- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-06-27
- Bylos Nr.
- e2-217-881/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Unifina“
- Advokatai
- Eglė Norvaišaitė, Dalis Vaiti
- Kategorijos
- 2.1.2.4Negaliojantys sandoriai
dalyvaujant ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės ,,Asnita“ atstovui advokatui Daliui Vaitiekūnui,
atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Unifina“ atstovei advokato padėjėjai Eglei Norvaišaitei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Asnita“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Unifina“, tretiesiems asmenims bankrutavusiai kredito unijai Centro taupomajai kasai dėl teisių perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė RUAB „Asnita“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančia 2015 m. liepos 9 d. tarp UAB „Unifina“ ir UAB „Asnita“ sudarytą teisių perleidimo sutartį, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla dėl bankroto ir restruktūrizavimo bylos ieškovei iškėlimo, kurioje atsakovė UAB „Unifina“ prašė ją įtraukti trečiuoju asmeniu. Kartu su prašymu atsakovė teismui pateikė su ieškove sudarytą teisių perleidimo sutartį, kurioje nurodyta, jog ieškovė perleidžia 136 000 Eur reikalavimo teises į UAB „Delotas“, kylančias iš 2014 m. lapkričio 26 d. kreditavimo sutarties Nr. P14/00074, o atsakovės naudai turi būti sumokėta 110 000 Eur suma. Vadovaujantis ieškovės finansinės apskaitos dokumentais nustatyta, jog atsakovė niekada nebuvo įtraukta kaip ieškovės kreditorius restruktūrizavimo byloje ir šiai bendrovei niekada nebuvo vykdomi jokie mokėjimai. Be to, atsakovė niekada nesikreipė į ieškovę dėl piniginių lėšų pagal teisių perleidimo sutartį grąžinimo. Remiantis minėta teisių perleidimo sutartimi atsakovė turėjo perduoti perleidžiamas reikalavimo teises patvirtinančius dokumentus, tačiau ieškovei šie dokumentai nebuvo perduoti, todėl ieškovė neturėjo galimybės įvertinti reikalavimo teisės į UAB „Delotas“ pagrindą. Patikrinus Hipotekos registro duomenis nustatyta, kad 2014 m. lapkričio 26 d. UAB „Delotas“ įkeitė kredito unijai Centro taupomajai kasai iš UAB „Ritma“ gautinas sumas 637 221,96 Eur apimtyje, o nurodytas įkeitimas skirtas užtikrinti tinkamą UAB „Delotas“ finansinių įsipareigojimų vykdymą pagal 2014 m. lapkričio 26 d. kreditavimo sutartį. UAB „Ritma“ ieškinio pareiškimo dieną pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Bankroto bylos iškeltos ir UAB „Delotas“ bei kredito unijai Centro taupomajai kasai. UAB „Delotas“ tapo nemoki dar iki teisės perleidimo sutarties sudarymo, todėl darytina išvada, jog atsakovė teisių perleidimo sutarties sudarymo metu buvo nesąžininga, nes žinojo apie faktinį UAB „Delotas“ nemokumą. Atsakovė privalo įrodyti, jog įgijo reikalavimo teisę į UAB „Delotas“ iš kredito unijos Centro taupomosios kasos teisių perleidimo sutartimi. Atsižvelgiant į tai, kad 2014 m. lapkričio 26 d. kreditavimo sutarties pagrindu kredito unija Centro taupomoji kasa suteikė kreditą UAB „Delotas“ naudai, atsakovė niekada nebuvo UAB „Delotas“ kreditore, neturėjo reikalavimo teisės į UAB „Delotas“, todėl neturėjo ir teisės sudaryti 2015 m. liepos 9 d. reikalavimo perleidimo sutartį. Dėl nurodytos priežasties, ginčo sutartis turi būti pripažinta niekine ir negaliojančia, nes prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms, įtvirtintoms Civilinio kodekso 1.80 straipsnio, 1.82 straipsnio ir CK 6.101 straipsnio normose.
