- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-17
- Bylos Nr.
- 2A-1821-657/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-05576-2010-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintautas Koriaginas, Dalė Burduliene, Žibutė Budžienė
- Ieškovas
- P. Z.
- Atsakovas
- V. M.
- Trečiasis asmuo
- notarei V
- Advokatai
- Karina Račkauskienė, Rasa Gradauskienė
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (pranešėja ir kolegijos pirmininkės), Dalės Burdulienės, Gintauto Koriagino,
Dalyvaujant ieškovo P. Z. atstovėms I. K., advokatei Karinai Račkauskienei, atsakovui V. M., jo atstovei advokatei Rasai Gradauskienei,
Viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo P. Z. atstovės advokatės Karinos Račkauskienės apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1592-894/2012 pagal ieškovo P. Z. patikslintą ieškinį atsakovui V. M., trečiajam asmeniui notarei V. B. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir dalies paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą nuginčijimo.
Aprašomoji dalis
Nustatė:
I. Ginčo esmė
Ginčas kilo dėl V. M. palikimo priėmimo.
Šalies argumentai
Ieškovas P. Z. kreipėsi į teismą patikslintu ieškiniu prašydamas palikimo gavimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ieškovo mama M. (M.) M. po sutuoktinio V. M. mirties palikimą priėmė faktiškai valdydama turtą; pripažinti negaliojančiu Kauno miesto 13-ojo notarų biuro notarės V. B. atsakovui V. M. išduotą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) dalyje į 1/2 dalį paveldimo turto (1/4 dalis viso santuokos metu įgyto turto) (T.1, b.l. 152-154). Nurodė, kad M. (M.) M. mirus sutuoktiniui V. M. palikimą likusį po vyro mirties priėmė pradėdama faktiškai jį valdyti. M. (M.) M. (duomenys neskelbtini) mirė. Visą turtą testamentu ji paliko sūnui P. Z.. Kauno miesto apylinkės teismas 2010-09-20 sprendimu, patenkinus V. M. ieškinį dėl paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, P. Z. (duomenys neskelbtini) išduotą paveldėjimo teisės liudijimą panaikino, o atsakovui buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas. Ieškovo teigimu, visas nekilnojamasis turtas buvo registruotas M. (M.) M. vardu ir įgytas iš asmeninių lėšų, jos vardu buvo sudarytos visos sutartys dėl komunalinių paslaugų teikimo, mokesčius mokėjo taip pat M. (M.) M., todėl (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini) dalyje į 1/4 paveldimo turto pripažintinas negaliojančiu. Teismui nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, jog M. (M.) M. po sutuoktinio V. M. mirties priėmė palikimą pradėdama faktiškai jį valdyti, 1/2 santuokos metu įgyto turto dalis būtų paveldimas turtas po V. M. mirties. Vadovaujantis galiojusiu 1964 m. Civiliniu kodeksu po V. M. mirties paveldimas turtas būtų dalijamas lygiomis dalimis, t.y. V. M. ir M. (M.) M. atitektų po 1/4 santuokos metu įgyto turto.
