- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-05-02
- Bylos Nr.
- eI2-6593-641/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00347-2024-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Martinavičius, Žanas Kubeckas, Rasa Milvydaitė
- Pareiškėjas
- E. G.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
- Advokatai
- Valdas Kavaliauskas
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žano Kubecko, Arvydo Martinavičiaus ir Rasos Milvydaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui Dariui Juodeliui,
žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas,
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėja E. G. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2024 m. sausio 12 d. sprendimą Nr. 24S13103 atsisakyti E. G. pakeisti leidimą gyventi Lietuvoje (toliau – ir Sprendimas 1) ir įpareigoti Departamentą nagrinėti prašymą iš naujo; panaikinti 2024 m. sausio 18 d. Departamento sprendimą Nr. 24S20714 uždrausti E. G. atvykti į Lietuvą (toliau – Sprendimas 2) bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėja ir jos atstovas advokato padėjėjas Valdas Kavaliauskas nurodė, kad Departamento Sprendimas 1 ir Sprendimas 2 yra neteisėti, nepagrįsti bei priimti formaliai tik vieno pareiškėjos atsakymo į klausimyno klausimą pagrindu, nevertinant kitų atsakymų, susijusių su Rusijos Federacijos veiksmais Ukrainoje ir pareiškėjos realios pozicijos šiuo klausimu bei neįvertinus aplinkybių visumos ir pareiškėjo individualios situacijos.
3. Paaiškino, jog pareiškėja tiek klausimyne atsakydama į 10 klausimą, tiek vėliau vykdytos apklausos metu pasmerkė Rusijos karą prieš Ukrainą bei aiškiai nurodė, jog yra nepolitiška, nežiūri televizoriaus, aktyviai politinėmis naujienomis nesidomi. Pareiškėja apklausos Departamente metu labai jaudinosi ir padarė klaidą atsakydama į klausimą – kam legitimiai priklauso Krymas, nes nesuprato šio klausimo reikšmės. Kadangi (duomenys neskelbtini) vykstant Krymo aneksijai būdama Rusijoje iš aplinkos, žiniasklaidos šaltinių girdėjo kalbant apie įvykusį referendumą dėl Krymo, todėl taip ir atsakė į Departamento klausimą, jog legitimiai Krymas priklauso Rusijos Federacijai. Tačiau pareiškėja tvirtino esanti prieš karą ir nepritarianti Rusijos veiksmams prieš Ukrainą. Taip pat nurodė, jog Departamentui neteigė, jog referendumas Kryme ar jo aneksija buvo teisėti. Vėliau po apklausos pasikalbėjusi su vyru bei kitais artimaisiais ir supratusi, jog jokio referendumo dėl Krymo Ukrainoje nebuvo, todėl nuvyko į Departamentą, kur padavė rašytinį pareiškimą, jog apklausos metu atsakydama į minėtą klausimą padarė klaidą, nes Krymas priklauso Ukrainai.
4. Taip pat nurodė, jog nuo 2015 metų patiria įvairius (duomenys neskelbtini), turi (duomenys neskelbtini) problemų, dėl ko yra nuolat stebima (duomenys neskelbtini) ir dėl (duomenys neskelbtini) sveikatos būklės jai laikas nuo laiko būna sveikatos pablogėjimo periodai, sunku orientuotis, sklandžiai bendrauti, o apklausos Departamente metu kaip tik ir buvo pablogėjusi (duomenys neskelbtini) sveikata, dėl ko ji galėjo tinkamai nesuprasti bei aiškiai nesuformuluoti atsakymų į užduodamus Departamento specialistės klausimus. Šią aplinkybę įrodinėjo į bylą pateikta sveikatos pažyma. Su šiomis sveikatos problemomis nurodė susidūrusi dėl sutuoktinį D. Ž., (duomenys neskelbtini) pilietį, prieš (duomenys neskelbtini) ištikusios nelaimės – (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nurodė gyvenusi Rusijoje, atvykdavusi į LR, o prieš (duomenys neskelbtini), ieškodama geros reabilitacijos sutuoktiniui galimybių, atvyko į Lietuvą ir liko gyventi čia nuolatos su sutuoktiniu. Paaiškino, jog kelis kartus per metus grįžta į Rusiją (paskutinį kartą Rusijoje lankėsi dar iki Departamento apklausos – (duomenys neskelbtini)), tačiau ilgam palikti Lietuvoje gyvenančio sutuoktinio negalinti dėl jo sveikatos būklės, (duomenys neskelbtini), kuomet reikia skubiai kviesti greitąją medicinos pagalbą ir vykti į ligoninę.
5. Nurodė, jog prieš 5 metus nutraukė ryšius su Rusija (pardavė savo nekilnojamąjį turtą Rusijoje) ir atvyko į LR nuolat gyventi šeimoje su sutuoktiniu ((duomenys neskelbtini)) D. Ž., čia dirba jau beveik (duomenys neskelbtini), nesidomi politika, neatlieka jokių LR priešingų veiksmų, todėl nekelia ir negali kelti jokio pavojaus Lietuvos valstybei.
