- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-01-07
- Bylos Nr.
- e2S-57-886/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-33-3-01828-2024-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Kriaučiūnaitė
- Pareiškėjas
- T. M.
- Suinteresuotas asmuo
- A. B.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Kriaučiūnaitė, veikdama Klaipėdos apygardos teismo vardu, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo T. M. atskirąjį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2024 m. spalio 1 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo T. M. prašymą suinteresuotam asmeniui A. B. dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo, nustatant šalių nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas T. M. prašymu (2024-09-12 CBP-4288) prašė taikyti iki ieškinio padavimo laikinąsias apsaugos priemones – laikinai nustatyti G. Ą. B. – M. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir K. M. (gim. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir nepilnamečiai vaikai) dgyvenamąją vietą su pareiškėju (gyv. vieta (duomenys neskelbtini)) iki bus nustatyta nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta teismo sprendimu ir įsiteisės teismo sprendimas (nutartis) joje bei leisti nepilnamečių vaikų motinai A. B. (toliau – ir suinteresuotas asmuo, vaikų motina) neribotai bendrauti su nepilnamečiais vaikais telekomunikaciniais įrenginiais.
2. Nurodė, kad suinteresuotas asmuo ir pareiškėjas nesudarę santuokos susilaukė dviejų vaikų, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, vaikai gimė Jungtinėje Karalystėje ir joje gyveno iki šiol su motina. Pareiškėjas 2020 metais išsiskyrė su nepilnamečių vaikų motina ir išvyko gyventi į Lietuvos Respubliką. Šalių susitarimu nepilnamečiai vaikai gyveno kartu su motina Jungtinėje Karalystėje, per atostogas grįždavo pas pareiškėją į Lietuvą, o kitu laiku su pareiškėju bendraudavo telekomunikaciniais įrenginiais. 2024 m. liepos mėnesį nepilnamečiai vaikai grįžo kartu su pareiškėju į Lietuvą ir jam išreiškė norą negrįžti į Jungtinę Karalystę pas motiną.
Atsiliepimas
3. Suinteresuotas asmuo rašytiniuose paaiškinimuose (2024-09-19 DOK-26145) prašė atmesti pareiškėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo visa apimtimi kaip neteisėtą ir nepagrįstą; įpareigoti pareiškėją grąžinti vaikus į jų gyvenamąją valstybę, Jungtinėje Karalystėje; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
4. Nurodė, kad vaikai išvyko pas pareiškėją atostogoms, tačiau pareiškėjas negrąžino vaikų į jų faktinę gyvenamąją vietą Jungtinėje Karalystėje. Vaikai Jungtinėje Karalystėje gimė, augo, nuolat gyveno, lankė ugdymo įstaigas, buvo prižiūrimi vietos gydytojų. Šiuo metu vaikų lankomų ugdymo įstaigų pedagogai Jungtinėje Karalystėje skelbia vaikų paiešką ir grasina vaikų motinai piniginėmis baudomis, jei vaikai nebus pristatyti į ugdymo įstaigas. Vaikų ieško ir juos prižiūrintys Jungtinės Karalystės gydytojai. Vaikų motina kreipėsi į International Child Abduction and Contact Unit Jungtinėje Karalystėje pagal 1980 m. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo. Atsakovė 2024 m. rugsėjo 13 d. gavo patvirtinimą, kad byla dėl tarptautinio vaikų grobimo pagal jos paraišką yra pradėta. Bylos registracijos numeris 36423665.
5. Išvadą teikiant institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Telšių apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius (toliau – ir išvadą teikianti institucija) išvadoje (2024-09-18 DOK-26118) siūlė atsižvelgti į vaikų interesus ir tenkinti pareiškėjo pareiškimą. Teisminio nagrinėjimo metu susipažinusi su informacija, kad suinteresuotas asmuo inicijavo vaiko grobimo bylą, siūlė vadovaujantis Hagos konvencijos 16 straipsniu, kad gavusi pranešimą apie neteisėtą išvežimą ar laikymą, nurodytą Hagos konvencijos 3 straipsnyje, Susitariančiosios Valstybės, į kurią vaikas yra išvežtas arba kurioje jis laikomas, teismo ar administracinė institucija nesprendžia dėl vaiko globos teisių iš esmės, kol nenustatoma, kad vaikas neturi būti grąžinamas pagal Hagos konvenciją, arba sprendžia dėl globos teisių iš esmės tik tada, jei per protingumo kriterijų atitinkantį laikotarpį nuo minėto pranešimo gavimo dienos nepateikiamas prašymas pagal šią Konvenciją.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Plungės apylinkės teismas 2024 m. spalio 1 d. nutartimi pareiškėjo prašymą suinteresuotam asmeniui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo paliko nenagrinėtu, kaip neteismingą Lietuvos teismų jurisdikcijai. Priteisė suinteresuotam asmeniui iš pareiškėjo 800 Eur bylinėjimosi išlaidų.
7. Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą, darė išvadą, kad teismui konstatavus, jog vaikas buvo išvežtas ar laikomas Lietuvoje neteisėtai, bet priėmus sprendimą negrąžinti vaiko, jurisdikciją spręsti klausimą dėl vaiko globos (gyvenamosios vietos nustatymo) vis tiek išlaiko vaiko kilmės valstybės, šiuo atveju Jungtinės Karalystės, teismai. Teismas nustatė, kad suinteresuotas asmuo į kompetentingas institucijas dėl vaikų grobimo kreipėsi pirmiau, nei pareiškėjas pateikė ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo jam priteisimo. Tad teismas turėtų atsisakyti priimti ieškinį arba, aplinkybėms dėl nagrinėjamos civilinės bylos dėl leidimo grąžinti neteisėtai išvežtą ar laikomą vaiką paaiškėjus vėliau, sustabdyti bylą iki bus išnagrinėta civilinė byla dėl teismo leidimo grąžinti vaiką išdavimo.
