Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1; 1.1.8.1.2; 1.2.19.1.2.2; 1.2.22.1.1; 2.1.14; 2.4.6.4.1, 2.4.6.4.4

2021 m. lapkričio 29 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Meilučio, Vitalijos Norkūnaitės ir Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. T., jos gynėjo advokato Ričardo Girdziušo ir Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Ričardo Gailevičiaus apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo R. T. pripažinta kalta ir nuteista:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, jai paskirta 600 MGL (30 000 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, jai paskirta 120 MGL (6 000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 dalimis, skirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir paskirta galutinė bausmė – 700 MGL (35 000 Eur) bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 42 straipsnio 6 dalimi, 67 straipsnio 3 dalimi, 68² straipsnio 1, 2 dalimis, R. T. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės vykdyti su nemokumo proceso administravimu sietiną veiklą atėmimas trijų metų terminui, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 42 straipsnio 6 dalimi, 67 straipsnio 3 dalimi, 72 straipsnio 1, 2 dalimis, R. T. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – Italijos pramoninės gamybos 9 mm kalibro „CHAMPION“ modelio revolverio „UMAREX“ Nr. (duomenys neskelbtini) ir dviejų „PTS“ firmos pramoninės gamybos 9 mm kalibro centrinio įskėlimo revolverinių šovinių, konfiskavimas.

R. T. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2018 m. balandžio 24 d., 14.06 val. iki 2018 m. balandžio 26 d., 12.07 val. (dvi dienos), įskaitytas į skirtą baudos bausmę, vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant dviejų MGL dydžių baudai, ir laikoma, kad likusi nesumokėta baudos dalis yra lygi 696 MGL (34 800 Eur).

R. T. pratęstas laikinas nuosavybės teisių apribojimas pinigams – 530 360 Eur, 19 308 JAV doleriams, 17 690 Anglijos svarų sterlingų, 100 Rusijos rublių, 25 Estijos kronoms ir 6 Danijos kronoms iki bausmės vykdymo pradžios, uždraudžiant jai valdyti, naudoti, disponuoti minėtais pinigais. Pradėjus vykdyti bausmę, laikinas nuosavybės teisių apribojimas R. T. panaikintinas.

R. T. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta iki bausmės vykdymo pradžios, panaikintas draudimas bendrauti su Z. J., R. S., V. Ž..

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 103 straipsnio 3 ir 6 punktais, proceso išlaidomis pripažinta tauriųjų metalų gaminių ir brangakmenių įvertinimo išlaidos – 696,53 Eur, mokestis už grynųjų pinigų, paimtų iš R. T., pervedimą į sąskaitą – 1 626,31 Eur ir vadovaujantis BPK 105 straipsnio 1 dalimi šios išlaidos išieškotos iš R. T..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. R. T. nuteista dėl to, kad būdama bankrutuojančios UAB „M“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), bankroto administratoriaus UAB „R“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), paskirto 2015 m. gegužės 19 d. Kauno apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1816-601/2015, proceso Nr. 2-56-3-00284-2015-8, direktore ir įgaliotu asmeniu; 2017 m. spalio mėnesį, tiksliau nenustatytą dieną, tačiau ne vėliau kaip 19 dieną, UAB „R“ veiklą vykdančiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savo naudai, tiesiogiai pareikalavo iš V. Ž. duoti didesnės negu 250 MGL vertės kyšį – 14 000 Eur, už neteisėtą veikimą vykdant bankroto administratoriaus įgaliojimus civilinėje byloje, o būtent:

ji vykdydama BUAB „M“ bankroto procedūras ir pažeisdama Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo, galiojusio iki 2019 m. gruodžio 31 d. (toliau – ĮBĮ), 11 straipsnio 5 dalies 14 punkte nustatytą bankroto administratoriaus pareigą ginti visų kreditorių teises ir interesus; 25 punkte nustatytą pareigą kreditoriams pateikti informaciją apie įmonės turtą ir jo paties turto areštus; to paties įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytus apribojimus dėl atsakovo turtinių sandorių sudarymo ribojimų; Lietuvos Respublikos finansų ministro 2016 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. 1K-286 patvirtinto Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių elgesio kodekso 5 dalyje nustatytus profesinės etikos principus – elgtis vadovaujantis teisingumu, sąžiningumu, nepriklausomumu, bei 6, 7 dalyse įtvirtintus reikalavimus – siekti, kad kreditorių reikalavimai būtų patenkinti kiek galima didesne apimtimi, vadovautis visų asmenų lygybės prieš įstatymą principu, susidūrus su skirtingais asmenų reikalavimais, nedaryti nepagrįstų išimčių, priimti teisėtus ir pagrįstus sprendimus, būti nepriklausomu nuo įmonės, kurios bankroto byla yra nagrinėjama; veiks tik jo naudai, pažeisdama kitų kreditorių teisėtus interesus; pažadėjo V. Ž., kad civilinėje byloje sudarys su juo taikos sutartį žymiai mažesnei sumai, nei iš jo yra priteista Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1599-571/2016 (proceso Nr. 2-28-3-00962-2016-1) ir apeliacine tvarka Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 10 d. priimta nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-177-657/2017 (proceso Nr. 2-28-3-00962-2016-1); dalį reikalautos pinigų sumos esant reikalingumui panaudos darydama poveikį bylos teisėjams; nuslėps nuo kreditorių tikrąjį V. Ž. turimo turto kiekį ir vertę; nepagrįstai sumažins jam priklausančio areštuoto turto – automobilio „Hyundai Veracruz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekabos „Boeckmann“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – arklidės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertę; duos neteisėtus patarimus dėl suktybių naudojimo sudarant fiktyvius civilinius sandorius bankroto procese; siūlys kreditoriams kreiptis į Kauno apygardos teismą dėl bankrutavusios UAB „M“ pabaigos.

Tęsdama nusikalstamą veiką, minėto reikalavimo pagrindu 2017 m. lapkričio 16 d., apie 18.26 val., UAB „R“ veiklą vykdančiose patalpose, iš V. Ž., teismo sprendimu vykdančio teisėsaugos užduotį, tiesiogiai savo naudai priėmė dalį reikalauto kyšio – 10 000 Eur – už minėtą neteisėtą veikimą vykdant bankroto administratoriaus įgaliojimus civilinėje byloje.

Toliau tęsdama nusikalstamą veiką, to paties reikalavimo pagrindu, 2017 m. gruodžio 6 d. ir 2017 m. gruodžio 7 d. pokalbių telefonu metu toliau tiesiogiai savo naudai iš V. Ž. reikalavo duoti likusią 4 000 Eur kyšio dalį ir žinodama, jog V. Ž. tokios pinigų sumos neturi, siekdama užsitikrinti likusios kyšio dalies gavimą, nurodė jam sudaryti fiktyvią pirkimo - pardavimo sutartį su jos nurodytu asmeniu, neva V. Ž. parduoda jam nuosavybės teise priklausančio pastato – arklidžių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių Marijampolės sav., (duomenys neskelbtini), dalį už 4 000 Eur, kuriuos jos nurodytas tariamas pirkėjas perves jai į UAB „R“ banko sąskaitą, o vėliau V. Ž. sudarydamas kitą fiktyvų pirkimo – pardavimo sandorį, tą pačią 4 000 Eur sumą sumokėdamas tam pačiam jos nurodytam asmeniui, vėl taps šio pastato dalies savininku, o 2018 m. balandžio 5 d. pokalbio metu informavo V. Ž., kad savo pažadą elgtis rizikingai ji įvykdė, ir 2017 m. gruodžio 15 d. kreditorių susirinkime kreditoriams pranešė, jog V. Ž. turto neturi ir areštuotino turto nėra. Tokiu būdu R. T., būdama valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, tęstiniais veiksmais savo naudai tiesiogiai pati reikalavo didesnės negu 250 MGL vertės kyšį – 14 000 Eur, ir dalį jo – 10 000 Eur – priėmė už neteisėtą veikimą vykdant bankroto administratoriaus įgaliojimus.

2. Be to R. T., pažeisdama 2010 m. lapkričio 18 d. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo Nr. XI-1146 (2013 m. gruodžio 30 d. suvestinė redakcija Nr. XII-733) reikalavimą iki 2014 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pateikti prašymą ir gauti leidimą laikyti ginklus arba leidimą nešiotis ginklus, nuo 2014 m. liepos 1 d. iki kratos atlikimo 2018 m. balandžio 24 d., 7.43 val., neteisėtai, tai yra neturėdama leidimo, savo gyvenamoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), laikė šaunamąjį ginklą – Italijos pramoninės gamybos 9 mm kalibro „CHAMPION“ modelio revolverį „UMAREX“ Nr. (duomenys neskelbtini), skirtą šaudyti 9 mm garsiniais ir dujiniais centrinio įskėlimo šoviniais, priskirtą C kategorijos šaunamiesiems ginklams, ir šaudmenis – du „PTS“ firmos pramoninės gamybos 9 mm kalibro centrinio įskėlimo revolverinius šovinius, pramoniniu būdu užtaisytus dujiniu užtaisu, priskirtus prie C kategorijos ginklams skirtų šaudmenų, skirtus šaudyti iš pramoninės gamybos 9 mm kalibro dujiniais ir garsiniais revolveriais.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai

3. Prokuratūra apeliaciniu skundu prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nuteistajai R. T. už nusikalstamų veikų, numatytų BK 225 straipsnio 3 dalyje ir 253 straipsnio 1 dalyje padarymą taikyta BK 54 straipsnio 3 dalis ir R. T. už veikos, numatytos BK 225 straipsnio 3 dalyje, padarymą nubausti laisvės atėmimu 5 metams ir 6 mėnesiams; už veikos, numatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje, padarymą nubausti 90 parų areštu. Šias bausmes subendrinti jas iš dalies sudedant ir skirti galutinę bausmę – laisvės atėmimą 5 metams ir 7 mėnesiams. Taikyti BK 72³ straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – išplėstinį turto konfiskavimą ir konfiskuoti 530 360 Eur, 19 308 JAV dolerių dalį turto, kuriam yra taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas.

3.1. Skunde prokuroras nurodė, kad už padarytas nusikalstamas veikas, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, nuteistajai paskirta subendrinta 35 000 Eur bauda yra nepagrįsta ir netinkama, ji yra aiškiai per švelni. R. T. turėjo būti skiriamos baudžiamajame įstatyme už padarytas veikas numatytos bausmės, o jų dydis turi būti artimas bausmės vidurkiui.

3.2. Teismas netinkamai įvertino R. T. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą – padarytas sunkus ir apysunkis nusikaltimai, kyšininkavimo pobūdį – kyšininkavimas susijęs su gerai apgalvotu bei iš anksto suplanuotu vertimu ar netgi prievartavimu perduoti turtą, padarytu veikiant tiesiogine tyčia, o jį sustabdė tik teisėsaugos institucijų įsikišimas, akivaizdžios kaltės neigimą ir teismo klaidinimą siekiant asmeninių motyvų – baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu R. T. tyčia suklastojo ir teismui pateikė suklastotus dokumentus. Šios aplinkybės negali teigiamai apibūdinti nuteistosios, BK 54 straipsnio 3 dalies prasme jos nesudaro išskirtinių aplinkybių.

3.3. Duomenų, kad atlikti įstatyme numatytą terminuotą laisvės atėmimo bausmę nuteistajai būtų per sunku, byloje nėra. Nuteistosios amžius, galimos įvairios neigiamos įkalinimo pasekmes jai ar jos šeimai savaime nereiškia, kad įstatymo sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

3.4. Šioje byloje nustatyta, kad R. T. reikalavo 14 000 Eur kyšio ir priėmė 10 000 eurų kyšio dalį, juos pasidėjo savo nuomojamame banko seife ir laikė savo žinioje. Ji pripažinta kalta padariusi BK 225 straipsnio 3 dalyje numatytą sunkų nusikaltimą, iš kurio turėjo turtinės naudos, o tai yra pirma išplėstinio turto konfiskavimo sąlyga. Antroji įstatyme nustatyta sąlyga – kad uždraustos veikos padarymo metu ir po jos padarymo nuteistoji turi turto, kurio vertė neatitinka jos teisėtų pajamų, ir šis skirtumas viršija 250 MGL dydžio sumą. Kratos metu R. T. pagal sutartis su banku valdytuose seifuose buvo rasta 530 360 eurų, 19 308JAV doleriai, 17 690 Anglijos svarai, 100 Rusijos rublių, 25 Estijos kronos, 6 Danijos kronos. Trečioji sąlyga – R. T. nepagrindė šių pinigų įsigijimo teisėtumo. Šiuo tikslu ji apgaulingai, vykstant bylos nagrinėjimui teisme ir siekdama suklaidinti teismą, siekdama išvengti išplėstinio turto konfiskavimo taikymo ji klastojo paskolos sutartis ir jas pateikė ekspertams ir teismui.

3.5. Taikant BK 72³ straipsnį nepakanka nustatyti lėšų nepagrindimo teisėtomis pajamomis, o būtina nustatyti ir įtikinamais duomenimis pagrįsti, kad lėšos gautos nusikalstamu būdu. Šioje byloje nustatyta, kad keliolika metų bankroto administratoriaus paslaugas teikianti R. T. iš vieno civilinės bylos dalyvio reikalavo didesnės negu 250 MGL vertės kyšio, gavo 10 000 Eur kyšį ir pasidėjo jį į tą patį seifą greta kitų grynųjų pinigų. Prokuratūra mano, kad iš to seka, jog nuteistoji iš nusikalstamos veikos gautus grynuosius pinigus kaupė. Ji taip pat kaupė pinigines lėšas ir bankų sąskaitose, į kurias gaudavo teisėtas pajamas. Vykstant ikiteisminiam tyrimui, 2018 m. balandžio 27 d., iš R. T. banko sąskaitos buvo išgryninta 15 000 Eur, 2018 m. balandžio 29 d. – 24 940 Eur, 2018 m. gegužės 2 d. – 58 100 Eur, 2018 m. gegužės 1 d. – 266 170,62 Norvegijos kronų (NOK) (6 t., b. I. 146-150). Gautos teisėtos pajamos specialisto išvadoje įvardintos kaip nekilnojamojo turto įsigijimo ir pragyvenimui reikalingos išlaidos, o pinigai banko seife yra pasiskolinti iš A. M.. Tačiau pinigų pasiskolinimas iš A. M. yra paneigtas rašytiniais įrodymais, R. T. baudžiamoji byla dėl paskolos sutarčių klastojimo ir panaudojimo yra nagrinėjama Vilniaus apylinkės teisme. Seifuose surastų pinigų suma ir suma, kurią R. T. bandė suklastotomis paskolos sutartimis pagrįsti kaip teisėtas pajamas, yra iš esmės tokia pati. R. T. darė naują nusikalstamą veiką tam, kad pagrįstų rastųjų seifuose pinigų teisėtumą, o tokie jos veiksmai tik sustiprina manymą, kad toks turtas gautas nusikalstamu būdu.

4. Nuteistoji R. T. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 15 d. nuosprendį ir ją išteisinti.

4.1. Apeliantė skunde nurodė, kad apygardos teismas neteisingai ir neobjektyviai vertino byloje surinktus įrodymus, nesilaikė pagrindinių baudžiamosios teisės principų ir palaikė kaltinimo poziciją. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos ir in dubeo pro reo principu, teismas privalėjo visas byloje esančias abejones vertinti jos naudai. Teismas iš esmės rėmėsi tik liudytojo V. Ž. parodymais, nors jie yra prieštaringi ir juos paneigia kita bylos medžiaga. Teismas, atlikdamas įrodymų analizę, akivaizdžiai sąmoningai sumenkino teisinančius įrodymus ir priešingai, pripažino patikimais kaltinimui reikšmingus įrodymus. Teismas daugelyje vietų sutiko su gynybos nurodytais argumentais, tačiau vėliau, pažeidžiant pagrindinius baudžiamosios teisės principus, samprotavimų ir išvedžiojimų pagalba juos paneigė.

4.2. Nuosprendyje nėra jokios gilesnės nuteistosios neva padarytų bankroto įstatymo pažeidimų analizės. Baigiamųjų kalbų metu gynyba nurodė įstatymo nuostatas ir konkrečias civilines bylas bei jose suformuotą teismų praktiką dėl taikos sutarčių patvirtinimo bankroto procese. Šios aplinkybės patvirtina, kad R. T. veiksmai buvo teisėti ir neprieštaravo susiformavusiai teismų praktikai dėl taikos sutarčių patvirtinimo. Teismas, vengdamas byloje esančių įrodymų dėl taikos sutarties proceso analizės, labai lakoniškai pasisakė dėl itin konkrečių nuteistosios parodymų apie susitarimą su V. Ž. dėl taikos sutarties pasirašymo. Teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad tariamai tik vienas liudytojas – advokatas E. L. patvirtino taikos sutarties susitarimo su V. Ž. faktą. Teismas ignoravo akivaizdžius faktus, kad apie planuotą ir rengiamą pasirašyti taikos sutartį nurodė ir patvirtino ne tik nuteistoji, bet ir pats V. Ž., liudytojas E. L., antstolių kontoros darbuotojai. Be to, apie taikos sutartį ir jos sudarymo procesą su V. Ž. kalbama ir ne viename teismo posėdžio metu išklausytame telefoniniame pokalbyje. Teismas nemotyvavo ir nenurodė, kodėl taikos sutarties sudarymas šioje situacijoje yra neteisėtas ir nepriimtinas, ypač įvertinant susiformavusią teismų praktiką.

4.3. Apeliantė mano, kad teismas skyrė neteisingą ir per griežtą bausmę. Jai buvo paskirta net 34 800 Eur bauda. Atsižvelgus į jos asmenybę, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, jai galėjo būti skirta mažesnė bauda. Paskirta bauda nėra teisinga ir proporcinga, atsižvelgiant į bylos medžiagą, surinktus įrodymus bei jos asmenybę.

4.4. Apeliantė mano, kad teismas nepagrįstai nusprendė pratęsti laikiną nuosavybės teisių apribojimą pinigams, nes tam nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Teismas paskyrė 34 800 Eur dydžio baudą, todėl yra visiškai nesuprantama, kodėl laikinas nuosavybės teisės apribojimas pratęstas dešimt kartų didesnei sumai nei baudos dydis. Teismas nemotyvavo ir nepaaiškino, kodėl pratęsia nuosavybės teisių apribojimą visai sumai.

4.5. Teismas nepagrįstai priteisė iš jos proceso išlaidas už tauriųjų metalų įvertinimą bei pervedimo į sąskaitą išlaidas. Tauriųjų metalų gaminiai, kaip pripažino pats teismas, nėra susiję su jokia nusikalstama veikla, jie nėra pripažinti nusikaltimo dalyku, neteisėtomis pajamomis ar konfiskuotinu turtu. Esant tokioms aplinkybėms, nėra jokio teisinio pagrindo šių gaminių vertinimo išlaidas pripažinti proceso išlaidomis, kadangi šie veiksmai, atlikti ikiteisminio tyrimo pareigūnų, buvo aiškiai pertekliniai ir nereikalingi. Apeliantė neprivalo patirti išlaidas, atsiradusias dėl nekvalifikuotų ir nereikalingų pareigūnų veiksmų. Įstatymų leidėjas numato galimybę pripažinti proceso išlaidomis tik tas išlaidas, kurios yra tiesiogiai susijusios su įrodytais kaltinimais. Taip pat nėra jokio pagrindo pripažinti proceso išlaidomis pervedimo į sąskaitą išlaidas, kadangi jos nebuvo būtinos ir jų buvo galima išvengti. Šiuo atveju apskritai yra neaišku, kaip šios išlaidos atsirado ir kodėl jos tokio dydžio. Šių aplinkybių nagrinėdamas bylą apygardos teismas nesiaiškino.

5. Nuteistosios R. T. gynėjas R. Girdziušas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 15 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

5.1. pabaigus ikiteisminį tyrimą dėl R. T. galimai įvykdytų nusikalstamų veikų, byloje buvo surašytas kaltinamasis aktas. Teisminio baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu prokuroras pasinaudojo procesine teise ir pateikė prašymą kaltinime nurodytas faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Naujajame kaltinime dalis faktinių aplinkybių, susijusių su vienos iš nusikalstamų veikų padarymo būdu, pasikeitė, atsirado pakitimų, kurie neabejotinai turėjo įtakos nuteistosios gynybinei pozicijai. Jame buvo išvardyti norminiai aktai, kuriuos, prokuroro manymu, pažeidė kaltinamoji. Taip pat šiame procesiniame dokumente buvo akcentuota, jog gavusi iš V. Ž. 10 000 Eur, R. T. jų tyčia neįtraukė į buhalterinę įmonės apskaitą, o pasidėjo ir laikė savo asmeniniame banko seife drauge su kitais pinigais. BPK 256 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išnagrinėjus baudžiamąją bylą, kaltinamasis gali būti pripažintas kaltu ir remiantis kaltinamajame akte pateiktu veikos kvalifikavimu. Tokia nuostata reiškia, jog kaltinamasis gali būti nuteistas ir pagal tas faktines aplinkybes, kurios išdėstytos kaltinamajame akte. Dėl to priimdamas nuosprendį teismas turėtų apsispręsti, kurias faktines aplinkybes reikėtų perkelti į nustatomąją nuosprendžio dalį, ar tas, kurios buvo išdėstytos kaltinamajame akte, ar vis dėlto tas, kurios atsirado prašyme faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis.