6. Sprendimo 1 ir Sprendimo 2 neteisėtumą taip pat grindė tuo, jog Departamentas priimdamas šiuos sprendimus išsamiai neištyrė pareiškėjos individualios situacijos ir neįvertino šių esminių aplinkybių: 1) jog pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) piliečio sutuoktinė, taigi yra aiškiai susijusi su (duomenys neskelbtini); 2) pareiškėja, tiek pildydama anketą, tiek apklausos (interviu) metu daug kartų Departamento pareigūnui pažymėjo, jog tikslios nuomonės dėl karo Ukrainoje ir Krymo neturi, nes nežino tos informacijos ir viską pasakojo tik iš žiniasklaidos šaltinių Rusijoje skleidžiamos informacijos apie įvykusį Referendumą, kas rodo, kad Departamento pareigūnai pareiškėją vertė pasakyti tam tikrą poziciją dėl Krymo, kurios ji neturėjo ir nežinojo; 3) pareiškėja rašytiniu paaiškinimu Departamentui nurodė, jog suklydo anketoje atsakydama į klausimą – kam legitimiai priklauso Krymas ir šiuo paaiškinimu aiškiai išreiškė savo nuomonę, jog Krymas priklauso Ukrainai; 4) jog pareiškėja dėl savo (duomenys neskelbtini) sveikatos būklės galėjo ir nesugebėti klausimyno anketos pildymo bei apklausos Departamente metu aiškiai išdėstyti savo pozicijos bei suklysti; 5) ginčijamus sprendimus Departamentas priėmė pavienių aplinkybių, o ne jų visumos apimtyje, taigi formaliai bei neproporcingai, neatlikęs LR įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – UTPĮ) 98¹ straipsnio 1 dalyje numatyto pareiškėjos, kaip (duomenys neskelbtini) piliečio šeimos narės, keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimo, t. y. šios grėsmės netirdamas ir neįvertindamas realaus pareiškėjos elgesio, t. y. nenustatęs, jog pareiškėjos elgesys rodytų realią, akivaizdžią ir pakankamai rimtą grėsmę valstybės saugumui ar bent jos tikimybę.
7. Akcentavo, jog sprendžiant dėl leidimo gyventi panaikinimo / pakeitimo, visais atvejais privalėjo būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas bei akivaizdumas laiko požiūriu, o to nenustačius manė, kad Departamentas negalėjo atsisakyti pakeisti pareiškėjai leidimo gyventi Lietuvoje, ypač kai pareiškėja jau(duomenys neskelbtini) metus gyvena Lietuvoje, užtikrinant teisingą valstybės interesų ir užsieniečio teisių bei teisėtų interesų pusiausvyrą.
Atsiliepimas
8. Atsakovo Departamentas atstovas Darius Juodelis prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, jog pareiškėja 2023 m. birželio 22 d. užpildė Departamento klausimyną ir atsakydama į klausimyno 11 klausimą (Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas? Pažymėkite savo atsakymą. Atsakymas pasirenkamas iš dviejų variantų: Ukrainai arba Rusijos Federacijai) pažymėjo, jog Krymas legitimiai (teisėtai) priklauso Rusijos Federacijai ir įrašė pastabą „mano nuomonė šiuo klausimu: įvyko referendumas, Krymas oficialiai prisijungė prie Rusijos Federacijos“. Departamentas, vertindamas pareiškėją grėsmės valstybės saugumui aspektu, rėmėsi LR valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) 2023 m. balandžio 12 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta VSD pozicija, kad jei užsienietis atsakydamas į klausimyno 11 klausimą nurodo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, jis taip išreiškia paramą Rusijos Federacijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, jog asmuo remia Rusijos Federacijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, o taip pat, kad asmuo yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus.
9. Nurodė, jog Departamentas siekdamas išsiaiškinti realią pareiškėjos poziciją dėl klausimyno klausimų dėl Rusijos Federacijos karinių veiksmų Ukrainoje ir Krymo priklausomybės papildomai atliko pareiškėjos apklausą, kurios metu pareiškėja teigė, kad (duomenys neskelbtini).
10. Paaiškino, jog Departamentas, įvertinęs šiuos pareiškėjos atsakymus į klausimyno ir apklausos klausimus (užsienietės sąmoningai išsakytą asmeninę nuomonę, kad neteisėtai okupuota Ukrainos teritorijos dalis teisėtai (legitimiai) priklauso Rusijos Federacijai) ir VSD rašte nurodytą grėsmės valstybės saugumui vertinimą dėl atsakymų į klausimyno klausimus, konstatavo, jog egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui galimybė. Atsižvelgdamas į tai, kad, pareiškėjos buvimas LR kelia grėsmę valstybės saugumui ir vadovaudamasis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu užsieniečio gyvenimas LR kelia grėsmę valstybės saugumui, Departamentas priėmė sprendimą atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi LR. Taip pat pareiškėjai pagal UTPĮ 133 straipsnio 5 dalį, uždraudė atvykti į LR 30 mėnesių.
11. Priimant ginčijamus sprendimus Departamentas pagal kompetenciją įvertino pareiškėjos socialinius ir ekonominius ryšius LR, faktus apie (duomenys neskelbtini) turėtą nacionalinę vizą, (duomenys neskelbtini) išduotus leidimus laikinai gyventi, paskutinio leidimo laikinai gyventi galiojimą iki (duomenys neskelbtini), darbo LR nuo (duomenys neskelbtini) faktą. Taip pat pareiškėjos šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais LR, t. y. sutuoktinį D. Ž., (duomenys neskelbtini) pilietį (santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini)) ir sutuoktinio LR gyvenančias tris pilnametes dukras.
