- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-12-18
- Bylos Nr.
- e2A-1378-730/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-25-3-00017-2020-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas
- Teisėjai
- Erinija Kazlauskienė (pirm.), Jolanta Gailevičienė, Danutė Žvinklytė
- Pareiškėjas
- P. B.
- Suinteresuotas asmuo
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, G. P. P., E. Ž., L. B., V. B., S. G., T. J., D. K., V. D., G. V., S. V., A. K., J. B., J. Ž., B. G. J., D. G.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Gailevičienės, Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danutės Žvinklytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto P. B. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo P. B. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir terminų atnaujinimo, suinteresuoti asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, G. P. P., E. Ž., L. B., V. B., S. G., T. J., D. K., V. D., G. V., S. V., L. B., A. K., J. B., J. Ž., B. G. J., D. G..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas patikslintu pareiškimu prašo atnaujinti terminą kreiptis su prašymu atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kurį iki nacionalizacijos valdė J. T.; nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo močiutė J. T., D. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 4,00 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Juridinio fakto nustatymo tikslas yra atkurti nuosavybės teises į T. J. turėtą žemę. Nurodo, kad yra palikėjos J. T., D. anūkas. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kretingos skyrius (toliau - NŽT), atsakydamas į 2014 m. gruodžio 12 d. prašymą, jį informavo, kad prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusios žemės savininkės J. T. D. iki nacionalizacijos išlikusį turtą (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1991 m. spalio 21 d. pateikė B. A. A., kuri yra mirusi. Atkūrimo byloje nėra pateiktos jokios archyvinės medžiagos ar archyvinio dokumento, kad buvusi žemės savininkė J. T. D. nacionalizacijos metu (duomenys neskelbtini) rajone nuosavybės teise valdė nekilnojamąjį turtą, todėl nesant juridinio pagrindo atkurti nuosavybės teises (duomenys neskelbtini) rajone, nuosavybės teisių atkūrimas nebuvo pradėtas. Giminystės ryšį įrodantys dokumentai su buvusiu žemės savininku pateikti, bet nėra dokumentų, įrodančių žemės valdymą. Taip pat informavo, kad pagal gautą iš Lietuvos Centrinio Valstybės archyvo 1998 m. gruodžio 21 d. archyvo pažymėjimą Nr. T-443 5-J ir Klaipėdos valstybinio archyvo 1993 m. kovo 24 d. atsakymą Nr. 44-B, nustatyta, kad žinių apie T. J. A. kaime turėtą žemę ir žemės įsigijimą iš D. J. nepilnai išlikusiuose archyvo dokumentuose nerasta. Terminai dėl kreipimosi dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pateikimo praleisti dėl pateisinamų priežasčių. Jis dėl savo teisinio neišprusimo buvo įsitikinęs, kad po tetos A. B. kreipimosi (1991 m. spalio 21 d.) dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jis yra pilnateisis proceso dalyvis, atkuriant nuosavybės teises. Pats 1999 m. vasario 23 d. asmeniškai kreipėsi į v rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos žemėtvarkos skyrių su prašymu sugrąžinti J. T. žemę. Ne kartą žodžiu bendravo šiuo klausimu su žemėtvarkos skyriaus darbuotojais ir buvo įsitikinęs, kad vyksta procesas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Buvo patyręs didelį stresą dėl jo gyvenamajame būste 2013 m. balandžio 5 d. kilusio gaisro, kurio metu išdegė namo patalpos, baldai, buitinė technika, namų apyvokos, bei sudegė ir visi turimi dokumentai, susiję su nuosavybės teisių atkūrimu. Prašo šias priežastis pripažinti svarbiomis.
