Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Piškinaitės ir Egidijaus Žirono,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2772-392/2016 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Baci lingerie retail“ ieškinį atsakovams D. B., V. D. ir P. B. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė BUAB „Baci lingerie retail“ kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovų D. B., V. D. ir P. B. solidariai 436 949,43 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.Ieškovė nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 17 d. nutartimi iškelta UAB „Baci lingerie retail“ bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Vakarų Lietuvos bankrotų biuras“.Nuo 2012 m. liepos 19 d. iki 2013 m. kovo 31 d. UAB „Baci lingerie retail“ direktore buvo atsakovė D. B., kuri nuo 2013 m. kovo 8 d. iki 2013 m. balandžio 2 d. buvo ir įmonės akcininkė, turinti 30 proc. akcijų. 2013 m. balandžio 2 d. atsakovė D. B. savo akcijas perleido atsakovui V. D., o nuo 2013 m. balandžio 4 d. įmonės vieninteliu akcininku tapo atsakovas P. B., kuris buvo paskirtas ir įmonės direktoriumi.Atsakovams D. B. ir P. B., kaip įmonės vadovams, civilinė atsakomybė kyla už tai, kad jie dėl didelio neatsargumo netinkamai vykdė įstatymuose imperatyviai nustatytas fiduciarines pareigas įmonei. Atsakovui V. D., kaip juridinio asmens dalyviui, civilinė atsakomybė kyla už tai, kad jis įmonės atžvilgiu atliko nesąžiningus veiksmus, dėl kurių sumažėjo galimybės atsiskaityti su įmonės kreditoriais.Iškėlus įmonei bankroto bylą, atsakovas P. B., kaip įmonės vadovas, neteko įgaliojimų, tačiau jam išliko pareiga perduoti bankroto administratorei įmonės turtą ir dokumentus. Už šios pareigos nevykdymą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartimi atsakovui P. B. paskirta 2 000 Lt bauda, tačiau bankroto administratorei įmonės turtas ir dokumentai nebuvo perduoti.Atsakovų atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurio metu atsakovams buvo pareikšti įtarimai: V. D. ir P. B. – pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį, D. B. – pagal BK 223 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad atsakovei D. B. 2012 m. liepos 4 d. tapus įmonės direktore, ji iš buvusio įmonės direktoriaus V. S. perėmė įmonės antspaudą, banko prisijungimo duomenis, įmonės dokumentus bei prekių likučius, kuriuos atsakovė atsivežė į sandėlį (duomenys neskelbtini). Pagal paskutinį pateiktą įmonės balansą už 2011 metus įmonė turėjo turto už 1 508 699 Lt (436 949,43 Eur).Atsakovė D. B. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad įmonei veikiant nuostolingai, ji susitarė su atsakovu V. D., kad jis nupirks įmonę už 500 Lt. Atsakovas V. D., žinodamas įmonės finansinę padėtį, siekė ją įsigyti ir tęsti jos veiklą. 2013 m. balandžio 2 d. pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovas V. D. įsigijo iš atsakovės D. B. 30 proc. įmonės akcijų. 2013 m. balandžio 4 d. vieninteliu įmonės akcininku ir vadovu tapo atsakovas P. B., tačiau veiksmus dėl įmonės turto perėmimo vykdė atsakovas V. D..Atsakovas V. D. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jis, norėdamas užsidirbti, susitarė su kažkokiais vyrais, kad įmonės akcijos už atlygį bus perrašytos surastam formaliam direktoriui P. B.. Tai atlikęs, atsakovas V. D. su nepažįstamais vyrais atvyko į sandėlį (duomenys neskelbtini), kur padėjo krauti prekių likučius, įrangą, kompiuterį, faksą. Šie atsakovo V. D. veiksmai buvo nesąžiningi įmonės kreditorių atžvilgiu, nes pradanginus įmonės turtą, sumažėjo įmonės galimybės vykdyti įsipareigojimus.Atsakovė D. B. ikiteisminio tyrimo metu pripažino, kad ji neišsaugojo įmonės dokumentų, jų neperdavė naujam direktoriui P. B.. Nors 2013 m. balandžio 2 d. buvo pasirašytas dokumentų ir materialinių vertybių perdavimo aktas, tačiau faktiškai šis dokumentas buvo suklastotas, nes įmonės dokumentai dingo. Pagal ikiteisminio tyrimo duomenis prekių likučius ir prekybos įrangą iš sandėlio (duomenys neskelbtini) faktiškai perėmė atsakovai V. D. ir P. B., tačiau šio turto neišsaugojo, perduodami jį nežinomiems asmenims.Atsakovė D. B., būdama įmonės vadovė, privalėjo organizuoti įmonės apskaitą ir apskaitos dokumentų bei registrų išsaugojimą, tačiau šias pareigas vykdė nusikalstamai aplaidžiai ir įmonės dokumentų neišsaugojo. Atsakovai D. B. ir P. B. neužtikrino, kad įmonės turtas būtų išsaugotas ir panaudotas atsiskaitymams su kreditoriais. Tokie atsakovų veiksmai kvalifikuotini kaip netinkamas CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose nurodytų pareigų vykdymas.Atsakovė D. B. