- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-07-24
- Bylos Nr.
- I1-7195-583/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01271-2023-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Remigijus Arminas
- Pareiškėjas
- E. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos Marijampolės kalėjimo
2023 m. liepos 10 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos Marijampolės kalėjimo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos Marijampolės kalėjimo (toliau – ir Kalėjimas) priteisti 10 000,00 eurų neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas teigia, kad nuo 2018 m. rugsėjo 24 d. atlieka laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo patalpose, esančiose Kalėjimo (duomenys neskelbtini). Nurodo, kad laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 24 d. iki 2021 m. kovo 14 d. buvo grubiai pažeidžiama jo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Akcentavo, kad naudodamasis sanitariniu mazgu nuolat būdavo stebimas kitų nuteistųjų, kurie tuo pačiu metu taip pat naudodavosi sanitariniu mazgu. Sanitariniame mazge įrengti klozetai buvo atskirti nuo kitų klozetų apie 2 m. aukščio šoninėmis pertvaromis, tačiau sėdint ant klozeto būdavo matomas iš priekio kitų nuteistųjų. Klozetas buvo įrengtas taip, jog sanitariniame mazge esantys pisuarai matėsi tiesiai priešais akis, o tarp jų nebuvo jokios uždangos ar pertvaros. Akcentavo, jog teisės aktai numato, kad sanitariniame mazge privalo būti įrengtos kabinos, kurių pertvaros ne žemesnės nei 1.5 m.
Pareiškėjas teigia, kad visą kalinimo laikotarpį Kalėjimo esantys bendrojo naudojimo dušai neatitiko teisės aktų reikalavimų, pažeidė jo teisę į privatumą. Paaiškino, kad vienu metu dušu naudojasi apie 20 – 30 nuteistųjų, dušo galvutės yra atskirtos šoninėmis pertvaromis, todėl kiti nuteistieji turi galimybę jį stebėti duše. Taip pat dušo patalpose nebuvo inventoriaus, kuris pagal aktualius teisės aktus privalo būti visuose laisvės atėmimų įstaigų patalpose – kilimėlio arba grotelės, suolo arba taburetės, lentynėlės higienos priemonėms susidėti, kūno ir plaukų prausiklio dozatoriaus, vandens nutekėjimo kanalizacijos, veidrodžio.
Nurodo, jog nuo pirmosios bausmės atlikimo dienos Kalėjimo gyvenamosiose patalpose būdavo blakių. Minėti parazitai aktyviausi būdavo naktimis, todėl kiekvieną rytą atsibudęs jausdavosi pavargęs, kūnas būdavo nusėstas blakių įkandimų, kamuodavo niežulys. Pabrėžė, jog dėl blakių įkandimų kreipėsi į Kalėjimo medicinos personalą, tačiau gydytojai šiuos skundus ignoruodavo, jų nefiksuodavo nuteistojo ligos žurnale.
Pareiškėjas akcentuoja, kad dėl minėtų teisės aktų pažeidimų patyrė stresą, kadangi dėl privatumo pažeidimų tarp nuteistųjų nuolat kildavo konfliktinės situacijos, buvo žeminamas jo orumas bei garbė, jautė didelius dvasinius išgyvenimus. Kalinimas minėtomis sąlygomis gali būti prilyginamas žmogaus kankinimu, todėl laikosi pozicijos, jog yra teisinis ir faktinis pagrindas konstatuoti, kad dėl neteisėtų Kalėjimo veiksmų jis patyrė neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos kalėjimų tarnybos Marijampolės kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad nesutinka su jame keliamais reikalavimais, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Kalėjimas atkreipia dėmesį, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju praleido minėtą senaties terminą, nepateikė įrodymų dėl objektyvių aplinkybių lėmusių senaties termino praleidimą, todėl ginčo laikotarpis turėtų būti laikomas laikotarpis nuo 2020 m. gegužės 25 d. iki 2023 m. gegužės 25 d. Minėtu laikotarpiu pareiškėjas į Kalėjimo administraciją ar psichologus su skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė.
Pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, dušuose, bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms, yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Pabrėžia, kad viešose įstaigose (sporto klubuose, baseinuose ir pan.) vyrauja analogiškas dušų įrengimas, todėl pareiškėjui nebuvo sudarytos išskirtinai blogesnės sąlygos nei kitiems nuteistiesiems ar laisvėje gyvenantiems asmenims. Dušinės patalpose yra įrengti suolai, prie kiekvienos sėdimos vietos yra padėtos grotelės. Veidrodžiai dušinėse kabo iki tol, kol patys nuteistieji jų nesudaužo. Higienos priemonėms pasidėti yra skirti stalai, kurie pastatyti nuteistųjų pageidavimu, kadangi ant jų galima pasidėti daugiau higienos priemonių nei ant lentynėlių. Pabrėžė, kad dušinėje yra įrengta vandens nutekėjimo kanalizacija.
Pareiškėjas visą ginčo laikotarpį laisvės atėmimo bausmę atliko bendrabučio tipo patalpose ir naudojasi tualetu tam skirtoje patalpoje, kuri visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. LVAT yra išaiškinęs, kad nuteistiesiems tokiu atveju sudaromos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos dėl kurių nėra prielaidų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimų. Teigia, kad sanitariniame mazge esantys tualetai ir pisuarai yra įrengti vadovaujantis bendraisiais protingumo ir teisingumo principais. Toks tualetų ir pisuarų įrengimas yra analogiškas visų viešųjų tualetų įrengimui. Kalėjimas informavo, kad 5 būrys sanitariniais įrenginiais naudojasi kartu su 6 ir 7 būriais, kurie turi 2 sanitarinių mazgų patalpas. Kabinos 5 būrio sanitariniame mazge įrengtos 2021 m. kovo 24 d.
Kalėjimas akcentuoja, kad pareiškėjo teiginiai dėl gyvenamosiose patalpose esančių parazitų neatitinka tikrovės. Paaiškino, kad visą ginčo laikotarpį buvo su įmonėmis sudarytos parazitų naikinimo paslaugų teikimo sutartis. Patalpų priežiūrą taip pat atlieka Kalėjimo Turto valdymo skyriaus darbuotojai, kurie pastebėję parazitus nedelsiant apie tai praneša Kalėjimo viršininkui ir atsakingos įmonės darbuotojams. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų jo teiginius dėl kenkėjų plitimo ar nepakankamo jų naikinimo.
Kalėjimas laikosi pozicijos, jog pareiškėjas neįrodė jo teisių į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo, nenustačius neteisėtų veiksmų, negali kilti ir deliktinė atsakomybė, todėl pareiškėjo skundo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas E. L. kreipėsi skundu į teismą prašydamas priteisti neturtinę žalą, jo teigimu atsiradusią dėl neteisėtų Lietuvos kalėjimų tarnybos Marijampolės kalėjimo pareigūnų veiksmų.
Dėl ieškinio senaties termino taikymo
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010, 2013 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2013, 2013 m. gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-638/2013; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1462-858/2015).
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos priėmimu buvo siekiama garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jos protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).
Dėl ieškinio senaties termino pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimiems laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).
Taigi, kaip matyti iš nurodytų išaiškinimų, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 straipsnis), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų, todėl sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.
Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Taigi, tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).
Šioje byloje svarbu tai, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.
Kiek tai būtų susiję su senaties termino atnaujinimu, teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia neturtinės žalos atlyginimo už kalinimą, jo teigimu, netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 24 d. iki 2023 m. gegužės 25 d. Pareiškėjo skundas išsiųstas 2023 m. gegužės 24 d. (b. l. 12), todėl konstatuotina, jog reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 24 d. iki 2020 m. gegužės 23 d. pareiškėjas yra praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi dėl atlyginimo žalos, kildinamos iš kalinimo sąlygų, dėl kurių akivaizdumo (privatumo naudojantis tualetu ir dušu pažeidimo, parazitų gyvenamojoje patalpose, netinkamo dušinių aprūpinimo inventoriumi) jis iš karto galėjo spręsti, ar jos pažeidžia jo teises ir jam sukelia neigiamų teisinių pasekmių, todėl nėra teisinių prielaidų atnaujinti senaties termino kreipiantis su skundu į teismą dėl žalos atlyginimo priteisimo.
