Panevėžio apygardos teismo nutartis, 2A-566-544/2018

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2018-09-06
Bylos Nr.: 2A-566-544/2018
Teisminio proceso Nr.: 2-08-3-07415-2015-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Ramunė Čeknienė (pran.), Laimantas Misiūnas, Laimutė Sankauskaitė
Ieškovas: Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
Atsakovas: UAB „Naideka“

Kategorijos

2.6.10.2.1Neteisėta veika

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-566-544/2018

Virginija Breskienė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-07415-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija: 2.6.10.2.1.; (S) 2.6.39.2.6.1.; 3.2.4.4.; 3.3.1.18.1.

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 6 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Laimanto Misiūno ir Laimutės Sankauskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Naideka“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. kovo 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-626-452/2018 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (toliau – ir Biuras) ieškinį atsakovei UAB „Naideka“, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, J. I. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Patikslintu ieškiniu Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras pirmosios instancijos teismo prašė priteisti iš atsakovės 3364,06 Eur nuostolių atlyginimą, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o taip pat bylinėjimosi išlaidas: 101 Eur žyminį mokestį, 233,56 Eur dokumentų vertimo išlaidas. Nurodė, kad 2013 m. birželio 18 d. Vokietijoje dėl J. I., vairavusio transporto priemonę DAF FT XF (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Transporto priemonė), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta turtinė žala nukentėjusiajai Vokietijos įmonei „Enterprise Autovermietung Deutschland Gm“. Atsakovė UAB „Naideka“ eismo įvykio metu buvo trečiojo asmens vairuotos transporto priemonės naudotoja pagal lizingo sutartį, todėl buvo atsakinga už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą. Be to, eismo įvykį sukėlė atsakovės samdomas darbuotojas J. I., o jo vairuota Transporto priemonė nebuvo apdrausta privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu. Eismo įvykio valstybės – Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, atsižvelgdamas į J. I. 60 proc. kaltę dėl eismo įvykio, atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą ir pateikė transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos Respublikos nacionaliniam draudikų biurui reikalavimą 2071,59 Eur. Tarp nuketėjusio asmens „Enterprise Autovermietung Deutschland Gm“ir Vokietijos nacionalinio draudikų biuro iškilus ginčui dėl atsakomybės, įvertinus papildomus įrodymus, J. I. buvo pripažintas atsakingu už visą padarytą žalą. Vokietijos nacionalinis draudikų biuras nukentėjusiajam asmeniui atlygino likusią 40 proc. žalą ir papildomai išmokėjo 1292,47 Eur. Ieškovas sumokėjo Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui 3364,06 Eur, todėl pateikė reikalavimą grąžinti sumokėtą sumą atsakovei kaip atsakingam už žalos padarymą asmeniui (vairuotojo darbdaviui) ir kaip asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino visiškai – priteisė iš atsakovės UAB ,,Naideka“ 3364,06 Eur nuostolių atlyginimą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2015 m. spalio 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 101 Eur žyminį mokestį, 233,56 Eur išlaidas už dokumentų vertimus ieškovui Biurui, o taip pat paskirstė dokumentų įteikimo išlaidas. Teismas sprendė, kad atsakovės nurodoma su Rusijos draudimo kompanija sudaryta privalomojo draudimo civilinės atsakomybės sutartis nepatvirtina, jog eismo įvykio metu Transporto priemonė buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, kadangi draudimo bendrovė „Rosgosstrakh“ Ltd nėra Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro narė ir Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka neturi teisės vykdyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo. Be to, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad dėl 2013 m. birželio 18 d. Vokietijoje įvykusio eismo įvykio yra kaltas J. I.. Aplinkybę, kad atsakovės vairuotojas nėra įvykio kaltininkas, turi įrodyti tą aplinkybę ginčijantis asmuo, nagrinėjamu atveju atsakovė – UAB „Naideka“. Atsakovė teismui nepateikė jokių objektyvių, patikimų įrodymų, patvirtinančių, jog sprendimas įvykio kaltininku pripažinti J. I., yra neteisingas ar nepagrįstas. Be to, atsakovė, gavusi pretenzijas dėl nuostolių atlyginimo ir būdama atidi bei rūpestinga, turėjo galimybes pasinaudoti įrodinėjimo teise, aktyviai dalyvauti ikiteisminiame procese, bendradarbiauti