Atsiliepimas
2. Atsakovė UAB ,,Unifina“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo ginčija ieškinio pagrįstumą ir prašo jį atmesti, skirti ieškovei iki penkių tūkstančių septynių šimtų devyniasdešimt dviejų eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos priteisiant atsakovei. Nurodo, jog kredito unija Centro taupomoji kasa ir atsakovė 2015 m. birželio 29 d. sudarė teisių perleidimo sutartį, kuria atsakovė įgijo reikalavimą į skolininkę UAB „Delotas“ 110 000 Eur sumai, į kurią reikalavimas kildinamas iš 2014 m. lapkričio 26 d. kreditavimo sutarties. 2015 m. liepos 9 d. atsakovė sudarė teisių perleidimo sutartį su ieškove, ir 2015 m. birželio 29 d. sutartimi įgytą reikalavimą perleido ieškovei už 110 000 Eur sumą. Pagal ginčijamą sutartį atsakovė perdavė visus atsakovės perduotą reikalavimą patvirtinančius dokumentus ieškovei. Po ginčijamos sutarties sudarymo ieškovė įvykdė dalį prievolės pagal ginčijamą sutartį atsakovei ir sumokėjo 11 000 Eur. Teisių perleidimo sutarčių sudarymo metu visos šalys buvo mokios. Ieškovės teiginys, kad atsakovė negalėjo perleisti reikalavimo, nes nebuvo jos įgijusi, yra nepagrįstas, nes atsakovė reikalavimą į UAB „Delotas“ įgijo 2015 m. birželio 29 d., todėl pasirašydama ginčijamą sutartį buvo UAB „Delotas“ kreditore. Remiantis Civilinio proceso kodekso 178 straipsniu, būtent ieškovė, kuri teigia, jog atsakovė neturėjo reikalavimo teisės į UAB „Delotas“, todėl negalėjo jos perleisti ieškovei, privalėjo įrodyti šias aplinkybes, tačiau ieškovė tik pateikia deklaratyvius teiginius. Ieškovės nurodomas aplinkybes paneigia faktas, kad ieškovė ginčijamą sutartį iš dalies vykdė, t. y. atliko 11 000 Eur mokėjimą atsakovei ginčijamos sutarties pagrindu. Ieškovė taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių teiginius, jog atsakovė neperdavė ieškovei perleidžiamą reikalavimo teisę patvirtinančių dokumentų, o pagal ginčijamą sutartį minėti reikalavimo perleidimo teises patvirtinantys dokumentai perleidžiami sutarties pasirašymo dieną. Ieškovė, pasirašydama sutartį, kartu patvirtino, kad jai perduoti reikalavimo teises pagrindžiantys dokumentai, be to, nuo ginčijamos sutarties sudarymo dienos ieškovė niekada nesikreipė į atsakovę ir nereiškė jokių pretenzijų dėl ginčijamos sutarties, be kita ko, ir dėl atsakovės tariamai nepateiktų dokumentų. Ieškovė vykdė ginčijamą sandorį atlikusi 11 000 Eur mokėjimą atsakovei, todėl neteko teisės ginčyti sutartį CK 1.79 straipsnio 1 dalies pagrindu. Ieškovės teiginiai, kad atsakovė perleido reikalavimo teisę į nemokų skolininką, todėl neva elgėsi nesąžiningai, yra nepagrįsti, nes pati ieškovė ieškinyje patvirtina, jog UAB „Delotas“ ir kredito unijai Centro taupomoji kasa bankroto bylos buvo iškeltos jau po ginčijamos sutarties sudarymo. Ieškovė tik daro prielaidą dėl atsakovės nesąžiningumo, tačiau nepateikia jokių objektyvių duomenų, kad, pirma, UAB „Delotas“ ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo nemoki; antra, kad atsakovė apie tai žinojo.
