Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja R. Cemnolonskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-121-81/2013

2013 m. sausio 4 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Reginos Cemnolonskienės, teisėjų Algimanto Smolsko ir Viktoro Preikšo, sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei, dalyvaujant prokurorei Rimai Žaltauskaitei, gynėjams advokatams Stasiui Zabitai ir Rasai Kalkauskienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. K. ir V. B. apeliacinius skundus dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 18 d. nuosprendžio, kuriuo

V. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 178 str. 1 d. ir 233 str. 1 d., ir nubaustas už LR BK 178 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymą - laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) mėnesių, už LR BK 233 str. 1 d. (poveikio liudytojai I. J.) numatyto nusikaltimo padarymą - laisvės atėmimu 5 (penkiems) mėnesiams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 4 d. ir 6 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams. Vadovaujantis LR BK 64 str. 1 d., 3 d., paskirta bausmė subendrinta dalinio bausmių sudėjimo būdu su Druskininkų miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nuosprendžiu paskirta neatlikta bausme ir galutine subendrinta bausme paskirtas laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžia skaičiuotina nuo 2012 m. spalio 18 d. Kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti iš gyvenamosios vietos ir dokumentų paėmimas - pakeista į suėmimą.

V. K. dėl padarytos nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 233 str. 1 d., (dėl poveikio liudytojui A. S.) išteisintas, neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką.

V. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 178 str. 1 d., ir nubaustas laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) mėnesių, bausmės pradžią skaičiuojant nuo jo sulaikymo dienos - 2012 m. kovo 26 d., kardomoji priemonė - suėmimas palikta nepakeista iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. ir V. B., veikdami kartu, 2011 m. rugpjūčio mėn. iš 17 d. į 18 d., naktį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, nuo pastato, esančio (duomenys neskelbtini), pagrobė svetimą turtą - UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį biobiotualetą „Thal Mondo Terra“ (2150 Lt vertės) ir tuo padarė 2150 Lt (dviejų tūkstančių vieno šimto penkiasdešimties litų) turtinę žalą UAB (duomenys neskelbtini).

Be to, V. K., siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, po 2011 m. lapkričio 3 d. Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Druskininkų policijos komisariate jam įteikto pranešimo apie įtarimą dėl nusikaltimo, numatyto LR BK 178 str. 1 d., padarymo ir jo įtariamojo apklausos ikiteisminiame tyrime Nr. 70-1-00177-11, laikotarpiu nuo 2011-11-03 iki 2011-11-09, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytą dieną ir nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje sutikęs I. J., žodžiu jos prašė duoti policijos pareigūnams melagingus parodymus, nurodant, kad 2011 m. rugpjūčio 17 d. vakare I. J. vairuojamu automobiliu „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančiu A. S., kartu su juo ir D. P. važinėjo po Druskininkų miestą, kad visi kartu buvo kavinėje (duomenys neskelbtini), o važiuojant Kosciuškos gatve pastebėjo važiuojantį jo automobilį „Fiat Ducato“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir važiavo paskui šį automobilį iki (duomenys neskelbtini), bet nepasivijo. Tokiu būdu jis siekė paveikti liudytoją I. J., kad ši ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus.