ir stengtis išaiškinti įvykio kaltininkus ir aplinkybes, tačiau tokių įrodymų byloje nepateikta.Kartu pirmosios instancijos teismas sprendė, jog, nustatydamas atlygintinos žalos dydį, ieškovas vadovavosi Vokietijos nacionalinio draudikų biuro pateiktais oficialiais žalos dydžio paskaičiavimais, kurie yra įrodymai, turintys didesnę įrodomąją galią (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 197 straipsnio 2 dalis). Atsakovė, išskyrus jos paaiškinimus, nepateikė jokių neginčijamų įrodymų, kurie galėtų paneigti Vokietijos draudikų biuro pateiktus paskaičiavimus, juo labiau, kad eismo įvykių metu padarytas žalas draudikų biurai administruoja savarankiškai, vadovaudamiesi eismo įvykio šalyje galiojančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, žalos dydžio nustatymą, nuostolių atlyginimą nukentėjusiems asmenims ir privalomąjį draudimą. Teismo nuomone, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką, sprendžiant klausimą, kas privalo atlyginti eismo įvykio metu padarytą žalą, yra taikytina eismo įvykio valstybės teisė, todėl ir nagrinėjamoje byloje sprendžiat kilusį ginčą, kas turi prievolę atlyginti padarytą žalą, turi būti vadovaujamasi Vokietijos teisės aktais, o ne Lietuvos teisės aktais. Nagrinėjamu atveju Biuras pagrindė, kad išmoka Vokietijoje eismo įvykio metu žalą patyrusiam asmeniui buvo išmokėta pagal Vokietijos teisės aktus, reglamentuojančius atsakomybę už eismo įvykį, žalos atlyginimą nukentėjusiam asmeniui, privalomąjį draudimą. Kadangi ieškovas pagrįstai sumokėjo Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui 3364,06 Eur, jis įgijo teisę reikalauti išmokėtos sumos iš atsakovo remdamasis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 23 straipsnio 1 dalies bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.264 straipsnio 1 dalies pagrindais.Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas pabrėžė ir tai, kad atsakovės reikalavimas taikyti ieškinio senatį yra nepagrįstas. CK 1.127 straipsnio 1 dalis numato, kad sutrumpintas ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Pagal pateiktus įrodymus Biuras išmokas Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui išmokėjo 2015 m. balandžio 3 d. ir 2015 m. birželio 23 d., o ieškinius teismui pareiškė atitinkamai 2015 m. rugsėjo 23 d. bei 2016 m. rugpjūčio 16 d. Taigi ieškiniai atsakovei dėl žalos atlyginimo pareikšti nepraleidus ieškinio senaties termino.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Naideka“ prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išdėstyti motyvai yra nepagrįsti, teismas netinkamai taikė įrodinėjimą civiliniame procese reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus bei nukrypo nuo šiuo metu formuojamos teismų praktikos, dėl ko neatskleidė bylos esmės bei dėl ko skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.Apeliantės vertinimu, byloje esančių įrodymų nepakanka išvadai, kad atsakovei kyla deliktinė atsakomybė. Pagal bendrąsias įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles ieškovas, pareikšdamas reikalavimą dėl žalos atlyginimo, privalo įrodyti atsakovo neteisėtus veiksmus, žalos padarymo faktą ir dydį, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos padarymo. Vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį formuojamos teismų praktikos kontekste, pirmosios instancijos teismas šioje byloje nepagrįstai nenustatė visų reikšmingų bylos faktinių aplinkybių, netyrė ir neatskleidė visų įrodinėtinų elementų: atsakovės deliktinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų, įtvirtintų CK 6.246 – 6.249 straipsniuose, neigiamų padarinių, žalos dydžio ir pobūdžio, atsakingo asmens kaltės, priežastinio ryšio tarp jų; nepakankamai įvertino esamus byloje įrodymus; nepašalino esamų trūkumų ir prieštaravimų. Teismas be pagrindo atsakovei perkėlė pareigą paneigti pasibaigusio Vokietijoje proceso rezultatą, kuriam vairuotojas J. I. neturėjo nei teisės, nei galimybės, nei pareigos daryti jokios įtakos. Teismas pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalyje, 265 straipsnio 1 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo ir sprendimo priėmimo taisykles, nes ieškinį tenkino remdamasis tik ieškovo nuomone ir Vokietijos draudikų biuro pateiktomis dokumentų kopijomis, kurios, be kita ko, nepagrįstai buvo pripažintos didesnę galią turinčiais įrodymais.Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Panevėžio apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-6-755/2017, kurioje, grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo, teismas buvo nurodęs, kad bylos išnagrinėjimui reikšmingos tiek nacionalinės, tiek ir tarptautinės teisės normos bei šiuo klausimu formuojama teismų praktika. Šiuo atveju nebuvo nustatyta, kaip įvyko nurodytas eismo įvykis, kas kaltas dėl jo kilimo, nes nėra policijos pažymos, nėra eismo įvykio liudytojų ir t.t. Teismas nagrinėjamu atveju tik pritarė ieškovo nuomonei, kad Vokietijos draudikų biuras išmokėjo nukentėjusiajam žalą vien tik siekiant išvengti brangių procesų (pradžioje sumokėjo 60 proc. žalos, o vėliau kilus ginčui, dar 40 proc.), nors jokių trečiojo asmens J. I. kaltę pagrindžiančių įrodymų nebuvo. Tvirtina, kad proceso eigoje savalaikė teisė į tinkamą gynybą atsakovei nebuvo užtikrinta, nes procese nebuvo suteikta galimybė teikti prieštaravimus, nebuvo tinkamai įgyvendintas ir rungimosi principas. Dėl to atsakovė tapo nebelygiaverte rungimosi dalyve. Reikalavimas atsakovei pateikti įrodymus, kurių eismo įvykio kilimo metu ir iš karto po įvykio surinkti ji neturėjo pareigos, yra neįmanomas, nesąžiningas, prieštaraujantis protingumo bei teisingumo principams. Nepaisant to, atsakovei pateikus turimus įrodymus, jie tinkamai įvertinti nebuvo.Pasisakydama dėl priteistos žalos dydžio apeliantė nurodo, kad nukentėjusiajam asmeniui tokio dydžio žala negalėjo būti padaryta. Byloje esantys duomenys (fotonuotraukos ir žalos paskaičiavimai), paaiškėjus, kad smulki techninė avarija peraugo į įskaitinę avariją, nėra pakankami, ir dėl to turėjo būti atliktas kriminalinis (baudžiamasis) policijos tyrimas. Byloje nėra pateiktas kito, tiesiogiai dalyvavusio eismo įvykyje transporto priemonės vairuotojo aplinkybių vertinimas, kaip ir trečiojo asmens parodymų vertinimas. Šioje byloje ieškovė nedetalizavo jokių įvykio faktinių aplinkybių, nukentėjusiojo patirtos žalos ar vairuotojo kaltės įrodymų, o pirmosios instancijos teismas pritarė tokiai ieškovo pozicijai. Joks Vokietijos policijos padalinys ar kita oficiali įstaiga jokių dokumentų įmonei dėl įvykio neatsiuntė, o, be to, byloje nėra ir jokių duomenų, patvirtinančių trečiojo asmens atsakomybę. Sprendimas dėl vilkiko vairuotojo kaltės dydžio buvo priimtas Vokietijos biuro darbuotojų. Atsakovės vertinimu, konkrečioje byloje buvo būtinas aiškus eismo įvykio išdėstymas, pagrindimas ir motyvacija, informacijos apie ginčo eismo įvykių metu padarytos žalos administravimo metu taikytus Vokietijos norminius teisės aktus dėl eismo įvykio įforminimo išdėstymas, vairuotojo kaltės nustatymo mechanizmo konstatavimas. Šiuo atveju turėjo būti vertinama ne tik Vokietijos teisės aktų taikymo gairės, bet ir nukentėjusiojo elgesys bei veiksmai įvykio metu ir po jo. Reikalinga buvo įrodyti ne tik draudimo išmokos faktą, bet ir tai, ar atitinkamas išmokos dydis susijęs priežastiniu ryšiu su žalą padariusio asmens veiksmais. Šios aplinkybės teismo nebuvo vertintos. Teismas visapusiškai neįvertino atsiradusios žalos nustatymo laiko, automobilio sugadinimo pobūdžio, remonto sąmatos ir nukentėjusiojo veiksmų ir jų sąsajumo. Byloje taip ir nebuvo nustatyta, kaip įvyko nurodytas eismo įvykis, kas kaltas, nėra policijos pažymos, nėra eismo įvykio liudytojų ir t.t. Negana to, tretysis asmuo J. I. bylos nagrinėjime nedalyvavo, atsiliepimo nepateikė, nors atsakovas reiškė prašymus pripažinti trečiojo asmens J. I. dalyvavimą būtinu, tačiau teismas šį prašymą nepagrįstai atmetė. Tokiu būdu liko neištirtos bylos faktinės aplinkybės dėl eismo įvykio, dėl žalos atsiradimo, kas taip pat patvirtina bylos esmės neatskleidimo faktą.Apeliaciniame skunde taip pat keliamas ir ieškinio senaties taikymo klausimas. Atsakovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino, jog pagrindinės prievolės įvykdymo momentas turi būti skaičiuojamas nuo eismo įvykio dienos, o ieškovo reikalavimas yra kilęs ne iš regreso, o iš subrogacijos, dėl ko ieškovo ieškinys pirmosios instancijos teismui buvo pareikštas praleidus tiek vienerių, tiek trejų metų senaties terminą.Atsiliepimu į pateiktą apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliacinį procesą nutraukti arba pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.Nurodo, kad nesutinka su atsakovės argumentais dėl neva netinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo. Šiuo atveju ieškovas, bendradarbiaudamas su Vokietijos nacionaliniu draudikų biuru, pateikė visus savo reikalavimą ir apeliantės civilinės atsakomybės kilimą pagrindžiančius įrodymus, tarp jų ir aktualių Vokietijos teisės turinį, įvykdė visus teismo įpareigojimus. Tuo tarpu apeliantė apsiribojo vien tik nepagrįstų abejonių kėlimu ir nepateikė kitokio Vokietijos teisės turinio ar savo argumentus pagrindžiančių įrodymų. Ieškovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, juo labiau, kad įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro atliktas toje valstybėje taikomų teisės aktų aiškinimas išties yra itin svarbus, nors ir nėra oficialus rašytinis įrodymas. Ieškovo vertinimu, reikšminga ir tai, kad atsakovė, būdama informuota apie Vokietijoje vykstantį eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo procesą, elgėsi pasyviai ir jokių veiksmų neatliko. Dėl ieškinio senaties ieškovas nurodo, kad pagal formuojamą teismų praktiką tokio pobūdžio ieškininiai reikalavimai yra pripažįstami regresiniais, kylančiais iš delikto, todėl jiems taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino. Ieškovo nuomone, apeliantė praleido terminą apeliaciniam skundui paduoti, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo šį terminą atnaujinti, kadangi atsakovės nurodytos priežastys negali būti laikomos svarbiomis.