3. Ieškovė pateikė dubliką, kuriuo palaiko ieškinyje išdėstytus argumentus, papildomai nurodydama, jog akivaizdu, kad atsakovė piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis ir elgiasi nesąžiningai, nes nepagrįstai nurodo, kad sutarties pagrindu iš ieškovės yra gavusi 11 000 Eur. Į atsakovės sąskaitą buvo pervesta tik 1 000 Eur. Atsakovės atlikto mokėjimo paskirtis neatitinka ginčo sutarties pagrindu sutartos mokėjimo formuluotės, todėl mokėjimas nelaikytinas atliktu. Be to, mokėjimas nesutampa su šalių sutartu mokėjimo grafiku. Nepagrįstas ir atsakovės argumentas, kad 2015 m. birželio 29 d. teisių perleidimo sutarties pagrindu atsakovė įgijo reikalavimo teises į UAB „Delotas“, nes kredito unija, perleidusi atsakovei reikalavimo teises, yra specifinis juridinis asmuo, turintis teisę teikti kreditavimo paslaugas, o tokių paslaugų teikimas licencijos neturintiems subjektams yra draudžiamas. Atsakovė nėra kredito įstaiga, todėl negalėjo perimti jokių teisių iš 2014 m. lapkričio 26 d. kreditavimo sutarties, o 2015 m. birželio 29 d. teisių perleidimo sutartis pripažintina niekine ex officio. Taigi atsakovė perleido ieškovei teises, kurių neturėjo, todėl cesijos sutarties sudarymo metu jos dalykas neatitiko įmanomumo reikalavimo pagal CK 6.3 straipsnio 4 dalį ir tokiu būdu buvo pažeistas CK 6.102 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas imperatyvus draudimas. Vadovaujantis CK 6.104 straipsnio 2 dalimi, perleidžiamo reikalavimo įvykdymą užtikrinus įkeitimu (hipoteka), reikalavimo perleidimas turi būti pažymimas hipotekos registre. Į bylą pateiktame Hipotekos registro išraše nenurodyta, jog 2014 m. lapkričio 26 d. kreditavimo sutarties hipotekos kreditorius kredito unija Centro taupomoji kasa būtų pakeistas į atsakovę, todėl, neatlikus hipotekos lakšto indosavimo, atsakovė netapo hipotekos kreditore, kas patvirtina, jog atsakovė negalėjo perleisti ieškovei jokių pradinį reikalavimą užtikrinančių prievolių, nes neturėjo hipotekos teisių. Ginčo sutartyje taip pat minima 2014 m. lapkričio 26 d. laidavimo sutartis. Atsakovė nepateikė duomenų, įrodančių jos susitarimo su kredito unija dėl laidavimo teisių, kylančių iš minėtos laidavimo sutarties, sudarymo, todėl akivaizdu, jog sutarties dalykas neatitiko įmanomumo reikalavimo, atsakovė negalėjo sudaryti sutarties dėl laidavimo teisių perleidimo, jomis nedisponuodama, todėl buvo pažeista CK 6.101 straipsnio norma.
4. Atsakovė pateikė tripliką, kuriame papildomai nurodė, jog neturėjo galimybės patikrinti ieškovės atliktų mokėjimo pavedimų dėl techninių kliūčių, o atsakovės pareiga patikslinti savo reikalavimą nėra ginčo civilinės bylos dalykas, nes jis pateiktas ieškovės restruktūrizavimo byloje ir neturi įtakos nagrinėjamai bylai. Byloje įrodinėjama aplinkybė, ar ieškovė patvirtino ginčo teisių perleidimo sutartį iš dalies ją įvykdžiusi. Tai, kad ieškovės atliktas mokėjimas atsakovei neatitinka nurodytos mokėjimo paskirties, nepaneigia aplinkybės, kad ieškovė pradėjo vykdyti prievolę pagal ginčo sutartį. Kitaip suformuluota mokėjimo paskirtis nėra esminis ginčo sutarties pažeidimas, mokėjimai atlikti remiantis ginčo sutarties terminais. Ieškovė nepagrįstai teigia, jog atsakovė negalėjo perleisti reikalavimo teisių į kredito sutartį, nes ieškovė įgijo reikalavimo teisę į skolą, o ne teisę teikti kreditavimo paslaugas. Be to, Kredito unijų įstatymas nenumato imperatyvaus draudimo kredito unijai perleisti turimą skolinį įsipareigojimą. Remiantis kasaciniu teismu, kad KUĮ normų sisteminis, teleologinis aiškinimas taip pat neleidžia daryti išvados, kad pagal KUĮ nustatytas