12. Tvirtino, jog pareiškėjos skundo teiginiai apie klausimyno 11 klausimo formuluotę neatitinka tikrovės, nes klausimyne 11 klausimas buvo suformuluotas ne tik su žodžiu legitimiai, tačiau ir su jo reikšmės paaiškinimu – teisėtai, o būtent: „Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas“. Manė, jog pareiškėja, teigdama, kad Krymas legitimiai (teisėtai) priklauso Rusijos Federacijai, išreiškė paramą Rusijos Federacijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai, o apklausos metu pateikti paaiškinimai taip pat rodo, kad ji suprato klausimą ir pateikė savo aiškią nuomonę.
13. Manė, kad nagrinėjamu atveju aktualūs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau - LVAT) teismų praktikoje pateikti išaiškinimai, kuriuose buvo paliktas galioti Departamento sprendimas dėl leidimo gyventi, kai užsienietė nurodė, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, pateikti išaiškinimai, kad vertinimo nekeičia ir tai, kad užsienietė atsakydama į klausimyno 10 klausimą, nurodė, jog nepritaria Rusijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, nes LVAT pasisakė, jog pastarasis atsakymas tik patvirtina selektyvų pareiškėjos požiūrį į Ukrainos atžvilgiu Rusijos vykdomą agresiją ir atskirus šios agresijos epizodus, kurie pripažinti akivaizdžiai neteisėtais ir keliančiais grėsmę Lietuvos valstybingumui (LVAT 2023 m. birželio 21 d. sprendimas, administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023). Taip pat manė, jog aktualūs ir LVAT 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendime (administracinė byla Nr. eA-2129-662/2023) pateikti išaiškinimai dėl atsakymų į klausimyno 10 ir 11 klausimus vertinimo, kad pareiškėjo sąmoninga pozicija teisinant Rusijos įvykdytą neteisėtą Ukrainos teritorijos aneksiją ir vykdomus karinius veiksmus sudaro pakankamą pagrindą vertinimui, kad jo gyvenimas Lietuvoje gali grėsti Lietuvos valstybės saugumui, o jis pats, reikšdamas palankumą prokremliškam režimui, taip pat yra ir potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis Rusijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti.
14. Pažymėjo, kad priimdamas ginčijamą sprendimą Departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos – VSD – išvadoje nurodytais grėsmės valstybės saugumui kriterijais, nes Departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas ginčijamus sprendimus, Departamentas rėmėsi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis, nes, vadovaujantis Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsniu, VSD yra vienas iš subjektų, užtikrinančių Lietuvos nacionalinį saugumą, jo paskirtis - apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. Nurodė, jog šios nuostatos, taip pat UTPĮ 4 straipsnio nuostatos patvirtina, kad VSD yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas LR gali grėsti valstybės saugumui. Departamentas šios institucijos išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti.
15. Tvirtino, kad ginčijami sprendimai buvo priimti atsižvelgiant į teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus dėl grėsmės valstybės saugumui vertinimo: įvertinus pareiškėjos veiksmus (jos pateiktus atsakymus), iš atliktų veiksmų (pateiktų atsakymų) galint spręsti dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui ateityje. Taip pat buvo įvertintos visos su pareiškėja susijusios aplinkybės. Teigė, kad ginčijamuose sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl manė, kad Sprendimas 1 ir Sprendimas 2 atitinka tiek LR viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
16. Tvirtino, kad šiuo atveju Rusijos Federacijos veiksmai turi reikšmingą neigiamą poveikį ne tik ES, bet ir NATO, ypač rytinių jos narių, o kartu ir visos Europos saugumui. Tokia situacija sudaro palankias sąlygas įvairaus pobūdžio provokacijoms prieš LR bei kelia grėsmę pirmaeiliams LR nacionalinio saugumo interesams. Dėl tokios situacijos ne tik išlieka grėsmė visuomenės rimčiai, bet ši grėsmė nuo Rusijos Federacijos karinių veiksmų Ukrainoje pradžios stipriai padidėjo. Pažymėjo, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui galimybė - pagrindas atsisakyti išduoti leidimą gyventi. Tačiau nei Užsieniečių teisinės padėties įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų - kai dėl užsieniečio buvimo LR valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Nurodė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau - EŽTT) yra pažymėjęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis neįpareigoja valstybių priimti teisės aktus, detaliai apibrėžiančius elgesį, kuris gali suponuoti sprendimą išsiųsti asmenį iš šalies dėl nacionalinio saugumo; teismas yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos; visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma; ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr. LVAT 2010 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A 858-1810/2010; 2019 m. liepos 10 d. nutartis administracinė byla Nr. eA-4603-629/2019 ir joje nurodytas EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją (pareiškimo Nr. 1365/07). Taigi, įvardyti kiekvieną konkrečią grėsmę (konkretų ryšį, veiksmą, sprendimą), kur gali iškilti „čia ir dabar“ ar gali ateityje realizuotis, praktiškai nėra įmanoma. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjos atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos pozicija, lojalumas Rusijos Federacijai gali kelti grėsmę valstybės saugumui. LR neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai gyventi LR, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimo nuolat gyventi išdavimo klausimą.
