- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-10-29
- Bylos Nr.
- e2A-2628-864/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-28-3-01329-2024-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ramunė Mikonienė
- Suinteresuotas asmuo
- G. Ž., V. G., A. Ž., valstybės įmonė „Turto bankas“
- Pareiškėjas
- S. K.
- Kategorijos
- 3.3.1.18Apeliacinio proceso nutraukimas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Mikonienė, veikianti Kauno apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens G. Ž. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. liepos 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-4916-570/2024 pagal pareiškėjos S. K. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys byloje V. G., A. Ž., G. Ž., valstybės įmonė „Turto bankas“.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja S. K. (toliau ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo turto paveldėjimo tikslu prašo nustatyti juridinį faktą, kad ji priėmė savo motinos Z. S., mirusios (duomenys neskelbtini), palikimą, faktiškai pradėjusi valdyti turtą. Z. S. mirė (duomenys neskelbtini), ir po jos mirties liko nekilnojamasis turtas – 15/30 dalių žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), ir patalpa-butas Nr. 1 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) tame pačiame pastate.
2. Dar prieš motinos mirtį, (duomenys neskelbtini), Z. S. teismo buvo pripažinta neveiksnia, ir S. K. buvo paskirta jos globėja bei turto administratore. Pareiškėja tuo metu rūpinosi motinos turtu, prižiūrėjo jį ir valdė. Motina gyveno kartu su pareiškėja jos nuosavybės teise priklausančiame bute, kuris yra tame pačiame dvibučiame name. Po motinos mirties pareiškėja ne tik priėmė nekilnojamąjį turtą, bet ir paveldėjo motinos asmeninius daiktus, įskaitant rūbus.
3. Kas liečia nekilnojamąjį turtą (žemės sklypo dalį ir butą), pareiškėja po motinos mirties sudarė panaudos sutartį, pagal kurią šiuo turtu leido naudotis savo sesers Z. Ž. (mirusios (duomenys neskelbtini)) sūnui A. Ž.; A. Ž. pagal šią sutartį gyvena minėtame bute, rūpinasi juo, atlieka remontą, gerina jo būklę ir moka už naudojamą elektros energiją bei kitus mokesčius. Visa tai patvirtina prie pareiškimo pateikti įrodymai.
4. Nepaisant to, kad pareiškėja faktiškai pradėjo valdyti motinos palikimą, ji nebuvo kreipusis į notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo per įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą. Tai įvyko dėl to, kad pareiškėja nėra teisininkė ir nebuvo susipažinusi su reikiamomis teisės normomis. Todėl paveldėjimo byla po Z. S. mirties nebuvo užvesta, o paveldėjimo teisės liudijimas nebuvo išduotas. Dabar, siekdama įregistruoti turtą savo vardu ir sudaryti sutartį su elektros energijos tiekėju, pareiškėja susidūrė su teisinėmis kliūtimis, nes praleido terminą paveldėjimui įforminti.
5. Šiuo pareiškimu pareiškėja siekia, kad būtų teisiškai pripažintas faktas, jog ji priėmė savo motinos palikimą, nes tai būtina norint įregistruoti turtą kaip asmeninę nuosavybę ir atlikti kitus su juo susijusius veiksmus.
Šalies argumentai
6. Suinteresuoti asmenys valstybės įmonė „Turto bankas“, A. Ž. ir G. Ž. teismo nustatytu terminu pateikė atsiliepimus į pareiškimą, kuriuose nurodė, jog pateiktam reikalavimui neprieštarauja, prašė jį tenkinti.
7. Suinteresuotas asmuo V. G. atsiliepimo į pareiškimą nepateikė, suinteresuotam asmeniui procesiniai dokumentai įteikti tinkamai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Marijampolės apylinkės teismas 2024 m. liepos 25 d. sprendimu pareiškėjos S. K. pareiškimą tenkino visiškai ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja S. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) priėmė savo motinos Z. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) mirusios (duomenys neskelbtini), palikimą, faktiškai pradėjusi valdyti pavedimą turtą.
