Kauno apygardos teismo nutartis

2013-07-30 · Civilinė byla Nr. 2A-1225-480/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-07-30
Bylos Nr.
2A-1225-480/2013
Teisminio proceso Nr.
2-05-3-15152-2012-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Albina Rimdeikaitė, Žibutė Budžienė, Jolita Cirulienė
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“
Kategorijos
  • 44.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 50.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1225-480/2013Teisminio proceso Nr. 2-05-3-15152-2012-9Procesinio sprendimo kategorijos: 44.1;50.1;121.18;121.21; (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. liepos 30 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Jolitos Cirulienės, Albinos Rimdeikaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Žydra“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-967-285/2013 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Žydra“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“ dėl nepagrįsto praturtėjimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 54541,29 Lt ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2009-02-04 nutartimi UAB „Žydra“ iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirtas B. D.. Kauno apygardos teismo 2009-07-08 nutartimi UAB „Žydra“ pripažinta bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto. 2007-08-07 UAB „Daga“ pateikė UAB „Žydra“ komercinį pasiūlymą pirkti automobilį Mercedes Benz E500. 2007-08-24 UAB „Žydra“ sudarė su atsakove ir UAB „Daga“ automobilio pirkimo-pardavimo trišalę sutartį. 2007-08-27 UAB „Žydra“ pasirašė automobilio priėmimo-perdavimo aktą, tuo patvirtindama prekės priėmimą iš pardavėjo. Nors atsakovė nedalyvavo automobilio Mersedes Benz E500, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), priėmime-perdavime, registracija atlikta atsakovės vardu. 2007-08-24 atsakovė ir ieškovė sudarė automobilio nuomos sutartį, kurioje nurodoma, kad automobilio kaina 97000,00 Lt. Pagal pateiktą „Swedbank lizingas“, UAB pažymą Nr. 1497, ieškovė sumokėjo atsakovei 43529,39 Lt, įskaitant avansinės įmokos likutį 11155,00 Lt. Ieškovė atsakovei už automobilį jau yra sumokėjusi 43529,39 Lt įmokų, todėl neapmokėto turto dalis yra 53470,61 Lt. Atsakovė bankroto byloje yra pateikusi reikalavimą ir dėl 68172,03 Lt sumos, kurį sudaro 53470,61 Lt nesumokėto turto dalis ir palūkanos. Ieškovės nuomone, taip elgdamasi atsakovė save pripažįsta minėto automobilio pardavėja, nes reiškiamas reikalavimas yra nesumokėtos kainos dalies dydžio. 2012-08-22 atsakovė iš ieškovės minėtą automobilį atsiėmė. Ieškovės nuomone, 2007-08-24 buvo sudaryta automobilio pirkimo-pardavimo sutartis, todėl atsakovė, įgyvendindama savo teisių gynybą, turėjo pasirinkti vieną iš būdų – arba reikalauti sumokėti dar nesumokėtą kainos dalį ir automobilį palikti ieškovei, arba pasiimti pirkimo-pardavimo sutarties dalyką – automobilį, ir grąžinti ieškovei sumokėtų įmokų dalį. Todėl atsakovė, gavusi ir dalį įmokų už automobilį, ir susigrąžinusi patį automobilį, nepagrįstai praturtėjo ieškovės sąskaita. Automobiliui esant techniškai netinkamam eksploatuoti ieškovė pagerino jo būklę atlikdama remontus už 10712,00 Lt. Ieškovės nuomone, 54 241,29 Lt suma sudaro atsakovės nepagrįstą praturtėjimą, todėl ieškovė ją prašo priteisti iš atsakovės.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2013 m. kovo 1 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad ieškovė ir atsakovė sutarė dėl sutarties, kurią pavadino nuomos sutartimi, bendrųjų sąlygų (b. l. 53-62), pagal kurias atsakovė už savo lėšas įsigis ieškovės nurodytą turtą (automobilį) ir perduos jį ieškovei laikinai valdyti ir juo naudotis verslo tikslais už sutartyje nustatytą mokestį sutarties galiojimo terminui. Atsakovė 2007 m. rugpjūčio 24 d. su UAB „Daga“ sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią pardavėja UAB „Daga“ įsipareigojo perduoti pirkėjui (atsakovei) automobilį Mercedes Benz E 500 nuosavybės teise už 114460,00 Lt. Šalys patvirtino, kad automobilis pagal veiklos nuomos sutartį bus perduotas valdyti ir naudotis nuomininkui UAB „Žydra“. Šalys taip pat sutarė, jog UAB „Žydra“ atlieka visas pirkėjo funkcijas, išskyrus apmokėjimą, kurį atlieka atsakovė (b. l. 14). 2007 m. rugpjūčio 27 d. turto priėmimo-perdavimo aktu ieškovė perėmė iš UAB „Daga“ automobilį ir įsipareigojo jį įregistruoti įstatymų nustatytuose registruose atsakovės vardu (b. l. 15). Teismas, vertindamas šalis siejantį teisinį santykį, nurodė, kad ieškovė UAB „Žydra“