Atsiliepimas
2. Suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovai Kretingos skyrius (toliau – NŽT) pateikė atsiliepimą, kuriame prašė pareiškėjo pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo ir terminų atnaujinimo atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjo nurodytos terminų pateikti prašymus praleidimo priežastys laikytinos subjektyviomis, priklausiusiomis nuo jo valios. Teigia, kad 2014 m. gruodžio 16 d. raštu informavo pareiškėją, kad pagal iš Lietuvos Centrinio Valstybės archyvo ir Klaipėdos valstybinio archyvo gautus duomenis, žinių apie T. J. A. kaime turėtą žemę ir žemės įsigijimą iš D. J. nepilnai išlikusiuose archyvo dokumentuos nėra. Minėtame rašte taip pat nurodė, kad pareiškėjas yra praleidęs įstatymo numatytus terminus ir norint atnaujinti terminus ir nusistatyti juridinį faktą, kad J. T. iki nacionalizacijos valdė žemę (duomenys neskelbtini) kaime, pasiūlė kreiptis į teismą. Pareiškėjas 2014 m., 2015 m. nesikreipė į teismą dėl terminų atnaujinimo ir juridinio fakto nustatymo, o kreipėsi tik 2020 metais. Pareiškėjas nepagrindžia kokios priežastys trukdė jam kreiptis į teismą dėl nuosavybės teisių atkūrimo įstatyme nurodytais terminais. Analogišku klausimu pareiškėjas kreipėsi ir 2019 m., ir 2019 m. gegužės 9 d. raštu informavo, kad pilietybės ir giminystės ryšį įrodantys dokumentai su žemės savininke J. T. D., institucijai, vykdančiai nuosavybės teisių atkūrimą, pilnai nepateikti. Pareiškėjas informuotas, kad atkūrimo byloje nėra pateiktos jokios archyvinės medžiagos ar archyvinio dokumento, kad buvusi žemės savininkė J. T. D. nacionalizacijos metu (duomenys neskelbtini) rajone nuosavybės teise valdė nekilnojamąjį turtą, todėl nuosavybės teisių atkūrimas nebuvo pradėtas.
3. Suinteresuotas asmuo D. K. atsiliepime su patikslinto pareiškimo reikalavimais sutiko, prašė tenkinti pareiškimą visa apimtimi. Nurodė, kad T. J. D. yra jos tėvo J. J., mirusio (duomenys neskelbtini) mama ir jos močiutė, o T. J. yra jos brolis. Prašė nagrinėti bylą jai teismo posėdyje nedalyvaujant.
4. Suinteresuotas asmuo S. V. atsiliepime su patikslinto pareiškimo reikalavimais sutiko, prašė pareiškimą tenkinti. Nurodė, kad T. J. D. yra jo motinos B. J.-V., mirusios (duomenys neskelbtini) motina ir jo močiutė. Prašė nagrinėti bylą jam teismo posėdyje nedalyvaujant.
5. Suinteresuoti asmenys J. Ž. ir B. G. J. atsiliepimuose su patikslinto pareiškimo reikalavimais sutiko. Nurodė, kad atsisako nuosavybės teisių į močiutės T. D. nekilnojamąjį turtą.
6. Suinteresuoti asmenys A. K., J. B., L. B., S. G., D. G., G. V. atsiliepimuose patikslinto pareiškimo reikalavimams neprieštaravo, nurodė, kad nepretenduoja į jokį T. J., D., turtą (žemę). Prašė nagrinėti bylą jiems teismo posėdyje nedalyvaujant.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
7. Plungės apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 8 d. sprendimu nusprendė pareiškimą atmesti. Pagrindiniai sprendimo argumentai:
7.1. Pirmosios instancijos teismas dėl praleisto termino atnaujinimo nurodė, kad pareiškėjas prašo atnaujinti terminą žemės atkūrimo procedūroms iš esmės motyvuodamas teisiniu neišsprūsimu, 2013 metais gyvenamajame būste įvykusiu gaisru ir sumušimu. Teismas įvertinęs pareiškėjo argumentus, byloje esančius rašytinius įrodymus, nustatė, pareiškėjas klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo sprendė tik epizodiškai, laikotarpyje nuo 2004 m. sausio 1 d., kai baigėsi nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo terminas iki 2019 m. gegužės 24 d., tai yra beveik 15 metų veiksmų nesiėmė, nenustatyta objektyvių ir ilgalaikių kliūčių, kad realizuoti teises į nuosavybės teisių atkūrimą. Atsižvelgiant į tai, konstatavo, kad pareiškėjo elgesys nebuvo rūpestingas, 15 metų laikotarpis negali būti pateisinamas, todėl nusprendė prašymo dėl termino atnaujinimo netenkinti.
7.2. Pirmosios instancijos teismas dėl juridinio fakto nustatymo nurodė, kad juridinę reikšmę turinčius faktus teismas nustato tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Teismas ištyręs rašytinius įrodymu nustatė, kad duomenų, jog J. T. D. nacionalizacijos metu (duomenys neskelbtini) rajone nuosavybės teise valdė nekilnojamąjį turtą, nėra. Pažymėjo, kad nustatant žemės valdymo nuosavybės teise faktą, būtina nustatyti, kas buvo žemės savininkas žemės nacionalizavimo metu, tokių įrodymų byloje nėra, o pareiškėjas aplinkybes įrodinėja tik paaiškinimais ir liudytojų parodymais. Teismas padarė išvadą, kad nėra galimybės nustatyti, kas iš tiesų buvo šios žemės savininkas jos nacionalizavimo metu, todėl nepakanka duomenų nustatyti pareiškėjo prašomą juridinę reikšmę turintį faktą, jog iš tiesų T. J. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 4 ha žemės plotą.
