Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2022-08-17 · Administracinė byla Nr. eAS-601-1047/2022

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2022-08-17Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. I-a instancijaSprendimas · 2023-04-06Vilniaus apygardos administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2022-08-17
Bylos Nr.
eAS-601-1047/2022
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02369-2022-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Nutartis palikta nepakeista.
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Beata Martišienė (pirm.), Dalia Višinskienė
Pareiškėjas
Vazniškių žemės ūkio bendrovė, E. K., L. Z., V. Z., Ž. B., K. B., A. N., L. B., V. B., D. B., A. V., B. S., E. V., J. S., G. B., R. K., J. V., R. V., L. M., S. M., D. J.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai, LR Susisiekimo ministerija
Administracinė byla Nr. eAS-601-1047/2022Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02369-2022-9 Procesinio sprendimo kategorija 49
(S)LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2022 m. rugpjūčio 17 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės (pranešėja), ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų Vazniškių žemės ūkio bendrovės, E. K., L. Z., V. Z., Ž. B., K. B., A. N., L. B., L. B., V. B., D. B., A. V., B. S., E. V., J. S., G. B., L. B., R. K., J. V., R. V., L. M., S. M., L. B., D. J., D. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų Vazniškių žemės ūkio bendrovės, E. K., L. Z., V. Z., Ž. B., K. B., A. N., L. B., L. B., V. B., D. B., A. V., B. S., E. V., J. S., G. B., L. B., R. K., J. V., R. V., L. M., S. M., L. B., D. J., D. J. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai Vazniškių žemės ūkio bendrovė, E. K., L. Z., V. Z., Ž. B., K. B., A. N., L. B., L. B., V. B., D. B., A. V., B. S., E. V., J. S., G. B., L. B., R. K., J. V., R. V., L. M., S. M., L. B., D. J., D. J. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Ministerija) 2022 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. 2-2015 (toliau – ir Sprendimas), bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjai 2022 m. birželio 23 d. pateikė prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, prašydami sustabdyti projekto „Rail Baltica“ geležinkelio linijos Lenkijos ir Lietuvos valstybių siena–Jiesia modernizavimo susisiekimo komunikacijų inžinerinės infrastruktūros vystymo plano (toliau – ir Planas, IIVP) rengimo, derinimo ir tvirtinimo procedūrą.

Pareiškėjai nurodė, kad Ministerija 2022 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. 2-2015 pritarė projekto „Rail Baltica“ geležinkelio linijos Lenkijos ir Lietuvos valstybių siena–Jiesia modernizavimo susisiekimo komunikacijų inžinerinės infrastruktūros vystymo plano rengimo etapo bendrųjų sprendinių formavimo stadijoje parengtos koncepcijos alternatyvai 6A ir nustatė, kad IIVP rengimo etapo bendrųjų sprendinių formavimo stadija yra baigta ir pradedama rengimo etapo sprendinių konkretizavimo stadija.

Pareiškėjai teigė, kad egzistuoja pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti IIVP rengimo, derinimo ir tvirtinimo procedūrą, kadangi nagrinėjamu atveju nėra akivaizdžių pareiškėjų skunde suformuluoto reikalavimo nepagrįstumo požymių. Skundo forma ir turinys atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatytus reikalavimus, pareiškėjų reikalavimas yra grindžiamas skunde išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis, teisiniais argumentais ir pateikiamais įrodymais, todėl jis pripažintinas tikėtinai pagrįstu. IIVP yra specialiojo teritorijų planavimo dokumentas. Specialiojo teritorijų planavimo procesą sudaro parengiamasis, rengimo ir baigiamasis etapai (Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ) 30 str. 3 d.). Specialiojo teritorijų planavimo dokumento rengimo etapą sudaro esamos būklės įvertinimo, bendrųjų sprendinių formavimo, sprendinių konkretizavimo stadijos (TPĮ 30 str. 6 d.).