Atsakovas V. M. su ieškovo P. Z. ieškiniu nesutiko. Atsakovas nurodė, kad gyvenamasis namas, priestatas, ūkio pastatas, garažas, esantys adresu (duomenys neskelbtini), buvo santuokinė V. M. ir M. M. nuosavybė. Ši aplinkybė patvirtinta įsiteisėjusiais teismo sprendimais, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad po V. M. mirties jo palikimą faktiškai valdydamas priėmė atsakovas. Po tėvo mirties adresu (duomenys neskelbtini), jis liko gyventi kartu su V. M. žmona M. M., kurią prižiūrėjo ir ja rūpinosi. M. M. mirus, atsakovas ją palaidojo už savo lėšas. Po jos mirties atsakovas ir toliau liko gyventi adresu (duomenys neskelbtini). Teigia, kad tikroji M. M. valia buvo nepriimti V. M. palikimo, leidžiant visą tėvo V. M. palikimą paveldėti atsakovui.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo notarė V. B. su pareikštu ieškiniu nesutiko. Pažymėjo, jog mirus atsakovo tėvui V. M., jo sutuoktinė M. M. per 10 metų laikotarpį neatliko jokio aktyvaus juridinio veiksmo įrodančio, kad ji siekė priimti savo sutuoktinio palikimą, todėl akivaizdu, kad palikimo priimti ji nepageidavo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. gegužės 11 d. sprendimu patikslintą ieškinį atmetė (T.2, b.l.31-36). Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje palikimo, atsiradusio 1994 -05-13, priėmimo faktui nustatyti taikytinos paveldėjimo teisinius santykius reglamentavusios 1964 m. CK normos. Galiojusios normos numatė, kad palikimui priimti įpėdinis, išreikšdamas savo valią, turi atlikti tam tikrus aktyvius veiksmus. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad M. M., kaip V. M. įpėdinė, į palikimo atsiradimo vietos notarų biurą dėl palikimo priėmimo ir paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo nesikreipė. Įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3348-151/2010 nustatyta, jog M. M. bendrąja jungtine nuosavybės teise priklausė 1/2 dalis gyvenamojo namo, ūkinio pastato, garažo, kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini). Teismas įvertinęs šį prejudicinį faktą, sprendė, jog aplinkybė, kad M. M. po sutuoktinio V. M. mirties liko gyventi ginčo gyvenamajame name, pati savaime neleidžia daryti besąlygiškos išvados, jog ji faktiškai valdydama priėmė ir mirusiajam priklausiusią ½ dalį nekilnojamojo turto. Teismo nuomone, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad M. M. ėmėsi aktyvių veiksmų, išreiškiančių valią įgyti nuosavybės teisę į mirusiam sutuoktiniui priklausiusią ½ dalį pastatų ir statinių. Teismas atmetė ieškinio argumentą, kad M. M. nesikreipė į notarą dėl palikimo priėmimo, kadangi nekilnojamasis turtas buvo įgytas iš jos asmeninių lėšų, bei argumentą, kad visus mokesčius mokėjo M. M., nes įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3348-151/2010 nustatyti priešingi faktai, o būtent faktas, kad ginčo nekilnojamasis turtas buvo sutuoktinių M. ir V. M. bendroji jungtinė nuosavybė bei faktas, kad mokesčius mokėjo V. M.. Kadangi ginčo turtas buvo registruotas M. M. vardu (prijungtos civilinės bylos b.l. 52-58), todėl natūralu, kad elektros tiekimo sutartis buvo sudaryta jos vardu. Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, sprendė, jog tai, kad byloje pateiktose ranka užpildytose sąskaitų už elektrą kopijose skiltyje „vardas, pavardė“ yra įrašyta „M. M“ (T.1, b.l.169-174) neįrodo fakto, kad sąskaitas užpildydavo ir apmokėdavo pati M. M.. Be to, teismas pažymėjo, kad net darant prielaidą, kad 2002-2004 m. sąskaitas už elektrą apmokėjo M. M., ši aplinkybė niekaip nepatvirtinto fakto, jog M. M. per palikimo atsiradimo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 587 straipsnyje numatytą šešių mėnesių nuo palikimo atsiradimo dienos terminą išreiškė savo valią priimti palikimą. Iš liudytojų V. T., E. Š., V. M. parodymų bei į bylą pateikto M. M. invalidumo pažymėjimo teismas sprendė, kad M. M., mirus sutuoktiniui, buvo silpnos sveikatos. Iš byloje esančių įrodymų visumos teismas darė išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog M. M. po sutuoktinio mirties, nors ir pasilikdama gyventi bendrąja jungtine nuosavybe jai ir mirusiam sutuoktiniui priklausiusiame name, atliko kokius nors aktyvius veiksmus, rodančius rūpinimąsi nekilnojamojo turto, esančio adresu(duomenys