Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gailiūno, Rasos Gudžiūnienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Marytės Mitkuvienės apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Žydra“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Žydra“ ieškinys atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“ dėl automobilio registracijos pripažinimo negaliojančia ir žalos atlyginimo civilinėje byloje Nr. 2-1441-480/2012, byloje dalyvaujant tretiesiems asmenims valstybinei įmonei „Regitra“ ir bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Daga“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Teismas darė išvadą, kad turtas nuosavybės teise priklauso atsakovui ir jo registracija VĮ „Regitra“ duomenų bazėje atsakovo vardu yra teisėta bei pagrįsta ir nėra jokio teisinio pagrindo ją naikinti, o jos nepanaikinus, taip pat nėra pagrindo pripažinti turtą įregistruotu ieškovo vardu, atsižvelgiant į tai, kad: 1) civilinėje byloje Nr. 2-958-605/2010 nustatyti prejudiciniai faktai (CPK 182 str. 2 p.), kad Pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu atsakovas tapo turto savininku (CK 4.47 str. 1 p.); 2) turto perdavimo-priėmimo akto pasirašymas nelaikytinas nuosavybės teisės įgijimo pagrindu; 3) svetimo daikto priėmimas valdyti ir naudotis juo nereiškia, kad naudotojui (t.y. ieškovui) yra perduodama ir to daikto nuosavybės teisė; 4) šalių sudarytose sutartyse nėra nuostatų, nustatančių, kad, sumokėjus sutartyje nustatytą kainą, automobilį perims ieškovas nuosavybės teise; 5) turtą VĮ „Regitra“ atsakovo nuosavybe registravo jo įgaliotas ieškovo atstovas Pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu; ieškovo atstovui išduotas įgaliojimas bei juo pagrindu atlikti veiksmai taip pat nelaikytini nuosavybės teisės į turtą įgijimo pagrindu (CK 6.756 str.).Taip pat teismas nurodė, kad 2011-12-29 nutartyje Lietuvos apeliacinis teismas yra konstatavęs, jog aplinkybė, kad ieškovui 2009-02-04 iškelta bankroto byla ir šioje byloje atsakovo reikalavimu patvirtintas kreditorinis reikalavimas, susijęs su skola dėl automobilio naudojimo, nereiškia, kad atsakovas atsisakė nuosavybės teisės į automobilį ir kad ši teisė perėjo ieškovui (CPK 182 str. 2 p.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

3. Byloje nustatyta, kad ieškovas atsakovui už turtą turėjo sumokėti 97 000 Lt, o sumokėjo 63 898,11 Lt. Atsakovas, vadovaujantis CK 6.314 str. 5 d., negali reikalauti grąžinti perduotą turtą, o gali reikalauti tik sumokėti sutartyje numatytą kainą ir palūkanas. Reikalaudamas grąžinti visą daiktą, kai dalis kainos yra sumokėta, atsakovas nepagrįstai praturtėtų. Dėl atsakovo teisės išreikalauti daiktus iš bankrutuojančio pirkėjo, kai pagal sutartį nuosavybės teisė į daiktus pirkėjui pereina tik sumokėjus atsakovui visą sutartyje nustatytą kainą, yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009-10-28 civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2009. Nagrinėjamu atveju atsakovas pasirinko savo teisių gynimo būdą – reikšti reikalavimą ieškovo bankroto byloje.

4. Teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Į bylą pateikta 2010-04-29 Turto vertinimo ataskaita patvirtina, kad ginčo automobilis 2007 metais galėjo būti įkainotas ne didesne nei 80 000 Lt kaina. Taigi, ieškovas atsakovui, įskaitant PVM, sumokėjo 34 655,31 Lt permoką. Toks sandoris yra niekinis, nes prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei.

1. Byloje nebuvo keliamas reikalavimas pripažinti 2007-08-24 sutartį negaliojančia. Be to, sutarties galiojimo klausimas jau yra išspręstas Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-958-605/2010.

3. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo nustatytas prejudicinis faktas, kad turtas nuosavybės teise priklauso atsakovui, todėl jo registracija viešame registre atsakovo vardu yra teisėta ir pagrįsta.

4. Atmestini apelianto argumentai, kad sutartis turėjo būti įregistruota viešame sutarčių registre. Sutarčių registre registruojamos tik sutartys, kurių dalykas – neregistruotinas daiktas. Tuo tarpu automobilis yra registruotinas daiktas, todėl atsakovas turtą tinkamai įregistravo VĮ „Regitra“, tuo išviešindamas informaciją apie įgytas nuosavybės teises.

6. Teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškovas nėra pirkimo-pardavimo sutarties šalis, jis šia sutartimi neįgijo jokių teisių ir pareigų, o tik buvo supažindintas su sutarties sąlygomis. Taigi, ieškovas negalėjo patirti nuostolių dėl sutarties, kurios šalimi jis nebuvo, sudarymo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apeliacine tvarka vertinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas apeliacinio skundo ribose.

Ieškovas, pareikšdamas teisme ieškinį, įgyvendindamas jam įstatymo suteiktą dispozityvumo teisę (CPK 13 str.), ieškinyje turi suformuluoti ieškinio dalyką bei faktinį pagrindą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktai). Būtent ieškinyje suformuluotas ieškinio dalykas bei pagrindas apibrėžia bylos nagrinėjimo ribas. Nagrinėjamos bylos atveju ieškovas pareiškė tokius reikalavimus: 1) pripažinti automobilio registraciją atsakovo vardu negaliojančia bei pripažinti šį automobilį registruotu ieškovo vardu, 2) priteisti iš atsakovo žalos atlyginimą.

Kaip pirmojo reikalavimo faktinį pagrindą ieškovas nurodė 2007-08-24 Pirkimo-pardavimo sutartį ir 2007-08-27 Turto perdavimo-priėmimo aktą, kurių pagrindu, ieškovo teigimu, jis įgijo nuosavybės teisę į ginčo automobilį, todėl šio daikto registracija atsakovo vardu, ieškovo manymu, laikytina neteisėta.

Transporto priemonės registruojamos Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-11-28 nutarimu Nr. 1286 patvirtintų Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro nuostatų 3-uoju punktu, šio registro paskirtis – registruoti registro objektus. Nuostatų 4-asis punktas įtvirtina, kad registro objektai yra kelių transporto priemonės, o 18-ame punkte nurodyta, kad centrinėje duomenų bazėje tvarkomi kelių transporto priemonių valdytojų duomenys. Taigi, registre registruojamos transporto priemonės, bet ne daiktinės teisės. Registras atlieka ne teises nustatančią, bet ją išviešinančią funkciją. Automobilio registracija nesukuria nuosavybės teisės, nes registruojamas daiktas, o ne nuosavybės teisė. Tam, kad daikto registracija būtų nuginčyta, turi būti konstatuotas teisinis pagrindas. Iš ieškovo suformuluoto reikalavimo matyti, jog jis siekia nuginčyti automobilio registraciją ne dėl to, kad VĮ „Regitra“, registruodama automobilį, pažeidė kokius nors teisės aktų reikalavimus, susijusius su registravimo procedūra ar kitaip netinkamai atliko jos kompetencijai priskirtus veiksmus, tačiau registracijos neteisėtumą sieja su registre nurodytu netinkamu automobilio savininku. Kitaip tariant, ieškovo teigimu, jo teisės yra pažeistos, registravus jam nuosavybės teise priklausantį automobilį atsakovo vardu. Taigi, byloje iš esmės keliamas ginčas dėl transporto priemonės nuosavybės teisės.

Pažymėtina, kad ginčo automobilio nuosavybės teisės pripažinimo ieškovui klausimas jau buvo išnagrinėtas civilinėje byloje pagal ieškovo reikalavimus atsakovui pripažinti negaliojančiomis 2007-08-24 Pirkimo-pardavimo sutartį ir Veiklos nuomos sutartį bei pripažinti ieškovo nuosavybės teisę į automobilį. Šie ieškovo reikalavimai Kauno apygardos teismo 2010-09-28 sprendimu buvo atmesti, o Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs ieškovo apeliacinį skundą, 2011-12-29 nutartimi Kauno apygardos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Vadinasi, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje, turinčioje prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai, yra įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuoti šie ginčo automobilio nuosavybės teisės pripažinimui reikšmės turintys prejudiciniai faktai (CPK 182 str. 2 p.): 2007-08-24 Pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu atsakovas, o ne ieškovas tapo turto savininku (CK 4.47 str. 1 p.); 2) turto perdavimo-priėmimo akto pasirašymas nelaikytinas nuosavybės teisės įgijimo pagrindu; 3) svetimo daikto priėmimas valdyti ir naudotis juo nereiškia, kad naudotojui (t.y. ieškovui) yra perduodama ir to daikto nuosavybės teisė; 4) šalių sudarytose sutartyse nėra nuostatų, nustatančių, kad, sumokėjus sutartyje nustatytą kainą, automobilį perims ieškovas nuosavybės teise, t.y., tarp šalių buvo pasirašyta veiklos nuomos, o ne išperkamosios nuomos sutartis. Kitoje civilinėje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų prejudicinę reikšmę turinčių faktų teismas iš naujo nagrinėjamoje byloje nenustatinėja ir nevertina, tuo labiau, kad apeliantas nepateikė jokių naujų argumentų, kurie leistų kitaip traktuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius.

