Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2S-1093-430/2024

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-05-16
Bylos Nr.: e2S-1093-430/2024
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-04154-2024-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Loreta Braždienė
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos vaizdinė reklama“
Atsakovas: Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir uždarajai akcinei bendrovei „Grinda“

Kategorijos

3.3.2.5Apeliacinės instancijos teismo, išnagrinėjusio atskirąjį skundą, teisės

Civilinė byla Nr. e2S-1093-430/2024Teisminio proceso Nr. 2-68-3-04154-2024-1Procesinio sprendimo kategorija 3.3.2.5 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. gegužės 16 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Braždienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos vaizdinė reklama“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 20 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos vaizdinė reklama“ ieškinį, pareikštą atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir uždarajai akcinei bendrovei „Grinda“, dėl uždraudimo atlikti nuosavybės teisę pažeidžiančius veiksmus ir sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau - UAB) „Baltijos vaizdinė reklama“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė uždrausti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai nugriauti UAB „Baltijos vaizdinė reklama“ nuosavybės teise priklausančius 2013 m. vasario 1 d. UAB „Baltijos vaizdinė reklama“ išduotame leidime įrengti išorinę reklamą Nr. A448-5(2.3.2.4-EK6) nurodytus statinius (reklaminius įrenginius) nesant dėl to priimto įsiteisėjusio teismo sprendimo; pripažinti negaliojančiu ab initio Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Grinda“ sudarytą sandorį dėl ieškovei nuosavybės teise priklausančių statinių (reklaminių įrenginių), nurodytų UAB „Baltijos vaizdinė reklama“ 2013 m. vasario 1 d. išduotame leidime įrengti išorinę reklamą Nr. A448-5(2.3.2.4-EK6), griovimo darbus; priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones - sustabdyti atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Grinda“ sudaryto sandorio dėl ieškovei nuosavybės teise priklausančių statinių (reklaminių įrenginių), nurodytų UAB „Baltijos vaizdinė reklama“ 2013 m. vasario 1 d. išduotame leidime įrengti išorinę reklamą Nr. A448-5(2.3.2.4-EK6), nugriovimo, vykdymą; nurodytas laikinąsias apsaugos priemones taikyti skubiai, nepranešus atsakovėms.

3. Savo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovė motyvuoja tuo, kad siekia užkirsti kelią atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai nugriauti ieškovei nuosavybės teise priklausančius statinius be atitinkamo teismo sprendimo, atsakovės jau yra pradėjusios veiksmus, nukreiptus į statinių griovimą, planuoja šiuos veiksmus tęsti ir statinius nugriauti. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali būti apskritai neįmanomas, kadangi statiniai būtų faktiškai nugriauti, tolimesnis bylos nagrinėjimas praras reikšmę. Ieškovė taip pat nurodė, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikis yra grindžiamas būtinybe užtikrinti laikiną ginčo situacijos teisinį sureguliavimą (status quo padėtį). Ieškovės teigimu, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nesukeltų jokių realių nepatogumų ar ribojimų atsakovėms ir nesuvaržytų jų teisių, kadangi Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir toliau gautų rinkliavą už Leidime nurodytų įrenginių naudojimą, taigi prašomos laikinosios apsaugos priemonės atitinka proporcingumo principą. Ieškovė pabrėžė, kad yra susimokėjusi už Leidime nurodytų išorinės reklamos įrenginių eksploatavimą už visus 2023 metus, o Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 16 d. nutartyje byloje Nr. AN2-11-935/2024 konstatuota, kad Leidime nurodyti išorinės reklamos įrenginiai nepažeidžia nei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos nei kitų asmenų interesų.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. kovo 20 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.

5. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškinyje išdėstytos aplinkybės suponuoja, kad ieškovė iš esmės siekia toliau vykdyti veiklą pagal Leidimą ir jo priedus, kuriame nurodytas terminas šiuo metu jau yra pasibaigęs, suėjus Leidime nurodytam terminui. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracija yra priėmusi sprendimą atsisakyti ieškovei išduoti leidimą, tokį atsisakymą ieškovė ginčija Regionų administraciniame teisme Vilniaus rūmuose prašydama panaikinti 2023 m. sausio 10 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos sprendimą Nr. A256-29/23(3.3.18.1E-AD24) bei įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją iš naujo nagrinėti 2023 m. sausio 3 d. UAB „Baltijos vaizdinė reklama“ paraišką gauti leidimą įrengti išorinę reklamą (administracinės bylos Nr. Nr. eI3-1062-1161/2024).

6. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 12 straipsnio 15 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad leidimo turėtojas privalo išardyti specialią išorinės reklamos pateikimo priemonę, nukabinti reklamą ir sutvarkyti aplinką, kai pasibaigia leidimo galiojimo terminas ar leidimo galiojimas panaikinamas, – per leidimą išduodančios institucijos nustatytą ne trumpesnį kaip vienos darbo dienos, tačiau ne ilgesnį kaip 40 darbo dienų nuo leidimo galiojimo termino pabaigos ar leidimo galiojimo panaikinimo dienos terminą, kuris nurodomas leidime ar leidimą išduodančios institucijos pranešime apie sprendimą panaikinti leidimo galiojimą.

7. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovė nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima daryti tikėtiną išvadą, kad iki ieškinio pateikimo dienos ieškovė teisėtai teikia ir gali teikti paslaugas Leidimo, kurio galiojimas yra pasibaigęs, pagrindu, todėl, teismo vertinimu, ieškovė neįrodė pirmosios būtinos sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – tikėtino reiškiamo reikalavimo pagrįstumo. Pažymėjo, kad aptartas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas neužkerta kelio teismui bylos nagrinėjimo iš esmės stadijoje bylos aplinkybes ir tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius įvertinti kitaip, nei tai padaryta pradinėse civilinio proceso stadijose.

8. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovė tikėtinai nepagrindė fakto, jog galimos neigiamos pasekmės būtų ieškovei neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, o ne įprastos leidimo galiojimo pasibaigimo pasekmės, kurias ieškovė turėjo numatyti ir planuoti, todėl teismas neturi pagrindo pripažinti, kad ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas byloje taptų jai nebeįmanomas. Papildomai pažymėjo, kad teismų praktikoje yra nurodoma, kad neegzistuoja rizika būsimo teismo sprendimo įvykdymui, jeigu atsakovė yra savivaldybė, kuri turi savo biudžetą, susidedantį iš valstybės skiriamų lėšų ir savivaldybės surenkamų (savų) lėšų, taip pat gali gauti paramą iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir kt.

9. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju prašomos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka ekonomiškumo ir proporcingumo principų, kadangi pritaikius laikinąsias apsaugos priemones – draudimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijai nugriauti 2013 m. vasario 1 d. leidime įrengti išorinę reklamą Nr. A448-5(2.3.2.4-EK6) nurodytus statinius (reklaminius įrenginius), būtų sudarytos išskirtinės sąlygos ieškovei vykdyti veiklą pasibaigusio Leidimo pagrindu, o tai nėra suderinama su teisės aktų reikalavimais, taip pat būtų pažeistas lygiateisiškumo principas, nes galimai ieškovei būtų sukurta išskirtinė, kitokia nei kitiems subjektams, kurių leidimų galiojimas taip pat baigėsi, padėtis.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10. Ieškovė UAB „Baltijos vaizdinė reklama“ pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 20 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės patenkinant ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Ieškovė iš esmės nesutinka su nutarties teiginiu, kuriuo buvo paremtas ieškinio prima facie pagrįstumo nebuvimas, kadangi teismas iš esmės netinkamai aiškino ieškinio dalyką bei jo faktinį ir teisinį pagrindą. Skirtingai nei nurodyta nutartyje, ieškiniu ieškovė nesiekia toliau vykdyti reklamos veiklos bei teikti su tuo susijusių paslaugų, o siekia ginti savo, kaip leidime nurodytų statinių savininko, nuosavybės teisę reikšdamas negatorinį ieškinį. Nuosavybės teisių pažeidimas siejamas ne su reklamos paslaugų teikimu, o išimtinai su tuo, kad atsakovai yra pradėję vykdyti ieškovės statinių griovimą pažeisdami, Statybos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte bei Sprendimų vykdymo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352, 42 punkte nustatytą procedūrą, pagal kurią svetimo statinio griovimas yra galimas tik vykdomojo dokumento pagrindu. Nagrinėjamos situacijos atveju ne tik nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo, kurio pagrindu būtų galimas leidime nurodytų statinių nugriovimas, o priešingai – šiuo metu Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjama administracinė byla Nr. eI3-1062-1161/2024, kurioje yra sprendžiamas klausimas dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos sprendimo, kuriuo atsisakyta pratęsti leidimo galiojimą, neteisėtumo.