neskelbtini), dalimi, priklausiusia sutuoktiniui. Ieškovas neįrodė, kad M. M. rūpinosi palikimu, jį prižiūrėjo, mokėjo mokesčius, todėl teismo nuomone nėra pagrindo išvadai, jog buvo išreikšta M. M. valia po sutuoktinio mirties priimti palikimą. Konstatavus, kad M. M. nepriėmė V. M. palikimo faktiškai jį valdydama, teismas sprendė, kad ieškovas, kaip M. M. įpėdinis, negalės pretenduoti į V. M. priklausiusią turto dalį. Kadangi ieškovas nebegali ginčyti V. M. įpėdinio V. M. palikimo priėmimo teisėtumo, teismas laikė atmestinu ieškinio reikalavimą pripažinti negaliojančiu Kauno miesto 13-ojo notarų biuro notarės V. B. atsakovui V. M. išduotą (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr.3537 dalyje į 1/2 dalį paveldimo turto (1/4 dalis viso santuokos metu įgyto turto).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovo atstovė advokatė Karina Račkauskienė prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo P. Z. ieškinį tenkinti. Be to, prašė išreikalauti naujus įrodymus (T.2, b.l.40-46). Ieškovo atstovės teigimu teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi netinkamai pritaikytos materialinės teisės normos, pažeistos procesinės teisės normos. Apeliacinis skunde nurodoma, jog teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai rėmėsi 2010-09-20 teismo sprendime nustatytomis aplinkybėmis, kadangi Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3348-151/2010 pasisakė tik dėl V. M. veiksmų palikimo atžvilgiu. Aplinkybės, ar V. M. palikimą priėmė kiti įpėdiniai, t.y. M. M., nebuvo įrodinėjimo dalyku toje byloje, todėl neturi prejudicinės galios nagrinėjant šią bylą. Taip pat pažymima, jog teismas pažeidė bylos įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų reikalavimus. Teismas neįvertino faktinių aplinkybių dėl naudojimosi kambariais bei daiktais po V. M. mirties. Aplinkybės, kad M. M. priėmė ir naudojo palikėjui priklausančius daiktus, naudojosi palikėjo naudojamu kambariu, vėliau tiek daiktais, tiek ir kambariu leido naudotis savo sūnui P. Z., patvirtina, kad ji nuolat naudojosi palikimu ir elgėsi kaip neatsisakiusi nuo paveldėjimo įpėdinė, o tokie veiksmai, vertintini kaip palikimo priėmimas, faktiškai pradėjus turtą valdyti. Byloje liko visiškai neįvertina aplinkybė, kad iš karto po V. M. mirties (duomenys neskelbtini) M. M. sumokėjo investiciniais čekiais už žemės sklypą(duomenys neskelbtini), ir 304,50 Lt žemės vertės priedą dėl inžinierinių statinių. Vien ta aplinkybė, kad pati M. M. nepildydavo mokesčių kvitų ir pati fiziškai nemokėdavo mokesčių, nepaneigia jos aktyvių veiksmų išlaikant turtą, kadangi byloje nustatyta, kad ji prisidėdavo lėšomis prie mokesčių mokėjimo. Visiškai liko neįvertinti atsakovo V. M. parodymai apie tai, kad M. M. iš pensijos pinigais prisidėjo perkant kurą. Teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojų V. T., E. Š., V. M. parodymais bei civilinėje byloje Nr. 2-3348-151/2010 esančiu invalidumo pažymėjimu. Teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad palikimas atsirado (duomenys neskelbtini), o M. M. mirė po dešimties metų. Tai, kad prieš mirtį M. M. sveikata buvo silpna, savaime nereiškia, kad ji buvo silpna (duomenys neskelbtini), nes to nepatvirtino M. M. medicininiai dokumentai. Teismas, turėdamas pareigą veikti aktyviai, neišreikalavo visų bylai tinkamai išnagrinėti reikalingų įrodymų – žemės sklypo privatizavimo dokumentų, dokumentų apie M. M. nustatytą darbingumo netekimą, nepaklausė liudytojų I. K. ir R. J.. Prašė prijungti šiuos įrodymus ir liudytojus paklausti apeliacinės instancijos teisme (T.2, b.l. 68-101).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas V. M. prašė apeliacinį skundą atmesti, o Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą (T.2, b.l. 57-63). Nurodo, kad ieškovas negalėjo paveldėti ir nepaveldėjo teisės, kurios neturėjo palikėja. Akcentavo, jog Kauno miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-3348-151/2010 buvo nagrinėjamas jo ieškinys atsakovui P. Z., trečiajam asmeniui notarei V. B. dėl nuosavybės teisės pripažinimo, juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu, todėl ieškovas, būdamas šalimi, byloje turėjo visas teises ir galimybes ginti savo interesus ir įrodyti teismui, kad ne tik atsakovas, bet ir M. M. paveldėjo atsakovo