Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Dobrovolskio, Kristinos Domarkienės, Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų J. P. ir A. P. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų J. P., A. P. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Saulės gausa“ dėl skolos, palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6.1. Nurodė, kad teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad nė vienoje šalių sudarytoje paskolos sutartyje nebuvo užfiksuotas pinigų perdavimo faktas, tačiau atkreipė dėmesį, jog, anot teismo, tai kažkodėl tapo kliūtimi įrodyti ieškovų reikalavimų pagrįstumą tik pagal 2012 m. spalio 15 d. paskolos sutartį, nors po to šalys sudarė dar dvi paskolos sutartis už bendrą 168 825,86 Lt sumą.

6.2. Teigia, jog, pagal paties atsakovo pateiktą 2013 metų apyvartos žiniaraštį, 2013 m. liepos 12 d. ieškovė atsakovui neva buvo sumokėjusi tik 42 738,43 Lt (17 000+5 738,43+20 000), nors jau 2013 m. liepos 1 d. buvo sudarytos visos ieškovo reikalavimų pagrindu nurodytos keturios sutartys (iš kurių tris pats atsakovas pripažįsta), ir vien pagal atsakovo pripažįstamas sutartis skola sudarė 185 825,86 Lt. Atkreipia dėmesį, jog 2013 m. liepos 12 d. vien tik bankiniais pavedimais atsakovui jau buvo sumokėta 117 000 Lt: 2012 m. spalio 8 d. 15 000 Lt, 2012 m. gruodžio 1 d. 2 000 Lt, 2013 m. birželio 21 d. 80 000 Lt, 2013 m. liepos 12 d. 20 000 Lt. Pažymėjo, kad šias aplinkybes patvirtina į bylą pateiktas banko sąskaitos išrašas. Mano, kad atsakovės buhalteriniai dokumentai akivaizdžiai neatitinka objektyvios realybės.

6.3. Nurodė, kad teismas 2021 m. lapkričio 26 d. teismo posėdyje protokoline nutartimi netenkino ieškovų prašymo iš atsakovo išreikalauti 2013 m. apyvartos žiniaraščio pradinių dokumentų, iš kurių būtų matyti, ką reiškia įrašai apie sumas, pvz., 2013 m. liepos 18 d. SG0000001 50 000 Lt, 2013 m. rugpjūčio 18 d. SG0000002 12 000 Lt ir kt. Taip pat teigia, kad teismas 2021 m. gegužės 20 d. nutartimi netenkino ieškovų prašymo įpareigoti atsakovą pateikti duomenis apie ilgalaikio turto sudėtį, t. y. duomenų, iš kurių galima būtų nustatyti realų atsakovo įgytą turtą (saulės elektrinės statybos sudėtines dalis) ir įrodyti, kad tam turtui sukurti be ieškovų akcininkų finansinės pagalbos pats atsakovas neturėjo pakankamai lėšų. Mano, kad pats teismas užkirto galimybę ieškovams gauti pakankamus įrodymus ieškiniui pagrįsti.

6.4. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi atsakovo vadovo paaiškinimu, kad 2013 m. rugsėjo 10 d. A. P. elektroniniu laišku R. S. surašytos finansinės operacijos, kurias jis yra atlikęs UAB „Saulės gausa“ ūkinėje veikloje, nėra galutinė jų bendradarbiavimo ataskaita. Ieškovų nuomone, šis dokumentas yra vienas pagrindinių įrodymų šioje byloje. Teigia, jog jame detalizuoti visi ieškovo šeimos lėšomis apmokėti darbai saulės elektrinės statybos metu. Pažymėjo, kad priede Nr. 3 neįskaitytas 20 000 Lt pavedimas, kuris buvo atliktas 2013 m. liepos 12 d. Pateikdamas kaip įrodymą šį dokumentą kitoje civilinėje byloje, atsakovas pripažino jo įrodomąją reikšmę.

6.5. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai ignoravo atsakovės direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. elektroninį laišką, kuriuo atsakovės direktorius R. S. patvirtina, kad praėjus net pusei metų po reikalavimo perleidimo R. A. įmonė vis dar yra skolinga ieškovui. Mano, kad atsakovo atsisakymas komentuoti šį įrodymą teismo posėdžio metu tik dar labiau patvirtina šio įrodymo nepalankumą jo keliamoms versijoms.