8. Laikinas vaiko išvykimas iš nuolatinės gyvenamosios vietos atostogauti, lankyti mokyklą arba tuo tikslu, kad kiti asmenys galėtų naudotis savo teisėmis su juo bendrauti (palaikyti ryšius), iš esmės nebūtų vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimas arba skubus atvejis, kad reikėtų taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
9. Įvertinęs šalių pateiktus įrodymus bei argumentus, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nenurodė taikytinos jurisdikcijos taisyklių išimčių, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, vaikams gali būti padaryta neatitaisomos žalos arba gali būti pakenkta vaikų apsaugai ar interesams.
10. Šioje byloje iki jos iškėlimo sprendžiant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neegzistuoja teisinio pagrindo Lietuvos Respublikos teismams prisiimti tarptautinę jurisdikciją turinčio klausimo nagrinėjimo (laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo, net vertinant Konvecijos išimtis), nes nacionalinis teismas negalėtų nagrinėti paties ieškinio.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą teisiniai argumentai
11. Pareiškėjas (toliau – ir apeliantas) atskiruoju skundu (2024-10-08 DOK-28281) prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo 2024 m. spalio 1 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – patenkinti pareiškėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirajame skunde nurodomi šie argumentai:
11.1 Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad suinteresuotas asmuo į kompetentingas institucijas dėl vaikų grobimo kreipėsi anksčiau, nei pareiškėjas kreipėsi į teismą, o tie duomenys, kurie yra byloje, ir kuriais remiasi pirmosios instancijos teismas, yra suklastoti ir jais negalima remtis byloje, todėl apeliantas prašo jų nevertinti ir nesiremti nagrinėjant šį atskirąjį skundą bei spręsti klausimą dėl įrodymo suklastojimo fakto ir melagingo vertimo pranešimo prokurorui (CPK 148 straipsnio 2 dalis).
11.1.1 Iš byloje esančio ICACU el. laiško, kurį suinteresuotas asmuo pateikė su 2024 m. rugsėjo 18 d. rašytiniais paaiškinimais, matyti, kad iš tiesų suinteresuotas asmuo paraišką ICACU užpildė 2024 m. rugsėjo 13 d., 11:47 val. Paraiškoje, skirtoje International Child Abduction and Contact Unit (toliau – ir „ICACU“), nėra datos, kada suinteresuotas asmuo šią paraišką užpildė. Po 2024 m. rugsėjo 19 d. įvykusio teismo posėdžio tą pačią paraišką ir jos vertimą į lietuvių kalbą pateikė kartu su 2024 m. rugsėjo 25 d. prašymu, minėtoje paraiškoje buvusioje tuščioje eilutėje jau „atsirado“ data – „2024-09-03“.
11.1.2 Suinteresuotas asmuo kreipėsi į ICACU iškart po to, kai iš pirmosios instancijos teismo elektroniniu paštu (1 t. 34 l.) gavo pareiškėjo pateiktą prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio padavimo.
Atsiliepimas
11.1.3 Suinteresuotas asmuo paraiškoje nurodė neteisingą abiejų vaikų tautybę (kad jie yra britai), o šios paraiškos vertime žodį „tautybė“ išvertus į žodį „pilietybę“, susidarė neteisinga informacija apie tai, kad vaikai neva yra Didžiosios Britanijos piliečiai, yra pagrindas abejoti suinteresuoto asmens kartu su 2024 m. rugsėjo 25 d. prašymu pateiktos paraiškos ICACU originalumu bei šios paraiškos vertimo tinkamumu, dėl ko šiuo dokumentu negali būti vadovaujamasi, nagrinėjant šalių ginčą.
11.2 Dėl byloje taikomos jurisdikcijos
11.2.1 Teismo išvada, kad suinteresuotas asmuo į kompetentingas institucijas dėl vaikų grobimo kreipėsi pirmiau, nei pareiškėjas pateikė ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo jam priteisimo, neatitinka esminių faktinių aplinkybių, kadangi, pirma, pareiškėjas pateikė pirmosios instancijos teismui ne ieškinį, o prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodydamas, kad dar nėra baigta privalomoji mediacija, o tai ir yra pagrindas, kodėl pareiškėjas dar apskritai nepateikė ieškinio; antra, jei pirmosios instancijos teismas turi omenyje būsimo ieškinio pateikimą, tai vis tiek pareiškėjas pirmiau už suinteresuotą asmenį kreipėsi į kompetentingas institucijas, nes pareiškėjas prašymą vykdyti privalomąją mediaciją pateikė 2024 m. rugpjūčio 27 d., o suinteresuotas asmuo į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Telšių apskrities vaiko teisių apsaugos skyrių (toliau – ir VTAS) kreipėsi tik kitą dieną, t. y. 2024 m. rugpjūčio 28 d.
11.2.2 1996 m. Hagos konvencijoje yra nustatyta Susitariančioji Valstybė, kurios institucijos turi jurisdikciją, tačiau ne pati institucija, kuri yra kompetentinga toje susitariančiojoje valstybėje. Pastarasis klausimas sprendžiamas pagal nacionalinę proceso teisę. Lietuvos Respublikoje šis klausimas yra išspręstas Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymu, kurio 7 straipsnio 2 dalis nustato, kad bylos dėl vaiko grąžinimo, kai vaikas neteisėtai atvežtas ar neteisėtai laikomas Lietuvos Respublikoje, yra teismingos Vilniaus apygardos teismui. Suinteresuotas asmuo nepateikė į bylą jokių duomenų apie tai, kad jis būtų kreipęsis į Vilniaus apygardos teismą su prašymu dėl vaikų grąžinimo į jų kilmės valstybę Jungtinėje Karalystėje arba dėl tarptautinio vaikų grobimo, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas.