17. Taip pat nurodė, jog pagal UTPĮ 133 straipsnio 5 dalį užsieniečiui uždraudžiama atvykti į LR, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į LR laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Įvertinus UTPĮ 133 straipsnio 5 dalyje įvertintą maksimalų draudimo atvykti laikotarpį (gali būti ilgesnis nei 5 metai) bei tai, kad buvo nustatyta, jog pareiškėjos gyvenimas LR kelia grėsmę valstybės saugumui, kad LR gyvena pareiškėjos sutuoktinis – (duomenys neskelbtini) pilietis (santuoka sudaryta 2018 m. rugpjūčio 17 d.), kad LR gyvena pareiškėjo sutuoktinio trys pilnametės dukros, o esami socialiniai ir ekonominiai ryšiai negali būti svarbesni už valstybės saugumą bei tai, kad šiai užsienietei atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi LR, pareiškėjai buvo nustatytinas 2 metų 6 mėnesių draudimo atvykti į LR laikotarpis. Departamentas manė, jog šis pareiškėjai nustatytas draudimas atvykti į LR laikotarpis vertintinas kaip proporcingas, todėl priėmę teisėtą ir pagrįstą sprendimą, teisės normas pritaikę tinkamai, ginčijamuose sprendimuose motyvus išdėstę adekvačiai, aiškiai ir pakankamai, juos parėmus surinktais duomenimis, todėl prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
18. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD pateikė atsiliepimą į skundą, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. VSD nuomone, skundžiamas Departamento Sprendimas priimtas pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais LR ir ES teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra proporcingas ir atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus.
19. VSD vertinimu, pareiškėja, deklaruodama, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškė paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, kad pareiškėja remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui . Nurodė, jog VSD, vadovaudamasis UTPĮ 4 straipsnio 4 dalimi, kuri reglamentuoja, kad VSD atlieka užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, 2023 m. balandžio 12 d. raštu Nr. 18-3956 „Dėl klausimyno vertinimo“ MD pateikė vertinimą, kad užsieniečiai, deklaruodami, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai.
20. Su pareiškėjos skundo teiginiais nesutiko ir atkreipė dėmesį, kad LVAT savo formuojamoje teismų praktikoje iš esmės panašaus pobūdžio byloje, kurioje užsienietė klausimyne taip pat pažymėjo, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, tačiau atsakydama į klausimą, kam, jos nuomone, priklauso Krymas, pasirinko atsakymą „Rusijos Federacijai“, yra konstatavęs, kad: „Teisėjų kolegija, <...> pakartotinai įvertinusi byloje surinktus įrodymus, atsižvelgdama į Rusijos keliamą egzistencinę grėsmę Lietuvai, be kita ko, ir dėl vykdomos neišprovokuotos agresijos prieš Ukrainą (šią aplinkybę teisėjų kolegija pripažįsta visiems žinoma, todėl papildomai neįrodinėtina, vadovaudamasi vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, neturi jokių priežasčių nesutikti su VSD ir Departamento atliktu pareiškėjos aiškiai ir nedviprasmiškai (sąmoningai) deklaruojamos pozicijos, be kita ko, atsakant į klausimyno 11 klausimą „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas“ (žr. šio teismo sprendimo 25.3 p.), vertinimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos sąmoninga pozicija teisinant Rusijos (t. y. valstybės, kurios pilietė yra pareiškėja) įvykdytą neteisėtą Ukrainos teritorijos aneksiją sudaro pakankamą pagrindą vertinimui, kad jos gyvenimas Lietuvoje gali grėsti Lietuvos valstybės saugumui, o ji pati, reikšdama palankumą prokremliškam režimui, taip pat yra ir potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis Rusijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti.“. Manė, kad ši teismų praktika (LVAT 2023 m. gruodžio 20 d. nutartis byloje Nr. eA-2606-821/2023) yra aktuali nagrinėjamoje byloje. Tvirtino, kad pareiškėjos atsakymai, jog Krymas priklauso Rusijai (nors, anot pareiškėjos, ji nepalaiko Rusijos agresijos ir yra prieš karą), tik patvirtina selektyvų pareiškėjos požiūrį į Ukrainos atžvilgiu Rusijos vykdomą agresiją ir atskirus šios agresijos epizodus, kurie pripažinti akivaizdžiai neteisėtais ir keliančiais grėsmę Lietuvos valstybingumui, taip pat pareiškėjos siekį išvengti neigiamų pasekmių. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone tai suponuoja išvadą, kad pareiškėjai gyvenant Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.
21. Nurodė, jog LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į LR ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus (pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis byloje Nr. A-858-2720-2014). EŽTT praktikoje ne kartą pasisakyta, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės, o valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek LVAT, tiek EŽTT (pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus) praktikoje. Laikė nepagrįstais pareiškėjos teiginius, jog ginčijamais sprendimais nebuvo įvertintos individualios aplinkybės, jog pareiškėjos sutuoktinis yra (duomenys neskelbtini) pilietis, pati pareiškėja nutraukė visus ryšius su kilmės šalimi, Lietuvoje dirba (duomenys neskelbtini) ir moka mokesčius, todėl jos buvimas Lietuvoje niekaip negali kelti grėsmės nacionaliniam saugumui, nes EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
22. Manė, jog grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjos atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos pažiūros gali kelti grėsmę valstybės saugumui, nes LR neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai atvykti ir gyventi LR, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimo laikinai gyventi išdavimo klausimą. Kadangi pareiškėja pripažinta kaip galinti kelti grėsmę valstybės saugumui, jos asmeniniai interesai, skunde išdėstytos aplinkybės, kad ji Lietuvoje dirba ir moka mokesčius, kiti skunde nurodyti argumentai apie sutuoktinį, jo sveikatos sutrikimus, negali būti aukščiau LR valstybės saugumo.