Nuteistasis V. K. skundžia pirmosios instancijos teismo nuosprendį, prašo jį panaikinti, išteisinti jį dėl nusikaltimo, numatyto LR BK 233 str. 1 d., padarymo ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės esant mažareikšmiškumui dėl LR BK 178 str. 1 d. numatyto nusikaltimo. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas dėl LR BK 178 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos nepagrįstai nepripažino lengvinančia aplinkybe jo nuoširdaus gailėjimosi ir prisipažinimo padarius nusikaltimą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad padaryto nusikaltimo objektas, aplinkybės ir pasekmės turi mažareikšmiškumo požymių, kadangi nuteistieji suvokė, kad daiktas yra bevertis, žalos nepadaryta, daiktas grąžintas savininkui ir atsiskaityta už jo pervežimą. Teismo nustatyta pavogto biotualeto vertė visiškai neatitinka tikrovės, kadangi net vizualiai matyti, kad biotualetas yra susidėvėjęs, buvo naudotas statybose. Byloje buvo prašoma atlikti ekspertizę dėl biotualeto kainos, tačiau teismas atsisakė tai daryti. Skunde taip pat nurodoma, kad nusikaltimo, numatyto LR BK 233 str. 1 d., jis nepadarė, be to, nėra nusikaltimo sudėties, kadangi šio nusikaltimo objektyvioji pusė yra neatsiejama nuo poveikio priežasties, t. y. paveikti asmenį turi būti siekiama konkrečiame ikiteisminiame tyrime. Poveikis liudytojai I. J. buvo padarytas ne dėl nusikalstamos veikos. Apeliantas pažymi, kad prašė liudytojos duoti melagingus parodymus, tačiau dėl to, kad jis ir D. P. nebūtų nubausti administracinių teisės pažeidimų teisenos tvarka.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nuteistųjų gynėjus, prašiusius apeliacinius skundus dėl juose išdėstytų motyvų patenkinti, prokurorę, prašiusią apeliacinius skundus atmesti, sprendžia, kad nuteistųjų V. K. ir V. B. apeliaciniai skundai atmetami.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. LR BK 2 str. įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - LR BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis LR BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Be to, Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjų Senato 2003 m. birželio 20 d. Nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ (toliau - Nutarimo) 1.1. punkte nustatyta, jog nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. To paties Nutarimo 3.1.8. punkte nustatyta, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir teisingai juos įvertino, nustatė tikrąsias įvykio aplinkybes bei nuteistųjų kaltę padarius nusikalstamą veiką. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl tai, kad apeliantams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar LR BPK normų pažeidimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, tinkamai nesilaikė reglamentuotos nuosprendžio surašymo tvarkos, tačiau nenustatyta, kad bylos teisminio nagri­nė­ji­mo metu buvo padaryti esminiai LR BPK pažeidimai, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą.

Teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, jog V. K. ir V. B. kaltė, padarius LR BK 178 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, įrodyta byloje surinktais duomenimis – nuteistojo V. K. ir V. B. kaltės prisipažinimais, liudytojų D. P. ir B. Ž. parodymais, taip pat V. K. ir V. B. parodymų patikrinimo vietoje protokolais, įvykio vietos apžiūros, reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo ir daiktų apžiūros protokolais, Druskininkų mieste esančiomis vaizdo kameromis padarytų vaizdo įrašų apžiūros protokolu užfiksuotais duomenimis bei kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. K. nepagrįstai savo skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pervertino ir nustatė visiškai tikrovės neatitinkančią pavogto biotualeto vertę, kurią jis laiko mažareikšme. Apeliantas nurodo, kad biotualetas buvo susidėvėjęs ir praktiškai bevertis, be to, byloje buvo prašoma atlikti ekspertizę dėl biotualeto kainos, tačiau teismas atsisakė tai daryti. Iš bylos medžiagos matyti, kad pavogto biotualeto vertę teismas nustatė tinkamai pagal įmonės pateiktą įkainavimą. Apelianto nuomonė apie tai, kad net vizualiai buvo matyti, kad biotualetas buvo susidėvėjęs, neturi esminės įtakos realiam daikto vertės nustatymui. Skunde nurodytos aplinkybės, kad daiktas buvo grąžintas savininkui, už jo pervežimą atsiskaityta, todėl realiai žala padaryta nebuvo, atmestinos kaip nepagrįstos. LR BK 178 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl jos baigtumo momentas sietinas su turtinės žalos padarymu, kuri atsiranda nuo turto pasisavinimo memento, kai kaltininkas paima turtą iš jo laikymo vietos ir atgabena į tokią vietą, kur jam yra palankios aplinkybės juo disponuoti savo nuožiūra. Skunde nurodytos aplinkybės nelaikytinos tokiomis, dėl kurių nuteistojo padaryta veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį ir jų pasireiškimą negalėtų būti vertintina kaip nusikaltimas, numatytas LR BK 178 str. 1 d. Atsižvelgiant į tai, V. K. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo pagal LR BK 37 str. nebuvo jokio teisinio pagrindo.