Pareiškėjai pažymėjo, kad skundžiamu Sprendimu nustatyta, jog IIVP rengimo etapo bendrųjų sprendinių formavimo stadija yra baigta ir pradedama rengimo etapo sprendinių konkretizavimo stadija. Pagal projekto „Rail Baltica“ geležinkelio linijos Lenkijos ir Lietuvos valstybių siena–Jiesia modernizavimo susisiekimo komunikacijų inžinerinės infrastruktūros vystymo plano darbų programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2019 m kovo 13 d. įsakymu Nr. 3-123 (toliau – ir Programa), 15.3 papunktį sprendinių konkretizavimo metu turi būti įvykdyti Programos 12.6–12.12 papunkčiuose nustatyti uždaviniai, parengti geležinkelio kelių ir su jais susijusių susisiekimo komunikacijų infrastruktūros objektų (geležinkelio stočių, kelynų, terminalų, automobilių kelių ir gatvių, pėsčiųjų ir dviračių takų, kt.) planai, išilginiai ir skersiniai profiliai (LST EN ISO 5455:2003 nurodytais masteliais), pagal sprendinius nustatyta konkreti nužymėta koordinatėmis (koordinačių sistemoje LKS-94) teritorija, kad būtų pagrįstas visuomenės poreikiams paimamos žemės plotas ir ribos ir sudaryta galimybė pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą. Programos 12.6–12.12 papunkčiuose nustatyti uždaviniai reiškia, kad po sprendimo priėmimo pradedamas IIVP sprendinių konkretizavimas, konkrečių sprendinių rengimas, t. y. išsamūs planavimo / projektavimo darbai, kuriems atlikti reikalingos labai didelės lėšos.

Pareiškėjai pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčijamas Sprendimas, kuriuo parinkta tolimesniam konkretizavimui geležinkelio alternatyva 6A ir pradėtas šios alternatyvos sprendinių konkretizavimas, o pripažinus Sprendimą neteisėtu ir parinkus IIVP rengėjo rekomenduojamą alternatyvą 3A, 6A alternatyvos sprendinių konkretizavimas taptų beprasmiu, o laiko ir ekonominiai ištekliai, skirti šios alternatyvos konkretizavimui, būtų prarasti. Pareiškėjų teigimu, šios aplinkybės neabejotinai pagrindžia tai, kad, panaikinus skundžiamą Sprendimą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų, kadangi teritorijų planavimo procedūra būtų pažengusi, turėtų būti iš naujo atliekamas sprendinių konkretizavimas ir kitos teritorijų planavimo stadijos bei jų etapai. Nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta sunkiai atitaisoma didelė žala ne tik pačiam planavimo procesui (didelės sąnaudos), tačiau pareiškėjams. Sprendinių konkretizavimo stadijoje bus nustatyta konkreti teritorija, kad būtų pagrįstas visuomenės poreikiams paimamos žemės plotas ir ribos, ir sudaryta galimybė pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą (Programos 15.3 papunktis). Todėl tęsiant teritorijų planavimo procedūras bus sudaromos prielaidos pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūras (didelio masto administraciniai kaštai) ir tokiu būdu pažeistos pareiškėjų teisės, padaryta didelė žala jų interesams. Be to, tolimesnis alternatyvos 6A sprendinių konkretizavimas reiškia didelės žalos padarymą, kadangi plano rengėjas pateikė išvadą, jog rekomenduojama vystyti alternatyvą 3A, todėl tolimesniam konkretizavimui pasirinkus ne šią alternatyvą, bet alternatyvą 6A, savaime sukeliama didelė žala.

Atsakovas pateikė teismui nuomonę dėl pareiškėjų prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kurioje nurodė, kad atsakovas nesutinka ir prašo teismo netaikyti prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių.

Atsiliepimas

Atsakovas nurodė, kad prašyme pareiškėjai prašo stabdyti projekto „Rail Baltica“ geležinkelio linijos Lenkijos ir Lietuvos valstybių siena–Jiesia modernizavimo susisiekimo komunikacijų inžinerinės infrastruktūros vystymo plano rengimo, tvirtinimo ir derinimo procedūrą. Ministerija atkreipė dėmesį, kad ginčas vyksta dėl valstybei svarbaus projekto teritorijų planavimo dokumento rengimo procedūrų, kuriam TPĮ nustato specialią procedūrą. TPĮ 23 straipsnio 5 dalis nustato specialias sąlygas, kurias teismas įvertina prieš nuspręsdamas stabdyti ar nestabdyti planavimo procedūras, ir, Ministerijos manymu, jos yra specialiosios teisės normos, lyginant su ABTĮ 70 straipsnio normomis. TPĮ 23 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reguliavimas įstatymų leidėjo sukurtas sąmoningai, siekiant be svarbių pagrindų (nenustačius rimtų procedūros pažeidimų) nestabdyti valstybei svarbių projektų įgyvendinimo, kad planavimo procedūros dalyviai ir pareiškėjai nepiktnaudžiautų šia teise. Visos TPĮ 23 straipsnio 5 dalyje nurodytos sąlygos, kad procedūros nebūtų stabdomos, yra.

Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimo 2011 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. XI-1612 (toliau – ir Seimo nutarimas) „Rail Baltica“ projektas buvo pripažintas ypatingos valstybinės svarbos projektu. Planuojama projekto „Rail Baltica“ geležinkelio linija „Lenkijos ir Lietuvos valstybių siena–Jiesia“ yra sudedamoji projekto „Rail Baltica“ Lietuvos Respublikoje dalis. Vadovaujantis Seimo nutarimo 4 straipsniu, Ministerija paskirta šį ypatingos svarbos projektą įgyvendinančia institucija. Planavimo pagrindas – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. gruodžio 27 d. nutarimas Nr. 1396 dėl projekto „Rail Baltica“ geležinkelio linijos Lenkijos ir Lietuvos valstybių siena–Jiesia modernizavimo susisiekimo komunikacijų inžinerinės infrastruktūros vystymo plano rengimo pradžios. Ministerijos 2019 m. kovo 13 d. prašymu buvo gautos planavimo sąlygos. Planavimo sąlygos yra šiuo metu galiojančios (iki 2024 m.). Valstybei svarbaus projekto teritorijų planavimo dokumento viešinimo procedūros buvo vykdytos TPĮ nustatyta tvarka. Ministerija, vadovaudamasi TPĮ 23 straipsnio 4 dalimi, Susisiekimo komunikacijų inžinerinės infrastruktūros vystymo planų rengimo taisyklėmis ir kitas įgyvendinamaisiais teisės aktais, šiame planavimo etape neturėjo atskirai informuoti žemės savininkų (taip pat ir pareiškėjų), kadangi tik parengus konkretizuotus IIVP sprendinius, ir žinant konkrečią planuojamos geležinkelio linijos vietą, žemės savininkai ir naudotojai bus informuoti registruotu paštu individualiai.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai prašyme akivaizdžiai nepagrindė savo skundo reikalavimo, kad skundžiamas Sprendimas yra neteisėtas ir pažeidžia pareiškėjų teises. Skundžiamas Sprendimas nėra adresuotas pareiškėjams ir nesukelia jiems tiesioginių teisinių pasekmių. Šis Sprendimas yra tarpinis procedūrinis sprendimas, kuris nustato perėjimą į kitą planavimo stadiją (sprendinių konkretizavimo stadiją). Net jeigu patvirtinto IIVP sprendiniais pareiškėjų žemes būtų numatyta paimti visuomenės poreikiams, tai nebūtų savaime neteisėtas sprendimas, kadangi žemės paėmimas visuomenės poreikiams teisingai atlyginant yra numatytas Konstitucijoje ir įstatymuose.