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad perėmusi įmonę, ji su kita akcininke E. K. investavo savo lėšas, nupirko prekių ir tikėjosi ženklaus apyvartos padidėjimo, tačiau apyvartai išaugus nežymiai, 2013 m. sausio-balandžio mėn. nuspręsta uždaryti kituose miestuose esančias parduotuves. Taip pat atsakovė nurodė, kad nebegalėdama vykdyti įsipareigojimų, 2013 m. vasario mėn. parašė laišką įmonės akcininkams ir prašė atleisti iš direktorės pareigų. Todėl tuo metu jau buvo aišku, kad įmonė tapo nemokia ir atsakovė privalėjo kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo. Vietoje to, atsakovė susitarė perrašyti įmonės akcijas ir tariamai perduoti įmonės dokumentus ir turtą, taip siekiant išvengti įmonės vadovui galimos atsakomybės už įmonės veiklą. Pareigos kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo pažeidimas lėmė žalą įmonei ir jos kreditoriams.Pagal paskutinį pateiktą balansą įmonės turtas sudarė 436 949,43 Eur. 2012 m. ir 2013 m. pradžioje įmonė vykdė veiklą, todėl balanso duomenys galėjo kisti, tačiau nesant įmonės dokumentų pokyčio nustatyti neįmanoma. Įmonė neturi nekilnojamojo turto ir transporto priemonių. Kadangi įmonės dokumentai nėra išlikę, įmonės turto apimties ir buvimo vietos nustatyti neįmanoma, preziumuojama, kad atsakovai yra kalti dėl 436 949,43 Eur turto neišsaugojimo. Atsakovams turi būti taikoma solidari civilinė atsakomybė, nes atsakovo V. D. nesąžiningi veiksmai buvo atlikti su kitais atsakovais ir jie nulėmė, kad įmonei ir jos kreditoriams buvo padaryta žala.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 15 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė:ieškovei BUAB „Baci lingerie retail“ iš atsakovės D. B. 102 380,10 Eur žalos, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. gruodžio 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;valstybei iš atsakovės D. B. 1 636 Eur bylinėjimosi išlaidų.Teismas, remdamasis Juridinių asmenų registro duomenimis, nustatė, kad nuo 2012 m. liepos 19 d. iki 2013 m. kovo 31 d. UAB „Baci lingerie retail“ direktore buvo atsakovė D. B.. 2013 m. balandžio 2 d. atsakovė savo akcijas menamai perleido kitam atsakovui V. D., o nuo 2013 m. balandžio 4 d. vieninteliu akcininku formaliai tapo atsakovas P. B., kuris 2013 m. gegužės 2 d. – 2013 m. spalio 14 d. ėjo ir direktoriaus pareigas.Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje bankrutuojančios įmonės administratorė prašo atlyginti žalą įmonei ir jos kreditoriams. Teismas pažymėjo, kad vadovo civilinę atsakomybę lemia tiek jam imperatyviai teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimas (tokia yra pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonei tapus nemokiai), tiek fiduciarinių pareigų įmonės atžvilgiu pažeidimas. Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į subjektą, kuriam padaryta žala, ši civilinė atsakomybė galima tiek prieš pačią įmonę, tiek ir prieš jos kreditorius.Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 17 d. nutartimi UAB „Baci lingerie retail“ buvo iškelta bankroto byla. Šia nutartimi UAB „Baci lingerie retail“ vadovas buvo įpareigotas per 15 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti administratorei įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus, tačiau tuo metu menamai direktoriaus pareigas ėjęs atsakovas P. B. minėto teismo įpareigojimo neįvykdė ir jokių dokumentų neperdavė. Už minėtos pareigos neįvykdymą Vilniaus apygardos teismas 2013 m. lapkričio 29 d. nutartimi atsakovui P. B. skyrė 2 000 Lt (579,24 Eur) baudą, tačiau įmonės turtas ir dokumentai administratorei perduoti nebuvo.Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriuje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal veikų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, požymius. Ikiteisminio tyrimo metu kaltinimai pareikšti D. B., V. D. ir P. B.. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 4 d. priėmė baudžiamąjį įsakymą, kuriuo D. B. buvo pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, t. y. D. B. pripažinta kalta, pagaminusi netikrą dokumentą bei, būdama bendrovės vadove, aplaidžiai tvarkiusi įmonės buhalterinę apskaitą. Taip pat buvo konstatuota, kad D. B. neužtikrino būtinų įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo sąlygų, t. y. 2012 m. liepos mėn., neužtikrinusi saugojimo tvarkos, paliko UAB „Baci lingerie retail“ buhalterinės apskaitos dokumentus patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), kur visi buhalterinės apskaitos dokumentai buvo prarasti. Teismo vertinimu, atsakovė, būdama įmonės vadove, privalėjo organizuoti įmonės apskaitą bei apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą, tačiau šias pareigas vykdė nusikalstamai aplaidžiai ir įmonės dokumentų neišsaugojo. Taip pat baudžiamajame įsakyme konstatuota, jog D. B., siekdama nuslėpti buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimo faktą, tyčia pagamino netikrus dokumentus – 2013 m. balandžio 2 d. UAB „Baci lingerie retail“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartį su įrašytais netikrais duomenimis apie tai, kad V. D. nupirko