Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Evus LT“ atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. gruodžio 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Evus LT“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Teismo vertinimu, pareiškėjas iš esmės nenurodė teisiškai pagrįstų aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kad nesiėmus prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala bei teismo sprendimo įvykdymas taps neįmanomu ar apsunkintu. Pareiškėjas iš esmės nepateikė nei vieno argumento (teiginio), kuris pagrįstų pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymą.

Teismas akcentavo, kad aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę, nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, jog šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą. Teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl prašymą atmetė.

III.

Teismo vertinimu, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, nepateikė argumentų, pagrindžiančių prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės būtinumą. Pareiškėjas teigia, kad negalėjo pateikti įrodymų, nes jie buvo gauti po skundo teismui pateikimo, todėl teikia juos su atskiruoju skundu. Teikiami įrodymai patvirtina, jog pareiškėjui gali būti padaryta sunkiai atitaisoma didelė žala.

Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 25 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad skundo padavimas nesustabdo privalomojo nurodymo vykdymo.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas atskirajame skunde nenurodo neigiamų padarinių, reikšmingų sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Pareiškėjas nėra pateikęs jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kad dėl Privalomojo nurodymo galiojimo iš esmės pablogėtų pareiškėjo finansinė padėtis, sutriktų ūkinė veikla ar kiltų kitokia grėsmė būsimam teismo sprendimui įvykdyti. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog asmens siekis ateityje išvengti galimų teisinių ginčų lemiamos reikšmės, taikant reikalavimo užtikrinimo priemones, paprastai neturi.

Atsakovo vertinimu, teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirojo skundo objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. sustabdyti Privalomojo nurodymo ir 2024 m. gruodžio 9 d. sprendimo Nr. SPR1-2663 galiojimą iki bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas šioje administracinėje byloje.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog pagal ABTĮ 70 straipsnio, nustatančio sąlygas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje yra išvardytos taikytinos reikalavimo užtikrinimo priemonės, tarp jų – ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas (3 p.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja (šia teise) piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012, 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013).

Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858?602/2010, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016). Pabrėžtina ir tai, kad asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, jog neatidėliotinas administracinio sprendimo įvykdymas gali nepataisomai paveikti jo interesus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-735/2014, 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-60-525/2019).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Privalomojo nurodymo ir 2024 m. gruodžio 9 d. sprendimo Nr. SPR1-2663 galiojimą, todėl turėjo nurodyti argumentus, dėl kurių tokios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas yra būtinas, ir pateikti tai pagrindžiančius įrodymus.

Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjas grindžia tuo, kad pareiškėjui daroma žala, kuri gali būti ir neatitaisoma. Teigia, jog Bendrovė ne kartą kreipėsi į Departamentą su prašymu nustatyti, kam priklauso statybinės atliekos, esančios (duomenys neskelbtini), tačiau vietoj to, kad nustatytų asmenį, kuris paliko statybines atliekas, Bendrovė buvo apkaltinta administracinio nusižengimo padarymu. Toks atsakovo elgesys prieštarauja teisingumo principui. Pareiškėjo duomenimis, anksčiau (duomenys neskelbtini) stovėjo statinys, kuris buvo nugriautas ir galbūt to nugriauto pastato gelžbetoniniai blokai, šiferis ir kitos atliekos galėjo būti sukrautos pareiškėjui priklausančioje sklypo dalyje.

Nustatyta, kad Bendrovei Privalomuoju nurodymu nurodyta žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), esančias atliekas perduoti tokias atliekas turinčiam teisę tvarkyti atliekų tvarkytojui ir pateikti Departamento Vilniaus valdybos Vilniaus aplinkos apsaugos skyriui tai patvirtinančius dokumentus. Privalomąjį nurodymą įvykdyti per 30 kalendorinių dienų nuo įteikimo.

Pareiškėjas su prašymu kreipėsi į Departamentą, kuris 2024 m. gruodžio 3 d. Pateikė atsakymą Nr. AD5-26359.

Departamento Vilniaus valdybos Vilniaus aplinkos apsaugos skyrius 2024 m. gruodžio 9 d. sprendimu Nr. SPR1-2663, atsižvelgdamas į duotą Privalomąjį nurodymą, nusprendė patikrinti Bendrovę, patikrinimą pradėti 2024 m. gruodžio 10 d.

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, ginčo esmę, pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį ir jo tiek skunde, tiek atskirajame skunde nurodytus argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad pareiškėjas nepagrindė būtinosios sąlygos prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonei (sustabdyti privalomojo nurodymo ir 2024 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Nr. SPR1-2663 vykdymą) taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo pateikti duomenys, kaip pagrįstai skundžiamoje nutartyje nurodė ir pirmosios instancijos teismas, nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjas nenurodė ir įrodymais nepagrindė, kad, laikinai nesustabdžius Privalomojo nurodymo ir 2024 m. gruodžio 9 d. sprendimo Nr. SPR1-2663 vykdymo, jis patirs konkrečią žalą, kuri nagrinėjamo individualaus atvejo kontekste turėtų būti vertinama kaip didelė, taip pat neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma (pvz., pareiškėjui galinti kilti didelė žala tuo atveju, jeigu jis įvykdys Privalomąjį nurodymą ir jeigu, išnagrinėjus šią administracinę bylą, bus priimtas jam palankus teismo sprendimas, negalėtų būti atlyginta, pasinaudojant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str. įtvirtintu viešosios atsakomybės institutu).

Pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimas sprendžiamas individualiai, t. y. įvertinus nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią konkrečią situaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-798-438/2017; kt.), nes reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, kuriuo remiantis, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-111-463/2024; kt.).

Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo skunde nurodyti argumentai nepagrindžia, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės šiuo atveju galėtų būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas. Pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Pirmosios instancijos teismas tikrinamoje nutartyje tinkamai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje laikomasi pozicijos, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017, 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-117-438/2020).

Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju neįrodyta viena iš kumuliatyvių sąlygų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Ši aplinkybė yra pakankamas ir savarankiškas pagrindas netenkinti pareiškėjo prašymo.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl teisėtai ir pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o tikrinama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Evus LT“ atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. gruodžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.