11.2.3 Faktas, kad suinteresuotas asmuo kreipėsi į VTAS ir į ICACU (nors tai padarė tik po to, kai pirmasis teisinių veiksmų ėmėsi pareiškėjas, pateikdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo) nereiškia bylos dėl tarptautinio vaikų grobimo inicijavimo. Suinteresuotam asmeniui nesikreipus į teismą dėl tarptautinio vaikų grobimo, nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti, kad apskritai šiuo atveju yra inicijuotas teisminis procesas dėl vaikų sugrąžinimo į Jungtinę Karalystę.
11.2.4 Suinteresuotam asmeniui pasirinkus pasyvaus laukimo poziciją ir nededant jokių realių pastangų įtikinti vaikus grįžti į Jungtinę Karalystę ar pačiai juos parsivežti, pareiškėjas, patarus VTAS specialistams, buvo priverstas pats inicijuoti teisminį procesą, siekiant užtikrinti vaikų interesus, susijusius su jų bent jau laikinos gyvenamosios vietos nustatymu, taip pat teise į sveikatos priežiūrą bei teise į mokslą, juolab, kad prasidėjus mokslo metams, buvo būtina vaikus užregistruoti į mokymo/ugdymo įstaigas. Šiuo atveju byloje egzistuoja 1980 m. Hagos konvencijos 16 straipsnyje išimtis, kad kitai šaliai per protingumo kriterijų atitinkantį laikotarpį nepateikus prašymo pagal 1996 m. spalio 19 d. Hagos Konvenciją, Susitariančiosios Valstybės, į kurią vaikas yra išvežtas arba kurioje jis laikomas, teismo ar administracinė institucija privalo spręsti dėl vaiko globos teisių iš esmės.
11.2.5 1996 m. Hagos konvencijos 12 straipsnio 1 dalis numato, kad Susitariančiosios Valstybės, kurios teritorijoje yra vaikas ar jam priklausantis turtas, institucijos turi jurisdikciją imtis laikino pobūdžio vaiko asmens ar turto apsaugos priemonių, kurių poveikis apsiriboja tik tos konkrečios valstybės teritorija, jei tokios priemonės neprieštarauja priemonėms, kurių jau ėmėsi institucijos, turinčios jurisdikciją pagal 5–10 straipsnius. Šiuo atveju nėra tokių duomenų, kad Jungtinės Karalystės institucijos būtų ėmusios priemonių (išskyrus ICACU kreipimąsi į VTAS, kuris nesukelia teisinio įpareigojimo) ir joms kokiu nors būdu būtų galėjusios prieštarauti Lietuvos Respublikos teismo nustatytos laikinosios apsaugos priemonės.
11.2.6 Pirmosios instancijos teismui byloje nenustačius minėtos 1980 m. Hagos konvencijos 16 straipsnio išimties bei nesivadovavus minėtais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, sukurta teisinio neapibrėžtumo situacija ir pažeistas geriausių vaiko interesų prioriteto principas. Vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta nei Jungtinės Karalystės, nei Lietuvos Respublikos teismo sprendimu apskritai nėra nustatyta, tačiau pirmosios instancijos teismas, palikdamas pareiškėjo prašymą nenagrinėtu, nenustatė net ir laikinos šalių vaikų gyvenamosios vietos su pareiškėju (tėvu), o, vaikams nesutinkant savo noru grįžti į Didžiąją Britaniją ir vaikų motinai (suinteresuotam asmeniui) demonstruojant pasyvią poziciją dėl vaikų sugrąžinimo, pareiškėjui, kaip tėvui, ribojamos galimybės užtikrinti savo vaikų teises ir teisėtus interesus.
11.2.7 Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lietuvos Respublikos teismams nagrinėti tokią bylą iš esmės dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo draustų iš Hagos konvencijos kylantys tarptautiniai įsipareigojimai. Net ir tuo atveju, jei suinteresuotas asmuo nuspręstų inicijuoti teisminį procesą dėl tarptautinio vaikų grobimo, gali būti, kad toks suinteresuoto asmens prašymas dėl nepilnamečių vaikų sugrąžinimo į Jungtinę Karalystę būtų netenkintas, o tai savaime nulemtų ir bylos dėl vaikų nuolatinės gyvenamosios vietos bei išlaikymo dydžio nustatymo jurisdikciją Lietuvos Respublikos teismams.