minėtos bendrovės akcijas ir 2013 m. balandžio 2 d. UAB „Baci lingerie retail“ dokumentų ir materialinių vertybių perdavimo aktą su įrašytais netikrais duomenimis apie tai, kad UAB „Baci lingerie retail“ direktorius P. B. perėmė bendrovės dokumentus ir materialines vertybes, tačiau realiai UAB „Baci lingerie retail“ dokumentų ir materialinių vertybių P. B. neperdavė.Teismas, remdamasis baudžiamojo įsakymo duomenimis, nustatė, kad V. D. ir P. B. buvo pripažinti kaltais, padariusiais nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, t. y. pagamino bei panaudojo netikrus ir suklastotus dokumentus. Taip pat teismas nustatė, kad D. B. paruošė ir kompiuterio pagalba atspausdino UAB „Baci lingerie retail“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu V. D. iš pastarosios nupirko bendrovės akcijas. Tuo tarpu V. D. susitarė su P. B., kad šis už atlygį taps fiktyviu UAB „Baci lingerie retail“ akcininku bei direktoriumi. P. B. sutikus, V. D. jam pateikė patvirtinti D. B. paruoštą ir kompiuterio pagalba pagamintą netikrą dokumentą – 2013 m. balandžio 2 d. UAB „Baci lingerie retail“ dokumentų ir materialinių vertybių perdavimo aktą su įrašytais netikrais duomenimis. P. B., pasirašydamas minėtą dokumentą, realiai neperėmė priėmimo–perdavimo akte nurodytų dokumentų ir materialinių vertybių. Atsižvelgiant į tai, teismo vertinimu, akivaizdu, kad atsakovė savo veiksmų padarinius siekė nuslėpti, sudarydama fiktyvius sandorius su atsakovais V. D. ir P. B.. Tuo tarpu atsakovai V. D. ir P. B. iš dalies prisidėjo prie atsakovės D. B. neteisėtų veiksmų, tačiau atsakovai V. D. ir P. B. nebuvo pripažinti kaltais dėl įmonės turto ir dokumentų neišsaugojimo, priešingai, jie buvo pripažinti kaltais dėl netikro dokumento pagaminimo, t. y. dėl atsakovės D. B. pagamintų netikrų dokumentų patvirtinimo. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad atsakovas P. B. buvo tik fiktyvus UAB „Baci lingerie retail“ vadovas, nes jis neperėmė jokių įmonės dokumentų ir turto. Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovai V. D. ir P. B. būtų padarę įmonei turtinę žalą, o už nusikalstamas veikas, numatytas BK 300 straipsnio 1 dalyje, jiems jau buvo paskirta bauda teismo baudžiamuoju įsakymu, todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo iš jų solidariai su D. B. priteisti žalos atlyginimo.Teismas konstatavo, kad atsakovė, būdama įmonės vadove, nuo 2013 m. kovo 8 d. ir įmonės akcininke, privalėjo vykdyti ir ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą – kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, tačiau, nepaisydama to, susitarė fiktyviai perrašyti įmonės akcijas ir perduoti įmonės dokumentus bei turtą, kurie jau buvo prarasti.Teismas sprendė, kad atsakovės D. B. veiksmai kvalifikuotini kaip netinkamas CK 2.87 straipsnio pareigų vykdymas. Teismo vertinimu, tarp netinkamo pareigų vykdymo ir įmonei atsiradusių nuostolių – turto praradimo, yra priežastinis ryšys, todėl atsakovė D. B. turi pareigą atlyginti įmonei padarytus nuostolius, atsiradusius dėl pastarosios neteisėtų veiksmų.Teismas pagal paskutinį pateiktą balansą nustatė, kad įmonės turtas sudarė 436 949,43 Eur (ilgalaikis turtas – 74 735,57 Eur, trumpalaikis – 355 236,04 Eur). Teismas konstatavo, kad 2012 m. ir 2013 m. pradžioje įmonė vykdė veiklą, todėl balanso duomenys galėjo kisti, tačiau, teismo vertinimu, nesant įmonės dokumentų, neįmanoma nustatyti pokyčio. Teismas iš byloje esančio 2013 m. balandžio 2 d. dokumentų ir materialinių vertybių perdavimo akto nustatė, kad D. B. nurodė įmonėje esant pardavimui skirtų prekių, kurių vertė 286 342,50 Lt ir ilgalaikio turto, kurio vertė 180 566,80 Lt (viso – 135 226,28 Eur). Teismas, remdamasis 2013 m. gegužės 17 d. VĮ „Registrų centras“ duomenų bazės išrašu bei 2013 m. birželio 17 d. VĮ „Regitra“ duomenų banko išrašu nustatė, kad įmonė nekilnojamojo turto ir transporto priemonių neturi. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nėra išlikusių dokumentų ir į tai, jog neįmanoma nustatyti įmonės turto apimties bei buvimo vietos, sprendė egzistuojant pagrindą taikyti prezumpciją, kad atsakovė D. B. yra kalta mažiausiai dėl 135 226,28 Eur įmonės turto, nurodyto 2013 m. balandžio 2 d. dokumentų ir materialinių vertybių perdavimo akte, neišsaugojimo. Todėl, teismo vertinimu, dėl šių priežasčių, atsakovė privalo atlyginti įmonei padarytą žalą, tačiau ne didesnę, nei ieškovės bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma – 101 221,62 Eur, ir administravimo išlaidų suma – 1 158,48 Eur, iš viso – 102 380,10 Eur.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė D. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės atsakovei bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas sprendimą grindė aplinkybėmis, kurias nustatė remdamasis vien tik Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 6 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-3060-827/2016. Tačiau teismas nesivadovavo šioje baudžiamojoje byloje surinkta informacija, sprendimą priėmė neišnagrinėjęs visų byloje esančių įrodymų.Teismas nepagrįstai konstatavo 2013 m. balandžio 2 d. įmonės akcijų pirkimo-pardavimo sutarties fiktyvumą. Byloje surinkti įrodymai rodo, kad ši sutartis nebuvo fiktyvi.Teismas nenurodė, kodėl atsakovės pastangos gelbėti įmonę ir pastebimai sumažintos skolos turėjo sudaryti prielaidą jai kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo. Atsakovė, kaip įmonės vadovė, ėmėsi priemonių likviduoti įmonės nemokumą, o nepavykus to padaryti, pranešė akcininkams, kad reikės kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, t. y. priėmė tuometinę įmonės padėtį atitinkantį sprendimą. Atsakovės vadovavimo laikotarpiu įmonė nepasirašė jokių naujų sutarčių, neprisiėmė jokių papildomų įsipareigojimų, buvo vykdomi eiliniai įsipareigojimai, dengiamos skolos. Atsakovės ir kitos įmonės akcininkės į įmonę įdėtų papildomų piniginių lėšų dėka įmonės apyvarta pagerėjo, mokumas buvo atkurtas. Įmonės bankroto bylos iškėlimo dieną bendra kreditorinių reikalavimų suma buvo ženkliai sumažėjusi. Ieškinio reikalavimai yra nepagrįsti, nes kuomet prašoma priteisti žalą iš vadovų dėl jų kaltų veiksmų, vertinamuoju požymiu yra kreditorinių reikalavimų suma ir jos padidėjimo priežastys dėl to, kad vadovas laiku neiškėlė bankroto bylos.Dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo į teismą kreiptasi nebuvo, nes atsakovas V. D. pateikė pasiūlymą įsigyti verslą. Pardavus įmonę investuotojams, tiek atsakovė, tiek ir kiti akcininkai tikėjosi, kad toliau bus vykdoma įmonės veikla.Atsakovai V. D. ir P. B., perėmę įmonės valdymą, perdavė įmonės prekių likučius ir likusius dokumentus dviem jų įvardintiems asmenims, kurių ikiteisminio tyrimo pareigūnai nenustatinėjo. Todėl nėra aišku, kokiu pagrindu atsakovei kyla atsakomybė dėl šių asmenų atliktų veiksmų, kurie pradangino įmonės dokumentus ir turtą bei jų neperdavė bankroto administratorei.Kreditorius, kuris kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, tokio veiksmo neatliko atsakovės D. B. vadovavimo įmonei laikotarpiu, nes įmonė atsakovės vadovavimo laikotarpiu atsiskaitinėjo su šiuo kreditoriumi. Teismas nepagrindė priežastinio ryšio tarp atsakovės veiksmų ir įmonės žalos. Teismas nenurodė, kaip atsakovės veiksmai sukėlė nurodomą žalą įmonei, kuri buvo atsiradusi dar iki D. B. pradėjo vadovauti įmonei. Neaišku, kaip ne visos įmonės dokumentacijos perdavimas ir tariamai fiktyvi akcijų pirkimo-pardavimo sutartis gali sukelti įmonei tokią žalą, kurią nurodė ieškovė. Nėra pagrindo teigti, kad kreditoriai žalą patyrė dėl atsakovės veiksmų. Civilinė atsakomybė įmonės vadovui gali būti taikoma tik nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas.Pirmosios instancijos teismo proceso metu atsakovė D. B. pateikė 1 400 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius dokumentus, tačiau teismas sprendimu nepaskirstė šių bylinėjimosi išlaidų proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai.Ieškovė prašo atmesti atsakovės apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 15 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Teismas pagrįstai vadovavosi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 4 d. baudžiamajame įsakyme konstatuotais prejudiciniais faktais, kurių šioje civilinėje byloje nereikia papildomai įrodinėti. Šiuo teismo baudžiamuoju įsakymu yra konstatuoti neteisėti atsakovės D. B., kaip įmonės vadovės, veiksmai, kurie yra priežastis, kad bankroto administratorei nebuvo perduoti įmonės dokumentai. Todėl iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio, deklaruojamų mokesčių apskaičiavimo bei įvertinti ūkinės-komercinės veiklos rezultatų. Taip pat dėl atsakovės veiksmų neperduotas likęs įmonės turtas, iš kurio būtų mažinami įmonės įsiskolinimai. Žala įmonei yra padaryta dėl atsakovės nusikalstamų veikų, konstatuotų teismo baudžiamajame įsakyme.Nėra jokių abejonių dėl 2013 m. balandžio 2 d. UAB „Baci lingerie retail“ akcijų pirkimo-pardavimo sutarties fiktyvumo. Baudžiamajame įsakyme konstatuota, kad atsakovė D. B. pagamino netikrą dokumentą, t. y. paruošė ir atspausdino 2013 m. balandžio 2 d. UAB „Baci lingerie retail“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, įrašydama žinomai netikrus duomenis apie tai, kad V. D. už 3 000 Lt iš atsakovės nupirko įmonės akcijas bei netikrą dokumentą patvirtino savo parašu. Netikro dokumento pagaminimas laikytinas akivaizdžiai fiktyviu, o teisine prasme jis yra niekinis, nepaisant to, ar yra teismo sprendimas jį pripažinti negaliojančiu. Atsakovei D. B. tapus įmonės vadove, buvo grąžinti tik 5 213,06 Eur UAB „Tonas“, kitos piniginės lėšos buvo naudojamos einamiesiems mokėjimams atlikti. Atsakovės asmeninių lėšų investavimas taip pat reiškia įmonės skolų didinimą arba vienų skolų mažinimą kitomis. Tęsiant pelningą įmonės veiklą, paskolintos lėšos privalėtų būti grąžintos. Vietoje to, kad būtų dengiami pradelsti įsiskolinimai, buvo perkamos naujos prekės, nors faktiškai įmonės parduotuvės jau nebeveikė. Taip pat neaišku, kam ir už kiek buvo perleista parduotuvėse buvusi prekybos įranga. Atsakovė, perduodama įmonės turtą nežinomiems asmenims, aplaidžiai vykdė savo, kaip įmonės vadovės, pareigas.