Pasak atsakovo, pareiškėjai taip pat neįrodė, kad nesustabdžius planavimo procedūrų atsiras neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma ir didelė žala. Ministerijos teigimu, didelė žala turėtų būti siejama su pareiškėjais, o ne atsakovu, ir su galimybe įgyvendinti teismo sprendimą, jeigu skundas būtų tenkintas. Prašyme pateikiamas argumentas, kad tęsiant IIVP rengimą planavimo procedūra būtų pažengusi ir parinkus kitą alternatyvą iš naujo turėtų būti atliekamas sprendinių konkretizavimas, o tai turės laiko ir ekonominių kaštų, yra nepakankamas. Atsakovas pažymėjo, kad ginčo objektas yra ne IIVP alternatyvų optimalumas (ne teritorijų planavimo dokumento turinys), o rašto teisėtumas, todėl ir priėmus teismo sprendimą tenkinti skundą, Ministerija nebūtų įpareigota pasirinkti ir detalizuoti kitą alternatyvą. Be to, jeigu Ministerija visgi pasirinktų kitą alternatyvą, tokiu atveju pareiškėjai nepatirtų didelės sunkiai atitaisomos žalos. Plano parengimo sutartyje yra fiksuota kaina, todėl tęsiant planavimo procedūras papildomų biudžeto lėšų skirti nereikės. Atsakovas pabrėžė, kad nors šiame sprendinių konkretizavimo etape ir bus rengiami sprendiniai, susiję su būsimu žemės paėmimu, tačiau iki IIVP patvirtinimo nebus pradėtos jokios paėmimo procedūros. Jos planuojamos tik po IIVP patvirtinimo (apytiksliai 2023 m. antroje pusėje) vadovaujantis atskiru įstatymu. Ir tik pradėjus paėmimo procedūrą bus rengiamas konkretus Žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektas IIVP pagrindu bei atliekami kiti veiksmai, paliesiantys žemės savininkus. Atsakovo įsitikinimu, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo žemės paėmimo procedūra nebus pradėta (ribojimai sklypams nebus uždėti), todėl pareiškėjai ir šiuo aspektu nepatirs jokios žalos. Pareiškėjų prašyme nėra pateikta jokių duomenų, kad dabar nesustabdžius planavimo procedūrų, vėliau teismui patenkinus skundą sprendimo vykdymas taptų neįmanomas – t. y., kad panaikinus skundžiamą raštą nebūtų įmanoma grįžti į ankstesnę planavimo stadiją ir / ar priimti naujo administracinio sprendimo dėl alternatyvos parinkimo. Atsakovo teigimu, procedūros stabdymas ar nestabdymas neturėtų įtakos pakartotiniam alternatyvos išnagrinėjimui. Planavimo procedūrų stabdymas galėtų sukelti neigiamas pasekmes valstybei ir Ministerijai. IIVP turėjo būti parengtas ir patvirtintas per 24 mėn. nuo sutarties su rengėju įsigaliojimo. Tačiau IIVP rengimas dėl įvairių objektyvių ir subjektyvių aplinkybių šiuo metu atsilieka nuo sutartimi patvirtinto grafiko apie 9–11 mėnesių. Taigi, projekto planavimo sustabdymas ir / ar gražinimas į pradinį koncepcijų rengimo etapą šį terminą prailgintų dar iki vienerių metų, o tai turėtų didelės įtakos Ministerijos santykiams su plano rengėju dėl sutarties vykdymo, projekto įgyvendinimo terminui ir ES lėšų panaudojimui bei galėtų sukelti finansinę ir reputacijos žalą valstybei.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. birželio 30 d. nutartimi atmetė pareiškėjų prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjai, prašydami sustabdyti projekto „Rail Baltica“ geležinkelio linijos Lenkijos ir Lietuvos valstybių siena–Jiesia modernizavimo susisiekimo komunikacijų inžinerinės infrastruktūros vystymo plano rengimo, derinimo ir tvirtinimo procedūrą, nurodė neigiamas pasekmes, kurios kils jiems dėl minimos procedūros, tačiau iš esmės jie nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių pareiškėjams ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Teismas, įvertinęs pareiškėjų nurodytas aplinkybes dėl pradedamos IIVP sprendinių konkretizavimo stadijos, pradedamų išsamių planavimo / projektavimo darbų, kurių kaštai yra dideli, ir aplinkybes, kad pripažinus skundžiamą Sprendimą neteisėtu ir parinkus IIVP rengėjo rekomenduojamą alternatyvą 3A, 6A alternatyvos sprendinių konkretizavimas taptų beprasmiu, o laiko ir ekonominiai ištekliai skirti šios alternatyvos konkretizavimui būtų prarasti, pažymėjo, kad pareiškėjai iš esmės vadovaujasi tik savo prielaidomis, nekonkretizuodami, kokią žalą pareiškėjai patirs.

Teismas sutiko su atsakovo nuomone, kad ginčo objektas yra ne IIVP alternatyvų optimalumas, o skundžiamo Sprendimo teisėtumas, todėl sutiko, kad ir priėmus teismo sprendimą tenkinti skundą, Ministerija nebūtų įpareigota pasirinkti ir detalizuoti kitą alternatyvą, o net ir ją pasirinkus pareiškėjai nepatirtų didelės sunkiai atitaisomos žalos, taip pat sutiko su atsakovo argumentais, kad žemės paėmimo procedūros planuojamos tik po IIVP patvirtinimo vadovaujantis atskiru įstatymu, todėl Sprendimas šiuo metu jokios žalos pareiškėjams nekelia.

Teismas sutiko su atsakovo teiginiais, kad ginčas vyksta dėl valstybei svarbaus projekto teritorijų planavimo dokumento rengimo procedūrų, kuriam TPĮ nustato specialią procedūrą, ir pažymėjo, kad atsakovas, teikdamas nuomonę dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, išsamiai ir įtikinamai pagrindė, jog visos TPĮ 23 straipsnio 5 dalyje nurodytos sąlygos, kad nestabdyti procedūrų, yra įvykdytos.

Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjų prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, t. y. IIVP rengimo, derinimo ir tvirtinimo procedūros sustabdymas iš esmės būtų neadekvatus veiksmas siekiamam tikslui, būtų pažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principai bei viešasis interesas. Teismas pažymėjo, kad ginčo projektas yra valstybinės svarbos ir reikšmės projektas, tad jo procedūrų stabdymas turėtų įtakos šio projekto įgyvendinimo terminams, ES lėšų panaudojimui ir pan.