Apelianto argumentai, kad atsakovas neįregistravo pirkimo-pardavimo sutarties sutarčių registre, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad atsakovas neįgijo nuosavybės teisės. Pagal sutarties 3.6. punktą, pardavėjas (UAB „Daga“) turėjo atlikti turto teisinę registraciją ir įregistruoti turtą atsakovo nuosavybe. Apelianto argumentai, kad atsakovas išrašinėjo PVM sąskaitas-faktūras, priskaitydamas PVM mokestį, tuo tarpu kai nuomojamiems automobiliams PVM mokestis neatskaitomas pagal PVM įstatymo 33 str. 1 d. 2 p. ir 62 str. 2 d. 3 p., teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nesudaro pagrindo pripažinti ginčo automobilio nuosavybės teisę ieškovo vardu. Visų pirma, šalių sudarytos veiklos nuomos sąlygos (bendrųjų sąlygų 2.1. ir 10.2 punktai) aiškiai įtvirtina, kad ginčo turtas perduodamas ieškovui valdyti ir naudotis (o ne nuosavybės teise), o pasibaigus sutarties terminui, ieškovas įsipareigoja grąžinti turtą atsakovui. Galimi mokesčių teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų pažeidimai, išrašant PVM sąskaitas-faktūras, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl šių apelianto argumentų teisėjų kolegija nevertina. Taip pat nevertintini kaip neturintys esminės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui apelianto argumentai, susiję su atsakovo kreditoriniu reikalavimu ieškovo bankroto byloje, tuo labiau, kad, kaip matyti iš atsakovo paaiškinimų, kreditorinis reikalavimas pareikštas dėl to, kad ieškovas yra negrąžinęs atsakovui ginčo automobilio, t.y. kreditorinis reikalavimas kilo iš ieškovo veiklos nuomos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų netinkamo vykdymo ir ne todėl, kad atsakovas būtų atsisakęs automobilio nuosavybės teisės.

Vadovaujantis išdėstytu, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė tiek materialines, tiek procesines teisės normas, susijusias su šalių teisinių santykių kvalifikavimu ir ginčo turto nuosavybės teisės nustatymu, todėl padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad ginčo automobilis nuosavybės teise priklauso atsakovui. Nenuginčijus nuosavybės teisės, nėra pagrindo konstatuoti, kad turto teisinė registracija Kelių transporto priemonių registre atsakovo vardu yra neteisėta, todėl naikintina, nes jokių kitų pagrindų teisinės registracijos nuginčijimui ieškovas nenurodė.

Dėl ieškovo reikalavimo atlyginti žalą, pažymėtina, kad vertinant reikalavimo dėl žalos atlyginimo pagrįstumą, būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą, kaip atsakovo neteisėtų veiksmų pasekmę, ir priežastinį ryšį tarp atsakovo neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos (CK 6.246 – 6.249 str.). Kaip žalos dydį atsakovas įrodinėja kainų skirtumą tarp automobilio pardavimo kainos ir rinkos kainos, nustatytos turto vertintojų ir fiksuotos teismui pateiktoje turto vertinimo ataskaitoje, o kaip atsakovo neteisėtus veiksmus nurodo turto pardavimą ieškovui per didele kaina. Pažymėtina, jog, kaip jau nurodyta šioje nutartyje, nei atsakovas, nei trečiasis asmuo ginčo turto ieškovui nepardavė, taigi, net jeigu ir būtų konstatuota, kad atsakovas turtą nupirko (įsigijo nuosavybės teise) didesne negu rinkos kaina, šių veiksmų nėra pagrindo pripažinti neteisėtais ieškovo atžvilgiu. Be to, su pirkimo-pardavimo sąlygomis ieškovas buvo rašytinai supažindintas, jis pats kreipėsi į atsakovą, nurodydamas konkretų turtą, konkretų pardavėją ir būtent tokią kainą, už kurią turtas ir buvo nupirktas. Byloje konstatuota, jog pagrindo pripažinti pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia nėra. Pagal veiklos nuomos sutartį turtas buvo perduotas ieškovui valdyti ir naudotis, numatant nuomos mokestį, kurio dydžio ieškovas neginčijo, neįrodinėjo, kad žalą patyrė dėl neteisingai ar nepagrįstai nustatyto nuomos mokesčio. Kad nėra pagrindo pripažinti negaliojančia veiklos nuomos sutartį, taip pat konstatuota įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Šių aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad ieškovo reikalavimas dėl žalos atlyginimo pagrįstai buvo atmestas, neįrodžius visų civilinės atsakomybės sąlygų.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 329, 330 str.), todėl ieškovo BUAB ,,Žydra“ apeliacinis skundas netenkinamas, Kauno apygardos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.