- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-02-19
- Bylos Nr.
- A-210-556/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00447-2018-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Laimutis Alechnavičius
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų
- Pareiškėjas
- N. K.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas N. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2015 m. gruodžio mėnesį buvo perkeltas į 8 būrį, kuriame buvo netinkamai įrengti sanitariniai mazgai, nebuvo užtikrintas privatumas. Taip pat sanitariniuose mazguose buvo nepakankamas skaičius sanitarinių įrenginių, todėl reikėdavo laukti eilėse. Pareiškėjas pažymėjo, jog 8 būryje buvo įrengti 3 unitazai, 3 pisuarai ir 4 praustuvės. Minėtame būryje buvo 60 gyvenamųjų vietų, todėl įrenginių turėjo būti daugiau.
Atsiliepimas
3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
4. Marijampolės PN nurodė, kad, remiantis Marijampolės PN direktoriaus įsakymu Nr. 7/07-502 dėl nuteistųjų pervedimo iš brigadų į brigadas, nuteistasis N. K. 2015 m. gruodžio 3 d. pervestas į 81 brigadą (8 būrys). Marijampolės PN direktoriaus įsakymu Nr. 7/07-120 pareiškėjas 2018 m. vasario 7 d. pervestas iš 81 į 91 brigadą (9 būrys). Remiantis Socialinės reabilitacijos skyriaus specialisto 2018 m. kovo 19 d. pažyma Nr. 14/07-1761, pareiškėjas bausmę atliko Marijampolės PN 8 būryje, kuriame atskirais laikotarpiais buvo nuo 46 iki 76 nuteistųjų. 76 nuteistieji buvo 28 dienas. Ginčo laikotarpiu 8 būryje viso buvo: 2015 metų IV ketvirtį – iki 76 nuteistųjų; 2016 metų I ketvirtį – iki 67 nuteistųjų; 2016 metų II ketvirtį – iki 57 nuteistųjų; 2016 metų III ketvirtį – iki 58 nuteistųjų; 2016 metų IV ketvirtį – iki 68 nuteistųjų; 2017 metų I ketvirtį – iki 60 nuteistųjų; 2017 metų II ketvirtį – iki 60 nuteistųjų; 2017 metų III ketvirtį – iki 62 nuteistųjų; 2017 metų IV ketvirtį – iki 46 nuteistųjų; 2018 metų I ketvirtį – iki 46 nuteistųjų.
5. Atsakovo atstovas pažymėjo, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės) nenumato reikalavimų pataisos namų tualeto patalpos, esančios ne kamerų tipo patalpose, įrengimui. Minėtų Taisyklių 16.5 punktas reglamentuoja tik sanitarinio mazgų įrengimą kamerų tipo patalpose. Kitaip nei kamerose, bendrabučio tipo patalpose sanitarinių mazgų nebūna. Sanitariniai mazgai nuteistiesiems, kurie bausmę atlieka bendrabučio tipo patalpose, įrengiami atskiroje patalpoje. Todėl, atsakovo atstovo įsitikinimu, Taisyklių 16.5 punkto taikyti bendrabučio tipo patalpose gyvenantiems nuteistiesiems negalima. Net jei bendrabučio tipo patalpose esantiems sanitariniams mazgams būtų taikomi kamerų tipo patalpų sanitariniams mazgams keliami reikalavimai dėl klozetų atitvėrimo, negalima teigti, kad pareiškėjo privatumas buvo pažeistas, įvertinant tai, kad pareiškėjo niekas iš kitų nuteistųjų matyti negalėjo.
6. Marijampolės PN vertinimu, pareiškėjas neįrodė ir neturtinės žalos atsiradimo, kadangi nėra kreipęsis nei į Psichologinę tarnybą, nei į Marijampolės PN administraciją. Taip pat atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 nuostatos galiojo iki 2016 m. gruodžio 31 d. Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja 2016 m. balandžio 20 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymo Nr. 1R- 132 redakcija. Ši nauja redakcija nenumato sanitarinio mazgo įrengimo ir įrenginių skaičiaus, todėl pareiškėjo skundas dėl per mažo sanitariniame mazge esančių įrenginių skaičiaus nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 7 d. yra nepagrįstas. Nuo 2017 m. birželio 7 d. vienas unitazas arba pisuaras turi tekti ne daugiau kaip 15 nuteistųjų. Remiantis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento 2016 m. spalio 31 d. patikrinimo aktu Nr. PA.4-388, 8 būryje yra įrengti 6 kietieji įrenginiai (3 unitazai ir 3 pisuarai), taip pat 5 praustuvai, todėl įrenginių pagal teisės aktų reikalavimus užteko.