8.1. Nurodė, kad vykdant šalių pasirašytą 2012 m. spalio 1 d. paskolos sutartį, atsakovui dviem atskirais – 2012 m. spalio 8 d. ir 2012 m. gruodžio 11 d. – pavedimais, iš apeliantės J. P. banko sąskaitos buvo pervesta atitinkamai 15 000 Lt ir 2 000 Lt sumos, iš viso 17 000 Lt. Pažymėjo, kad realizuojant šalių pasirašytą 2013 m. gegužės 1 d. paskolos sutartį, apeliantė J. P. 2013 m. birželio 21 d. bankiniu pavedimu apmokėjo UAB „Rodima“ sąskaitą faktūrą, pateiktą Atsakovui, 80 000 Lt sumos. Teigia, jog šias aplinkybes pavirtina ir byloje esantis apelianto A. P. 2013 m. spalio 3 d. el. laiškas, kuriame yra nurodoma, jog „J. < ... > 80000 Lt apmokėjo iš savo sąskaitos UAB RODIMA už modulius“. Inter alia, 2013 m. liepos 12 d. bankiniu pavedimu apeliantė J. P. atsakovei paskolino papildomus 20 000 Lt, taip pat grynaisiais pinigais apmokėjo UAB „Vėjo technologijų projektai“ sąskaitą faktūrą, pateiktą atsakovei, 50 000 Lt sumos. Nurodė ir tai, kad, vykdant šalių pasirašytą 2013 m. liepos 1 d. paskolos sutartį, apeliantė J. P. atsakovui atitinkamai paskolino arba už jį sumokėjo sąskaitas tretiesiems asmenims – 5 738,43 Lt, 286 Lt, 12 000 Lt ir 801,43 Lt sumos. Darė išvadą, kad yra akivaizdu, jog byloje yra pagrįsta bei visiškai įrodyta, jog apeliantė J. P., remiantis 2012 m. spalio 1 d., 2013 m. gegužės 1 d. ir 2013 m. liepos 1 d. paskolos sutartimis, atsakovei iš viso paskolino ne 222 825,86 Lt, o būtent 185 825,86 Lt sumą, dėl to byloje, atsakovės nuomone, ginčo apskritai nekilo, o šias aplinkybes patvirtina ir atsakovės buhalterinės apskaitos dokumentai bei kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai.

8.2. Pažymėjo, kad apie apeliantų prašomą priteisti paskolą ir (ar) jos pagrindu atsiradusią atsakovės skolą neužsimenama ir byloje esančiame apelianto A. P. 2013 m. spalio 3 d. el. laiške, kuriame A. P. aiškiai nurodo visas jam žinomas šeimos paskolas atsakovei, vice versa, apeliantas A. P. jame patvirtina, jog atsakovė, apeliantei J. P. ir R. A. sudarius akcijų pirkimo – pardavimo sutartį bei 185 825,86 Lt reikalavimo teisės perleidimo sutartį, liko skolinga būtent R. A., o ne apeliantams. Darė išvadą, kad teismas sprendime absoliučiai pagrįstai nusprendė, jog apeliantai nepateikė įrodymų ir neįrodė aplinkybės, kad jie 37 000 Lt paskolą perdavė atsakovei.

8.3. Mano, kad apeliantai bandydami traktuoti, kad neva atsakovo vadovas R. S. 2014 m. balandžio 14 d. el. laišku, rašytu A. P., tariamai pripažino atsakovo skolą apeliantams, siekė klaidinti pirmosios instancijos teismą ir bando klaidinti apeliacinės instancijos teismą. Pažymi, jog nurodomame el. laiške R. S. rašo apie tuo metu galbūt buvusius savo, kaip fizinio asmens, įsipareigojimus, tačiau jokiu būdu ne atsakovės įsipareigojimus. Atsakovės manymu, apeliantai šioje byloje ne tik kad pareiškė aiškiai nepagrįstą ieškinį, bet taipogi aiškiai klaidingai interpretuodami kai kurias faktines aplinkybes nuolat piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis.

8.4. Nurodė, kad vien tai, jog teismas bylos nagrinėjimo iš esmės metu netenkino dalies apeliantų nepagrįstų procesinių prašymų, negali būti pagrindu teismo sprendimo kritikai, kadangi teismas nėra saistomas prievolės tenkinti visus, net ir nepagrįstus proceso šalių prašymus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

Apeliacinis skundas netenkintinas.

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

10. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, tai, kad ieškovai, jų atstovas bei atsakovės atstovai dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o ieškovai bylos nagrinėti žodinio proceso tvarka neprašo, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

11. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas ieškovų reikalavimas dėl skolos priteisimo teisėtumo ir pagrįstumo.

