Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Baltic Forest Group“ patikslintą ieškinį atsakovei A. B., trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. B., dėl preliminariosios sutarties pripažinimo pagrindine arba termino kreditoriniam reikalavimui pareikšti atnaujinimo ir avanso bei baudos priteisimo, ir pagal atsakovės A. B. priešieškinį ieškovei UAB „Baltic Forest Group“ ir trečiajam asmeniui (atsakovui pagal priešieškinį) A. B. dėl turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

ieškovė 2023-11-20 patikslintu ieškiniu pareiškė alternatyvius reikalavimus:

- pripažinti tarp ieškovės UAB „Baltic Forest Group“ ir A. B. 2020-03-16 sudarytą preliminarią žemės (miško) sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 5.0 ha) pirkimo-pardavimo sutartį pagrindine sutartimi;

arba (jei reikalavimas dėl sutarties pripažinimo pagrindine nebūtų tenkintas)

- priteisti ieškovei UAB „Baltic Forest Group“ iš atsakovės A. B. 10000 Eur avansą, 5000 Eur baudą, 5 procentų dydžio procesines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

taip pat ieškovė prašė atnaujinti terminą kreditoriniam reikalavimui pareikšti pagal Civilinio kodekso 5.63 straipsnio 4 dalį kaip praleistą dėl svarbių priežasčių (palaikė šį pradinio ieškinio reikalavimą) ir priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovė nurodė, kad 2020-03-06 tarp ieškovės (pirkėjo) ir A. B. (pardavėjo) buvo sudaryta preliminari žemės (miško) sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 5.0 ha) (toliau ir – Miško sklypas) pirkimo-pardavimo sutartis (toliau ir – Sutartis), pagal kurią A. B. ieškovei Miško sklypą turėjo parduoti už 10000 Eur, o notarinę sutartį šalys sutarė sudaryti iki metų pabaigos t. y. 2020-12-31. Notarinė Miško sklypo pirkimo-pardavimo sutartis tarp šalių iškart nebuvo sudaryta tik todėl, kad prieš parduodant Miško sklypą A. B. pageidavimu reikėjo patikslinti Miško sklypo ribas ir atlikti kadastrinius matavimus su kaimyniniais sklypais. Nepaisant to, kad Sutartis buvo pavadinta preliminariąja, šalys šią Sutartį laikė pagrindine sutartimi. Tai patvirtina tiek ieškovės, tiek ir A. B. veiksmai: 1) 2020-04-06 ieškovė į A. B. sąskaitą sumokėjo ne avansą, o visą Sutartyje numatytą Miško sklypo kainą - 10000 Eur: 2) kitą dieną po pilno atsiskaitymo pagal Sutartį už Miško sklypą 2020-04-07 A. B. kartu su žmona St. P. B. sudarė notarinį įgaliojimą Nr. LP-540, kuriuo įgaliojo A. B. (ieškovės atstovą) parduoti Miško sklypą ir atlikti kitus veiksmus. Įgaliojimas ir juo išreikšta A. B. valia reiškė faktinį Miško sklypo perdavimą ieškovei, nes leido ieškovės atstovui sudaryti notarinį Miško sklypo pirkimo-pardavimo sandorį, būti atstovu atliekant geodezinius matavimus, Miško sklypo formavimo darbus, parengti miškotvarkos projektą, gauti leidimus medienos kirtimui ir t.t. Dėl piktybinio besiribojančio su Miško sklypu žemės sklypo savininkų elgesio, kurie gadino Nacionalinės žemės tarnybos pažymas ir ieškovei vykdant geodezinius matavimus specialiai nesutiko su Miško sklypo ribomis, užsitęsė geodezinių matavimų atlikimas. Dėl iškilusių sunkumų su kaimynais, ieškovė ir A. B. iki preliminarios Sutarties termino (2020-12-31) nespėjo sudaryti pagrindinės notarinės Miško sklypo pirkimo-pardavimo sutarties, tačiau, faktiškai šalys ir toliau elgėsi lyg preliminarioji Sutartis galiotų – A. B. nepanaikino įgaliojimo, o A. B. ir toliau tvarkė dokumentus, kad vėliau galėtų būti sudaryta notarinė Miško sklypo pirkimo-pardavimo sutartis. (duomenys neskelbtini) ieškovei nespėjus sutvarkyti Miško sklypo dokumentų, mirė A. B., o Miško sklypą bei lėšas, buvusias A. B. banko sąskaitoje, į kurią ieškovė pervedė 10000 Eur už Miško sklypą, paveldėjo atsakovė. Po kelių savaičių nuo A. B. mirties, t. y. 2021-11-08 A. B. pateikė atsakovei Sutarties kopiją, o 2021-11-10 atsiuntė jam A. B. išduotą įgaliojimą susipažinimui. Kita komunikacija tarp A. B. ir atsakovės vyko telefonu. Sprendimo dėl susiklosčiusios situacijos ieškovei ir atsakovei nepavyko rasti, atsakovė vengė sudaryti notarinę Miško sklypo pirkimo-pardavimo sutartį su ieškove, papildomai paprašė 12000 Eur sumos ir išlaidų atlyginimo už dokumentų tvarkymą, su kuo ieškovė nesutiko.

Dėl Sutarties pripažinimo pagrindine sutartimi ieškovė taip pat nurodė, kad ieškovės ir A. B. sudaryta Sutartis gali būti pripažinta pagrindine, nes ši sutartis turi visus esminius pirkimo-pardavimo sutarties elementus. Iš karto po Sutarties sudarymo abi šalys pilnai įvykdė priešpriešines pirkimo-pardavimo sutartims būdingas pirkėjo ir pardavėjo pareigas, todėl faktiniai šalių veiksmai patvirtina, kad preliminarioji Sutartis iš tikrųjų yra pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis, o atsakovė tik vengia šią Sutartį patvirtinti notarine tvarka ir siekia papildomai pasipelnyti netęsdama ieškovės susitarimo su jos seneliu. Tuo atveju, jei teismas spręstų, kad Sutartis yra preliminarioji, o ne pagrindinė, vadovaujantis Sutarties nuostatomis ieškovė turi teisę į visos kainos grąžinimą, be kita ko ir į baudą, dėl kurios šalys susitarė. Pažymėjo, kad šiuo atveju nėra jokių indikacijų, kad ieškovė atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį. Priešingai, net ir po Sutarties termino pasibaigimo ieškovė toliau tvarkė administracinius klausimus tam, kad būtų galima pasirašyti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį dėl Miško sklypo su A. B., siūlė atsakovei sudaryti sandorį ir po A. B. mirties, tačiau atsakovė elgėsi nesąžiningai, pasiūlydama ieškovei primokėti dar 12000 Eur kartu su dokumentų tvarkymo išlaidomis. Toks atsakovės nesąžiningumas parodo, kad dėl pagrindinės sutarties nesudarymo yra atsakingas ne pirkėjas (ieškovė), bet atsakovė, todėl atsakovė turi grąžinti visą, ką yra gavusi pagal Sutartį, ieškovei kartu su 5000 Eur bauda.

Dėl termino kreditoriniam reikalavimui pareikšti atnaujinimo pradiniame 2023-04-18 ieškinyje ieškovė nurodė, kad ies?kove?, suz?inojusi apie A. B. mirtį, nedelsiant, per tris me?nesius nuo jo mirties z?odz?iu reis?ke? savo reikalavimą atsakovei, nore?jo su atsakove taikiai is?spręsti susidariusią situaciją ir su atsakove sudaryti notarinę pirkimo-pardavimo sutartį. Ies?kove?, suz?inojusi apie A. B. mirtį, buvo aktyvi, e?me?si veiksmų informuoti A. B. įpe?dinę apie savo kreditorinį reikalavimą. Tokiu bu?du trijų me?nesių terminas kreditoriniam reikalavimui pareiks?ti ne?ra praleistas, o jeigu teismas laikytų, kad ies?kove? yra praleidusi minėtą terminą kreditoriniam reikalavimui pareiks?ti, šis terminas ture?tų bu?ti atnaujintas, nes ies?kove? s?į terminą praleido de?l svarbių priez?asc?ių, be to, ies?kove? ne?ra praleidusi naikinamojo trejų metų ies?kinio senaties termino.