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.Kaip matyti iš pateikto apeliacinio skundo, apeliantė tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atsakovės civilinės atsakomybės klausimą, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, nenustatė civilinės atsakomybės sąlygų ir netinkamai įvertino byloje pateiktus ieškinio faktinį pagrindą sudarančius įrodymus, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byloje esančius įrodymus, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, šalių procesinius dokumentus bei atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos civilinėje byloje Nr. 3K-7-439-313/2015 bei Teisingumo Teismo prejudiciniame sprendime išdėstytas išvadas, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nors ir išdėstė pakankamai lakoniškus motyvus bei išsamiai nedetalizavo byloje esančių įrodymų ir taikytinos užsienio teisės nuostatų, tačiau galutinėse išvadose tinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visumą, tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės nuostatas, dėl ko priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis).Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2013 m. birželio 18 d. Vokietijoje, (duomenys neskelbtini) įvyko eismo įvykis, kuriame susidūrė atsakovės darbuotojo J. I. vairuota transporto priemonė DAF FT XF (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei transporto priemonė „VW Golf“, valst Nr. (duomenys neskelbtini), priklausiusi Vokietijos įmonei „Enterprise Autovermietung Deutschland Gm“ (1 t., 5, 6, 7, 8, 30 b. l.). 2015 m. sausio 8 d. ieškovui buvo atsiųstas elektroninis laiškas nuo S. H. (AVUS-SSH Hamburg, perįgaliotasis Vokietijos biuro „Grune Karte e. V.“ agentas), kuriame be kitų duomenų, buvo nurodyta, jog norima aptarti eismo įvykio/ atsakomybės priežastį; kad tarptautinė įvykio ataskaita nėra visikai užpildyta; kad nėra policijos ataskaitos; kad liudininkas nematė įvykio; kad jie negalėjo paprašyti vairuotojo iš Lietuvos jo parodymų bei kad dėl neaiškios situacijos ir siekiant išvengti skundo rekomenduoja priimti 60 proc. (dėl vilkiko aukštesnės veikos rizikos nei automobilio „VW Golf“) (1 t., 11 – 14 b. l.). Kartu iš byloje esančių duomenų matyti, o to neginčija ir atsakovė pateiktame apeliaciniame skunde, jog eismo įvykio metu J. I. vairuota transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, kadangi draudimo bendrovė „Rosgosstrakh“ Ltd nėra Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro narė ir Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka neturi teisės vykdyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo (1 t., 134, 136, 137 b. l.). 2015 n. vasario 23 d. ieškovui buvo atsiųstas Vokietijos biuro „Grune Karte e. V.“ reikalavimas atlyginti 2071,59 Eur žalą, kurią sudaro 1801,38 Eur kompensacija ir 270,21 Eur administravimo mokestis (1 t., 22 b. l.). Kartu išlaidų ataskaitoje yra nurodoma, kad iš nustatytų išlaidų sumos yra atskaitoma 40 proc. dėl bendros atsakomybės, o visa Lietuvos draudimo įmonės atsakomybė nėra įrodyta (1 t., 23 – 26 b. l.). Iš byloje esančios ekspertizės ataskaitos matyti, jog transporto priemonės „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apžiūra buvo atlikta 2013 m. birželio 20 d. Štutgarte, o ekspertizę atlikęs asmuo nurodė, kad aprašymai ir duomenys apie žalos padarymo eigą atitinka nustatytą transporto priemonės žalą (1 t., 33 – 62 b. l.). Aplinkybę, kad ieškovas Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui pervedė 2071,59 Eur bei 1292,47 Eur sumą, patvirtina byloje esantys kompensacijos detalizavimas bei mokėjimo nurodymai (1 t., 66, 83 b. l., 2 t., 135, 160 b. l.). Be to, dėl šios aplinkybės ginčas tarp šalių taip pat nekyla. Byloje esanti ieškovui atsiųsta sąskaita faktūra (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad 40 proc. padarytos žalos dydis kartu su likusiais teisininkų bei administravimo mokesčiais sudaro 1292,47 Eur (2 t., 143 b. l.). Be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, eismo įvykio valstybės – Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, vadovaudamasis Biurų tarybos Vidaus nuostatais (5 straipsniu), sureguliavęs žalą, per du kartus išmokėjo eismo įvykio metu patirtų nuostolių atlyginimą ir pateikė transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos Respublikos nacionaliniam draudikų biurui, t. y. ieškovui, reikalavimą dėl 2071,59 Eur ir 1292,47 Eur sumų sumokėjimo. Nagrinėjamoje civilinėje byloje esantys duomenys patvirtina ir tai, kad ieškovas dėl vykstančio žalos administravimo proceso nevienkartinai kreipėsi į atsakovę elektroniniais laiškais bei siekė gauti jos turimus duomenis apie įvykusį eismo įvykį (2 t., 21 – 24 b. l.). Tačiau atsakovė, praėjus maždaug pusmečiui nuo pirminio ieškovo kreipimosi, ieškovui pateikė tik polisą ir deklaraciją (2 t., 25 – 28 b. l.), po ko ieškovas jai atsiuntė pretenzijas dėl piniginių lėšų sumokėjimo (1 t., 84, 85 b. l., 2 t., 161 b. l.). Atsakovei neatlyginus ieškovo reikalautų lėšų, ieškovas kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, kuris skundžiamu sprendimu ieškinį tenkino. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė be pagrindo nurodo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į šiuo metu formuojamą teismų praktiką, civilinę bylą išnagrinėjo neišsamiai, neįvertinęs visų byloje esančių įrodymų ir nepagrįstai perkėlęs įrodinėjimo naštą atsakovei, o taip pat neatskleidė bylos esmės. Nors teisėjų kolegija sutinka, kad pirmosios instancijos teismo motyvai, argumentai ir išvados yra trumpi ir lakoniški, tačiau tai nesudaro pagrindo konstatuoti teismo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, jei yra atskleista bylos esmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį, 330 straipsnį tik jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-27/2012; 2014 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2014; 2015 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-558/2015).Skundžiamasis teismo sprendimas iš esmės atitinka procesiniam dokumentui keliamus įstatymo reikalavimus, jame išdėstyti ieškinio tenkinimo motyvai, atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Iš bylos duomenų matyti, kad bylos nagrinėjimo metu teismas tyrė ir vertino visus įrodymus, nustatinėjo atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nutarties 26 punkte nurodytą praktiką, sprendžia, jog nėra pagrindo pripažinti, kas sprendimas yra be motyvų, kad neatskleista bylos esmė ar kad yra padaryti kitokie teisės pažeidimai, dėl kurių byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį Biuras turi atgręžtinio reikalavimo teisę reikalauti iš atsakingo už eismo įvykio metu padarytą žalą asmens išmokėtos pinigų sumos. Už darbuotojų padarytą žalą atsako darbdavys arba pavedantis darbus atlikti asmuo (CK 6.264 straipsnis, 6.265 straipsnis). Pagal šiuo metu formuojamą teismų praktiką, tais atvejais, kai Lietuvos draudikų biuras, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi, pareiškia regresinį reikalavimą dėl kitos žaliosios kortelės sistemos valstybės draudikų biurui atlygintos žalos išsiieškojimo iš galimai už eismo įvykį atsakingo asmens, o toks asmuo neigia savo civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio ir jis nedalyvavo (nebuvo informuotas, jam nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, kt.) eismo įvykio vietos valstybės teisme vykusiame procese, teismas atsakovo prieštaravimus vertina regresinio ieškinio byloje. Tokia teismų pareiga kyla iš proceso šalių teisės į teisminę gynybą. Lietuvos teismams nagrinėjant Lietuvos draudikų biuro regresinį ieškinį pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį dėl reikalavimo susigrąžinti eismo įvykio vietos valstybės draudikų biurui tretiesiems asmenims išmokėtas sumas dėl Lietuvos Respublikoje registruota ir privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu neapdrausta transporto priemone padarytos žalos ir atsakovui ginčijant savo civilinę atsakomybę, ieškovui tenka pareiga pateikti visus savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, inter alia, ir transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę pagrindžiančias nuostatas bei, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo regresinio reikalavimo pagrįstumą. CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas suponuoja, jog bylose, kuriose Lietuvos draudikų biuras reiškia atgręžtinį reikalavimą pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį, o atsakovas ginčija šio reikalavimo pagrįstumą, atsakovas, siekdamas nuneigti ieškinio pagrįstumą, taip pat teikia savo poziciją pagrindžiančius įrodymus, kuriais gali būti ir su eismo įvykio vietos teise (jos aiškinimu) susiję įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017).Nagrinėjamu atveju atsakovė tvirtina, jog byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių konstatuoti, kad būtent atsakovės darbuotojas yra kaltas dėl sukelto eismo įvykio, dėl ko ieškovo reikalauta žala yra priteista nepagrįstai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiu vertinimu nesutinka.