9. Pirmosios instancijos teismas ištyrė bylos esančius rašytinius įrodymus – palikėjos medicininį mirties liudijimą, Nekilnojamojo turto registro ir Gyventojų registro išrašus, teismo sprendimą, buto panaudos sutartį, mokėjimo kvitus, kitus byloje esančius rašytinius įrodymus ir konstatavo, kad pareiškėja įrodė, jog ji priėmė palikimą po motinos Z. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) mirusios (duomenys neskelbtini), mirties, faktiškai pradėjusi valdyti paveldimą turtą. Paveldėjimo teisės liudijimas į minėtą turtą niekam neišduotas, suinteresuoti asmenys palikimo nepriėmė, ginčų dėl to nekilo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
10. Suinteresuotas asmuo G. Ž. (toliau ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. liepos 25 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. e2YT-4916-570/2024, panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
11. Apelianto nuomone, teismas neišsamiai ištyrė ir vertino bylos aplinkybes, todėl byloje nebuvo atskleista jos esmė. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 327 straipsnis numato, kad byla gali būti perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jei byla iš esmės nebuvo išnagrinėta arba teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus. Apelianto teigimu, teismas neišnagrinėjo visos paveldimos turto masės, neatsižvelgė į kitus nekilnojamojo turto objektus, priklausiusius Z. S., ir nevertino su šiais objektais susijusių aplinkybių. Kadangi nebuvo pilnai nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, apelianto nuomone, byla negali būti tinkamai išnagrinėta apeliacinės instancijos teisme ir turi būti grąžinta pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti. Skundo motyvai :
Šalies argumentai
11.1. Apelianto teigimu, pareiškėja, teikdama pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nuslėpė nuo teismo dalį Z. S. palikimo. Pareiškėja savo pareiškime nurodė tik dalį nekilnojamojo turto, būtent – 15/30 dalių žemės sklypo ir butą, esančius Marijampolės savivaldybėje. Tačiau, kaip nurodo apeliantas, Z. S. taip pat priklausė kiti nekilnojamojo turto objektai – du butai, esantys Prienų rajono savivaldybėje, bei statiniai Vilkaviškio rajone. Šios aplinkybės buvo sąmoningai arba netyčia neįtrauktos į Pareiškėjos pareiškimą, tačiau tai nesuteikia pagrindo teigti, kad pareiškėja vienintelė priėmė visą palikimą. Byloje taip pat nebuvo gautas V. G. atsiliepimas, o apelianto žiniomis ji taip pat nesutinka su skundžiamu sprendimu. Apeliantas pažymi, kad CPK 443 straipsnio 7 dalis nustato teismo pareigą savo iniciatyva nustatyti visas teisiškai reikšmingas aplinkybes ypatingosios teisenos bylose. Pirmosios instancijos teismas šios pareigos nevykdė, kadangi pats nesiėmė veiksmų išsiaiškinti, ar palikėjai priklausė kiti nekilnojamojo turto objektai, kurie buvo nepaminėti pareiškime. Todėl apelianto manymu, teismas neatskleidė bylos esmės ir padarė klaidą, nuspręsdamas, kad Pareiškėja viena priėmė visą palikimą, neatsižvelgus į visus palikėjo turto objektus ir nesuteikus apeliantui galimybės paveldėti.
Atsiliepimas
11.2. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi dokumentu – atsiliepimu į pareiškėjos pareiškimą, kuriame neva išreikšta apelianto valia dėl paveldėjimo. Apeliantas tvirtina, jog šis dokumentas buvo pateiktas su suklastotu jo parašu. Apeliantas niekada nepasirašė minėto atsiliepimo ir nesutiko su jame išreikšta pozicija. Suklastoto parašo naudojimas civilinėje byloje yra rimtas procesinių teisių pažeidimas, kuris tiesiogiai pažeidžia apelianto teisę į tinkamą atstovavimą ir galimybę išreikšti savo tikrąją valią byloje. Pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį, teismo sprendimas gali būti panaikintas, jeigu byloje buvo pažeistos proceso teisės normos ir dėl šio pažeidimo byla buvo neteisingai išspręsta. Kadangi teismas priėmė sprendimą, remdamasis suklastotu įrodymu, apeliantas nuomone, sprendimas yra neteisėtas ir turi būti panaikintas.