ieškiniu, kuris pirmąja instancija buvo išnagrinėtas Kauno apygardos teisme (2010 m. rugsėjo 28 d. sprendimas civilinėje byloje Nr.2-958-605/2010) ir apeliacine instancija Lietuvos apeliaciniame teisme (2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-532/2011), prašė pripažinti 2007 m. rugpjūčio 24 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. LT058930/PPS negaliojančia; pripažinti nuomos sutartį Nr. LT058930 negaliojančia; pripažinti UAB „Žydra“ nuosavybės teisę į automobilį Mercedes Benz E500, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Kadangi abiejose civilinėse bylose šalys yra tie patys asmenys, abiejų ieškinių reikalavimai iš esmės yra kylantys dėl šalių veiklos nuomos sutarties (specialiosios dalies) ir (bendrosios dalies), todėl teismas sprendė, kad teismo nustatytos aplinkybės ir šalis siejančio teisinio santykio kvalifikavimas turi prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje. Teismai konstatavo, kad šalių sudarytas sutartis nėra pagrindo laikyti išperkamosios nuomos sutartimis, atitinkančiomis CK 6.567 straipsnyje nustatytą lizingo (finansinės nuomos) sutarties sampratą. Teismai taip pat konstatavo, kad iš sutarčių nuostatų seka, kad ieškovė įsipareigojo turtą (automobilį) tvarkyti atsakovės vardu pagal sutarčių nuostatas, tame tarpe perimti iš pardavėjo automobilį atsakovės vardu pagal turto priėmimo-perdavimo aktą, todėl teigti, kad atsakovė nuosavybės teisės į automobilį neįgijo, nėra pagrindo. Taigi, atsakovė pirkimo-pardavimo sutartimi iš UAB „Daga“ nuosavybės teise įsigijo automobilį Mercedes Benz E500, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas, vertindamas sutarties sąlygas, tai kad daiktas buvo perduotas laikinam naudojimui, tai kad ieškovė pagal sutartį neturi esminės pirkėjo pareigos - apmokėti daikto kainą (šią kainą pardavėjui sumokėjo atsakovė), tai kad sutarčiai pasibaigus automobilis turi būti grąžintas atsakovei, sprendė, kad tarp ieškovės ir atsakovės sudaryta sutartis atitinka nuomos teisinių santykių reglamentavimą. Teismas pažymėjo, kad turto perdavimo-priėmimo akto pasirašymas nelaikytinas nuosavybės teisės įgijimo pagrindu. Svetimo daikto priėmimas valdyti ir naudotis juo nereiškia, kad naudotojui yra perduodama ir to daikto nuosavybės teisė.

Teismo vertinimu, kadangi šalys buvo sudariusios nuomos sutartį, ieškovės atsakovei mokėtos sumos yra nuomos pinigai, kurie yra mokami už svetimo daikto naudojimąsi ir jo valdymą, todėl teismas atmetė ieškovės argumentus, kad atsakovei sumokėdama 43529,39 Lt, ji sumokėjo dalį automobilio kainos. Teismas taip pat laikė nepagrįstais ieškovės argumentus, kad atsakovė, reikšdama kreditorinius reikalavimus BUAB „Žydra“ bankroto byloje, iš esmės pripažino, jog šalys buvo sudarę automobilio pirkimo-pardavimo sutartį. Teismas atkreipė šalių dėmesį, kad atsakovei atgavus automobilį, atitinkamai turi būti sumažintas finansinis reikalavimas bankroto byloje. Be to, teismas sprendė, kad ieškovės sumokėtas lėšas už automobilio remontą nėra pagrindo pripažinti jos patirtais nuostoliais, kuriais praturtėjo atsakovė, nes remontus ieškovė atliko savo iniciatyva, savo interesais ir rizika, todėl šios išlaidos nelaikytinos nepagrįstu ir nesąžiningu atsakovės praturtėjimu (CK 6.242 str. 3 d.). Teismas taip pat pažymėjo, kad automobilis Mercedes Benz E500 buvo nuomojamas UAB „Žydra“ ūkinei-komercinei veiklai vykdyti, tačiau ieškovės pateikti duomenys patvirtina, kad ieškovė automobilio remontus atliko 2011 ir 2012 metais, t. y. praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo UAB „Žydra“ bankroto bylos iškėlimo, kai UAB „Žydra“ jokios ūkinės-komercinės veiklos nebevykdė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė prašo Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliantė nurodo, kad sprendimas naikintinas dėl šių motyvų:

