- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-22
- Bylos Nr.
- e2A-292-560/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-02039-2014-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aldona Tilindienė, Dainius Rinkevičius, Loreta Bujokaitė
- Ieškovas
- V. J.
- Atsakovas
- UAB „Nazkafa“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Loretos Bujokaitės, Aldonos Tilindienės ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo (apelianto) UAB „Nazkafa“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. J. ir V. J. ieškinį atsakovui UAB „Nazkafa“ dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai V. J. ir V. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo ieškovui V. J. 13 772,04 Eur skolos bei 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o ieškovui V. J. priteisti 3 787,29 Eur skolos ir 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad V. J. nuo 2006-05-24 iki 2011-08-08 buvo UAB „Nazkafa“ direktorius. Kadangi įmonės finansinė padėtis buvo sunki, ieškovai savo lėšomis atliko už atsakovą mokėjimus vykdydami prievoles atsakovo kreditoriams pagal finansinio lizingo sutartis su UAB „SEB VB lizingas“, UAB „Hansa lizingas“, apmokėdami privalomą turto draudimą bei vertinimą, įsiskolinimus už elektros energiją, socialinio draudimo įmokas ir pan. Kadangi trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę už skolininką, pereina kreditoriaus teisės, ieškovai prašė jiems priteisti minėtas sumas.
Atsakovas UAB „Nazkafa“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovai neįrodė, jog mokėjimus atsakovo kreditoriams atliko ne iš pačios įmonės, o iš savo asmeninių lėšų, jog buvo finansiškai pajėgūs atlikti tokius mokėjimus, jog buvo skolinę atsakovui minėtas sumas. Iš ieškovų pateiktų bankinių mokėjimo kvitų ir kasos pajamų orderių matyti, kad juose mokėtoju daugeliu atveju nurodomas būtent atsakovas. Ieškovas V. J., būdamas tuometiniu atsakovo direktoriumi, nuo 2006 m. neteikė VĮ „Registrų centras“ finansinės atskaitomybės dokumentų, o pašalinus jį iš užimamų pareigų, neperdavė naujai paskirtam direktoriui bendrovės finansinių ir kitų svarbių buhalterinių dokumentų, kurie leistų teigti, jog atsakovo finansinė padėtis tuo laikotarpiu buvo sunki, atsakovas neturėjo lėšų mokėjimams atlikti ir dėl to ieškovai vykdė prievoles už atsakovą iš savo asmeninių lėšų. Atsakovo finansinė būklė tuo metu buvo stabili, ką patvirtina vien faktas, jog Vilniaus apygardos teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-7343-115/2011, buvo atsisakyta atsakovui iškelti bankroto bylą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015-04-07 sprendimu ieškovų V. J. ir V. J. ieškinį atsakovui UAB „Nazkafa“ tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo UAB „Nazkafa“ ieškovui V. J. 13 991,69 Eur bei 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo 2014-06-30 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė iš atsakovo UAB „Nazkafa“ ieškovui V. J. 2 722,02 Eur bei 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo 2014-06-30 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė iš atsakovo UAB „Nazkafa“ ieškovams V. J. ir V. J. lygiomis dalimis 831,13 Eur bylinėjimosi išlaidų; likusioje dalyje ieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad atsakovas turėjo prievolę UAB „SEB VB lizingas“ pagal 2004-09-20 Išperkamosios nuomos (finansinio lizingo) sutartį Nr. 2004-080295-0, taip pat – prievolę pagal lizingo sutartį Nr. LT 030796 su UAB „Hansa lizingas“, vėliau – UAB „Swedbank lizingas“. Kaip matyti iš ieškovų pateiktų pinigų priėmimo bei įmokos mokėjimo kvitų, kai kuriuose jų mokėtoju nurodomas atsakovas, kai kuriuose mokėtojais nurodomi ir atsakovas, ir V. J. ar V. J., o kai kuriuose mokėtoju nurodomas vien V. J. ar vien V. J., tuo tarpu mokėjimo paskirtyje nurodoma, jog mokama už atsakovą pagal atitinkamas sutartis. Teismo nuomone, spręsti apie tai, ar prievolę lizingo gavėjui kiekvienu konkrečiu atveju vykdė būtent ieškovai (vienas iš jų) ar būtent atsakovas remiantis vieninteliu kriterijumi – pagal tai, kas nurodytas mokėtoju atitinkamame kvite – būtų itin formalu ir neteisinga, todėl svarbu įvertinti pinigų pagal lizingo sutartis mokėjimo kontekstą ir svarbias aplinkybes, leidžiančias daryti vienokias ar kitokias labiau tikėtinas išvadas. Tam tikruose įmokos mokėjimo kvituose, kuriais buvo mokamos lizingo įmokos UAB „Hansa lizingas“ bei nurodymuose pervesti grynuosius pinigus UAB „SEB VB lizingas“ mokėtoju nurodytas ir atitinkamai kvituose pasirašė išimtinai V. J., kuris nebuvo nei atsakovo vadovas, nei darbuotojas, nei galimai įgaliotas įmonės vardu sumokėti įmonės lėšas lizingo davėjams. Byloje nėra duomenų ir įrodymų apie tai, kad atsakovas būtų įgaliojęs V. J. atlikti bankinius mokėjimus įmonės vardu, išdavęs jam iš kasos pagal atitinkamus finansinės atskaitomybės dokumentus grynuosius pinigus konkretiems aukščiau nurodytiems mokėjimams atlikti, ir jog V. J. šiuo atveju veikė ne savo vardu. Tokiu būdu teismas sprendė, jog aukščiau nurodytus mokėjimus lizingo davėjams už skolininką įvykdė V. J.. Teismas nurodė, kad sprendžiant dėl tų įmokos mokėjimo ir pinigų pervedimo kvitų, kuriuose mokėtoju ir pasirašiusiu asmeniu nurodytas išimtinai V. J., arba mokėtojais nurodyti ir V. J., ir atsakovas, arba išimtinai atsakovas, atsižvelgtina į tokias aplinkybes. Pirma, kaip matyti iš atsakovo pateiktų Vilniaus apygardos teismo 2014-05-02 sprendimo ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, Vilniaus apygardos teismo 2014-06-18 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1540-340/2014, buvo patvirtinta ieškovo V. J. ir atsakovo sudaryta taikos sutartis, kuria atsakovas įsipareigojo sumokėti V. J. 44 330,86 Eur skolos ir bylinėjimosi išlaidas, tuo pagrindu, kad pagal 2007-02-28 su tuometiniu atsakovo turto administratoriumi UAB „Rieta“ sudarytą sutartį V. J. kas mėnesį mokėjo turto administratoriui tikslines įmokas, kurios buvo naudojamos atsakovo atsiskaitymui su lizingo davėjais UAB „SEB VB lizingas“ ir UAB „Hansa lizingas“. Ši aplinkybė leidžia spręsti, jog turto administravimo laikotarpiu atsakovo turtinė padėtis neleido jai pačiai vykdyti iš savo lėšų/turto prievolių minėtiems lizingo davėjams, dėl ko ieškovas V. J., be kita ko, būdamas ir įmonės dalyvis (akcininkas) tuo laikotarpiu, kai įmonei buvo nustatytas turto administravimas, vykdė prievoles už atsakovą iš savo piniginių lėšų. Teismas pažymėjo, kad atsakovo turto administravimas pasibaigė 2009-05-12, todėl didelė tikimybė, jog iš karto pasibaigus turto administravimui, nuo 2009 m. birželio mėnesio, V. J., atgavęs įmonės vadovo ir