5.2. Palyginus tai, kaip kaltinamajame akte kyšio epizode buvo aprašytas jo padarymo būdas, kaip tas pats epizodas buvo aprašytas prašyme pakeisti esmines faktines aplinkybes, su tuo, ką parašė apygardos teismas konstatuojamojoje apkaltinamojo nuosprendžio dalyje, matosi, jog nuosprendžio nustatomoji dalis skiriasi tiek nuo kaltinamojo akto, tiek nuo prokuroro prašymo. Nuosprendyje neliko prašyme pakeisti esmines faktines aplinkybes buvusios nuorodos į tai, kad nuteistoji, gavusi iš V. Ž. 10 000 Eur, jų tyčia neįtraukė į buhalterinę įmonės apskaitą, tačiau pasidėjo ir laikė savo asmeniniame banko seife drauge su kitais pinigais. Tiesa, tokia aplinkybė nebuvo minima kaltinamajame akte, tačiau šiame akte nebuvo paminėta ir daugiau aplinkybių, kurios vėliau atsirado prokuroro prašyme keisti esmines aplinkybes ir kurios minimos nuosprendyje. Susidaro įspūdis, jog teismas, iš anksto neįspėjęs proceso dalyvių, dalį faktinių aplinkybių paėmė iš kaltinamojo akto, o kitą dalį iš prašymo ir suformulavo konstatuojamąją nuosprendžio dalį. Toks pirmosios instancijos teismo sprendimas nuosprendžio nustatomojoje dalyje nustatytas faktines aplinkybes surašyti mišriuoju būdu, nesiderina su BPK išdėstytomis taisyklėmis. BPK 255 straipsnio 2 dalis nedraudžia pačiam teismui keisti faktines aplinkybes, tačiau ši procesinė norma nustato tam tikrus apribojimus. Pagal įstatymą kaltinamasis negali būti nuteistas ne tik dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, tačiau ir dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta.

5.3. Gynybos vertinimu tai, kad R. T. 10 000 Eur tyčia neįtraukė į buhalterinę įmonės apskaitą ir juos laikė savo asmeniniame banko seife drauge su kitais pinigais, buvo svarbi faktinė aplinkybė, nes ji tam tikra prasme apibūdino, kaip buvo įvykdytas kvalifikuotas kyšininkavimas. Apygardos teismas, neįspėjęs proceso dalyvių, tokią aplinkybę pakeitė savo iniciatyva. Teismas, priimdamas nuosprendį, savo iniciatyva gali patikslinti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes arba jas pakeisti su sąlyga, jog tos aplinkybės nebūtų pakeistos iš esmės skirtingomis. Šiuo atveju būtent taip atsitiko, nors to negalėjo būti. Naujame kaltinime buvusių faktinių aplinkybių eliminavimas padarė įtaką gynybos pozicijoms. Prokuroro pareiškime pakeisti esmines faktines aplinkybes buvę teiginiai leido manyti, kad ir kaltinimas nebuvo tikras, jog 10 000 Eur iš tiesų buvo kyšio dalykas. Toks kaltinimo formulavimas leido gynybai manyti, kad realiai galbūt buvo padarytas buhalterinę apskaitą reglamentuojančių taisyklių pažeidimas, tačiau jokiu būdu nebuvo įvykdyta BK 225 straipsnio 3 dalyje numatyta nusikalstama veika. Nuosprendyje neminimas kaltinime buvęs faktas, jog tie pinigai nebuvo išleisti, atvirkščiai, jie buvo padėti į banko seifą ir ten saugiai laikomi. Gynybai buvo papildomas argumentas teigiant, kad jie būtų buvę kartu su kitais pinigais paminėti taikos sutartyje, jei tokia būtų buvusi pasirašyta, o vėliau paskirstyti kreditoriams. Jeigu toks susitarimas nebūtų pasiektas, tie pinigai galėjo būti grąžinti V. Ž., jie galėjo būti įskaičiuoti į jo skolos dengimą kitais būdais. Svarbiausias faktas šioje situacijoje buvo tas, jog pinigai niekur nedingo.

5.4. Šiuo atveju pakankamai aišku, kad jei teismas būtų iš anksto pranešęs, jog gali pakeisti aplinkybę dėl 10 000 Eur, gynyba būtų įrodinėjusi, kad pinigai buvo saugomi ne bendrovės patalpose, bet banko seife dėl to, jog saugoti juos įmonėje nebuvo saugu, kad seife jie būtų buvę iki to laiko, kol V. Ž. būtų atnešęs likusius 4 000 Eur, jog po to visa suma būtų užpajamuota ir panaudota pagal paskirtį. Toks aplinkybių pakeitimas be išankstinio proceso dalyvių įspėjimo esmingai pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą, o toks pažeidimas lėmė, jog teismas priėmė nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį.

5.5. Vilniaus apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje išvardijo teisės normas, kurias vykdydama bankroto administratoriaus atstovo funkcijas neva pažeidė R. T., tačiau daug svarbiau buvo išsiaiškinti, ar nuosprendyje minimos pinigų sumos iš tiesų yra kyšis, ar vis dėlto tai pinigai, skirti tam, kad būtų buvę galima įforminti taikos sutartį sprendimo vykdymo stadijoje. Teismas kyšininkavimo požymius R. T. veiksmuose įžvelgė dėl to, kad ji tiesiogiai savo naudai pareikalavo iš V. Ž. duoti didesnės negu 250 MGL vertės kyšį – 14 000 Eur už neteisėtą veikimą vykdant bankroto administratoriaus įgaliojimus civilinėje byloje. Tęsdama nusikalstamą veiką ji, 2017 m. lapkričio 16 d., UAB „R“ patalpose iš V. Ž., atliekančio nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, tiesiogiai savo naudai priėmė dalį reikalauto kyšio – 10 000 Eur būtent už neteisėtą veikimą vykdant bankroto administratoriaus įgaliojimus civilinėje byloje, po to, 2017 m. gruodžio 6 d. ir 2017 m. gruodžio 7 d. pokalbių telefonu metu toliau tiesiogiai savo naudai reikalavo iš V. Ž. duoti likusius 4 000 Eur. 2018 m. balandžio 5 d. pokalbio metu ji V. Ž. informavo, jog savo pažadą elgtis rizikingai jau įvykdė ir 2017 m. gruodžio 15 d. kreditorių susirinkime kreditoriams pranešė, kad V. Ž. turto neturi bei areštuotino turto nėra. Išskyręs šiuos nuteistosios elgesio momentus, teismas privalėjo ne tik pasistengti, kad jie atitiktų byloje esančias faktines aplinkybes, bet ir pasirūpinti, jog tie faktai būtų paremti jokių abejonių nekeliančiais įrodymais. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, priešingai, jis gali būti paremtas tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados.

5.6. Sprendžiant klausimą dėl BK 225 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos būtina byloje esančiais įrodymais patvirtinti, jog kaltininkas suvokia nusikalstamos veikos pobūdį ir nori taip veikti, t. y nustatyti tiesioginės tyčios požymius. Šioje byloje kaltinimui nepavyko pateikti neginčytinų įrodymų, patvirtinančių, kad R. T., veikdama tiesiogine tyčia, už neteisėtą veikimą tiesiogiai savo naudai reikalavo 14 000 Eur kyšio ir jo dalį – 10 000 Eur paėmė. Dalį aplinkybių pirmosios instancijos teismas nustatė gana tiksliai, tačiau vėlesnės faktinių duomenų interpretacijos, duomenų pripažinimo įrodymais klausimai leidžia teigti, kad apygardos teismas priėmė neteisingą nuosprendį.

5.7. Teismas pažymėjo, jog surinkti įrodymai patikimai patvirtina, kad R. T. reikalavo iš V. Ž. sumokėti 14 000 Eur, o 2017 m. lapkričio 16 d. iš V. Ž., teismo sprendimu (iš tikrųjų prokuroro nutarimu) vykdančio teisėsaugos užduotį, ji priėmė dalį reikalautų sumokėti pinigų – 10 000 Eur grynais pinigais. Atliekant kratą šie pinigai buvo rasti R. T. naudojamame seife Nr. 144, esančiame banke „Citadele“. Teismas sutiko, jog tokias faktines aplinkybes patvirtinantys įrodymai iš esmės sutampa tarpusavyje, patvirtina ir papildo vienas kitą, šios aplinkybės nėra ginčijamos, dėl jų nustatymo teismui jokių abejonių nekilo, tad jos yra įrodytos. Taip pat teismas pripažino, kad išnagrinėjus baudžiamąją bylą teisiamajame posėdyje nepasisekė rasti aiškius atsakymus į visus bylai aktualius klausimus. Teismas konstatavo, jog vienareikšmiškai nustatyti, kodėl R. T. reikalavo iš V. Ž. sumokėti 14 000 Eur, kokia buvo jos reikalautų sumokėti ir sumokėtų pinigų paskirtis, ar šių pinigų sumokėjimas buvo siejamas su kokių nors jos veiksmų atlikimu, jei taip, kaip šie veiksmai vertintini, nepavyko, kadangi faktiniai duomenys dėl šių dalykų yra prieštaringi, o esančių prieštaravimų išnaudojus visas procesines galimybes pašalinti nepavyko. Gynybos vertinimu apygardos teismas, pripažinęs, kad išnaudojus visas procesines galimybes prieštaravimų dėl esminių bylos aplinkybių pašalinti nepavyko, juos turėjo vertinti R. T. naudai, bet pasielgė priešingai.

5.8. Teismas laikė, kad pagrindiniai byloje tirtų įvykių dalyviai – nuteistoji R. T. ir liudytojas V. Ž., yra suinteresuoti bylos baigtimi. Taigi teismas turėjo nuodugniau pasvarstyti, kokių tikslų kiekvienas iš jų siekia procese, derėjo vertinti ne atskirus faktus, o jų visumą, kuri būtų atskleidusi V. Ž. parodymų nepatikimumą. Aplinkybė, jog pagrindinis V. Ž. motyvas dėti visas įmanomas pastangas, kad prieš R. T. būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl neva reikalaujamo kyšio, išryškėja paanalizavus jo finansinę situaciją. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2- 1599-571/2016 iš V. Ž. buvo priteista BUAB „M“ 37 847 Eur. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs apeliacinę bylą pagal V. Ž. skundą, apylinkės teismo sprendimą pakeitė ir 2017 m. gegužės 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-177-657/2017 iš V. Ž. žalos atlyginimui bankrutavusiai UAB „M“ priteistą sumą sumažino iki 30 939,58 Eur, taip pat buvo iš atsakovo priteista 908 Eur žyminio mokesčio ir 8,40 Eur proceso išlaidų. Vykdomasis dokumentas dėl šios sumos išieškojimo iš V. Ž. 2017 m. liepos 10 d. buvo pateiktas vykdyti antstolio A. A. kontorai. Neišspręstų finansinių problemų liudytojas turėjo ir daugiau. Nekilnojamam turtui, nuosavybės teise priklausančiam V. Ž. ir D. Ž., buvo taikomas teismų paskirtas areštas. Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 19 d. nutartimi V. Ž. bendrovei „M“ iškelta bankroto byla. Anot R. T., tokių bankroto bylų, iškeltų liudytojo įmonėms, buvo ir daugiau. Nuteistoji teisme nurodė, kad siekdamas išvengti prievolių vykdymo, V. Ž. turimą turtą slėpė įformindamas jį artimųjų vardu. V. Ž. parodymai turėjo būti vertinami itin atsargiai, nes juos davė asmuo ypač suinteresuotas išvengti 30 939,58 Eur žalos atlyginimo, 908 Eur žyminio mokesčio ir 8,40 Eur proceso išlaidų mokėjimo. Jei V. Ž. būtų rūpėję atsiskaityti su BUAB „M“, pinigus jis galėjo nunešti antstoliui ar pervesti į UAB „R“ sąskaitą, bet jis juos grynaisiais nunešė R. T. ir vėliau tą faktą pateikė kaip dalies kyšio įteikimą asmeniui, prilygintam valstybės tarnautojui. Gynybos manymu V. Ž. siekė Specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – STT) pagalba išvengti priteistosios sumos mokėjimo.

5.9. V. Ž. suinteresuotumą apkalbėti R. T. rodo ir jo parodymų kaita. Retrospektyvinė jo pasakojimų analizė pakankamai aiškiai demonstruoja, kad liudytojo parodymai nebuvo nuoseklūs. Priešingai, jie keitėsi R. T. kaltinančia linkme. Teisme nepavyko pašalinti liudytojo parodymuose buvusio nenuoseklumo ir netgi prieštaravimų. Teismas privalėjo liudytojo parodymus tikrinti ir aiškintis, ar V. Ž. pasakojimą patvirtina informacija, gauta iš kitų šaltinių, ar informacija gauta įstatymų nustatyta tvarka. Teismas posėdyje tyrė nuteistosios ir liudytojo V. Ž. pokalbių telefonu įrašus, vaizdo ir kalbų įrašus, padarytus jų susitikimų metu bei padarė išvadą, kad tai yra pakankamai patikima informacija. Gynyba prieštarauja šiai teismo išvadai. Byloje nustatyta, kad V. Ž. nuo 2017 m. spalio 31 d. vykdė teisėsaugos institucijos užduotį, nes jam buvo leista atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus. Jis žinojo, jog jo bendravimas su bankroto administratoriaus atstove yra fiksuojamas techninėmis priemonėmis, suvokė, kad pokalbių ir vaizdų įrašai bus naudojami ikiteisminiame tyrime. Jam tapus nusikalstamos veikos imitavimo veiksmo (toliau – NVIV) dalyviu jo suinteresuotumas proceso baigtimi niekur nedingo, jis ir toliau, manydamas, jog tai leis išvengti skolos mokėjimo, norėjo įtikinti ikiteisminio tyrimo pareigūnus bei prokurorą savo versijos pagrįstumu. Žinodamas, jog jis niekada nemokės 4 000 Eur, liudytojas toliau kūrė įvairias versijas, sugalvodavo įvairiausias priežastis, kad tik nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai tęstųsi toliau.

5.10. Teismui derėjo įvertinti ar atliekant NVIV gautą informaciją buvo pagrindas laikyti duomenimis, gautais įstatymų nustatyta tvarka. Teismas, atkreipęs dėmesį į kai kuriuos procedūrinius trūkumus įforminant BPK 159 straipsnyje numatytą procesinės prievartos priemonę, juos interpretavo ne R. T. naudai, nors turėjo visus pagrindus kritiškai vertinti tokios priemonės metu gautus duomenis. Šioje byloje leidimas V. Ž. atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus buvo suteiktas prokuroro nutarimu. Tokią išimtį prokuroras turi tik neatidėliotinais atvejais. Tai reiškia, jog prokuroro sprendimas gali būti priimtas tik tada, jei kreipimasis į ikiteisminio tyrimo teisėją su prašymu leisti asmeniui atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus užtruks, o toks delsimas gali pakenkti veiksmo sėkmei. Byloje nebuvo sąlygų, kurios būtų vertusios prokurorą nesikreipti į ikiteisminio tyrimo teisėją, o pačiam nuspręsti taikyti procesinės prievartos priemonę ir susidaro įspūdis, kad taip buvo siekiama išvengti teisminės NVIV taikymo kontrolės.

5.11. Prokuroro 2017 m. spalio 31 d. nutarime rašoma, jog procesinis dokumentas priimtas dėl to, kad pareiškėjas V. Ž. per valandą iš Kauno turi nuvykti į Vilnių ir ten ne tik aptarti reikalaujamo kyšio sąlygas, bet ir perduoti kyšį. Nutarime nurodyti duomenys yra neteisingi. Tos dienos telefoninio pokalbio įraše girdisi, kad V. Ž. tik 13.30 val. užsimena, jog lyg buvo kalbėję apie susitikimą, o R. T. į tai atsako, kad ji dabar užimta, tačiau jei viską turi, gali atvažiuoti, nes ji niekur nedings. Iš bylos medžiagos matosi, kad prokuroras 2017 m. spalio 31 d. kreipėsi į ikiteisminio tyrimo teisėją, nes tą pačią dieną buvo priimta nutartis, kuria buvo leista nuo 2017 m. spalio 31 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. klausytis V. Ž. pokalbių telefonu. Pokalbis aprašytas NVIV atlikimo protokole, tačiau prokuroro nutarimas, toks, koks yra byloje, tuo metu negalėjo būti priimtas, kadangi to pokalbio metu tik aptariamas susitikimo laikas. Tuo tarpu nutarime rašoma apie tai, jog susitikimas turi vykti po valandos, nors pokalbio dalyviai 13 val. 30 min. kalba apie susitikimą, kuris turėtų įvykti po dviejų su puse valandų. Pokalbio metu R. T. pasako, kad V. Ž. galėtų atvažiuoti, jeigu viską turi. Prokuroras negalėjo nežinoti, kad V. Ž. 2017 m. spalio 31 d. neturėjo nieko, tačiau nutarime parašė, jog V. Ž. nedelsdamas turi perduoti kyšį. Kitame įraše užfiksuoti R. T. žodžiai apie tai, kad ji nesupranta, kodėl V. Ž. atvažiavo, kodėl jis gaišina laiką, kurie liudija, jog ji nevertė V. Ž. per valandą atvažiuoti į Vilnių. 2017 m. spalio 31 d. kyšis negalėjo būti įteiktas, nes tą dieną nebuvo pinigų. Šios aplinkybės leidžia abejoti prokuroro priimto nutarimo pagrįstumu ir tai lemia priemonės taikymo metu gauti duomenys negali būti laikomi teisėtais.

5.12. Prokuroro nutarimu atliekant NVIV V. Ž. buvo leista daryti ne tik garso, bet ir vaizdo įrašus. Vykdamas į susitikimą V. Ž. turėjo vaizdo ir garso įrašymo įrangą, kuria buvo fiksuojamas jo ir R. T. 2017 m. spalio 31 d. susitikimas. Ikiteisminio tyrimo teisėjas 2017 m. lapkričio 2 d. nutartimi patvirtino prokuroro nutarimu taikytus NVI veiksmus: leidimą V. Ž. bendrauti su R. T., galimybę tartis su ja dėl perduotino kyšio sumos, sąlygų ir aplinkybių, leidimą perduoti iš jo reikalauto dydžio kyšį, bet nepatvirtino prokuroro leidimo daryti vaizdo bei garso įrašus. BPK 160 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog jei slapto sekimo metu norima daryti vaizdo ar garso įrašą arba filmuoti, tai turi būti numatyta ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje. Prokuroras byloje esančios ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties, kuria nesuteiktas leidimas daryti vaizdo ir garso įrašus, neapskundė. Tai reiškia, jog byloje galėjo būti naudojami tik tie prokuroro sprendimu taikytos procesinės prievartos priemonės metu gauti rezultatai, dėl kurių nutarties rezoliucinėje dalyje pasisakė ikiteisminio tyrimo teisėjas. Taigi NVIV atlikimo metu gautų duomenų negalima laikyti teisėtai gautais. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartis nėra visiškai tiksli ir iš jos turinio galima daryti išvadą, jog ikiteisminio tyrimo teisėja patvirtino naudotos prievartos priemonės teisėtumą, nes turėjo būti nurodytas konkretus informacijos rinkimo būdas.

5.13. Gynybos vertinimu teismas nepagrįstai rėmėsi kasacinio teismo byla Nr. 2K-285-976/2018, nes ši byla nėra tapati nagrinėjamai situacijai. Kasacinio teismo nagrinėtoje byloje ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje buvę netikslumai, susiję su tuo, jog nebuvo tiesiogiai nurodytas asmuo, prieš kurį imituojama nusikalstama veika. Nagrinėjamu atveju ikiteisminio tyrimo teisėja nutarties rezoliucinėje dalyje nepatvirtino galimybės garso bei vaizdo įrašymo priemonėmis fiksuoti susitikimo eigą. Apygardos teismui derėjo vadovautis panašia nagrinėjamam atvejui byla Nr. 2K-154-1073/2020, kurioje nurodyta, kad rezoliucijoje nėra suformuluotas leidimas nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo metu naudotis techninėmis priemonėmis, fiksuojančiomis garsą ir vaizdą. nesant duomenų, jog nagrinėtoje byloje buvo patvirtintas prokuroro leidimas naudoti garso ir vaizdo įrašymo įrangą, visi duomenys, gauti byloje panaudojus vaizdo ir garso įrašymo įrangą, negali būti laikomi duomenimis, gautais teisėtu būdu. Dėl to duomenys, užfiksuoti atitinkamuose NVIV atlikimo protokoluose, negali būti pripažinti įrodymais BPK 20 straipsnio prasme.