draudimas kredito unijai perleisti kreditorinį reikalavimą pagal paskolos kredito unijos nariui sutartį, todėl nėra pagrindo pripažinti reikalavimų perleidimo sutartis negaliojančiomis kaip prieštaraujančias imperatyvioms įstatymo nuostatoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2009). Ieškovės nurodomas dokumentų neperdavimo faktas yra sutarties vykdymo klausimas, tuo tarpu ieškovė šiomis aplinkybėmis remiasi ginčydama sandorį kaip niekinį ir negaliojantį ab initio. Dubliko argumentai dėl nepranešimo hipotekos registrui neturi reikšmės ginčo sutarties galiojimui, kadangi hipoteka yra šalutinė prievolė. Šiuo atveju nepranešimas hipotekos registrui pagal CK 6.104 straipsnio 2 dalį aktualus reiškiant reikalavimą trečiajam asmeniui ir juo remiantis, o ne nustatant patį reikalavimo teisės perleidimo faktą. Remiantis kasacinio teismo jurisprudencija, pagrindinės prievolės negaliojimas daro negaliojančią ir papildomą prievolę – užtikrinimą. Tačiau užtikrinimo negaliojimas nedaro pagrindinės prievolės negaliojančios (Lietuvos Aukščiausiojo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3707/2013). Ieškovė, tapusi naująja UAB ,,Delotas“ kreditore, įgijo pareigą pasirūpinti tinkamu savo teisių įgyvendinimu ir išviešinimu. Ginčo sutartis neaptaria klausimo, kuriai šaliai tenka pareiga pateikti duomenis apie kreditoriaus pasikeitimą, o ieškovė nepagrįstai nurodo, kad nepranešimo atsakomybė tenka atsakovei.
5. Trečiasis asmuo bankrutuojanti kredito unija Centro taupomoji kasa atsiliepimu į ieškinį prašo ginčą spręsti teismo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
II. Teismo nustatytos faktinės aplinkybės, argumentai ir išvados
6. Kaip matyti iš bylos medžiagos, trečiasis asmuo bankrutuojanti Kredito unija Centro taupomoji kasa ir atsakovė UAB ,,Unifina“ 2015 m. birželio 29 d. sudarė teisių perleidimo sutartį, kuria atsakovė įgijo reikalavimo teises į skolininkę UAB „Delotas“ 110 000 Eur sumai. Perleistas reikalavimas buvo kildinamas iš 2014 m. lapkričio 26 d. kreditavimo sutarties Nr. P-14/000074.
7. 2015 m. liepos 9 d. tarp UAB „Unifina“ ir UAB „Asnita“ buvo sudaryta teisių perleidimo sutartis Nr. 2015/07/09, kuria UAB ,,Unifina“ perleido UAB ,,Asnita“ 136 000 Eur vertės reikalavimo teises į UAB „Delotas“, kylančias iš 2014 m. lapkričio 26 d. kreditavimo sutarties Nr. P14/00074. Atitinkamai, ieškovė įsipareigojo teisių perleidimo sutarties pagrindu sumokėti atsakovei 110 000 Eur sumą.
8. Ieškovė pagal ginčo sutartį sumokėjo atsakovei 11 000 Eur 2015 m. liepos 29 d. mokėjimo nurodymu Nr. 64 per Swedbank ir 1 000 Eur 2015 m. rugsėjo 3 d. mokėjimo nurodymu Nr. 258 per SEB banką. Taigi faktiškai ieškovė iš dalies įvykdė ginčijamą sutartį.
9. Ieškovė prašo pripažinti 2015 m. liepos 9 d. tarp UAB „Unifina“ ir UAB „Asnita“ sudarytą reikalavimo teisų perleidimo sutartį negaliojančia, nes ji prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms, įtvirtintoms Civilinio kodekso 1.80, 1.82 ir 6.101 straipsniuose. Pasak ieškovės, atsakovė niekada nebuvo įgijusi reikalavimo teisių į UAB ,,Delotas“ iš Kredito unijos Centro taupomoji kasa, todėl tokių reikalavimo teisių negalėjo perleisti ieškovei. Be to, reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu atsakovė UAB ,,Unifina“ buvo nemoki, todėl jai buvo draudžiama perleisti prievolę, kurios neįmanoma įgyvendinti.
10.Pagal CK 6.101 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės. Draudžiama perleisti tokį reikalavimą, kurio atžvilgiu negalimas išieškojimas, arba reikalavimą, kuris neatsiejamai susijęs su kreditoriaus asmeniu (CK 6.102 straipsnio 1 dalis, 3 dalis).