III. Apeliacinio skundo argumentai
8. Apeliaciniu skundu apeliantas (pareiškėjas) P. B. prašo Plungės apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 8 d. sprendimą panaikinti ir klausimą spręsti iš esmės – pareiškėjo prašymą tenkinti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
8.1. Apeliantas dėl praleisto termino atnaujinimo nurodo, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas senaties praleidimo terminus neatsižvelgė į kriterijus, kaip pareiškėjo amžius, išsilavinimas, profesinė veikla, bei kitos aplinkybes. Nurodo, kad teismo išvada jog apeliantas buvo nerūpestingas nepagrįsta, kadangi ne kartą kreipėsi į nuosavybės teises atkuriančias institucijas, teikė prašymą dėl nuosavybės teisių į T. J. turėtos žemės nuosavybės teisių atkūrimo, nuolat domėjosi nuosavybės teisių atkūrimo bylos eiga. Nurodo, kad aplinkybę, jog turi kreiptis į teismą sužinojo tik 2014 m. gruodžio 16 d. gavus informaciją iš Nacionalinės žemės tarnybos, o pati nuosavybės teises atkurianti institucija, žinodama apie apelianto ir kitų pretendentų neišnagrinėtus prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, daro kliūtis juos išnagrinėti ir priimti teigiamus sprendimus.
8.2. Apeliantas dėl juridinio fakto nustatymo nurodo, kad teismas be motyvų atmetė liudytojų parodymus, įrodomosios jų vertės tinkamai nenustatė ir neįvertino. Teigia, kad liudytojų parodymai patvirtinta tiek iki nacionalizacijos turėto žemės sklypo buvimo vietą, žemės plotą, įgijimo pagrindą, iš kur žemė buvo įgyta. Jokie įrodymai byloje prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto nepaneigia. Pažymi, kad II Pasaulinio karo metu 1941 m. birželio 26 d. vykusio (duomenys neskelbtini) miesto bombardavimo metu kilo gaisras, sunaikinęs visą centrinę (duomenys neskelbtini) dalį, kartu sudegė faktiškai visi (duomenys neskelbtini) apskrities notarų, metrikacijos bei hipotekos archyvai bei juose buvę nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai. Taigi, dokumentaliai patvirtinti T. J. nuosavybės teises nėra jokios galimybės, tai galima padaryti tik liudytojų parodymais, kas ir buvo padaryta šioje byloje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas netenkinamas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
10. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
Dėl praleisto termino atnaujinimo
11. Apeliantas dėl praleisto termino atnaujinimo nurodo, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas spręsdamas klausimą dėl termino atnaujinimo neatsižvelgė į kriterijus, kaip apelianto amžius, išsilavinimas, profesinė veikla. Nurodo, kad teismo išvada jog apeliantas buvo nerūpestingas nepagrįsta, kadangi ėmėsi veiksmų nuosavybės teisės atkūrimui. Nurodo, kad aplinkybę, jog turi kreiptis į teismą sužinojo tik 2014 m. gruodžio 16 d. gavus informaciją iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, o pati nuosavybės teises atkurianti institucija, žinodama apie apelianto ir kitų pretendentų neišnagrinėtus prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, daro kliūtis juos išnagrinėti ir priimti teigiamus sprendimus.
12. Atsižvelgiant į apelianto nurodomus argumentus (nutarties 11 punktas) daroma išvada, kad byloje keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes, taikė Atkūrimo įstatymo nuostatas, spręsdamas klausimą dėl praleisto termino atnaujinimo.
13. Spręsdamas dėl praleisto įstatyme nustatyto termino dokumentams, reikšmingiems nuosavybės teisių atkūrimui, atnaujinimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi imperatyviomis Atkūrimo įstatymo nuostatomis. Įstatymų leidėjas nustatė galutinius prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus: prašymus atkurti nuosavybės teises buvo galima paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis), o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis). Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytus prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminus dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujintas.