Nustatyta, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo į teismą kreipėsi 2023 m. gegužės 24 d. ir nėra teisinio pagrindo atnaujinti terminą. Konstatuotina, jog reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 24 d. iki 2020 m. gegužės 23 d. yra pasibaigęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas ieškinio senaties terminas, todėl ši skundo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo dalis atmestina kaip nepagrįsta.
Dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams
Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis CK 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Taigi, CK 6.271 straipsnyje numatytas civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.
Pagal teisminėje praktikoje suformuotą bendrosios įrodinėjimo taisyklės aiškinimą, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi, pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus. Pagal LVAT formuojamą praktiką, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui, o laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-2072/2013).
Vertinant pareiškėjo skundo argumentus konstatuotina, kad jis patirtą neturtinę žalą kildina iš aplinkybės, kad naudojantis dušu bei tualetu nebuvo užtikrinta jo teisė į privatumą. Taip pat pareiškėjas teigė, kad dušo patalpose trūko inventoriaus, o gyvenamosiose patalpose yra įsiveisę parazitai – blakės.
Pareiškėjas skunde teigia, kad naudojantis sanitariniame mazge esančiais tualetais yra pažeidžiama jo teisė į privatumą, kadangi unitazai nuo sanitarinio mazgo patalpos yra atitverta tik šoninėmis pertvaromis, greta yra įrengti pisuarai. Analizuojant teismui pateiktas sanitarinio mazgo fotonuotraukas (b. l. 136-137, 145-152) nustatyta, jog pareiškėjo teiginiai yra teisingi – sanitariniame mazge esantys unitazai vienas nuo kito yra atskirti aukštomis šoninėmis pertvaromis, tualeto kabinos nėra įrengtos, sanitariniame mazge taip pat yra įrengti pisuarai. Kalėjimas atsiliepime į skundą pabrėžė, jog pareiškėjas visą ginčo laikotarpį laisvės atėmimo bausmę atliko bendrabučio tipo patalpose. Bendrabučio tipo patalpose sanitarinis mazgas yra įrengtas atskirai nuo gyvenamosios patalpos.
LVAT yra nurodęs, kad įvertinus tai, jog unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas Marijampolės kalėjime, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne gyvenamojoje patalpoje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (žr., pvz., 2020 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-210-556/2020, 2021 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1033-438/2021; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1929-520/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018; 2022 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-43-789/2022; 2023 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-292-525/2023).
Įvertinus minėtas aplinkybes darytina išvada, jog aplinkybė, kad Kalėjimo bendrabučio tipo patalpose esančiuose sanitariniuose mazguose nėra įrengtos atskiros kabinos, nesudaro prielaidos teigti, kad Kalėjimas neužtikrino pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis tualetu, todėl minėtas skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – ir Norma) 13 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietų dušo patalpose privalo būti įrengti: 1) dušo čiaupai (galvutės); 2) suolas ir/arba kėdė, ir/arba taburetė; 3) kilimėlis arba grotelės; 4) veidrodis; 5) sieninė pakaba drabužiams; 6) lentynėlė higienos priemonėms; 7) kūno ir plaukų prausiklių dozatoriai.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintų Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) nuostatos reglamentuoja, jog laisvės atėmimo įstaigos privalo nusiteistiesiems sudaryti galimybę bent kartą į savaitę pasinaudoti karštu dušu (18 ir 44 punktai), nustato dušinės privalo būti valomos (28.2 punktas) ir t. t.
Įvertinus minėtą teisinį reguliavimą darytina išvada, jog teisės aktai nenustato pataisos įstaigų administracijos pareigos dušinėse įrengti pertvaras, persirengimo kambarius su atskiromis kabinomis. Vis dėlto LVAT savo jurisprudencijoje laikosi pozicijos, kad aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvarų dušuose, nesudaro pagrindo atleisti laisvės atėmimo įstaigų nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018; 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1946-525/2019, 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3067-662/2019; 2021 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-172-575/2021; 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-735-624/2021; 2021 m. balandžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-1005-789/2021; 2023 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eTA-281-968/2023).
LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, kad dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., 2020 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1227-624/2020; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1674-624/2020; 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-597-442/2021; 2022 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-333-415/2022; 2022 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-980-1047/2022; 2023 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-260-822/2023; ir kt.).