Šalies argumentai
11.3. Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tik pareiškėja turi teisę paveldėti Z. S. turtą. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.12 straipsnį, kai įpėdinis miršta prieš palikimo atsiradimą, jo palikimo dalį paveldi jo palikuonys atstovavimo teisėmis. Apelianto motina, Z. Ž., kuri buvo Z. S. dukra, mirė dar iki Z. S. mirties. Todėl, pagal CK nuostatas, apeliantas ir jo brolis A. Ž. turi teisę paveldėti savo motinos palikimo dalį. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ignoravo šią paveldėjimo teisę ir nusprendė, kad visa palikimo masė priklauso tik Pareiškėjai. Apelianto manymu, ši teismo išvada yra nepagrįsta ir pažeidžia jo teisę paveldėti dalį turto, kurį jis turi teisę priimti pagal atstovavimą.
11.4. Apeliantas pripažįsta, kad praleido terminą, per kurį reikėjo priimti Z. S. palikimą, tačiau pažymi, kad šis terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. CK 5.57 straipsnis numato galimybę pratęsti praleistą palikimo priėmimo terminą, jei teismas pripažįsta, jog terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Apeliantas ketina kreiptis į teismą su savarankišku reikalavimu dėl šio termino atnaujinimo, kadangi praleidimas buvo sąlygotas nuo apelianto nepriklausančių aplinkybių. Taip pat pažymima, kad per beveik tris metus po Z. S. mirties pareiškėja nesiėmė veiksmų paveldėjimo įforminimui, o apeliantas buvo priverstas reaguoti tik po pareiškėjos veiksmų teisme.
Atsiliepimas
12. Pareiškėja S. K. atsiliepimu su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jo netenkinti. Savo nesutikimą grindžia argumentais:
12.1. Pareiškėja pripažįsta, kad po jos motinos Z. S. mirties liko daugiau nekilnojamojo turto, nei nurodyta pareiškime, tačiau tai neturi įtakos juridinio fakto nustatymui dėl paveldėjimo. Pareiškime buvo nurodytas vienas nekilnojamojo turto objektas – žemės sklypo dalis ir butas, kuriuos pareiškėja faktiškai valdė iki motinos mirties ir po jos mirties. Šie objektai buvo pagrįstai įtraukti į pareiškimą, nes pareiškėja galėjo pateikti įrodymus apie jų valdymą. Kiti du nekilnojamojo turto objektai buvo atokiau nuo pareiškėjos gyvenamosios vietos, todėl ji neturėjo finansinių galimybių jais rūpintis. CK numato, kad palikimas negali būti priimtas iš dalies – jei asmuo pradeda valdyti bet kokią turto dalį, jis laikomas priėmusiu visą palikimą. Todėl tai, kad buvo nurodytas tik vienas objektas, nereiškia, kad pareiškimas yra nepagrįstas ar neteisingas.
Šalies argumentai
12.2. Pareiškėja nurodo negalinti paaiškinti aplinkybių dėl apelianto pateikto teiginio apie suklastotą parašą, nes ji nepalaiko ryšių su apeliantu. Tačiau atkreipia dėmesį, kad Lietuvos pašto pranešime nurodyta, jog teismo procesiniai dokumentai buvo įteikti asmeniškai apeliantui ir pats apeliantas savo ranka pasirašė juos priimdamas. Tai rodo, kad apeliantas turėjo visas galimybes išreikšti savo poziciją, tačiau nesinaudojo savo teise pateikti prieštaravimus arba savarankišką reikalavimą.
12.3. Pareiškėja pažymi, jog apeliantas teigia, kad turėjo teisę paveldėti po senelės mirties, tačiau jis beveik tris metus nesiėmė jokių veiksmų, kad pareikštų savo teises į palikimą. CK numato, kad paveldėjimo veiksmai turi būti atlikti per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos, o apeliantas nei pradėjo faktiškai valdyti paveldimą turtą, nei kreipėsi į notarą dėl paveldėjimo bylos užvedimo. Nors apeliantas teigia, kad praleido terminą dėl „svarbių priežasčių“, jis nepateikė jokio paaiškinimo, kokios tai priežastys ir kodėl jos truko beveik tris metus.
12.4. Pareiškėja atkreipia dėmesį į apelianto neveiklumą per visą teismo procesą. Nurodo, kad nuo teismo procesinių dokumentų įteikimo 2024 m. gegužės 28 d. iki teismo sprendimo priėmimo praėjo trys mėnesiai, per kuriuos apeliantas galėjo realizuoti savo teisę į savarankiško reikalavimo pateikimą. Tačiau jis šia teise nepasinaudojo ir nepateikė jokio prieštaravimo ar reikalavimo. Todėl apelianto argumentas, kad byla nebuvo išnagrinėta tinkamai arba kad jo interesai nebuvo atstovaujami, yra nepagrįstas.