Atsakovė pateikė atsiliepimą tiek į pradinį, tiek į patikslintą ieškinį, su ieškiniu nesutiko ir prašė ieškinį atmesti. Atsiliepime į patikslintą ieškinį atsakovė nurodė, kad iš preliminariosios sutarties teksto aiškiai matyti, jog šalių sudaryta 2020-03-16 sutartis yra būtent preliminarioji, t. y. organizacinė sutartis, o šalys ateityje planuoja sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį, kuri turėjo būti patvirtinta įstatymo nustatyta tvarka, t. y. patvirtinta notaro. Tai, kad sutartis buvo preliminarioji patvirtinta ir joje nurodytos sankcijos už sutarties nevykdymą. Iš ieškovės elgesio po preliminariosios sutarties termino pabaigos matyti, kad pati ieškovė nelaikė, jog buvo sudaryta pagrindinė žemės sklypo pardavimo sutartis: ieškovės vardu veikiantis A. B. 2022-05-31 kreipėsi į atsakovę su pasiūlymu sudaryti paveldėto žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį; šalims nesusitarus dėl naujų žemės sklypo pirkimo-pardavimo sąlygų, ieškovė kreipėsi į teismą dėl avanso, sumokėto pagal preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį, priteisimo, pradiniame ieškinyje nurodydama, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl kaimyninio žemės sklypo savininko piktavališkų veiksmų; atsakovei pateikus teismui duomenis, kad ginčo žemės sklype medžiai buvo iškirsti, ieškovė pakeičia savo poziciją, ir, siekdama išvengti atsakomybės už neteisėtą medžių rąstų pasisavinimą, teikia patikslintą ieškinį su alternatyviais reikalavimais. Taigi ieškovė nėra įsitikinusi, kad šalys sudarė pagrindinę žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Be to, negalima teigti, kad 2020-04-07 įgaliojimu ieškovei arba A. B. buvo perduotas daikto valdymas. Atsakovė nurodė ir tai, kad A. B. ir ieškovė, sudarydami preliminariąją sutartį, negalėjo išreikšti valią ir preliminariosios sutarties pasirašymo momentu sudaryti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties, kadangi tokios sutarties sudarymas, atsižvelgiant į žemės sklypo naudojimo paskirtį (miškų ūkio paskirties), prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, nustatančioms pirmumo teisę įsigyti privačią miškų ūkio paskirties žemę, įtvirtintoms Miškų įstatymo 4¹ straipsnyje, ir yra negaliojantis. Nagrinėjamu atveju Nacionalinės žemės tarnybos Kėdainių skyrius 2020-07-31 išdavė A. B. pažymą dėl miškų ūkio paskirties žemės sklypo pardavimo pirmumo teisę turinčiam jį pirkti asmeniui (T. S.). Ieškovei neabejotinai turėjo būti žinomos Miškų įstatymo 4¹ straipsnio nuostatos ir ieškovė negalėjo tikėtis, jog pasirašant preliminariąja sutartį jos šalys šią sutartį laikė pagrindine sutartimi, juo labiau, preliminarios sutarties nepasirašė S. P. B. (A. B. sutuoktinė).

Dėl alternatyvaus reikalavimo atsakovė pažymėjo, kad preliminariosios sutarties šalims (ieškovei ir A. B.) pagrindinės sutarties nesudarius iki 2020-12-31, A. B., o atitinkamai ir jo įpėdinei – atsakovei, prievolė sudaryti pagrindinę sutartį preliminariojoje sutartyje nurodytomis sąlygomis ir tvarka pasibaigė, nes pasibaigė ir pati sutartis. Todėl A. B. 2022-05-31 kreipiantis į atsakovę su pasiūlymu sudaryti paveldėto žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, atsakovė galėjo ir turėjo teisę siūlyti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sąlygas (nurodant jos pageidaujamą pardavimo kainą ir kt. sąlygas). Nepagrįstas ieškovės argumentas, kad ieškovė ir A. B. po 2020-12-31 laikė preliminarią sutartį galiojančia arba susitarė pratęsti preliminarioje sutartyje nurodytą pagrindinės sutarties sudarymo terminą, kadangi visi sutarties pakeitimai – susitarimai dėl sąlygų pakeitimo (tarp jų ir termino pratęsimo) turėjo būti rašytinės formos. Taip pat nurodė, kad preliminari sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovės ir jos iniciatyva paskirto įgalioto bei ieškovės naudai už atlygį veikiančio asmens A. B. kaltės. Pagrindinės sutarties sudarymui kadastrinių matavimų atlikimas nebuvo būtinas, kadangi dėl šios sąlygos preliminariosios sutarties šalys nebuvo susitarusios. Be to, UAB „Viriga“ žemės sklypo kadastrinių duomenų bylą parengė 2020-11-09, o 2020-12-18 buvo priimtas VĮ Registrų centro sprendimas dėl žemės sklypo kadastro duomenų bylos tinkamumo kadastro duomenims pakeisti Nekilnojamojo turto registre, todėl akivaizdu, kad net ir tuo atveju, jei kadastrinius matavimus prieš sudarant pagrindinę sutartį atlikti reikėtų, sandoris galėjo būti sudarytas preliminariojoje sutartyje nustatytu terminu. Pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta būtent dėl ieškovės kaltės, o pagal preliminariosios sutarties 3 punktą avansas lieka antrajai šaliai (A. B. ir jo teisių perėmėjai – atsakovei), kadangi už sutarties neįvykdymą atsako avansą davusi šalis. A. B. neturėjo prievolės grąžinti ieškovei 10000 Eur avansą, o ieškovė nelaikytina A. B. kreditore. Be to, iki A. B. mirties ieškovė nesikreipė į A. B. su reikalavimu grąžinti avansą.

Dėl termino kreditoriniam reikalavimui pareikšti atnaujinimo atsakovė nurodė, kad A. B. mirė (duomenys neskelbtini), todėl kreditoriniai reikalavimai atsakovei, kaip A. B. įpėdinei, turėjo būti pareikšti iki (duomenys neskelbtini). Vien tik ta aplinkybė, jog A. B. siuntė atsakovei preliminarios sutarties ir jam išduoto įgaliojimo kopijas nepatvirtina, kad ieškovė pareiškė atsakovei būtent kreditorinius reikalavimus. Nuo (duomenys neskelbtini) (pirma diena po palikimo priėmimo po A. B. mirties išviešinimo registre) iki 2023-02-02 ieškovė nepareiškė atsakovei kreditorinio reikalavimo, t. y. akivaizdžiai praleido įstatyme nustatytą 3 mėnesių terminą kreditoriniam reikalavimui pareikšti, ir nenurodė jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių praleido terminą kreditoriniam reikalavimui pareikšti.

Trečiasis asmuo A. B. atsiliepimo į pradinį ar patikslintą ieškinį nepateikė.

Atsakovė byloje pareiškė priešieškinį, kuriuo prašo priteisti jai solidariai iš A. B. ir ieškovės UAB „Baltic Forest Group“ 15048,11 Eur žalos atlyginimą, 665,50 Eur žalos nustatymo išlaidų, iš viso 15713,61 Eur, 6 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos, už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovė priešieškinyje nurodė, kad 2021-10-14 ji priėmė palikimą po A. B. mirties. Atsakovė, gavusi 2023-02-02 ieškovės pretenziją dėl pagrindinės notarinės sutarties sudarymo arba sumokėtos kainos grąžinimo, siekdama įvertinti faktinę situaciją, nuvyko į žemės sklypą ir pamatė, kad miškas yra iškirstas. Paaiškėjo, kad A. B., turėdamas A. B. ir S. P. B. įgaliojimą, 2020-05-05 gavo Valstybinės miškų tarnybos Miškų ūkio priežiūros skyriaus Kauno regiono Leidimą kirsti mišką privataus miško savininkui Serija A Nr. 059116, kuris galiojo iki 2020-12-31, t. y. lygiai tiek pat, kiek galiojo preliminarioji sutartis. Nei A. B. (pagal įgaliojimą), nei ieškovė (pagal preliminariąją sutartį) neturėjo teisės kirsti miško, tačiau mišką iškirto. Atsakovės senelis A. B. nieko nežinojo apie kirtimus. Jis daug metų dirbo girininku ir nebūtų leidęs taip miško suniokoti. Taigi, ieškovė atliko neteisėtus veiksmus – neturėdama miško savininko sutikimo, mišką iškirto. Atsakovė kreipėsi į Lietuvos nepriklausomų medienos matuotojų asociaciją (toliau – LNMMA), kuri 2023-04-17 atlikus matavimus nustatė, kad 41 kvartalo 1c, 1b ir 4a taksaciniuose sklypuose, 42 kvartalo 3b ir 1a taksaciniuose sklypuose iškirsta 929 medžiai arba 389,953 kub.m. (+/- 15 proc.) stiebų medienos. Kaip matyti iš LNMMA specialistų atliktų matavimų, leidime kirsti mišką nurodytuose taksaciniuose sklypuose buvo iškirsti ne tik leidime nurodytos rūšies medžiai (beržai, drebulės, eglės ir uosiai), bet ir ąžuolai, klevai, liepos. Bendra iškirstų medžių vertė (įvertinant po kirtimo atliekomis augusių medžių tūrius pagal valksmų užimamą plotą) preliminariai įvertinta 15048,11 Eur. Už iškirstų medžių vertės vadovaujantis nenukirsto valstybinio miško kainomis nustatymą ieškovė sumokėjo Lietuvos nepriklausomų medienos matuotojų asociacijai 665,50 Eur. Ieškovė ir A. B. visiškai nebuvo suinteresuoti vykdyti preliminariosios sutarties, o įvertinus A. B. amžių ir tuometinę sveikatos būklę, pasinaudojo situacija – nesudarius pagrindinės sutarties, savavališkai iškirto mišką, pasisavino apvaliosios medienos rąstus, taip padarydami žalą A. B. turtui, kurį paveldėjo atsakovė, planuodami vėliau apkaltinti pardavėją dėl pagrindinės sutarties nesudarymo ir pareikalauti grąžinti pagal preliminariąją sutartį sumokėtą avansą. Bendrais veiksmais sukėlę žalą asmenys ją privalo atlyginti visi kartu (solidariai), todėl atsakovei priteistinas žalos atlyginimas solidariai iš A. B. ir ieškovės.