1. Šalių sandoris, įvardytas kaip 2007-08-24 nuomos sutartis, turėjo būti įvertintas kaip apsimestinis (CK 1.87 str.). Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovės argumentus, nurodydamas, kad 2007-03-06 negaliojančios šalių sutarties 2.1 punkto sąlyga suteikia atsakovei perdėtą pranašumą. Priešingai teismo motyvams yra taikytinas CK 6.228 straipsnis, nes ieškovė pagal sutartį negavo nieko arba jos gaunama nauda buvo neproporcingai maža atsižvelgiant į jos prievolę. Nustačius, kad ieškovė pagal sutartį negavo visa tai, ko siekė ir tikėjosi, t. y. konstatavus sutarties šalių įsipareigojimų disproporciją, atsakovė gali būti laikoma nepagrįstai praturtėjusi (CK 6.242 str. 1 d.). Be to, turto grąžinimo dieną, ieškovės sumokėtos įmokos ir turto vertė sudaro 43529,39 + 70002,00 = 113531,39 Lt. Jeigu sutartis būtų pilnai įvykdyta, atsakovė gautų 70656,67 Lt įmokų dėl turto likutinės vertės bei 21978,45 Lt nuompinigių, iš viso 92636,12 Lt. Taigi, atsakovė, gaudama 20895,20 Lt pelną, papildomai prisiteisdama 68172,03 Lt, ne tik nepatyrė jokių nuostolių, bet akivaizdžiai sumažino bankrutuojančios įmonės turto likutinę vertę, kartu atsiimdama pagerintą turtą, kurio rinkos vertė 70002,00 Lt. Taigi, vien prisiteisus atsakovei 68172,03 Lt, ji bendroje sumoje su perimtu turtu, gauna 138174,03 Lt, o jos turimas turtas kainuoja tik 97000,00 Lt. Vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str.) ieškovė prašė jai grąžinti tik tą pinigų sumą, kurią ji įmokėjo atsakovei bei pinigines lėšas, pagerindama jai perduotą turtą, todėl apeliantės nuomone, ji teisėtai taiko atsakovės atžvilgiu nepagrįstą praturtėjimą. Taigi, teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias nepagrįstą praturtėjimą (CK 6.242 str. 1 d.). Apeliantė negali apginti savo pažeistų teisių kitaip, negu pareikšdama ieškinį dėl žalos atlyginimo atsakovei nepagrįstai praturtėjus. Teismai pripažino, kad tarp šalių lizingo santykiai neegzistavo, atsakovės teikiamos sutartys tapo niekinėmis, todėl yra visos sąlygos pripažinti atsakovę nepagrįstai praturtėjus.

2. Teismo sprendime nurodomos 2007-03-06 sutarties nuostatos, kurios šalių santykiams negalioja, nes šalių sudarytas sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms dėl to, kad jis neturi sutarties dalyko, t. y. atsakovė tuo metu (2007-03-06) nedisponavo automobiliu. Teismas rėmėsi 2007-03-06 sutarties punktais, motyvuodamas, kad sutartis buvo pasirašyta 2007-08-24, tačiau neatsižvelgė į tai, kad 2007-03-06 sutartis negaliojo jau iki įmonės bankroto bylos iškėlimo.