II.
7. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 21 d. sprendimu pareiškėjo N. K. skundą tenkino iš dalies. Priteisė N. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
8. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 3 d. iki 2018 m. vasario 6 d. (gyvenant 8 būryje) atliekant laisvės atėmimo bausmę, jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
9. Teismas vadovavosi Taisyklių 16.5 punktu ir pažymėjo, kad atsakovas į bylą pateikė 8 būrio sanitarinio mazgo fotonuotraukas (b. l. 19–22), iš kurių matyti, jog tualetai atskirti vizualiai žema pertvara, nėra įrengta durų. Teismas konstatavo, jog 8 būrio tualetai įrengti netinkamai ir pagal pareiškėjo skundą spręstina, jog jis naudojosi sanitariniu mazgu, kuriame pertvaros tarp tualetų buvo netinkamo dydžio, taip neužtikrinant pareiškėjo privatumo. Teismas pažymėjo, kad, neužtikrinant pareiškėjui privatumo sanitariniame mazge, jis patyrė neigiamų išgyvenimų, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą.
10. Remdamasis Taisyklių 5.7, 6 punktais, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normomis (toliau – ir Aprūpinimo normos) (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.), nuo 2017 m. birželio 7 d. įsigaliojusiomis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintomis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normomis ir pažymėjo, kad iš byloje esančių duomenų matyti, kad 8 būrio prausyklos patalpose yra 3 unitazai ir 3 pisuarai (b. l. 17–21). Atsižvelgdamas į tai, kad 2015 m. IV ketvirtį buvo iki 76 nuteistųjų, teismas sprendė, jog 2015 m. gruodžio mėnesį nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos pareiškėjui, kadangi atsakovas neaprūpino tinkamu skaičiumi sanitarinių įrenginių. Likusiu laikotarpiu, pagal pateiktus atsakovo duomenis (b. l. 14), 8 būrio tualete buvo pakankamas sanitarinių įrenginių skaičius.
11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindė patirtais tiek dvasiniais, tiek psichologiniais išgyvenimais, tačiau apie sveikatos sutrikimus duomenų į bylą nepateikė. Atsakovas pateiktoje Psichologinės tarnybos 2018 m. kovo 27 d. pažymoje Nr. 55/04-181 (b. l. 15) nurodė, kad pareiškėjas į Psichologinę tarnybą bausmės atlikimo laikotarpiu dėl netinkamų sąlygų nesikreipė.
12. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalimi, teismas pažymėjo, kad neužtikrinant pareiškėjui privatumo sanitariniame mazge bei nustačius kitus pažeidimus, konstatuotina, jog jis patyrė neigiamų išgyvenimų, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą. Tokie pažeidimai ir jų mastas sudarė realias prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, objektyviai galėjo sukelti jo nurodomas dvasines kančias, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu. Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes, į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti jo nurodyta suma.
III.
13. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria pareiškėjo skundas tenkintas, ir prašo dėl šios dalies priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
14. Apeliaciniame skunde Marijampolės PN pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Taisyklėmis, kurios nenumato reikalavimų pataisos namų tualeto patalpų, esančių ne kamerų tipo patalpose, įrengimui. Bendrabučio tipo patalpose sanitarinių mazgų nebūna. Sanitariniai mazgai nuteistiesiems, kurie bausmę atlieka bendrabučio tipo patalpose, įrengiami visiškai atskiroje patalpoje. Taigi šiuo atveju teisinis reglamentavimas, atsakovo atstovo vertinimu, pažeistas nebuvo. Pats pareiškėjas nėra skundęsis 8 būrio sanitariniu mazgu, jokių nusiskundimų neteikė nei kompetentingoms institucijoms, nei 8 būrio prižiūrinčiam specialistui. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje taip pat yra aiškiai atskiriamas kalinimo režimas kamerų tipo patalpose ir pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose.