Į bylą pateiktoje eismo įvykio deklaracijoje, kurią pildė atsakovės darbuotojas J. I., vairavęs transporto priemonę DAF FT XF (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei transporto priemonės „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausiusios Vokietijos įmonei „Enterprise Autovermietung Deutschland Gm“ atstovas, užfiksuota, jog yra apgadinta lengvojo automobilio dešinė galinė dalis. Šią deklaraciją pasirašė abu asmenys, dalyvavę eismo įvykyje, o J. I. pateikė ir žaliosios kortelės kopiją (nors draudimo apsauga, kaip jau minėta pirmiau, Transporto priemonei negaliojo) (1 t., 7, 8 b. l., 2 t., 65 – 66 b. l.). Taigi apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo vertinti, kad įvykio metu atsakovei priklausančią Transporto priemonę vairavęs J. I. nesutiko su eismo įvykio aplinkybėmis ar siekė užfiksuoti, jog nėra jo kaltės apgadinant nukentėjusiajam priklausantį automobilį, juo labiau, kad eismo įvykio deklaracijoje judėjimo bei jo krypties žymėjimas yra nurodytas tik ant J. I. vairuotos transporto priemonės (1 t., 7 – 8 b. l.), o atsakovės darbuotojas valdė padidintą pavojaus šaltinį – vilkiką.Be to, kaip matyti iš Vokietijos nacionalinio draudikų biuro bei jų įgalioto atstovo siųstų laiškų bei pateiktos informacijos, kuri atsakovės nebuvo nuginčyta, eismo įvykis įvyko privačioje Vokietijos įmonės teritorijoje, dėl ko nebuvo privaloma į eismo įvykio vietą kviesti policijos pareigūnų, o įrodymais yra pripažįstami civilinio proceso teisėje leistini įrodymai – liudijimai, nuotraukos, eksperto išvados, teisininkų išvados, šalių apklausos. Kartu pagal Vokietijos nacionalinės teisės nuostatas, jei nukentėjęs trečiasis asmuo pateikia pranešimą apie žalą ir kita šalis nepaneigia faktų, tai atsakomybė pripažįstama remiantis tuo pranešimu (1 t., 127 – 128 b. l.). Taigi pagal byloje esančius įrodymus būtent nukentėjęs asmuo kreipėsi dėl žalos atlyginimo bei nesutiko su jos 60 proc. atlyginimo dydžiu, nurodydamas galimybę kreiptis į teismą. Byloje esančioje informacijoje taip pat užfiksuota, jog Vokietijos nacionalinis draudikų biuras bei jų įgalioti asmenys bendradarbiavo su ieškovu, siekė gauti papildomos informacijos iš atsakovės, dėl ko ieškovas ne kartą kreipėsi į atsakovę informuodamas ją apie nukentėjusiosios šalies ketinimą kreiptis į teismą ir atsakovės galimybes vykti į teismo posėdį bei dėstyti savo parodymus. Kartu Biurui pateiktoje informacijoje buvo nurodyta, kad, atsižvelgiant į šalyje taikomus įstatymus bei teismų praktiką, yra mažai šansų, jog nukentėjusio asmens reikalavimas atlyginti jam visą patirtą žalą nebūtų tenkintas (2 t., 13 – 14, 15 – 24, 138 – 141 b. l.). Taigi Vokietijos nacionalinis draudikų biuras bei jo įgalioti atstovai, o taip pat ir ieškovas siekė išsiaiškinti bei nustatyti visas reikšmingas eismo įvykio aplinkybes, kas patvirtina šių subjektų aktyvumą žalos atlyginimo bei administravimo procese bei tinkamai užtikrintą atsakovės teisę dalyvauti bei teikti įrodymus.Aplinkybę, jog nagrinėjamu atveju pati atsakovė nesiėmė jokių veiksmų bei nepateikė jokios informacijos, leidžiančios pagrįstai abejoti dėl vien tik J. I. kaltės sukėlus eismo įvykį, kurio metu buvo apgadinta prieš tai minėta Vokietijos įmonei priklausanti transporto priemonė, patvirtina ir į bylą pateikti ieškovo duomenys, kuriais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti. Matyti, kad ieškovas atsakovei 2013 m. gruodžio mėnesį bei laikotarpiu nuo 2015 m. sausio iki balandžio mėnesio siuntė elektroninius laiškus, kuriuos atsakovė gavo ir kuriuose nurodė informaciją apie pradėtą žalos atlyginimo procesą, apie nustatinėjamą atsakovės darbuotojo kaltę dėl eismo sukėlimo ir žalos dydį (3 t., 15 – 24 b. l.). Tačiau iš atsakovės jokia informacija, patvirtinanti, jog ne J. I. sukėlė eismo įvykį, pateikta nebuvo. Tai nėra ginčijama ir pateiktame apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegijos vertinimu, reikšminga tai, kad dar 2013 m. gruodžio mėnesį atsakovės atstovė ieškovui nusiuntė draudimo polisą ir eismo deklaraciją (3 t., 25 – 28 b. l.), tačiau vėliau į ieškovo laiškus nereagavo ir jokios informacijos apie eismo įvykį neteikė, t.y. iš esmės neginčijo trečiojo asmens J. I. kaltės dėl eismo įvykio ir nepateikė net paties J. I. pasiaiškinimo. Taigi aplinkybė, kad 2013 bei 2015 metais atsakovei ieškovas siuntė informaciją bei paklausimus apie įvykusio eismo įvykio aplinkybes bei nurodė