14. Teismų praktikoje nurodoma, kad praleistų įstatymuose nustatytų terminų atnaujinimas galimas tais atvejais, kai nustatoma, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, tai yra termino, per kurį asmuo, siekiantis konkrečios teisės įgyvendinimo, turėjo atlikti atitinkamus procedūrinius veiksmus, eigos metu egzistavo aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą atlikti atitinkamus procedūrinius veiksmus, ir šios aplinkybės nepriklausė nuo asmens valios. Tokios aplinkybės kiekvienu atveju yra skirtingos, jų vertinimas ir atitinkamai pripažinimas svarbiomis ar nesvarbiomis priklauso nuo konkrečios bylos faktinių aplinkybių, nuo prašymą atnaujinti praleistą terminą teikiančių asmenų individualių savybių ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-510/2006).
15. Apeliantas į Kretingos rajono Darbėnų seniūnijos žemėtvarkos skyrių su prašymu dėl nuosavybės teisių į išlikusį T. J. nekilnojamąjį turtą – žemę (duomenys neskelbtini) atkūrimo pirmą kartą kreipėsi 1999 m. vasario 23 d.. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pripažįsta, kad prašymas buvo pateiktas laiku, tačiau nuosavybės teises įrodantys dokumentai iki 2003 m. gruodžio 31 d. nebuvo pateikti. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. gruodžio 16 d. rašte taip pat nurodė, kad apeliantas yra praleidęs įstatymo numatytus terminus ir norint juos atnaujinti bei nusistatyti juridinį faktą, siūlo apeliantui kreiptis į teismą.
16. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad kai baigėsi nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo terminas ((2004 m. sausio 1 d. (nutarties 13 punktas)), apeliantas ilgą laiko tarpą aktyvių veiksmų dėl nuosavybės teisės atkūrimo nesiėmė iki 2019 m. gegužės 24 d., kai apeliantas kreipėsi į valstybės garantuojamą teisinės pagalbos tarnybą dėl teisinės pagalbos pareiškimo parengimui. Nors apeliantas nurodo, kad buvo aktyvus ir nuolatos domėjosi atkūrimo procesu, tačiau šios aplinkybės jokie rašytiniai įrodymai nepatvirtina, o ir be to, paneigia ir apelianto nurodomus argumentus, jog jam atkūrimo procedūros galėjo būti nesuprantamos. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas apelianto išdėstytų teiginių pagrįstumą, atliko išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, tai yra nustatė dokumentų atkūrimui nustatytą termino pabaigos momentą, įvertino apelianto argumentus, tai yra ar jie patvirtina egzistuojant teisinį ir faktinį pagrindus atnaujinti terminus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų motyvais, jog byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad apeliantui buvo kokių nors objektyvių kliūčių pasirūpinti nuosavybės teisių atkūrimu į jo senelės galimai iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės sklypą.
17. Apeliantas teikdamas apeliacinį skundą nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių jis negalėjo daugiau kaip 15 metų imtis veiksmų dėl nuosavybės teisės atkūrimo. Nors apeliantas nurodo, kad teismas turėjo įvertinti apelianto amžių, išsilavinimą, profesinę veiklą, tačiau pažymėtina, kad apeliantas atkūrimo laikotarpiu būdamas darbingo amžiaus, turėjo pakankamai laiko, tai yra beveik 15 metų, imtis veiksmų dėl nuosavybės teisės atkūrimo, o ir be to, apelianto veiksmai kreipiantis dėl nuosavybės teisės atkūrimo 1999 m. vasario 23 d., leidžia daryti daugiau tikėtiną išvadą, kad apeliantui žemės atkūrimo procedūros turėjo būti žinomos. Pažymėtina ir tai, kad apeliantas nurodo, jog nuosavybės teises atkurianti institucija sudarė kliūtis išnagrinėti prašymus ir priimti teigiamus sprendimus, tačiau teismo vertinimu, šie apelianto argumentai nėra pagrįsti objektyviais duomenimis ir priešingai – kaip matyti, būtent Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos išaiškino apeliantui teisę kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo ir šiuo atveju apelianto pasyvus elgesys nulėmė poreikį kreiptis į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo.
18. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta (nutarties 15-17 punktai), į tai, kad teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (nutarties 14 punktas), leidžia daryti pakankamą išvadą, kad nagrinėjamu atveju apeliantas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių dėl termino atnaujinimo, pareiškime nurodytos aplinkybės dėl 2013 metais namuose kilusio gaisro, sumušimo 2012 m. kovo 11 d., nelaikytinos pakankamai objektyvios atnaujinti 15 metų praleistą terminą dokumentams pateikti.