pilno jos administravimo įgalinimus, ir toliau vykdė prievoles už atsakovą lizingo davėjams, tik jau ne pagal sutartį su UAB „Rieta“, o asmeniškai ir tiesiogiai. Atkreipė dėmesį, jog UAB „SEB VB lizingas“ 2010-06-18 rašte nurodoma, kad įmonė vėluoja mokėti lizingo įmokas už 2009 m. liepos – 2010 m. gegužės laikotarpį. Tokiu būdu teismas sprendė, jog pagal pinigų pervedimo bei įmokos mokėjimo kvitus, kuriuose mokėtoju nurodytas bei pasirašė vien V. J. arba mokėtoju nurodytas V. J. bei atsakovas arba mokėtoju nurodytas tik atsakovas, tačiau pasirašė kvitus V. J. prievoles lizingo davėjams vykdė būtent tuometinis įmonės vadovas V. J.. Antra, aukščiau daromą teismo išvadą sustiprino ir byloje esantys rašytiniai įrodymai, leidžiantys spręsti apie pakankamai sunkią atsakovo turtinę padėtį 2009-2010 m. laikotarpiu, kurią patvirtina ir faktas, jog ieškovas V. J. turto administravimo laikotarpiu iš savo lėšų per UAB „Rieta“ mokėjo lizingo įmokas lizingo davėjams UAB „SEB VB lizingas“ ir UAB „Hansa lizingas“. Turto administratoriaus UAB „Rieta“ parengto atsakovo 2009-05-13 balanso duomenys, kuriais abejoti, nesant jokių kitų atsakovo finansinės atskaitomybės dokumentų, teismas neturi pagrindo, rodo, kad įmonė turėjo 100 079,65 Eur vertės turto ir 71 180,49 Eur per vienerius metus mokėtinų sumų ir trumpalaikių įsipareigojimų, buvo patyrusi 8 030,87 Eur Lt nuostolį. UAB „SEB VB lizingas“ 2010-06-18 rašte nurodoma, kad įmonė vėluoja mokėti lizingo įmokas beveik metus nemoka lizingo įmokų ar jų dalies. 2010-05-10 tarp UAB „Ekolit“ bei atsakovo buvo sudaryta paskolos sutartis dėl 2 867,24 Eur paskolos, o 2010-10-28 paprastuoju vekseliu atsakovas įsipareigojo sumokėti UAB „Ekolit“ 12 859,13 Eur, 2010-11-30 N. J. rašytine paskolos sutartimi paskolino atsakovui 14 915,43 Eur. Atkreipė dėmesį, kad beveik visi ieškovų mokėjimai lizingo davėjams atlikti dar iki paskolų iš N. J. ir UAB „Ekolit“ paėmimo, kas neleidžia daryti prielaidos, jog prievolės lizingo davėjams galėjo būti vykdytos iš atsakovo paskolintų lėšų. Priešingai, šios aplinkybės leidžia spręsti, kad ieškovai V. J. ir V. J. tiek patys asmeniškai, tiek jų šeimos narys N. J., tiek per J. šeimos valdomą UAB „Ekolit“ bandė viena ar kita forma finansuoti atsakovą, kuris tuo metu turėjo problemų vykdant finansinius įsipareigojimus. Taigi, byloje nustatytos aplinkybės leido teismui daryti pakankamai aukšto tikėtinumo išvadą, jog būtent ieškovai V. J. ir V. J. iš savo grynųjų piniginių lėšų vykdė prievoles už atsakovą pagal lizingo sutartis kreditoriams UAB „Hansa lizingas“ ir UAB „SEB VB lizingas“, bei įgijo teisę reikalauti šių prievolių įvykdymo iš atsakovo regreso tvarka. Ieškovų pateiktuose UAB „If draudimas“ ir UADBB „Efektyvus sprendimas“ grynųjų pinigų priėmimo kvituose mokėtoju už privalomą lizinguojamo turto pagal aukščiau nurodytas lizingo sutartis draudimą yra nurodytas ir pasirašė V. J., o 2010-04-21 kvite mokėtoju nurodytas ir pasirašė V. J.. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo lizinguojamo turto draudimo prievolės neatsiejamai susijusios su turto lizingo prievolėmis, kurias, kaip konstatuota aukščiau, tuo pačiu laikotarpiu vykdė būtent ieškovai iš savo grynų piniginių lėšų už atsakovą, visos įmokos pagal kvitus padarytos dar iki atsakovo pinigų skolinimosi iš N. J. ir UAB „Ekolit“, o taip pat įvertinus tuometinę įmonės turtinę padėtį, bei tai, kad visuose kvituose mokėtoju yra nurodomi būtent ieškovas V. J., o viename iš kvitų – V. J., ir nei viename jų mokėtoju nefigūruoja atsakovas, teismas manė esant galima daryti labiau tikėtiną išvadą, jog turto draudimo įmokas už atsakovą mokėjo būtent ieškovai. Atsižvelgdamas į tai, kad UAB „Resolution valuations“ kasos pajamų orderyje, kuriuo sumokėta už nekilnojamojo turto vertinimą, nurodyta, jog pinigai paimti iš atsakovo už nekilnojamojo turto vertinimą pagal 2011-06-06 aktą, šiame orderyje apskritai nėra nurodyti atsakovo vardu pinigus faktiškai įnešusio įgalioto asmens vardas, pavardė, parašas, o mokėjimas atliktas jau po to, kai atsakovas buvo paėmęs pakankamai dideles pinigų sumas, kaip paskolas iš N. J., UAB „Ekolit“, atsakovas 2011 m. dirbo pelningai, o pradelsti įsipareigojimai sudarė apie 10 procentų balanse įrašytos turto vertės ir neviršijo pusės į balansą įrašyto turto vertės, ir byloje nėra jokių kitų įrodymų, teismas sprendė jog ieškovai neįrodė, kad minėtą kasos orderį UAB „Resolution valuations“ apmokėjo jie/vienas iš jų. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų teismas darė išvadą, jog labiau tikėtina, kad pagal 2010-06-18 tarpfilialinius kasos pajamų orderius mokesčius už valstybinės žemės ir vandens telkinių nuomą Vilniaus rajono savivaldybės administracijai sumokėjo ne atsakovas, o ieškovas V. J., kadangi atsakovas iš esmės neginčijo prievolės mokėti tokį mokestį, pateiktuose orderiuose mokėtoju nurodytas V. J.. Ieškovai pateikė į bylą visą eilę grynųjų pinigų priėmimo / perdavimo, įmokos mokėjimo kvitų, kuriais laikotarpiu nuo 2009 m. liepos mėnesio iki 2011 m. vasario mėnesio buvo mokamos VSDFV biudžeto įmokos bei mokėjimai AB „Lesto“ už elektros energiją. Atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra pateikta jokių kitų tiesioginių ir netiesioginių įrodymų, kurie leistų teismui neginčytinai nustatyti, jog konkrečios įmokos buvo mokamos visuose kvituose pasirašiusių V. J. ar V. J. būtent iš atsakovo piniginių lėšų (atsakovo banko sąskaitų išrašai, kasos išlaidų orderiai, pinigų priėmimo – perdavimo ieškovams aktai, sutartys ar kt.), arba priešingai – būtent iš ieškovų, kaip fizinių asmenų, lėšų, teismas, vadovaudamasis laisvo įrodymų vertinimo, tikėtinumo ir pakankamumo civiliniame proceso principais, sprendė, jog visi mokėjimai šiems atsakovo kreditoriams, kuriuose mokėtoju nurodytas ir pasirašė V. J., laikytini atliktais būtent jo. Tuo tarpu dėl kitų mokėjimų, kuriuose mokėtoju nurodytas atsakovas ar jos vadovas V. J., teismas, neturėdamas kitų duomenų ir kriterijų, sprendė pagal vienintelį objektų kriterijų – tai, kas nurodytas mokėtoju kvite. Vadovaudamasis minėtais principais bei atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas manė esant pakankamą pagrindą konstatuoti, jog ieškovas V. J. sumokėjo 13991,69 Eur, o ieškovas V. J. sumokėjo 2 722,02 Eur piniginių lėšų, vykdydami prievoles kreditoriams už atsakovą, todėl jiems pereina kreditoriaus teisės, įskaitant teisę reikalauti iš atsakovo šių pinigų grąžinimo. Atsakovo argumentą, jog ieškovai neįrodė, jog turėjo tokio dydžio piniginių lėšų ir buvo finansiškai pajėgūs vykdyti tokias prievoles, teismas atmetė, pažymėdamas, kad įrodinėjimo pareigą turi tas