11.2.8 Pirmosios instancijos teismas, visiškai nevertindamas tos aplinkybės, kad vaikai išsakė aiškų pasipriešinimą jų sugrąžinimui į Jungtinę Karalystę, pažeidė nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintą pareigą atsižvelgti į vaiko nuomonę, kai teisme yra sprendžiamas su juo susijęs klausimas. Nuo to momento, kai vaikai grįžo su pareiškėju į Lietuvos Respubliką (2024 m. liepos mėnesio 21 d.), vaikų motina nei karto su vaikais nekalbėjo telefonu ar per nuotolines vaizdo programėles, ir vienintelis jos komunikavimo būdas buvo tik susirašinėjimas per programėlę „Whatsapp“ su vyresniuoju sūnumi K. M.. Taigi, per visas vasaros atostogas motina nei karto nekomunikavo su savo jaunesniuoju sūnumi G. Ą. B.–M.. Be to, iš suinteresuoto asmens susirašinėjimo su K. M. išklotinės galima matyti, kad vaikas į mamos žinutes atrašo trumpai. Pareiškėjas rūpinosi vaikais nuo pat jų gimimo, vaikus prižiūrėjo ir auklėjo, o nutrūkus šalių santykiams teikė vaikams papildomą finansinę paramą, išlaikė intensyvų bendravimą su vaikais. Ne pareiškėjas, o vaikai nusprendė nebegrįžti į Jungtinę Karalystę, ir pareiškėjas jokios prievartos vaikams netaikė. Vaikai nepatiria didelių adaptacijos sunkumų, kadangi vaikams aplinka Lietuvoje niekada nebuvo svetima. Šiuo metu vaikai nerodo, kad jie ilgėtųsi buvusios gyvenamosios aplinkos Jungtinėje Karalystėje ar liūdėtų dėl jos.
11.2.9 Byloje yra aktuali būtent ta teismų praktika, kurioje atskleista vaiko, o ne suaugusiojo prisitaikymo prie naujos gyvenamosios vietos samprata. Net jei suinteresuotas asmuo inicijuotų teisminį procesą dėl vaikų sugrąžinimo į Jungtinę Karalystę, byloje būtų pagrindas taikyti 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnio 2 dalyje nustatytą išimtį, kas savaime nulemtų ir bylos dėl vaikų gyvenamosios vietos nagrinėjimą Lietuvos Respublikos, o ne Jungtinės Karalystės teismuose.
11.2.9.1 vertinant fizinį elementą – įsikūrimą bendruomenėje ir aplinkoje – byloje esantys duomenys patvirtina, kad vaikai turi tinkamas sąlygas gyventi tėvo namuose, kuriuose yra visi patogumai, gyvenimui ir buičiai reikalingi namų apyvokos daiktai, švaru ir tvarkinga, vaikams užtikrinamos visos sąlygos jų poreikiams tenkinti. Be to, visų kartu gyvenančių asmenų tarpusavio santykiai yra šeimyniški, šeimos nariai tarpusavyje nekonfliktuoja, vieni kitais rūpinasi, vaikai gerai sutaria ne tik su tėvu, bet ir jo drauge, myli ir globoja savo mažąją sesutę. Abu vaikai sklandžiai įsiliejo į vietos bendruomenę – jie lanko (duomenys neskelbtini) L. I. gimnaziją.
11.2.9.2 Apibūdinant antrąjį – emocinį – elementą (saugumą ir stabilumą), byloje pateikti duomenys, patvirtinantys, kad pareiškėjas atsakingai rūpinasi vaikų poreikiais ir juos auklėja.
11.2.10 Vaikų išsakomi skundai apie tai, jog vaikų mama (suinteresuotas asmuo) daug geria, miega, nedaro valgyti, būdama girta, yra pikta, o taip pat faktas, kad namų aplinkoje vaikams yra laisvai prieinamas šaunamasis ginklas revolveris, sudaro pagrindą manyti, kad vaikams aplinka su motina (suinteresuotu asmeniu) nėra saugi, kas atitinka 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punkte įvardintą „didelę riziką, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją“.
Atsiliepimas
12. Suinteresuotas asmuo atsiliepimu į atskirąjį skundą (2024-10-24 DOK-29949) prašo atskirąjį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos argumentus:
12.1 Apeliantas nekėlė abejonių dėl vaikų motinos pateiktų dokumentų tikrumo ir originalumo teismo posėdžių metu. Suinteresuotas asmuo atsitiktinai, per klaidą pateikė paraiškos ICACU juodraštį. Teismui įpareigojus buvo pateiktas galutinis paraiškos ICACU variantas.
12.2 Ginčo klausimui taikytina Jungtinės Karalystės jurisdikcija, todėl apelianto 2024 m. rugsėjo 12 d. prašymas ir būsimas ieškinys dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su apeliantu, negali būti nagrinėjamas Lietuvos teismų. Nuo vaikų išvykimo iki apelianto 2024 m. rugsėjo 12 d. prašymo pateikimo teismui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pateikimo, buvo praėję ne daugiau 2 mėnesiai. Todėl prašymas ir būsimas ieškinys dėl nuolatinės vaikų gyvenamosios vietos negali būti nagrinėtinas Lietuvos teismų.
12.3 Todėl, jog šalių vaikai yra gimę ir augę Jungtinėje Karalystėje, turi nuolatinio gyventojo statusą, A. B. atstovaujanti vietos teisininkė paraiškoje ICACU nurodė, jog šalių vaikai yra Jungtinės Karalystės piliečiai. Žodis „Nationality“ anglų kalboje vartojamas ir asmens pilietybei nusakyti. Tokią šio žodžio prasmės alternatyvą ir apibrėžimą pateikia tarptautinis Britannica žodynas.
12.4 Vaikų faktinė gyvenamoji vieta visuomet buvo su jų motina Jungtinėje Karalystėje. Vaikai Jungtinėje Karalystėje gimė, ten augo, nuolat toje valstybėje gyveno, lankė ugdymo įstaigas, buvo prižiūrimi vietos gydytojų. Šiuo metu vaikų lankomų ugdymo įstaigų pedagogai Jungtinėje Karalystėje skelbia vaikų paiešką. Apelianto veiksmai, šiam negrąžinus nepilnamečių vaikų į jų gyvenamąją vietą Jungtinėje Karalystėje, laikytini vaikų neteisėtu išvežimu gyventi į kitą valstybę bei galimu vaikų grobimu.