11.Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.102 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas perleisti tokį reikalavimą, dėl kurio negalimas išieškojimas, be kita ko, reiškia ir draudimą perleisti reikalavimą, kurio pradinis kreditorius neturi, arba negaliojantį reikalavimą, nes tokio reikalavimo negalima įgyvendinti. Tai reiškia, kad susitarus dėl to, kas neįmanoma, prievolė negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2008).
12. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl reikalavimo perleidimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų, taip pat yra nurodęs, kad, vertinant reikalavimo perleidimo teisėtumą, reikia įvertinti: 1) prievolę, iš kurios atsirado teisė, esanti reikalavimo perleidimo dalykas; 2) sandorį, kurio pagrindu pradinis kreditorius perduoda naujajam kreditoriui reikalavimo teisę reikalavimo perleidimo forma (perleidimo pagrindą); 3) reikalavimo perleidimo (cesijos) sandorį, kuriuo perleidžiama reikalavimo teisė (atsisakoma reikalavimo teisės) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2003 m. rugsėjo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-759/2003; kt.).
13.Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė, jog atsakovė perleido reikalavimą, kurio neturėjo, taip pat neįrodė, kad reikalavimas, kurį perleido atsakovė, buvo negaliojantis, nes jo negalima įgyvendinti. Be to, ieškovė neįrodė, kad reikalavimo perleidimas perleidimo momentu buvo neteisėtas kitais pagrindais (CPK 178 straipsnis), todėl ieškinys atmetamas.
14. Tokią išvadą teismas daro, atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamu atveju, prievolė, iš kurios atsirado atsakovės teisė, esanti reikalavimo perleidimo dalyku, kilo jau minėtos Kredito unijos Centro taupomosios kasos ir atsakovės UAB ,,Unifina“ 2015 m. birželio 29 d. sudarytos teisių perleidimo sutarties pagrindu. Šia sutartimi atsakovė įgijo reikalavimo teises į skolininkę UAB „Delotas“ 110 000 Eur sumai. Perleistas reikalavimas buvo kildinamas iš 2014 m. lapkričio 26 d. kreditavimo sutarties Nr. P-14/000074. Tiek 2014 m. lapkričio 26 d. kreditavimo sutartis Nr. P-14/000074, tiek 2015 m. birželio 29 d. reikalavimo perleidimo sutartis nėra nuginčytos įstatymų nustatyta tvarka, vadinasi, jos yra galiojančios, todėl šalims turi įstatymo galią ir sukelia teisinius padarinius. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kuriais remiantis teismas turėtų abejoti tokių sandorių realumu ar egzistavimu. Teismas taip pat nenustatė akivaizdžių sandorių negaliojimo pagrindų. Priešingai, Kredito unija Centro taupomoji kasa 2014 m. lapkričio 26 d. su UAB ,,Delotas“ sudarė Kreditavimo sutartį, kuria bendrovei buvo suteiktas 468 000 Lt dydžio kreditas. Šią sutartį pasirašė šalių atstovai (UAB ,,Delotas“ direktorius V. Š. ir kredito unijos Centro taupomoji kasa administracijos vadovė A. S.), ją patvirtino juridinių asmenų antspaudais. Tą pačią diena, vykdant Kreditavimo sutarties 3.1 punktą, buvo sudaryta Laidavimo sutartis, kuria UAB ,,Delotas“ direktorius V. Š. laidavo už bendrovę visos kredito sutarties verte. Be to, tą pačią dieną UAB ,,Delotas“ vadovas V. Š. asmeniškai Kredito unijos Centro taupomoji kasa naudai išdavė vekselį 536 470,91 Lt sumai. Taip pat pas notarą tą pačią dieną 468 000 Lt sumai buvo įregistruotas sutartinis maksimalus įkeitimas (kreditorius – kredito unija Centrinė taupomoji kasa, įkaito davėjas – UAB ,,Delotas“). Iš šios sutarties kylančios reikalavimo teisės į 136 000 Eur Kredito unijos Centro taupomoji kasa buvo perleistos atsakovei UAB ,,Unifina“ 2015 m. birželio 29 d. teisių perleidimo sutartimi. Kaip matyti iš šios sutarties teksto, sutartis yra konsensualinė, nes sutarties 1.2 punkte nurodyta, jog už perleistas reikalavimo teises naujasis kreditorius įsipareigoja sumokėti pirminiam kreditoriui atlyginimą eurais, kurio dydis lygus 110 000 Eur. Tame pačiame sutarties punkte nurodyta, jog reikalavimo teisės pereina naujojo kreditoriaus nuosavybėn iš karto po sutarties pasirašymo, nesudarant papildomo šalių susitarimo.