12. Apeliaciniu skundu iš esmės teigiama, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, t. y. teigia, jog teismas nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, kad nė vienoje šalių sudarytoje paskolos sutartyje nebuvo užfiksuotas pinigų perdavimo faktas, tačiau atkreipė dėmesį, jog, anot teismo, tai kažkodėl tapo kliūtimi įrodyti ieškovų reikalavimų pagrįstumą tik pagal 2012 m. spalio 15 d. paskolos sutartį, nors po to šalys sudarė dar dvi paskolos sutartis bendros 168 825,86 Lt sumos. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos skundo argumentus kaip nepagrįstus.

13. Paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Dėl to ši sutartis yra realinė, t. y. paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita, paskolos suma pripažįstama grąžinta nuo jos perdavimo paskolos davėjui arba jos įskaitymo į paskolos davėjo sąskaitą banke momento (CK 6.873 straipsnio 5 dalis).

14. Civilinėje byloje kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Įrodinėjimo pareiga įvykdoma nurodant teisiškai reikšmingus faktus ir juos patvirtinančius įrodymus, renkant ir pateikiant įrodymus. Šaliai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi. Civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis ir CPK bei kitų įstatymų ir norminių aktų nustatyta tvarka. Pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis. CPK 183 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad įrodymų tyrimą nagrinėjimo teisme metu vykdo bylą nagrinėjantis teismas CPK nustatyta tvarka; įrodymų tyrimo tvarką nustato bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę.

15. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl paskolos sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo yra pakankamai gausi ir išplėtota. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Minėta, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018 22 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

16. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, jog ieškovai patikslintu ieškiniu reikalavimą dėl skolos priteisimo kildina iš tarp šalių pasirašytų 4 paskolos sutarčių. Ieškovai teigia, kad jų šeima kaip akcininkai 2012–2013 metais pagal 4 paskolos sutartis (2012 m. spalio 1 d. – 17 000 Lt; 2012 m. spalio 15 d. – 37 000 Lt; 2013 m. gegužės 1 d. – 150 000 Lt; 2013 m. liepos 1 d. – 18 825,86 Lt) suteikė paskolų atsakovei viso už 222 825,86 Lt (64 534,83 Eur) sumą. Pažymėjo, kad paskolos buvo suteiktos grynaisiais pinigais, perduodant lėšas bendrovės direktoriui arba apmokant už saulės elektrinės statybos darbus, taip pat bankiniais pavedimais tiesiogiai bendrovei arba apmokant su elektrinės statyba susijusias paslaugas. Nustatyta, kad byloje nėra ginčo, jog ieškovai paskolino, o atsakovė grąžino dalį paskolos, t. y. 2013 m. spalio 2 d. ieškovė J. P. pardavė 185 825,86 Lt (53 818,89 Eur) skolą R. A. Byloje kilo ginčas dėl likusios 37 000 Eur (10 715,94 Eur) skolos dalies, kadangi atsakovė nepripažįsta gavusi nurodytą sumą bei teigia, kad, nutraukiant bendradarbiavimo santykius, bendrovė su ieškovais visiškai atsiskaitė. Taigi byloje nustatytos faktinės aplinkybės, nurodytas teisinis reglamentavimas bei formuojama teismų praktika suponuoja išvadą, jog šiuo atveju būtent ieškovai privalėjo įrodyti, kad paskolino atsakovei minėtus 37 000 Lt (10 715,94 Eur).

17. Nesutikdami su skundžiamu sprendimu apeliantai mano, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas pinigų perdavimo faktą nustatytu trijose iš keturių paskolos sutarčių, nors nė vienoje iš jų nebuvo objektyviai užfiksuotas pinigų perdavimo faktas, neturėjo pagrindo kitaip vertinti 2012 m. spalio 15 d. paskolos sutarties tinkamo įvykdymo aplinkybių, tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais. Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, jog esminis momentas, kodėl pirmosios instancijos teismas nustatė, jog tarp šalių pasirašytos 2012 m. spalio 1 d., 2013 m. gegužės 1 d., 2013 m. liepos 1 d. paskolos sutartys buvo tinkamai įvykdytos, buvo tas, kad šiose paskolų sutartyse nurodytų pinigų sumų perdavimo faktą patvirtino atsakovė. Be to, aplinkybes, jog ieškovai realiai paskolino 2012 m. spalio 1 d., 2013 m. gegužės 1 d., 2013 m. liepos 1 d. paskolos sutartimis susitartas sumas (iš viso 185 825,86 Lt (53 818,89 Eur)), patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai.