Iš teismui pateiktų Kalėjimo dušo patalpų fotonuotraukų (b. l. 126-135) matyti, kad jose yra įrengtos šoninės mūrinės pertvaros, atskiriančios maudymosi vietas vieną nuo kitos. Taip pat iš minėtų fotonuotraukų nustatyta, kad dušo patalpose nuteistiesiems yra įrengtos dušo galvutės, suolai, grotelės, kūno ir plaukų prausiklių dozatoriai, pakabos drabužiams, veidrodžiai. Byloje nenustatyta, jog prie kiekvienos dušo galvutės yra įrengta lentynėlė higienos priemonėms susidėti, tačiau Kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą paaiškino, jog atsižvelgiant į nuteistųjų pageidavimus, dušo patalpose įrengti stalai, skirti susidėti higienos priemonėms. Teismas įvertinęs anksčiau minėtą daro išvada, jog nėra pagrindo teigti, kad toks dušo patalpų įrengimas pažeidė pareiškėjo teisę į privatumą naudojantis dušu, Normos 13 punkto reikalavimų pažeidimų taip pat nenustatyta, todėl konstatuotina, kad pareiškėjas šioje apimtyje neįrodė Kalėjimo veiksmų neteisėtumo.
HN 134:2015 20 punktas reglamentuoja, jog laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka.
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir NVSC) 2021 m. lapkričio 4 d. patikrinimo akte Nr. (4-12 4.80 Mr)PA-6624 (b. l. 97-99) nurodyta, jog 2022 m, spalio 26 d. Kalėjimo atliko patikrinimo metu nustatyta, kad nuteistojo lovos konstrukcijoje rasta blakių. Patikrinimo akte konstatuojama, kad tai yra HN 134:2015 20 straipsnio reikalavimo pažeidimas ir įpareigojo Kalėjimą iki 2021 m. lapkričio 15 d. šį pažeidimą pašalinti. NVSC 2021 m. lapkričio 23 d. atliko pakartotinį patikrinimą Kalėjime ir jo metu nustatytas faktines aplinkybes užfiksavo 2021 m. lapkričio 25 d. patikrinimo akte Nr. (4-12 4.80 Mr)PA-6981 (b. l. 109-111). Minėtame patikrinimo akte teigiama, kad 2021 m. spalio 26 d. tikrintoje nuteistųjų gyvenamojoje patalpoje vizualiai matomų blakių nenustatyta, todėl buvo padaryta išvada, kad Kalėjimas HN 134:2015 20 punkto reikalavimo pažeidimus pašalino.
Kalėjimas teismui pateikė 2019 m. rugsėjo 24 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. 27/50-130 (b. l. 30-34) ir 2021 m. rugsėjo 27 d. paslaugų pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 27/10-138 (b. l. 35-40). Analizuojant minėtų sutarčių turinį nustatyta, kad visą ginčo laikotarpį Kalėjimas buvo sudaręs sutartį su įmone dėl dezinsekcijos ir deratizacijos monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų gyvenamosiose ir bendrojo naudojimo patalpose teikimo. Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbo atlikimo (registravimo) žurnalas ir graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) aktai (b. l. 46-75) įrodo, jog Kalėjimo gyvenamosiose bei bendrojo naudojimo patalpose yra nuolat vykdomas parazitų monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbai.
Vadovaujantis anksčiau nurodytu konstatuotina, jog Kalėjimas deda pastangas, kad būtų laikomasi HN 134:2015 20 punkto reikalavimų laikymasis – sudarė parazitų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų teikimo sutartis su šias paslaugas teikiančiomis įmonėmis, parazitų naikinimo darbai yra reguliariai atliekami, o NVSC nustačius HN 134:2015 20 punkto reikalavimų pažeidimą, jis operatyviai pašalintas, todėl pareiškėjo skundo argumentai šioje apimtyje atmestini kaip nepagrįsti.
Įvertinus minėtą teisinį reguliavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius E. L. kalinimo sąlygų visumą, darytina išvada, kad pareiškėjas Lietuvos kalėjimų tarnybos Marijampolės kalėjime buvo laikomas nepažeidžiant galiojančio teisinio reguliavimo. Kadangi nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra konstatuotos visos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, tame tarpe ir valstybės institucijos pareigūnų neteisėti veiksmai, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Atkreiptinas dėmesys, kad LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normas (ABTĮ 13 str., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsnio 5 dalimi, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo E. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.