Teismas pabrėžė, kad pareiškėjai, skųsdami tik Ministerijos 2022 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. 2-2015, kuriuo pritarta parengtos koncepcijos alternatyvai 6A, prašo sustabdyti viso projekto procedūras, todėl pareiškėjų prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė iš esmės išeina už skundo reikalavimo ribų. Teismas konstatavo, kad pats skundžiamas Sprendimas, nagrinėjant bylą iš esmės, dar turės būti įvertintas, ar jis apskritai gali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku, ar jis nėra tik tarpinis procedūrinis dokumentas ir pan.

Teismas nurodė, kad šiuo atveju pareiškėjai, kuriems tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo būtinybę, nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą, todėl atmetė pareiškėjų prašymą.

III.

Pareiškėjai atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 30 d. nutartį ir priimti naują nutartį: tenkinti pareiškėjų prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti Projekto „Rail Baltica“ geležinkelio linijos Lenkijos ir Lietuvos valstybių siena–Jiesia modernizavimo susisiekimo komunikacijų inžinerinės infrastruktūros vystymo plano rengimo, derinimo ir tvirtinimo procedūrą.

Pareiškėjai atskirajame skunde pakartoja pirmosios instancijos teismui teiktame prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių nurodytas faktines ginčo aplinkybes bei teisinį reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindą, aktualią teismų praktiką, bei pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjai nepagrindė antrosios sąlygos reikalavimo užtikrinimo priemonėms taikyti, t. y., kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių pareiškėjams ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryti neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Pareiškėjai pažymi, jog Planavimo darbų programos 12.6–12.12 papunkčiuose nustatyti uždaviniai reiškia, kad po Sprendimo priėmimo pradedamas IIVP sprendinių konkretizavimas, konkrečių sprendinių rengimas, t. y. išsamūs planavimo / projektavimo darbai, kurie reikalauja didelių lėšų sąnaudų. Pareiškėjai nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog tokia galima žala yra pagrįsta tik pareiškėjų prielaidomis, ir pažymi, jog projektavimo darbų kaštus patvirtinančius duomenis visų pirma turėjo pateikti atsakovas, tačiau Ministerija tokių duomenų į bylą nepateikė ir netgi savo atsiliepime neneigė aplinkybės dėl didelės projektavimo darbų kainos, šios pareiškėjų prielaidos byloje nėra nuginčytos, todėl yra įrodytos.

Pareiškėjai, pasisakydami dėl atsakovo argumento, kad IIVP parengimo sutartyje yra fiksuota kaina, todėl manytina, kad tęsiant planavimo procedūras papildomų biudžeto lėšų skirti nereikės, pažymi, jog atsakovas nepateikė IIVP rengimo sutarties, o teiginys dėl papildomų biudžeto lėšų poreikio nebuvimo aptariamu atveju nepagrįstas ir nelogiškas. Pareiškėjai pažymi, jog pripažinus Sprendimą neteisėtu ir jį panaikinus bei parinkus kitą alternatyvą neabejotinai turės būti iš naujo atliekami projektavimo darbai pagal naujai parinktą alternatyvą ir neabejotina, kad IIVP rengėjas tokių darbų neatlikinės neatlygintinai. Būtent šia prasme pasireiškia didelės žalos kilimo rizika.

Šalies argumentai

Pareiškėjai nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad ginčo objektas yra ne IIVP alternatyvų optimalumas (ne teritorijų planavimo dokumento turinys), o skundžiamo Sprendimo teisėtumas, todėl ir priėmus teismo sprendimą tenkinti skundą, Ministerija nebūtų įpareigota pasirinkti ir detalizuoti kitą alternatyvą, o net ir pasirinkus kitą alternatyvą, pareiškėjai nepatirtų didelės sunkiai atitaisomos žalos, ir pažymi, jog nagrinėjamu atveju nėra parengto teritorijų planavimo dokumento (rengimo etapo sprendinių konkretizavimo stadija tik pradedama), kurio turinys galėtų būti ginčijamas, be to, Sprendimas ginčijamas įvairių argumentų pagrindu, tarp jų ir tuo, kad teisės aktai neįtvirtina atsakovui galimybės rinktis kitą nei rekomenduojama alternatyvą. Pasak pareiškėjų, šiame kontekste atsakovo teiginiai dėl organizatoriaus teisės rinktis nepagrįsti, be to, jie nesusiję su prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių sprendimu.

