog atsakovas nebuvo rūpestingas ir laiku nesiėmė skolos išieškojimo veiksmų bendrovės naudai pagal ginčo sutartį.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog ieškovė byloje neįrodė atsakovo, kaip ieškovės vadovo de jure pareigas ėjusio civilinės atsakomybės sąlygų - neteisėtų veiksmų bei priežastinio ryšio, o atsakovas kaltės prezumpciją paneigė CPK leistinais įrodymais, todėl taikyti atsakovui civilinės atsakomybės CK 2.87 straipsnio 7 punkto pagrindu sąlygų nėra.

Net jai laikytis kitokios nuomonės dėl bylos įrodymų vertinimo, atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti.

Tarp šalių nėra ginčo, kad pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. CK 1.127 straipsnyje, reglamentuojančiame ieškinio senaties termino pradžią, nustatyta, kad: ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Ieškovė laikėsi pozicijos, jog senaties termino ji nepraleido, nurodė, kad senaties termino pradžia yra 2017 m. lapkričio 20 d. (kartais nurodoma – 2017 m. spalio 20 d.), tai yra data, kada kreditorė UAB ,,Unifina“ pateikė reikalavimą ieškovės restruktūrizavimo byloje. Teismas nesutinka su tokia ieškovės pozicija, kadangi nustatytos faktinės aplinkybės leidžia teismui daryti pagrįstą išvadą, jog akcininkei apie ginčo sutartį ir atliktus mokėjimus buvo žinoma 2015 metais. Net jei teismas nebūtų padaręs tokios išvados, teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad ieškovės bankų sąskaitas turėjo galimybę matyti ir analizuoti tretieji asmenys – minėta, jog D. Z. teismo posėdžio metu patvirtino, kad tuo pačiu generatoriumi buvo valdomos ir jos asmeninės sąskaitos bankuose, o nuo 2015 m. rugsėjo 23 d. vadovo pareigas einantis K. Z. bankininkystę perėmė, o be to teikė bendrovės finansinę atskaitomybę už 2015 metus, todėl būdama atidi ir rūpestinga, ieškovė galėjo ir privalėjo sužinoti apie ginčo sutartį ir atliktus mokėjimus dar 2015 metais.

Kaip jau buvo nurodyta, ieškovė ieškinį dėl žalos atlyginimo atsakovui šioje byloje teismui pateikė 2020 m. gegužės 28 d., taigi, trejų metų ieškinio senaties terminą, kurį teismas skaičiuoja vėliausiai nuo 2015 m. gruodžio 31 d. (ieškovės finansinių metų pabaiga), ieškovė žymiai praleido. Ieškovė teismo vertinimu nenurodė jokių svarbių priežasčių, kurios sudarytų pagrindą tokį ilgą laiką praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, tokių aplinkybių savo iniciatyva nenustatė ir teismas. CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas spendžia, jog yra pagrindas taikyti ieškinio senatį ieškinį dalyje dėl 25 150 Eur dydžio reikalavimo atsakovui atmesti.

Minėta, kad 2020 m. lapkričio 26 d. pareiškimu ieškovė RUAB „Asnita“ pateikė ieškinio reikalavimo atsisakymą dalyje dėl 84 850 Eur žalos priteisimo iš atsakovo. Teismas nenustatė priežasčių, kurios kliudytų tokį atsisakymą priimti, todėl ieškovės atsisakymas priimtinas, byla šioje dalyje nutrauktina (CPK 42 straipsnio 21 dalis, 293 straipsnio 4 punktas).

Teismo vertinimu kiti šalių argumentai neturi įtakos teisingam ginčo išsprendimui, todėl teismas dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų:

Ieškovė pateikė duomenis, jog patyrė 2 250,60 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato atstovavimą teisme, tai patvirtina pateiktis 2020-05-27 PVM sąskaita faktūra serija APB Nr. 0450/20, 2020-07-28 PVM sąskaita faktūra serija APB Nr. 0498/20, 2020-10-23 PVM sąskaita faktūra serija APB Nr. 564/20 ir jų apmokėjimą patvirtinantys dokumentai (e.b.l. 93-94, 127-128, neskaitmenizuoti, zip prie 2020-10-25 gauto DOK-38144 ir prie 2020-11-26 gauto DOK-43264). Atsakovas ir tretieji asmenys duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas į bylą nepateikė. Byla tvarkoma elektronine forma, todėl pašto išlaidos byloje nesusidarė. Priėmus ieškovės ieškinio atsisakymą dalyje dėl veiksmų, kuriuos atliko pati ieškovė, likusioje dalyje ieškinį atmetus, bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo ieškovės naudai nepriteistinos (CPK 93 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263 -270 straipsniais,

nusprendžia:

Priimti ieškovės RUAB „Asnita“ atsisakymą nuo ieškinio dalyje dėl 84 850 Eur žalos priteisimo iš atsakovo N. V. ir bylą šioje dalyje nutraukti.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per sprendimą priėmusį Vilniaus apygardos teismą.

Teisėja Eglė Surgailienė