10.2. Remiantis nuoseklia teismų praktika, preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas. Nagrinėjamo ginčo atveju ieškinys yra pagrįstas leistinu teisių gynybos būdu – reiškiamas negatorinis ieškinys, nurodytas aiškus to teisinis pagrindas - CK 1.138 str. 1 d. 3 d. ir CK 4.98 straipsniai, aptartos ieškovės pasirinkto pažeistų teisių gynimo būdo (negatorinio ieškinio) taikymo sąlygos bei pagrįsta, kaip nagrinėjamo ginčo atveju ieškinys jas atitinka. Skirtingai nei nurodyta nutartyje, ieškovė niekaip ir jokia apimtimi negalėjo numatyti, kad Atsakovai pažeis teisės aktų reikalavimus – savavališkai, nesilaikydami Statybos įstatyme bei kituose teisės aktuose nustatytos statinių griovimo procedūros inicijuos Ieškovui nuosavybės teise priklausančių statinių neteisėtą griovimą.

10.3. Priimdamas nutartį teismas rėmėsi nagrinėjam ginčui neaktualiomis bylomis (kur buvo iš esmės skirtingos faktinės aplinkybės ir materialiniai reikalavimai) nurodydamas, kad neegzistuoja rizika būsimo teismo sprendimo įvykdymui, jeigu atsakovė yra savivaldybė, kuri turi savo biudžetą, susidedantį iš valstybės skiriamų lėšų ir savivaldybės surenkamų (savų) lėšų. Nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali būti apskritai neįmanomas, kadangi statiniai jau faktiškai bus nugriauti. Tokiu atveju tolimesnis bylos nagrinėjimas apskritai praras reikšmę, nes ieškovės, kaip statinių savininkės, teisės bus galutinai pažeistos (paneigtos) panaikinus nuosavybės teisės objektą – pačius statinius.

10.4. Nutartimi teismas nepagrįstai nurodė, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ieškovei būtų pažeistas lygiateisiškumo principas ir sudarytos išskirtinės sąlygos vykdyti veiklą pasibaigusio leidimo pagrindu. Kaip jau pažymėta, nagrinėjama byla niekaip ir jokia apimtimi nėra susijusi su reklamos skleidimu, o keliamas klausimas dėl atsakovų organizuojamo neteisėto statinių griovimo. Tiek ieškovui, tiek kitiems subjektams, turi būti taikoma vienoda, teisės aktų nustatyta procedūra dėl statinių griovimo. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas niekaip neriboja ir nesumažina nei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, o juo labiau Grindos, teisių apimties. Ir, priešingai, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, prašomų uždrausti veiksmų atlikimas jau būtų negrįžtamai ir neatstatomai įvykęs, kas, ieškinio tenkinimo atveju, reikštų, kad statiniai buvo nugriauti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ir ieškovės nuosavybės teises. Šios aplinkybės aiškiai patvirtina, kad prašomos laikinosios apsaugos priemonės atitinka proporcingumo principą bei CPK 144 str. 1 d. numatytus pagrindus.

Atsiliepimas

11. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašė apeliacinį procesą pagal ieškovės atskirąjį skundą nutraukti arba, netenkinus šio prašymo, jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Šalies argumentai

11.1. Apeliacinis procesas pagal atskirąjį skundą nutrauktinas, nes teismai ginčo klausimą jau yra išsprendę. Dar iki šios bylos iškėlimo civilinėje byloje Nr. e2-464-1019/2024 prevenciniu ieškiniu ieškovė prašė uždrausti savivaldybei imtis bet kokių veiksmų, kuriais būtų ribojama ieškovės galimybė naudoti leidime nurodytus reklaminius įrenginius. Kartu su prevenciniu ieškiniu ieškovė prašė taikyti tokią pačią laikinąją apsaugos priemonę – uždrausti savivaldybei išardyti leidime nurodytus reklaminius įrenginius. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. birželio 1 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2S-1284-981/2023, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą minėtoje byloje, nurodė, kad nėra pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Vien tai, kad ieškovė papildomai pareiškė negatorinį ieškinį šioje byloje, ginčo situacijos ir šalių tarpusavio įsipareigojimų pobūdžio niekaip nekeičia, nes ieškovė prašydama taikyti analogišką laikinąją apsaugos priemonę šioje byloje iš esmės prašo to paties, dėl ko teismai jau nusprendė, todėl apeliacinis procesas nutrauktinas.