23. Pabrėžė, kad dėl visiems žinomų aplinkybių, susijusių su Rusijos keliama grėsme Lietuvos valstybės saugumui, bent jau tol, kol tokia grėsmė yra reali, Rusijos ir Baltarusijos piliečių atžvilgiu, ypač siekiančių gauti leidimą gyventi Lietuvoje, gali būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas, nes tokie asmenys turi reikšmės Lietuvos visuomeniniame gyvenime dėl leidimo gyventi suteikiamų teisių ir privilegijų. Manė, jog šios nurodytos aplinkybės patvirtina, kad tiek VSD, atlikęs vertinimą, tiek Departamentas Sprendimu 1 ir Sprendimu 2 pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjos gyvenimas LR kelia grėsmę valstybės saugumui, o atsakymai į kitus klausimyno klausimus nesudaro pagrindo paneigti vertinimo dėl pareiškėjos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui, todėl prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
24. Trečiajam suinteresuotam asmeniui VSD apie teismo posėdžio datą, laiką ir vietą pranešta tinkamai teismo šaukimu, atsiliepimu į skundą VSD prašė bylą nagrinėti teismo posėdyje jos atstovui nedalyvaujant, todėl administracinė byla nagrinėjama teismo posėdyje žodinio proceso tvarka trečiojo suinteresuoto asmens VSD atstovui nedalyvaujant (ABTĮ 78 straipsnio 2 dalis, 77 straipsnio 1, 3 dalys).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
25. Byloje kilo ginčas dėl Departamento 2024 m. sausio 12 d. Sprendimo 1, kuriuo pareiškėjai buvo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi LR, bei 2024 m. sausio 18 d. Sprendimo 2, kuriuo pareiškėjai uždrausta atvykti į LR nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2 metus ir 6 mėnesius), kadangi asmens gyvenimas LR kelia grėsmę valstybės saugumui, teisėtumo ir pagrįstumo.
26. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja E. G., gim. (duomenys neskelbtini), yra (duomenys neskelbtini) pilietė, (duomenys neskelbtini), susituokusi su (duomenys neskelbtini) piliečiu D. Ž., gim. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos buvimo LR laikotarpiai: (duomenys neskelbtini). – iki šiol. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) turėjo LR nacionalinę vizą, nuo (duomenys neskelbtini) jai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi LR, paskutinis leidimas laikinai gyventi LR galiojo (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nuo (duomenys neskelbtini) LR dirbo (duomenys neskelbtini), charakterizuojama teigiamai. Iš (duomenys neskelbtini) medicininio pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, jog pareiškėja nuo 2021 metų (duomenys neskelbtini).
27. Pareiškėja 2023 m. gegužės 31 d. Departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi LR Nr. 2305-LLGK-3805 (toliau – Prašymas).
28. Pareiškėja 2023 m. birželio 22 d. užpildė klausimyną (toliau – ir Klausimynas). Atsakydama į Klausimyno 10 klausimą „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?“ pareiškėja atsakė „Ne“. Į Klausimyno 11 klausimą „Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas?“ pareiškėja pažymėjo „Rusijos Federacijai“ ir nurodė: „Tuo klausimu mano nuomonė tokia: buvo pravestas referendumas. Krymas oficialia prisijungė prie Rusijos Federacijos“.
29. 2023 m. liepos 14 d. Departamente buvo atlikta pareiškėjos apklausa žodžiu, siekiant išsiaiškinti pareiškėjos poziciją dėl Krymo Okupacijos (toliau – Apklausa).
30. 2023 m. spalio 25 d. pareiškėja Departamentui pateikė rašytinį paaiškinimą, kuriuo prašė padaryti pakeitimus Klausimyne, nes suklydo nurodydama, jog: Krymas priklauso Rusijai; mananti, jog Krymas priklauso Ukrainai; prašydama išduoti leidimą laikinai gyventi LR, kadangi jos medicininis draudimas anuliuotas, ji negali naudotis gydytojo paslaugomis, serga (duomenys neskelbtini), jai reikalingas nenutrūkstantis gydymo kursas, o kadangi draudimo neturi, gydytojas pareiškėjai negali išrašyti būtinųjų vaistų.
31. Ginčijami Sprendimas 1 ir Sprendimas 2 priimti Klausimyno, Apklausos bei 2023 m. balandžio 12 d. VSD išvados „Dėl klausimyno vertinimo“ Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – VSD išvada) pagrindu, Departamentui konstatavus, jog pareiškėjos gyvenimas LR kelia grėsmę valstybės saugumui. Sprendimas 1 priimtas UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, o Sprendimas 2 – UTPĮ 133 straipsnio 5 dalimi, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į LR, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų LR Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, 15 punktu bei Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į LR laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į LR, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, 5 punktu.