Ieškovė atsiliepimu į priešieškinį prašė priešieškinį palikti nenagrinėtą, kadangi atsakovė neturi procesinės teisės reikšti byloje priešieškinį trečiajam asmeniui, be to, priešieškinis neatitinka Civilinio proceso kodekso 143 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytos priešieškinio priėmimo sąlygos (šis ieškovės prašymas teismo buvo atmestas teismo posėdžio metu). Netekinus pirmiau nurodyto prašymo priešieškinį palikti nenagrinėtą, ieškovė prašė atsakovės priešieškinį atmesti. Nurodė, kad atsakovė neįrodė jokių ieškovės civilinės atsakomybės sąlygų, tarp jų ir neteisėtų veiksmų. Atsakovė neįrodo, kad bet kokiems veiksmams nebuvo gautas A. B. leidimas, kad ieškovė ir trečiasis asmuo veikdami bendrai iškirto mišką, pasisavino nukirstus medžius, kad iš medžių buvo pagaminti rastai. Be atsakovės subjektyvių teiginių, byloje nėra jokių įrodymų, kad būtent ieškovė ar A. B. iškirto ginčo mišką. Byloje esantys duomenys tiek pat leidžia spręsti, kad mišką iškirto ieškovė, kiek ir pats atsakovės senelis ar net atsakovė. Atsakovės prielaidos yra nepagrįstos ir atmestinos, o priešieškinis – neįrodytas. Atsakovė puikiai supranta, kad jos senelis pardavė mišką ieškovei ir tik jo paties interesais ieškovė ir A. B. apsiėmė paruošti mišką perleidimui. Miško pardavimo kaina būtent ir atspindėjo tokias sandorio aplinkybes, kuomet pats pirkėjas imasi veiksmų paruošti daiktą pardavimui.

Be to, 2024-09-16 pateiktais rašytiniais paaiškinimai ieškovė prašė atmesti priešieškinį ir tuo pagrindu, kad priešieškinis pateiktas praleidus Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytą 3 m. ieškinio senaties terminą. Ieškovė pareiškė, kad pripažįsta faktą, jog atsakovės senelio miške kirtimo darbai pradėti 2020 m. rugpjūčio mėnesį. Atsakovei laikant, kad miško kirtimo faktas sąlygojo žalos atsiradimą, priešieškinio reikalavimo dėl žalos atlyginimo senaties termino pradžia skaičiuojama nuo 2020 m. rugpjūčio mėn. ir priešieškinio padavimo dieną jau buvo suėjęs ieškinio senaties terminas. Pažymėjo, kad miško sklypas iki 2021-10-12 priklausė ne atsakovei, o jos seneliui A. B., kuris turėjo teisę disponuoti ir savo teises, susijusias su jo miško sklypo nuosavybės teise, įgyvendinti savo nuožiūra. A. B. apie miško sklypo kirtimus žinojo (negalėjo nežinoti) ir jiems neprieštaravo. Tai, kad atsakovė apie miško sklypo kirtimą sužinojo tik po A. B. mirties, tapusi jo teisių perėmėja, nereiškia, kad ieškinio senatis buvo sustojusi, ar pradėjo skaičiuotis iš naujo.

Trečiasis asmuo (atsakovas pagal priešieškinį) A. B. atsiliepime į priešieškinį nurodė, kad su priešieškiniu nesutinka ir neturi pagrindo atlyginti atsakovei kokią nors žalą. Atsakovė nepateikia jokių įrodymų apie tai, kokią žalą jis padarė, neaišku, kaip yra paskaičiuota 15713,61 Eur žala, ir kodėl atsakovė teigia, kad jis yra atsakingas už miško kirtimą. Vien tai, kad buvo gautas leidimas kirsti mišką, neįrodo, kad jis (A. B.) tą mišką asmeniškai kirto ar kad tas kirtimas yra neteisėtas. Faktiškai miško sklypo pirkimo-pardavimo sandoris jau buvo sutartas ir įvykdytas 2020 m. kovo mėn., kai buvo pasirašyta sutartis ir buvo sumokėti pinigai už mišką. Sklypo pardavimą buvo suderinęs su A. B. ir jis suprato, kad mišką perka ne koks žmogus, o UAB „Baltic Forest Group“, kuri užsiima medienos gamyba ir kad sklypas su mišku perkamas ne šiaip, o verslui vykdyti. Visiems buvo aišku, kad įmonė, kuri užsiima medienos prekyba, tam ir perka mišką, kad kirsti medieną. A. B. klausimų dėl to nekilo ir jis viską suprato. Jeigu A. B. nepapasakojo atsakovei, kad pardavė mišką kirtimui, tai negalima sakyt, kad A. B. kažko norėjo ar nenorėjo, jeigu jau faktai įvykę. Veikla sklype vyko ir dar prieš tai, kol mirė A. B.. Tas faktas, kad A. B. buvo girininkas, kaip tik parodo, kad jis suprato, kokia komercinė veikla vykdoma miške ir kad miškas perkamas kirtimui, kitu atveju, jis net nebūtų sudaręs tos sutarties su UAB „Baltic Forest Group“. Pažymėjo, kad neveikė prieš A. B. interesus, o vykdė tai, ką buvo sutarę, nes UAB „Baltic Forest Group“ faktiškai nusipirko mišką ir galėjo ten vykdyti veiklą, o A. B. tam neprieštaravo, išdavė jam įgaliojimą veikti.

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas advokatas Evaldas Pocevičius patikslintą ieškinį palaikė, su priešieškiniu nesutiko, davė paaiškinimus, prašė patikslintą ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti procesiniuose dokumentuose išdėstytų motyvų pagrindu.

Atsakovė A. B. ir jos atstovė advokatė Ina Kurauskienė posėdžio metu davė paaiškinimus, su patikslintu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti, o priešieškinį tenkinti, palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją.

Trečiasis asmuo (atsakovas pagal priešieškinį) A. B. teismo posėdžio metu taip pat davė paaiškinimus, nurodė, kad su patikslintu ieškiniu sutinka, o su priešieškiniu nesutinka ir prašė jį atmesti.

Teismas konstatuoja:

patikslintas ieškinys ir priešieškinis atmestini.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2020-03-16 tarp ieškovės ir atsakovės senelio A. B. buvo sudaryta preliminari pirkimo-pardavimo sutartis (toliau ir – Preliminarioji sutartis), pagal kurią ieškovė ir A. B. susitarė sudaryti miškų ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 5,0 ha, esančio (duomenys neskelbtini). (toliau ir – Žemės sklypas), notarinę pirkimo-pardavimo sutartį iki 2020-12-31. Preliminarioje sutartyje nurodyta, kad sumokėtas avansas įsiskaičiuoja į žemės sklypo pardavimo kainą, žemės sklypas bus parduodamas už 10000 Eur (1 t., b. l. 21). Ieškovė 2020-04-06 pavedimu sumokėjo į A. B. sąskaitą 10000 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydama „Apmokėjimas už perkamą mišką (duomenys neskelbtini), 5 ha, kad. (duomenys neskelbtini)“ (1 t., b. l. 15). 2020-04-07 A. B. ir jo sutuoktinė (atsakovės senelė) S. P. B. išdavė trečiajam asmeniui A. B. notarine tvarka patvirtintą įgaliojimą, registro Nr. LP-540, kuriuo įgaliojo A. B. parduoti Žemės sklypą įgaliojime nurodytomis sąlygomis ir tvarka, taip pat atlikti visus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu, atstovauti įgaliotojus atliekant įvairias reikalingas procedūras įvairiose institucijose, gauti leidimus medienos kirtimui ir kt.; įgaliojimas išduotas vieneriems metams iki 2021-04-06 (1 t., b. l. 25-26). Taip pat nustatyta, kad 2020-01-01 tarp ieškovės ir A. B. buvo sudaryta atlygintinė tarpininkavimo paslaugų sutartis, kurios pagrindu A. B. įsipareigojo ieškoti ieškovei nekilnojamojo turto pardavėjų bei suteikti kitas paslaugas (2 t., b. l. 19-21).