Įmonės finansiniai dokumentai buvo prarasti dėl neteisėtų atsakovės D. B. veiksmų. Todėl neįmanoma nustatyti įmonės veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio, įvertinti ūkinės-finansinės veiklos rezultatų, nustatyti, kokio ilgalaikio ir trumpalaikio turto įmonė turėjo, kokia jo vertė. Atsakovė nepateikė bankroto administratorei jokios informacijos apie įmonės debitorines skolas, kurias išieškojus būtų galima padengti kreditorių reikalavimus, taip pat nebendradarbiavo su administratore. Tokie atsakovės veiksmai nulėmė žalos įmonei atsiradimą, todėl jai kyla civilinė atsakomybė.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir patenkindamas ieškinį iš dalies priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.

Dėl bylos faktinių aplinkybių

UAB „Baci lingerie retail“ Juridinių asmenų registre buvo įregistruota 2011 m. lapkričio 8 d.; šios įmonės vadovai buvo: nuo 2011 m. spalio 24 d. iki 2012 m. kovo 6 d. – V. S., nuo 2012 m. kovo 7 d. iki 2012 m. balandžio 19 d. – J. V., nuo 2012 m. balandžio 20 d. iki 2012 m. liepos 3 d. – V. S., nuo 2012 m. liepos 4 d. iki 2013 m. kovo 31 d. – D. B., nuo 2013 m. balandžio 4 d. – P. B.; Juridinių asmenų registro duomenimis šios įmonės akcininkai buvo: nuo 2011 m. lapkričio 8 d. iki 2012 m. kovo 19 d. – V. S., nuo 2013 m. gegužės 2 d. – P. B. (b. l. 11-15). Taip pat įmonės akcininkai buvo: nuo 2013 m. kovo 8 d. – M. K. (70 proc. akcijų), D. B. (30 proc. akcijų) (b. l. 16). 2012 m. kovo 7 d. duomenimis įmonės akcininkai buvo: nuo 2012 m. kovo 1 d. – UAB „Centrum Invest“ (40 proc. akcijų), nuo 2011 m. gruodžio 23 d. – M. K. (50 proc. akcijų), nuo 2011 m. gruodžio 23 d. – D. B. (10 proc. akcijų) (b. l. 77).2013 m. kovo 8 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi UAB „Centrum Invest“ perleido, o D. B. įgijo 20 proc. UAB „Baci lingerie retail“ akcijų (b. l. 78-79).2013 m. kovo 29 d. UAB „Baci lingerie retail“ neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo metu D. B. atleista iš įmonės direktorės pareigų nuo 2013 m. kovo 31 d. (b. l. 17).2013 m. balandžio 2 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi D. B. perleido, o V. D. įgijo 30 proc. UAB „Baci lingerie retail“ akcijų (b. l. 18-19).2013 m. balandžio 2 d. dokumentų ir materialinių vertybių perdavimo aktu D. B. perdavė naujam įmonės direktoriui P. B. UAB „Baci lingerie retail“ dokumentus ir materialines vertybes (b. l. 21).2013 m. balandžio 22 d. UAB „Baci lingerie retail“ akcininkų sąrašo duomenimis P. B. nuo 2013 m. balandžio 4 d. įgijo 100 proc. UAB „Baci lingerie retail“ akcijų (b. l. 20).2013 m. balandžio 4 d. UAB „Baci lingerie retail“ vienintelio akcininko P. B. sprendimu P. B. paskirtas UAB „Baci lingerie retail“ direktoriumi nuo 2013 m. balandžio 4 d. (b. l. 22).Juridinių asmenų registrui pateikto UAB „Baci lingerie retail“ balanso duomenimis laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 8 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. įmonės turtas sudarė 1 508 699 Lt sumą (ilgalaikis – 258 047 Lt, trumpalaikis – 1 250 652 Lt), mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 1 532 389 Lt (per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 286 189 Lt) (b. l. 23); nurodytu laikotarpiu įmonė patyrė 33 690 Lt nuostolių (b. l. 24). UAB „Baci lingerie retail“ vardu nekilnojamojo turto ir transporto priemonių nebuvo registruota (b. l. 25-26).Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 17 d. nutartimi iškelta UAB „Baci lingerie retail“ bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Vakarų Lietuvos bankrotų biuras“ (b. l. 27-31).Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartimi P. B., kaip UAB „Baci lingerie retail“ vadovui, paskirta 2 000 Lt bauda už įmonės turto ir dokumentų neperdavimą bankroto administratorei (b. l. 32-33).Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 4 d. teismo baudžiamuoju įsakymu D. B. pripažinta kalta, padariusi nusikalstamas veikas, numatytas BK 223 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje; V. D. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje; P. B. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje (b. l. 118-134).Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 14 d., 2015 m. rugsėjo 11 d. nutartimis patvirtinti BUAB „Baci lingerie retail“ kreditoriniai reikalavimai (b. l. 115-116, 136).