3. Teismas nemotyvavo, kodėl atsakovė neteisėtai įskaitė pradinės įmokos nepanaudotą likutį 11155,00 Lt, kai mokėjimo terminas jau pasibaigęs ir ieškovei iškelta bankroto byla. 2007-08-31 atsakovui buvo pervesta avansinė įmoka 21978,45 Lt. 2009-05-07 avansinės įmokos likutis ieškovės naudai sudarė 11155,00 Lt. Atsakovė ir ieškovė neįformino avanso likučio piniginės užskaitos po sutarties nutraukimo ir atsakovė teismui nepateikė jokių tai pateisinamų buhalterinių dokumentų, kurių pagrindu buvo atlikta piniginė užskaita. Be to, atsakovės atliktas pinigų įskaitymas buvo atliktas ieškovės įmonės bankroto procedūros metu, todėl prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms - Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto, 14 ir 35 straipsnių nuostatoms.

4. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 str.), sprendimo nepagrindė byloje esančiais įrodymais, nenurodė ir nevertino įrodymų, kuriais grindžiamas ieškinio pagrindas, teismas nenurodė argumentų, dėl kurių buvo atmesti įrodymai, nenurodė įstatymų ir kitų teisės aktų, kuriais vadovavosi (CPK 263 str., 270 str. 4 d. 2, 3, 4 p.).

5. Teismas, padaręs išvadą, kad atsakovė įgijo teisę patenkinti finansinį reikalavimą, pažeidė Įmonių bankroto įstatymo nuostatas. Aiškinant sutartį, visų pirma turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai. Atsakovė, sudarydama 2007-08-24 sutartį, siekė gauti įmokas, mažindama turto vertę, bei gauti nuompinigius. Teismas ginčui išspręsti taikė netinkamas materialinės teisės normas, vadovavosi negaliojančios 2007-03-06 sutarties nuostatomis, nes nesprendė, ar atsakovė turėjo teisę nukreipti reikalavimą į ieškovės 133568,42 Lt turto dalį, kai tuo tarpu automobilį atsakovė atsiėmė, ir kurio vertė atsiėmimo dieną sudarė 70002,00 Lt. Apeliantės nuomone, teismas turėjo vadovautis bankroto teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis.

6. Teismas išėjo už ieškinio ribų bei pakeitė ieškinio pagrindą, sprendimo motyvuojamojoje dalyje išnagrinėjęs šalis siejančius teisinius santykius, o ne atsakovės praturtėjimo pagrindus, pinigines sumas, praturtėjimo tikslus. Ieškovės prašymų keisti ieškinio dalyką ir pagrindą nebuvo pateikta.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos motyvus:

Šalies argumentai

1. Kai ieškovas, ieškinyje išdėstęs faktinį ieškinio pagrindą, klaidingai nurodo materialinės teisės normą, teismas turi pritaikyti normą, atitinkančią išdėstytą ieškinio faktinį pagrindą. Šis teismo veiksmas negali būti vertinamas kaip ieškinio ribų peržengimas, nes nei ieškinio dalykas, nei ieškinio pagrindas tokiu atveju nėra keičiami. Įvertinęs tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog šalys sudarė veiklos nuomos sutartį, t. y. sutartį, kurioje nebuvo numatyta, kad sutarties termino pabaigoje turto nuosavybės teisės bus perleistos ieškovei. Šias teismo išvadas, patvirtinta prejudicinę galią šioje byloje turinti Lietuvos apeliacinio teismo nutartis.

Apeliantė nepagrįstai ignoruoja apeliacinio teismo išvadą, jog tarp šalių susiklostė nuomos teisiniai santykiai, kurie yra atlygintiniai, todėl ieškovė privalėjo mokėti šalių sutarto dydžio atlygį už naudojimąsi atsakovei priklausančiu turtu. Įvertinęs šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, jog ieškovės reikalavimas grąžinti sumokėtą nuomos mokestį (43529,39 Lt) yra atmestinas kaip nepagrįstas, nes ši suma negali būti laikoma nepagrįstu atsakovės praturtėjimu.

2. Pareikšdama ieškinį teismui ieškovė nereikalavo priteisti pagal sutartį sumokėto avanso -11155,00 Lt, todėl remiantis LR CPK 312 straipsniu, toks reikalavimas negali būti reiškiamas ir apeliaciniame skunde. Be to, reikalavimą priteisti sumokėtą avanso sumą ieškovė jau buvo pareiškusi teismui, tačiau šis reikalavimas Kauno apygardos teismo sprendimu, kuris Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi paliktas galioti nepakeistas, buvo atmestas kaip nepagrįstas, todėl ieškovė neturi teisės pakartotinai reikšti pretenzijas dėl šios sumos priteisimo.