Pareiškėjai akcentuoja, kad pripažinus Sprendimą neteisėtu ir parinkus IIVP rengėjo rekomenduojamą alternatyvą 3A, 6A alternatyvos sprendinių konkretizavimas taptų beprasmiu, o laiko ir ekonominiai ištekliai skirti šios alternatyvos konkretizavimui būtų prarasti, ir šios aplinkybės neabejotinai pagrindžia tai, kad panaikinus skundžiamą Sprendimą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų, kadangi teritorijų planavimo procedūra būtų pažengusi, turėtų būti iš naujo atliekamas sprendinių konkretizavimas ir kitos teritorijų planavimo stadijos bei jų etapai.

Šalies argumentai

Pareiškėjai, pasisakydami dėl pirmosios instancijos teismo nurodytų argumentų, jog nors šiame sprendinių konkretizavimo etape ir bus rengiami sprendiniai, be kita ko, susiję su būsimu žemės paėmimu, tačiau iki IIVP patvirtinimo nebus pradėtos jokios paėmimo procedūros, nes jos planuojamos tik po IIVP patvirtinimo, ir tikėtina, kad ginčas nagrinėjamoje byloje bus išspręstas bei iki teismo sprendimo įsiteisėjimo paėmimo procedūra nebus pradėta, todėl pareiškėjai nepatirs jokios žalos, pažymi, jog šie teiginiai nepagrįsti ir nepaneigia pareiškėjų prašymo argumentų. Pareiškėjų teigimu, išvados byloje gali būti daromos vertinant atitinkamus įrodymus, bet ne vadovaujantis atsakovo pareiškimais apie faktą, todėl atsakovo teiginiai, kurie perkelti į teismo nutartį, nėra patvirtinti rašytiniais įrodymais ir vertintini kritiškai. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad sprendinių konkretizavimo stadijoje bus nustatyta konkreti teritorija, kad būtų pagrįstas visuomenės poreikiams paimamos žemės plotas ir ribos, ir sudaryta galimybė pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą (Planavimo darbų programos 15.3 p.), t. y. tęsiant teritorijų planavimo procedūras bus sudaromos prielaidos pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūras (didelio mąsto administraciniai kaštai) ir tokiu būdu bus pažeistos pareiškėjų teisės, padaryta didelė žala jų interesams. Tai, kad šios procedūros numatomos 2023 antroje pusėje, niekaip nepaneigia prašymo argumentų, be to, mažai tikėtina, kad iki to laiko administracinė byla dėl Sprendimo panaikinimo bus išnagrinėta.

Pareiškėjai teigia neįrodinėjantys, kad žemės paėmimas visuomenės poreikiams yra savaime neteisėtas sprendimas, tačiau teigia, kad žemės paėmimas visuomenės poreikiams pagal neteisėtai parinktą alternatyvą, kuomet turėjo būti parenkama alternatyva, neinanti per pareiškėjų nekilnojamąjį turtą, neabejotinai būtų neteisėtas, sukeltų didelę žalą pareiškėjams, pažeistų jų teises ir teisėtus interesus. Pareiškėjai akcentuoja, kad gavus rekomendacijas dėl alternatyvos 3A vystymo, tolimesnis alternatyvos 6A sprendinių konkretizavimas reiškia didelės žalos padarymą.

Pareiškėjai pažymi, jog skundžiamoje nutartyje nepagrįstai buvo vertinamos Teritorijų planavimo įstatymo 23 straipsnio 5 dalies nuostatos, kadangi šis reglamentavimas nėra aktualus sprendžiant prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, nes jis taikomas kitokiose situacijose nei nagrinėjama byla. Pasak pareiškėjų, nurodyta TPĮ 23 straipsnio 5 dalis reglamentuoja pasiūlymų dėl valstybei svarbaus projekto teritorijų planavimo dokumento sprendinių teikimo, atsakymų apskundimo tvarką, atsakymų nepateikimo pasekmes. Nurodyta norma taikoma tuomet, kai į administracinį teismą kreipiamasi dėl į pasiūlymus gauto atsakymo arba tokio atsakymo nepateikimo. Būtent tokiose bylose teismas ne pagal šalies prašymą, bet pagal įstatymą sprendžia, ar yra pagrindas stabdyti valstybei svarbaus projekto teritorijų planavimo dokumento rengimo, derinimo ir tvirtinimo procedūrą. Nagrinėjamoje byloje reikalavimai reiškiami ne pagal TPĮ 23 straipsnio 5 dalį ir ne dėl atsakymo į pasiūlymus pateikimo ar nepateikimo, o reiškiamas reikalavimas dėl Sprendimo panaikinimo pagal TPĮ 49 straipsnio 1 dalį. Todėl net jei egzistuoja TPĮ 23 straipsnio 5 dalies 1–5 punktuose įtvirtintos sąlygos, tai jokia forma nedaro įtakos prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nagrinėjimui ar tokio prašymo pagrįstumui.