pateikti turimus duomenis, neleidžia konstatuoti, kad atsakovė nebuvo įtraukta į vykusį žalos atlyginimo procesą ar kad jai nebuvo suteikta galimybių ginti savo poziciją. Apeliantės argumentai dėl teismo padarytų išvadų, nepatiekiant išsamios argumentacijos, laikytini bylos dalyvio nuomone, nepaneigiančia teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad žalos administravimo bei atlyginimo procese nebuvo užtikrinta atsakovės teisė ir galimybė dalyvauti šiame procese ar buvo nukrypta nuo šiuo klausimu formuojamos teismų praktikos. Vertinant atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, itin reikšmingi yra ir į bylą pateikti Vokietijos nacionalinio draudikų biuro duomenys bei Vokietijos teisės nuostatos, kurie skundžiamame sprendime, nors ir nepakankami išsamiai, bet yra išdėstyti. Iš Biurui adresuotų Vokietijos nacionalinio draudikų biuro bei jo įgalioto atstovo laiškų turinio matyti, jog eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo bei atlyginimo procese buvo nustatyta, jog atsakovės darbuotojas J. I. apgadino trečiosios šalies transporto priemonę apsisukdamas, o, nukentėjusiajam atmetus pasiūlymą dėl 60 proc. žalos kompensavimo bei eismo įvykio deklaracijoje esant abiejų šalių parašams, vadovaujantis Vokietijos Kelių eismo įstatymo bei Kelių eismo taisyklių nuostatomis nukentėjusiam asmeniui buvo visiškai kompensuoti nuostoliai (3 t., 50 – 51 b. l.). Be to, byloje yra pateikti ir eismo įvykyje dalyvavusio J. B. (liudytojo) duomenys apie eismo įvykį, kuriame jis nurodo, kad į įvykio vietą atvyko įvykus įvykiui, o automobilis buvo apgadintas, kai buvo statomas, taip pat buvo apgadintas vilkikas (3 t., 55 – 57 b. l.). Aplinkybę, kad nukentėjusiojo asmens transporto priemonė buvo apgadinta atsakovės priklausančiam vilkikui manevruojant, yra nurodoma ir ieškovo pateikiamoje informacijoje (2 t., 13 – 14 b. l.), ir šie duomenys, kaip jau minėta pirmiau, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme paneigti nebuvo. Atsižvelgdamas į visas pirmiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nagrinėjamoje byloje esantys duomenys yra pakankami atsakovės darbuotojo kaltei, pažeidus Vokietijos kelių eismo tvarką reglamentuojančias teisės aktų nuostatas bei sukėlus eismo įvykį, kurio metu buvo padaryta turtinė žala Vokietijos bendrovei priklausančiai transporto priemonei, konstatuoti. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo.Teisėjų kolegija, vertindama iš atsakovės priteistos turtinės žalos dydį, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju byloje esantys įrodymai yra pakankami ir patvirtina nukentėjusiajam asmeniui padarytos žalos faktą, pobūdį bei dydį. Iš pirmiau minėtos eismo įvykio deklaracijos matyti, kad eismo įvykio metu buvo apgadinta Vokietijos įmonei priklausančios transporto priemonės galinė dešinė dalis (1 t., 7, 8 b. l.). Iš į bylą pateiktų fotonuotraukų taip pat akivaizdžiai matyti, kad yra apgadinta lengvojo automobilio galinė dešinė pusė (1 t., 53 – 52 b. l.). Ekspertizės ataskaitoje yra užfiksuota ne tik tai, kad yra apgadinta galinė dešinė lengvoji automobilio dalis, tačiau ir nurodoma, jog transporto priemonės apžiūra buvo atlikta praėjus vos 3 dienoms po eismo įvykio, o remonto išlaidos sudaro be PVM sudaro 1949,67 Eur (1 t., 33 – 64 b. l.). Kartu į bylą pateiktos Galutinė sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) bei papildoma sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t. 32 b. l., 2 t., 143 b. l.) pagrindžia iš atsakovės priteistą žalą sudarančias pinigines sumas. Į bylą pateiktos taikytos užsienio teisės nuostatos bei šiuo klausimu formuojama teismų praktika patvirtina, kad nukentėję asmenys (trečioji šalis) gali reikalauti kompensacijos už visas dėl eismo įvykio patirtas išlaidas, o atsakinga už eismo įvykį šalis turi atkurti iki eismo įvykio buvusią transporto priemonės būklę, dėl ko prie transporto priemonės žalos pagal Vokietijos teisę yra priskaičiuojamos remonto išlaidos, prekinės automobilio vertės sumažėjimas, techninės ekspertizės išlaidos, bendrosios išlaidos, teisinės išlaidos ir vienkartinis mokestis (2 t., 29 – 30, 31 – 31, 33 – 34, 35 – 42, 44 – 51 b. l., 3 t., 58 – 59, 61 – 62 b. l.). Taigi apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju yra nustatytos visos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos, tarp jų ir nukentėjusiojo asmens patirtos žalos dydis, dėl ko iš atsakovės skundžiamu sprendimu 3364,06 Eur nuostolių atlyginimas ieškovui yra priteistas visiškai pagrįstai.Išdėstytų išvadų nekeičia ir apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl neva nepagrįsto Vokietijos nacionalinio draudikų biuro pateiktų dokumentų įvertinimo bei ieškinio senaties termino skaičiavimo. Nors apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su atsakovės apeliacinio skundo argumentais, kad ne visi Vokietijos nacionalinio draudikų biuro ar jo atstovo pateikti duomenys, susiję su žalos dydžio apskaičiavimu, gali būti pripažįstami oficialiais rašytiniais dokumentais, tačiau atsakovė, nagrinėjant šią civilinę bylą pirmosios instancijos teisme, nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių ieškovo pateiktus įrodymus. Kartu byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad atsakovei buvo apribotos ar suvaržytos galimybės ginčyti pirmiau aptartuose dokumentuose išdėstytas aplinkybes. Priešingai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, viso civilinio proceso metu, o ypatingai žalos administravimo ir atlyginimo proceso metu, atsakovei buvo sudarytos sąlygos pozicijai pareikšti bei įrodymams, įskaitant ir dėl žalos dydžio, pateikti, o pirmosios instancijos teismo aptarti įrodymai, net ir nepripažinus jų didesnės įrodomosios galios, yra pakankamai pirmiau išdėstytoms išvados dėl atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų konstatuoti. Taigi vien aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai visus ieškovo pateiktus dokumentus, susijusius su žalos dydžio apskaičiavimu, pripažino turinčiais didesnę įrodomąją galią, esant pirmiau išdėstytiems argumentams dėl civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Vertindamas apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pasibaigusiu ieškinio senaties terminu, apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog nagrinėjamu atveju, priešingai nei tvirtina apeliantė, yra susiklostę regreso, o ne subrogacijos teisiniai santykiai. Tokią išvadą neabejotinai leidžia daryti ir jau pirmiau minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime visiškai pagrįstai nurodė, jog nagrinėjamu atveju yra taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.127 straipsnio 4 dalis), kuris skaičiuojamas nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Kasacinis teismas, pasisakydamas civilinėje byloje, kurioje draudimo bendrovė, išmokėjusi draudimo išmoką, regreso tvarka siekė išieškoti dalį išmokėtos draudimo išmokos iš draudėjo, yra konstatavęs, kad situacijoje, kai draudikas reiškia ieškinį draudėjui dėl dalies draudimo išmokos grąžinimo pagal privalomojo transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį, kai draudimo išmoką išmokėjo draudiko korespondentas kitoje valstybėje, nes toje kitoje valstybėje įvyko žalą sukėlęs eismo įvykis, ieškinio senaties termino pradžia turi būti laikomas tas momentas, kai draudikas atliko mokėjimą savo korespondentui. Be to, kai reiškiamas regresinis reikalavimas priteisti draudimo išmoką, sumokėtą dėl užsienio valstybėje įvykusio eismo įvykio, ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimo terminas yra draudimo išmokos išmokėjimo laikas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-271/2012; Nr. 3K-3-499/2012; Nr. 3K-3-165-686/2017). Nagrinėjamu atveju eismo įvykis Vokietijoje įvyko 2013 m. birželio 18 d., ieškovas išmokas Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui išmokėjo 2015 m. balandžio 3 d. ir 2015 m. birželio 23 d. bei ieškinius teismui pareiškė atitinkamai 2015 m. rugsėjo 23 d. ir 2016 m. rugpjūčio 16 d., dėl ko nėra pagrindo sutikti su atsakovės argumentais, jog ieškiniai atsakovei dėl žalos atlyginimo priteisimo buvo pareikšti praleidus ieškinio senaties terminą. Pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas prašo nutraukti apeliacinį procesą, kadangi atsakovė praleido apeliacinio skundo padavimo terminą. Tačiau toks ieškovo prašymas yra nepagrįstas. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pirmosios instancijos teismo teisėjos galiojančia 2018 m. gegužės 17 d. rezoliucija, pašalinus Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gegužės 3 d. nutartyje nurodytus trūkumus, apeliacinio skundo padavimo terminas buvo atnaujintas ir apeliacinis skundas priimtas (3 t., 120 b. l.). Taigi nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo vertinti, kad apeliacinis procesas turi būti nutrauktas dėl praleisto apeliacinio skundo padavimo termino.Kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams, jei yra atskleista bylos esmė (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-38/2008; Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytą aplinkybių visumą, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas įvertino pateiktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės nuostatas, todėl priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas pirmosios instancijos teismas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija: Ramunė ČeknienėLaimantas MisiūnasLaimutė Sankauskaitė