12.5 Atsiliepimo teikimo dieną A. B. yra aktyvi ir stengiasi inicijuoti teisines procedūras Jungtinėje Karalystėje dėl nepilnamečių vaikų, K. M. ir G.Ą. B. M., globos bei gyvenamosios vietos nustatymo. Atsižvelgiant į tai, A. B. nėra finansiškai pajėgi užvesti persidengiančių teisminių ginčų tiek Lietuvos Respublikoje, tiek ir Jungtinėje Karalystėje. Ši aplinkybė paaiškina A. B. delsimą kreipiantis į Vilniaus apygardos teismą pagal Civilinį procesą reglamentuojančių Europos sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 7 str. 2 d., dėl vaikų grąžinimo, kai vaikai neteisėtai atvežti į Lietuvos Respubliką.
Žemesnės instancijos teismas
12.6 Pirmosios instancijos teismas 2024-10-01 nutartimi pagrįstai nutarė, jog nagrinėjamu klausimu taikytinas 1996 m. spalio 19 d. Hagos Konvencijos 5 straipsnis, nustatantis, kad būtent susitariančiosios valstybės, kurioje vaikas nuolatos gyvena, teisminės ar administracinės institucijos turi jurisdikciją imtis priemonių vaiko asmeniui ar turtui apsaugoti.
12.7 Apeliantas nagrinėjamo ginčo atveju nenurodė taikintinos jurisdikcijos taisyklių išimčių, nustatytų 1996 m. spalio 19 d. Hagos Konvencijos 11 straipsnyje. Laikinas vaiko išvykimas iš nuolatinės gyvenamosios vietos atostogauti, lankyti mokyklą arba tuo tikslu, kad kiti asmenys galėtų naudotis savo teisėmis su juo bendrauti (palaikyti ryšius), iš esmės nebūtų vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimas arba skubus atvejis, kad reikėtų taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apelianto nurodytos melagingos ir deklaratyvios, jokiais įrodymais nepagrįstos aplinkybės dėl A. B. (i) tariamo piktnaudžiavimo alkoholiu; (ii) tariamo vaikų nemaitinimo; (iii) tariamai pernelyg ilgų poilsio/miego valandų; (iv) A. B. žinioje esančio šaunamojo ginklo, kurį pats T. M. paliko Jungtinėje Karalystėje, ir davė nurodymą sūnui K. M. laisvai juo disponuoti; yra subjektyvios, nesudarančios pagrindo taikyti 1996 m. spalio 19 d. Hagos Konvencijos 11 str. nustatyta išimtimi.
12.8 Apeliantas nepagrindė aplinkybių viseto egzistavimo pagal CPK 147 str. 3 d. nagrinėjamu klausimu, kurios būtinos siekiant nustatyti laikiną nepilnamečių šalių vaikų gyvenamąją vietą su apeliantu iki ieškinio pateikimo. T. M. nei 2024 m. rugsėjo 12 d. prašymu, nei 2024 m. spalio 8 d. atskiruoju skundu nenurodo pagrįstų priežasčių, kurios paaiškintų, kodėl kartu su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių nėra teikiamas ieškinys susidariusioje ginčo situacijoje. Apeliantas nenurodo nei vienos priežasties, kuri pateisintų ieškinio padavimo atidėjimą. 2024-09-27 teismui pateikta pažyma apie privalomos ikiteisminės mediacijos pabaigą. Neegzistuoja tikimybė ir apeliantas jos neįrodo, jog ateityje galimai kils grėsmė dėl to, kad, nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo, jeigu šis bus palankus apeliantui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Apelianto nurodoma tariama grėsmė vaikams, dėl ko neva jis siekia apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus yra menama ir labiau išgalvota, nei reali, sąlygota šalių neišspręstų emocinių tarpusavio santykių.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio apeliacinio objekto nulemtus nagrinėjimo tvarkos ypatumus (CPK 338 straipsnis). Absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320, 338 straipsniai).
Dėl naujų rašytinių įrodymų pateikimo
14. Atsakovė pateikė duomenis, kurie patvirtina kreipimosi į ICACU aplinkybes, kad dėl Hagos procedūrų taikymo A. B. atstovaujanti teisininkė Jungtinėje Karalystėje kreipėsi 2024 m. rugsėjo 4 d. Kartu pateikė susirašinėjimą su teisininke S. H. (2025-01-07 DOK-462).
15. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016, 52 punktas; 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 38 punktas).
16. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šeimos kategorijos bylose egzistuojantį viešąjį interesą ir aktyvų teismo vaidmenį imantis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes tam, kad nebūtų pažeisti vaiko interesai, priima atsakovės pateiktus dokumentus.
Dėl ginčo esmės
17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pareiškėjo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo paliktas nenagrinėtu, kaip neteismingas Lietuvos teismų jurisdikcijai, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl įrodymo, turinčio suklastojimo požymių, vertinimo byloje
18. Apelianto teigimu, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad suinteresuotas asmuo į kompetentingas institucijas dėl vaikų grobimo kreipėsi anksčiau, nei pareiškėjas kreipėsi į teismą, o tie duomenys, kurie yra byloje ir kuriais remiasi pirmosios instancijos teismas, yra suklastoti ir jais negalima remtis byloje. Apeliacinės instancijos teismas nurodomus apelianto argumentus vertina kaip paremtus subjektyvia jo nuomone.
19. Valstybinė vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2024 m. rugsėjo 19 d. raštu patvirtino, kad 2024 m. rugsėjo 13 d. jų institucijoje buvo gautas Jungtinės Karalystės centrinės institucijos persiųstas A. B. prašymas dėl tėvo (pareiškėjo), galimai neteisėtai Lietuvos Respublikoje laikomų vaikų sugrąžinimo į vaikų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę Jungtinę Karalystę (1 t. 146-148l.).