15.Ieškovė tvirtina, jog 2015 m. birželio 29 d. teisių perleidimo sutartis iš tiesų nebuvo sudaryta, nes naujajam kreditoriui niekada nebuvo perduoti visi dokumentai, patvirtinantys perleistas teises, be to, apie reikalavimo perleidimą nebuvo pažymėta hipotekos registre. Tačiau teismas šiuos ieškovės argumentus atmeta, kadangi 2015 m. liepos 9 d. teisių perleidimo sutarties 1.3 punkte nurodyta, jog sutarties pasirašymo dieną atsakovė ieškovei perdavė reikalavimo teises ir su jomis susijusias papildomas ir šalutines teises patvirtinančius dokumentus, o būtent: 2014 m. lapkričio 26 d. Kreditavimo sutartį Nr. P14/00074 (12 lapų); 2014 m. lapkričio 26 d. Paprastąjį vekselį (1 lapas); 2014 m. lapkričio 26 d. Laidavimo sutartį Nr. P14/00074/01 (3 lapai); 2014 m. lapkričio 26 d. Hipotekos lakštą, identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini) (5 lapai). Byloje nėra jokių kitų duomenų, kurie patvirtintų, jog šalys, pasirašydamos reikalavimo teisių perleidimo sutartį, kuri įsigaliojo nuo jos pasirašymo momento, ir patvirtindamos ją parašais bei antspaudais, iš tiesų būtų minėtų dokumentų neperdavę. Kita vertus, vien aplinkybė, jog naujasis kreditorius neįregistravo kreditoriaus pasikeitimo prievolėje, savaime nepaneigia šalių valios dėl reikalavimo perleidimo ir nedaro sandorio negaliojančio.
16.CK 6.225 straipsnis įtvirtina absoliučiai ir santykinai negaliojančios sutarties sampratą. Pagal CK 6.225 straipsnio 1 dalį absoliučiai negaliojančia sutartimi laikoma sutartis, kuri sudaryta pažeidžiant pagrindinius sutarčių teisės principus ir dėl to pažeidžiant ne tik sutarties šalies, bet ir viešuosius interesus. Pagal CK 6.225 straipsnio 3 dalį santykinai negaliojančia (nuginčijama) sutartimi laikoma sutartis, kurią sudarant viena šalis veikė sąžiningai ir jeigu tokią sutartį pripažinti negaliojančia būtina tik dėl to, kad būtų apginti sąžiningos šalies privatūs interesai. CK 6.225 straipsnio normos neįtvirtina konkrečių absoliučiai ar santykinai negaliojančios sutarties negaliojimo ar nuginčijimo pagrindų, todėl jos nėra ir negali būti savarankiškas sutarties negaliojimo ar nuginčijimo pagrindas. Konkrečius sutarties negaliojimo dėl valios ar išorinės valios išraiškos formos trūkumų pagrindus nustato kitos CK normos, įtvirtinančios konkrečius sutarties negaliojimo pagrindus.
17.CK 1.2 straipsnyje nustatyti civilinių santykių teisinio reglamentavimo principai ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtinti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji civilinės teisės principai, kuriais grindžiami visi civiliniai teisiniai santykiai ir į kuriuos atsižvelgiama nustatant konkrečių civilinių teisinių santykių konkretų turinį, jų atitiktį įstatymui. Todėl minėti principai turi būti aiškinami ir taikomi sistemiškai, kartu su kitomis CK normomis. Jie nei savarankiškai, nei kartu su kitomis bendrosiomis, sampratas apibrėžiančiomis civilinės teisės normomis negali būti savarankiški sutarčių negaliojimo pagrindai.
18.Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – ne tik siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, taip pat siekė užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, trečiųjų asmenų apsaugą. Todėl sutartis gali būti pripažinta negaliojančia arba niekinio sandorio teisinės pasekmės gali būti taikomos tik vadovaujantis konkrečiais CK nustatytais pagrindais. Bendrųjų teisės principų pažeidimas gali būti pagrindas konstatuoti asmens veiksmų neteisėtumą, tačiau negali, kaip jau minėta, savarankiškai lemti sandorio absoliutų negaliojimą.