Kaip nepagrįstas atmestinas ir V. K. apeliacinio skundo argumentas dėl to, kad teismas nepripažino lengvinančia aplinkybe jo nuoširdaus gailėjimosi ir prisipažinimo dėl LR BK 178 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Remiantis teismų praktika, kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai jis savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, pripažįsta esmines jam inkriminuotos veikos aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų nusikalstamų veiksmų ir stengiasi pašalinti ar sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Jeigu kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus apie esmines nusikalstamos veikos aplinkybes ar prisipažįsta tik dėl byloje surinktų įrodymų, t. y. ne savo noru, tokiu atveju nelaikoma, jog asmuo prisipažino padaręs nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2008-05-20 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-269/2008). Pažymėtina, kad vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, kiek jis savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą prisideda prie teisingo sprendimo byloje priėmimo.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į įstatymų aiškinimą, teismų praktiką ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, įvertinęs nuteistojo elgesį bei duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu, konstatuoja, kad V. K. prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir gailėjimasis dėl padaryto nusikalstamos veikos nebuvo nuoširdus ir savanoriškas. Nuteistasis, duodamas parodymus pirmosiose įtariamojo apklausose, dėl padarytos nusikalstamos veikos neprisipažino (t. 1, b.l. 115-116, 123-124), todėl teismas sprendžia, kad jo prisipažinimas ir gailėjimasis buvo sąlygotas tik siekio būti atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės, o ne kritiško savo elgesio vertinimo, padarytų veiksmų išgyvenimo ar siekimo padėti teisingai atskleisti visas įvykio aplinkybes.

Nors nuteistasis V. K. neigė padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 233 str. 1 d., tačiau jo kaltė dėl daryto poveikio liudytojai I. J. įrodyta liudytojų I. J., D. P., iš dalies ir paties nuteistojo V. K. parodymais bei ikiteisminio tyrimo surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Atmestinas V. K. skundo argumentas, kad nėra nusikaltimo, numatyto LR BK 233 str. 1 d., sudėties, kadangi poveikis liudytojai I. J. buvo padarytas ne dėl nusikalstamos veikos, o dėl administracinio teisės pažeidimo faktinių aplinkybių. Tiek apeliaciniu skundu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nuteistasis pats nurodė, kad jis prašė liudytojos duoti melagingus parodymus. Tai, kad jis liudytojos prašė melagingai liudyti, jai nurodydamas kitą priežastį, t. y. kad jis ir D. P. nebūtų nubausti administracinių teisės pažeidimų teisenos tvarka, laikytina tik nuteistojo gynybine versija siekiant išvengti baudžiamsoiso atsakomybės už nusikaltimo, numatyto LR BK 233 str. 1 d., padarymą. Bylos duomenimis nustatyta, kad V. K., siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, prašė I. J. duoti policijos pareigūnams melagingus parodymus, nurodant, kad 2011 m. rugpjūčio 17 d. vakare I. J. vairuojamu automobiliu „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančiu A. S., kartu su juo ir D. P. važinėjo po (duomenys neskelbtini), kad visi kartu buvo kavinėje (duomenys neskelbtini), o važiuojant (duomenys neskelbtini) gatve pastebėjo važiuojantį jo automobilį „Fiat Ducato“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir važiavo paskui šį automobilį iki Ratnyčios, bet nepasivijo. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja apklausta I. J. nurodė V. K. prašytas papasakoti aplinkybes. Be to, teisminio nagrinėjimo metu V. K. parodė, kad jis negalėjo siekti išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes tuo metu, kai jis I. J. prašė melagingai paliudyti, jam dar nebuvo pareikšti įtarimai dėl biobiotualeto grobimo, nors dar įtariamojo papildomos apklausos metu buvo parodęs, kad melagingai liudyti jis I. J. prašė po jo įtariamojo apklausos (t. 1, b.l. 125-126). Teismo priimamas sprendimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl į šią aplinkybę, kaip ir visas byloje nustatytas aplinkybes, pagrįstai yra atsižvelgiama ir vertinama visų kitų įrodymų kontekste.