3. Teismas pagrįstai nusprendė, jog turto remonto darbus ieškovė atliko savo iniciatyva, savo interesais ir rizika, todėl ieškovės turėtos išlaidos negali būti laikomos nepagrįstu atsakovės praturtėjimu (CK 6.242 str.). Argumentų, kurie paneigtu šias pirmosios instancijos teismo išvadas apeliaciniame skunde nėra pateikta. Šios aplinkybės apeliaciniame skunde net nėra ginčijamos. Be to, atsakovės nuomone, šioje byloje apskritai nebuvo įrodyta, jog turtas buvo sugedęs ir buvo poreikis jį remontuoti. Sprendimą remontuoti svetimą turtą vienasmeniškai priėmė ieškovės bankroto administratorius, kuris neatsiklausęs bendrovės kreditorių susirinkimo nuomonės šiuo klausimu, pats ir nusprendė prisiimti turėtas išlaidas. Be to, tik pats administratorius ir naudojosi turtu, nes ieškovė jokios veiklos nevykdė ir bendrovėje nedirbo nei vienas darbuotojas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apeliacine tvarka vertinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas apeliacinio skundo ribose.

Byloje nustatyta, kad ieškovė atsakovei pareikštu ieškiniu prašo priteisti 54 241,29 Lt sumą, kuria atsakovė nepagrįstai praturtėjo ieškovės sąskaita.

Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktus ieškovas ieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir reikalavimą (ieškinio dalykas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinių santykių kvalifikavimą vykdo teismas. Teisės taikymas yra teismo prerogatyva. Tai teismas atlieka pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes. Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes parinkdamas ir taikydamas teisės normas, teismas yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės, pageidavimų ir nurodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Dujų ūkio prekės“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-338/2008).

Vadovaujantis CPK 182 straipsnio 2 punktu, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Aiškindamas ir taikydamas nurodytą proceso teisės normą, kasacinis teismas yra suformulavęs tokias esmines nuostatas: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose; tam, kad prejudiciniai faktai galiotų ir nedalyvavusiems byloje asmenims, dėl faktų ir teisinių santykių turi būti pasisakyta teismo procesinio sprendimo rezoliucinėje dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Z. A. v. Varėnos 1-asis notarų biuras, byla Nr. 3K-3-627/2006; 2008 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje I. M. v. UAB „Viknata“, byla Nr. 3K-3-120/2008; 2008 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje I. K. v. G. D., byla Nr. 3K-3-191/2008; 2010 m. liepos 2 d. civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras ir kt. v. UAB „Naigeda“ ir kt., byla Nr. 3K-3-306/2010).

Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. gegužės 6 d. nutartyje (LITEKO, Lietuvos apeliacinio teismo civilinė byla Nr. 2A-841/2013), išnagrinėjęs ieškovės BUAB „Žydra“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės BUAB „Žydra“ ieškinys atsakovui UAB „Swedbank lizingas“ dėl automobilio registracijos pripažinimo negaliojančia ir žalos atlyginimo civilinėje byloje Nr. 2-1441-480/2012, byloje dalyvaujant tretiesiems asmenims VĮ „Regitra“ ir BUAB „Daga“, pažymėjo, kad ginčo automobilio nuosavybės teisės pripažinimo ieškovui klausimas jau buvo išnagrinėtas civilinėje byloje pagal ieškovo reikalavimus atsakovui pripažinti negaliojančiomis 2007-08-24 Pirkimo-pardavimo sutartį ir Veiklos nuomos sutartį bei pripažinti ieškovo nuosavybės teisę į automobilį. Šie ieškovo reikalavimai Kauno apygardos teismo 2010-09-28 sprendimu buvo atmesti, o Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs ieškovo apeliacinį skundą, 2011-12-29 nutartimi Kauno apygardos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Vadinasi, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje, turinčioje prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai, yra įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuoti šie ginčo automobilio nuosavybės teisės pripažinimui reikšmės turintys prejudiciniai faktai (CPK 182 str. 2 p.): 2007-08-24 Pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu atsakovas, o ne ieškovas tapo turto savininku (CK 4.47 str. 1 p.); 2) turto perdavimo-priėmimo akto pasirašymas nelaikytinas nuosavybės teisės įgijimo pagrindu; 3) svetimo daikto priėmimas valdyti ir naudotis juo nereiškia, kad naudotojui (t.y. ieškovui) yra perduodama ir to daikto nuosavybės teisė; 4) šalių sudarytose sutartyse nėra nuostatų, nustatančių, kad, sumokėjus sutartyje nustatytą kainą, automobilį perims ieškovas nuosavybės teise, t.y., tarp šalių buvo pasirašyta veiklos nuomos, o ne išperkamosios nuomos sutartis. Kitoje civilinėje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų prejudicinę reikšmę turinčių faktų teismas iš naujo nagrinėjamoje byloje nenustatinėja ir nevertina.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-532/2011 (LITEKO duomenys, b. l. 10-13) nustatytos aplinkybės pripažintinos prejudiciniais faktais nagrinėjamoje byloje (CPK 182 str. 2 p.).