12.5. Teigia, jog pareiškėjai nėra žinoma, kad V. G. būtų pateikusi kokius nors prieštaravimus ar nesutikimus dėl priimto teismo sprendimo. Procesiniai dokumentai jai buvo išsiųsti, tačiau jokių reakcijų iš jos pusės negauta. Tai reiškia, kad jos interesai buvo tinkamai atstovauti, ir nėra pagrindo manyti, kad ji nesutinka su teismo sprendimu.
Atsiliepimas
13. Suinteresuotas asmuo A. Ž. atsiliepimu su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jo netenkinti. Savo nesutikimą grindžia argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
13.1. Jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino pareiškėjos teisę į palikėjos turtą. Suinteresuotas asmuo nurodo, kad po Z. S. mirties turtas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo priimtas valdyti pareiškėjos, kuri vėliau rašytine sutartimi perdavė šį turtą naudotis suinteresuotam asmeniui A. Ž. Šiuo turtu suinteresuotas asmuo naudojosi ir naudojasi iki šiol, ir šio fakto neginčija pats apeliantas savo apeliaciniame skunde. Nors suinteresuotas asmuo naudojosi šiuo turtu dar anksčiau, oficiali rašytinė sutartis buvo sudaryta tik po senelės mirties, kai pareiškėja oficialiai perėmė turto valdymą. Suinteresuotas asmuo nurodo, kad be šio nekilnojamojo turto, pareiškėja taip pat rūpinosi dviem kitais nekilnojamojo turto objektais, esančiais Prienų rajone ir Vilkaviškio rajone. Šiuo turtu pareiškėja rūpinosi, nors jie buvo apleisti ir faktiškai nenaudojami dar iki senelės mirties. Suinteresuotas asmuo A. Ž., atsižvelgdamas į pareiškėjos prašymus, taip pat kartkartėmis rūpinosi šiais objektais – atlikdavo minimalius remonto darbus, pjovė žolę ir taisė pastatus, kad jie nebūtų visiškai suardyti dėl laiko ar aplinkos poveikio.
Atsiliepimas
13.2. Suinteresuotas asmuo pažymi, kad nors apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad norėjo paveldėti turtą po savo senelės mirties, per tris metus nuo jos mirties jis nepareiškė nei noro, nei teisių į paveldėjimą. Apeliantas neatliko jokių veiksmų, būtinų pagal CK 5.50 straipsnį, kad būtų laikomas priėmusiu palikimą – jis neperėmė turto faktiškai valdyti ir nesikreipė į notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo. Tai, kad po Z. S. mirties nebuvo pradėta paveldėjimo byla ir niekam nebuvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, patvirtina ir notaro pažyma.
13.3. Suinteresuotas asmuo teigia, kad apeliantas apeliaciniame skunde nenurodo jokių motyvų, dėl kurių būtų galima laikyti, jog jis teisėtai praleido trijų mėnesių terminą paveldėti turtą. Apeliantas nepaaiškino, kodėl iki šiol nesikreipė į notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo. Pareiškėjos pateiktas prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl turto paveldėjimo valdymo formos, buvo inicijuotas tik dabar, o apeliantas neturėjo jokių teisėtų pagrindų tam, kad būtų atnaujintas paveldėjimo terminas.
13.4. Suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį į tai, kad per beveik dvejus metus apeliantas nepateikė prieštaravimų dėl pareiškėjos pareiškimo teismui. Nors apeliantas pripažįsta, kad gavo pareiškėjos pareiškimą ir teismo siųstus procesinius dokumentus, jis nepateikė jokių prieštaravimų ar savarankiškų reikalavimų, nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų teismui manyti, jog jis pats pradėjo faktiškai valdyti turtą po senelės mirties. Be to, jis nesikreipė į teismą dėl termino paveldėjimo prašymo pateikimui atnaujinimo, nors turėjo galimybę tai padaryti.