tėvo turtą. Sprendimas nurodytoje byloje yra įsiteisėjęs, todėl dabar ieškovas neturi teisės ginčyti teismo nustatytus faktus bei teisinius santykius. M. M. per įstatyme nustatytą laiką nesikreipė į notarą dėl turto paveldėjimo, todėl akivaizdu, jog tikroji M. M. valia buvo nepriimti V. M. palikimo. Atsakovo nuomone, teismas neprivalėjo savo iniciatyva rinkti įrodymų, juolab, kad ieškovas visuomet buvo atstovaujamas advokato. Nurodė, jog ieškovas neprašė išreikalauti įrodymų ar apklausti liudytojų bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme. Jis taip pat nepateikia jokių įrodymų, kad jis negalėjo gauti šių įrodymų savo iniciatyva bei nenurodo, kad įrodymų pateikimo būtinybė iškilo priėmus sprendimą ir paaiškėjus, kad neužteko įrodymų kurioms nors svarbioms bylos aplinkybėms įrodyti, todėl, atsakovo nuomone, ieškovo atstovės prašymas išreikalauti naujus įrodymus ir naujai apklausti liudytojus yra nepagrįstas ir atmestinas. Mano, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą aptarė ir ištyrė visus byloje esančius įrodymus, tinkamai įvertino faktines aplinkybes, teisingai taikė materialinės teisės normas, todėl sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka negauta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str. 2 d., 3 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.).
Teisėjų kolegija atmeta apelianto skundo teiginius dėl įrodymų vertinimo. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009; kt.). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2008; kt.).
Savo esme palikimo priėmimas yra vienašalis sandoris, kuriuo siekiama sukurti tam tikras teisines pasekmes (1964 m. CK 40 str.). Sandoriu, kaip tam tikru teisiniu veiksmu ir asmens valios aktu, sąmoningai siekiama tam tikro teisinio tikslo, tačiau sandoriui sudaryti nepakanka tik asmens vidinės valios, būtina asmens valią išreikšti įstatymo nustatyta forma ir terminais, kad jo valią žinotų kiti asmenys. Tik toks valios išreiškimas gali sukelti civilines teisines pasekmes. 1964 m. CK 587 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti; neleidžiama palikimo priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis; laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Šiame straipsnyje nurodyti veiksmai turėjo būti atliekami per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 573 str. 3 d.).
Iš bylos aplinkybių nustatyta, jog (duomenys neskelbtini) mirus palikėjui V. M. (T.1, b.l. 18), įpėdinių ratą sudarė atsakovas V. M. ir ieškovo motina M. M. (įstatyminiai įpėdiniai, 1964 m. CK 573 str. 1 d.). Tarp sutuoktinių įstatymų nustatyta tvarka nebuvo nustatytos nuosavybės dalys, todėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimu V. M. buvo pripažinta asmeninės nuosavybės teisė į ½ dalį gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), garažo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini) (T.1, 27-34). Asmuo, kuris savo reikalavimus grindžia palikimo priėmimu, faktiškai pradėjus jį valdyti, turi įrodyti, kad pradėjo šį turtą valdyti kaip savo, atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teises į paveldimą turtą. Be to, vertinant, buvo ar ne palikimas priimtas faktiškai jį pradedant valdyti, atsižvelgtina į turto, sudarančio palikimą, pobūdį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad faktinis palikimo priėmimas reiškia, kad įpėdinis atlieka veiksmus, kuriais parodo, jog jis siekia įgyti palikėjo turtą nuosavybės teise. Ar šie veiksmai atlikti, sprendžiama iš: 1) veiksmų fakto, 2) veiksmų pobūdžio. Veiksmų faktas reiškia, kad palikimo priėmimo veiksmai yra atlikti faktiškai – įpėdinis perima mirusiojo turtą ir pradeda jį valdyti. Šiuo atveju nereikalaujama, kad įpėdinio atlikti faktinio palikimo priėmimo veiksmai būtų teisiškai įforminti, t.y. įpėdiniui nebūtina kreiptis į notarą su pareiškimu dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, į teismą dėl palikimo priėmimo juridinio fakto nustatymo arba į kitas valstybės institucijas. Veiksmų pobūdis – tai įpėdinio aktyvūs veiksmai, iš kurių matyti, kad jis perimtą turtą valdo kaip savo ir laiko save turto savininku (tvarko turtą, juo naudojasi, moka už jį mokesčius, atlieka kitus panašaus pobūdžio veiksmus) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2007; kt.).