Esant nurodytoms aplinkybėms bei teisiniam reglamentavimui, pirmosios instancijos teismas, pagal ieškovo ieškinyje išdėstytą faktinį ieškinio pagrindą, o taip pat Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartį, pagrįstai sprendė, kad tarp ieškovės ir atsakovės sudaryta sutartis atitinka nuomos teisių santykių reglamentavimą ir tinkamai kvalifikavo šalis siejantį teisinį santykį (CK 6.477 str. 1 d.), o šis teismo veiksmas (t. y. tinkamos materialiosios teisės normos taikymas) negali būti vertinamas kaip ieškinio ribų peržengimas, nes nei ieškinio dalykas, nei ieškinio pagrindas tokiu atveju nėra keičiami, todėl apelianto argumentai, jog teismas išėjo už ieškinio ribų bei pakeitė ieškinio pagrindą, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti. Nors Kauno apygardos teismas 2012 m. balandžio 25 d. sprendime (LITEKO civ. byla Nr. 2-612-480/2012; jį nepakeistą paliko Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. gegužės 6 d. nutartimi) konstatavo, jog šalių paaiškinimais, rašytiniais įrodymais (Sutartis. Bendrosios sąlygos 1.1 punktas 1 papunktis) nustatyta, kad Sutarties bendrosios sąlygos yra neatsiejama Sutarties dalis ir ieškovas Bendrųjų sąlygų redakcijos datą – 2007-03-06 –nepagrįstai laiko nuomos sutarties sudarymo data bei teigia, jog ši sutartis neįsigaliojo, o Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. gruodžio 29 d. nutartimi paliko galioti Kauno apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimą, kuriuo buvo atmestas ieškovės reikalavimas pripažinti nuomos sutartį Nr. LT058930 negaliojančia, apeliantė ir toliau atkakliai tvirtina, kad teismas nepagrįstai rėmėsi 2007-03-06 negaliojančio sandorio sąlygomis. Įvertinęs tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą, įvertinęs visas (bendrąsias ir specialiąsias) Veiklos nuomos sutarties Nr. LT058930 sąlygas (Bendrųjų sąlygų 2.1 p., 3.1 p., 3.5 p., 10.2 p; toliau –Sutartis) kaip vientisą dokumentą, pagrįstai sprendė, jog svetimo daikto priėmimas valdyti ir naudotis juo nereiškia, kad naudotojui yra perduodama ir to daikto nuosavybės teisė, o ieškovės atsakovei mokėtos sumos yra nuomos pinigai, kurie yra mokami už svetimo daikto naudojimąsi ir valdymą, todėl pagrįstai atmetė ieškovės argumentus, kad sumokėdama atsakovei pagal sutartį 43 529,39 Lt, ji sumokėjo ir dalį automobilio kainos. Nuomos teisiniai santykiai yra atlygintiniai (CK 6.477 str. 1 d.), todėl ieškovė privalėjo mokėti šalių sutarto dydžio atlygį už naudojimąsi atsakovei priklausančiu turtu (Sutarties Bendrųjų sąlygų 2.1 p., 2.2 p., 5.1.1 p.), o atsakovei vienašališkai nutraukus sutartį dėl to, kad ieškovė laiku nemokėjo sutartyje numatytų įmokų, pastaroji neturi teisės reikalauti grąžinti jau sumokėtą nuomos mokesčio sumą, o tuo labiau šios sumos laikyti nepagrįstu atsakovės praturtėjimu (CK 6.242 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad nei CK XXVIII skyriaus, reglamentuojančio nuomos teisinius santykius, normos, nei šalių sudarytos sutarties nuostatos, nesuteikė ieškovei teisės savo iniciatyva atlikti automobilio remonto neturint tam savininko sutikimo, pagrįstai sprendė, kad ieškovės sumokėtos lėšos (10 712,00 Lt) negali būti pripažintos jos patirtais nuostoliais, kuriais praturtėjo atsakovė, nes remontus ieškovė atliko savo iniciatyva, savo interesais ir savo rizika, todėl šios išlaidos nelaikytinos nepagrįstu ir nesąžiningu atsakovės praturtėjimu (CK 6.242 str. 3 d.). Pirmosios instancijos teismo išvadų, kad automobilio remontus ieškovė atliko savo iniciatyva, savo interesais ir rizika, apeliantė nepaneigė.

Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas, kaip išaiškinta kasacinio teismo praktikoje, taikomas tada, kai yra šios sąlygos: 1) nėra įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir rizika. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. Č. ir kt. v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-140/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Okseta“, bylos Nr. 3K-3-166/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. J. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-593/2008; kt.). Aiškinant šio civilinės teisės instituto prigimtį ir taikymo sąlygas, kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas be pagrindo prievolių teisės sistemoje užima savarankišką vietą ir priskiriamas prie prievolių atsiradimo pagrindų (CK 1.136 str. 2 d. 5 p., 6.2 str.). CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė ar kreditoriaus sąskaita gavo kitokios naudos. Šios nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo savybės daro jį panašų į civilinių teisių gynimo būdą. Dėl šios priežasties, teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankišku prievolės atsiradimo pagrindu, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje dažnai nurodomas tiesiog kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje atkreipiamas dėmesys į tai, kad šiame kontekste subsidiarumas reiškia, jog nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais gynybos būdais arba jos apginamos ne visiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. L. v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-192/2006; 2012 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „4 vėjai ir KO“ v. UAB „Swedbank Lizingas“, bylos Nr. 3K-3-99/2012).

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad ginčo šalis siejo sutartiniai veiklos nuomos teisiniai santykiai; šalys aiškiai susitarė, kad sutarties termino pabaigoje arba sutartį nutraukus prieš terminą, ieškovė privalės grąžinti automobilį atsakovei (Sutarties bendrųjų sąlygų 10.1 p., 10.2 p.); sutartimi ieškovė įsipareigojo už naudojimąsi atsakovei priklausančiu automobiliu mokėti šalių sutarto dydžio atlygį (Sutarties Bendrųjų sąlygų 2.1 p., 2.2 p., 5.1.1 p.), todėl atsakovės gauta nuomos mokesčio suma, o tuo labiau ieškovės savarankiškai priimtu sprendimu remontuoti automobilį jos turėtos remonto išlaidos (investuotos lėšos į automobilio techninės būklės pagerinimą), negali būti vertinamos kaip atsakovės nesąžiningas praturtėjimas kito asmens sąskaita, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl CK 6.242 straipsnio nuostatų netinkamo aiškinimo ir netinkamo yra nepagrįsti.

Vadovaujantis išdėstytu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė tiek materialiąsias, tiek procesines teisės normas, susijusias su šalių teisinių santykių kvalifikavimu, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, todėl pagrįstai sprendė, kad ieškovės lėšos, sumokėtos pagal sutartį – 43 529,39 Lt ir 10 712,00 Lt už automobilio remontus, nelaikytinos nepagrįstu ir nesąžiningu atsakovės praturtėjimu (CK 6.242 str. 3 d.). Teisėjų kolegija nevertina kaip neturinčių esminės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui apeliantės argumentų, susijusių su atsakovės finansinio reikalavimo dydžiu ieškovės bankroto byloje dėl ieškovės sumokėtų įmokų (avansinės, nuomos) ir turto (automobilio) likutinės vertės, nes jie aktualūs tvirtinant kreditoriaus finansinį reikalavimą įmonės bankroto byloje.

Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra aktualūs tarp šalių iškilusio ginčo išsprendimui, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.

Teisėjų kolegija, pripažinusi apeliacinio skundo argumentus nepagrįstais, sprendžia, jog skundo motyvais naikinti ar keisti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra teisinio pagrindo, todėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 1 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Žibutė BudžienėJolita CirulienėAlbina Rimdeikaitė