5.14. Baudžiamojo proceso įstatymas asmenims, atliekantiems nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, draudžia provokuoti asmenį padaryti nusikaltimą. Gynybos vertinimu duomenų, jog R. T. buvo provokuojama paimti kyšį, yra pakankamai. Apygardos teismas konstatavo, kad 2017 m. lapkričio 16 d. R. T. iš V. Ž., teismo sprendimu ikiteisminio tyrimo byloje vykdančio teisėsaugos užduotį, tiesiogiai savo naudai priėmė dalį reikalauto kyšio – 10 000 Eur už neteisėtą veikimą vykdant bankroto administratoriaus įgaliojimus civilinėje byloje. Toks teismo nustatytas faktas rodo, jog tą dieną teisėsaugos pareigūnai žinojo, kad pinigai paimti ir daugiau pinigų nebus duota. Įteiktų pinigų kupiūrų numeriai buvo surašyti, tačiau pinigai nebuvo apdoroti jokiomis specialiomis priemonėmis, todėl nebuvo jokių realių galimybių sekti jų judėjimo kelius. Tolesni neviešo pobūdžio veiksmai neturėjo jokios procesinės prasmės, išskyrus vieną – siekį sulaukti aiškios informacijos, jog 10 000 Eur yra ne suma, skirta taikos sutarties sudarymui, bet tai yra kyšis. Kadangi pinigų paskirtis nuo pat 2017 m. spalio 31 d. V. Ž. parodymų buvo aiški – jie buvo skirti taikos sutarties sudarymui, kažkokios naujos aplinkybės nepaaiškėjo. Dėl to nesuprantamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų elgesys, kai 2017 m. lapkričio 16 d. jie nesulaikė R. T.. Pareigūnai suvokė, jog turimi duomenys nėra tokie, kurie leistų teigti, kad iš tiesų buvo paimta dalis kyšio. BPK 2 straipsnyje aiškiai nustatyta, jog prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Teismų praktikoje nurodyta, kad neviešo pobūdžio procesiniai veiksmai turi būti nutraukiami surinkus pakankamai nusikalstamos veikos įrodymų, leidžiančių pradėti ir vykdyti ikiteisminį tyrimą. BK 225 straipsnio 3 dalyje numatyta veika yra formali, ji laikoma baigta nuo bet kurios iš toje dalyje nurodytos veikos padarymo. 2017 m. lapkričio 16 d. buvo paimti pinigai ir niekas netrukdė užbaigti 2017 m. spalio 31 d. pradėtą operaciją. Visgi nevieši proceso veiksmai buvo tęsiami toliau ir tai reiškia, kad nebuvo aišku, ar R. T. paėmė kyšį. Tęsiant procesinius veiksmus buvo siekiama, kad galbūt pavyks R. T. išprovokuoti ir ji pasakys ką nors tokio, kas leis tvirtinti, jog versija apie kyšio reikalavimą buvo pagrįsta ir teisinga. Tačiau net 2018 balandžio mėn. nebuvo gauta patikimų duomenų, jog R. T. reikalauja ne pinigų, kurie būtų panaudoti sudarant taikos sutartį, bet siekia gauti kyšį. Teisiškai nepaaiškinamu NVIV tęsimu buvo siekiama ne išaiškinti nusikalstamą veiką ar jį darančius asmenis, tačiau R. T. buvo provokuojama tikintis, kad baigsis jos kantrybė ir ji padarys kažką, kas leis be jokių išlygų apkaltinti ją padarius BK 225 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą.

5.15. Teismas konstatavo, kad R. T. tiesiogiai savo naudai pareikalavo iš V. Ž. duoti didesnės negu 250 MGL vertės kyšį – 14 000 Eur už neteisėtą veikimą vykdant bankroto administratoriaus įgaliojimus civilinėje byloje, nors drauge ir pripažino, jog tie veiksmai buvo susiję su pažadu, kad bus sudaryta taikos sutartis civilinėje byloje, nors ir žymiai mažesnei sumai nei iš V. Ž. yra priteista Marijampolės rajono apylinkės teismo sprendimu. Iš V. Ž. parodymų ikiteisminio tyrimo pradžioje matosi, kad nenorėdamas mokėti teismo iš jo priteistų 30 939 Eur, jis pats pasiūlė R. T. pasirašyti taikos sutartį ir duoti žalos atlyginimui 10 000 Eur. R. T., pasitarusi su kreditoriais, pareikalavo 14 000 Eur, o V. Ž. suprato, kad tokios sumos reikia kreditoriams padarytai žalai atlyginti. Beje, 2017 m. lapkričio 16 d. įteikus R. T. 10 000 Eur, visos tolesnės jos ir V. Ž. diskusijos vyko būtent dėl 4 000 Eur, nes tai buvo ta suma, kurios trūko taikos sutarties pasirašymui. Ta suma buvo žinoma ir kreditoriams. Byloje yra duomenys apie BUAB „M“ kreditorių susirinkimą, įvykusio 2018 m. sausio 26 d., kuriame buvo nuspręsta V. Ž. skolą pardavinėti varžytynėse už pradinę 14 868,34 Eur kainą, t. y. praktiškai tą pačią sumą, kurią sumokėjus su V. Ž. būtų buvusi pasirašyta taiko sutartis. Taip pat susirinkime buvo nuspręsta nepavykus parduoti skolos pirmose varžytynėse vėliau ją pardavinėti už 4 460,50 Eur, dar vėliau – už 1 115,13 Eur, po to už didžiausią pasiūlytą kainą. Apie tokį pardavimą ir kainas buvo žinoma pagrindiniams kreditoriams – VSDF Marijampolės skyriui ir VĮ „Turto bankas“.

5.16. Taikos sutarties sudarymas visiškai neprieštaravo civiliniams įstatymams. R. T. ir V. Ž. derybos dėl taikos sutarties pasirašymo atitiko Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.162 straipsnyje numatytą sutarties sudarymo tvarką. Viename iš įrašytų pokalbių R. T. labai aiškiai pasako, jog ji nenori pasirašyti sutarties iki to laiko, kol V. Ž. nesumokės pinigų, kadangi kitaip jai ir vėl reikėtų su juo bylinėtis iki begalybės. Akivaizdu, jog 14 000 Eur tomis aplinkybėmis, kurios buvo susiklosčiusios 2017 metų gale, buvo daugiau nei pakankama suma, kadangi nebuvo jokių realių galimybių gauti iš V. Ž. daugiau, nes jis turėjo finansinių problemų. Be to, teisinės bankroto procedūros vertė R. T. skubėti pabaigti bankroto procedūrą, nes nebaigusi vienos įmonės bankroto, ji negalėjo tikėtis gauti kitas bankrutuojančias įmones. Taigi akivaizdu, kad ji vertė V. Ž. ne duoti jai kyšį, bet vykdyti prievolę. Neatsitiktinai 2018 m. kovo 13 d. ji V. Ž. pasako, jog ji nespaudžia jo, ji save įvarė į kampą. Pirmosios instancijos teismas be reikalo kritiškai vertino liudytojo E. L. parodymus apie tai, jog jam buvo žinoma, kad bus pasirašoma taikos sutartis, jog V. Ž. turi atvežti pinigus ir pan. Iš šio liudytojo paaiškinimo teisme visiškai aišku, kad V. Ž. atvežti 10 000 Eur nebuvo kyšio dalis. Beje, ir tų pinigų paėmimo aplinkybės – nurodymas V. Ž. kelis kartus garsiai skaičiuoti pinigus, leidžia galvoti, jog taip kyšis neimamas.

5.17. Nepagrįstas ir sprendimas nuteisti R. T. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį. Šioje byloje vien dėl ginklo pobūdžio, šaudmenų skaičiaus, šių daiktų radimo vietos buvo pagrindas takyti BK 37 straipsnį ir atleisti R. T. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo. Nuteistoji yra itin garbingo amžiaus, todėl akivaizdu, jog nei ji, nei nuosprendyje nurodyti daiktai nekelia tokio pavojaus, jog reikėtų ją nuteisti. Vien šaunamojo ginklo ir šaudmenų suradimo kaltininko gyvenamojoje vietoje faktas savaime nesuponuoja jo kaltės dėl BK 253 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo padarymo. Šiuo atveju būtina nustatyti ir tai, kad asmuo suprato, jog neteisėtai, neturėdamas leidimo, laiko šaunamąjį ginklą ir šaudmenis, bei norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Byloje nebuvo paneigta R. T. versija apie tai, jog ginklas priklausė jos seniai mirusiam sūnui, apie ginklo buvimą ji buvo pamiršusi. Tokius jos parodymus patvirtina ir objektyviai nustatytos aplinkybės. Ginklo radimo vieta demonstruoja, kad ginklas nebuvo naudojamas, jo buvimas nekėlė jokio pavojaus nei aplinkiniams, nei apskritai visuomenei. R. T., jeigu nebūtų pamiršusi apie ginklą, galėjo iki 2014 m. liepos 1 d. kreiptis dėl leidimo jį laikyti ir neabejotinai leidimą būtų gavusi. Dėl to visiškai aišku, kad tiesioginės tyčios laikyti ginklą nuteistosios veiksmuose nebuvo.

6. Atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta.

7. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjai prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti, o prokuroras prašė prokuratūros apeliacinį skundą atmesti, o nuteistosios ir jos gynėjų apeliacinius skundus atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistosios gynėjo skundas atmetamas, prokuroro skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 1, 4 punktai).

8. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi skundžiamo nuosprendžio motyvus bei apeliacinių skundų argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir pagrįstai pripažino R. T. kalta dėl BK 225 straipsnio 3 dalyje ir BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo. Vis gi spręsdamas dėl BK 72³ straipsnyje reglamentuoto išplėstinio turto konfiskavimo netaikymo pirmosios instancijos teismas neturėjo dalies reikšmingų duomenų, neteisingai įvertino taikytą įstatymą ir faktines aplinkybes, ir tai sutrukdė teismui priimti teisingą sprendimą. Taip pat apygardos teismas nepagrįstai iš R. T. priteisė tauriųjų metalų gaminių ir brangakmenių įvertinimo išlaidas bei kratų metu rastų grynųjų pinigų pervedimo į STT depozitinę banko sąskaitą išlaidas.

Dėl kaltinime nurodytų aplinkybių pakeitimo teisėtumo.

9. Apeliaciniame skunde nuteistosios gynėjas ginčija BPK 256 straipsnio 1 dalies taikymą, nes pirmosios instancijos teismas į nuosprendžio nustatomąją dalį įrašė faktines aplinkybes tiek nurodytas kaltinamajame akte, tiek prokuroro prašyme kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, o toks „mišrus“ nustatomosios dalies surašymas prieštarauja BPK 256 straipsnio 1 daliai; dalis teismo nuosprendyje nurodytų faktinių aplinkybių yra iš esmės skirtingos ir tai turėjo įtakos nuteistosios gynybinei pozicijai. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais argumentais.

10. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstitucijos reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja tai, kad teismas turi teisingai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, teisingai pritaikyti baudžiamuosius įstatymus (Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d., 2000 m. rugsėjo 19 d., 2001 m. vasario 12 d., 2003 m. birželio 10 d., 2006 m. sausio 16 d., 2008 m. gegužės 28 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai).

11. BPK 256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prokuroras ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Šiame prašyme turi būti išdėstytos šios iš esmės skirtingos faktinės aplinkybės. Teismas, gavęs tokį prašymą, taip pat tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis, apie tai nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą, nuosprendyje gali būti paliekamos ir kaltinamajame akte nurodytos veikos faktinės aplinkybės.

12. Kolegijos nuomone, BPK 256 straipsnio 1 dalies nuostata, kad „išnagrinėjus baudžiamąją bylą, nuosprendyje gali būti paliekamos ir kaltinamajame akte nurodytos veikos faktinės aplinkybės“, aiškinant sistemiškai BPK 255 straipsnio, 256 straipsnio 1 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto kontekste, turi būti aiškinama kaip suteikianti teisę teismui nuosprendžio nustatomojoje dalyje panaudoti tiek kaltinamajame akte, tiek prokuroro prašyme kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis nurodytas faktines aplinkybes, priklausomai nuo to, kokios tikrosios nusikalstamos veikos aplinkybės buvo nustatytos bylą nagrinėjant teisme. Tokią išvadą pagrindžia ir šie motyvai:

12.1. Viena esminių kaltinamojo teisių yra teisė į gynybą, kuriai užtikrinti yra skirtas ir BPK 256 straipsnis. Jeigu nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme kaltinamajam iš anksto nepranešama apie kaltinimo pakeitimo galimybę, kaltinamojo teisė į gynybą yra suvaržoma, nes kaltinamasis turi teisę žinoti kaltinimo pobūdį bei pagrindą, kad būtų pakankamai laiko bei galimybių pasirengti gynybai (kasacinė byla 2K-7-198/2008). Teisė žinoti, kuo kaltinamasis yra kaltinamas, yra viena iš pagrindinių BK 22 straipsnio 2 dalyje numatytų kaltinamojo teisių, kuri apima tiek formalųjį – pranešimo apie įtarimą ar kaltinamojo akto įteikimo – kriterijų, tiek materialųjį – aiškaus, suprantamai suformuluoto ir BPK 187 ir 219 straipsnių reikalavimus atitinkančio turinio pranešimo apie įtarimą ar kaltinamojo akto – kriterijų. Visas procesas vyksta siekiant išsiaiškinti, ar kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką, kuri aprašyta kaltinime. Kaltinamasis aktas ir jame aprašyti asmens veiksmai (kaltinimas) yra bylos nagrinėjimo ašis. Kaltindamas asmenį nusikalstamos veikos padarymu prokuroras teigia, kad kaltinamasis konkrečiu metu, konkrečioje vietoje, konkrečiais veiksmais padarė nusikaltimą. Prokuroro pareiga yra įrodyti, kad kaltinamojo veiksmai yra nusikalstami ir šiai prokuroro pareigai sėkmingai vykdyti svarbus tiksliai ir aiškiai surašytas kaltinimas. Gindamasis kaltinamasis gali dėl kaltinimo pateikti savo poziciją, teigti, kad jis nebuvo toje vietoje ar tuo laiku, jam inkriminuotų veiksmų nepadarė ar jo veiksmai turėjo kitokią prasmę, ar teikti kitokius motyvus dėl savo nekaltumo, mažesnės kaltinimo apimties ar kitokių jo teisiniam statusui svarbių aplinkybių. Rungtyniškame procese viešame teismo posėdyje nagrinėjant įrodymus ir vykdant teismo konstitucinę pareigą teisingai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes ir teisingai pritaikyti baudžiamuosius įstatymus, gali paaiškėti, kad kaltinamajame akte prokuroro nurodytos faktinės aplinkybės nėra tikslios, o nusikalstama veika buvo padaryta kitokiomis faktinėmis aplinkybėmis. Įstatymų leidėjas numatė galimą tokią situaciją ir suteikė galimybę prokurorui ar nukentėjusiajam pateikti prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, o toks prašymas tampa tokios pat procesinės reikšmės, kaip ir kaltinamasis aktas. Jo tikslas yra pranešti kaltinamajam, nuo kokių faktinių aplinkybių jis turi gintis. Susidarius situacijai, kuomet byloje yra du kaltinimai su skirtingai ar iš dalies skirtingai aprašytomis esminėmis nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėmis, kuriuo iš jų gali vadovautis teismas priklauso nuo to, ar yra užtikrinamos kaltinamojo teisės, ir kokius reikalavimus įstatymas kelia teismo nuosprendžio nustatomajai daliai.

12.2. Teismų praktikoje yra nurodyta, kad kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių pakeitimas teisme gali būti nesusijęs su kitokiu veikos kvalifikavimu ar griežtesnės bausmės skyrimu, tačiau vis dėlto gali turėti įtakos kaltinamojo teisės į gynybą įgyvendinimui. Tai gali būti tiek nusikalstamų veiksmų (neveikimo) apimties plėtimas, tiek laiko, vietos, būdo ar kitų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių pakeitimas. Sprendžiant, ar pakeistos faktinės aplinkybės suvaržytų kaltinamojo teisę į gynybą, būtina atsižvelgti į keistinų faktinių aplinkybių pobūdį ir į kitas bylos aplinkybes, reikšmingas kaltinamojo teisės į gynybą užtikrinimui. Tais atvejais, kai pakeistos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės neturi įtakos nei veikos kvalifikavimui ar bausmės skyrimui, nei kitaip suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą, jos nepripažįstamos esminėmis BPK 255, 256 straipsnių prasme ir teismas jas gali keisti savo iniciatyva, net nepranešęs apie tai kaltinamajam ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams. Tais atvejais, kai teismas savo iniciatyva pakeičia kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes arba jos kvalifikavimą neįspėjęs apie tai gynybos, teisės į gynybą suvaržymas paprastai konstatuojamas, kai yra pagrindas manyti, jog gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ar kvalifikavimo galėtų būti iš esmės kitokia. Kolegijos nuomone, motyvuodama, kad dėl pasikeitusių faktinių aplinkybių gynyba galėjo būti kitokia, gynyba negali apsiriboti deklaratyviais teiginiais. Tokiu atveju apeliaciniame skunde gynyba turi pateikti aiškius ir konkrečius argumentus, įtikinančius, kad gynyba iš ties galėjo būti kitokia. Teisingam sprendimui svarbu ir tai, kad teismų praktikoje nurodyta, jog kai teismas šalina iš kaltinimo tam tikras faktines aplinkybes ar perkvalifikuoja nusikalstamą veiką ne savo iniciatyva, bet atsižvelgdamas į kaltinamojo ar jo gynėjo teismo proceso metu ar apeliaciniame skunde pateiktą prašymą ir (ar) argumentus, išankstinis proceso dalyvių įspėjimas apie galimus kaltinimo keitimus praranda savo teisinę reikšmę teisei į gynybą užtikrinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-51-788/2021).

12.3. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikalstamos veikos aprašymą nuosprendyje lemia baudžiamajame įstatyme numatyti nusikalstamos veikos sudėties požymiai ir įrodymais nustatytos faktinės aplinkybės. Kiekvienas baudžiamajame įstatyme aprašytas nusikalstamos veikos požymis turi savo tiek teisinį, tiek faktinį, gyvenimišką turinį, kuris turi būti nustatytas ir aprašytas nuosprendžio nustatomojoje dalyje. Veikos padarymo vieta, laikas, būdas šioje nuosprendžio dalyje nurodomi visada, o kitos faktinės aplinkybės aprašomos tiek, kiek jų aprašymo reikalauja nusikalstamos veikos sudėtis. Apkaltinamojo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodomos nusikalstamos veikos padarymo faktinės aplinkybės, turinčios reikšmę baudžiamosios atsakomybės klausimo sprendimui, jeigu jos nuosprendyje pripažintos įrodytomis, negali iš esmės skirtis nuo nusikalstamos veikos aprašymo kaltinamajame akte ar nustatyta tvarka teisme pakeisto kaltinimo (BPK 256 straipsnis). Jos turi būti išdėstytos glaustai, tiksliai, teismas turi nurodyti kaltinamojo veikos apimtį, nusikalstamos veikos stadiją, aplinkybes, apibūdinančias konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius, kitus nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir bausmės parinkimui reikšmingus faktus bei aplinkybes. Pasitaiko, kad kaltinime būna nurodytos su inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymiais nesusijusios faktinės aplinkybės, faktinės aplinkybės, kurios neaprašo jokio inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymio ir neturinčios reikšmės teisiniam veiksmų vertinimui, pavyzdžiui taikomos nusikalstamos veikos sudėčiai esant formaliai yra aprašomos pasekmės, aprašomi kaltinamojo veiksmai, buvę iki nusikalstamos veikos padarymo ar po jo ir kiti atvejai. Tokių požymių neįrašymas į teismo nuosprendžio nustatomąją dalį nėra BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimas.

12.4. Taigi, šie argumentai veda teisėjų kolegiją prie išvados, kad teismas nuosprendžio nustatomojoje dalyje turi nurodyti tikrąsias nusikalstamos veikos padarymo faktines aplinkybes ir jeigu vienos tikrai įvykusios aplinkybės yra nurodytos kaltinamajame akte, o kitos – prokuroro prašyme kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, tai teismas gali paimti ir nuosprendžio nustatomojoje dalyje dalį aplinkybių nurodyti iš kaltinamojo akto, o dalį iš prokuroro prašymo kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Tokiu atveju teisė į gynybą bus užtikrinta, kadangi gynyba žinos, kokios aplinkybės, nurodytos arba kaltinamajame akte, arba prokuroro prašyme, yra inkriminuojamos kaltinamajam ir kad gintis reikia nuo jų visų, nes pagal BPK 256 straipsnio 1 dalį išnagrinėjus baudžiamąją bylą nuosprendyje gali būti paliekamos ir kaltinamajame akte nurodytos veikos faktinės aplinkybės. Taigi, toks BPK 256 straipsnio 1 dalies aiškinimas atitinka tiek teismo pareigą nustatyti tikrąsias nusikalstamos veikos aplinkybes, tiek užtikrina kaltinamojo teisę į gynybą.