20. Suinteresuoto asmens pateikti duomenys patvirtina, kad vaikų motina yra kreipusis į International Child Abduction and Contact Unit Jungtinėje Karalystėje pagal 1980 m. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo. Vaikų motina 2024 m. rugsėjo 13 d. gavo patvirtinimą, kad paraiška perduota institucijai Lietuvoje (1 t. 94-113 l.).
21. Byloje pateiktas šalių 2024 m. rugpjūčio mėnesį vykęs tarpusavio susirašinėjimas, t. y. pareiškėjas teigia „Taip kad nenori jie i anglija ir plius as ju nepagarbiai kaip tu pranesiai“ (teismo pastaba: tekstas kabutėse netaisytas) (1 t. 145 l.). Teismo vertinimu, minėti duomenys labiau patvirtina nei paneigia aplinkybę, kad vaikų motina galėjo kreiptis į institucijas dėl vaikų pagrobimo anksčiau nei pareiškėjas pateikė prašymą (2024-09-12) dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo.
22. Apeliantas teigia, kad iš byloje esančio ICACU el. laiško, kurį suinteresuotas asmuo pateikė su 2024 m. rugsėjo 18 d. rašytiniais paaiškinimais, matyti, kad iš tiesų suinteresuotas asmuo paraišką ICACU užpildė 2024 m. rugsėjo 13 d., 11:47 val., todėl suinteresuotas asmuo kreipėsi į ICACU iškart po to, kai iš pirmosios instancijos teismo elektroniniu paštu (1 t. 34 l.) gavo pareiškėjo pateiktą prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio padavimo. Apeliacinės instancijos teismas šiuos argumentus atmeta kaip nepagrįstus, nes apelianto prašymas bylą nagrinėjančios teisėjos priimtas 2024 m. rugsėjo 13 d. rezoliucija. Vaikų motinai pranešimas dėl apelianto prašymo sukurtas 2024 m. rugsėjo 13 d. 14.55 val., paskutinį kartą modifikuotas 2024 m. rugsėjo 13 d. 15.01 val. Taigi, įvertinus teismo pranešimo, adresuoto vaikų motinai, sudarymo ir jo modifikavimo laiką, pastarajai negalėjo būti žinoma apie pradėtą civilinę bylą ir paraiškos pateikimą būtent 2024 m. rugsėjo 13 d., 11:47 val. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad prašymų pateikimo momentas neįtakoja taikytino teisinio reglamentavimo ir jo sukeliamų pasekmių nagrinėjamos situacijos kontekste.
23. Apeliantas prašo apeliacinės instancijos teismo suinteresuoto asmens kartu su 2024 m. rugsėjo 25 d. prašymu pateiktos paraiškos ICACU bei jos vertimo nelaikyti įrodinėjimo priemone (CPK 184 straipsnio 1 dalis), jo nevertinti ir nesiremti nagrinėjant šį atskirąjį skundą bei spręsti klausimą dėl įrodymo suklastojimo fakto ir melagingo vertimo pranešimo prokurorui (CPK 148 str. 2 d.).
24. CPK 184 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu pareiškiama, kad įrodymas yra suklastotas, tai pateikęs šį įrodymą asmuo gali prašyti teismą nelaikyti įrodymo įrodinėjimo priemone ir išspręsti bylą remiantis kitais įrodymais. Jei tokio prašymo nėra, teismas gali įpareigoti pareiškusį apie įrodymo suklastojimą asmenį pateikti suklastojimo įrodymus. Tokiam pareiškimui patikrinti teismas taip pat gali skirti ekspertizę arba išreikalauti kitokius įrodymus. Minėto straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas padaro išvadą, kad įrodymas yra suklastotas, jis nepripažįsta jo įrodymu ir reikiamais atvejais apie suklastojimo faktą praneša prokurorui. Nors apeliantas nurodo argumentus dėl paraiškos suklastojimo, tačiau apeliacinės instancijos teismas akivaizdžių dokumentų suklastojimo požymių neturi pagrindo nustatyti. Apeliantui, manant, kad yra dokumentų klastojimo požymių, įstatymas suteikia teisę jam pačiam su atitinkamo turinio pareiškimu kreiptis į ikiteisminio tyrimo pareigūnus.
25. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas nekėlė abejonių dėl suinteresuoto asmens pateiktų dokumentų tikrumo ir originalumo 2024 m. rugsėjo 19 d. ir 2024 m. rugsėjo 26 d. vykusių teismo posėdžių metu. Lietuvoje yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (revisio prioris instantiae), tai reiškia, jog apeliacinėje instancijoje negalima remtis aplinkybėmis, kurios nebuvo ištirtos pirmosios instancijos teismo. Draudžiama apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis).
Dėl byloje taikomos jurisdikcijos
26. Apelianto teigimu, 1996 m. Hagos konvencijoje yra nustatyta Susitariančioji Valstybė, kurios institucijos turi jurisdikciją, tačiau ne pati institucija, kuri yra kompetentinga toje susitariančiojoje valstybėje. Pastarasis klausimas sprendžiamas pagal nacionalinę proceso teisę. Lietuvos Respublikoje šis klausimas yra išspręstas Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymu, kurio 7 straipsnio 2 dalis nustato, kad bylos dėl vaiko grąžinimo, kai vaikas neteisėtai atvežtas ar neteisėtai laikomas Lietuvos Respublikoje, yra teismingos Vilniaus apygardos teismui. Apeliantas teisingai cituoja nurodytą teisinį reglamentavimą, tačiau nagrinėjamu atveju šios apeliacijos dalyko kontekste, minėta norma nėra aktuali. Vaikų motina nėra iniciavusi teisminio proceso dėl vaikų grąžinimo minėti reglamentavimo pagrindu.