18. Iš į bylą pateiktų įrodymų nustatyta, kad ieškovė J. P., 2013 m. spalio 2 d. turėjo kreditinį reikalavimą į atsakovę bendros 185 825,86 Lt (53 818,89 Eur) sumos. Šias aplinkybes patvirtina ne tik byloje esanti 2013 m. spalio 2 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartis su priedu, tačiau ir 2013 m. spalio 3 d. ieškovo A. P. el. laiškas. Akcentuotina, jog ieškovė J. P. 2013 m. spalio 2 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė kitam atsakovės akcininkui R. A. jos turėtas 33 paprastąsias vardines akcijas (Sutarties 1 punktas). Kartu su minėta sutartimi buvo pasirašytas priedas prie akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, kurio pirmame punkte nurodyta, jog: „Pardavėjas šia sutartimi parduota, o Pirkėjas perka skolą uždarosios akcinės bendrovės UAB „Saulės gausa“, buveinės adresas (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini)“. Priedo antrame punkte nurodyta, jog: „Bendra skola yra 185 825,86 Lt (Vienas šimtas aštuoniasdešimt penki tūkstančiai aštuoni šimtai dvidešimt penki litai 86 ct.)“. Teisėjų kolegija pažymi, jog nei minėtoje pirkimo–pardavimo sutartyje, nei priede prie akcijų pirkimo–pardavimo sutarties nebuvo nurodyta jokių išlygų, jog ieškovė J. P. perleidžia tik dalį turimos skolos. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog priedo antrame punkte nurodyta sąlyga – „Bendra skola yra 185 825,86 Lt“ – suformuluota taip, jog suponuoja aiškią išvadą, kad ieškovė J. P. perleidžia visą turimą bendrą kreditinį reikalavimą.

19. Taip pat svarbu pažymėti, kad, vertinant visas paskolos sutartis, paskutinis terminas grąžinti paskolą suėjo 2013 m. spalio 1 d. Tai reiškia, jog ieškovai 2013 m. spalio 2 d. įgijo reikalavimo teisę į atsakovę. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas A. P. 2013 m. spalio 3 d. išsiuntė el. laišką adresatams: (duomenys neskelbtini) R. S. saulesgausa@gmail.com (atsakovės direktoriui), (duomenys neskelbtini). Minėtu el. laišku ieškovas A. P. detalizuoja J. paskolos išskaidymą (t. y. nurodo konkrečias pinigų sumas, kuriomis buvo apmokėtos prekės ir paslaugos ir padaryti pavedimai į atsakovės sąskaitas) ir nurodo, kad J. paskola iš viso sudaro 186 021 Lt. Taip pat pateikia prierašą: „Visa šita suma J. apmokėjo R. akcijų pirkimo metu, 186 021 Lt SAULES GAUSA skoloje R. J. parduoda visas 33 akcijas R., data - bet kuri diena Rugsėjo mėnesį“. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog minėtame el. laiške nėra nurodoma, kad atsakovė liko skolinga ieškovei, priešingai, nurodoma, kad atsakovė lieka skolinga R.. Taigi, vertinant šiame ieškovo siųstame el. laiške užfiksuotas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovės skola ieškovams negalėjo sudaryti 222 825,86 Lt (64 534,83 Eur) sumos.

20. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstą skundo argumentą, kad teismas netinkamai įvertino atsakovo atstovo R. S. paaiškinimą, neva jis nepamena 2012 m. spalio 15 d. sutarties pasirašymo (nors neginčija), kad galbūt pasirašė neatkreipęs į kažką dėmesio. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės neturi teisinės reikšmės, kadangi pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, jog 2012 m. spalio 15 d. sutartis nebuvo pasirašyta. Šiuo atveju aktualu tai, kad paskolos sutartis yra realinė, tai reiškia, jog sutartis laikoma sudaryta nuo pinigų perdavimo momento. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių pinigų perdavimo faktą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su šia išvada, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nustatydamas šias aplinkybes tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus.