13. Apeliaciniame skunde gynyba nurodė, kad 2021 m. vasario 19 d. prokuroro prašyme kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis (t. 23, b. l. 1-2) atsirado dvi naujos faktinės aplinkybės, kurios turėjo įtakos kaltinamosios gynybinei pozicijai: prokuroro prašyme nurodyti R. T. pažeisti teisės aktai ir tai, kad gavusi iš Ž. Ž. 10 000 eurų R. T. jų tyčia neįtraukė į buhalterinę apskaitą, o pasidėjo ir laikė asmeniniame banko seife, kas, gynybos nuomone, yra nusikaltimo padarymo būdas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nėra aplinkybės apie 10 000 eurų neįtraukimą į buhalterinę apskaitą ir jų pasidėjimą bei laikymą asmeniniame banko seife. Taip teismas pats savo iniciatyva, apie tai neįspėjęs kitų proceso dalyvių pakeitė esminę faktinę aplinkybę iš esmės skirtinga. Kadangi prokuroro pareiškime buvę teiginiai leido manyti, kad ir kaltinimas nebuvo tikras, kad 10 000 eurų yra kyšio dalykas, toks formulavimas leido gynybai manyti, kad realiai buvo padarytas buhalterinę apskaitą reglamentuojančių taisyklių pažeidimas. Tai, kad pinigai nebuvo išleisti, o padėti į asmeninį banko seifą ir ten laikomi, gynybai buvo argumentas teigiant, kad pinigų klausimas būtų buvęs išspręstas pasirašant taikos sutartį, o vėliau pinigai būtų paskirstyti kreditoriams, o taikos sutarties nepasirašius jie būtų grąžinti V. Ž.. Jei teismas būtų įspėjęs, kad pakeis aplinkybę dėl pinigų, gynyba būtų įrodinėjusi, kad pinigai buvo saugomi ne bendrovės patalpose, o banko seife, dėl saugumo. Tokie gynybos argumentai neatitinka faktinės situacijos ir BPK 256 straipsnio 1 dalies bei 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo reikalavimų.

13.1. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio 52 lape (t. 23, b. l. 67) nurodė, kad nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašydamas teismo nustatytos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes remiasi 2021 m. vasario 19 d. prokuroro prašyme nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, taigi teismas nesirėmė kaltinamajame akte aprašytomis faktinėmis aplinkybėmis ar „mišrios“ nustatomosios dalies neaprašė. Teismas motyvavo, kad nustatomojoje dalyje patikslino kai kurias kaltinimo formuluotes siekdamas aiškesnio pripažintų įrodytomis faktinių aplinkybių dėstymo ir pašalino besikartojančias faktines aplinkybes. Tokie teismo veiksmai atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto aiškinimą, nes šalindamas į taikomos nusikalstamos veikos sudėtį neįeinančias, neesmines faktines aplinkybes teismas daro nusikalstamos veikos aprašymą glaustesniu ir tikslesniu.

13.2. Pirmosios instancijos teismas iš kaltinimo pašalino formuluotes dėl kai kurių teisės aktų pažeidimų ir gautų 10 000 Eur neįtraukimo į įmonės buhalterinę apskaitą, jų laikymo asmeniniame banko seife greta kitų nepagrįstų teisėtomis pajamomis laikomų pinigų – 520 360 eurų, 19 308 JAV dolerių, 17 690 Anglijos svarų, 100 Rusijos rublių, 25 Estijos kronų, 6 Danijos kronų, nes laikė jas perteklinėmis, nes jos nėra susijusios su nustatyta nusikalstama veika, įrodinėtinais nusikalstamos veikos sudėties požymiais, o kyšio pinigų apskaita įmonės buhalterinėje apskaitoje prieštarauja paties kyšio esmei, todėl į nustatytos veikos aprašymą neįtrauktina. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jo argumentais. R. T. buvo kaltinama ir nuteista pagal BK 225 straipsnio 3 dalį už tai, kad būdama bankrutuojančios UAB „M“ bankroto administratoriaus UAB „R“ direktore ir įgaliotu asmeniu savo naudai, tiesiogiai pareikalavo iš V. Ž. duoti didesnės negu 250 MGL vertės kyšį – 14 000 Eur, už neteisėtą veikimą vykdant bankroto administratoriaus įgaliojimus civilinėje byloje ir tiesiogiai savo naudai priėmė dalį reikalauto kyšio – 10 000 Eur už minėtą neteisėtą veikimą vykdant bankroto administratoriaus įgaliojimus civilinėje byloje, o tęsdama nusikalstamą veiką, pokalbių telefonu metu, toliau tiesiogiai savo naudai iš V. Ž. reikalavo duoti likusią kyšio dalį – 4 000 Eur. Panašiai kaltinimas buvo suformuluotas ir kaltinamajame akte. BK 225 straipsnio 3 dalyje numatyta atsakomybė valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, savo ar kitų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai pačiam ar per tarpininką pažadėjusiam ar susitarusiam priimti arba reikalavusiam ar provokavusiam duoti, arba priėmusiam didesnės negu 250 MGL vertės kyšį už teisėtą ar neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Ši nusikalstamos veikos sudėtis yra formali ir yra baigta nuo pažado ar susitarimo priimti arba reikalavimo ar provokavimo duoti kyšį, arba kyšio priėmimo. Kokie veiksmai yra atliekami su kyšiu po jo priėmimo, nėra svarbu, tai nėra esminės kaltinimo faktinės aplinkybės, tokie veiksmai yra už sudėties ribų ir nuosprendžio nustatomojoje dalyje neturėtų būti rašomi. Gynybos teisė teikti savo įvykių versiją ir ginčyti, kad gauti pinigai nebuvo kyšis, o turi visai kitokią paskirtį, buvo užtikrinta. Šioje byloje kaltinimas buvo tikras, kad R. T. paimti iš V. Ž. pinigai yra kyšis, nes taip jai suformulavo kaltinimą. Jei kaltinimas nebūtų tuo tikras, tokio kaltinimo neformuluotų. Gynyba ginčijo, kad pinigai buvo skirti skoloms kreditoriams sumokėti, pinigai banko seife buvo laikomi dėl saugumo (tokius paaiškinimus davė apklausta pirmosios instancijos teisme R. T.) ir pirmosios instancijos teismas šias versijas išnagrinėjo ir motyvuotai atmetė. Susipažinus su pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolais ir nuosprendžiu matyti, kad gynybai buvo sudarytos visos galimybės ginčyti bet kokias aplinkybes ir gynyba aktyviai tuo naudojosi. Apeliaciniame skunde gynyba nenurodė jokių kitų versijų ar gynybos pozicijų, neišsakytų pirmosios instancijos procese, kurias būtų galima vertinti kaip naujas, kurių atsiradimą įtakojo nuosprendyje surašyta nustatomoji dalis. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje gynyba neprašė atlikti įrodymų tyrimą, o baigiamojoje kalboje galėjo aptarti visas jos įrodynėjamas versijas. Gynyba nesigynė nuo visų teoriškai įmanomų kaltinimo variacijų ir žinojo, kad yra du kaltinimo variantai: kaltinamajame akte nurodytas kaltinimo variantas, kuriame nėra aplinkybių dėl pinigų neįtraukimo į buhalterinę apskaitą ir prokuroro prašyme nurodytas kaltinimo variantas, kuriame yra aplinkybės dėl pinigų neįtraukimo į buhalterinę apskaitą ir kad pagal BPK 256 straipsnio 1 dalį nuteistoji gali būti pripažinta kalta dėl bet kurio iš šių dviejų variantų. Tokia pati situacija ir dėl kaltinime nurodytų R. T. pažeistų teisės aktų. Nustatęs, kad kai kurių kaltinime nurodytų teisės aktų ar jų nuostatų R. T. nepažeidė, kas nėra esminės faktinės aplinkybės, teismas juos iš kaltinimo pašalino.

13.3. Tokie teismo veiksmai atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto aiškinimą, nes šalindamas į taikomos nusikalstamos veikos sudėtį neįeinančias, neesmines faktines aplinkybes teismas daro nusikalstamos veikos aprašymą glaustesniu ir tikslesniu. Pirmosios instancijos teismas, surašydamas nustatomąją dalį, laikėsi BPK 255 straipsnio, 256 straipsnio 1 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų.

Dėl įrodymų vertinimo ir R. T. veikos kvalifikavimo pagal BK 225 straipsnio 3 dalį.

14. Apeliantės ir jos gynėjo apeliaciniuose skunduose ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas. Argumentuojama, kad apygardos teismas nepašalino byloje esančių prieštaravimų, rėmėsi tik R. T. kaltinančiais įrodymais, o ją teisinančių duomenų neanalizavo. Skunduose teigiama, kad darydamas išvadas teismas rėmėsi iš esmės tik prieštaringais V. Ž. parodymais bei įrodymais, kurie gauti nesilaikant įstatyme numatytos tvarkos, o teismo motyvai paremti samprotavimais ir prielaidomis. Teisėjų kolegija atsižvelgusi į skundo argumentų dėl netinkamo įrodymų vertinimo gausą ir skirtingą pobūdį, siekdama aiškumo ir motyvų sklandumo, kiekvieną iš skunduose keliamų klausimų aptars juos įvertindama atskirai. Teisėjų kolegija įvertins motyvus dėl liudytojo V. Ž. parodymų nuoseklumo, patikimumo ir suinteresuotumo, nusikalstamos veikos imitavimo modelio teisėtumo, dėl bylos įrodymų, kuriais grindžiama R. T. kaltė ir kitų su įrodymų vertinimu susijusių klausimų.

15. Apeliantės gynėjo skunde nepagrįstai nurodyta, kad apygardos teismui išnaudojus visas procesines galimybes prieštaravimų dėl esminių bylos aplinkybių pašalinti nepavyko. Šis gynėjo skundo teiginys yra pateikiamas jį atsiejus nuo teismo sprendimo konteksto. Nuosprendžio 39 lape teismas nurodė, kad byloje surinkti ir ištirti įrodymai patikimai patvirtina, kad R. T. buvo bankrutuojančios UAB „M“ paskirto bankroto administratoriaus UAB „R“ įgaliotas asmuo. Ji reikalavo iš V. Ž. duoti jai 14 000 Eur, o 2017 m. lapkričio 16 d. priėmė iš jo dalį reikalautų pinigų – 10 000 Eur grynais pinigais. V. Ž. jai perduoti pinigai (banknotai) buvo rasti R. T. naudotame seife. Dėl šių įrodymų patikimumo nei teismui, nei skundus nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nekilo jokių abejonių. Nuosprendžio 40 lape pirmosios instancijos teismas nurodė, kad surinkti įrodymai apie kitas esmines kaltinimo aplinkybes: kokiu tikslu R. T. reikalavo iš V. Ž. sumokėti 14 000 Eur, kokia buvo jos reikalautų sumokėti ir sumokėtų pinigų paskirtis, ar šių pinigų sumokėjimas buvo siejamas su kokių nors jos veiksmų atlikimu, jei taip, kaip šie veiksmai vertintini, yra prieštaringi. Teismas nurodė, kad siekdamas aiškių ir motyvuotų išvadų pateikiantis detalią įrodymų analizę ir įvertinimą, o daromas išvadas pagrindė tais įrodymais, kurių pagrindu nustatytos faktinės aplinkybės sutapo tarpusavyje, patvirtino ir papildė viena kitą. Taigi, nors atskiri įrodymai dėl dalies bylos aplinkybių buvo prieštaringi, teismas prieštaravimus aptarė, o darydamas išvadas prieštaringais įrodymais nesivadovavo. Susiejęs visus įrodymus į bendrą įrodymų grandinę ir remdamasis įrodymų visumos vertinimu pirmosios instancijos teismas pateikė motyvuotas ir pagrįstas išvadas.

16. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltės ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais ir kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

17. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai nuosprendyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai teisingai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-195-458/2020 ir kt.).

18. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir darytinų išvadų teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi apeliantai, savaime nereiškia, kad buvo padaryti apeliaciniuose skunduose nurodyti esminiai BPK pažeidimai – netinkamai, neišsamiai įvertinti byloje surinkti įrodymai, teismo išvados pagrįstos abejonėmis ir prielaidomis.

19. Patikrinus skundžiamą nuosprendį teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas esminių trūkumų neturi, o apeliantų skunduose keliamos abejonės dėl netinkamo, neišsamaus ar vienpusio įrodymų vertinimo nėra pagrįstos. Nors teismas nepagrįstai rėmėsi 2017 m. spalio 31 d. pokalbio įraše, kuris buvo daromas atliekant NVIV, užfiksuotais duomenimis (dėl šio įrodymo šaltinio teisėtumo apeliacinės instancijos teismas argumentus pateiks vėliau), tačiau net ir be šiame pokalbyje užfiksuotų duomenų byloje yra pakankamai kitų įrodymų, kuriais pirmosios instancijos teismas pagrįstai grindė R. T. kaltę. Pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl nuteistosios padarytų nusikalstamų veikų yra išsamus ir labai gerai motyvuotas. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai teisingai išspręsti, išdėstė ikiteisminio tyrimo metu teisėtais būdais surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, išanalizavo juos atskirai ir gretindamas tarpusavyje, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, susiejo juos į vientisą loginę grandinę ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas dėl R. T. kaltės kaltinime nurodytomis aplinkybėmis padarius nusikalstamas veikas.

20. Pagrindiniai byloje analizuojami įrodymų šaltiniai yra liudytojo V. Ž. ir nuteistosios R. T. parodymai bei kitų liudytojų parodymai, NVIV atlikimo metu užfiksuoti pokalbių garso ir vaizdo įrašai, taip pat elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose užfiksuoti R. T. telefoniniai pokalbiai su V. Ž. ir kitais liudytojais.

21. Apeliaciniame skunde advokatas nurodė, kad siekdamas įvertinti R. T. ir V. Ž. parodymų patikimumą teismas turėjo įsigilinti į jų parodymų esmę ir tikruosius tikslus, apeliantas ginčija liudytojo V. Ž. parodymų patikimumą, nes jis iniciavo ikiteisminį tyrimą; anksčiau nereagavę į V. Ž. pareiškimą STT pareigūnai tik po Seimo nario skambučio pradėjo ikiteisminį tyrimą; pagrindinis V. Ž. motyvas, kad prieš R. T. būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, buvo jo finansinės problemos ir siekis išvengti priteistos sumos mokėjimo.

22. 2017 m. spalio 31 d. V. Ž. kreipėsi į Specialiųjų tyrimų tarnybą su pareiškimu, kad R. T. reikalauja iš jo kyšio. Pareiškimas iš jo buvo priimtas ir jis buvo apklaustas kaip liudytojas. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal V. Ž. pareiškimą ir tai įprastas BPK numatytas pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau tai nemenkina apie nusikaltimą pranešusio ir liudytoju apklausto asmens parodymų patikimumo. Byloje yra duomenų, kad galimai Seimo narys V. Ž. apsilankymo pas jį metu skambino STT dėl V. Ž. priėmimo, tačiau kitų skambučių nei iš šio Seimo nario, nei iš kitų nebuvo. Be to, nėra jokių duomenų, kad Seimo narys įtakojo ikiteisminį tyrimą ar buvo suinteresuotas jo baigtimi. Nėra pagrindo abejoti STT pareigūnų tinkamu savo pareigų atlikimu be pašalinės įtakos.

23. Teisėjų kolegija nesutinka su advokato skundo argumentu, kad V. Ž., turėdamas finansinių problemų ir STT pagalba siekė išvengti priteistosios sumos mokėjimo. Prielaidomis paremta ir visiškai nepagrįsta skundo išvada, kad V. Ž. manė, jog jeigu jam pavyks įrodyti, kad bankroto administratorė reikalauja iš jo kyšio, jam nereikės niekam nieko mokėti. Nei apklaustas teisme, nei ikiteisminio tyrimo metu V. Ž. tokių parodymų nedavė, o kitokių įrodymų, galinčių patvirtinti tokias aplinkybes, byloje nėra. Skunde yra nurodyta, kad turbūt visam V. Ž. turtui buvo uždėtas areštas, jo bendrovei „M“ buvo iškelta bankroto byla, pati R. T. nurodė, kad liudytojo bendrovėms buvo iškelta ir daugiau bankroto bylų. Tačiau, teismo vertinimu, šios aplinkybės rodo, kad antstolių, bankroto administratorių ir teismų veikla bei funkcijos bent bendrais bruožais liudytojui buvo žinomi. Tokiu atveju jis suprato, kad netgi pareiškimas STT nepanaikins nei jo skolų, nei teismų priimtų sprendimų, teismų sprendimus jam vis tiek reikės vykdyti, o skolas grąžinti. Pašalinus bankroto administratorę R. T. vietoje jos bankroto procedūrą administruos kitas bankroto administratorius. Iš V. Ž. parodymų žinoma, kad procesas dėl bankroto toliau vyksta, o pradėjus ikiteisminį tyrimą prieš R. T. jo skola nenutrūko ir nepasibaigė. Dar 2018 m. rugsėjo 12 d. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu V. Ž. nurodė, kad yra paskirtas naujas bankroto administratorius, tačiau jis dar su juo nebendravo ir nežino, kurioje stadijoje yra bankroto procedūros. Teismas neįžvelgia jokių skunde akcentuojamų sąsajų tarp sudėtingos V. Ž. finansinės situacijos ir priežasties kreiptis į STT dėl ikiteisminio tyrimo dėl R. T. pradėjimo. Viso proceso metu byloje nebuvo gauta jokių duomenų, kad V. Ž. imtųsi veiksmų, kuriais siektų išvengti skolų grąžinimo, todėl šiuo aspektu V. Ž. parodymai negali būti laikomi mažiau patikimais.

24. Jokia liudytojo V. Ž. parodymų analize neparemtas skundo argumentas, kad liudytojo parodymai buvo nenuoseklūs ir keitėsi kaltinančia linkme. Kokios liudytojo parodymų dalys nėra nuoseklios ar prieštaringos, apeliaciniame skunde nėra nurodyta. 2017 m. spalio 31 d. pranešdamas apie nusikalstamas veikas V. Ž. nurodė tas pačias aplinkybes, kurias nurodė ir apklausiamas vėliau bei tos pačios pozicijos laikėsi viso proceso metu. Teisėjų kolegija patikrino tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme liudytojo V. Ž. duotus parodymus ir juose nerado esminių prieštaravimų ar nenuoseklumų, o tik papildomų apklausų metu paaiškinamas naujai paaiškėjusias aplinkybes arba detalizuojamus anksčiau duotus paaiškinimus, kas nelaikoma parodymų kaita. V. Ž. parodymai visiškai atitiko ir pokalbių telefonu įrašus, vaizdo ir garso įrašus, padarytus jo ir R. T. susitikimų metu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. Ž. parodymai yra tinkamas ir patikimas įrodymų šaltinis ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais rėmėsi.

25. Skunde teigiama, kad V. Ž. veiksmai buvo provokuojantys R. T. padaryti nusikalstamą veiką, tačiau skunde nepateikta jokių naujų argumentų dėl galimo R. T. provokavimo, kurių skundžiamame nuosprendyje nebūtų aptaręs apygardos teismas. Baudžiamajame procese provokacija suprantama kaip spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jeigu dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti. Tikrinant, ar kaltininkas nebuvo išprovokuotas padaryti nusikalstamą veiką, būtina nustatyti: a) priežastis, dėl kurių buvo nuspręsta vykdyti operaciją; b) pareigūnų dalyvavimo darant nusikalstamą veiką laipsnį; c) kaltininkui taikyto provokavimo ar spaudimo pobūdį (sprendimai Ramanauskas prieš Lietuvą, Milinienė prieš Lietuvą, Edwards ir Lewis prieš Jungtinę Karalystę, Teixeira de Castro prieš Portugaliją, Vanyan prieš Rusiją, Sequeira prieš Portugaliją, Pyrgiotakis prieš Graikiją ir kitose bylose). Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje detaliai išnagrinėjo V. Ž. veiksmus provokavimo aspektu (nuosprendžio 37-38 lapai) ir nustatė, kad V. Ž. neįtikinėjo, neskatino ar kitokiais aktyviais veiksmais nekurstė nuteistąją nusikalsti ir motyvuotai nerado pagrindo išvadai, kad nuteistosios veiksmai buvo išprovokuoti. Jokių V. Ž. veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip provokuojantys, nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Iš byloje užfiksuotų telefoninių pokalbių turinio matyti, kad R. T. buvo pinigų reikalavimo iniciatorė. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, kad NVIV buvo pradėti jau turint duomenų apie R. T. vykdomą galimai nusikalstamą veiką, tokiu būdu prie jos prisijungiant, o veika buvo pradėta ir tęsiama be teisėsaugos institucijų įsikišimo, netaikant R. T. provokacinio poveikio.