2020-04-08 A. B., veikiantis kaip A. B. ir S. P. B. įgaliotinis, kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos Kėdainių skyrių su pranešimu apie A. B. ir S. P. B. sprendimą parduoti ginčo Žemės sklypą ir nurodė pardavimo kainą 10000 Eur (2 t., b. l. 44-46). 2020-04-15 Nacionalinės žemės tarnybos Kėdainių skyrius išsiuntė gretimo sklypo savininkui T. S. pranešimą apie A. B. parduodamą miškų ūkio paskirties žemės sklypą. T. S. 2020-04-21 pateikė Nacionalinės žemės tarnybos Kėdainių skyriui sutikimą pirkti ginčo Žemės sklypą (2 t., b. l. 50-53). 2020-07-31 Nacionalinės žemės tarnybos Kėdainių skyrius išdavė A. B., atstovaujamam A. B., pažymą dėl miškų ūkio paskirties žemės sklypo pardavimo pirmumo teisę turinčiam jį pirkti asmeniui – gretimo sklypo savininkams T. S. ir A. S. (2 t., b. l. 47-48).

2020-05-05 Valstybinės miškų tarnybos Miškų ūkio priežiūros skyriaus Kauno regionas išdavė leidimą kirsti mišką privataus miško savininkui A. B. Serija A Nr. 059116, kuriuo leista ginčo Žemės sklype vykdyti plynus miško kirtimus, leidimas galiojo iki 2020-12-31, leidimą atsiėmė A. B. (1 t., b. l. 71). Ieškovė bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad būtent ji išduoto leidimo pagrindu vykdė (organizavo) miško kirtimą A. B. priklausančiame ginčo Žemės sklype, teigia tai dariusi su jo žinia.

2020-06-16 ieškovė, atstovaujama A. B., sudarė su UAB „Viriga“ sutartį dėl ginčo Žemės sklypo kadastrinių matavimų (2 t., b. l. 58-59). 2020-10-27 UAB „Viriga“ matininkas V. B. surašė ginčo Žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktą, o 2020-11-09 UAB „Viriga“ parengė ginčo Žemės sklypo planą, kuris 2023-11-23 suderintas su A. B. įgaliotu atstovu A. B. (1 t., b. l. 33-36). 2020-12-18 priimtas VĮ Registrų centro sprendimas dėl Žemės sklypo kadastro duomenų bylos tinkamumo kadastro duomenims pakeisti Nekilnojamojo turto registre, sprendimas adresuotas UAB „Viriga“ (1 t., b. l. 66). 2020-12-23 UAB „Viriga“ ir A. B. (kaip ieškovės atstovas) pasirašė Žemės sklypo plano parengtos dokumentacijos darbų atidavimo-priėmimo aktą Nr. 2000/2826 (2 t., b. l. 60).

Byloje nustatyta ir tai, kad nei per Preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą (iki 2020-12-31), nei vėliau pagrindinė (notarinė) ginčo Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis tarp ieškovės ir A. B. nebuvo sudaryta. Atsakovės senelis A. B. mirė (duomenys neskelbtini), o atsakovės senelė ir A. B. sutuoktinė S. P. B. mirė (duomenys neskelbtini). Po senelių mirties palikimą, be kita ko ir ginčo Žemės sklypą, priėmė ir paveldėjo atsakovė (1 t., b. l. 37-46, 64-65, 196-198, 2 t., b. l. 119, 140).

A. B. 2021-11-08 atsiuntė atsakovei elektroniniu paštu Preliminariosios sutarties kopiją, o 2021-11-10 atsiuntė jam išduoto 2020-04-07 įgaliojimo kopiją (1 t., b. l. 48, 49). 2022-05-31 A. B. el. paštu kreipėsi į atsakovę su pasiūlymu sudaryti paveldėto Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, klausdamas, kokios priemokos už Žemės sklypą nori atsakovė, kad sudarytų su ieškove Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, į ką 2022-06-03 atsakovė atsakė, kad norėtų gauti dar 12000 Eur (1 t., b. l. 50). 2023-02-02 ieškovės atstovė pateikė atsakovei pretenziją, kurioje prašė atsakovę informuoti, ar sutinka sudaryti ginčo Žemės sklypo pagrindinę notarinę pirkimo-pardavimo sutartį, o nesutikus parduoti Žemės sklypą, grąžinti ieškovei pastarosios A. B. sumokėtus 10000 Eur (1 t., b. l. 27-32). Atsakovė 2023-02-17 atsakė į ieškovės pretenziją, nurodė, kad pretenziją laiko nepagrįsta (1 t., b. l. 20).

Nagrinėjamu atveju ieškovė, patikslinusi ieškinį, pareiškė alternatyvius reikalavimus, prašydama pripažinti ginčo Žemės sklypo preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį pagrindine sutartimi arba atnaujinti terminą kreditoriniam reikalavimui pareikšti (jei teismas spręs, kad jis yra praleistas) ir priteisti ieškovei iš atsakovės, kaip A. B. teisių ir pareigų perėmėjos, pagal Preliminariąją sutartį sumokėtą 10000 Eur avansą bei 5000 Eur baudą. Atsakovė savo ruožtu priešieškiniu pareiškė reikalavimą priteisti jai solidariai iš ieškovės ir trečiojo asmens 15713,61 Eur turtinę žalą dėl iškirsto miško.

Dėl preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo pagrindine sutartimi

Kasacinio teismo praktika, aiškinanti preliminariosios ir pagrindinės sutarties skirtumus, yra pakankamai gausi ir nuosekliai išplėtota, pažymint, kad preliminarioji sutartis nuo pagrindinės skiriasi savo turiniu. Siekiant šias sutartis atskirti, lemiamą reikšmę turi susitarimą sudariusių šalių valia, t. y. aiškiai išreikštas ar akivaizdžiai (aiškiai) numanomas šalių įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį. Nustatant tikrąją tam tikros sutarties šalių valią, taikytinos sutarčių aiškinimo taisyklės, įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; 2011 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2011; 2012 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2012; kt.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje preliminarioji sutartis įvardijama kaip organizacinė sutartis, priskirtina ikisutartinių santykių stadijai. Tai sutartis dėl kitos (pagrindinės) sutarties sudarymo, iš jos kyla šalių prievolė aptartomis sąlygomis sudaryti pagrindinę sutartį. Iš CK 6.165 straipsnyje įtvirtintos preliminariosios sutarties sampratos matyti, kad iš šios sutarties kylančios prievolės dalykas yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sudaryti pagrindinę sutartį. O pagrindinėje sutartyje prievolės dalykas yra veiksmai, kurie arba patys turi vertybės reikšmę (pvz., atlygintinų profesionalo paslaugų teikimo sutartyje), arba veiksmai, kuriais objektas – vertybė yra perduodamas kitai šaliai (parduodama, mainoma, dovanojama ir pan.). Taigi, pagrindiniai preliminariosios sutarties bruožai: pirma, aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį; antra, šalių sutarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų aptarimas; trečia, terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis; ketvirta, šio susitarimo įforminimas rašytine forma. Būtini preliminariosios sutarties elementai: suderinta šalių valia pasiektas susitarimas sukurti teisinius santykius, t. y. įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį; pagrindinės sutarties esminių sąlygų aptarimas; susitarimo išreiškimas rašytine forma (CK 1.73 straipsnio 1 dalies 7 punktas, 6.159 straipsnis, 6.165 straipsnio 1, 2 dalys). Aiškinant sutarčių požymius ir skirtumus kasacinio teismo jurisprudencijoje pažymima, kad pagal preliminariąją sutartį atsiranda prievolė sudaryti sutartį, o pagal pagrindinę sutartį – teisės ar pareigos dėl sutarties objekto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2011).