Šalies argumentai
13.5. Suinteresuoto asmens vertinimu, apelianto pateiktas apeliacinis skundas gali būti traktuojamas kaip nepagrįstas proceso vilkinimas. Dėl teismo sprendimo neįsiteisėjimo pareiškėja negali visapusiškai disponuoti paveldėtu turtu, kyla kliūtys dėl sutarčių sudarymo su komunalinių paslaugų tiekėjais, gali būti nutrauktas elektros energijos tiekimas, o tai apsunkina šio turto naudojimą jame gyvenantiems asmenims.
Atsiliepimas
14. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas nurodo, kad neturi suinteresuotumo bylos baigtimi, kadangi palikėja turi įpėdinių, kurie paveldės jos turtą. Atsižvelgiant į tai, VĮ Turto bankas nemato pagrindo pasisakyti dėl apeliacinio skundo argumentų ir reikalavimų pagrįstumo, kadangi priimtas apeliacinės instancijos teismo sprendimas neturės jokios įtakos VĮ Turto banko teisėms ir pareigoms. Pateikto apeliacinio skundo pagrįstumo klausimą palieka spręsti teismo nuožiūrai.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
16. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas ar pirmosios instancijos teismas tinkamai ir visapusiškai įvertino visus byloje surinktus įrodymus, ar pagrįstai tenkino prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Atsižvelgiant į tai, kad byloje keliami klausimai dėl įrodymų vertinimo ir teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tinkamo taikymo, apeliacinės instancijos teismas toliau pasisako dėl suinteresuoto asmens G. Ž. apeliaciniame skunde ir atsiliepimuose į apeliacinį skundą nurodytų faktinių ir teisinių argumentų.
17. Pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y. juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes. Be to, pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis).
18. Nagrinėjamu atveju pareiškėja siekia turto paveldėjimo tikslu nustatyti juridinį faktą, kad ji priėmė savo motinos Z. S. (toliau ir palikėja), mirusios (duomenys neskelbtini), palikimą, faktiškai pradėjusi valdyti turtą. Z. S. mirė (duomenys neskelbtini), ir po jos mirties liko nekilnojamasis turtas – 15/30 dalių žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), ir patalpa-butas Nr. 1 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) tame pačiame pastate. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėja įrodė, jog ji priėmė palikimą po motinos mirties, faktiškai pradėjusi valdyti paveldimą turtą. Paveldėjimo teisės liudijimas į minėtą turtą niekam neišduotas, suinteresuoti asmenys palikimo nepriėmė, ginčų dėl to nekilo, todėl pareiškimą tenkino.
19. Apeliantas su tokiu teismo sprendimu kategoriškai nesutinka, kadangi, pasak apelianto, byla turi būti perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visos paveldimos turto masės, neatsižvelgė į kitus nekilnojamojo turto objektus, priklausiusius Z. S., nevertino aplinkybės, jog teismui pateiktas apelianto vardu jo nepasirašytas atsiliepimas bei, kad jis pats siekia įgyvendinti savo kaip įpėdinio teises. Apeliacinės instancijos vertinimu, pareiškėjo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų teisingų išvadų.
20. Vienas iš apeliacinio skundo argumentų, kad pareiškėja savo pareiškime dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenurodė palikėjos viso palikimo turto. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šis apelianto argumentas yra nepagrįstas. Šiuo aspektu svarbu pažymėti, kad remiantis CK 5.50 straipsnio 1 dalimi, palikimas negali būti priimtas iš dalies, t. y., kai asmuo pradeda faktiškai valdyti bet kokį paveldimą turtą, jis laikomas priėmusiu visą palikimą. Kaip nustatyta bylos medžiaga ir apeliantas šios aplinkybės neginčija, pareiškėja faktiškai valdė dalį nekilnojamojo turto, įskaitant butą ir žemės sklypo dalį, kuriuos ji valdė dar prieš motinos mirtį kaip turto administratorė ir globėja. Tai patvirtina rašytiniai įrodymai (panaudos sutartis, mokesčių kvitai ir kt.), kurie pagrindžia, jog ji pradėjo faktiškai valdyti turtą iškart po motinos mirties. CK nuostatos aiškiai numato, kad valdyti dalį turto reiškia paveldėjimo priėmimą viso turto atžvilgiu, nepriklausomai nuo to, ar kiti turto objektai buvo konkrečiai nurodyti pareiškime. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) nuosekliai aiškina, kad asmens faktinis valdymas bet kokios paveldimo turto dalies reiškia viso palikimo priėmimą. LAT 2012 m. balandžio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2012 nurodė, kad juridinę reikšmę turintis faktas dėl paveldėjimo taikomas visam turtui, nepriklausomai nuo to, ar visas turtas buvo iškart nurodytas pareiškime. Taigi nagrinėjamu atveju, pareiškėjos įrodyta aplinkybė, kad ji faktiškai dar iki palikėjos mirties valdė ir tebevaldo po palikėjos mirties 15/30 dalių žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), ir patalpa-butas Nr. 1 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) tame pačiame pastate, suponuoja išvadą, jog ji faktiškai priėmė visą palikimą.