11.2. Teismas pagrįstai sprendė, kad ieškinys nėra prima facie pagrįstas. Ieškovės teiginys, kad ji gina savo nuosavybės teisę, yra deklaratyvus. Iš pačios ieškovės teismams formuluojamų prašymų ir reikalavimų bei jos faktinių veiksmų akivaizdžiai matyti, kad ieškovė, pagal Leidimo 2.7 punktą turėdama pareigą nukelti eksploatuojamus reklaminius įrenginius ir nevykdydama šios savo pareigos daugiau nei vienerius metus, keldama bylas, siekia tikrai ne to, kad jai būtų sudaryta galimybė pačiai reklaminius įrenginius nusikelti ir užimtas jų stovėjimo vietas atlaisvinti (ji pati to net ir neketina daryti), o priešingai, ji daro viską, kad jos eksploatuojami įrenginiai reklamos skleidimo vietose stovėtų kuo ilgiau nepaisant Leidimo galiojimo pasibaigimo. Pasibaigus leidimo galiojimo terminui ieškovė ne tiesiog laiko savo reklaminius įrenginius, bet juos visą laiką neteisėtai naudojo ir tebenaudoja pagal paskirtį – skleidžia reklamą. Atitinkamai ieškovės teigimas, kad ji nesiekia toliau vykdyti reklamos veiklos yra klaidinantis ir neteisingas.

11.3. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad būtent ji yra leidime nurodytų reklamos įrenginių savininkė ir kad jie yra laikinieji statiniai, kaip teigia ieškovė, ji netgi nenurodė, kurią konkrečiai teisę – naudojimo ar disponavimo – pareikštu ieškiniu gina. Ieškinyje kaip ir atskirajame skunde pastraipoje, tiesiog abstrakčiai teigiama, kad atsakovų veiksmai esą pažeidžia ieškovės nuosavybės teisę į reklaminius įrenginius.

11.4. Ieškovė atskirajame skunde kartoja savo ieškinio teiginius ir bando primesti savo aiškinimą (interpretaciją) apie tai, kad esą egzistuoja ar turėtų būti kažkoks priverstinis ir tik teismo tvarka galimas reklaminių įrenginių nukėlimas. Tačiau šios bylos specifika ir yra ta, kad ieškovės teises, susijusias su išorinės reklamos įrenginiais, jų naudojimu, visų pirma, apsprendžia leidimas tokius įrenginius naudoti pagal specialią jų paskirtį – išorinei reklamai skleisti. Savivaldybei nėra privaloma kreiptis į teismą tam, kad ji galėtų nukelti leidime numatytus reklaminius įrenginius po to, kai pasibaigė Leidimo galiojimo terminas ir pati ieškovė nevykdo savo įsipareigojimo nukelti ir išvežti reklaminius įrenginius.

11.5. Teismas teisingai įvertino, kad nėra grėsmės teismo sprendimo vykdymui. Ieškovė nepagrindė, kaip konkrečiai Savivaldybės teisių, numatytų Leidimo 2.7 punkte, įgyvendinimas gali neigiamai paveikti ieškovės teises. Nesant duomenų, kad atsakovų veiksmai sukelia neigiamas pasekmes ieškovei, yra nesąžiningi ar neteisėti, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Kad savivaldybė Leidimo 2.7 punkto nevykdymo iš ieškovės pusės atveju turi teisę pati nukelti reklamos įrenginius ir kad tam papildomai nereikalingas joks teismo sprendimas, leidimas ar pan., įrodo ir pačios ieškovės pozicija civilinėje byloje Nr. e2-464-1019/2024. Pasibaigus leidimo galiojimo terminui ieškovės neteisėtai eksploatuojamų įrenginių nukėlimas ir reklamos vietų atlaisvinimas būsimiems konkursų laimėtojams yra prioritetinis savivaldybės tikslas ir viešasis interesas. Ieškovės siekis stabdyti šiuos teisėtus savivaldybės veiksmus bet kokiomis procesinėmis priemonėmis pažeidžia savivaldybės interesus. Nepagrįsti ieškovės teiginiai apie tai, kad savivaldybei nukėlus jos neteisėtai eksploatuojamus reklaminius įrenginius bus paneigtos ieškovės nuosavybės teisės, nes patys nuosavybės objektai – reklaminiai įrenginiai – bus panaikinti. Nors pagal Leidimo 2.7 punktą Savivaldybė jau yra įgijusi teisę Leidime nurodytus reklaminius įrenginius realizuoti ir kitaip panaudoti, atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovai reklaminių įrenginių nesuardo, juos saugo ir ieškovei yra suteikta netgi galimybė per laikinojo saugojimo terminą atsiimti nukeltus reklaminius įrenginius, jei ji to pageidautų. Taigi, savivaldybė imasi tik tokių veiksmų, kad ieškovei neliktų sąlygų toliau neteisėtai skleisti išorinę reklamą. Šioje byloje prašoma laikinąja apsaugos priemone ieškovė iš esmės siekia lygiai tokio paties rezultato, koks būtų ir patenkinus jos ieškinį, o tai neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių paskirties.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

13. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

14. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2013 m. vasario 1 d. ieškovei buvo išduotas Leidimas įrengti išorinę reklamą Nr. A448-5(2.3.2.4-EK6), kurio pagrindu ieškovė įgijo teisę įrengti ir eksploatuoti 24 reklamos įrenginius Vilniaus mieste. Atsakovės 2017 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. 30-3269 Leidime nurodytų įrenginių, kurių galiojimas buvo 5 metai, galiojimo terminas buvo pratęstas iki 2019 m. gruodžio 14 d. Atsakovės 2019 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. 30-3154/19 „Dėl leidimų galiojimo termino pratęsimo“ Leidime nurodytų reklamos įrenginių, kurių galiojimo terminas turėjo pasibaigti 2019 m. gruodžio 14 d., galiojimo terminas buvo pratęstas iki 2023 m. vasario 1 d. Atsakovė 2023 m. sausio 10 d. priėmė sprendimą Nr. A256-29/23(3.3.18.1E-AD24 atsisakyti išduoti ieškovei leidimą (pratęsti esamo Leidimo galiojimą) išorinės reklamos įrengimui esamo Leidimo pagrindu, tokį atsisakymą ieškovė ginčija Regionų administraciniame teisme Vilniaus rūmuose.

Žemesnės instancijos teismas

15. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. balandžio 4 d. sprendimu atmetė ieškovės prevencinį ieškinį, kuriuo ieškovė prašė uždrausti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai imtis bet kokių veiksmų, kuriais būtų ribojama UAB „Baltijos vaizdinė reklama“ galimybė naudoti 2013 m. vasario 1 d. UAB „Baltijos vaizdinė reklama“ išduotame leidime įrengti išorinę reklamą Nr. A448-5(2.3.2.4-EK6) nurodytus reklaminius įrenginius iki tol, kol bus išspręstas UAB „Baltijos vaizdinė reklama“ teisės gauti išorinės reklamos leidimą galiojančio 2013 m. vasario 1 d. leidimo įrengti išorinę reklamą Nr. A448-5(2.3.2.4-EK6) pagrindu klausimas. Sprendimas yra apskųstas apeliacine tvarka.

16. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė uždrausti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai nugriauti UAB „Baltijos vaizdinė reklama“ nuosavybės teise priklausančius 2013 m. vasario 1 d. UAB „Baltijos vaizdinė reklama“ išduotame leidime įrengti išorinę reklamą Nr. A448-5(2.3.2.4-EK6) nurodytus statinius (reklaminius įrenginius) nesant dėl to priimto įsiteisėjusio teismo sprendimo; pripažinti negaliojančiu ab initio Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Grinda“ sudarytą sandorį dėl ieškovei nuosavybės teise priklausančių statinių (reklaminių įrenginių), nurodytų UAB „Baltijos vaizdinė reklama“ 2013 m. vasario 1 d. išduotame leidime įrengti išorinę reklamą Nr. A448-5(2.3.2.4-EK6), griovimo darbus. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Grinda“ sudaryto sandorio dėl ieškovei nuosavybės teise priklausančių statinių (reklaminių įrenginių), nurodytų UAB „Baltijos vaizdinė reklama“ 2013 m. vasario 1 d. išduotame leidime įrengti išorinę reklamą Nr. A448-5(2.3.2.4-EK6), nugriovimo, vykdymą.

Žemesnės instancijos teismas

17. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė, motyvuodamas tuo, kad ieškovė neįrodė nė vienos iš būtinų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, be to prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos. Ieškovė atskiruoju skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir prašomas laikinąsias apsaugos priemones pritaikyti.