Nuteistasis V. B. apeliaciniu skundu prašė sušvelninti jam paskirtą bausmę, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo nusikalstamą veiką ir V. B. paskyrė bausmę laikantis bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų ir vadovavaudamasis LR BK 178 str. 1 d. sankcijos ribomis. Skirdamas jam bausmę apylinkės teismas tinkamai atsižvelgė į tai, kad V. B. padarė vieną baigtą tyčinį nesunkų nusikaltimą, jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta. V. B. anksčiau teistas du kartus, ne kartą baustas ir administracine tvarka (du kartus už smulkų svetimo turto grobimą), nusikaltimą padarė praėjus mažiau nei dviems mėnesiams po atliktos laisvės atėmimo bausmės, turėdamas neišnykus neišnykusį ir įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą už tyčinius nusikaltimus, kas LR BK 27 str. 1 d. laikoma nusikaltimų recidyvu, o toks asmuo – recidyvistu. Visa tai leidžia teigti, kad nuteistajam anksčiau paskirtos bausmės įtakos nepadarė, nuteistojo padaryti nusikaltimai yra neatsitiktiniai, nulemti susiformavusių neigiamų nuteistojo dorovinių ir vertybinių nuostatų, todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai V. B. atžvilgiu gali būti pasiekti tik skiriant jam realią terminuotą laisvės atėmimo bausmę. Be to, LR BK 56 str. 1 d. numatyta, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. LR BK 178 str. 1 d. sankcijoje be terminuoto laisvės atėmimo bausmės yra numatytos ir viešųjų darbų, baudos, arešto bei laisvės apribojimo bausmės, tačiau esant nustatytoms aplinkybėms, kurios privalomos vertinti skiriant bausmę, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam pagrįstai skyrė laisvės atėmimo bausmę, nes tik realaus laisvės atėmimo bausmės paskyrimas gali užtikrinti LR BK 41 str. numatytų tikslų įgyvendinimą, t. y. ne tik nubausti nusikaltimą padariusį asmenį, siekti, kad jis daugiau nebenusikalstų ir laikytųsi įstatymų, tačiau ir apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas.

LR BK 61 str. 2 d. numatyta, kad esant nuteistojo atsakomybę lengvinančioms ir (ar) sunkinančioms aplinkybėms, teismas įvertina jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas LR BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes ir skiria bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. V. B. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Nustatydamas bausmės dydį, pirmosios instancijos teismas V. B. pagrįstai paskyrė 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu yra žymiai mažesnė negu LR BK 178 str. 1 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Todėl, atsižvelgiant į nuteistojo asmenybę, ankstesnius teistumus, tyčinių nusikaltimų recidyvą, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį, laikytina, kad paskirta bausmė neprieštarauja teisingumo principui, nėra per griežta ir yra tinkama bausmės tikslams realizuoti.

Apelianto skunde nurodytos aplinkybės, kad nuteistasis V. B. apie padarytą vagystę sužinojo tik tada, kai jau buvo per vėlu kažką pakeisti, jis tik padėjo V. K., be to, jis bendradarbiavo su ikiteisminio tyrimo pareigūnais ir padėjo atskleisti nusikaltimo aplinkybes, dėl nusikaltimo padarymo labai galisi, mano, kad jau pasitaisė, nori išeiti į laisvę, sukurti šeimą ir dirbti, teisėjų kolegijos nuomone, yra nepakankamos tam, kad būtų vertinamos kaip sudarančios pagrindą švelninti jam paskirtą bausmę. Nustatydamas bausmės dydį, teismas tinkamai įvertino nuteistojo asmenybę ir pakankamai atsižvelgė į visas bylos aplinkybes.

Nuteistojo V. B. skundo reikalavimai priteisti iš V. K. ir A. S. po 30000 eurų moralinės žalos atlyginimui, juos nuteisti bei dėl jo psichiatrinės ekspertizės paskyrimo, kaip teisingai pažymėjo ir nuteistojo gynėja apeliacinio teismo posėdyje, yra nepagrįsti ir nepatenka į apygardos teismo kompetenciją.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą apkaltinamąjį nuosprendį. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad V. K. ir V. B. padarė LR BK 178 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, ir tai, kad V. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 233 str. 1 d. Nuosprendžio išvados dėl nuteistųjų kaltės ir bausmių paskyrimo pagrįstos bylos duomenimis ir motyvuotos, todėl nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o nuteistųjų apeliaciniai skundai atmetami.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų V. K. ir V. B. apeliacinius skundus atmesti.