21. Kitas apelianto teiginys apie suklastotą jo parašą atsiliepime į pareiškėjos pareiškimą taip pat laikytinas nepagrįstu ir neįrodytu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK 176 straipsnį įrodinėjimo pareiga tenka šaliai, kuri teigia, jog tam tikras faktas egzistuoja. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių suklastoto parašo faktą, nors pagal CPK 113 ir 114 straipsnius turėjo galimybę pateikti tokią informaciją teismui laiku. Be to, byloje esantys įrodymai (DOK-22379) patvirtina, kad teismo dokumentai buvo siųsti ir įteikti asmeniškai apeliantui, jis pats priėmė bei pasirašė 2024 m. gegužės 28 d. Šitos aplinkybės apeliantas neginčija. LAT 2010 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2010 pabrėžia, kad procesiniai dokumentai, įteikti šaliai asmeniškai ir pasirašyti, yra laikomi tinkamai įteiktais, o šalies neveiklumas ar delsimas pareikšti prieštaravimus negali būti laikomas pagrindu teigti apie teismo procesinių veiksmų pažeidimus. Apeliantas nenurodo jokių aplinkybių ir neteikia įrodymų, kodėl nuo dokumentų gavimo iki teismo sprendimo pirmosios instancijos teisme (du mėnesius) pats delsė ir nepareiškė savo nuomonės dėl pareiškėjos pareiškimo CPK numatyta tvarka. Taigi esant pasyviam apelianto elgesiui viso proceso metu pirmosios instancijos teisme, net ir pasitvirtinus aplinkybei, kad teismui pateiktas atsiliepimas yra pasirašytas ne paties apelianto, nepaneigia fakto, kad nuo 2024 m. gegužės 28 d. apeliantui buvo žinoma apie bylos nagrinėjimą teisme, tačiau jis jokių procesinių veiksmų, siekiant įgyvendinti savo kaip galimo paveldėtojo teises, neatliko (CPK 178, 185 straipsniai).
22. Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad tik pareiškėja turi teisę paveldėti Z. S. turtą, tačiau šis argumentas taip pat laikytinas nepagrįstu. CK 5.12 straipsnyje numatyta, kad paveldėjimas per atstovavimą taikomas, kai įpėdinis miršta prieš palikimo atsiradimą. Apeliantas, būdamas palikėjos vaikaičiu, galėjo pasinaudoti paveldėjimo atstovavimo teise, per tris mėnesius nuo aplikimo atsiradimo momento kreipiantis į palikimo atsiradimo vietos notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo (CK 5.50 straipsnio 3 dalis). Tačiau apeliantas per tris metus nuo Z. S. mirties nesiėmė jokių veiksmų, kurie patvirtintų jo ketinimą paveldėti turtą ir tokiu būdu praleido įstatyme numatytą terminą palikimui priimti. LAT dar 2016 m. gruodžio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-550/2016 aiškiai suformavo praktiką, kad įpėdinio neveiklumas ir terminų praleidimas be teisinių pagrindų lemia paveldėjimo teisės praradimą. Todėl apelianto pasyvumas byloje rodo, jog jis neketino paveldėti turto, o pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.