Dėl pagrindo nutraukti apeliacinį procesą nebuvimo

18. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašė apeliacinį procesą pagal ieškovės atskirąjį skundą nutraukti. Prašymas motyvuojamas tuo, kad teismai ginčo klausimą jau yra išsprendę, kadangi civilinėje byloje Nr. e2-464-1019/2024 pagal ieškovės prevencinį ieškinį ieškovė prašė taikyti tokią pačią laikinąją apsaugos priemonę – uždrausti savivaldybei išardyti leidime nurodytus reklaminius įrenginius ir toks prašymas Vilniaus apygardos teismas 2023 m. birželio 1 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2S-1284-981/2023 buvo atmestas.

19. Pažymėtina, kad teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi res judicata (liet. galutinio teismo sprendimo) galios, todėl teismo atsisakymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones neeliminuoja dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų teisės bet kurioje proceso stadijoje kreiptis su pakartotiniu prašymu, atitinkamai jį motyvuojant bei taip įgyvendinant savo procesines teises (CPK 42 straipsnis, 144 straipsnis, 245 straipsnio 3 dalis). Pakartotinis kreipimasis negali būti suprantamas kaip analogiško ankstesniam prašymo teismui pateikimas, jei jame nurodomos iš esmės naujos ir (ar) papildomos aplinkybės, kurios nebuvo nurodytos ir analizuotos bei vertintos sprendžiant ankstesnius prašymus. Tokios pozicijos nuosekliai laikomasi Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-254-464/2020; 2021 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-283-370/2021; 2022 m. gruodžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1162-467/2022).

20. Darytina išvada, kad apeliacinis procesas šioje byloje negali būti nutrauktas, tuo pagrindu, jog kitoje civilinėje byloje jau buvo išspręstas panašaus pobūdžio prašymas. Nagrinėjamu atveju ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių reiškiamas visiškai kitoje byloje dėl ieškinio, kurios dalykas ir pagrindas yra skirtingas, užtikrinimo.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

21. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti / pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas kiekvienoje byloje yra sprendžiamas atsižvelgiant į tos bylos faktines aplinkybes, t. y. nustatant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų buvimą būtent toje konkrečioje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1020-798/2019; 2020 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1102-881/2020).

Dėl ieškinio prima facie (ne)pagrįstumo

22. Pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju atmesdamas ieškovių prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, padarė išvadą, kad ieškinys šiose stadijoje yra preliminariai nepagrįstas, kadangi ieškovė nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima daryti tikėtiną išvadą, kad iki ieškinio pateikimo dienos ieškovė teisėtai teikia ir gali teikti paslaugas Leidimo, kurio galiojimas yra pasibaigęs, pagrindu, todėl, teismo vertinimu, ieškovė neįrodė pirmosios būtinos sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – tikėtino reiškiamo reikalavimo pagrįstumo.

23. Pažymėtina, jog spręsdamas klausimą, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas pirmiausiai turi atlikti pareikštų reikalavimų pagrįstumo preliminarų vertinimą. Ieškinio tikėtino pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais. Tačiau toks ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti, jų sąsajumo (jei aplinkybė, kad su ieškiniu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje) ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1464-516/2016).

24. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje jau suformuota taisyklė, kad teismo atliekamas prima facie (iš pirmo žvilgsnio) ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-208-178/2018, 2022 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-75-516/2022).

25. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į aukščiau nurodytą teismų praktiką, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje šioje proceso stadijoje pernelyg detaliai vertino ieškinio teisinius ir faktinius aspektus, todėl padarė nepagrįsta išvadą dėl ieškinio prima facie nepagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje proceso stadijoje negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog ieškovės pateiktas ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas. Pažymėtina, kad iš ieškinio turinio matyti, jog ieškovė aiškiai suformulavo ieškinio dalyką (savo reikalavimus), taip pat įvardijo jų faktinį bei teisinį pagrindą, išdėstė savo poziciją ir prie ieškinio pridėjo nurodomas aplinkybes, ieškovių manymu, pagrindžiančius dokumentus. Pareikšto ieškinio pobūdis nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovių reiškiami reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ar kad ieškovės pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškiniu pareikšti reikalavimai gali būti pareikšti teisme, todėl darytina išvada, kad egzistuoja pirma būtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – ieškinio tikėtinas pagrįstumas, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškinys preliminariai nepagrįstas.

Dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo vykdymui

26. Pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas, kurią privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Vertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, teismas pažymi, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis ekonomiškumo bei proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas. Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad laikinosios apsaugos priemonės neturi varžyti proceso šalies teisių daugiau, negu būtina tikslui pasiekti, be to, jos turi būti tiesiogiai susijusios su pareikštais reikalavimais, užtikrinti šių reikalavimų įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1718-943/2016).