27. Apelianto vertinimu, faktas, kad suinteresuotas asmuo kreipėsi į VTAS ir į ICACU, nereiškia bylos dėl tarptautinio vaikų grobimo inicijavimo. Suinteresuotam asmeniui nesikreipus į teismą dėl tarptautinio vaikų grobimo, nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti, kad apskritai šiuo atveju yra inicijuotas teisminis procesas dėl vaikų sugrąžinimo į Jungtinę Karalystę.
28. Nuo 2020 m. vasario 1 d. įsigaliojo Susitarimas dėl Jungtinės Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos, 2020 m. gruodžio 31 d. pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, ginčai, susiję su santuokos nutraukimu, gyvenimu skyrium (separacija) ar santuokos pripažinimu negaliojančia ir tėvų pareigų skyrimu, naudojimusi jomis, perdavimu, apribojimu ar atėmimu, o taip pat ginčai, susiję su išlaikymo prievolėmis, atsirandančioms iš šeimos santykių, tėvystės ar motinystės, santuokos ar giminystės yra sprendžiami nacionalinės teisės normų pagrindu bei 1996 m. spalio 19 d. Hagos konvencijos dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje ir 2007 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų ir kitokių šeimos išlaikymo išmokų išieškojimo (toliau – atitinkamai 1996 m. Hagos Konvencija ir 2007 m. Hagos konvencija), kurių dalyvėmis yra Lietuva ir Jungtinė Karalystė, nuostatų pagrindu.
29. Pagal 1996 m. Hagos konvencijos 5 straipsnio 1 dalį (II skyrius Jurisdikcija), susitariančiosios valstybės, kurioje vaikas nuolatos gyvena, teisminės ar administracinės institucijos turi jurisdikciją imtis priemonių vaiko asmeniui ar turtui apsaugoti. Ši nuostata įtvirtina bendrąją taisyklę, pagal kurią jurisdikciją turi vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teismas.
30. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktikoje pažymima, kad, sprendžiant dėl nuolatinės gyvenamosios vietos, svarbūs yra šie kriterijai: 1) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje trukmė; 2) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje reguliarumas; 3) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje sąlygos; 4) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje priežastys; 5) pilietybė; 6) darbo vieta ir sąlygos; 7) kalbos mokėjimas; 8) šeimos ir socialiniai ryšiai; 9) kitos susijusios aplinkybės (ESTT 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo byloje B. M. prieš R. C., C-497/10 PPU, 51 punktas).
31. Nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka yra svarstyta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) pagal Reglamentą „Briuselis IIa“617. ESTT nusprendė, kad nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta turi būti nustatyta atsižvelgiant į visas konkrečias to individualaus atvejo aplinkybes. Visų pirma, ši sąvoka „turi būti aiškinama taip, kad ši gyvenamoji vieta atitinka vietą, kur vaikas tam tikra dalimi integravosi į socialinę ir šeiminę aplinką. Šiuo tikslu, be kita ko, turi būti atsižvelgta į gyvenimo valstybės teritorijoje ir šeimos persikėlimo į šią valstybę trukmę, teisėtumą, sąlygas ir priežastis, vaiko pilietybę, mokyklos lankymo vietą ir sąlygas, kalbų žinias ir šeiminius bei socialinius vaiko ryšius toje valstybėje“.
32. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad šalys nebūdamos santuokoje susilaukė dviejų vaikų: K. M., gim. (duomenys neskelbtini) ir G. Ą. B. M., gim. (duomenys neskelbtini). Šiuo metu vaikų gyvenamoji vieta teismo sprendimu nėra nustatyta nei su vienu iš tėvų, taip pat nėra nustatyta ir bendravimo tvarka su vaikais. Tačiau apeliantas nepaneigė aplinkybių, kad abu šalių nepilnamečiai vaikai yra gimę Jungtinėje Karalystėje (1 t. 114-117 l.). Šioje valstybėje nuo gimimo gyveno, naudojosi medicinos paslaugomis (1 t. 118-123 l.), lankė ugdymo įstaigas (1 t. 124-143 l.) iki to momento, kai apeliantas po atostogų su vaikais Lietuvoje, jų negrąžino motinai, kuri gyvena Jungtinėje Karalystėje. Šalims nutraukus santykius, vaikai liko gyventi su motina Jungtinėje Karalystėje. Aplinkybė, kad vaikai epizodiškai lankosi Lietuvoje (grįždavo tik atostogoms), kalba lietuviškai ar palaiko draugiškus santykius su apelianto drauge ir jų dukra, nepatvirtina fakto, kad vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta laikytina Jungtinėje Karalystėje.
33. Įvertinus faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje iki jos iškėlimo sprendžiant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, neegzistuoja teisinio pagrindo Lietuvos Respublikos teismams prisiimti tarptautinę jurisdikciją turinčio klausimo nagrinėjimo (laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo, net vertinant Konvecijos išimtis), nes nacionalinis teismas negalėtų nagrinėti paties ieškinio.