32. 2023 m. balandžio 12 d. VSD išvadoje fiksuotos rekomendacijos Departamentui dėl užsieniečių, besikreipiančių dėl leidimo gyventi LR ar ES piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelės išdavimo ar pakeitimo, užpildytų Klausimyno duomenų vertinimo: VSD vertinimu, jei užsienietis teigiamai atsako į Klausimyno 10 klausimą ir (arba) atsakydamas į 11 klausimą nurodo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, tai taip išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, jog asmuo remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Tai taip pat rodo, kad asmuo yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Taip pat nurodyta, kad jeigu įvertinus visas susijusias aplinkybes bus priimtas sprendimas užsieniečiui neišduoti leidimo gyventi LR ar jį panaikinti, tokį užsienietį VSD prašo įtraukti į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į LR, nacionalinį sąrašą 5 metų laikotarpiui, tais atvejais, kai UTPĮ 133 straipsnio 10 dalyje nurodytų galimų informacijos neteikimo užsieniečiui aplinkybių nėra.
33. Pareiškėja, nesutikdama su ginčijamu Departamento Sprendimu, kreipėsi į teismą.
34. Užsieniečių teisinę padėtį LR reglamentuoja UTPĮ, nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką.
35. UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: jo gyvenimas LR gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
36. Pagal UTPĮ 133 straipsnio 5 dalį, užsieniečiui uždraudžiama atvykti į LR, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai; uždraudimo atvykti į LR laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Pagal to paties straipsnio 8 dalį, sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į LR priima Departamentas; draudimo atvykti į LR trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.
37. UTPĮ 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi LR, spręsdamas dėl prieglobsčio LR ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei.
38. Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į LR ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai, o įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (pvz., LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. eAS-846-756/2020; 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014). Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės, o valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek LVAT, tiek ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus; ir kt.). LVAT praktikoje taip pat pabrėžiama, kad nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, siekiant tinkamai pritaikyti UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su LR ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010, kuri cituojama, pvz., 2023 m. gegužės 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1563-624/2023; ir kt.). Be to, EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą, kad situacija susijusi su nacionaliniu saugumu, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
39. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, konstatuoja, kad skundžiamuose Sprendime 1 ir Sprendime 2 nurodyti motyvai ir byloje nustatytos aplinkybės nėra pakankamos vienareikšmiškai konstatuoti dėl pareiškėjos, kaip užsienietės, keliamos grėsmės valstybės saugumui.
40. Visų pirma atkreiptinas dėmesys į tai, jog nagrinėjamu atveju Sprendimas 1 ir Sprendimas 2 buvo Departamento priimti VSD išvadoje pateiktomis bendro pobūdžio, visiems užsieniečiams taikomomis VSD rekomendacijomis dėl užsieniečių Klausimyne pateiktų duomenų vertinimo, o ne individualiai VSD įvertinus pareiškėjos Klausimyne ir Apklausoje pateiktą informaciją. Taip pat, ištyrus byloje surinktų įrodymų visumą, nustatyta, jog Departamentas, pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui neįvertino visos visumos pareiškėjos individualią situaciją apibūdinančių aplinkybių apimtyje, o iš esmės siejo tik su pavienėmis pareiškėją apibūdinančiomis aplinkybėmis, t. y.: tik su vienu Klausimyne pateiktu 11 klausimu – „Kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas?“, ir pareiškėjos pažymėtu atsakymu –„Rusijos Federacijai“ bei jo papildymu: „Tuo klausimu mano nuomonė tokia: buvo pravestas referendumas. Krymas oficialiai prisijungė prie Rusijos Federacijos“; aplinkybe, jog papildomai atliktos Apklausos metu pareiškėja nepateikė aiškios ir vienareikšmės pozicijos neteisėtai okupuotos suverenios Ukrainos valstybės teritorijos dalies – Krymo pusiasalio aneksijos klausimu.
41. Nors ir sutiktina, jog pareiškėjos Apklausos metu Departamento specialistei duoti paaiškinimai dėl Klausimyno 11 klausimo stokoja nuoseklumo ir aiškumo, pareiškėjos mintys dėstomos gana padrikai, tačiau teismas atkreipia dėmesį į tai, jog vien užsieniečio kalbėjimo stilius ar netikslus atsakymas į klausimą, pats savaime nerodo asmens vengimo atsakyti į klausimą. Svarbu pažymėti, jog Sprendimu 1 ir Sprendimu 2 Departamento nebuvo įvertinta visa surinkta informacija apie pareiškėją bei visi jos duoti paaiškinimai Departamentui bei jų įtaka ginčijamų sprendimų priėmimui. O būtent ginčijamuose sprendimuose nebuvo aptartas ir įvertintas pareiškėjos atsakymas į specialistės paklausimą dėl Klausimyno 11 klausimo –„O teisėtai?“, jog „...ir Ukrainos, Ukrainai, o kiek teisėtai aš tiesiog nežinau. Jei referendumas neturėjo teisėto pagrindo, tarptautinės teisės nepripažįstama, reiškia tai neteisėta. Aš taip manau.“, kuriuo nors ir neaiškiai, tačiau pareiškėja įvardino, jog Krymas priklauso Ukrainai.