Pagal CK 6.305 straipsnio 1 dalį, apibrėžiančią pirkimo–pardavimo sutarties sampratą, pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Pirkimo–pardavimo sutarties pagrindinis bruožas yra tai, kad šia sutartimi pardavėjas perduoda pirkėjui daiktą ir nuosavybės teisę į jį, t. y. sutarties pagrindu pasikeičia daikto savininkas. Pirkimo–pardavimo sutarties dalykas yra esminė sutarties sąlyga. Pagal CK 6.309 straipsnio 1 dalį laikoma, kad įsipareigojimas parduoti daiktą kartu perduodant daiktą būsimajam pirkėjui valdyti yra to daikto pirkimas–pardavimas. Kai pirkti ar parduoti daiktą įsipareigojęs asmuo atsisako įforminti sutartį įstatymų nustatyta forma, kita šalis turi teisę teismo tvarka reikalauti patvirtinti sutarties sudarymą (CK 6.309 straipsnio 3 dalis).

Nagrinėjamoje byloje ieškovė reikalavimą preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį pripažinti pagrindine sutartimi grindžia pinigų sumokėjimo faktu ir esą faktiniu ginčo Žemės sklypo perdavimu ieškovei.

Pažymėtina, kad daikto kainos sumokėjimas pats savaime nesudaro pagrindo sutarties šalių sutartinius santykius kvalifikuoti kaip pagrindinę sutartį. Šiuo atveju aktuali ir ginčo sutarties sąlygų lingvistinė reikšmė, padedanti atskleisti šalių valią ir ketinimus bei sutarties sudarymo aplinkybes. Pačioje sutartyje aiškiai įvardijama, kad sudaroma preliminari pirkimo-pardavimo sutartis. Ieškovė ir A. B. susitarė ateityje sudaryti kitą – pagrindinę (notarinę) – sutartį, susitarė dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų (kainos); numatė terminą, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis; numatė sankcijas už sutarties nevykdymą; susitarimą įformino rašytine forma. Taigi, teismo vertinimu, ginčo sutartis atitinka visus pagrindinius preliminariosios sutarties bruožus. Be to, kaip teisingai pažymėjo atsakovė (jos atstovė), iš ieškovės elgesio po preliminariosios sutarties termino pabaigos matyti, kad pati ieškovė nelaikė, jog buvo sudaryta pagrindinė žemės sklypo pardavimo sutartis (ieškovės vardu veikiantis A. B. 2022-05-31 kreipėsi į atsakovę su pasiūlymu sudaryti paveldėto žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį; šalims nesusitarus dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sąlygų, ieškovė kreipėsi į teismą dėl avanso, sumokėto pagal preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį, priteisimo).

Be to, nėra pagrindo spręsti, kad 2020-04-07 įgaliojimu ieškovei arba A. B. buvo perduotas ginčo Žemės sklypo valdymas. Kaip minėta, įgaliojimu A. B. ir S. P. B. įgaliojo A. B. parduoti Žemės sklypą įgaliojime nurodytomis sąlygomis ir tvarka, taip pat atlikti visus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu, atstovauti įgaliotojus atliekant įvairias reikalingas procedūras įvairiose institucijose, tačiau tai nesudaro pagrindo vertinti, kad tokiu būdu A. B. ar juo labiau ieškovei buvo perduotas ginčo Žemės sklypo valdymas.

Pažymėtina ir tai, kad CK 6.157 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo. Ginčo Žemės sklypas yra miškų ūkio paskirties. Tiek ginčo Preliminariosios sutarties sudarymo metu, tiek šiuo metu galiojančios Miškų įstatymo redakcijos 4¹ straipsnyje nustatyta pirmumo teisė įsigyti privačią miškų ūkio paskirties žemę už tokią pat kainą ir kitomis tokiomis pat sąlygomis: 1) žemės sklypo bendraturčiui – CK 4.79 straipsnyje nustatyta tvarka; 2) asmeniui, nuosavybės teise turinčiam miškų ūkio paskirties žemės sklypą, kuris ribojasi su parduodamu miškų ūkio paskirties žemės sklypu. Remiantis Miškų įstatymo 4¹ straipsnio 3 dalimi, žemės savininkas apie sprendimą parduoti miškų ūkio paskirties žemės sklypą praneša pasirinktam notarui arba Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniam padaliniui pagal parduodamo žemės sklypo buvimo vietą. Pranešime apie sprendimą parduoti miškų ūkio paskirties žemės sklypą žemės savininkas privalo nurodyti pardavimo sąlygas.

Byloje nustatyta, kad po ginčo preliminariosios sutarties sudarymo 2020-04-08 A. B., veikdamas jam išduoti įgaliojimo pagrindu, kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos Kėdainių skyrių su pranešimu apie A. B. ir S. P. B. sprendimą parduoti ginčo Žemės sklypą už 10000 Eur kainą. Vadovaudamasis Miškų įstatymo 4¹ straipsnio 5 dalimi, 2020-07-31 Nacionalinės žemės tarnybos Kėdainių skyrius išdavė A. B., atstovaujamam A. B., pažymą dėl miškų ūkio paskirties žemės sklypo pardavimo pirmumo teisę turinčiam jį pirkti asmeniui – gretimo sklypo savininkams T. S. ir A. S., pastariesiems išreiškus sutikimą pirkti ginčo Žemės sklypą. Šioje pažymoje įsakmiai (imperatyviai) nurodyta, jog A. B. (pardavėjas) privalo (turi) parduoti Žemės sklypą asmeniui, nuosavybės teise turinčiam kitą miškų ūkio paskirties sklypą (jo dalį), t. y. T. S. ir A. S.. Liudytoju apklaustas T. S. patvirtino, kad jis iš tiesų pageidavo pirkti A. B. mišką už 10000 Eur, buvo susisiekęs dėl to su A. B.; kol laukė atsakymo iš Nacionalinės žemės tarnybos, A. B. paskambino jam ir pasakė, kad pinigai jau jo (A. B.) kišenėje.

Remiantis aptartu teisiniu reglamentavimu ir esant byloje nustatytam faktui, kad ginčo Žemės sklypą sutiko pirkti gretimo sklypo savininkas T. S., buvo išduota Nacionalinės žemės tarnybos pažyma dėl Žemės sklypo pardavimo būtent šiam asmeniui (ir A. S.), akivaizdu, kad pagrindinė Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis tarp ieškovės ir A. B. negalėjo būti sudaryta. Pažymėtina, kad ir pagal šiuo metu galiojančio Miškų įstatymo 4¹ straipsnį gretimų miškų ūkio paskirties žemės sklypų savininkai turi įstatymu įtvirtintą pirmumo teisę įsigyti Žemės sklypą.

Sprendžiant dėl šio ieškovės reikalavimo nepagrįstumo, teisiškai reikšmingos aplinkybės yra ir tai, kad Preliminarios sutarties nepasirašė ginčo Žemės sklypo bendraturtė S. P. B. (A. B. sutuoktinė) bei tai, kad Žemės sklypas šiuo metu priklauso atsakovei 2022-01-31 paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pagrindu. Ieškovė paveldėjimo teisės liudijimo neginčija, todėl pasikeitus ginčo Žemės sklypo savininkui, preliminari sutartis taip pat negali būti pripažinta pagrindine pirkimo-pardavimo sutartimi.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, patikslinto ieškinio reikalavimas pripažinti tarp ieškovės ir A. B. 2020-03-16 sudarytą preliminarią žemės (miško) sklypo pirkimo-pardavimo sutartį pagrindine sutartimi atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl termino kreditoriniam reikalavimui pareikšti

Paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų, kai kurių asmeninių turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) pagal testamentą (CK 5.1 straipsnio 1 dalis). Palikimo priėmimo teisiniai padariniai kyla retrospektyviai, t. y. nuo palikimo atsiradimo dienos (palikėjo mirties momentu (CK 5.3 straipsnio 1 dalis)). Palikėjui mirus, jo turtinės teisės ir pareigos ne pasibaigia, bet įvyksta universalus jo turtinių teisių ir pareigų bei kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams (CK 5.1 straipsnio 2 dalis, 5.52 straipsnis, 5.53 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-686/2017). Paveldėjimo santykių teisinis reglamentavimas nustato specialią tvarką kreditorių reikalavimams pareikšti, kuri reglamentuojama CK 5.63 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palikėjo kreditoriai turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto. Teismas gali atnaujinti šį terminą, jeigu jis buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir nuo palikimo atsiradimo dienos nepraėjo daugiau kaip treji metai (CK 5.63 straipsnio 4 dalis). Įstatymų leidėjas prioritetą teikia civilinių teisinių santykių stabilumui ir apibrėžtumui ir šie prioritetai užtikrinami nurodytoje teisės normoje įtvirtinant trejų metų terminą, kuris yra naikinamojo pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-12-378/2018). Kreditorius privalo reikalavimus įpėdiniui pareikšti laikydamasis CK 5.63 straipsnyje numatytų terminų, o praleidęs CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą ir siekdamas savo reikalavimo patenkinimo iš palikėjo turto, kreditorius turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas atnaujinti šį terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014). Nustatęs, kad šis terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir nuo palikimo atsiradimo dienos nepraėjo daugiau kaip treji metai, CK 5.63 straipsnio 4 dalies pagrindu teismas gali atnaujinti šio straipsnio 1 dalyje nurodytą terminą. Kokios priežastys laikomos svarbiomis, sudarančiomis faktinį pagrindą CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytam trijų mėnesių terminui pagal šio straipsnio 4 dalį atnaujinti, įstatymuose nenustatyta. Tai kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes. Kasacinis teismas 2014-01-08 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2014, be kita ko, pažymėjo, kad teismas, spręsdamas dėl termino atnaujinimo CK 5.63 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka, turi įvertinti ne tik termino priežasčių svarumą, bet ir padarinius, atsirandančius palikimą priėmusiam įpėdiniui, jei terminas būtų atnaujintas, pvz., įvertinti ar palikimą sudarantis turtas yra išlikęs ir pan.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas nuo palikimo atsiradimo dienos, per kurį palikėjo kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, reiškia kreditorių teisių ribojimą. Jis, inter alia (be kita ko), nustatytas įpėdinių interesų apsaugai, t. y. kad, prieš priimdami palikimą, įpėdiniai turėtų visą informaciją apie palikėjo kreditorių reikalavimus bei galėtų apsispręsti dėl palikimo priėmimo ir jo būdo. Taigi, vienas tokio teisinio reguliavimo tikslų – užtikrinti, kad prieš palikimo priėmimą įpėdiniams būtų žinomi kreditoriai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196-969/2016). Kartu taip ginamas teisinių santykių stabilumas, kad palikimą priėmusiems įpėdiniams nebūtų pareikšta papildomų kreditorių reikalavimų, apie kuriuos įpėdiniai, spręsdami dėl palikimo priėmimo, nežinojo ir dėl kurių galėtų iš esmės pasikeisti palikimą priėmusių įpėdinių turtiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014). Kreditorius, siekiantis, jog palikėjo prievolę (skolą) perimtų skolininko įpėdinis, turi apie tai pareikšti CK 5.63 straipsnyje nustatyta tvarka. Kreditoriai, buvę neaktyvūs ar dėl kitų priežasčių praleidę CK 5.63 straipsnio 1, 4 dalyse nustatytus terminus, praranda galimybę įgyvendinti savo teises prieš palikimą priėmusius įpėdinius, o šie užsitikrina, kad atsakys tik už tokias palikėjo skolas, kurios paaiškėjo per įstatymo nustatytą laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20-415/2015).

Nagrinėjamu atveju ieškovė reiškia reikalavimą dėl avanso ir baudos priteisimo Preliminariosios sutarties šalies A. B., mirusio (duomenys neskelbtini), įpėdinei A. B.. Kreditoriniai reikalavimai atsakovei, kaip A. B. įpėdinei, turėjo būti pareikšti iki (duomenys neskelbtini). Ieškovė pradiniame ieškinyje nurodė, kad nepraleido trijų me?nesių termino kreditoriniam reikalavimui pareiks?ti, visgi su tokia ieškovės pozicija nėra pagrindo sutikti. Byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ieškovės įgaliotas asmuo A. B. apie A. B. mirtį sužinojo netrukus po to, kai tai įvyko, kaip pats paaiškino, buvo nuvykęs laidotuvių dieną, paliko savo kontaktus; be to, A. B. nuo 2021 m. lapkričio mėn. žinojo ir tai, kad atsakovė yra S. P. B. ir A. B. įpėdinė, nes su ja komunikavo. Pažymėtina ir tai, kad faktas, jog atsakovė priėmė palikimą, buvo įregistruotas viešame Testamentų registre 2021-10-28, todėl nuo šio momento ieškovė turėjo visas galimybes sužinoti informaciją apie A. B. įpėdinius ir per įstatyme nustatytą terminą pareikšti savo reikalavimą. Nors ieškovė ir trečiasis asmuo A. B. nurodė, kad apie ieškovės reikalavimą atsakovei pareiškė žodžiu ir tą padarė per įstatyme nustatytą terminą, visgi, teismo vertinimu, nei atsakovės informavimas žodžiu apie susidariusią situaciją, pasiūlymas sudaryti notarinę ginčo Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, nei preliminariosios sutarties kopijos, įgaliojimo atsiuntimas atsakovei negali būti traktuojami kaip kreditoriaus reikalavimo pareiškimas. Kreditoriaus reikalavimo pareiškimas turi būti aiškus ir nedviprasmiškas. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad dar iki kreipimosi su 2023-02-02 pretenzija ieškovė būtų pareiškusi atsakovei reikalavimą dėl avanso grąžinimo ar juo labiau netesybų (baudos) sumokėjimo. Taigi darytina išvada, kad ieškovė praleido įstatyme nustatytą 3 mėnesių terminą pareikšti reikalavimą priėmusiai palikimą A. B. įpėdinei – atsakovei.

Nors ieškovė prašo šį terminą atnaujinti (jeigu teismas spręs, kad jis praleistas), tačiau ieškovė nenurodė jokių objektyvių termino praleidimo priežasčių. Kaip teisingai nurodė atsakovė (jos atstovė), ieškovė yra juridinis asmuo, užsiimantis ūkine komercine veikla, kurios tikslas – pelno siekimas, todėl ji veikia savo rizika ir jai taikomi griežtesni reikalavimai, aukštesni elgesio standartai dėl savo teisių ir pareigų žinojimo bei vykdymo. Atkreiptinas dėmesys, kad net ir po to, kai atsakovė 2022-06-03 informavo A. B. (o pastarasis informavo ieškovę) apie pageidaujamą Žemės sklypo pirkimo-pardavimo kainą, ieškovė tik po 8 mėnesių (2023-02-02) kreipėsi į atsakovę su pretenzija, o 2023-04-18 kreipėsi į teismą. Jokių objektyvių duomenų, pateisinančių tokį ieškovės delsimą, byloje nėra. Teismas sprendžia, kad ieškovė nebuvo pakankamai aktyvi, neįrodė, jog terminas kreditoriniam reikalavimui pareikšti yra praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl tenkinti ieškovės prašymą dėl įstatyme numatyto termino atnaujinimo nėra pagrindo.

Teismui netenkinus ieškovės prašymo atnaujinti praleistą terminą kreditoriniam reikalavimui pareikšti, tai yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimą dėl avanso ir baudos priteisimo, visgi toliau teismas pasisako ir dėl šių reikalavimų pagrįstumo.

Dėl avanso ir baudos priteisimo

Vienas iš esminių preliminariosios sutarties bruožų yra tas, kad jos negalima reikalauti įvykdyti natūra, tačiau jos pažeidimo atveju kaltoji šalis privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Preliminarioji sutartis yra pažeidžiama, jei jos šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, todėl privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (CK 6.165 straipsnio 4 dalis). Civilinei atsakomybei pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį taikyti yra būtini du teisiškai reikšmingi faktai: 1) preliminariosios sutarties šalies atsisakymas ar vengimas sudaryti pagrindinę sutartį; 2) atsisakymas ar vengimas sudaryti pagrindinę sutartį turi būti nepagrįstas. Pažymėtina, kad šios sąlygos yra kumuliatyvios – preliminariosios sutarties šalies atsakomybei atsirasti nepakanka nustatyti, jog kita šalis atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį. Galimos tokios situacijos, kai viena preliminariosios sutarties šalis atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, tačiau toks jos elgesys yra nulemtas objektyvių – nuo jos valios nepriklausančių – priežasčių (kitos preliminariosios sutarties šalies neteisėti veiksmai, faktinės aplinkybės, kurių atsiradimo rizikos nėra prisiėmusi sutarties šalis, ir pan.), – tokiais atvejais, nors ir egzistuoja pirminė sąlyga, nėra pagrindo taikyti civilinę atsakomybę pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį. Kasacinio teismo išaiškinta, kad civilinė atsakomybė, kylanti nevykdant preliminariosios sutarties, yra grindžiama kalte, t. y. pagrindas taikyti civilinę atsakomybę yra tik tada, jeigu šalis ne tik pažeidė preliminariąją sutartį, kaip tokio pobūdžio sutarties pažeidimas suprantamas pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį, bet ir egzistuoja jos kaltė dėl sutarties pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-469/2020, 22 punktas).Taigi sprendžiant dėl preliminariosios sutarties šalies atsisakymo (vengimo) sudaryti pagrindinę sutartį padarinių, t. y. civilinės atsakomybės, galinčios turėti netesybų arba nuostolių formą, reikia nustatyti, buvo pagrįstas atsisakymas (vengimas) sudaryti pagrindinę sutartį ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2011).