Apelianto atstovės nurodytos aplinkybės, jog M. M. visą laiką nepertraukiamai (iki jos sutuoktinio V. M. mirties ir po to) gyveno name, kuris jai ir mirusiam palikėjui priklausė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, rūpinosi ir prižiūrėjo namų valdos žemės sklypą nurodytoje vietoje, mokėjo mokesčius, dar nesudaro pagrindo teigti, jog M. M. priėmė ir valdo palikimą, atsiradusį mirus sutuoktiniui V. M.. CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, jog nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusius teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimu, kur buvo nustatytos faktinės bylos aplinkybės, jog atsakovas name gyveno nuo 1959 metų, po tėvo mirties prižiūrėjo ir atsakovo motiną, ir visą namą, tvarkė namus, mokėjo mokesčius, remontavo, jis prižiūrėjo ir rūpinosi M. M. ir ją palaidojo savo lėšomis. Ieškovo teiginiai, jog nors M. M. per įstatymų nustatytą terminą nepateikė palikimo atsiradimo vietos notarų biurui pareiškimo apie tai, kad ji priima palikimą po V. M. mirties ir prašo išduoti jai paveldėjimo teisės liudijimą, o priėmė palikimą pradėdama turtą pradėdama jį faktiškai valdyti, nedaro teismo sprendimu nustatytų aplinkybių neteisėtomis ir negaliojančiomis bei nepaneigia atsakovo atsikirtimų pagrįstumo. Be to kasacinio teismo ne kartą yra pažymėta, jog vien tai, kad įpėdinis tęsė naudojimąsi turtu ir turto priežiūrą, pradėtus iki palikėjo mirties tokiu pagrindu, kuris nesukuria nuosavybės teisės, vienareikšmiškai nepatvirtina įpėdinio valios teisę naudotis turtu perkelti į kokybiškai naują stadiją – naudojimąsi, valdymą ir disponavimą turtu kaip nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2001; 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2007; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2008; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-600/2009). Įvertinus tas aplinkybes, jog ½ dalis santuokoje įgyto turto priklausė M. M., byloje nėra pateikta neginčijamų įrodymų, jog M. M. aktyviais veiksmais išreiškė valią po sutuoktinio mirties priimti atsiradusį palikimą, t.y. priėmė paminėtą palikimą, faktiškai valdydama paveldimą turtą (t.y. palikėjui V. M. priklausiusią ½ dalį turto) kaip paveldėto turto savininkė (1964 m. CK 573 str. 1 d., 587 str. 2 d., 3 d.; CPK 178 str.). Minėtas aplinkybes, liudytojų parodymus įvertinęs pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog ji priėmė palikimą, atsiradusį po sutuoktinio mirties, pradėdama jį valdyti, ir, kad nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą bei naikinti atsakovui išduotą paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus apelianto atstovės argumentus, kad bylą nagrinėjęs teismas netinkamai vadovavosi kasacinio teismo suformuota nurodytų teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika, taip pat pažeidė civilinio proceso teisės normų nustatytų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių ir remdamasi pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, sprendžia, kad teismo išvados sprendime dėl byloje pareikštų reikalavimų yra tinkamai motyvuotos, atitinka faktines bylos aplinkybes, padarytos nepažeidžiant įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų, t.y. pagal vidinį teismo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais (CPK 176 str., 185 str.).