Dėl bylos esmės

Pagal civilinės atsakomybės taikymo taisykles, ieškovas turi įrodyti žalos faktą ir dydį, neteisėtus atsakovo veiksmus, jų tarpusavio priežastinį ryšį, o atsakovas privalo paneigti savo kaltės prezumpciją (CK 6.246-6.249 straipsniai). Apeliantė kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadas dėl jos veiksmų vertinimo neteisėtais, kaip civilinės atsakomybės sąlygos. Apeliantės teigimu, ji nėra atlikusi jokių neteisėtų veiksmų, kurie galėtų lemti jos civilinės atsakomybės atsiradimą.Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pagrindo taikyti apeliantei civilinę atsakomybę egzistavimo, apeliantės neteisėtus veiksmus konstatavo remdamasis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 4 d. teismo baudžiamuoju įsakymu. Apeliantės nuomone, teismas šiuo baudžiamuoju įsakymu vadovavosi nepagrįstai. Su tokiu apeliantės argumentu teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.Pirmosios instancijos teismas, remdamasis minėtu teismo baudžiamuoju įsakymu, konstatavo, kad apeliantė, būdama įmonės vadove, privalėjo organizuoti įmonės apskaitą bei apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą, tačiau šias pareigas vykdė nusikalstamai aplaidžiai ir įmonės dokumentų neišsaugojo. Taip pat teismas konstatavo, kad apeliantė, siekdama nuslėpti buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimo faktą, tyčia pagamino netikrus dokumentus – 2013 m. balandžio 2 d. UAB „Baci lingerie retail“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartį su įrašytais netikrais duomenimis apie tai, kad atsakovas V. D. nupirko minėtos bendrovės akcijas ir 2013 m. balandžio 2 d. UAB „Baci lingerie retail“ dokumentų ir materialinių vertybių perdavimo aktą su įrašytais netikrais duomenimis apie tai, kad UAB „Baci lingerie retail“ direktorius atsakovas P. B. perėmė bendrovės dokumentus ir materialines vertybes, tačiau realiai UAB „Baci lingerie retail“ dokumentų ir materialinių vertybių P. B. neperdavė. Taigi pirmosios instancijos teismas konstatavo neteisėtus apeliantės veiksmus – įmonės dokumentų ir turto neišsaugojimą bei fiktyvių sandorių sudarymą.Pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą civilinėje byloje nereikia įrodinėti nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. Aiškinant ir taikant šią teisės normą teismų praktikoje suformuluota aktuali nagrinėjamai bylai taisyklė, kad CPK 182 straipsnio 3 punkte įtvirtintą prejudicinių faktų galią turi teismo nuosprendžiu konstatuoti nusikalstami veiksmai bei jų civiliniai teisiniai padariniai, patenkantys į civilinės bylos įrodinėjimo dalyką, taip pat tai, ar ją padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis. Šios aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, civilinėje byloje yra prejudiciniai faktai ir negali būti iš naujo įrodinėjamos; kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai neturi prejudicinės galios civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2008; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-378/2009; 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2012; kt.).Nagrinėjamoje civilinėje byloje pareikštu ieškiniu apeliantės neteisėti veiksmai grindžiami iš esmės analogiškomis teismo baudžiamuoju įsakymu nustatytoms faktinėmis aplinkybėmis (dėl įmonės dokumentų ir turto neišsaugojimo, jų neperdavimo naujam įmonės direktoriui atsakovui P. B. ir pan.). Taigi šioje civilinėje byloje įrodinėjimo dalykas dėl apeliantės neteisėtų veiksmų sutampa su baudžiamosios bylos, kurioje priimtas teismo baudžiamasis įsakymas, įrodinėjimo dalyku. Todėl teismo baudžiamuoju įsakymu nustatyti nusikalstami apeliantės veiksmai ir jų padariniai įgijo prejudicinę galią nagrinėjamai civilinei bylai ir jų šioje byloje nereikia įrodinėti. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus dėl jos neteisėtų veiksmų (dėl dokumentų ir turto perdavimo, dėl akcijų pirkimo-pardavimo sutarties fiktyvumo) egzistavimo, dėl jų plačiau nepasisakydama. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas apeliantės neteisėtus veiksmus, pagrįstai rėmėsi teismo baudžiamuoju įsakymu nustatytais faktais, turinčiais prejudicinę galią nagrinėjamoje civilinėje byloje.Nors nagrinėjamos bylos atveju dėl apeliantės buvo priimtas ne teismo nuosprendis, bet teismo baudžiamasis įsakymas, tačiau, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 29 straipsnio 2 dalimi, teismo baudžiamasis įsakymas laikomas nuosprendžiu, todėl, remiantis kasacinio teismo praktika, minėtos nuostatos dėl prejudicinių faktų taikytinos ir šioje byloje dėl faktų, nustatytų baudžiamuoju įsakymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2006).Pažymėtina, kad apeliantė, kvestionuodama teismo sprendimą, nenurodo jokių konkretesnių faktinių aplinkybių, susijusių su įmonės turtu: nei koks konkrečiai turtas įmonėje jos vadovavimo pabaigoje buvo apskritai, nei koks ir kokiu būdu bei aplinkybėmis jis buvo perdavinėjamas, nei kur jis yra. Šalių paaiškinimai yra vienas iš bylos įrodymų (CPK 177 straipsnio 1, 2 dalys). Todėl minėtų aplinkybių kontekste pastebėtina, kad teisės doktrina pripažįsta contra spoliatorem (liet. prieš pažeidėją) prezumpciją, kuri reiškia, kad šaliai nepateikus ar atsisakius pateikti įrodymą, reikia laikyti egzistuojant tai šaliai pačius nepalankiausius faktus, kuriuos tas nepateiktas įrodymas būtų patvirtinęs.Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo ir apeliantės pareigos kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo pažeidimą. Apeliantė, iš esmės neginčydama tokios savo pareigos pažeidimo, taip pat ir įmonės nemokumo, teigia, kad ji ėmėsi priemonių likviduoti įmonės nemokumą, o nepavykus to padaryti, pranešė akcininkams, kad reikės kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo. Šiuos apeliantės argumentus teisėjų kolegija laiko nepagrįstais ir teisiškai nereikšmingais, nes jie negali būti laikomi pateisinančiais apeliantės pareigos kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo pažeidimą. Apeliantė tik deklaratyviai nurodė, kad įmonės mokumas jos pastangomis buvo atkurtas, tačiau jokių konkrečių faktinių aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų teismui nepateikė.Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje (2002 m. lapkričio 19 d. įstatymo Nr. IX-1200 redakcija, galiojusi nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d.) buvo nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (t. y. įmonė viešai paskelbė, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje (2008 m. gegužės 22 d. įstatymo Nr. X-1557 redakcija, įsigaliojusi 2008 m. liepos 1 d.) įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta įmonės vadovo, savininko pareiga sisteminio ĮBĮ nuostatų aiškinimo kontekste reiškia pareigą kreiptis į teismą įmonei tapus nemokia ĮBĮ prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad, nesant kitų ĮBĮ įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo pagrindų, atsiradusių anksčiau nei nemokumas, įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kyla, kai įmonė pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus yra nemoki. Įmonės vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais ir ankščiau nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, tačiau vertinant pareigos atsiradimo momentą taikytina ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).Taigi, sprendžiant įmonės vadovų atsakomybės dėl bankroto bylos neinicijavimo klausimą, esminė byloje nustatytina aplinkybė – momentas, kada įmonė tapo nemokia ĮBĮ prasme ir kada įmonės valdymo organams atsirado pareiga inicijuoti bankroto bylos iškėlimą bei, atitinkamai įmonės veikloje teikti prioritetą jau nebe pačios įmonės ar jos akcininkų, bet kreditorių (tiek tuo metu jau egzistuojančių, tiek ir potencialių) interesams.Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad įmonės nemokumas yra nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Visais atvejais įmonės nemokumo klausimas turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014).Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims – kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo principą (lot. affirmanti incumbit probatio), apeliantės civilinės atsakomybės sąlygų pagrindimo pareiga teko ieškovei, taigi, būtent jai teko pareiga įrodyti, kad apeliantė veikė neteisėtai (t. y. kad įmonei esant nemokiai, ji nevykdė pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimą) ir atitinkamai – apeliantei teko priešinga pareiga – įrodyti, kad ieškovės nurodomu momentu, pareiga inicijuoti įmonės bankrotą neatsirado, nes įmonės nemokumas nebuvo kilęs. Pareikštame ieškinyje ieškovė teigė, kad įmonė nemoki buvo jau 2013 m. vasario mėn., kai apeliantė, kaip įmonės vadovė, parašė įmonės akcininkams laišką, kuriame įvardino įmonės bankroto galimybę ir prašė ją atleisti iš direktorės pareigų. Kaip minėta, įmonės nemokumo fakto apeliantė iš esmės neginčija, įmonės nemokumą patvirtina ir byloje esantys įrodymai. 2011 m. lapkričio 8 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpio įmonės finansinės atskaitomybės duomenys rodo, kad įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai (1 532 389 Lt) jau tuo metu viršijo įmonės turto vertę (1 508 699 Lt), nurodytu laikotarpiu įmonė patyrė 33 690 Lt nuostolių. Vėlesnių metų įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai juridinių asmenų registrui nebuvo pateikti, tarpinis įmonės balansas, sudarytas akcijų perleidimo metu, taip pat nebuvo sudarytas ir pateiktas, dėl ko neįmanoma nustatyti kaip kito įmonės turto ir įsipareigojimų santykis per vėlesnius laikotarpius iki įmonės akcijų pardavimo. Sunkią įmonės finansinę padėtį patvirtina ir tuometinių įmonės valdymo organų bei dalyvių susirašinėjimas, svarstant įmonės pabaigos, nuostolių patyrimo klausimus (b. l. 84-85, 105), įmonės veiklos apimčių mažinimas (b. l. 99-104, 106). 