27. Nors pirmosios instancijos teismas ir nepagrįstai nurodė, kad ieškinys preliminariai nepagrįstas, tačiau tinkamai sprendė, kad nėra antrosios sąlygos taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. realios grėsmės, kad nesiėmus ieškovių prašomų laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas.

28. Visų pirma atkreiptinas dėmesys, jog analogiškas pasekmes sukeliančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovės prašymu, klausimas sprendžiamas ne pirmą kartą. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. birželio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-1284-981/2023 jau yra pripažinęs, kad ieškovės įrenginių demontavimas gali sukelti tam tikrų neigiamų (finansinių) pasekmių, tačiau tai savaime nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, juolab kad ieškovė tokių neigiamų pasekmių riziką prisiėmė pagal šiuo metu jau nebegaliojantį Leidimą ir nepateikė konkrečių įrodymų, kad jų pašalinimas būtų ieškovei neįmanomas ar ypač sudėtingas.

29. Lietuvos apeliacinis teismas spręsdamas panašaus pobūdžio laikinųjų apsaugos priemonių taikymą yra pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punktą viešojo administravimo subjektai (atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija) savo veikloje vadovaujasi įstatymo viršenybės principu. Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 12 straipsnio 15 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad leidimo turėtojas privalo išardyti specialią išorinės reklamos pateikimo priemonę, nukabinti reklamą ir sutvarkyti aplinką, kai pasibaigia leidimo galiojimo terminas ar leidimo galiojimas panaikinamas, – per leidimą išduodančios institucijos nustatytą ne trumpesnį kaip vienos darbo dienos, tačiau ne ilgesnį kaip 40 darbo dienų nuo leidimo galiojimo termino pabaigos ar leidimo galiojimo panaikinimo dienos terminą, kuris nurodomas leidime ar leidimą išduodančios institucijos pranešime apie sprendimą panaikinti leidimo galiojimą. Imperatyviąsias teisės normas identifikuoja tokie požymiai: jos griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia paliepimo suprasti dviprasmiškai; sprendžiant, ar elgesio taisyklė yra kategoriška ir teisinių santykių subjektai nuo jos nukrypti negali, lingvistinės išraiškos priemonės – žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., aiškiausiai parodo teisės normos imperatyvųjį pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2011). Todėl apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismu, kad apeliantės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nesuderinamos su teisės aktų reikalavimais (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. birželio 23 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. e2-625-798/2023).

30. Nagrinėjamoje byloje apeliantė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių sąlygos atskirąjį skundą iš esmės grindžia tuo, kad palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali būti apskritai neįmanomas, kadangi statiniai jau faktiškai bus nugriauti. Tokiu atveju tolimesnis bylos nagrinėjimas apskritai praras reikšmę, nes ieškovės, kaip statinių savininkės, teisės bus galutinai pažeistos (paneigtos) panaikinus nuosavybės teisės objektą – pačius statinius. Tokie apeliantės argumentai nesudaro pagrindo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

31. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju ieškovės ieškiniu ginamos nuosavybės teises specifika yra ta, kad tai yra reklaminiai inžineriniai statiniai, kurie gali būti demontuojami, perkeliami į kitą vietą ir vėl naudojami pagal paskirtį. Taigi, ieškovės pasirinktos sąvokos „nugriauti“, „sunaikinti“ neatitinka realios faktinės situacijos, o teiginiai, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių bus sunaikinti jos nuosavybės teisės objektai negali būti laikomi pagrįstais. Iš byloje esančio ginčijamo Savivaldybės ir UAB „Grinda“ susitarimo matyti, kad jame yra numatyta, kad nuėmus ir išardžius reklaminius įrenginius, numatytas jų transportavimas į saugojimo vietą laikinam 3 mėnesių terminui, taip pat susitarta, jog pasibaigus saugojimo terminui turės būti gautas papildomas patvirtinimas dėl įrenginių utilizavimo. Pažymėtina ir tai, jog nuo leidimo eksploatuoti statinius savivaldybei priklausančiuose ar savivaldybės valdomuose nekilnojamojo turto objektuose galiojimo pasibaigimo praėjo daugiau nei metai. Leidimo 2.7 punkte ieškovei buvo aiškiai numatytas įpareigojimas per vieną mėnesį nuo leidimo galiojimo termino pabaigos savo lėšomis išardyti, išvežti reklaminius įrenginius, sutvarkyti jų įrengimo vietas ir perduoti jas Vilniaus miesto savivaldybei. Atitinkamai numatyta, kad tuo atveju, jeigu per nustatytą terminą šių veiksmų bendrovė neatlieka, Vilniaus miesto savivaldybė turi teisę reklaminius įrenginius realizuoti ir (ar) kitaip panaudoti, o bendrovė įsipareigoja nereikšti dėl to pretenzijų. Ieškovė leidimo pagrindu veiklą vykdė nuo 2013 m., ir su jame numatytomis sąlygomis, įskaitant ir 2.7 p. sutiko, byloje nėra duomenų, kad tokios leidimo sąlygos yra nuginčytos ar ginčijamos teisme. Ginčijamas tik Savivaldybės atsisakymas leidimą pratęsti. Bylos duomenimis, ieškovė ne kartą informuota apie tai, kad leidimo galiojimas pasibaigė ir apie minėtą pareigą pašalinti jai priklausančius reklaminius stendus iš Savivaldybei priklausančių nekilnojamojo turto objektų. Atskiru 2024 m. kovo mėn. raštu ieškovė dar kartą informuota, kad nuo 2024 m. kovo 13 d. atsakovės pradės darbus, numatytus leidimo 2.7 punkte, t. y. realizuos ir (ar) panaudos tuos bendrovės nedemontuotus reklaminius įrenginius, kurie privalėjo būti išardyti ir išvežti pasibaigus Leidimo galiojimo terminui. Minėtame pranešime taip pat nurodoma, jog ieškovei yra suteikta galimybė atsiimti demontuotus reklaminius įrenginius, kreipiantis į administraciją. Taigi, nurodytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą pripažinti, kad jei ir yra grėsmė atsakovės nuosavybei, tai ją sukelia ne kitų asmenų (atsakovių), o pačios ieškovės sąmoningai pasirinktas elgesio modelis nesirūpinti savo turtu ir nesant tam teisinio pagrindo palikti jį kitų asmenų žinioje ir kitų asmenų nuosavybės ribose. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia iš esmės ieškovės veiksmais nulemta situacija negali būti argumentas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

32. Pažymėtina, kad ieškinio pateikimas pats savaime nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo ieškovo valios. Pagrindo varžyti kito asmens teises taip pat nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-152-178/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1677-943/2020).

33. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog prašomos pritaikyti laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos, kadangi jos iš esmės reikštų pripažinimą, kad ieškovė gali naudotis pasibaigusio leidimo pagrindu suteiktomis teisėmis. Kaip pagrįstai nurodė atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą savivaldybei priklausančių reklamos vietų atlaisvinimas būsimiems konkursų laimėtojams yra susijęs ir su viešu interesu. Ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sudarytų sąlygas ydingos praktikos formavimui ir galimybes verslo subjektų piktnaudžiavimui tokio pobūdžio ginčuose, pasinaudojant teisminiais įrankiais (prevenciniais, negatoriniais ieškiniais ir kitų civilinių bylų inicijavimu) tęsti veiklą pasibaigusių leidimų pagrindu neribotą laiką. Tai prieštarautų ne tik Reklamos įstatymo 12 straipsnio 15 dalies 1 p., numatančiam, kad pasibaigus leidimo terminui leidimo turėtojas privalo išardyti išorinės reklamos pateikimo priemonę, bet ir bendriesiems teisiniams principams (iš neteisės, neatsiranda teisė). Taigi, nors ir galima sutikti, kad ieškovei priklausančių reklaminių inžinerinių statinių demontavimas turės tam tikrų neigiamų padarinių ieškovei, tačiau ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nėra proporcinga priemonė nagrinėjamos situacijos atžvilgiu ir teisiniu požiūriu. Juolab, kad kaip pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, Savivaldybė yra subjektas turintis visas galimybes atlyginti ieškovei žalą, jei išnagrinėjus šalių teisminius ginčus bus pripažinta, kad visgi Savivaldybės veiksmai ginant jai priklausančios nuosavybės teises nebuvo teisėti.

34. Atsižvelgiant į išdėstytų argumentų visumą, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones ir keisti ar naikinti skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais pagrindo nėra, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo 2024 m. kovo 20 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

35. Kiti apeliantės argumentai neturi esminės įtakos teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako.

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Loreta Braždienė