26. Skunde motyvuojama, kad R. T. perdavus 10 000 Eur, nevieši proceso veiksmai nepagrįstai buvo tęsiami toliau, nes pareigūnai nebuvo įsitikinę ar perduota pinigų dalis buvo kyšis ir siekė išprovokuoti R. T. atlikti daugiau neteisėtų veiksmų. Šis motyvas buvo išsakomas ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Analizuojant šį argumentą svarbus teismų praktikos išaiškinimas, kad teismo sankcijos reikalaujantys kriminalinės žvalgybos (operatyviniai) ir ikiteisminio tyrimo veiksmai skirti baudžiamojo proceso tikslams pasiekti ir negali tęstis neribotą laiką. Tuo atveju, kai, įvertinus visas bylos aplinkybes, matyti, kad ilgesnį laiką tęsiant neviešo pobūdžio veiksmus buvo siekiama ne nustatyti naujas teisiškai reikšmingas aplinkybes, o tik dirbtinai pasunkinti kaltininko baudžiamąją atsakomybę (pvz. kai tuo siekiama tęstinės veikos peraugimo į sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ar tiesiog tikintis atsitiktinai atskleisti kokią nors nusikalstamą veiką), bylą nagrinėjantis teismas turi įvertinti, ar teisėtai prasidėję teisėsaugos pareigūnų veiksmai dėl ilgalaikio nusikalstamos iniciatyvos palaikymo, kelio neužkirtimo naujoms nusikalstamoms veikoms, neperaugo į provokaciją arba kitokį dirbtinį skatinimą daryti naujas nusikalstamas veikas (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-86/2011, 2K-530/2012, 2K-249-788/2015, 2K-7-85-696/2016, 2K-8-788/2017 ir kt.).

27. Byloje nustatyta, kad po to, kai 2017 m. lapkričio 16 d. R. T. paėmė iš V. Ž. 10 000 Eur, NVIV taikymas nebuvo nutrauktas, o buvo tęsiamas iki 2018 m. balandžio 30 d.. NVIV buvo tęsiamas siekiant gauti tyrimui reikšmingus duomenis apie nusikalstamoje veikoje dalyvaujančius asmenis, nusikalstamos veikos mechanizmą, surasti ir išimti tyrimui reikšmingus daiktus ir dokumentus, užfiksuoti duomenis ir juos panaudoti baudžiamajame procese. Apygardos teismas pagrįstai nurodė, kad tuo metu tyrimas buvo atliekamas ir pagal BK 226 straipsnio 4 dalį (vėliau tyrimas šioje dalyje buvo nutrauktas) ir buvo siekiama išsamiai atskleisti tiriamą nusikalstamą veiką ir joje dalyvaujančius asmenis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė ir motyvavo, kad NVIV taikymo tikslas buvo nustatyti visas reikšmingas tiriamam įvykiui aplinkybes ir gauti su juo susijusius duomenis, o ne inkriminuoti R. T. naujas nusikalstamas veikas. Ilgesnį laiką trūkusiais neviešo pobūdžio veiksmais R. T. teisinė padėtis nebuvo pasunkinta. R. T. yra nuteista pagal BK 225 straipsnio 3 dalį, kurioje yra numatyta atsakomybė už pažadą, susitarimą, reikalavimą ar provokavimą duoti kyšį. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra formali ir nereikalauja pasekmių, ji realizuojama jau pačiu pažadu, susitarimu, reikalavimu ar provokavimu duoti kyšį, ką R. T. padarė ne vėliau kaip 2017 m. spalio 19 d. ir tokių veiksmų inkriminavimas jai išliko viso proceso metu. Pinigus iš V. Ž. ji paėmė praėjus 16 dienų nuo NVIV taikymo pradžios. NVIV taikymo eigoje bei fiksuojant telefoninių pokalbių turinį buvo surinkta nemažai reikšmingos informacijos, kuri papildė pradinius duomenis, leido atskleisti susitarimo detales, veiksmų motyvus, apie galimus teisėjus, apie kuriuos V. Ž. kalbėjo R. T.. Papildomų duomenų apie nusikalstamą veiką rinkimas atitiko procesinės prievartos priemonės tikslus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad NVIV ilgalaikis taikymas negali būti pripažintas R. T. nusikalstamą veiką išprovokavusiais veiksmais.

28. Spręsdamas dėl R. T. kaltės, pirmosios instancijos teismas rėmėsi NVIV atlikimo metu gauta informacija bei elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose užfiksuotais duomenimis. Bylą nagrinėjant tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismuose gynyba akcentavo įrodymų, gautų, atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, teisėtumo ir leistinumo klausimą. Gynybos apeliaciniame skunde argumentuojama, kad teismas netinkamai NVIV surinktą informaciją laikė duomenimis gautais įstatymų nustatyta tvarka ir nepagrįstai pripažino šiuos duomenis įrodymais, nes NVIV veiksmai buvo sankcionuoti prokuroro BPK 160¹ straipsnio tvarka, nors toje situacijoje nebuvo neatidėliotino atvejo ir ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje, kuria buvo patvirtintas procesinės prievartos priemonės taikymo teisėtumas, nebuvo patvirtintas techninių priemonių panaudojimas.

29. Gynėjo apeliaciniame skunde argumentuojama, kad leidimas V. Ž. atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus buvo suteiktas prokuroro nutarimu ir tokį sprendimą prokuroras gali priimti tik neatidėliotinu atveju, kurio toje situacijoje nebuvo, nes vykstant į susitikimą STT pareigūnai nedavė ir pats V. Ž. neturėjo kyšiui reikalingų pinigų. Vertindamas prokuroro nutarimo teisėtumą ir susiklosčiusios situacijos neatidėliotinumą pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad atvejis buvo neatidėliotinas ir buvo pakankamas faktinis pagrindas prokurorui veiksmus sankcionuoti nesikreipiant į ikiteisminio tyrimo teisėją. Teismas įvertino, kad V. Ž. 2017 m. spalio 31 d. protokole-pareiškime STT Kauno valdybai bei apklaustas liudytoju pateikė informaciją, kad bankroto administratorė R. T. iš jo reikalauja sumokėti 14 000 Eur dydžio kyšį, kad R. T. pareikalavo kyšį atvežti iki 2017 m. spalio 31 d., nes vėliau ji išvyks. Teismas argumentavo, kad pareiškėjo nurodytas kyšio perdavimo terminas buvo itin skubus (ta pati diena) ir buvo suplanuotas susitikimas su R. T.. Šis susitikimas buvo reikšmingas ikiteisminio tyrimo sėkmei, todėl buvo svarbu užfiksuoti visus duomenis, net jei V. Ž. ir nebuvo suteikti ir jis pats neturėjo pinigų galimam kyšio davimui ir jis į susitikimą su R. T. vyko tik tartis dėl kyšio. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad BK 225 straipsnio 3 dalyje numatyta veika yra baigta vien pareikalavus kyšio, todėl buvo siekiama užfiksuoti bet kokius reikšmingus su kyšio reikalavimu susijusius duomenis, net ir neturint paties kyšio dalyko. Tai, kad 2017 m. spalio 31 d. į susitikimą V. Ž. vyko neturėdamas pinigų kyšiui duoti, nėra pagrindas išvadai, kad atvejis nebuvo svarbus ir galėjo būti atidėtas sulaukiant ikiteisminio tyrimo teisėjo patvirtinimo. Šios procesinės prievartos priemonės sankcionavimo aplinkybių negalima lyginti su kita tą pačią dieną tik pas ikiteisminio tyrimo teisėją sankcionuota procesine prievartos priemone – elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrole, jos fiksavimu ir kaupimu (BPK 154 straipsnis), su kurios sankcionavimo tvarka ją lygina gynėjas. Be jau minėtų neatidėliotinumo aspektų svarbu ir tai, kad prieš atliekant NVIV juos atliekantį asmenį reikia supažindinti su veiksmų ribomis, instruktuoti, kokių veiksmų jis negali atlikti, paruošti ir jam perduoti technines priemones, o BPK 154 straipsnyje numatytą priemonę galima pradėti atlikinėti ir be asmens. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad prokuroro nutarimas dėl NVIV neatidėliotinumo buvo pagrįstas ir teisėtas.

30. Teisėjų kolegija sutinka su gynėjo skundo argumentais, kad 2017 m. spalio 31 d. atliekant NVIV techninėmis priemonėmis užfiksuoti duomenys negali būti pripažinti įrodymais, nes ikiteisminio tyrimo teisėjas 2017 m. lapkričio 2 d. nutartimi nepatvirtino prokuroro nutarime esančio leidimo panaudoti garsą bei vaizdą fiksuojančias bei įrašančias technines priemones ir tokių duomenų panaudojimas neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų.

30.1. BPK 159 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prokuroras, iš asmens gavęs informaciją, kad tam asmeniui siūloma padaryti nusikaltimą ar dalyvauti jį darant, gali kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją su prašymu leisti tam asmeniui atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, kad būtų įmanoma išaiškinti nusikaltimus darančius asmenis. BPK 160¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neatidėliotinais atvejais procesinės prievartos priemonės, numatytos šio Kodekso 154, 155, 158, 159 straipsniuose, gali būti taikomos ir prokuroro nutarimu, tačiau visais šiais atvejais per tris dienas nuo nutarimo priėmimo turi būti gauta ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis, patvirtinanti procesinės prievartos priemonės taikymo teisėtumą.

30.2. Šioje byloje BPK 159 straipsnio tvarka prokuroras su prašymu leisti atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus į ikiteisminio tyrimo teisėją nesikreipė, o vadovaudamasis BPK 160¹ straipsnio 1 dalimi pats priėmė nutarimą, kurio pagrindu buvo atlikti nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai. Iš 2017 m. spalio 31 d. prokuroro nutarimo turinio matyti, kad esant neatidėliotinam atvejui jis leidžia liudytojui V. Ž. bendrauti su R. T. ir tartis dėl kyšio jai perdavimo sumos, sąlygų ir aplinkybių, taip pat perduoti R. T. jos reikalaujamos ar sutartos sumos dydžio kyšį, tai yra atlikti nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 21 straipsnio 1 dalyje imituojančius veiksmus. Vėliau, vykdydamas BPK 160¹ straipsnio reikalavimus, prokuroras kreipėsi į ikiteisminio tyrimo teisėją su prašymu patvirtinti taikytos procesinės prievartos priemonės teisėtumą. Prašyme prokuroras nurodė tokius pat veiksmus, kokie yra nurodyti jo nutarime, tačiau nenurodė, kad prašo patvirtinti ir garsą bei vaizdą fiksuojančių bei įrašančių techninių priemonių panaudojimo teisėtumą (1 t., b. l. 97), nors tokių priemonių naudojimas buvo nurodytas 2017 m. spalio 31 d. prokuroro nutarime. Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartimi prokuroro prašymas tenkintas ir patvirtintas 2017 m. spalio 31 d. prokuroro priimtu nutarimu taikytos procesinės prievartos priemonės – leidimo atlikti NVIV, taikymo teisėtumas, tačiau rezoliucinėje dalyje nėra patvirtintas garsą bei vaizdą fiksuojančių bei įrašančių techninių priemonių panaudojimo teisėtumas. Apie techninių priemonių naudojimo teisėtumo patvirtinimą nieko nekalbama ir nutarties motyvuojamojoje dalyje.

30.3. Pirmosios instancijos teismas, analizuodamas ikiteisminio tyrimo teisėjo 2017 m. lapkričio 2 d. nutarties turinį argumentavo, kad ikiteisminio tyrimo teisėjui kartu su prokuroro prašymu patvirtinti procesinės prievartos priemonės taikymo teisėtumą buvo pateiktas ir 2017 m. spalio 31 d. prokuroro nutarimas, kuriuo V. Ž. buvo leista ne tik atlikti NVIV, bet ir naudoti vaizdą ir garsą įrašančias technines priemones. Teismas padarė išvadą, kad ikiteisminio tyrimo teisėjui buvo žinoma apie leidimą V. Ž. naudoti vaizdą ir garsą įrašančias technines priemones ir 2017 m. lapkričio 2 d. nutartimi buvo nuspręsta tenkinti (ne iš dalies tenkinti) prokuroro prašymą ir patvirtinti (ne iš dalies patvirtinti) prokuroro nutarimu leistos taikyti procesinės prievartos priemonės teisėtumą. Joks sprendimas nutraukti ar nepatvirtinti vaizdą ir garsą įrašančių priemonių naudojimo teisėtumą nutartyje nebuvo aptartas. Šie apygardos teismo argumentai prieštarauja teismų praktikai tokioje situacijoje taikant BPK 160¹ straipsnio nuostatas.

30.4. Kasacinis teismas nagrinėjo analogišką situaciją, kai ikiteisminio tyrimo teisėjui leidus atlikti NVIV, nutarties rezoliucinėje dalyje nebuvo suformuluotas leidimas nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo metu naudoti garsą ir vaizdą fiksuojančias technines priemones. Savo nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paaiškino, kad pats savaime nusikalstamos veikos imitavimo veiksmų sankcionavimas leidžiant tartis dėl kyšio, pažadėti ar tartis dėl kyšio davimo nėra savaiminis informacijos rinkimo būdas. Šiuo atveju imituojant nusikalstamą veiką, t. y. tariantis dėl kyšio ar jo davimo, tik sudaroma galimybė rinkti reikiamą informaciją. Todėl teismo nutartyje, kuria sankcionuotas leidimas atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, turi būti nurodytas ir informacijos rinkimo būdas, kuris bus naudojamas. Nesant duomenų, jog buvo duotas leidimas naudoti garso ir vaizdo įrašymo įrangą, visi duomenys, gauti byloje panaudojus vaizdo ir garso įrašymo įrangą, negali būti laikomi duomenimis, gautais teisėtu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-154-1073/2020). Taigi ir šioje byloje galėjo būti naudojami tik tie prokuroro sprendimu taikytos procesinės prievartos priemonės metu gauti rezultatai, dėl kurių nutarties rezoliucinėje dalyje pasisakė ikiteisminio tyrimo teisėjas. Svarbu ir tai, kad pagal BPK 160¹ straipsnio 1 dalį, ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis gali būti skundžiama BPK X dalyje nustatyta tvarka, tačiau prokuratūra šios nutarties neapskundė.

30.5. Atsižvelgiant į tai teisėjų kolegija daro išvadą, kad 2017 m. lapkričio 2 d. nutartimi buvo pasisakyta tik dėl nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo R. T. atžvilgiu, o dėl leidimo panaudoti garsą ir vaizdą fiksuojančias technines priemones nepasisakyta. Tai reiškia, kad šia nutartimi patvirtintas tik NVIV atlikimo, bet ne kitų veiksmų atlikimo teisėtumas. NVIV atlikimo metu panaudojus garsą ir vaizdą fiksuojančias technines priemones, kurių panaudojimo teisėtumas ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi nebuvo patvirtintas, tokie duomenys neturėjo būti laikomi teisėtu būdu gautais ikiteisminio tyrimo duomenimis ir negalėjo būti pirmosios instancijos teismo panaudoti motyvuojant savo išvadas. Dėl to duomenys, užfiksuoti 2017 m. spalio 31 d. NVIV atlikimo protokole (V. Ž. pokalbis su R. T. jos darbo kabinete (t. 1., b. l. 103 - 105)), negali būti pripažinti įrodymais. Vėlesnis, 2017 m. lapkričio 16 d. atliktas NVIV, kurio metu R. T. buvo perduodami 10 000 Eur, buvo sankcionuotas Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 3 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, kurioje leista atliekant NVIV naudoti vaizdą ir garsą fiksuojančias technines priemones.

31. Nustačius, kad dalis įrodymų, kuriais rėmėsi apygardos teismas, negali būti pripažinti įrodymais BPK 20 straipsnio tvarka ir jų nevertinant byloje, svarbu nustatyti, kokią reikšmę 2017 m. spalio 31 d. V. Ž. ir R. T. pokalbio metu užfiksuotos aplinkybės turėjo sprendžiant dėl R. T. kaltės pagrįstumo ir ar išėmus šią įrodymų dalį keičiasi aplinkybių vertinimas.

32. Pirmosios instancijos teismas R. T. ir liudytojo V. Ž. parodymus bei komentarus gretino su byloje užfiksuotais jų susitikimų ir pokalbių telefonu duomenimis. 2017 m. spalio 31 d. pokalbio metu paaiškėjusios aplinkybės aptartos skundžiamo nuosprendžio 41 lape. V. Ž. ir R. T. buvo susitikę ne vieną kartą ir dažnai kalbėjo telefonu, todėl svarbu, ar bylai reikšmingos aplinkybės, pagrindžiančios R. T. kaltę, užfiksuotos tik 2017 m. spalio 31 d. pokalbyje ar ir kituose įrodymų šaltiniuose ir kokią įtaką galutiniam sprendimui gali padaryti šio pokalbio išėmimas iš įrodymų grandinės.

32.1. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad 2017 m. spalio 31 d. pokalbis patvirtina, jog R. T. reikalavo iš V. Ž. sumokėti 14 000 Eur. Šią aplinkybę patvirtina ne vien tik šis pokalbis, bet ir V. Ž. parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme. Taip pat reikalavimą duoti kyšį patvirtina ir 2017 m. lapkričio 16 d. atliekant NVIV susitikimo metu užfiksuotas pokalbis, kai V. Ž., atnešęs pinigus ir juos suskaičiavęs, pasako, kad suma yra 10 000 Eur, o toliau pokalbis tęsiamas dėl likusių pinigų sumokėjimo bei kad pinigus galima gauti pardavus mišką, kuris yra areštuotas (t. 1, b. l. 112). Vėlesniuose pokalbiuose kalbama, kad areštuotą mišką galima parduoti už 5 000 Eur (t. 2, b. l. 96-98, 106-110), po to aptariama, kad miško pirkėjas galėtų sumokėti 4 000 Eur avansą į R. T. ar jos įmonės sąskaitą, o likusią dalį (1 000 Eur) ji grąžintų V. Ž. (t. 2, b. l. 122-123). Vėliau kalbama, kad galima parduoti V. Ž. priklausančią arklidžių dalį R. T. nurodytam asmeniui už 4 000 Eur, o paskui V. Ž. galėtų išsipirkti ją už tą pačią sumą. Iš 2017 m. spalio 31 d. – lapkričio 16 d. V. Ž. ir R. T. telefoninių pokalbių matyti, kad pinigus R. T. tikėjosi gauti grynaisiais. 2017 m. lapkričio 16 d. telefoniniame pokalbyje užfiksuota, kad V. Ž. praneša R. T., jog į jo sąskaitą turi „įkristi“ pinigai, o R. T. atsako, kad kai pinigai „įkris“ jis pusę keturių turi atvykti pas ją ir kad jai paskambintų, kai turės pinigus. Vėliau V. Ž. paskambina ir nurodo, kad jau vyksta į Vilnių pas R. T., o ši atsako, kad jis atvažiuotų į kontorą.

32.2. Pirmosios instancijos teismas motyvavo, jog 2017 m. spalio 31 d. pokalbyje užfiksuota, kad R. T. sako, jog nesumokėjus pinigų antstolis tęs sustabdytą priteistų pinigų išieškojimą. Tokius R. T. pasakymus pirmosios instancijos teismas rado ir vėlesniuose pokalbiuose (t. 2, b. l. 12-13,42-43, 44-45, 46-48, 49-51, 52-54, 55-56, 60-62), kuriuose R. T. pakartoja, kad jei V. Ž. neatveš pinigų, tai antstolis tęs išieškojimą. Tokias aplinkybes ji ne kartą nurodė ir antstolio padėjėjui Z. J.. Teismas konstatavo, kad iš 2017 m. spalio 31 d. pokalbio turinio galima nustatyti, kokius veiksmus R. T. nurodė atliksianti, jeigu V. Ž. sumokės jos reikalaujamą sumą. 2017 m. spalio 31 d. pokalbio metu ji buvo nurodžiusi, kad turi ruoštis artėjančiam kreditorių susirinkimui, pasirašyti taikos sutartį, nuvykti pas teisėją į Kauną. Aplinkybės, kad R. T. turi ruoštis kreditorių susirinkimui ir sudaryti taikos sutartį su V. Ž. yra minimos ir daugelyje vėlesnių pokalbių (t. 1, 112-113, t. 2, 52-54, 60-61, 69-72, 73-74, 96-98,106-110, 117-118, 119-120, 122-123). Be to, R. T. ketinami atlikti veiksmai užfiksuoti 2017 m. lapkričio 16 d. susitikimo pokalbio įraše. V. Ž. atnešus dalį reikalaujamų pinigų R. T. atskleidė, kad ketina kreiptis dėl V. Ž. turto vertinimo pakeitimo, jo vertės sumažinimo. Šios aplinkybės minimos ir V. Ž. ikiteisminio tyrimo parodymuose, kai jis buvo apklausiamas apie 2017 m. spalio 31 d. pokalbio aplinkybes. Taip pat liudytojo paaiškinimuose minimas ir R. T. nurodytas ketinimas vykti pas teisėją į Kauną. Apygardos teismas nurodė, kad 2017 m. spalio 31 d. pokalbis patvirtina, jog R. T. taikos sutartį ketino pasirašyti ne 14 000 Eur, o bet kokiai sumai, kurią nustatys savo nuožiūra (jos išsakyta frazė „pasirašysiu taikos sutartį ant tiek pinigų, kiek man atrodys“). Tokia R. T. pozicija nurodoma ne vien 2017 m. spalio 31 d. pokalbyje, bet ir vėlesniuose telefoniniuose pokalbiuose su Z. J. apie taikos sutarties sudarymą. Viename iš pokalbių R. T. patikino Z. J., kad ją tenkintų ir 5 000 Eur dydžio taikos sutartis (t. 2, b. l. 107). Taigi šio aplinkybės laikomos įrodytomis remiantis ne tik 2017 m. spalio 31 d. pokalbio įrašo turiniu, bet ir kitais byloje surinktais įrodymais.