34. Apeliantas teigia, kad 1996 m. Hagos konvencijos 12 straipsnio 1 dalis numato, kad susitariančiosios valstybės, kurios teritorijoje yra vaikas ar jam priklausantis turtas, institucijos turi jurisdikciją imtis laikino pobūdžio vaiko asmens ar turto apsaugos priemonių, kurių poveikis apsiriboja tik tos konkrečios valstybės teritorija, jei tokios priemonės neprieštarauja priemonėms, kurių jau ėmėsi institucijos, turinčios jurisdikciją pagal 5–10 straipsnius.
35. 1996 m. Hagos konvencijos 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog kai vaikas neteisėtai išvežamas arba laikomas, jurisdikciją ir toliau turi susitariančiosios valstybės, kurioje vaikas nuolatos gyveno prieš pat jo išvežimą ar laikymą, institucijos tol, kol vaikas įgyja nuolatinę gyvenamąją vietą kitoje valstybėje, ir kol kiekvienas asmuo, institucija ar kuri nors kita organizacija, turinti globos teises, pritars vaiko išvežimui ar laikymui, arba kol vaikas bus išgyvenęs toje kitoje valstybėje bent vienerius metus po to, kai asmuo, institucija ar kuri nors kita organizacija, turinti globos teises, sužinojo arba turėjo sužinoti vaiko buvimo vietą, nėra jokio tuo laikotarpiu pateikto ir dar nagrinėjamo prašymo sugrąžinti vaiką ir vaikas yra apsipratęs su savo nauja aplinka.
36. Kaip minėta, vaikų motina nėra iniciavusi teisminio proceso (Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalis) dėl vaikų grąžinimo, taip pat nėra nustatyta vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta su kuriuo nors vienu iš tėvų jų gyvenamojoje valstybėje, nuo vaikų išvežimo (2024 m. liepos mėnuo) vaikai nėra išgyvenęs Lietuvoje bent vienerius metus po to, kai asmuo, institucija ar kuri nors kita organizacija, turinti globos teises, sužinojo arba turėjo sužinoti vaiko buvimo vietą. Taip pat išvadą teikianti institucija teisminio nagrinėjimo metu siūlė vadovautis Hagos konvencijos 16 straipsniu, kad gavusi pranešimą apie neteisėtą išvežimą ar laikymą, nurodytą Hagos konvencijos 3 straipsnyje, Susitariančiosios Valstybės, į kurią vaikas yra išvežtas arba kurioje jis laikomas, teismo ar administracinė institucija nesprendžia dėl vaiko globos teisių iš esmės, kol nenustatoma, kad vaikas neturi būti grąžinamas pagal Hagos konvenciją, arba sprendžia dėl globos teisių iš esmės tik tada, jei per protingumo kriterijų atitinkantį laikotarpį nuo minėto pranešimo gavimo dienos nepateikiamas prašymas pagal šią Konvenciją. Nors vaikų motina kreipėsi į ICACU, pranešdama apie vaikų neteisėtą išvežimą/negrąžinimą, o minėta institucija šią informaciją pateikė Lietuvos institucijoms (Vaiko teisų tarnybai), tačiau byloje nepateikta duomenų, kad dar būtų nagrinėjamas prašymas sugrąžinti vaikus. Todėl pagal 1996 m. Hagos konvencijos 7 straipsnio 1 dalį, kai vaikas neteisėtai išvežamas arba laikomas, jurisdikciją ir toliau turi susitariančiosios valstybės, kurioje vaikas nuolatos gyveno prieš pat jo išvežimą ar laikymą, institucijos.
37. Apeliacinės instancijos teismas nepasisako ir nevertina atskirojo skundo argumentų, kurie susiję su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, kadangi kaip minėta šios apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pareiškėjo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo paliktas nenagrinėtu, kaip neteismingas Lietuvos teismų jurisdikcijai, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
38. Apeliantas atskirajame skunde taip pat dėsto argumentus dėl vaikų grąžinimo teisinio reglamentavimo, grąžinimo sąlygų, susidariusios situacijos aplinkybių vertinimo t. y. argumentus, kurie savo esme atitiktų ieškinio dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo faktinį ir teisinį pagrindą. Tačiau, kaip minėta, šios apeliacijos dalykas – nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai apelianto prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo palikto nenagrinėtu, kaip neteismingą Lietuvos teismų jurisdikcijai.
Dėl bylos procesinės baigties
39. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai nėra teisiškai reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011).
40. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nagrinėjamą klausimą, tinkamai įvertino bylos aplinkybes, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, todėl nėra jokio pagrindo remiantis atskirojo skundo argumentais panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
41. CPK 93 straipsnyje reglamentuojamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Vadovaujantis CPK 93 straipsniu, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai.
42. Pareiškėjas prašo priteisti apeliacinės instancijos teisme turėtas 1 023 Eur bylinėjimosi išlaidas (2024-10-08 DOK-28281, 2025-01-03 DOK-192). Atskirąjį skundą atmetus, šios išlaidos apeliantui nepriteisiamos.
43. Suinteresuotas asmuo prašo priteisti iš pareiškėjo 800 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą, išlaidoms pagrįsti pateiktos 2024 m. spalio 14 d. ir 2024 m. lapkričio 5 d. sąskaitos faktūros Nr. 2023_295 ir Nr. 2023_299 bei sąskaitų apmokėjimą patvirtinantys dokumentai (2025-01-06 DOK-331).
44. Šios išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose „Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteisiamo užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ numatytų dydžių. Atskirojo skundo netenkinus, suinteresuotam asmeniui iš pareiškėjo priteisiama 800 Eur teisinės pagalbos išlaidų (CPK 98 straipsnio 2 dalis, 93 straipsnio 1 dalis)
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Plungės apylinkės teismo 2024 m. spalio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti suinteresuotam asmeniui A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš pareiškėjo T. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.