Pareiškėjai teigia, kad skundžiamos nutarties nuorodos dėl proporcingumo, interesų pusiausvyros principų, išėjimo už skundo nagrinėjimo ribų nepagrįstos, nes teismo teiginiai, kad projekto stabdymas būtų neadekvatus veiksmas, pažeistų proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principus, viešąjį interesą, taip pat valstybei svarbaus projekto stabdymas turėtų įtakos šio projekto įgyvendinimo terminams, ES lėšų panaudojimui ir pan., yra deklaratyvūs. Nutartyje nėra motyvuojama, kaip pasireikštų proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų ar viešojo intereso pažeidimas pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones. Pareiškėjai teigia, kad iš esmės nėra ginčo, kad pats IIVP yra naudingas ir reikalingas valstybei, tačiau tai nereiškia, kad jis gali būti įgyvendinamas nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir procedūrų. Dėl šių priežasčių skundžiamos nutarties argumentai dėl nurodytų principų pažeidimo pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones nepagrįsti.

Pareiškėjai nesutinka, kad jie, prašydami stabdyti viso projekto procedūras, išeina už skundo reikalavimo ribų, nes skundžiamas tik Sprendimas. Pareiškėjai nurodo tiek skunde, tiek prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pažymėję, kad pagal neteisėtą Sprendimą pasirenkama alternatyva 6A, pagal kurią bus vykdomi tolimesni planavimo / projektavimo darbai, dėl ko egzistuoja akivaizdus poreikis šias procedūras stabdyti. Atsakovas nepateikė jokių duomenų, kad kažkokiu būdu būtų galima išskirti dalį procedūrų, kurios būtų susijusios išimtinai su neteisėtai parinktos alternatyvos 6A tolimesniu vystymu.

Pareiškėjai akcentuoja, kad jų pateiktas skundas yra aiškiai suformuluotas, pagrįstas, pateikti skundo argumentus pagrindžiantys įrodymai, o galimybę ginčyti Sprendimą aiškiai įtvirtina TPĮ 49 straipsnio 1 dalis. Pareiškėjai pagrindė reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygas ir jas įrodė, o skundžiamoje nutartyje nepagrįstai implikuojama, kad pareiškėjai taip pat privalo įrodyti, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas yra adekvatus ir proporcingas, atitinka šalių interesų pusiausvyros principus, viešąjį interesą, nes tai nėra reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygos, kurias pareiškėjai turėtų įrodinėti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 30 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta taikyta reikalavimo užtikrinimo priemones, teisėtumas ir pagrįstumas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų, kad skundžiamo administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013).

Spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017). Be to, kiekvienu atveju privalu įvertinti, ar prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra tiesiogiai susijęs su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-227/2012 ir kt.).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-184-520/2017). Pažymėtina, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios reikalavimo užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas (-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai.

Iš byloje esančių dokumentų nustatyta, kad pareiškėjai kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos 2022 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. 2-2015, kuriuo AB „LTG Infra“ buvo informuota, kad Ministerija pritaria projekto „Rail Baltica“ geležinkelio linijos Lenkijos ir Lietuvos valstybių siena–Jiesia modernizavimo susisiekimo komunikacijų inžinerinės infrastruktūros vystymo plano rengimo etapo bendrųjų sprendinių formavimo stadijoje parengtos koncepcijos alternatyvai 6A, bei nustato, kad Plano rengimo etapo bendrųjų sprendinių formavimo stadija yra baigta ir pradedama rengimo etapo sprendinių konkretizavimo stadija.