32.3. 2017 m. spalio 31 d. susitikimo metu darytame pokalbyje užfiksuota, kad V. Ž. paprašius sumažinti mokėtiną sumą, R. T. nesutiko to daryti, nes pinigus reikės „dalintis su neaišku kuo“. R. T., kalbėdama apie susitikimą, kurio metu V. Ž. turėjo atvežti pinigus, nurodė, kad reikia susitikti kur nors kitur (ne jos darbo vietoje). Šios aplinkybės dėl atsisakymo sumažinti sumokėtiną pinigų sumą ir konspiruoto susitikimo planavimo užfiksuotos tik 2017 m. spalio 31 d. pokalbio įraše ir nėra kitų jas patvirtinančių įrodymų (liudytojų parodymuose, pokalbių įrašuose), dėl to teisėjų kolegija laiko jas nenustatytomis.

33. Skunde teigiama, kad nėra duomenų, jog R. T. siekė gauti kyšį, o ne reikalavo pinigų taikos sutarčiai sudaryti. Gynyba mano, kad ji V. Ž. vertė ne duoti kyšį, bet vykdyti prievolę, o 2017 m. lapkričio 16 d. perduota pinigų dalis nebuvo kyšis. Šie skundo argumentai nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas atliko išsamią įrodymų analizę, įrodymus patikrino juos tiek nagrinėdamas kiekvieną atskirai, tiek ir lygindamas tarpusavyje bei remdamasis išnagrinėtų įrodymų visumos vertinimu pateikė motyvuotas ir išsamias išvadas, kuriomis grindė R. T. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 225 straipsnio 3 dalyje. Pirmosios instancijos teismo išvadoms visiškai pritaria ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija.

34. Pagal BK 225 straipsnio 3 dalį atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, savo ar kitų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai pats ar per tarpininką pažadėjęs ar susitaręs priimti arba reikalavęs ar provokavęs duoti, arba priėmęs didesnės negu 250 MGL vertės kyšį už teisėtą ar neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus.

35. Šioje baudžiamojoje byloje R. T. buvo kaltinama tuo, kad būdama bankrutuojančios UAB „M“ bankroto administratoriaus UAB „R“ direktore ir įgaliotu asmeniu 2017 m. spalio mėnesį, bet ne vėliau nei 19 d., savo naudai, tiesiogiai pareikalavo iš V. Ž. duoti didesnės negu 250 MGL vertės kyšį – 14 000 Eur, už neteisėtą veikimą vykdant bankroto administratoriaus įgaliojimus civilinėje byloje, t. y. vykdant BUAB „M“ bankroto procedūras pažadėjo V. Ž., kad civilinėje byloje sudarys su juo taikos sutartį žymiai mažesnei sumai, nei iš jo yra priteista teismų sprendimais ir dalį reikalautos pinigų sumos esant reikalingumui panaudos darydama poveikį bylos teisėjams; nuslėps nuo kreditorių tikrąjį V. Ž. turimo turto kiekį ir vertę; nepagrįstai sumažins jam priklausančio areštuoto turto – automobilio „Hyundai Veracruz“, priekabos „Boeckmann“, pastato – arklidžių vertę; duos neteisėtus patarimus dėl suktybių naudojimo sudarant fiktyvius civilinius sandorius bankroto procese; siūlys kreditoriams kreiptis į Kauno apygardos teismą dėl bankrutavusios UAB „M“ pabaigos. Tęsdama nusikalstamą veiką, minėto reikalavimo pagrindu 2017 m. lapkričio 16 d., apie 18.26 val., UAB „R“ veiklą vykdančiose patalpose, iš V. Ž., teismo sprendimu vykdančio teisėsaugos užduotį, tiesiogiai savo naudai priėmė dalį reikalauto kyšio – 10 000 Eur – už minėtą neteisėtą veikimą vykdant bankroto administratoriaus įgaliojimus civilinėje byloje. Toliau tęsdama nusikalstamą veiką, to paties reikalavimo pagrindu, 2017 m. gruodžio 6 d. ir 2017 m. gruodžio 7 d. pokalbių telefonu metu toliau tiesiogiai savo naudai iš V. Ž. reikalavo duoti likusią 4 000 Eur kyšio dalį ir žinodama, jog V. Ž. tokios pinigų sumos neturi, siekdama užsitikrinti likusios kyšio dalies gavimą, nurodė jam sudaryti fiktyvias pirkimo pardavimo sutartis, o 2018 m. balandžio 5 d. pokalbio metu informavo V. Ž., kad savo pažadą elgtis rizikingai ji įvykdė, ir 2017 m. gruodžio 15 d. kreditorių susirinkime kreditoriams pranešė, jog V. Ž. turto neturi ir areštuotino turto nėra.

36. Pirmosios instancijos teismas ištyręs R. T. parodymus, V. Ž. parodymus, NVIV metu padarytus pokalbių įrašus ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu užfiksuotus telefoninių pokalbių įrašus, kratos protokolus, specialistų išvadas ir kitus byloje surinktus įrodymus nustatė, kad kaltinime R. T. inkriminuotos aplinkybės pasitvirtino. Bylos duomenys leido teismui spręsti, kad R. T. buvo numačiusi pasirašyti taikos sutartį su V. Ž., bet ne visai iš jo reikalautai sumai – ne 14 000 Eur. Iš telefoninių pokalbių turinio apygardos teismas nustatė, kad iš V. Ž. gavusi dalį reikalautų pinigų R. T. pradėjo veikti skolininko, o ne kreditorių interesais. Byloje nustatyta, kad siekdama nuslėpti nuo kreditorių V. Ž. turto vertę R. T. ėmėsi aktyvių veiksmų tai padaryti: kreipėsi į turto vertintoją R. S. prašydama V. Ž. priklausančią arklidžių dalį įvertinti kuo mažesnei pinigų sumai, prašė nufotografuoti kuo prastesnes arklidžių vietas, o nufotografavus arklius, jų nuotraukas dėti atskirai. Taip pat prašė pakoreguoti automobilio ir priekabos vertinimą, nes šios transporto priemonės buvo daužtos, o ekspertizės aktas patvirtino, kad nei automobilis, nei priekaba daužti nebuvo. Teismas nustatė, kad R. T. žinojo apie V. Ž. turimus arklius, suprato, jog jie turi būti areštuoti, o juos realizavus galima gauti pinigų kreditorių reikalavimams patenkinti, tačiau jokių veiksmų dėl to nesiėmė. Priešingai, iš telefoninio pokalbio su V. Ž. matyti, kad R. T. jam paaiškina, jog pas antstolius užlaikė arklių areštą (t. 2, b. l. 97). Be to, bankroto administratoriaus ataskaitose nebuvo nurodyta ir jokių konkrečių duomenų apie V. Ž. turimą turtą, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas. Teismas pagrįstai konstatavo, kad šie įrodymai patvirtina, jog R. T. sąmoningai neketino pateikti kreditoriams tikslios informacijos apie tikrąjį V. Ž. turimo turto kiekį ir vertę, tam ėmėsi veiksmų, kad turtas būtų įvertintas kiek įmanoma pigiau, prireikus netgi nurodant tikrovės neatitinkančią ir netikslią informaciją apie vertinamo turto būklę ir vertę, bei apskritai nepateikiant informacijos apie turimą turtą ir taip siekiant palankaus jų sprendimo siūlomais klausimais.

37. Apygardos teismas įvertinęs R. T. veiksmus siūlant V. Ž. sudaryti sutartis dėl miško ir dalies arklidžių pardavimo, konstatavo, kad nuteistoji ketino sudaryti taikos sutartį mažesnei sumai, o tokios sutarties sudarymui buvo reikalingi oficialiai V. Ž. sumokėti pinigai, gauti pardavus jo turtą. V. Ž. atneštus 10 000 Eur nuteistoji ketino pasilikti sau, o už V. Ž. parduotą turtą gautus pinigus panaudoti taikos sutarčiai sudaryti. Skunde nurodytą aplinkybę, kad R. T. siekė, jog V. Ž. vykdytų prievolę, o perduoti pinigai skirti taikos sutarčiai ir nebuvo kyšis, paneigia nuteistosios elgesys su jai perduotais pinigais. Apie V. Ž. atneštus pinigus R. T. nepranešė nei savo įmonės buhalterei D. K., nei suinteresuotiems asmenims, t. y. BUAB „M“ kreditoriams, nei antstoliams su kuriais nuolatos konsultavosi įvairiais klausimais, taip pat ir dėl taikos sutarties sudarymo. Nors apie taikos sutartį ne kartą buvo nurodžiusi Z. J. ir R. S., bet niekada neatskleidė iš V. Ž. gautos pinigų sumos dydžio. Priimdama pinigus iš V. Ž. nuteistoji nesurašė jokio pinigų priėmimą-perdavimą patvirtinančio dokumento, nors atsižvelgiant į jos ilgametę darbo patirtį turėjo žinoti apie tokio dokumento surašymo būtinybę. Pinigai nebuvo įtraukti į bankroto administratoriaus UAB „R“ sąskaitą, nebuvo įnešti į antstolių ar kreditorių sąskaitas, taip nuslepiant jų gavimo faktą. V. Ž. atneštus pinigus R. T. padėjo į savo naudotą seifą banke prie kitų jame laikytų pinigų. R. T. paaiškino, kad pinigus asmeniniame seife laikė, nes kontoroje laikyti didelę pinigų sumą nebuvo saugu, tačiau teismas šį nuteistosios argumentą paneigė nurodęs, kad kratos R. T. darbo vietoje metu buvo rastas seifas, kuriame buvo laikoma 7 800 Eur ir tai rodo, kad kabinete buvo laikomi pinigai ir jiems ten buvo saugu. R. T. paaiškino, kad apie seife padėtus pinigus buvo pamiršusi, todėl su jais neatliko jokių veiksmų. Tokie nuteistosios paaiškinimai apygardos teismo neįtikino. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagal banko pateiktus duomenis R. T. po 2017 m. lapkričio 16 d. (kai įdėjo pinigus į seifą) seifu naudojosi 2017 m. gruodžio 8 d. ir po to dar penkis kartus. Pinigai asmeniniame seife banke buvo laikomi daugiau nei pusę metų ir visą šį laikotarpį R. T. sprendė su V. Ž. įmonės bankrotu susijusius klausimus, ne kartą bendravo su antstolio padėjėju Z. J. dėl taikos sutarties, bet jam apie iš V. Ž. gautus pinigus nepasakė, nors pagal galiojusius įstatymus privalėjo pateikti antstoliui informaciją. Žinodama, apie V. Ž. perduotą kreditoriams ženklią pinigų sumą (10 000 Eur sudarė beveik trečdalį priteistos skolos), R. T., neinformavusi apie tai kreditorių ir veikdama priešingai jų interesams, siūlė jiems kreiptis į teismą dėl BUAB „M“ pabaigos. Šios aplinkybės patvirtina, kad R. T. neketino iš V. Ž. gautų pinigų panaudoti kreditorių interesais, t. y. vykdyti prievolei ar sudaryti taikos sutartį, nes jų reikalavo ir juos priėmė savo turtinei naudai.

38. Teismas pabrėžė, kad susitarimas sudaryti taikos sutartį buvo vienas pagrindinių, tačiau ne vienintelis iš R. T. galimų norimo rezultato pasiekimo būdų. Kaip minėta, byloje surinkti įrodymai neleidžia spręsti, kad ji ketino sudaryti taikos sutartį būtent 14 000 Eurų, bet siekė galimybės taikos sutartį vykdymo procese sudaryti tokiomis sąlygomis, kurios būtų palankiausios V. Ž., nors turėjo objektyvias galimybes efektyviai pasiekti kreditoriams palankesnį rezultatą ir tai žinodama tuo nepasinaudojo. R. T., veikdama V. Ž. interesais be taikos sutarties bandė norimo rezultato pasiekti ir kitais būdais. Kaip minėta 2017 m. gruodžio 15 d. kreditorių susirinkimui ji siūlė kreiptis į Kauno apygardos teismą su prašymu dėl bankrutavusios UAB „M“ pabaigos. Taigi, gavusi dalį reikalautų pinigų ir nebūdama tikra dėl taikos sutarties sudarymo galimybės, ėmėsi veiksmų, kad vykdomosios bylos išieškotojas – BUAB „M“ būtų likviduota. Tokiu atveju nutraukus vykdomąją bylą V. Ž. būtų išvengęs visos iš jo priteistos sumos išieškojimo. Likvidavus bankrutavusį išieškotoją norimas veiksmų rezultatas, už kurį reikalautas ir priimtas kyšis, galėjo būti pasiektas net ir nesudarius taikos sutarties. Kreditorių susirinkimas nepritarė tokiam siūlymui, bet R. T. atsakomybei ši aplinkybė nėra svarbi.

39. R. T. pasirinko tokią bankroto proceso eigą, kuri akivaizdžiai atitiko ne kreditorių, o skolininko V. Ž. interesus ir apygardos teismas pagrįstai nustatė, kad tokiais veiksmais R. T. pažeidė ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 punkte nustatytą bankroto administratoriaus pareigą ginti visų kreditorių teises ir interesus; 25 punkte nustatytą pareigą kreditoriams pateikti informaciją apie įmonės turtą ir jo paties turto areštus; to paties įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytus apribojimus dėl atsakovo turtinių sandorių sudarymo ribojimų; Lietuvos Respublikos finansų ministro 2016 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. 1K-286 patvirtinto Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių elgesio kodekso 5 dalyje nustatytus profesinės etikos principus – elgtis vadovaujantis teisingumu, sąžiningumu, nepriklausomumu, bei 6, 7 dalyse įtvirtintus reikalavimus – siekti, kad kreditorių reikalavimai būtų patenkinti kiek galima didesne apimtimi, vadovautis visų asmenų lygybės prieš įstatymą principu, susidūrus su skirtingais asmenų reikalavimais, nedaryti nepagrįstų išimčių, priimti teisėtus ir pagrįstus sprendimus, būti nepriklausoma nuo įmonės, kurios bankroto byla yra nagrinėjama. R. T., būdama valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, reikalavusi ir priėmusi piniginį atlygį bei tikėdamasi, kad jai sumokės likusius reikalautus pinigus ir dėl to pažeidusi bankroto administratoriui nustatytas pareigas, pagrįstai pripažinta kalta dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 225 straipsnio 3 dalyje, padarymo.

40. Gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai liudytojo E. L. parodymus vertino kritiškai. E. L. žinojo, kad V. Ž. turėjo atvežti pinigus, kurie nebuvo kyšio dalis. Skunde nepateikiami konkretūs argumentai, kaip liudytojo E. L. parodymais galėtų būti paneigti visi kiti byloje surinkti įrodymai, patvirtinantys R. T. kaltę. Apygardos teismas nuodugniai įvertino liudytojo E. L. parodymų turinį gretindamas juos su kitais byloje surinktais įrodymais, atsižvelgė į paties liudytojo santykį su R. T. ir galimai žinotos informacijos įtaką nagrinėjamai situacijai ir padarė teisingas išvadas dėl liudytojo E. L. parodymų reikšmės.

41. E. L. teigė, kad konsultavo R. T. dėl taikos sutarties vykdymo procese sudarymo ir buvo paruošęs tokios sutarties projektą. R. T. jam buvo nurodžiusi, kad V. Ž. turi atvykti ir atvežti pinigus, prašė jo dalyvauti. Po kurio laiko R. T. paskambino ir pranešė, kad V. Ž. atvežė tik 10 000 Eur ir taikos sutarties ji nepasirašys. Taikos sutarties projektas neišliko. Šiuos liudytojo parodymus apygardos teismas vertino kritiškai, nustatęs, kad jie prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams. Teismui abejonių dėl E. L. parodymų patikimumo kėlė tai, kad nuo 2017 m. spalio 31 d. vykdant R. T. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę nei 2017 m. lapkričio 16 d., nei kitą dieną nebuvo užfiksuoti jokie R. T. bei E. L. tarpusavio kontaktai telefonu, nors abu tvirtino bendravę tarpusavyje telefonu apie taikos sutarties su V. Ž. sudarymą. Liudytojas E. L. nurodė, kad taikos sutarties projektas buvo paruoštas, reikėjo tik įrašyti antstolio išlaidų dydį, tačiau iš byloje fiksuotų pokalbių telefonu su Z. J., taip pat iš vykdomosios bylos duomenų matyti, kad 2017 m. lapkričio 16 d. ar iki tol R. T. nesiėmė jokių veiksmų sužinoti konkrečią antstolio turėtų išlaidų sumą, kurios įrašymas į sutartį buvo būtinas. Liudytojas E. L. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas nebuvo, ikiteisminio tyrimo metu informacijos apie E. L. nepateikė nei nuteistoji, nei jos gynėjas. E. L. gynybai palankius parodymus davė tik bylą nagrinėjant teisme ir praėjus daugiau nei trims metams nuo įvykių. Be to, nuteistoji ir liudytojas E. L. nurodė, kad už jo konsultavimo, bet ne projekto paruošimo, paslaugas 2017 m. lapkričio 21 d. pavedimu jam buvo sumokėta 100 Eur, tačiau toks dokumentas bankroto administratoriaus byloje nebuvo rastas, pavedimą patvirtinantis dokumentas nebuvo pateiktas ir vėliau. E. L. ir R. T. siejo komerciniai santykiai, nes jis kaip advokatas teikė R. T. kaip bankroto administratorei mokamas teisines paslaugas, o tai leidžia spręsti apie jo suinteresuotumą. Teismas pagrįstai nurodė, kad net jei R. T. ir pranešė E. L. apie V. Ž. sumokėtus 10 000 Eur, tai nepaneigia jos kaltės dėl padaryto nusikaltimo, nes E. L. nebuvo vienas iš asmenų, kuriems ši informacija buvo svarbi, t. y. nebuvo kreditorius ar antstolis. E. L. neturėjo duomenų, kad pinigai nebus įnešti į kreditorių, antstolio ar bankroto administratoriaus sąskaitą, kad jie nebus įtraukti į buhalterinę apskaitą, kad apie juos R. T. neinformuos asmenų, kuriuos privalėjo informuoti apie gautą turtą, kad juos gavusi R. T. pradės veikti ne kreditorių, o V. Ž. interesais. Taigi tokios informacijos atskleidimas negalėjo sukelti jokio pavojaus R. T. dėl daromos nusikalstamos veikos paaiškėjimo.

42. Nuteistosios gynėjas skunde teigia, kad taikos sutarties sudarymas visiškai neprieštaravo civiliniams įstatymams, o pačios nuteistosios skunde grindžiama, kad teismas neatliko jokios bankroto įstatymų pažeidimų analizės, nemotyvavo ir nenurodė, kodėl taikos sutarties sudarymas šioje situacijoje buvo neteisėtas ir nepriimtinas. Šie skundų argumentai yra nepagrįsti ir nesusiję su nagrinėjama situacija. Pirmosios instancijos teismas neneigė taikos sutarties sudarymo galimumo ir teisėtumo. Priešingai, apygardos teismas detaliai išaiškino ir atskyrė, kokias atvejais taikos sutartys galimos bankroto proceso metu ir kokiais atvejais taikos sutartys sudaromos vykdymo procese. Teismas nurodė, kad pagal tuo metu galiojusį ĮBĮ 28 straipsnio 4 dalį taikos sutartį galima sudaryti iki teismo nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo dienos. 2015 m. spalio 7 d. jau buvo priimta teismo nutartis pripažinti BUAB „M“ bankrutavusia ir ją likviduoti, todėl taikos sutartis bankroto procese nebegalėjo būti sudaryta. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) normos (CPK 595 straipsnis) nustato, jog taikos sutarties sudarymas vykdymo procese yra teisėtas veiksmas, bankroto administratorius turi tokius įgaliojimus. Teismas konstatavo, kad tiek V. Ž. prašydamas sudaryti taikos sutartį, tiek ir pati R. T. pasirašydama taikos sutartį, tokiu veiksmu teisės aktų reikalavimų pažeidę nebūtų. Visgi R. T. taikos sutarties nepasirašė ir net turėdama tokią teisę bei galimybę ji nesilaikė pareigos veikti taip, kaip ją įpareigojo tuo metu galiojęs ĮBĮ bei Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių elgesio kodeksas, t. y. maksimaliai veikti kreditorių interesais. Taigi net ir pasirašant taikos sutartį vykdymo procese R. T. turėjo veikti kreditorių interesais, tačiau nustatyta, kad ji elgėsi priešingai – už perduotą kyšį pradėjo veikti skolininko interesais ir tokiais veiksmais padarė nusikalstamą veiką.