19.Remdamasis aptartais argumentais, teismas konstatuoja, kad ieškovės ieškinyje dėstomi argumentai dėl ginčijamos reikalavimo perleidimo sutarties absoliutaus negaliojimo, nustačius CK 1.2, 1.5 ir 6.102 straipsnio 1 dalies pažeidimus, yra teisiškai nepagrįsti. Teismas nenustatė ir bendrųjų principų pažeidimo, sudarant ginčo sandorį.
20.Minėta, jog ieškovė, įrodinėdama sandorio šalių nelygybę, tvirtina, jog sandorio sudarymo metu UAB ,,Delotas“, t. y. 2015 m. liepos 5 d. teisių perleidimo sutarties sudarymo metu, buvo nemoki. Tai esą patvirtina ieškovės pateikta specialisto išvada, kurioje nurodoma, jog UAB ,,Delotas“ 2015 m. liepos 9 d. buvo nemoki, todėl pagal CK 6.102 straipsnio 1 dalį, Kredito unija centro taupomoji kasa neturėjo teisės perleisti reikalavimo UAB ,,Unifina“, nes jo nebuvo įmanoma įgyvendinti.
21.Minėta, jog CK 6.102 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas perleisti tokį reikalavimą, kurio atžvilgiu negalimas išieškojimas. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, UAB ,,Delotas“ bankroto byla buvo iškelta 2017 m. gruodžio 18 d., Kredito unijai Centro taupomoji kasa bankroto byla buvo iškelta 2018 m. vasario 16 d. Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 7 dalis nustato, jog bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas arba įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų. Viena iš šių sąlygų – įmonės nemokumas, yra apibrėžta Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje, kur nurodyta, kad įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Taigi, viena vertus, įmonės nemokumo nustatymas yra teismo prerogatyva, o UAB ,,Delotas“ nemokumas buvo konstatuotas tik 2017 m. gruodžio 18 d., antra vertus, ieškovė nors ir pateikė UAB ,,Delotas“ turtinės padėties analizę, tačiau ji nepatvirtina, jog reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu UAB ,,Delotas“ turtinė padėtis atitiko Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus pagrindus.
22.Be to, ieškovė teigia, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu atsakovė veikė nesąžiningai, o sudarytas sandoris prieštarauja juridinio asmens veiklos tikslams. Teismas šiuo ieškovės argumentus atmeta, nes sprendžia, kad ieškovė neįrodė atsakovės nesąžiningumo ir akivaizdaus ginčijamo sandorio nenaudingumo. Tokią išvadą teismas daro atsižvelgdamas į tai, kad tiek UAB „Delotas“, tiek ir Kredito unijai Centro taupomoji kasa bankroto bylos buvo iškeltos jau po ginčijamos sutarties sudarymo. Kadangi ieškovė teismui nepateikė jokių kitų įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti priešingą išvadą, o teismas negali sprendimo priimti remdamasis prielaidomis, teismas šiuos ieškovės argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
23.Ieškovė taip pat tvirtina, jog kredito unija, perleidusi atsakovei reikalavimo teises, yra specifinis juridinis asmuo, turintis teisę teikti kreditavimo paslaugas, o tokių paslaugų teikimas licencijos neturintiems subjektams yra draudžiamas. Atsakovė gi nėra kredito įstaiga, todėl negalėjo perimti jokių teisių iš 2014 m. lapkričio 26 d. kreditavimo sutarties, dėl ko 2015 m. birželio 29 d. teisių perleidimo sutartis pripažintina niekine ex officio. Teismas šiuo ieškovės argumentus taip pat atmeta, nes ieškovė ginčijamu sandoriu įgijo reikalavimo teisę į skolą, o ne į teisę teikti kreditavimo paslaugas. Be to, Kredito unijų įstatymas nenumato imperatyvaus draudimo kredito unijai perleisti turimą skolinį įsipareigojimą.
24.Dėl kitų procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų teismas atskirai nepasisako, nes laiko juos teisiškai nereikšmingais nagrinėjamam ginčui išspręsti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 269-270 straipsniais,
nusprendžia:
ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Asnita“ ieškinį atmesti.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.