21. Apeliaciniu skundu, be kita ko, nesutinkama ir su teismo atliktu atsakovės pateiktu 2013 metų apyvartos žiniaraščio vertinimu. Teigia, kad pagal minėtą žiniaraštį 2013 m. liepos 12 d. ieškovė atsakovui neva buvo sumokėjusi tik 42 738,43 Lt (17 000+5 738,43+20 000), nors jau 2013 m. liepos 1 d. buvo sudarytos visos ieškovo reikalavimų pagrindu nurodytos keturios sutartys (iš kurių tris pats atsakovas pripažįsta) ir vien pagal atsakovo pripažįstamas sutartis skola sudarė 185 825,86 Lt. Atkreipia dėmesį, jog 2013 m. liepos 12 d. vien tik bankiniais pavedimais atsakovui jau buvo sumokėta 117 000 Lt: 2012 m. spalio 8 d. 15 000 Lt, 2012 m. gruodžio 1 d. 2 000 Lt, 2013 m. birželio 21 d. 80 000 Lt, 2013 m. liepos 12 d. 20 000 Lt. Mano, kad atsakovės buhalteriniai dokumentai akivaizdžiai neatitinka objektyvios realybės. Atsakovė, atsikirsdama į šiuos argumentus, pažymėjo, kad atitinkama ūkinė operacija įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose yra užfiksuojama tuomet, kai buhalterinę apskaitą tvarkančiam fiziniam ir (ar) juridiniam asmeniui yra pateikiamas tokios ūkinės operacijos realumą / tikrumą patvirtinantis dokumentas.

22. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką. Nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-522-421/2015; 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018 33 punktą). Teisėjų kolegija, įvertinusi šios nutarties 21 punkte nurodytus argumentus ir atsižvelgdama į faktines bylos aplinkybes, konstatuoja, jog labiau tikėtina, kad 2012–2013 m. žiniaraštyje nurodyti duomenys atitinka objektyvią realybę. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas daro atsižvelgdamas į tai, kad, vertinant įprastą verslo praktiką, sutiktina su atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomais argumentais, jog atitinkama ūkinė operacija įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose yra užfiksuojama tuomet, kai buhalterinę apskaitą tvarkančiam fiziniam ir (ar) juridiniam asmeniui yra pateikiamas tokios ūkinės operacijos realumą / tikrumą patvirtinantis dokumentas. Tai reiškia, jog ne nuo pinigų perdavimo momento, o šiuo atveju nuo konkrečias ūkines operacijas patvirtinančių dokumentų pateikimo atsakovės buhalteriją tvarkančiam asmeniui duomenys būdavo įtraukiami į apskaitą, o vėliau parodyti ir pateiktame žiniaraštyje. Be to, iš esmės visos apeliantų nurodomos pervestos sumos yra įtrauktos į 2012–2013 m. žiniaraštį, o tai, kad skiriasi jų įtraukimo laikas nuo ieškovų pateikiamų datų, nėra esminis skirtumas, sudarantis pagrindą paneigti minėtame žiniaraštyje užfiksuotus duomenis.

23. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad teismas 2021 m. lapkričio 26 d. teismo posėdyje protokoline nutartimi nepagrįstai netenkino ieškovų prašymo iš atsakovo išreikalauti 2013 m. apyvartos žiniaraščio pradinių dokumentų, iš kurių būtų matyti, ką reiškia įrašai apie sumas, pvz., 2013 m. liepos 18 d. SG0000001 50 000 Lt, 2013 m. rugpjūčio 18 d. SG0000002 12 000 Lt ir kt. Taip pat 2021 m. gegužės 20 d. nutartimi nepagrįstai netenkino ieškovų prašymo įpareigoti atsakovą pateikti duomenis apie ilgalaikio turto sudėtį, t. y. duomenų, iš kurių galima būtų nustatyti realų atsakovo įgytą turtą (saulės elektrinės statybos sudėtines dalis) ir įrodyti, kad tam turtui sukurti be ieškovų akcininkų finansinės pagalbos pats atsakovas neturėjo pakankamai lėšų.