15. Atsakovo atstovas pažymi, kad pareiškėjas neįrodė patirtos neturtinės žalos nustatymui reikšmingų kriterijų, o atsakovo atstovo į bylą pateiktų įrodymų visuma įrodo, kad pareiškėjas nepatyrė tokių išgyvenimų, kurie galėtų būti atlyginti pinigine išraiška. Pareiškėjas nesikreipė į Marijampolės PN Psichologinę tarnybą, nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus. Be to, Marijampolės PN akcentuoja, kad ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
16. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Marijampolės PN veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
17. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė jam 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.
18. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti. Apeliacinį skundą grindžia aplinkybe, kad bausmę pareiškėjas atliko bendrabučio tipo patalpose, todėl sanitariniai mazgai buvo įrengti visiškai atskiroje patalpoje ir joks teisinis reglamentavimas pažeistas nebuvo. Be to, nurodo, kad pareiškėjas neįrodė patirtos neturtinės žalos nustatymui reikšmingų kriterijų.
19. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant atsakovo apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos minėto apeliacinio skundo ribos.
20. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ginčo laikotarpiu 8 būrio tualetai buvo įrengti netinkamai, ir pagal pareiškėjo skundą spręstina, jog jis naudojosi sanitariniu mazgu, kuriame pertvaros tarp tualetų buvo netinkamo dydžio, taip neužtikrinant pareiškėjo privatumo. Be to, teismas pripažino, jog 2015 m. gruodžio mėnesį nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos pareiškėjui, kadangi atsakovas neaprūpino tinkamu skaičiumi sanitarinių įrenginių. Kadangi Marijampolės PN pateiktame apeliaciniame skunde teismo sprendimo dalies dėl sanitarinių įrenginių skaičiaus neginčija ir su tuo susijusių argumentų nenurodo, teisėjų kolegija dėl minėto aspekto nepasisako.
21. Vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu užtikrinimo, teisėjų kolegija pirmiausiai akcentuoja, kad EŽTT konstatuoja kalinamo asmens privatumo pažeidimą naudojantis tualetu, kuris sudaro pagrindą pripažinti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (t. y., kai pripažįstama, kad kalinimo sąlygos viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, žemino asmens garbę ir orumą) paprastai tuo atveju, kai asmuo naudojosi nevisiškai ar visiškai nuo bendros kameros erdvės neatskirtu tualetu (žr., pvz., EŽTT 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Moiseyev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 62936/00) 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12). Taigi aplinkybė, kad buvo naudojamasi neatskirtu ar nevisiškai atskirtu tualetu kameroje, t. y. patalpoje, kuri yra gyvenamosios paskirties, matant kitiems asmenims ir šiems asmenims patiems tuo metu nesinaudojant tualetu, pagal EŽTT praktiką paprastai gali sudaryti prielaidas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti.
22. Nors iš byloje esančių nuotraukų (b. l. 19–22) spręstina, kad unitazai 8 būryje vienas nuo kito atskirti dalinėmis pertvaromis, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Kaip matyti, šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant EŽTT paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje. Taigi įvertinus minėtas nustatytas aplinkybes, (t. y., kad unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų), teisėjų kolegijos nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018; 2019 m. spalio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1686-756/2019).
23. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nustatė, jog 2015 m. gruodžio mėnesį nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos pareiškėjui, kadangi atsakovas neaprūpino tinkamu skaičiumi sanitarinių įrenginių. Atsakovui apeliaciniame skunde teismo nustatytų aplinkybių nepaneigus, sutiktina, kad dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Atsižvelgiant į tai, spręstinas klausimas dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo.
24. Šiuo aspektu pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, jog ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
25. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, nustatyto pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, atsižvelgdama, jog privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimas nebuvo nustatytas, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Tokių pasekmių nenurodo ir pats pareiškėjas, savo procesiniuose dokumentuose įvardindamas tik bendro pobūdžio teiginius. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Juo labiau, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog dėl netinkamų laikymo Marijampolės PN sąlygų pareiškėjui būtų pablogėjusi sveikata ar būtų kilę kokių nors kitų reikšmingų pasekmių. Pareiškėjas į Psichologinę tarnybą ar pataisos namų administraciją bausmės atlikimo laikotarpiu dėl netinkamų gyvenamųjų sąlygų nesikreipė. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija vertina, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.
26. Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, su jomis susijusį teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 21 d. sprendimą pakeisti. Sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Pareiškėjo N. K. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo N. K. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo Marijampolės pataisos namuose sąlygas.
Nutartis neskundžiama.