Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Jolantos Malijauskienės (pranešėja) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 11 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas K. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2025 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. 25S191971 (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

Pareiškėjas taip pat prašę taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdyti skundžiamo Sprendimo vykdymą, laikinai uždraudžiant išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, iki kol bus išnagrinėta ši administracinė byla ir priimtas galutinis sprendimas dėl tarptautinės apsaugos jam suteikimo Lietuvos Respublikoje.

II.

Regionų administracinis teismas 2025 m. rugsėjo 11 d. nutartimi, be kita ko, nusprendė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo dalies, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, vykdymą, iki bus priimtas galutinis teismo procesinis sprendimas šioje byloje.

Teismas nurodė, kad prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindžiamas tuo, jog, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjui kiltų neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala, kadangi kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) jam kyla reali grėsmė patirti persekiojimą dėl politinių įsitikinimų.

Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 127 straipsnio 2 dalies, 128 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, įvertinęs, kad skundžiamu Sprendimu pareiškėjui nustatytas savanoriškas terminas išvykti iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę per 14 dienų nuo Sprendimo įteikimo dienos, o to nepadarius, numatytas jo išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę (išsiuntimas nagrinėjamu atveju yra realus), Sprendimas dėl pareiškėjo prieglobsčio prašymo dar nėra įsiteisėjęs, motyvai, kuriais pareiškėjas grindžia prieglobsčio prašymą dar nėra įvertinti teismo, konstatavo, kad pareiškėjas, neįsiteisėjus galutiniam teismo sprendimui dėl šioje byloje skundžiamo Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, gali būti išsiųstas iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę. Teismas pažymėjo, kad duomenų, jog pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, piktnaudžiautų procesu, nėra, byloje teikiami argumentai, kuriais grindžiama prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė, šių duomenų pagrindu galima vertinti, jog, nesustabdžius Sprendimo dalies dėl pareiškėjo išsiuntimo vykdymo ir pareiškėją išsiuntus iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Teismas, atsižvelgdamas į aktualią Lietuvos vyriausiojo administracini teismo praktiką, nurodė, kad, nagrinėjamu atveju, pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje yra būtina sąlyga jam siekiant įgyvendinti teisę nustatyta tvarka naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba tiek, kiek tai susiję su prašymo panaikinti Sprendimą nagrinėjimu teisme, ir tai yra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju reikalavimo užtikrinimo priemonės – sustabdyti Sprendimo dalies dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respubliką vykdymą iki įsiteisės galutinis procesinis sprendimas šioje byloje – taikymas atitinka proporcingumo principą, todėl taikytina reikalavimo užtikrinimo priemonė –Sprendimo dalies dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymo sustabdymas iki bus priimtas galutinis teismo procesinis sprendimas šioje byloje.

III.

Atsakovas pateiktame atskirajame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2025 m. rugsėjo 11 d. nutartį.

Atsakovas nurodo, kad nagrinėjamu atveju nei pareiškėjas prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nei pirmos instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė, kokia tiksliai jam bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės. Tai, kad pareiškėjas galbūt bus išsiųstas į kilmės šalį, savaime nereiškia, kad jam bus padaryta didelė, neatitaisoma žala.

Atsakovas akcentuoja, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas realiai yra išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir atskirajame skunde nurodyti argumentai vertintini kaip susiję su tikėtinais Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos respublikos vidaus reikalų ministerijos veiksmais bei nesudaro pagrindo šioje bylos stadijoje konstatuoti, jog pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą.

Atsakovas pažymi, kad šiuo metu galiojantis teisinis reglamentavimas nustato, jog tais atvejais, kai antrinė valstybės garantuojama teisinė pagalba teikiama įvykdžius sprendimą išsiųsti užsienietį į užsienio valstybę, toks pagalbos teikimas nesiejamas su privalomu užsieniečio buvimu Lietuvos Respublikoje, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės ir pareiškėją išsiuntus iš Lietuvos, jis negalės tinkamai realizuoti savo teisės į gynybą.