Kasacinis teismas tiek, kiek susiję su faktinių aplinkybių, sudarančių civilinės atsakomybės taikymo pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį pagrindą, įrodinėjimo naštos paskirstymu, yra išaiškinęs, jog preliminariosios sutarties šalis, teismine tvarka reikalaujanti taikyti civilinę atsakomybę, privalo įrodyti, kad kitos šalies aktyvūs ir (ar) pasyvūs veiksmai nulėmė pagrindinės sutarties nesudarymą, t. y. kad kita šalis atsisakė ar vengė sudaryti pagrindinę sutartį.

Ginčo Preliminariosios sutarties 3 punkte numatyta, kad, jeigu už sutarties neįvykdymą atsako avansą davusi šalis „Pirkėjas“ – tai avansas lieka antrajai šaliai; jeigu už sutarties neįvykdymą atsako gavusi avansą šalis „Pardavėjas“ – tai jis privalo Pirkėjui grąžinti sumokėtą avansą bei sumokėti 5000 Eur baudą.

Kaip minėta, ieškovės ir A. B. sudarytoje Preliminariojoje sutartyje buvo numatytas pagrindinės (notarinės) ginčo Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo terminas iki 2020-12-31. Nei iki šio termino, nei iki A. B. mirties (duomenys neskelbtini) pagrindinė (notarinė) Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis taip ir nebuvo sudaryta.

CK 6.165 straipsnio 5 dalis numato, kad, jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti sutarties šalių buvo pratęstas. Byloje taip pat nėra duomenų, kad ieškovė būtų reikalavusi sumokėto avanso ar netesybų iš paties A. B., kol šis dar buvo gyvas.

Reikšdama reikalavimą dėl avanso ir baudos priteisimo, būtent ieškovė privalo įrodyti, kad kitos šalies aktyvūs ir (ar) pasyvūs veiksmai nulėmė pagrindinės sutarties nesudarymą, t. y. kad kita šalis atsisakė ar vengė sudaryti pagrindinę sutartį, tačiau šioje byloje ieškovė neįrodinėjo A. B. atsisakymo ar vengimo sudaryti pagrindinę sutartį. Priešingai, ieškovė laikėsi pozicijos, kad pagrindinė sutartis iki nustatyto termino ir vėliau (iki A. B. mirties) nebuvo sudaryta ne dėl ieškovės ir A. B. kaltės, o dėl piktybinio kito žemės sklypo, besiribojančio su Žemės sklypu, savininko, kuris gadindavo Nacionalinės žemės tarnybos pažymas ir ieškovei vykdant geodezinius (kadastrinius) matavimus specialiai nesutiko su sklypo ribomis, dėl to užsitęsė geodezinių (kadastrinių) matavimų atlikimas (pradinio ieškinio 5, 6 punktai). Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas nurodė ir tą priežastį, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl Covid pandemijos, taikytų apribojimų, esą neskubino A. B. sudaryti sutartį dėl jo amžiaus (priklausė rizikos grupei); be to, esą nebuvo skubos sudaryti notarinę sutartį, nes abi šalys gavo tai, ko norėjo – A. B. pinigus už mišką, o ieškovė – medieną. Taigi ieškovė neįrodė ir neįrodinėjo preliminariosios sutarties šalies A. B. nepagrįsto atsisakymo ar vengimo sudaryti pagrindinę sutartį.

Teismo vertinimu, ginčo Žemės sklypo kadastrinių matavimų atlikimas taip pat nebuvo kliūtis sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį, juo labiau, kad Žemės sklypo kadastrinių matavimų byla buvo tinkamai parengta, pateikta tikrinti VĮ Registrų centrui ir galėjo būti įregistruota Nekilnojamojo turto registre iki Preliminariojoje sutartyje nustatyto termino pabaigos (2020-12-31).

Ieškovė teigė, kad būtent atsakovė nepagrįstai atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį, tačiau šis ieškovės argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Kaip minėta, jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą nesudaro pagrindinės sutarties, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia (CK 6.165 straipsnio 5 dalis), t. y. šalys neturi teisės reikalauti priverstinio sutarties įvykdymo natūra. Šiuo atveju, Preliminariosios sutarties šalims iki 2020-12-31 nesudarius pagrindinės Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties ir nesant duomenų, kad šis terminas buvo pratęstas, prievolė sudaryti pagrindinę sutartį pasibaigė, todėl atsakovė nepaveldėjo A. B. prievolės pagal Preliminariąją sutartį, t. y. minėta sutartis atsakovės neįpareigoja.

Nenustačius vienos iš būtinųjų sąlygų – kaltės (CK 6.248 straipsnis), civilinės atsakomybės taikymas A. B. ir S. P. B. bei atsakovės (kaip jų įpėdinės) atžvilgiu negalimas, taigi nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimo dėl netesybų (baudos) priteisimo.

Dėl ieškovės reikalavimo priteisti sumokėtą avansą (daikto kainą) pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų reiškusi pretenzijas Žemės sklypo pardavėjams dėl pagrindinės sutarties nesudarymo; ieškovė nesikreipė į A. B. ir/ar S. P. B. su reikalavimu grąžinti už Žemės sklypą sumokėtus 10000 Eur pagal Preliminariąją sutartį, kol šie buvo gyvi. Be to, bylos duomenys leidžia daryti pagrįstai tikėtiną išvadą, kad abi Preliminariosios sutarties šalys, gavusios tai, ko norėjo – A. B. visą Žemės sklypo kainą, o ieškovė – medieną, nebebuvo suinteresuotos pagrindinės sutarties sudarymu, juo labiau atsiradus ir objektyviai kliūčiai – gretimo sklypo savininkui T. S. išreiškus pageidavimą ir sutikimą pasinaudoti įstatymu įtvirtinta pirmumo teise įsigyti ginčo Žemės sklypą. Bylos nagrinėjimo metu ieškovės atstovas pripažino faktą, kad naudą iš miško kirtimo ginčo Žemės sklype gavo būtent ieškovė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso, toliau ir – CPK, 187 straipsnis), todėl, tenkinant ieškovės reikalavimą dėl sumokėto avanso (daikto kainos) priteisimo, ieškovė nepagrįstai praturtėtų (CK 6.242 straipsnio 1 dalis).

Įvertinus išdėstytas aplinkybes, ieškovės reikalavimas dėl sumokėto avanso priteisimo taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl ieškinio senaties termino reikalavimui dėl žalos atlyginimo

Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja kita šalis (CK 1.126 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju ieškovė prašo atmesti priešieškinį kaip nepagrįstą ir neįrodytą bei tuo pagrindu, kad priešieškinis pateiktas praleidus CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Ieškovė nurodė pripažįstanti faktą, jog atsakovės senelio A. B. miške kirtimo darbai pradėti 2020 m. rugpjūčio mėnesį, todėl atsakovei laikant, kad miško kirtimo faktas sąlygojo žalos atsiradimą, priešieškinio reikalavimo dėl žalos atlyginimo senaties termino pradžia skaičiuojama nuo 2020 m. rugpjūčio mėn. ir priešieškinio padavimo dieną (2023-10-02) jau buvo suėjęs ieškinio senaties terminas.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatytą reglamentavimą ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nustatyti, ar ieškinio senaties terminas yra praleistas, įmanoma tik nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011; 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015; 2017 m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328-219/2017 ir kt.).

Atsakovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad apie iškirstą mišką sužinojo po to, kai, gavusi ieškovės atstovės advokato padėjėjos R. V. 2023-02-02 pretenziją, nuvyko į vietą, iki tol teigia nežinojusi. Pačios ieškovės pozicija dėl miško kirtimo darbų nebuvo nuosekli, nors ši aplinkybė ieškovei turėjo būti geriausiai žinoma: 2023-11-29 rašytiniuose paaiškinimuose ieškovė nurodė, kad ginčo Žemės sklype kirtimai buvo vykdomi 2020 m. pabaigoje – lapkričio-gruodžio mėn., vėliau ieškovė nurodė, kad miško kirtimo darbai pradėti 2020 m. rugpjūčio mėn. Įvertinus bylos duomenis, liudytojų T. S., V. B. parodymus, darytina išvada, kad pasiruošimas miško kirtimui ir pats kirtimas vyko laikotarpiu nuo 2020 m. rugpjūčio iki spalio mėnesio, tiksli data nenustatyta. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, įvertinus atsakovės nurodytą sužinojimo apie miško kirtimus momentą, teismas sprendžia, kad atsakovė nėra praleidusi ieškinio senaties termino priešieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti.