Pareiškėjai, ginčydami Sprendimą, pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti projekto „Rail Baltica“ geležinkelio linijos Lenkijos ir Lietuvos valstybių siena–Jiesia modernizavimo susisiekimo komunikacijų inžinerinės infrastruktūros vystymo plano rengimo, derinimo ir tvirtinimo procedūrą. Pareiškėjų prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo iš esmės grindžiamas argumentais, jog tęsiant teritorijų planavimo procedūras bus sudaromos prielaidos pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūras (didelio masto administraciniai kaštai) ir tokiu būdu bus pažeistos pareiškėjų teisės, padaryta didelė žala jų interesams.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galinčias kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, kad pareiškėjai gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjai neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017). Galima tam tikra neigiama įtaka pareiškėjų finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (žr., pvz., LVAT 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009). Atitinkamai aplinkybė, kad pareiškėjai gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, per se (savaime) nėra pagrindas Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjai nenurodė ir neįrodė, kad nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Byloje nėra jokių įrodymų apie pareiškėjams gresiančią didelę žalą, susijusią su skundžiamu Sprendimu, kurią sunku ar neįmanoma atitaisyti. Pareiškėjams, kaip žemės savininkams ar valdytojams, kylanti žalos grėsmė (iš bylos dokumentų manytina, kad pareiškėjai mano, kad jie gali netekti nuosavybės ar valdymo teisių) nei per se (lot. pati savaime), nei šiuo konkrečiu atveju nėra kylanti iš skundžiamo Sprendimo, taip pat nėra neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjų abstraktūs argumentai apie galimus neigiamus finansinius padarinius (pareiškėjų interesams, viešajam (visuomenės) interesui), sugaištą laiką planuojant negali būti pakankamu faktiniu ir teisiniu pagrindu prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti. Jie neatitinka neatitaisomos ar sunkiai atitaisomos žalos kriterijaus. Atkreiptinas dėmesys, jog būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011), o pareiškėjai nagrinėjamu atveju nepagrindė realios žalos kilimo bei aplinkybės, kad tokios žalos bus neįmanoma atlyginti.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl atskirojo skundo argumentų, jog priimant skundžiamą nutartį nepagrįstai buvo vertinamos Teritorijų planavimo įstatymo 23 straipsnio 5 dalies nuostatos, kadangi šis reglamentavimas nėra aktualus sprendžiant prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, sutinka, kad nors TPĮ 23 straipsnio 5 dalyje yra įtvirtinta speciali procedūra (tvarka), kada teismas savo iniciatyva (pareiškėjo prašymas nėra privalomas) privalo nutarti, ar reikia stabdyti tolesnę valstybei svarbaus projekto teritorijų planavimo dokumento rengimo, derinimo ir tvirtinimo procedūrą, tačiau minėta norma nepaneigia pareiškėjo teisės siekti pasinaudoti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje numatytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo galimybe tokio pobūdžio bylose, kadangi ABTĮ 70 straipsniu reglamentuojamas reikalavimo užtikrinimo priemonių institutas yra procesinė garantija, pagrįsta kitais nei TPĮ 23 straipsnio 5 dalies 1–5 numatytais kriterijais, kuria šalys gali siekti pasinaudoti administracinėse bylose, t. y. TPĮ 23 straipsnio 5 dalis nėra specialioji norma ABTĮ 70 straipsnio atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-601-556/2019).

Taigi, nors pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje sutiko su atsakovo nuomone, kad visos TPĮ 23 straipsnio 5 dalyje nurodytos sąlygos, kad nestabdyti planavimo procedūrų, yra įvykdytos, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje taip pat vertino, ar pareiškėjų prašymas atitinka ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas reikalavimo užtikrinimo priemonėms taikyti, t. y. atsižvelgė į tai, kad pareiškėjai reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinybę grindė ABTĮ 70 straipsnyje nurodytais pagrindais.

Pareiškėjai atskirajame skunde dėsto Sprendimo neteisėtumo įrodymus, tačiau teisėjų kolegija nurodo, jog sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama, todėl šie pareiškėjų nurodyti argumentai nevertinami (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-233/2012; 2022m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-177-815/2022 ).

Įvertinusi byloje pateiktus duomenis bei pareiškėjų procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra įrodyta reali grėsmė, jog nepritaikius pareiškėjų nurodytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jiems gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad prielaida, jog pareiškėjai ateityje gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėjai neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo taikyti pareiškėjų prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės. Įvertinus pareiškėjų nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti skundo reikalavimą, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria buvo atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, iš esmės yra pagrįsta ir teisėta. Atsižvelgus į tai, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 30 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjų atskirasis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų Vazniškių žemės ūkio bendrovės, E. K., L. Z., V. Z., Ž. B., K. B., A. N., L. B., L. B., V. B., D. B., A. V., B. S., E. V., J. S., G. B., L. B., R. K., J. V., R. V., L. M., S. M., L. B., D. J., D. J. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras DrigotasBeata MartišienėDalia Višinskienė