24. Vertinant 2013 m. apyvartos žiniaraštyje užfiksuotus duomenis akcentuotina, jog žiniaraštyje užfiksuotos sumos iš esmės atitinka kitose byloje ištirtuose ir įvertintuose įrodymuose nurodytas sumas. Taip pat atitinka bendrą atsakovės pripažįstamą bei trimis paskolos sutartimis ieškovų paskolintą bendrą sumą. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad byloje nėra ginčo, jog ieškovai, suteikdami paskolas atsakovei, tam tikrais atvejais ne perduodavo pinigus tiesiogiai atsakovei, o apmokėdavo atsakovės gautas sąskaitas už suteiktas paslaugas arba (ir) už įsigytas prekes. Laikytina, kad šios aplinkybės paaiškina, kodėl žiniaraštyje užfiksuotos finansinės operacijos skiriasi nuo ginčo paskolos sutartimis suteiktų paskolos sumų. Dar daugiau, ieškovų teiginiai, jog duomenys apie ilgalaikio turto sudėtį padės nustatyti aplinkybes, jog be ieškovų finansinės pagalbos atsakovė nebuvo pajėgi įgyti tiek turto, laikytini nepagrįstais, kadangi, kaip minėta, atsakovė pripažįsta gavusi iš atsakovės 3 paskolas bendros 185 825,86 Lt (53 818,89 Eur) sumos. Ginčas kyla tik dėl 37 000 Lt (10 715,94 Eur) sumos, todėl akivaizdu, jog duomenų apie ilgalaikio turto sudėtį išreikalavimas niekaip nepatvirtins aplinkybių apie ieškovų paskolintų pinigų perdavimą atsakovei. Nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovų prašymų dėl naujų įrodymų išreikalavimo, kadangi toks prašymas laikytinas pertekliniu.

25. Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo atliktu 2013 m. rugsėjo 10 d. A. P. elektroninio laiško R. S. vertinimu. Mano, kad šis dokumentas yra vienas pagrindinių įrodymų šioje byloje. Teigia, jog jame detalizuoti visi ieškovo šeimos lėšomis apmokėti darbai saulės elektrinės statybos metu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog minėtas 2013 m. rugsėjo 10 d. A. P. elektroninis laiškas R. S. kelia abejonių dėl šio įrodymo tikrumo ir objektyvumo. Visų pirma akcentuotina, jog minėtas įrodymas neturi elektroniniam laiškui būdingos formos ir rekvizitų, t. y. šiuo atveju minėtas įrodymas labiau panašus į tam tikros informacijos nukopijavimą į atskirą dokumentą, o ne į išrašą iš elektroninio pašto, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės patvirtinti elektoriniame laiške užfiksuotų duomenų objektyvumo ir tikrumo. Antra, byloje nėra duomenų, jog minėtas įrodymas būtų patvirtintas atsakovės. Tai reiškia, jog minėtu laišku ieškovas A. P. teikė atsakovei informaciją apie akcininkų atliktus mokėjimus už prekes ir paslaugas, taip pat suteiktas paskolas. Atkreiptinas dėmesys, jog minėtu įrodymu pats ieškovas nurodo: „Suvedžiau balansą, peržiūrėk, jei kas ne taip pataisysime“. Tai reiškia, jog minėtame įrodyme pateiktos informacijos teisingumas ir pagrįstumas nėra atsakovės patikrintas, todėl negali būti vertinamas kaip objektyvus įrodymas, patvirtinantis ieškovų perduotų paskolos pinigų faktą.

26. Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai ignoravo atsakovės direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. elektroninį laišką, kuriuo atsakovės direktorius R. S. patvirtina, kad praėjus net pusei metų po reikalavimo perleidimo R. A. įmonė vis dar yra skolinga ieškovui. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais skundo argumentais. Akcentuotina, jog minėtame laiške niekur neužsimenama, jog būtent atsakovė yra skolinga ieškovams. Kaip matyti iš pateikto įrodymo, atsakovės direktorius siunčia elektroninį laišką ieškovui A. P., kuriame nurodo: „Mano, tau perrašytos akcijos – 15 procentų – iki šiol buvo neįvertintos nei vienu centu. Taigi, tų 15 procentų verte yra lygi tokiai sumai, kurią aš tau esu skolingas už viską, šiai dienai. Išskyrus tuos 2 403,47 sumoku rytoj“. Nurodyto elektroninio laiško turinys suponuoja išvadą, jog ne atsakovė, o atsakovės direktorius R. S. yra skolingas ieškovui. Tuo tarpu kitų duomenų, kurie sietų ieškovų atsakovei suteiktos paskolos pinigų perdavimą, minėtas elektroninis laiškas nepatvirtina.

27. Įvertinusi visus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kiti skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

28. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai ištyrė byloje pateiktus įrodymus, juos tinkamai įvertino, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio keisti nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

29. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

30. Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas bei nurodė, kad minėtas išlaidas patvirtinantys dokumentai bus pateikti bylos eigoje. Akcentuotina, jog šios nutarties priėmimo dieną atsakovė nepateikė jokių jos apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas patvirtinančių įrodymų. Nesant galimybės nustatyti patirtų išlaidų objektyvumo bei jų dydžio, prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkintinas.

31. Apeliacinį skundą atmetus, ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

32. Kitų duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas byloje negauta.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Tauragės apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.