42. Nustatyta, kad ginčijamuose sprendimuose tik užfiksuotos pareiškėjos 2023 m. spalio 25 d. Departamentui pateikto rašytinio paaiškinimo dėl suklydimo atsakant į Klausimyno 11 klausimą turinys, tačiau iš esmės šių ginčijamų sprendimų išvados niekaip nepagrįstos. Kas leidžia daryti išvadą, jog šios aplinkybės Departamento buvo vertintos formaliai. Nors Departamentas ginčijamuose sprendimuose nurodė, jog pareiškėja nepateikė jokio išsamesnio paaiškinimo, todėl pareiškėjos duotą rašytinį paaiškinimą be jokių argumentų atsakovas įvertino kaip pareiškėjos nuomonės pakeitimą, nulemtą atsiradusių sunkumų dėl pasibaigusio turimo leidimo laikinai gyventi LR galiojimo laiko, tačiau Departamentui į bylą nepateikus jokių įrodymų, kad paaiškinime pateiktos aplinkybės atsakovo buvo tirtos bei buvo siekta gauti papildomus pareiškėjos paaiškinimus dėl 2023 m. spalio 25 d. paaiškinime pateiktos informacijos, teismas tokią atsakovo poziciją vertina kritiškai.
43. Taip pat ginčijamais sprendimais buvo neįvertintos ir kitos pareiškėjos individualiai situacijai vertinti reikšmingos aplinkybės, Departamentui tapusios žinomomis iš pareiškėjos 2023 m. spalio 25 d. paaiškinimo dar iki ginčijamų sprendimų priėmimo. O būtent, minėtu paaiškinimu pareiškėjos Departamentui pateikti paaiškinimai dėl jos sveikatos būklės ((duomenys neskelbtini)). Į bylą pateikti įrodymai apie pareiškėjos nuo 2021 metų besitęsiantį (duomenys neskelbtini) gydymą dėl (duomenys neskelbtini) leidžia manyti, jog pareiškėjai savalaikiai (2023 m. spalio 25 d. rašytiniu paaiškinimu) pateikus informaciją Departamentui apie savo sveikatos būklę, minėtų duomenų reikšmė Sprendimo 1 ir Sprendimo 2 priėmimo metu sprendžiant dėl pareiškėjos pateiktų paaiškinimų aiškumo, turimos pozicijos Krymo pusiasalio aneksijos klausimu, taigi pareiškėjos individualios situacijos vertinimo grėsmės valstybės saugumui aspektu Departamento turėjo būti vertinama, tačiau to nebuvo padaryta.
44. Be to, minėta, jog Departamentas vertindamas ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų automatiškai šios išvados perkelti į sprendimą, o, būdamas viešojo administravimo subjektas, turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui (LVAT 2023 m. birželio 14 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023). Atsakovas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją, t. y. šeimą, darbą, gyvenimo trukmę Lietuvoje, padarytus pažeidimai, ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to ir išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui, turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali. Taigi Departamentas, priimdamas sprendimą dėl atsisakymo pakeisti leidimą gyventi, neturėtų VSD išvados tiesiog perkelti į ginčijamą sprendimą. Būdamas viešojo administravimo subjektas, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su užsieniečiu susijusios individualios aplinkybės, kaip jau minėta, darbų, dirbtų kilmės valstybėje pobūdis, taip pat šeima, gyvenimas ir darbas pačioje Lietuvoje, turi atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą. Būtent taip veikti Departamentą įpareigoja UTPĮ bei kiti su juo susiję teisės aktai, taip pat jau aptarti tiek LVAT, tiek EŽTT praktikoje suformuoti reikalavimai. Tačiau ginčo atveju toks vertinimas pareiškėjos atžvilgiu nebuvo atliktas. Byloje nėra jokios informacijos, kuri pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės Lietuvos valstybės saugumui buvimą, taip pat nėra informacijos ir apie tai, ar kažkokie pareiškėjos veiksmai, atlikti praeityje, ar dabartyje, buvo vertinti priimant ginčijamus Sprendimą 1 ir Sprendimą 2. Nors Sprendime 1 ir Sprendime 2 yra fiksuoti duomenys apie pareiškėjos šeimyninę padėtį, ryšius su kitais asmenimis ir darbinę veiklą, tačiau ši informacija niekaip Departamento nesiejama su galimos grėsmės valstybės saugumui aplinkybe. Priešingai, į bylą pateikti (duomenys neskelbtini) charakteristikos duomenys patvirtina ilgalaikius pareiškėjos darbinius santykius LR bei teigiamą jos charakteristiką, gerus darbinius santykius su toje pačioje darbovietėje dirbančiais Ukrainos piliečiais bei duomenys apie santuoką – nuo (duomenys neskelbtini) besitęsiantį santuokinį ryšį su (duomenys neskelbtini) piliečiu D. Ž.. Duomenys apie iki tol buvusias pareiškėjos darbovietės, pareiškėjos kitą veiklą, kuri galėtų rodyti pareiškėjos grėsmę valstybės saugumui ginčijimuose sprendimuose taip pat nenurodyti bei šiame kontekste nevertinami.
45. Taigi ginčijamuose sprendimuose nėra jokios informacijos apie ankstesnius pareiškėjos veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą. Nėra informacijos ir apie tai, ar kažkokie pareiškėjos veiksmai praeityje apskritai buvo vertinti priimant Sprendimą 1 ir Sprendimą 2. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog, kaip minėta, pareiškėja Lietuvoje gyvena daugiau kaip (duomenys neskelbtini) metus, LR (duomenys neskelbtini) metais yra susituokusi su (duomenys neskelbtini) piliečiu D. Ž.. Kaip ginčijamuose sprendimuose nurodo pats atsakovas, turėjusi ir LR nacionalinę vizą, ir leidimą laikinai gyventi LR. Taigi pareiškėjos individuali situacija nacionalinio saugumo aspektu per šiuos (duomenys neskelbtini) pareiškėjos gyvenimo LR metus Departamento turėjo būti vertinta ne vieną kartą, tačiau Sprendimu 1 ir Sprendimu 2 nebuvo pateikta ir įvertinta naujai (po 2023 m. gegužės 31 d. Prašymo pateikimo) paaiškėjusių aplinkybių, kurios pagrįstų realiai pareiškėjos atliktus veiksmus, kurie rodytų pareiškėjos ketinimus atlikti veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybės interesus.