2012 m. gegužės 22 d. UAB „Baci lingerie retail“ su pagrindine įmonės kreditore UAB „Tonas“ (perleidusia reikalavimą UAB „Noble group“) pasirašė skolų suderinimo aktą (b. l. 135), 2012 m. birželio 14 d. ši kreditorė išsiuntė įmonei pranešimą-raginimą (b. l. 137). Pastebėtina, kad ieškovės bankroto byloje patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai susidarė iki ginčo akcijų perleidimo atsakovui P. B. ir iki jo tapimo įmonės direktoriumi momento (CPK 179 straipsnio 3 dalis).Aplinkybė, kad likus vos dviem su puse mėnesio iki bankroto bylos iškėlimo, apeliantė fiktyviai perleido įmonės akcijas ir tariamai perdavė įmonės dokumentus ir turtą kitiems atsakovams, neatleidžia jos nuo pareigos įrodinėti, kad ieškovės nurodomu momentu įmonė buvo moki ir įmonės turto bei įsipareigojimų balansas nebuvo toks, kad apeliantei atsirastų pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Būtent įmonės vadovas, susiformavus faktiniam įmonės nemokumui, kuris atitinka ir teisinį nemokumą ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme, priimdamas sprendimą tęsti veiklą, o ne inicijuoti bankroto bylą, prisiima riziką, kad šis sprendimas bus vertinamas kaip neteisėtas veiksmas (t. y. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos nevykdymas).Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas skundžiamame sprendime nepagrindė priežastinio ryšio tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos. Apeliantės teigimu, teismas nenurodė, kaip jos veiksmai sukėlė įmonei žalą, kuri buvo atsiradusi dar iki apeliantės vadovavimo įmonei. Apeliantės nuomone, teismas nepagrindė, kaip ne visos įmonės dokumentacijos perdavimas ir fiktyvi akcijų pirkimo-pardavimo sutartis gali sukelti įmonei žalą. Su šiais apeliantės argumentais, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti.Pirmosios instancijos teismas, nors ir lakoniškai, glausta forma, tačiau nurodė motyvus dėl neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos priežastinio ryšio kaip apeliantės civilinės atsakomybės sąlygos egzistavimo. Teismas, kvalifikavęs apeliantės veiksmus kaip netinkamą CK 2.87 straipsnyje nustatytų pareigų vykdymą, pagrįstai konstatavo, kad priežastinis ryšys tarp apeliantės neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos egzistuoja. Byloje nėra ginčo dėl to, kad apeliantei tampant įmonės direktore, jai buvo tinkamai perduoti visi įmonės dokumentai ir turtas. Jeigu apeliantė būtų tinkamai vykdžiusi CK 2.87 straipsnyje nustatytas juridinio asmens organų narių pareigas, jeigu būtų išsaugojusi įmonės dokumentus ir turtą, jeigu nebūtų sudariusi fiktyvių sandorių, jeigu įmonei esant nemokumo būsenoje būtų nedelsdama kreipusis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, tai žala įmonei ir jos kreditoriams nebūtų buvusi padaryta.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės teisinės reikšmės klausimo dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo išnagrinėjimui, bylos galutiniam rezultatui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

Išdėstytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį iš dalies ir priteisdamas iš apeliantės žalos atlyginimą, tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialiosios teisės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais, todėl apeliantės argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo proceso metu atsakovė D. B. pateikė 1 400 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius dokumentus, tačiau teismas nepaskirstė šių bylinėjimosi išlaidų proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai. Nurodytų išlaidų paskirstymo klausimo neišsprendus pirmosios instancijos teisme, jis išspręstinas apeliacinės instancijos teisme.Byloje nustatyta, kad atsakovė D. B. pirmosios instancijos teisme patyrė 1 400 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro advokato teisinės pagalbos išlaidos (b. l. 149-153). Prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo redakcija) nustatyto maksimalaus priteistino dydžio. Todėl šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos atsakovei proporcingai atmestų ieškovės reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Ieškovės ieškinys buvo patenkintas 23,43 proc. (atitinkamai atmestas 76,57 proc.), taigi atsakovei iš bankrutavusios ieškovės administravimui skirtų lėšų priteistina 1 071,98 Eur (1 400 Eur x 76,57 %) bylinėjimosi išlaidų suma.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Atsakovės D. B. apeliacinį skundą atmetus, jos apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).Prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteisimo ieškovė nepareiškė ir šias išlaidas pagrindžiančių įrodymų nepateikė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei D. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Baci lingerie retail“, juridinio asmens kodas 302684137, administravimui skirtų lėšų 1 071,98 Eur (vieną tūkstantį septyniasdešimt vieną Eur 98 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.