Dėl žalos atlyginimo

Atsakovė priešieškiniu prašo priteisti jai solidariai iš trečiojo asmens (atsakovo pagal priešieškinį) A. B. ir ieškovės 15048,11 Eur turtinės žalos atlyginimą dėl iškirsto miško ginčo Žemės sklype ir 665,50 Eur žalos nustatymo išlaidų, iš viso 15713,61 Eur.

Byloje taip pat buvo keliamas klausimas, ar atsakovė yra tinkamas subjektas pareikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Minėta, kad, palikėjui mirus, jo turtinės teisės ir pareigos ne pasibaigia, bet įvyksta universalus jo turtinių teisių ir pareigų bei kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams (CK 5.1 straipsnio 1, 2 dalys), todėl, teismo vertinimu, atsakovė, kaip A. B. ir S. P. B. įpėdinė, turi teisę reikšti reikalavimą dėl paveldėtam turtui galimai padarytos žalos atlyginimo (CPK 5 straipsnis).

Atsakovė teigia, kad nagrinėjamu atveju yra visos ieškovės ir trečiojo asmens deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos, su kuo ieškovė ir trečiasis asmuo nesutinka.

CK 6.245 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 straipsnio 4 dalis).

Deliktinė atsakomybė kyla tik tuomet, kai nustatomos visos deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta atsakomybė be kaltės. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2010; 2019-06-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1089-701/2019, 33 punktas).

Atsakovė reikalavimus ieškovei ir trečiajam asmeniui grindžia aplinkybėmis, jog ieškovė ir jos įgaliotas atstovas A. B. atliko neteisėtus veiksmus – žinodami apie 2020-07-31 Nacionalinės žemės tarnybos pažymą dėl miškų ūkio paskirties žemės sklypo pardavimo pirmumo teisę turinčiam jį pirkti asmeniui, ir kad tai gali būti kliūtis pagrindinės sutarties sudarymui, organizavo ir vykdė miško kirtimą; A. B., kaip A. B. paskirtas įgaliotas asmuo, ne tik kad nesustabdė neteisėtų kirtimo veiksmų, o ir perdavė ieškovei leidimą kirsti mišką, o ieškovė atliko aktyvius neteisėtus veiksmus – kirto mišką.

Pažymėtina, kad neteisėti veiksmai yra objektyvioji teisinės atsakomybės atsiradimo sąlyga. Kasacinio teismo praktikoje neteisėtumas bendriausia prasme aiškinamas kaip asmens elgesio neatitiktis teisei. Juo laikomas ne tik konkretaus įstatymuose ar sutartyje nustatyto įpareigojimo nevykdymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Civilinės atsakomybės teisiniame santykyje kiekvieno asmens elgesys vertinamas atitikties nurodytiems standartams aspektu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-11-09 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-507-611/2016 29 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Nagrinėjamu atveju ieškovės ir trečiojo asmens, kuris veikė tiek kaip A. B. ir S. P. B. įgaliotinis, tiek ir kaip ieškovės atstovas, veiksmai kelia abejonių dėl jų atitikties atidaus, rūpestingo, sąžiningo asmens elgesio standartui. A. B. pagal jam išduotą įgaliojimą galėjo gauti leidimus medienos kirtimui, visgi įgaliojime nėra nurodyta, kad jis turi teisę kirsti mišką, parduoti iškirstą medieną ar pavesti šiuos veiksmus atlikti ieškovei; ginčo Preliminarioje sutartyje taip pat nėra nurodyta, kad ieškovė ar už miško valdymą paskirtas įgaliotas asmuo A. B. turi teisę kirsti mišką, parduoti medieną. Kita vertus, tiek leidimas miško kirtimui gautas, tiek miško kirtimo darbai atlikti galiojant tarp A. B. ir ieškovės sudarytai ginčo Preliminariajai sutarčiai, ieškovei sumokėjus A. B. visą kainą už ketintą pirkti ginčo Žemės sklypą, tuo metu, kai Žemės sklypas priklausė A. B. (ir jo sutuoktinei). Byloje nėra jokių duomenų, kad A. B. iki pat savo mirties būtų reiškęs kokias nors pretenzijas ieškovei ar trečiajam asmeniui dėl miško kirtimo, neperduoto leidimo ar miškotvarkos projekto. Nors atsakovė teigia, kad senelis A. B. nieko nežinojo apie kirtimus, tačiau šio savo teiginio neįrodė. Ta aplinkybė, kad A. B. buvo girininkas, kaip tik leidžia daryti išvadą, kad ir pats A. B. turėjo žinoti ir suprasti apie Miškų įstatymo 4¹ straipsnyje numatytą pirmumo teisę įsigyti privačią miškų ūkio paskirties žemę gretimo sklypo savininkui. Liudytojas T. S. parodė, kad jis nupirko aplinkinius sklypus, pats susisiekė su A. B. ir informavo jį apie ketinimą pirkti ir jo sklypą; kol laukė atsakymo iš Nacionalinės žemės tarnybos, A. B. paskambino jam ir pasakė, kad pinigai jau jo (A. B.) kišenėje; be to, liudytojas parodė, kad pats A. B. buvo iškirtęs gal apie trečdalį miško ginčo Žemės sklype. Šios aplinkybės leidžia daryti pagrįstai tikėtiną išvadą, kad ir pats A. B. suprato apie galimą objektyvią kliūtį dėl pagrindinės ginčo Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties su ieškove (ne)sudarymo ir jį galimai tenkino faktinė situacija, t. y. jis gavo visą sutartą Žemės sklypo kainą bei leido ieškovei iškirsti mišką jam priklausančiame ginčo Žemės sklype, tokiu būdu nelaikė, kad jam (jo turtui) padaryta žala, o ieškovės ar trečiojo asmens veiksmai neteisėti. Iš esmės apie buvusį tokį susitarimą ir nurodė ieškovė bei trečiasis asmuo.

Taigi, nors ieškovės ir trečiojo asmens veiksmai kelia tam tikrų abejonių dėl jų atitikties atidaus, rūpestingo, sąžiningo asmens elgesio standartui, visgi teismas sprendžia, kad nėra pakankamo pagrindo šiuos veiksmus vertinti kaip neteisėtus deliktinės atsakomybės prasme. Darytina išvada, kad atsakovė neįrodė ieškovės ir trečiojo asmens A. B. neteisėtų veiksmų, kaip būtinosios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos (CPK 178 straipsnis).

Minėta, kad, kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma. Šiuo atveju atsakovei neįrodžius ieškovės ir trečiojo asmens neteisėtų veiksmų, dėl kitų ieškovės ir trečiojo asmens (atsakovo pagal priešieškinį) civilinės atsakomybės sąlygų teismas nepasisako, nes tokių aplinkybių tyrimas neturi reikšmės bylos baigčiai. Be to, pažymėtina ir tai, kad, įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, pagrindas spręsti dėl atsakovės paveldėtam turtui galimai padarytos žalos būtų tik tokiu atveju, jei teismas būtų tenkinęs ieškovės reikalavimą dėl sumokėto avanso (daikto kainos) priteisimo; priešingu atveju, visiškas ar dalinis priešieškinio reikalavimo tenkinimas reikštų atsakovės nepagrįstą praturtėjimą (CK 6.242 straipsnio 1 dalis).

Tiek ieškinio, tiek priešieškinio reikalavimai dėl procesinių palūkanų priteisimo yra išvestiniai, todėl atmetus alternatyvius ieškinio reikalavimus, priešieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nėra pagrindo spręsti dėl procesinių palūkanų priteisimo, todėl šie šalių reikalavimai taip pat atmestini.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad tiek patikslintas ieškinys, tiek priešieškinis yra nepagrįsti, neįrodyti, todėl atmestini (CPK 178, 185 straipsniai).

Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010), todėl dėl kitų šalių, trečiojo asmens procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu nurodytų argumentų plačiau nepasisakytina, kadangi jie nėra teisiškai reikšmingi teisingam šios bylos išsprendimui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus tiek patikslintą ieškinį, tiek priešieškinį, šalims jų turėtos bylinėjimosi išlaidos vienai iš kitos nepriteistinos (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 93 straipsnio 1 dalis). Trečiasis asmuo (atsakovas pagal priešieškinį) duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl dėl jų priteisimo nespręstina.

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, sudaro 42,65 Eur. Ši suma priteistina valstybei iš ieškovės ir atsakovės lygiomis dalimis (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 265, 268, 270, 279, 307 straipsniais, teismas

nusprendžia:

patikslintą ieškinį ir priešieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės UAB „Baltic Forest Group“ 21,32 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei, sumokant šią sumą į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, nurodant įmokos kodą 5662.

Priteisti iš atsakovės A. B. 21,32 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei, sumokant šią sumą į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, nurodant įmokos kodą 5662.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.