23. Apeliantas teigė, kad praleido paveldėjimo terminą dėl svarbių priežasčių, tačiau šioms aplinkybėms įrodyti nepateikė jokių įrodymų (CPK 178 straipsnis). CK 5.57 straipsnyje nustatyta, kad teismas gali atnaujinti praleistą paveldėjimo terminą tik tuo atveju, jei yra pateikiami įrodymai, pagrindžiantys svarbias priežastis. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantas nepateikė jokio paaiškinimo, kodėl beveik tris metus nesikreipė dėl paveldėjimo teisės įgyvendinimo, ir kodėl jis laukė iki pareiškėja pateikė prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Apelianto teiginys, jog jis vis dar ketina šia teise pasinaudoti, taip pat yra tik deklaratyvus, nepagrįstas jokiu įrodymu (pvz. pareiškimo dėl įstatymu nustatyto termino atnaujinimo pateikimo teismui faktas ir pan.). Šiame kontekste pažymėtina, jog LAT civilinėje byloje Nr. e3K-3-275-378/2023 yra nurodęs, kad paveldėjimo priėmimo termino atnaujinimas galimas tik tuomet, kai egzistuoja svarbios ir objektyvios priežastys. LAT pabrėžė, jog svarbiomis priežastimis laikomos tik tos, kurios nepriklauso nuo asmens valios ar elgesio ir yra susijusios su objektyviomis aplinkybėmis (pvz., liga, force majeure aplinkybės). Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju apeliantas nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų teismui pagrįstai spręsti apie buvusias svarbias priežastis įstatyme numatyto termino praleidimui pagrįsti ar jo ketinimą įgyvendinti savo kaip galimo paveldėtojo teises. Taigi teismas prieina išvadą, kad šioje byloje priimtas teismo sprendimas nebesukels jokių teisinių pasekmių.
24. Apeliacinės instancijos teismas taip pat deklaratyviais ir neįrodytais laiko apelianto teiginius apie bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme. Pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino visus pateiktus įrodymus, įskaitant medicininius dokumentus, Nekilnojamojo turto registro ir Gyventojų registro išrašus, panaudos sutartį bei kitus rašytinius įrodymus, kurie neabejotinai patvirtina pareiškėjos paveldėjimo faktą.
Dėl prašymo stabdyti bylos nagrinėjimą
25. Apeliantas pateikė teismui prašymą sustabdyti šios civilinės bylos nagrinėjimą tol, kol ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-37920-24 bus atlikta rašysenos ekspertizė dėl G. Ž. vardu pateikto atsiliepimo į pareiškimą. Prašymą apeliantas grindžia aplinkybe, kad atsiliepime į pareiškimą esantis jo parašas buvo suklastotas, todėl apeliantas kreipėsi su pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Apelianto pareiškimo pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-37920-24.
26. Kaip teisingai nurodė pats apeliantas, kasacinis teismas kategoriškai ir nuosekliai laikosi pozicijos, kad ikiteisminis tyrimas nėra pagrindas privalomai sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą. Ikiteisminis tyrimas gali būti tik fakultatyvus bylos sustabdymo pagrindas pagal CPK 164 straipsnio 4 punktą, bet tokiu atveju turi būti kruopščiai vertinama civilinio proceso tvarka nagrinėjamo ginčo ir ikiteisminio tyrimo metu nustatinėjamų aplinkybių tiesioginė prejudicija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Vaivorykštė“ v. L. G. ir kt., byla Nr. 3K-3-238/2006; 2007 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje AB „Rytų skirstomieji tinklai“ v. UAB „Tarp kitko“, byla Nr. 3K-3-339/2007; 2008 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje UAB A. J. spaustuvė v. E. S., byla Nr. 3K-3-17/2008). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas įvertina jau nustatytą aplinkybę, kad apeliantas nei per įstatymo nustatytą terminą, nei iki šiol neįgyvendino savo kaip galimo paveldėtojo teisių į palikimą, ir konstatuoja, kad ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-37920-24 metu nustatinėjamos aplinkybės neturės prejudicinės reikšmės šiai nagrinėjamai bylai. Taigi teismas prieina išvadą, kad pagrindo tenkinti apelianto prašymą ir stabdyti nagrinėjimą bylą nėra.
Dėl procesinės bylos baigties
27. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai teisiškai nereikšmingi ir byloje pirmosios instancijos teismo priimtam teisiniam rezultatui įtakos nedaro. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog nors teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 107/2010, ir kt.).
28. Teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymą bei įrodymų vertinimą; sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu), o apeliacinio argumentai nesudaro pagrindo jo panaikinti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
29. CPK 443 straipsnio, reglamentuojančio ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo ypatumus, 6 dalyje nustatyta, kad dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
suinteresuoto asmens G. Ž. apeliacinį skundą atmesti.
Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. liepos 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši nutartis įsiteisėja jos priėmimo dieną.