Atskirą apeliacinio skundo argumentų grupę sudaro argumentai susiję su teisės normų nesilaikymu teismui nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas, būdamas aktyvus, nerinko už ieškovą įrodymų, nepaklausė liudytojais I. K. ir R. J., kurie galėjo patvirtinti svarbias bylai aplinkybes. Dėl to apeliaciniame skunde daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų rinkimo ir vertinimo taisykles, todėl apelianto atstovė teikia papildomus įrodymus – žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) archyvinėje byloje esančius dokumentų kopijas: M. M. prašymą, žemės sklypo įkainojimo aktą, mokėjimo pranešimą, kvitą, prašymą dėl žemės ribų plano sudarymo, žemės sklypo ribų matavimo darbų sutartis bei VSDFV Kauno skyriaus 3-ojo pensijų skyriaus pažymą apie asmens (M. M.) gautas išmokas. Taip pat apelianto atstovė teikia prašymą apklausti liudytojus I. K. ir R. J.. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teisme nei ieškovas, nei jo atstovas neprašė apklausti nurodytus liudytojus. Be to, nei apeliaciniame skunde, nei papildomuose prašymuose nėra nurodoma, kokias svarbias ir bylai reikšmingas aplinkybes galėtų patvirtinti šie liudytojai ir kodėl apklausti juos būtinybė iškilo po teismo sprendimo priėmimo. Pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę kiekviena iš jų turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi (CPK 178 str.), todėl teisėjų kolegija atmeta, kad teismas, būdamas aktyvus, turėjo už ieškovą surinkti įrodymus. Pažymėtina, kad prašymo išreikalauti papildomus įrodymus apeliantas pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikęs, jį pateikė paduodamas apeliacinį skundą. CPK 8 straipsnyje įtvirtinti teismo ir dalyvaujančių byloje asmenų bendradarbiavimo principai, o tai reiškia, kad ieškovas pats turėjo domėtis civilinės bylos eiga bei siekti, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai, taip pat savalaikiai pateikti atitinkamus prašymus teismui. Pripažintina, kad nesant išreikštos ieškovo valios, pirmosios instancijos teismas neprivalėjo savo iniciatyva kreiptis dėl įrodymų išreikalavimo. Kartu pabrėžtina, jog apeliacinės instancijos teismui apeliantės pateikti įrodymai apie žemės sklypo išpirkimą, nesudaro pagrindo teigti, jog M. M. priėmė palikimą, nes tvarkė žemės išsipirkimo dokumentus. Pažymėtina, jog ½ gyvenamojo namo priklausė M. M. asmeninės nuosavybės teise, todėl ji turėjo teisę įstatymų nustatyta tvarka privatizuoti žemės sklypą. Be to, namų valdos žemės sklypas iki palikėjo V. M. mirties priklausė valstybiniam žemės fondui ir nebuvo įtrauktas į paveldimo turto masę. Tai, kad M. M. mokėjo mokesčius už elektrą ar davė pinigų mokesčių sumokėjimui, kaip ½ gyvenamojo namo savininkė turėdama prievolę rūpintis jai priklausančia bendro turto dalimi, neleidžia padaryti neginčijamos išvados, jog ji po palikėjo V. M. mirties palikimą priėmė pradėdama jį faktiškai valdyti.
Teisėjų kolegija pažymi, kad tikrinant apskųsto apeliacine tvarka teismo sprendimo teisėtumą dėl nurodomų proceso teisės normų nesilaikymo (jų pažeidimo) bylos nagrinėjimo metu esminę reikšmę turi tai, kad pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas teismo sprendimui (nutarčiai) panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių ieškovo (apelianto) atstovės įrodymų ir prašymo apklausti liudytojus pateikimas apeliacinės instancijos teismui negali pakeisti bylos baigties, nes, net ir priėmus ieškovo atstovės pateiktus įrodymus, tai nenulėmė kitokio šios bylos ginčo teisinio įvertinimo, t.y. dėl to nebuvo priimtas kitoks apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Į visus esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, kiti argumentai nėra teisiškai reikšmingi.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,
Nutaria:
Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.