19. Visos šios aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone, leido pirmosios instancijos teismui, inter alia pasiremiant jo sprendime nurodyta kasacinio teismo praktika dėl įstatymo nustatyto praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo, terminų praleidimo priežasčių vertinimo, daryti teisėtą ir pagrįstą išvadą, jog apeliantas nenurodė ir neįrodė egzistavus kokias nors objektyvias priežastis, dėl kurių iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino nebuvo pateikti reikalingi dokumentai, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas, vertintinas kaip pagrįstas ir teisingas, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl praleisto termino atnaujinimo atmetami, kaip nepagrįsti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl juridinio fakto nustatymo
20. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas be motyvų atmetė liudytojų parodymus, įrodomosios jų vertės tinkamai nenustatė ir neįvertino. Teigia, kad liudytojų parodymai patvirtinta tiek iki nacionalizacijos turėto žemės sklypo buvimo vietą, žemės plotą, įgijimo pagrindą. Nurodo, kad dėl visuotinai žinomo gaisro (duomenys neskelbtini) nėra išlikusių dokumentų, todėl dokumentaliai patvirtinti T. J. nuosavybės teises nėra jokios galimybės, tai galima padaryti tik liudytojų parodymais.
21. Apeliacinės instancijos teismas ištyręs rašytinius įrodymus nustatė, kad pagal Lietuvos Centrinio Valstybės archyvo 1998 m. gruodžio 21 d. Archyvo pažymėjimą Nr. T-4435-J ir Klaipėdos valstybinio archyvo 1993 m. kovo 24 d. atsakymą Nr. 44-B žinių apie T. J. A. kaime turėtą žemę ir žemės įsigijimą iš D. J. nepilnai išlikusiuose archyvo dokumentuos nėra, (duomenys neskelbtini) apskrities notarų ir hipotekos įstaigos dokumentai archyvui saugoti neperduoti. Byloje duomenų, kad J. T. D. nacionalizacijos metu (duomenys neskelbtini) rajone nuosavybės teise valdė nekilnojamąjį turtą, nėra.
22. Teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniame procese teismas savo išvadas daro vadovaudamasis įrodymų tikėtinumo taisykle, kurios esmę sudaro laisvo įrodymų vertinimo principas: teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo konkrečiose bylose yra ne kartą pabrėžta, kad teismas vertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu teismo posėdyje, vadovaudamasis įstatymu. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008; 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001).
23. Be to, teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Vertinant keletą įrodymų, reikšmės turi ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53-378/2018).
24. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, jog nagrinėjamam ginčui aktualiam juridinę reikšmę turinčiam faktui nustatyti svarbu identifikuoti, kas buvo nacionalizuotos žemės savininkas būtent iki žemės nacionalizacijos. Tokios nuostatos, formuodamas teismų praktiką, laikosi kasacinis teismas, pažymėjęs, kad teismas, nagrinėdamas bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, turi aiškintis, kam nuosavybės teise priklausė turtas, dėl kurio prašoma nustatyti atitinkamą faktą, būtent tuo metu, kai buvo įvykdytas to turto nacionalizavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-375/2008).
25. Nagrinėjamu atveju byloje esančių įrodymų visuma neleidžia teismui daryti pakankamai tikėtinos išvados dėl J. T. galimai nuosavybės teise valdyto žemės sklypo fakto, sklypo ploto, jo ribų. Byloje nėra ginčo, kad duomenų, apie žemės sklypo tikslią buvimo vietą, dydį, bei ribas nėra. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju byloje nesant jokių tiesioginių, pirminių, žemės turėjimo nuosavybės teise iki nacionalizacijos faktą patvirtinančių įrodymų, liudytojų parodymai nėra pakankami, konstatuoti juridinį, konkretaus žemės sklypo nuosavybės teisės faktą. Nustatant juridinę reikšmę turintį faktą apelianto pateikti įrodymai turi nekelti abejonių dėl fakto buvimo, o byloje esant prieštaringiems ar nepakankamiems įrodymams, juridinę reikšmę turintis faktas negali būti nustatytas, todėl ir šiuo atveju Plungės apylinkės apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 8 d. sprendimas, kuriame konstatuojamas pareiškėjo pateiktų įrodymų nepakankamumas prašomam juridiniam faktui nustatyti, vertintinas kaip pagrįstas ir teisingas. Visa tai sudaro pagrindą apelianto apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl procesinės bylos baigties
26. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos teisingam ginčo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Kartu pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010). Esant šioms aplinkybėms (nutarties 11-25 punktai), teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 328 straipsnis), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas ir apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
27. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliacinį skundą atmetus, apelianto turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Plungės apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.