Atsakovas nurodo, kad proceso dalyvių dalyvavimas teismo posėdžiuose gali būti užtikrinamas naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas (per vaizdo konferencijas, telekonferencijas ir kitaip). Nagrinėjamu atveju byla yra vedama elektronine forma, todėl pareiškėjas galėtų dalyvauti procese ne tik per savo atstovą, bet ir tiesiogiai, asmeniškai prisijungęs prie elektroninių paslaugų portalo, teikti prašymą dėl teismo posėdžio organizavimo nuotoliniu būdu. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad tokia pareiškėjo teisė yra ribojama ar kad, pateikus teismui prašymus, prisijungimo duomenys pareiškėjui nebūtų suteikti.

Atsakovo teigimu, pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones grindė ne neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didele žala, kylančia dėl ginčijamo Sprendimo priėmimo, o ją siejo su aiškiai neapibrėžtais, abstrakčiais ir įrodymais nepatvirtintais neigiamais padariniais, kurie galbūt jam gali kilti vykdant Sprendimą, nors byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad šiuo metu yra vykdomas jo išsiuntimas.

Pasak atsakovo, pareiškėjas neįrodė, kad jo prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė gali būti taikoma šioje byloje ir kad egzistuoja abi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti. Pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nebuvo tinkamai motyvuotas ir pagrįstas, todėl skundžiama nutartis naikintina.

Pareiškėjas pateiktame atsiliepime prašo atsakovo atskirąjį skundą atmesti ir palikti galioti Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 11 d. nutartį.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo prieglobsčio bylose bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką dėl prieglobsčio prašytojų neišsiuntimo, kol nėra išnagrinėta prieglobsčio byla, bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką dėl būtinybės stabdyti išsiuntimo vykdymą, kai nagrinėjama prieglobsčio byla.

Pareiškėjas nurodo atitinkantis sąlygas, reikalingas pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir pažymi, kad, jį išsiuntus į kilmės valstybę, jam gresia persekiojimas ir kyla grėsmė jo gyvybei, laisvei bei sveikatai (t. y. vienoms svarbiausių vertybių). Šiuo atveju neatitaisoma žala pasireiškia tuo, kad pareiškėjas, dar prieš teismui išanalizuojant jo situaciją dėl jam kylančios grėsmės kilmės valstybėje, būtų išsiųstas į kilmės valstybę, kur susidurtų su grėsme savo gyvybei ir sveikatai (kur jam kyla grėsmė patirti persekiojimą dėl politinių priežasčių).

Pareiškėjas pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovas nepagrindė, kodėl prašoma priemonė būtų neproporcinga, pažeistų interesų pusiausvyrą, naudojama neprotingai ir pan. Pareiškėjas nurodo, kad, pritaikius nurodytą priemonę, pareiškėjo nebūtų galima išsiųsti, kol nebūtų priimtas galutinis sprendimas jo prieglobsčio byloje, ir tai nesukurtų jokios papildomos naštos valstybei. Tačiau nesustabdžius Migracijos departamento Sprendimo vykdymo, ir pareiškėją išsiuntus į kilmės valstybę, kur jis susidurtų su persekiojimu ar kankinimu, teismui priėmus teigiamą sprendimą, toks sprendimas tikriausiai nebeturėtų prasmės, nes pareiškėjas jau būtų patyręs kankinimus ar netgi žuvęs, todėl nebūtų galima atstatyti pažeistų teisių.

Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas jo prieglobsčio prašymą išnagrinėjo iš esmės skubos tvarka, todėl Sprendimo apskundimas nesustabdo jo vykdymo, ir pareiškėjas gali būti išsiųstas į kilmės valstybę.

Pareiškėjas pažymi savo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę negrindęs aplinkybėmis dėl nemokamos teisinės pagalbos teikimo ir teigia, kad galimybė naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba prieglobsčio byloje Lietuvoje neapsaugos pareiškėjo nuo jam gresiančio pavojaus (duomenys neskelbtini).

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nutarė: 1) atleisti pareiškėją nuo žyminio mokesčio sumokėjimo; 2) priimti pareiškėjo skundą; 3) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo dalies, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, vykdymą, iki bus priimtas galutinis teismo procesinis sprendimas šioje byloje; 4) administracinės bylos medžiagą pripažinti nevieša ir neteikti susipažinti bei kopijuoti kitiems asmenims, išskyrus pareiškėją, jų įgaliotą atstovą bei atsakovo įgaliotą atstovą; 5) išsiųsti pareiškėjo skundo kopiją atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir įpareigoti per 15 dienų nuo skundo kopijos gavimo dienos pateikti teismui atsiliepimą į skundą ir visą turimą su ginču susijusią medžiagą; 6) bylos nagrinėjimą teismo posėdyje skirti baigus pasirengimo bylos nagrinėjimui stadiją..