46. Nenustačius konkrečių pareiškėjos veiksmų ar ketinimų atlikti veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybės interesus, Sprendimu 1 ir Sprendimu 2 padaryta išvada apie pareiškėjos tariamai keliamą grėsmę valstybės saugumui, laikytina akivaizdžiai formalia. Taigi aukščiau aptarto pasekoje darytina išvada, jog nesant duomenų, patvirtinančių pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui realumą, Departamento konstatuota grėsmė yra tik tariama bei formali, o ne reali. Atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas Sprendimas 1, atitinkamai nuo jo neatsietinas Sprendimas 2, neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti. Todėl skundžiami Sprendimas 1 ir Sprendimas 2 panaikinami kaip neteisėti dėl to, kad juos priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir Sprendimų pagrįstumą (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
47. Pareiškėja prašė įpareigoti Departamentą išnagrinėti jos Prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo iš naujo. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad, išnagrinėjęs bylą, administracinis teismas gali patenkinti skundą (prašymą, pareiškimą) ir panaikinti skundžiamą teisės aktą (ar jo dalį) arba įpareigoti jį priėmusį viešojo administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šiuo sprendimu panaikinus Sprendimą 1, šis išvestinis skundo reikalavimas patenkinamas – Departamentas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjos Prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
48. Pareiškėja skundu prašė priteisti visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kartu su skundu pateikė rašytinius įrodymus – 2024 m. sausio 25 d. mokėjimo nurodymą Nr. 86 dėl 300 Eur už teisinių paslaugų (atstovavimo teisme) suteikimą apmokėjimo, 2024 m. sausio 24 d. mokėjimo nurodymą Nr. 85 dėl 1 100 Eur už teisinių paslaugų (atstovavimo teisme) suteikimą apmokėjimo, 2024 m. sausio 19 d. pinigų priėmimo kvitą Nr. 1159237 dėl 200 Eur už teisinių paslaugų (atstovavimo teisme) suteikimą apmokėjimo, 2024 m. sausio 22 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 6 dėl 1 400 Eur dalinio apmokėjimo už atstovavimą teisme, 2024 m. sausio 31 d. mokėjimo nurodymą Nr. 0131161110449 dėl 22,50 Eur žyminio mokesčio sumokėjimo – pagrindžiančius pareiškėjos byloje patirtas 1 622,50 Eur bylinėjimosi išlaidas.
49. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi procesinis sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, todėl jis įgijo teisę, jog būtų atlygintinos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos. Sprendžiant klausimą dėl pareiškėjui priteistinų advokato atstovavimo išlaidų dydžio, pažymėtina, kad šių išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas LR civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis).
50. CPK 98 straipsnio l dalyje reglamentuojama, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose LR teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – ir Rekomendacijos). Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas.
51. Pažymėtina, kad atlyginamos būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., LVAT 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012; kt.). Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad LVAT nuosekliai laikosi pozicijos, jog sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis (pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-816-438/2015; kt.).
52. Pagal Rekomendacijų 7 punktą, priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių). Rekomendacijose nustatyta, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą skundo parengimą maksimalus užmokestis – 1,3 (8.11 p.). Vadovaujantis Rekomendacijų 2 punktu, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes. Nurodyti kriterijai, esant tam tikroms konkrečioms kiekvienos bylos aplinkybėms, taip pat atsižvelgiant į joje teikiamų teisinių paslaugų apimtų ir pobūdį, gali sudaryti pagrindą priteisti tiek didesnį, negu Rekomendacijose nurodytą maksimalų bylinėjimosi išlaidų dydį, tiek mažesnį šių išlaidų dydį, net jeigu jis ir nesiekia maksimalaus Rekomendacijose nurodyto dydžio.
53. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos atstovo suteiktų teisinių paslaugų pobūdį, apimtį ir darbo laiko sąnaudas teisme, t. y. nedidelę bylos apimtį, tai, kad byla nėra labai sudėtinga, išnagrinėta vieno teismo posėdžio metu ir bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka teismo posėdžio metu iš esmės nebuvo nurodyta naujų teisinių argumentų, kurie nebuvo nurodyti šalių procesiniuose dokumentuose, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, pagrįstomis ir realiai turėtomis pareiškėjos bylinėjimosi išlaidomis pripažįsta 500,00 Eur išlaidų advokato padėjėjo teisinei pagalbai apmokėti sumą, 22,50 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas sumokėjus žyminį mokestį už pareikštą skundą, ir pareiškėjai iš atsakovo priteisia po 522,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant teisme.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjos E. G. skundą tenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. sausio 12 d. sprendimą Nr. 24S13103 ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjos E. G. 2023 m. gegužės 31 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Nr. 2305-LLGK-3805.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. 24S20714.
Priteisti pareiškėjai E. G. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 522,50 (penkių šimtų dvidešimt dviejų eurų 50 euro centų) bylinėjimosi išlaidas.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.