43. Gynėjo skunde nepagrįstai teigiama, kad kreditoriai turėjo žinoti apie taikos sutarties sumą, nes varžytinėse V. Ž. skola buvo pardavinėjama už panašią sumą. Šie gynybos argumentai paremti prielaidomis, o pateikiamos sąsajos, tarp varžytinėse įkainotos skolos ir V. Ž. su R. T. aptartos taikos sutarties sumos, nėra susijusios. Net jei šios sumos iš esmės sutampa, jos niekaip nepatvirtina, kad kreditoriai galėjo numanyti apie planuojamos taikos sutarties sumos dydį. Tokios informacijos kreditoriams R. T. niekada nesuteikė.

44. Šie motyvai rodo, kad nuteistosios ir jos gynėjo argumentai dėl R. T. nuteisimo pagal BK 225 straipsnio 3 dalį yra nepagrįsti.

Dėl BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo

45. R. T. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteista pagal BK 253 straipsnio 1 dalį už tai, kad neteisėtai, neturėdama leidimo laikė šaunamąjį ginklą – Italijos pramoninės gamybos 9 mm kalibro „CHAMPION“ modelio revolverį „UMAREX“ Nr. (duomenys neskelbtini), skirtą šaudyti 9 mm garsiniais ir dujiniais centrinio įskėlimo šoviniais, priskirtą C kategorijos šaunamiesiems ginklams, ir šaudmenis – du „PTS“ firmos pramoninės gamybos 9 mm kalibro centrinio įskėlimo revolverinius šovinius, pramoniniu būdu užtaisytus dujiniu užtaisu, priskirtus prie C kategorijos ginklams skirtų šaudmenų, skirtus šaudyti iš pramoninės gamybos 9 mm kalibro dujiniais ir garsiniais revolveriais. Byloje nėra ginčo dėl to, kad R. T. ginklą ir šaudmenis savo gyvenamojoje vietoje laikė nuo 1995 metų, kuomet jį paveldėjo iš savo mirusio sūnaus. Šias aplinkybes nurodė pati nuteistoji. Taip pat byloje nėra ginčijamos aplinkybės, kad leidimo laikyti ginklą ir šaudmenis R. T. neturėjo. 2011 m. kovo 1 d. įsigaliojus 2010 m. lapkričio 18 d. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakcijai Nr. XI-1146 ir 2013 m. gruodžio 31 d. įsigaliojus 2013 m. gruodžio 23 d. Nr. XII-733 Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsniui, iki 2014 m. liepos 1 d. R. T. nustatyta tvarka turėjo pateikti prašymą užregistruoti ir gauti leidimą laikyti (nešiotis) C kategorijos ginklą ir šaudmenis, tačiau to nepadarė, todėl nuo 2014 m. liepos 1 d. minėtus kratos metu pas ją rastą ginklą ir šaudmenis laikė neteisėtai. Visgi, nuteistosios gynėjas apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą nurodęs, kad nebuvo nustatyta nuteistosios tiesioginė tyčia padaryti šį nusikaltimą.

46. BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties subjektyviosios pusės požymis – tiesioginė tyčia pasireiškia kaltininko supratimu, kad jis neteisėtai, neturėdamas leidimo gamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas (toliau – ir Įstatymo) nustato ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų klasifikavimo į kategorijas nuostatas, ginklų, ginklų priedėlių, šaudmenų, jų dalių apyvartos ir jos kontrolės teisinius pagrindus ir subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais, ginklų priedėliais, šaudmenimis ir jų dalimis, teises ir pareigas. Iki 2011 m. kovo 1 d. įstatymo pakeitimų įsigaliojimo, tam tikros kategorijos ginklams nebuvo numatyta pareiga gauti leidimą įsigyti ginklus bei juos laikyti. Laikymas, pagal BK 253 straipsnio 1 dalyje įtvirtiną nusikaltimo sudėtį, suprantamas kaip neturint leidimo šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų turėjimas savo žinioje, neatsižvelgiant į trukmę, kai kaltininkas jų su savimi nesinešioja, tačiau laiko gyvenamojoje patalpoje, slėptuvėje ar kitoje vietoje.

47. Formalių nusikalstamų veikų sudėčių atveju tiesioginei tyčiai yra būdinga pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio suvokimas ir norėjimas taip veikti. Pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio suvokimas yra požymių, nusakančių nusikalstamų veikų objektą ir objektyviąją pusę, suvokimas, kurio apimtis nustatoma konkrečios nusikalstamos veikos sudėties objektyviaisiais požymiais. Norėjimas veikti, kai pažeidimo pavojingumą ir priešingumą teisei lemia veikimas, yra sąmoningas asmens valios nukreipimas (esant galimybei nenukreipti valios) nesilaikyti įstatyme numatyto draudimo. Neveikimo atveju norėjimas veikti yra sąmoningas asmens valios nenukreipimas (esant galimybei nukreipti valią) vykdyti įstatymų nustatytas pareigas, kai pavojingumą ir priešingumą teisei lemia neveikimas.??? Kaltės, jos formos, rūšies subjektyvių (vidinių-psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu ar neprisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė savo neveikimo pobūdį, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir panašiai, bet tiriant ir įvertinant išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-202-303/2017). Šioje byloje apie R. T. tiesioginę tyčią galima spręsti iš jos parodymų pirmosios instancijos teisme bei kratos protokole užfiksuotų ginklo ir šaudmenų radimo ir laikymo aplinkybių.

48. Skunde teigiama, kad byloje liko nepaneigta aplinkybė, kad R. T. apie ginklą ir šaudmenis buvo pamiršusi. Šią gynybos poziciją apygardos teismas įvertino ir paneigė pagrįstai nurodęs, kad R. T. ginklą ir šaudmenis laikė miegamojo kambario spintoje, stalčiuje prie apatinių rūbų, t. y. dažnai naudojamoje ir prieinamoje vietoje tarp kasdienių daiktų, todėl nėra pagrindo išvadai, kad ji apie ginklą ir šaudmenis galėjo būti pamiršusi. 2018 m. balandžio 24 d. kratos atlikimo metu R. T. gyvenamojoje vietoje, ji pati pareigūnams nurodė turinti šaunamąjį ginklą ir jį pateikė. Šios aplinkybės, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, patvirtina, kad R. T. buvo žinoma, kad ji namuose laiko ginklą ir šaudmenis bei to ji pamiršusi nebuvo.

49. Pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į R. T. išsilavinimą ir gyvenimišką patirtį, kurie sudaro pagrindą išvadai, kad R. T. turėjo suprasti, kad ginklų ir šaudmenų laikymas yra reguliuojamas teisės aktais ir pasižymi specialia tvarka. Tai, kad nuteistoji teigė nesidomėjusi teisiniu ginklų laikymo reguliavimu, jos baudžiamosios atsakomybės nešalina. Baudžiamasis įstatymas nustato, kad įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo baudžiamosios atsakomybės. Apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad R. T. žinojo, kad savo gyvenamojoje vietoje laiko ginklą ir jam skirtus šovinius, taip pat turėjo suvokti, kad jų laikymui yra keliami specialūs reikalavimai, tačiau ji teisės aktų nustatyta tvarka ginklo neužregistravo ir negavo leidimo jį turėti, nepasinaudojo galimybe perduoti ginklą Ginklų fondui. Taigi R. T. suprato, kad laiko šaunamąjį ginklą ir šaudmenis neturėdama teisėto pagrindo ir norėjo taip veikti, t. y. ji veikė tiesiogine tyčia. Dėl to teismas R. T. pagrįstai pripažino kalta ir jos nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį.

50. Skunde tvirtinama, kad dėl ginklo pobūdžio, šaudmenų skaičiaus, daiktų radimo vietos yra pagrindas taikyti BK 37 straipsnį ir atleisti R. T. nuo baudžiamosios atsakomybės. Šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

51. Padaręs nusikaltimą asmuo BK 37 straipsnio pagrindu gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Sprendžiant dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-128-489/2020).

52. Šiuo atveju nuteistoji R. T., neturėdama leidimo, beveik keturis metus (nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2018 m. balandžio 24 d.) laikė šaunamąjį ginklą – dujinį revolverį, skirtą šaudyti 9 mm (.380) kalibro dujiniais ir garsiniais šoviniais, iki tol, kol jis kratos metu buvo rastas ir paimtas. Nustatyta, kad revolveris ir jame buvo šoviniai yra tinkami šaudyti. Revolveris buvo laikomas laisvai pašaliniams asmenims prieinamoje vietoje – miegamajame esančios spintos stalčiuje, t. y. jis nebuvo laikomas seife ar saugiai kitoje rakinamoje patalpoje. Laikotarpiu, kai R. T. laikė ginklą su šaudmenimis, jos gyvenamojoje vietoje gyvenoje ir V. A. Č.. Ginklas buvo laikomas su įdėtais dviem šoviniais būgne, t. y. užtaisytas ir paruoštas naudoti. Nuteistoji ilgą laiką pažeidė ginklų apyvartos reglamentavimą, kuriuo siekiama užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą, bei sudarė prielaidas kilti pavojingiems padariniams. Nors byloje nėra duomenų, kad R. T. būtų panaudojusi šaunamąjį ginklą, tačiau jo laikymo aplinkybės (užtaisytas, laikomas prieinamoje vietoje), teisėjų kolegijai leidžia kaip teisingą vertinti apygardos teismo išvadą, jog R. T. neteisėti veiksmai yra nusikalstamai pavojingi BK 253 straipsnio 1 dalies prasme. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, dėl nustatytų veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių ypatumų pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusikaltimo nepripažino mažareikšmiu.

Dėl proceso išlaidų.

53. R. T. apeliaciniame skunde motyvuojama, kad apygardos teismas nepagrįstai priteisė iš jos proceso išlaidas už tauriųjų metalų įvertinimą. Teismų praktikoje BPK 103 straipsnyje nurodytos išlaidos, kurias teismas pripažįsta proceso išlaidomis, paprastai yra priteisiamos iš nuteistojo, kai tokios išlaidos yra tiesiogiai susijusios su jam pareikštais kaltinimais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-300-697/2019) arba nuteistojo veiksmai turi įtakos tokių išlaidų atsiradimui ar jų dydžiui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-366/2010). BPK 103 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad proceso išlaidas sudaro ekspertams, specialistams, vertėjams išmokami pinigai, skirti atlyginti už jų darbą, išskyrus tuos atvejus, kai jie šias pareigas atlieka kaip tarnybinę užduotį. Šiuo atveju ikiteisminio tyrimo pareigūnai kreipėsi į valstybinę įmonę „Lietuvos prabavimo rūmus“ su užduotimi atlikti 2018 m. balandžio 26 d. kratos metu AB „Citadele“ banke R. T. naudojamame seife rastų ir paimtų papuošalų tyrimą. Lietuvos prabavimo rūmai atliko užduotį ir pateikė tauriųjų metalų gaminių ir brangakmenių tyrimo aktą, kuriame nustatė rastų ir paimtų papuošalų vertę. Lietuvos prabavimo rūmų paslaugos kainavo 696,53 Eur (t. 7, b. l. 152-153). Apygardos teismas šias išlaidas įvertino ir pripažino proceso išlaidomis, o nusprendęs jas išieškoti iš nuteistosios, nepateikė jokių šią poziciją pagrindžiančių motyvų.

54. Kaip minėta, pagal teismų praktiką proceso išlaidos, paprastai yra priteisiamos iš nuteistojo, kai tokios išlaidos yra tiesiogiai susijusios su jam pareikštais kaltinimais. Šiuo atveju tauriųjų metalų gaminių vertinimas nebuvo tiesiogiai susijęs su R. T. inkriminuotomis nusikalstamomis veikomis. Kratos metu rasti papuošalai nėra pripažinti nusikalstamos veikos dalyku ar iš nusikalstamos veikos gautu rezultatu, šiam turtui nebuvo prašoma taikyti išplėstinį turto konfiskavimą. Teisėjų kolegijos vertinimu tauriųjų metalų gaminių vertinimo tikslas nebuvo aiškus, aiškiai suformuluotas procesiniuose dokumentuose ir pagrįstas įstatymu, todėl vertinamas kaip perteklinis ikiteisminio tyrimo veiksmas, kurį atlikus gauti duomenys niekaip nepapildė tolesnio tyrimo. Gauta informacija apie tauriųjų metalų gaminių vertę nei patvirtino, nei paneigė aplinkybes, dėl R. T. inkriminuoto nusikaltimo, turimo turto dydžio pagrįstumo ir neturėjo įtakos sprendžiant dėl išplėstinio turto konfiskavimo. Ikiteisminio tyrimo institucija, neįvertinusi rastų papuošalų tyrimo poreikio ir tinkamai nemotyvavusi tyrimo veiksmo tikslingumo kreipėsi dėl užduoties atlikimo, kurios rezultatai tolesniam tyrimui neturėjo jokios reikšmės. Tokie ikiteisminio tyrimo institucijos veiksmai negali būti laikomi pagrįstais ir išlaidos patirtos už perteklinį ikiteisminio tyrimo veiksmą negali būti išieškomos iš nuteistosios.

55. R. T. apeliaciniame skunde teigiama, kad apygardos teismas nepagrįstai priteisė iš jos proceso išlaidas už kratos metu rastų ir paimtų grynųjų pinigų pervedimą į banko sąskaitą. Byloje nustatyta, kad 2018 m. balandžio 26 d. kratos AB „Citadele“ banke įtariamosios R. T. naudojamame seife metu buvo rasti ir paimti pinigai: 530 360 Eur, 19 308 JAV doleriai, 17 690 svarai sterlingų, 100 Rusijos rublių, 25 Estijos kronos, 6 Danijos kronos monetomis. 2018 m. gegužės 24 d. Kauno apygardos prokuratūros ONKTS prokuroras priėmė nutarimą laikinai apriboti R. T. nuosavybės teisę į šias pinigines lėšas. 2018 m. birželio 6 d. STT pareigūnė priėmė nutarimą dėl pinigų perdavimo saugojimui. Šiuo nutarimu 10 000 Eur, kurie buvo panaudoti atliekant NVIV, buvo perduoti STT Finansų skyriui saugojimui, kaip daiktai turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti. Tuo pačiu nutarimu likę pinigai buvo perduoti saugojimui, kol bus priimtas atskiras prokuroro nutarimas ar teismo nutartis. 2018 m. birželio 7 d. į STT depozitinių lėšų sąskaitą AB SEB banke buvo įnešta 520 360 Eur ir 19 308 JAV dolerių. Už grynųjų pinigų įnešimą į sąskaitą bankas nuskaitė 1 626,31 Eur komisinį mokestį. Apygardos teismas šias išlaidas taip pat pripažino proceso išlaidomis ir nusprendė išieškoti iš nuteistosios.

56. Išlaidas, susidariusias dėl grynųjų pinigų pervedimo į banko sąskaitą pagal BPK 103 straipsnio 6 dalį apygardos teismas laikė proceso išlaidomis. Pagal BPK 105 straipsnio 1 dalį proceso išlaidos neprivalo būti išieškomos visais atvejais. Teisėjų kolegijos vertinimu šios išlaidos nebuvo būtinos, nes kratos metu paimtų grynųjų pinigų nebuvo privaloma pervesti į banko sąskaitą ir to pasėkoje patirti finansines išlaidas, kurias sudarė komisinis mokestis. Veikos padarymo metu galiojusiame Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos direktorius įsakyme dėl pinigų, kitų vertybių bei vertybinių popierių apskaitos, saugojimo, grąžinimo ir perdavimo į valstybės pajamas tvarkos aprašo (2017 m. rugsėjo 15 d. redakcija Nr. 2-327) I skyriaus 3 punkte ir 3.2. papunktyje nurodyta, kad STT Finansų skyriuje saugomi: pinigai, taurieji metalai, brangakmeniai, kiti juvelyriniai bei puošnieji akmenys ir dirbiniai iš jų, kitos vertybės bei Lietuvos Respublikos ir kitų šalių vertybiniai popieriai (obligacijos, vekseliai, akcijos ir pan.), į kuriuos nuosavybės teisė laikinai apribota civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui ar išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti, vadovaujantis BPK 151 straipsniu. Aprašo 6 punkte numatyta, kad pinigai, kitos vertybės bei vertybiniai popieriai, nurodyti šio Tvarkos aprašo 3.1 ir 3.2 punktuose, saugomi seifuose (metalinėse spintose). Patalpos, kuriose yra seifai, užtikrina saugomų pinigų, kitų vertybių bei vertybinių popierių saugumą nuo galimo įsilaužimo ar sunaikinimo, patalpose įrengta apsauginė signalizacija. Aprašo 10 punktas numato, kad pinigai, kitos vertybės bei vertybiniai popieriai perduodami ikiteisminį tyrimą atliekančio STT pareigūno ar prokuroro rašytiniu sprendimu į STT Finansų skyrių ne vėliau kaip penktą darbo dieną po to, kai dėl jų buvo surašyti apžiūros protokolai arba jie buvo paimti dėl laikino nuosavybės teisės į juos apribojimo, arba ne vėliau kaip penktą darbo dieną po jų ekspertinio tyrimo ar panaudojimo atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus, jei tokie yra būtini. 11 punkte reglamentuota, kad pinigai, į kuriuos nuosavybės teisė laikinai apribota, ne vėliau kaip penktą darbo dieną po to, kai dėl jų buvo priimti procesiniai sprendimai, taip pat gali būti perduodami darbuotojui, atsakingam už ikiteisminio tyrimo veiksmų lėšų apskaitą, kuris šiuos pinigus ne vėliau kaip kitą dieną įneša į STT depozitinių lėšų sąskaitą. 19 punkte nustatyta, kad pinigai, į kuriuos nuosavybės teisė laikinai apribota ir kurie nebuvo įnešti į STT depozitinių lėšų sąskaitą Tvarkos aprašo 11 punkte nustatyta tvarka, įnešami į STT kasą. Šis reguliavimas atskleidžia, kad kratos metu paimti pinigai galėjo būti saugomi ir jų nepervedant į STT depozitinę sąskaitą. Pinigų pervedimas į banko sąskaitą nebuvo privalomas ir neišvengiamas siekiant užtikrinti ikiteisminio tyrimo sėkme ir buvo atliktas ikiteisminio tyrimo institucijos iniciatyva, todėl patirtų išlaidų priteisimas iš nuteistosios R. T. būtų neteisingas. Apygardos teismo sprendimas dėl proceso išlaidų priteisimo iš R. T. keistinas.

Dėl išplėstinio turto konfiskavimo.

57. Apeliaciniame skunde prokuroras prašo taikyti R. T. banko seife rastiems pinigams BK 72³ straipsnio nuostatas ir juos konfiskuoti. Savo prašymą prokuroras motyvuoja tuo, kad R. T. reikalavo didesnės nei 250 MGL dydžio vertės kyšį – 14 000 eurų, ir paėmė dalį reikalauto kyšio – 10 000 eurų, ji yra pripažinta kalta padariusi BK 225 straipsnio 3 dalyje numatytą sunkų nusikaltimą, iš kurio turėjo naudos ir tai atitinka BK 72³ straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus. Nusikalstamos veikos padarymo metu ir po jos padarymo R. T. turėjo 520 360 Eur, 19 308 JAV dolerius, 17 690 Anglijos svarų, 100 Rusijos rublių, 25 Estijos kronas ir 6 Danijos kronas, šis turtas neatitinka jos teisėtų pajamų, o skirtumas viršija 250 MGL dydžio sumą. R. T. nepagrindė šių pinigų įsigijimo teisėtumo.

58. Pirmosios instancijos teismas, pasirėmęs R. T. parodymais apie pinigų kilmę, specialisto Č. M. išvada ir paaiškinimais, nurodė, kad tikrasis šių pinigų šaltinis byloje patikimai nėra nustatytas, o nustatytų aplinkybių nepakanka nusikalstamai turto kilmei pagrįsti. Neturėdamas patikimų ir įtikinamų įrodymų, kad prokuroro prašomi konfiskuoti pinigai buvo įgyti nusikalstamu būdu, teismas neturėjo pagrindo taikyti jiems išplėstinio turto konfiskavimo nenustatęs visų BK 72³ straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų.

59. BK 72³ straipsnyje nurodyta, kad turtas galima būti konfiskuotas kai: yra pagrindas manyti, kad turtas gautas nusikalstamu būdu; kaltininkas yra pripažintas padaręs apysunkį, sunkų ar labai sunkų tyčinį nusikaltimą, iš kurio turėjo turtinės naudos; kaltininkas turi uždraustos veikos padarymo metu, po jos padarymo arba per penkerius metus iki jos padarymo įgyto turto; tokio turto vertė neatitinka kaltininko teisėtų pajamų ir šis skirtumas yra didesnis nei 250 MGL dydžio suma; kaltininkas nepagrindžia tokio turto įsigijimo teisėtumo.

60. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad turto konfiskavimo klausimas negali būti vienodai sprendžiamas tose situacijose, kai pinigai gaunami iš veiklos, kuri jokiais atvejais negali būti laikoma teisėta (pavyzdžiui, narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimas, prekyba žmonėmis, kyšininkavimas ir pan.), kai visos iš tokios veiklos gautos lėšos be jokių išimčių turi būti konfiskuojamos, ir tose situacijose, kai pajamos gaunamos vykdant veiklą, kuria teisės aktų nustatyta tvarka gali būti verčiamasi teisėtai, nors konkrečiu atveju padaryti nustatytos tvarkos pažeidimai suponuoja tokios veiklos nusikalstamumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-83/2010, 2K-245-1073/2021).

61. Taikydamas išplėstinį turto konfiskavimą teismas visų pirma turi įsitikinti, kad yra pagrindas manyti, kad turtas gautas nusikalstamu būdu. Šioje byloje teisėjų kolegija nustatė, kad R. T. yra nuteista už reikalavimą duoti didelės vertės kyšį ir didelės vertės kyšio priėmimą. Iš V. Ž. gautą 10 000 eurų kyšį ji pasidėjo į AB „Citadėlė“ banko individualų seifą, kartu su kratos metu rastais pinigais ir ten juos laikė, kas leidžia manyti, kad individualus seifas buvo naudojamas iš nusikalstamų veikų gautiems pinigams saugoti. Be to, atlikus R. T. pajamų patikrinimą nustatyta, kad 2013 m. ji gavo 23 014,25 Lt (6 665,39 Eur) pajamų, 2014 m. ji gavo 9 668,46 Lt (2 800,17 Eur) pajamų, 2015 m. ji gavo 38 128,26 Eur pajamų, 2016 m. – 19 120,99 Eur pajamų, 2017 m. – 29 253,64 Eur pajamų, 2018 m. – 13 080,59 Eur pajamų (t. 15A, b. l. 29-34), 2018 m. balandžio 26 dienai jos sukauptų grynųjų pinigų likutis galėjo būti 30 858,38 Eur, ir tai rodo, kad jos turtas visiškai neatitinka jos pajamų ir iš teisėtos veiklos, kuria ji užsiėmė (t. 15A, b. l. 8-9) ji negalėjo sukaupti tokios vertės turto. Visa tai duoda pagrindą spręsti, kad visi individualiame seife laikyti pinigai galėjo būti gauti iš nusikalstamos veikos.

62. R. T. yra pripažinta kalta padariusi sunkų nusikaltimą, iš kurio turėjo turtinės naudos – iš kyšininkavimo, dėl ko ji yra pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 225 straipsnio 3 dalį, ji turėjo 10 000 eurų turtinės naudos ir tai atitinka BK 72³ straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus.

63. Šioje byloje nustatytą nusikalstamą veiką R. T. padarė ne vėliau kaip 2017 m. spalio 19 d. ir vertinant, ar yra BK 72³ straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlyga, svarbu nustatyti, ar prokuratūros prašomas konfiskuoti turtas buvo įgytas 5 metai iki nusikaltimo padarymo. Tai vertinant svarbu, kad 2012-2016 metais R. T. įsigijo daug nekilnojamo turto ir jam įsigyti išleido dideles pinigų sumas (t. 15A, b. l. 7-8), tačiau tuo pat metu – 2013 m. balandžio 8 d. ji pasirašė individualaus seifo nuomos sutartį ir išsinuomojo individualų seifą, kuriame kaupė ir laikė dideles pinigų sumas (t. 7, b. l. 68-73). Viso seife ji laikė 520 360 Eur (be V. Ž. duoto kyšio), 19 308 JAV dolerius, 17 690 Anglijos svarų, 100 Rusijos rublių, 25 Estijos kronas ir 6 Danijos kronas. Seife lankėsi tik ji (t. 7, b. l. 74-78). Svarbu ir tai, kad R. T. turtas neapsiribojo šiais pinigais, o nustatyta, kad 2018 m. balandžio 27 d. iš jos banko sąskaitos buvo išgryninta 15 000 Eur, 2018 m. balandžio 29 d. iš banko sąskaitos buvo išgryninta 24 940 Eur, 2018 m. gegužės 2 d. iš banko sąskaitos buvo išgryninta 58 100 Eur, 2018 m. gegužės 1 d. iš banko sąskaitos buvo išgryninta 266 170,62 Norvegijos kronų (NOK) (6 t., b. l. 146-150).

64. Šios aplinkybės leidžia teisėjų kolegijai daryti išvadą, kad individualiame seife rastus pinigus R. T. įgijo 5 metų laikotarpyje iki nusikaltimo padarymo. Kaip matyti iš VMI išvados, šis turtas neatitinka R. T. teisėtų pajamų ir skirtumas viršija 250 MGL dydžio sumą.

65. Baudžiamojo proceso metu R. T. buvo suteikta galimybė pagrįsti šio turto įsigijimo teisėtumą ir nuteistoji turto kilmės teisėtumą grindė 2019 m. gruodžio 23 d. ir 2020 m. gegužės 6 d. specialisto Č. M. išvadomis, kuriose nurodyta, kad iki 2018 m. balandžio 26 d. ji turėjo pakankamai teisėtų pajamų seife laikytiems gryniesiems pinigams pagrįsti. Didžiąja dalimi šioje išvadoje paskaičiuotos pajamos buvo gautos pagal paskolos sutartis iš bendrovės E – viso 475 000 Eur ir pirmosios instancijos teismas tai įvertino kaip R. T. turimo turto teisėtos kilmės įrodymą. Teisėjų kolegija mano, kad šios išvados neatitinka BPK 20 straipsnio reikalavimų, nėra patikimos ir jomis grįsti teismo išvadų negalima. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. lapkričio 11 d. priėmė nuosprendį, kuriuo nustatė, kad 2013 m. gegužės 26 d. sutartyje Nr. 052613 su priedu N-1, 2013 m. rugsėjo 20 d. sutartyje Nr. 092013 su priedu N-1, 2014 m. kovo 15 d. sutartyje Nr. 031514 su priedu N-1 ir 2014 m. rugsėjo 22 d. sutartyje Nr. 092214 su priedu N-1, įtvirtinta tikrovės neatitinkanti informacija, kad Estijos įmonė E, atstovaujama A. M. paskolino R. T. 475 000 Eur, yra netikros. Kaip matyti iš teismo nuosprendžio, teisiamojo posėdžio metu apklaustas A. M. patvirtino tokias aplinkybes, todėl remtis šiomis sutartimis ir grįsti jomis R. T. turto kilmės teisėtumą negalima. Kitų įrodymų, kuriais teismas galėtų patikrinti R. T. nuomotame seife rastų pinigų teisėtą kilmę, byloje nėra. Priešingai, byloje yra patikima VMI atliktos R. T. ūkinės – finansinės veiklos patikrinimo išvada, kurioje nustatyta, kad R. T. galimai sukauptas grynųjų pinigų likutis 2018 m. balandžio 26 d. galėjo būti 30 585,38 Eur., o 520 360 Eur, 19 308 JAV doleriais, 17 690 Anglijos svarais, 100 Rusijos rubliais, 25 Estijos kronomis ir 6 Danijos kronomis ji disponavo iš tyrimo metu nenustatytų šaltinių ir nepagrįstų teisėtai gautomis pajamomis. Padariusi šias išvadas teisėjų kolegija sprendžia, kad R. T. turimiems 520 360 Eurams, 19 308 JAV doleriams ir 17 690 Anglijos svarams taikytinas išplėstinis turto konfiskavimas.

66. R. T. turimi 100 Rusijos rublių, 25 Estijos kronos ir 6 Danijos kronos yra pernelyg menkos sumos, kurios galėjo likti nuo kelionių, tačiau ne gautos iš nusikalstamos veikos, todėl jos nekonfiskuojamos, o grąžinamos nuteistajai.

Dėl bausmės.

67. R. T. skunde teigiama, kad atsižvelgiant į jos asmenybę, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, jai paskirta bauda yra per griežta, nėra proporcinga ir teisinga, todėl turi būti mažinama. Prokuratūros skunde pateikiama priešingai – kad R. T. paskirta bausmė yra aiškiai per švelni, o apygardos teismas nepagrįstai vadovavosi BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Prokuratūros vertinimu nuteistajai turėjo būti skiriama sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis būtų lygus sankcijos vidurkiui.

68. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. Teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima paskirti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Svarbu, kad teismo parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis pasiektų BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

69. BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. BK 61 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad bausmės skyrimo procesas susideda iš dviejų dalių – iš bausmės rūšies parinkimo ir bausmės dydžio nustatymo. BK 61 straipsnio 2 dalyje įstatymas nurodo, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 54 straipsnio 2 dalis numato, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą.

70. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bausmę sugriežtina ar sušvelnina, jei žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir todėl neteisingą bausmę. Teisėjų kolegija, susipažinusi su nuteistosios R. T. skundu, prokuratūros skundo argumentais bei pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais daro išvadą, kad skirdamas bausmę R. T. apygardos teismas laikėsi visų bausmės rūšies parinkimo taisyklių. Teismas įvertino, kad nuteistoji padarė vieną sunkų nusikaltimą, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta tik laisvės atėmimo bausmė nuo dvejų iki aštuonerių metų, taip pat vieną apysunkį nusikaltimą, už kurį įstatymas numato alternatyvias arešto arba laisvės atėmimo iki penkerių metų bausmes, nusikalstamas veikas padarė tiesiogine tyčia, nusikaltimai yra baigti. Teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą. Įvertino, kad reikalauto kyšio suma, tai yra 14 000 Eur, nežymiai viršijo įstatymo numatytą 250 MGL (12 500 Eur) ribą, nuo kurios veika kvalifikuojama pagal BK 225 straipsnio 3 dalį. R. T. priėmė dalį reikalauto kyšio, tai yra 10 000 Eur, ir šie pinigai buvo iš jos paimti. Turtinė žala nėra padaryta. Taip pat įvertino, kad R. T. laikytas ginklas ir šaudmenys tinkami naudoti, ginklas buvo laikomas su įdėtais dviem šoviniais būgne, tačiau tiek ginklas, tiek šoviniai buvo priskirti žemiausios kategorijos ginklams, kurių laikymui (nešiojimui) reikalaujamas leidimas. Duomenų, kad R. T. būtų ginklą naudojusi, byloje nėra. Nuteistosios atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių apygardos teismas nenustatė. Jų nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir duomenis, charakterizuojančius R. T. asmenybę – ji yra vyresnio amžiaus (74 metų), dirba (vykdo individualią veiklą), gyvena viena, praeityje neteista, bausta administracine tvarka.

71. Teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad aiškus prieštaravimas teisingumo principui skiriant bausmes, yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatą. Teismo sprendimas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį gali būti priimtas pirmiausia atsižvelgus į BK 54 straipsnio 1, 2 dalis bei 55–61 straipsniuose įtvirtintas bendrąsias bausmės skyrimo taisykles. Be to, teismams suteikta galimybė švelninti bausmę ir vadovaujantis BK 62 straipsniu. Ir tik tada, kai konkrečioje byloje nustatoma aplinkybių visuma, susijusi su daug mažesniu asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, ar kokia nors teisinė ar kitokia socialinė situacija, rodanti, kad minėtos bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti, galima pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. BK 62 straipsnio nuostatų taikymas susijęs su šiame straipsnyje nurodytų konkrečių sąlygų buvimu. Šioje baudžiamojoje byloje BK 62 straipsnio nuostatoms taikyti būtinos sąlygos nebuvo nustatytos, todėl teismas vadovavosi 54 straipsnio 3 dalyje numatytu reguliavimu.

72. Bausmės švelninimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti pagrįstas tik aplinkybėmis, rodančiomis, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, 2K-252/2014, 2K-447/2014, 2K-361/2014, 2K-P-89/2014 ir kt.). Tik tada, kai konkrečioje byloje nustatoma aplinkybių visuma, rodanti daug mažesnį asmenybės ir veikos pavojingumą ar kokia nors unikali teisinė ar kitokia socialinė situacija, rodanti, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti, teismas gali pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Turi būti nustatyta tokia aplinkybių visuma, kurioje sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas, nors formaliai ir atitinkantis visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), yra betikslis, t. y. nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba pasiekia tik vieną tikslą – nubaudimą, kuris tokioje situacijoje yra per griežtas, nelogiškas ir nereikalingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-186-942/2015, 2K-204-942/2015, 2K-449-942/2016, 2K-268-942/2017). BK 54 straipsnio 3 dalis suteikia teismui galimybę pašalinti prieštaravimą teisingumo principui, nors baudžiamasis įstatymas nepateikia šio principo apibrėžimo. Turint omenyje teisingumą teisingos bausmės paskyrimo prasme, tai, visų pirma, teisingumas reiškia įstatymo nustatytą optimalų kaltininkui pasitaisyti reikalingą bausmės dydį. Teisingumo principui prieštarauja tiek aiškiai per griežtos, tiek ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas negali būti suprastas kaip išimtis, kuriai negalioja BK 41 straipsnio 2 dalies ir 54 straipsnio 2 dalies nuostatos. Taikant BK 54 straipsnio 3 dalį svarbu ir tai, kad kaltininko asmenybės ir (ar) jo padarytos veikos vertinimas suponuotų išvadą, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, būtų teisingas. Būtent šių aplinkybių viseto įvertinimas teismams leidžia daryti išvadą dėl bausmės atitikties teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-456/2013).

73. Parinkdamas bausmės rūšį už sunkų ir apysunkį nusikaltimus teismas įvertino, kad įstatymas už sunkų nusikaltimą numato tik laisvės atėmimo bausmę, o už apysunkį nusikaltimą – arešto ir laisvės atėmimo bausmes. Teismas, remdamasis aukščiau išdėstytais argumentais bei įvertinęs visumą bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių, tarp jų ir vyresnį nuteistosios amžių, tai, kad ji teisiama pirmą kartą, nusikalstamų veikų pavojingumą, kuris yra mažesnis už tipinį tokių rūšių nusikalstamų veikų pavojingumą, sprendė, jog R. T. asmenybė ir jos padaryta veika nėra tiek pavojingi, kad BK 41 straipsnyje reglamentuota bausmės paskirtis galėtų būti pasiekta tik skiriant realias, nors ir minimalias BK 225 straipsnio 3 dalies ir 253 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytas laisvės atėmimo bausmes. Taigi, apygardos teismas, individualizuodamas bausmes ir nustatęs, kad sankcijoje numatyta bausmė prieštarauja teisingumo principui, neatitinka protingumo ir proporcingumo principų reikalavimų bei siekdamas užtikrinti bausmės paskirties įgyvendinimą pagrįstai pripažino, jog yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir tinkamai R. T. parinko bausmės rūšį – baudą, kurios dydį nustatė mažesnį, nei BK 47 straipsnio 3 dalies 3 ir 4 punktuose numatyti už apysunkius ir sunkius nusikaltimus skiriamų baudų dydžio vidurkiai.

74. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįsta nuteistosios R. T. apeliacinio skundo pozicija, kad jai paskirta bauda nėra teisinga ir proporcinga bausmė ir turėtų būti dar labiau mažinama. Priešingai, paskirtos bausmės yra proporcingos padarytoms nusikalstamoms veikoms bei nuteistosios asmenybei, atitinka bausmės tikslus, bendrąsias bausmės skyrimo taisykles, yra teisinga ir tinkamai individualizuota, neprieštarauja teisingumo, proporcingumo principams ir bausmės paskirčiai, o ją švelninti dar labiau nėra teisinio pagrindo. Skunde nurodomos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti mažinamas baudos dydis (nuteistosios vyresnis amžius, mažesnis už įprastą nusikalstamų veikų pavojingumas), jau buvo įvertintos apygardos teismo ir būtent jų pagrindu R. T. atžvilgiu buvo taikytos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, parinkta švelnesnė bausmės rūšis ir paskirtos bausmės, kurių dydis mažesnis už sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Teisėjų kolegija mano, kad atsižvelgiant į tai, kad pradėjus ikiteisminį tyrimą R. T. iš banko paėmė dideles pinigų sumas, kurios liko pas ją, baudos sumokėjimas nebus jai pernelyg sunki bausmė.

75. Prokuratūros apeliaciniame skunde nesutinkama su BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymu ir šiuo pagrindu paskirtomis bausmėmis. Skunde formaliai nurodyta, kad R. T. turi būti skiriamos baudžiamajame įstatyme už padarytas veikas numatytos bausmės, o jų dydis turi būti artimas bausmės vidurkiui. Teisėjų kolegija pažymi, kad ne visada formaliais kriterijais vadovaujantis paskirta įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatyta bausmė būtų teisinga. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos skirtos atvejams, susijusiems su daug mažesniu nuteistojo asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, kai, vadovaujantis įstatyme įtvirtintomis bendrosiomis bausmės skyrimo taisyklėmis, skirtina kad ir minimali sankcijoje nustatyta bausmė vis tiek prieštarauja teisingumo principui, todėl nuteistam asmeniui parinktina švelnesnė bausmė ar kita jos rūšis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2-489/2015, Nr. 2K-377-489/2018, Nr. 2K-98-1073/2019, Nr. 2K-40-648/2020).??? Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas įvertino reikšmingas aplinkybes, rodančias mažesnį R. T. padarytų nusikalstamų veikų ir jos asmenybės pavojingumą, kurių pagrindu padaryta išvada, jog straipsnio sankcijoje numatytų bausmių paskyrimas R. T. už jos nusikalstamų veikų padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Prokuroro skunde nepateikta jokių reikšmingų argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo poziciją.

76. Prokuroro skunde argumentuojama, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu R. T. padarė naują nusikalstamą veiką – tyčia suklastojo ir teismui pateikė suklastotus dokumentus, o tai nuteistosios teigiamai neapibūdina. Remiantis Teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenimis R. T. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 11 d. nuosprendžiu buvo pripažinta kalta pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Naujos nusikalstamos veikos padarymas neigiamai charakterizuoja R. T., tačiau ši aplinkybė negali lemti griežtesnės bausmės paskyrimo šioje baudžiamojoje byloje. Šioje situacijoje, dar iki naujos nusikalstamos veikos padarymo, nagrinėjamos nusikalstamos veikos buvo pabaigtos ir R. T. atžvilgiu jau buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Ankstesnis asmens teistumas gali turėti įtakos skiriant bausmes dėl vėliau padarytų nusikalstamų veikų. Šioje byloje nagrinėjamų nusikalstamų veikų padarymo momentu R. T. buvo laikoma neteista.

77. Skunde teigiama, kad byloje nėra duomenų, jog R. T. dėl amžiaus ar sveikatos negalėtų atlikti laisvės atėmimo bausmės ar ją atlikti jai būtų per sunku, o neigiamos įkalinimo pasekmės nereiškia, kad įstatymo sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Prokuroro skunde nurodytos bausmės ir jų dydis (5 metai ir 6 mėnesiai už BK 225 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą ir 90 parų arešto už BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą) yra pernelyg dideli ir tokia griežta bausme būtų įgyvendintas tik vienas iš bausmės tikslų – nubaudimas. Prokuroras nepateikė jokių motyvų, kodėl jo prašoma bausmė už sunkų nusikaltimą turėtų viršyti sankcijoje numatytą bausmės vidurkį ir neatskleidė, kodėl už apysunkį nusikaltimą prašoma arešto bausmė turėtų būti lygi įstatyme numatytam bausmės maksimumui. Tai, kad byloje nėra duomenų apie R. T. dėl sveikatos kliūtis atlikti laisvės atėmimo bausmę nesudaro pagrindo teigti, kad pirmą kartą teisiamai, vyresnio amžiaus nuteistajai yra proporcinga ir adekvatu skirti ilgą realią laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegija mano, kad apygardos teismo paskirta bauda nėra per švelni ir yra pakankamai ženkli, kad ne tik nubaustų nuteistąją, bet paveiktų ją bei kitus asmenis taip, jog skatintų daugiau nenusikalsti bei atitinka teisingumo ir proporcingumo principus.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 2 dalies 2 punktu ir 328 straipsnio 1 ir 4 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 15 d. nuosprendį.

Vadovaujantis BK 72³ straipsnio 1 dalimi konfiskuoti iš R. T. 520 360 (penkis šimtus dvidešimt tūkstančių tris šimtus šešiasdešimt) eurų, 19 308 (devyniolika tūkstančių tris šimtus aštuonis) JAV dolerius ir 17 690 (septyniolika tūkstančių šešis šimtus devyniasdešimt) Didžiosios Britanijos svarų.

Panaikinti laikiną nuosavybės teisių apribojimą 100 Rusijos rublių, 25 Estijos kronoms ir 6 Danijos kronoms ir juos grąžinti R. T..

Tauriųjų metalų gaminių ir brangakmenių įvertinimo išlaidas – 696,53 Eur, mokestį už grynųjų pinigų, paimtų iš R. T., pervedimą į sąskaitą, – 1 626,31 Eur, nepripažinti proceso išlaidomis ir iš R. T. neišieškoti.

Nuteistosios R. T. ir jos gynėjo advokato Ričardo Girdziušo apeliacinius skundus atmesti.