Atsakovas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį visa apimtimi, tačiau atskirojo nagrinėjamu atveju atskirojo skundo dalyku gali būti tik teismo nutarties dalis dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo (ABTĮ 152 str. 1 d. ir 70 str. 7 d.). Atsakovas atskirajame skunde išdėstė argumentus tik dėl nesutikimo su teismo nutarties dalimi dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad atsakovas atskirajame skunde netiksliai suformulavo savo reikalavimus, o nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra tik pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kurioje nuspręsta tenkinti pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. sustabdyti Sprendimo dalies, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, vykdymą, iki bus priimtas galutinis teismo procesinis sprendimas šioje byloje.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, yra nustatyta, jog reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Taigi, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas siejamas su aplinkybe, ar proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie (iš pirmo žvilgsnio), reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016, 2023 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-641-822/2023).

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui pakanka objektyviai tikėtino skunde suformuluoto pareiškėjo reikalavimo patenkinimo. Teismas, atlikęs preliminarų prima facie reikalavimo pagrįstumo įvertinimą, galėtų atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tik tais atvejais, kai skundo (prašymo) reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas (pvz., pareiškėjas pasirinko tokį savo teisių ar įstatymo saugomų interesų gynybos būdą, kuris pagal teisės aktų reikalavimus yra neleistinas ar aiškiai neįmanomas; prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tam, kad būtų užtikrintas reikalavimas, kuris visiškai nėra pagrįstas skunde (prašyme) nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan.). Padarius išvadą, kad proceso dalyvis tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą, turi būti vertinama, ar nesiėmus užtikrinimo priemonių, asmeniui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Sprendžiant dėl antros sąlygos (neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos) buvimo, teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017; 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-593-968/2023).

Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019; 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-789/2021).

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad pareiškėjo išsiuntimas nagrinėjamu atveju yra realus, Sprendimas dėl pareiškėjo prieglobsčio prašymo dar nėra įsiteisėjęs, motyvai, kuriais pareiškėjas grindžia prieglobsčio prašymą dar nėra įvertinti teismo, skundžiama nutartimi, be kita ko, taikė reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdė Sprendimo dalies dėl pareiškėjo išsiuntimo vykdymą, iki kol bus priimtas galutinis sprendimas šioje byloje.

Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, nurodo, kad pareiškėjas nepagrindė, jog, jį išsiuntus į kilmės valstybę, jam bus padaryta didelė neatitaisoma žala.

Įstatymo 2 straipsnio 20 dalis nustato, kad prieglobsčio prašytojas – užsienietis, kuris šio įstatymo nustatyta tvarka pateikė prašymą suteikti prieglobstį ir dėl kurio dar nėra priimtas galutinis sprendimas. Šio straipsnio 27⁵ dalis nustato, kad teisė likti Lietuvos Respublikos teritorijoje – užsieniečiui suteikiama teisė laikinai būti Lietuvos Respublikos teritorijoje tol, kol pagal šį Įstatymą nagrinėjamas jo teisinės padėties klausimas.

Pagal Įstatymo 22¹ straipsnio 1 dalies 2 punktą, atvykę į Lietuvos Respubliką užsieniečiai, kurie yra prieglobsčio prašytojai, įgyja teisę likti Lietuvos Respublikos teritorijoje, o pagal šio straipsnio 3 dalį, teisė likti Lietuvos Respublikos teritorijoje neužkerta kelio priimti ir vykdyti sprendimus dėl užsieniečių grąžinimo į užsienio valstybę ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos šio Įstatymo 125 ir 126 straipsniuose nurodytais pagrindais.

Teisė likti teritorijoje prieglobsčio procedūros metu yra bendroji taisyklė, numatyta 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos. Kaip nurodyta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, tokiomis aplinkybėmis valstybės narės privalo užtikrinti, kad egzistuotų visiška veiksminga galimybė apskųsti sprendimą, kuriuo atmetamas tarptautinės apsaugos prašymas, laikantis šalių procesinio lygiateisiškumo principo, pagal kurį, be kita ko, reikalaujama, kad būtų sustabdytas bet koks sprendimo grąžinti poveikis laikotarpiu, kuris nustatytas tokiam skundui pateikti, o jeigu toks skundas jau paduotas, tol, kol jis bus išnagrinėtas (žr., pvz., 2018 m. birželio 19 d. sprendimą byloje G., C-181/16, EU:C:2018:465).

Įstatymo 127 straipsnio 2 dalis nustato, jog sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos privalo būti įvykdytas nedelsiant, jeigu nėra aplinkybių, dėl kurių sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas gali būti sustabdytas. Pagal Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 1 punktą, sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdomas, jeigu Regionų administraciniam teismui priėmus nutartį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, kai sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos apskundžiamas teismui, išskyrus atvejus, kai užsienietis turi būti išsiųstas dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, o Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, jo šeimos narys arba kitas asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, – dėl jo keliamos labai rimtos grėsmės valstybės saugumui. Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad, išnykus priežastims, nurodytoms šio straipsnio 2 dalyje, sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos privalo būti įvykdytas nedelsiant.

Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad apskųsto sprendimo vykdymas sustabdomas, jeigu skundžiamu sprendimu užsieniečiui atsisakyta suteikti prieglobstį, išskyrus atvejį, kai sprendimas priimtas prašymą suteikti prieglobstį išnagrinėjus iš esmės skubos tvarka. Pagal šio straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 1 dalyje nenustatytais atvejais apskųsto sprendimo vykdymas gali būti sustabdomas Regionų administracinio teismo nutartimi dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundžia Sprendimą, kuriuo, išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį iš esmės skubos tvarka, atsakovas nusprendė: 1) nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje; 2) įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos į kilmės valstybę per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos; 3) jeigu pareiškėjas savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per šiame sprendime nurodytą savanoriško išvykimo terminą: 3.1) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę; 3.2) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos; 3.3) įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi iš Šengeno acquis teritorijoje) 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjas išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos. Taigi Skundžiamu Sprendimu yra nuspręsta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, o pareiškėjas jam galinčias kilti neigiamas pasekmes sieja būtent su minėto sprendimo įvykdymu, nes grąžinus pareiškėją į kilmės valstybę jam būtų padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala (kilmės valstybėje pareiškėjas susidurtų su grėsme savo gyvybei ir sveikatai, nes ten jam kyla grėsmė patirti persekiojimą dėl politinių priežasčių).

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiaga, ginčo šalių argumentus, sprendžia, jog pareiškėjas tikėtinai pagrindė savo reikalavimus panaikinti Migracijos departamento Sprendimą ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti jo prašymą suteikti prieglobstį pagrįstumą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nagrinėti pareiškėjo skundą pagal jame suformuluotus reikalavimus, pareiškėjas skunde išdėstė nesutikimo su Migracijos departamento Sprendimu argumentus, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo skundo argumentai yra akivaizdžiai nepagrįsti.

Pareiškėjas nagrinėjamu atveju siekia, kad jam būtų suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, todėl, nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės ir nesustabdžius Sprendimo dalies dėl jo išsiuntimo vykdymo, jis gali būti išsiųstas į kilmės valstybę iki galutinio sprendimo šioje byloje dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo priėmimo, pareiškėjo išsiuntimas iš šalies yra realus, o išsiuntus pareiškėją iš Lietuvos Respublikos jam kils realios pasekmės, kurios darys įtaką jo teisinei padėčiai ir galimybei realizuoti savo teises. Teisėjų kolegija pažymi, kad, atsižvelgus į bylos pobūdį, kilmės šalies informaciją, pareiškėjo teiginys, jog, jei Migracijos departamento Sprendimas (jo dalis dėl išsiuntimo) būtų įvykdytas, kilmės valstybėje jis gali patirti neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą, yra nepaneigtas.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl pagrįstai tenkino pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Todėl atsakovo atskirasis skundas netenkinamas, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 11 d. nutarties dalį, kuria nuspręstai taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.