asmuo, kuris nurodo tam tikras aplinkybes, kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindą. Nagrinėjamu atveju teismas neturėjo visų duomenų apie ieškovų turtinę padėtį prievolių už atsakovą vykdymo laikotarpiu, kurie leistų daryti vienokias ar kitokias išvadas dėl ieškovų finansinio pajėgumo, todėl savo išvadas darė pagal tuos duomenis ir įrodymus, kokie yra byloje. Atsakovas nurodė, kad regreso tvarka reikalavimas pagal įstatymus nepereina CK 6.114 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, nes asmuo, kuris įvykdo prievolę, t. y. ieškovai nebuvo pagrįstai suinteresuoti ją įvykdyti. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie leistų teismui spręsti, jog ieškovai sąmoningai ir tyčia atliko kokius nors neteisėtus veiksmus atsakovo atžvilgiu, neteisėtai įgijo reikalavimo teisę į atsakovą, vykdydami už atsakovą prievoles siekė pabloginti jo turtinę padėtį ir pan. Aplinkybė, kad akcijų pirkimo – pardavimo sutartys, kurių pagrindu ieškovai tapo atsakovo akcininkais, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-11-26 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1437-235/2010, kuris buvo paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2011-08-08 nutartimi, buvo pripažintos negaliojančiomis pati savaime nereiškia, jog tuo metu, kai ieškovai buvo atsakovo akcininkais, jie atliko kokius nors neteisėtus veiksmus ir pan., o jokių tokias išvadas leidžiančių daryti duomenų ir įrodymų byloje nėra. Teismas neturėjo duomenų apie tai, kad atsakovas būtų pareiškęs kokius nors turtinius reikalavimus ieškovams ar galimai gintų savo pažeistas teises viešosios teisės pagalba. Priešingai, ta byloje nustatyta aplinkybė, kad ieškovai vykdė tam tikras atsakovo prievoles jos kreditoriams leido teismui teigti, jog dėl to buvo tęsiamos ir vykdomos atitinkamos naudingos atsakovo sutartys.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantas UAB „Nazkafa“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015-04-07 sprendimą panaikinti dalyje, kurioje ieškovų reikalavimai buvo patenkinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti pilna apimtimi; priteisti iš ieškovų visas atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Apeliantas nurodo, kad yra akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismui padarius išvadą, jog būtent ieškovai bylai aktualiu laikotarpiu iš savo grynųjų piniginių lėšų įvykdė didžiąją dalį prievolių už apeliantą, sprendime nurodytų kreditorių naudai, teismas, visų pirma, turėjo nustatyti faktą, jog ieškovai atitinkamų mokėjimų atlikimo dienai nuosavybės teise turėjo ar galėjo turėti atitinkamą piniginių lėšų kiekį, tačiau tokių įrodymų byloje nėra. Iš VSDFV bei VMI pateiktų duomenų matyti, kad ieškovai neturėjo finansinės galimybės atlikti ieškinyje nurodytus mokėjimus. Akivaizdu, kad VSDFV ir VMI pateiktų duomenų teismas absoliučiai nevertino, tokiu būdu iš esmės pažeisdamas CPK 185 straipsnį. Pastebi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2010-05-10 iki 2010-11-30 apeliantui buvo paskolinta didelė pinigų suma. Atkreipia dėmesį į tai, jog pagal ieškinyje nurodytus duomenis, nuo 2010-05-10 V. J. „už apeliantą“ atliko beveik pusę nurodomų mokėjimų, o V. J. daugiau negu pusę nurodomų mokėjimų, tačiau, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad iš aukščiau nurodytų apelianto gautų lėšų po jų gavimo kreditoriams apelianto vardu buvo atlikti tik kai kurie mokėjimai. Pabrėžia, kad tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra prieštaringa – nors teismas nustatė, kad apeliantas nuo minėtos datos turėjo pakankamai pasiskolintų piniginių lėšų, vienu atveju sprendė, kad kreditoriams mokėjimus atliko ieškovai (pvz. dėl lizingo mokėjimų), o kitais atvejais, kad mokėjimus atliko pats apeliantas (pvz. UAB „Resolution valuations“ naudai). Pažymi, kad teismo motyvai dėl to, ar ieškinyje nurodytus mokėjimus atliko ieškovai ar apeliantas, yra prieštaringi: sprendime nurodoma, kad spręsti apie tai, ar prievolę lizingo gavėjui kiekvienu konkrečiu atveju vykdė būtent ieškovai ar apeliantas, remiantis vieninteliu kriterijumi – pagal tai, kas nurodytas mokėtoju atitinkamame kvite – būtų itin formalu ir neteisinga, tačiau, pirmosios instancijos teismas vertindamas mokėjimus kitiems kreditoriams (pvz. VSDFV naudai) vadovavosi jau visiškai priešingu motyvu – t. y. vieninteliu objektyviu kriterijumi laikė tik mokėtoją, kuris buvo nurodytas atitinkamame kvite. Pirmosios instancijos teismas savo išvadą dėl to, jog būtent ieškovai iš savo grynųjų piniginių lėšų įvykdė didžiąją dalį prievolių už atsakovą, sprendime nurodytų kreditorių naudai, motyvavo ir tuo, jog apelianto finansinė padėtis buvo prasta. Šią savo išvadą pirmosios instancijos teismas grindė iš esmės tik ieškovų paaiškinimais bei ieškovų pateiktu 2010-06-18 UAB „SEB VB lizingas“ raštu bei 2009-05-13 apelianto balansu. Pabrėžia, kad aukščiau nurodytus dokumentus pirmosios instancijos teismas privalėjo vertinti itin kritiškai, kadangi byloje nėra jokių buhalterinės apskaitos dokumentų, kurių pagrindu buvo parengtas ieškovų į bylą pateiktas 2009-05-13 balansas, o UAB „SEB VB lizingas“ raštas taip pat negali būti laikomas apelianto prastos finansinės padėties įrodymu, kadangi minėto dokumento sudarymo laikotarpiu apelianto vadovu neteisėtai buvo V. J., kuris galimai veikė apelianto nenaudai. Nurodo, jog, kita vertus, analizuojant 2009-05-13 balanso duomenis, matyti kad apelianto turtinė padėtis buvo gera. Pažymi, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu į bylos medžiagą buvo įtraukti 2011-12-27 bei 2012-01-19 antstolės D. P. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai, pagrindžiantys, kad ieškovai nėra perdavę apelianto finansinės atskaitomybės dokumentų apeliantui, todėl apeliantas objektyviai neturėjo galimybės pateikti tiesioginių įrodymų dėl savo finansinės padėties bylai aktualiu laikotarpiu. Pastebi, kad byloje esantys netiesioginiai įrodymai pagrindžia, kad atsakovo turtinė padėtis buvo gera – Vilniaus apygardos teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. B2-7343-115/2011, dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo – tiek Vilniaus apygardos teismas, tiek ir apeliacine tvarka bylą nagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas (civilinė byla Nr. 2-148/2012), vienareikšmiškai konstatavo, kad apeliantas yra moki įmonė ir atsisakė jai iškelti bankroto bylą. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai ieškinio reikalavimams pritaikė CK 6.50 straipsnio, 6.114 straipsnio 1 dalies 3 punkto bei 1.5 straipsnio nuostatas. Ieškiniu buvo teikiamas regresinis reikalavimas, todėl, pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimus turėjo vertinti ne tik pagal CK 6.50 straipsnį, bet ir pagal 6.114 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Mano, kad sprendžiant šiuo atveju lygiagrečiai turi būti taikomas CK 1.5 straipsnis. Tuo atveju, jeigu ieškovai iš tiesų atliko mokėjimus už apeliantą, ieškovai atlikdami minėtus veiksmus veikė nesąžiningai, taip pat tokie veiksmai neatitinka teisingumo ir protingumo principų, kadangi, ieškovai neturėdami teisėto pagrįsto suinteresuotumo, t. y. žinodami, kad nėra teisėtais apelianto akcininkais bei, atitinkamai, V. J., žinodamas, jog nėra teisėtu apelianto direktoriumi, apelianto lėšomis atliko įmokas kreditoriams tokiu būdu, jog susidarytų įspūdis, kad formaliai ieškovai įgijo reikalavimo teisę apelianto atžvilgiu, atitinkamų, neva ieškovų asmeninėmis lėšomis atsakovo kreditoriams sumokėtų sumų, ribose. Šį argumentą pagrindžia 2010-11-26 Vilniaus miesto I apylinkės teismo sprendimu (civilinė byla Nr. 2-1437-235/2010) bei 2011-08-08 Vilniaus apygardos teismo nutartimi (civilinė byla Nr. 2A-1392-345/2011) nustatytos aplinkybės. Minėtą ieškovų veiksmų nesąžiningumą bei neatitikimą teisingumo ir protingumo principams, taip pat, patvirtina, jog byloje nėra jokių duomenų, kurie įrodytų pagrįstą teisėtą ieškovų suinteresuotumą už atsakovą atlikti tam tikrus mokėjimus.
Atsiliepimas
Ieškovai V. J. ir V. J. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015-04-07 sprendimą; priteisti iš apelianto ieškovų naudai patirtas išlaidas. Nurodo, jog, visų pirma aplinkybę, kad ieškovai atitinkamų mokėjimų atlikimo dienai nuosavybės teise turėjo ar galėjo turėti atitinkamą piniginių lėšų kiekį, objektyviais įrodymais turėjo įrodyti atsakovas. Tuo tarpu, atsakovas interpretuoja ieškovų finansinę padėtį, remdamasis tik išrašais iš VSDFV ir VMI apie faktiškai gautas pajamas. Atkreipia dėmesį, kad tai negali būti esminis įrodymas byloje, kuris per se įrodytų turėtas realias ieškovų pajamas. Sutinka, kad iš VSDFV išrašų matyti, jog iš darbo santykių susidariusias išmokas ieškovai gavo nedideles, tačiau nepriklausomai nuo to, tai neleidžia daryti išvados, kad ieškovai buvo nemokūs. Priešingai, byloje pateikti įrodymai, kad 2003-04-02 pagal Susitarimą patvirtintą Vilniaus miesto 24-ojo notarų biuro notarės A. K., ieškovas V. J. ir S. J. pardavę nekilnojamąjį turtą gyvenamąjį namą ir kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini), už ką gavo 117 811,53 Eur. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai ir tinkamai motyvavo, jog tai, kad 2014-06-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1540-340/2014, kuria buvo patvirtinta V. J. ir apelianto sudaryta taikos sutartis dėl skolos priteisimo, patvirtina, kad tarp šalių buvo susidarę skoliniai teisiniai santykiai, kuomet ieškovas pagal 2007-02-28 tarp šalių pasirašytą susitarimą su tuometiniu apelianto turto administratoriumi UAB „Rieta“ kas mėnesį mokėjo turto administratoriui tikslines įmokas, kurios būtent ir buvo naudojamos atsiskaitymams su lizingo davėjais UAB „SEB VB lizingas“ ir UAB „Hansą lizingas“. Tai pagrįstai patvirtina, kad apeliantas buvo nemokus ir negalėjo pats vykdyti įsipareigojimų. Net ir pasibaigus turto administravimui, mokėjimų apeliantas savarankiškai neatliko, kas pagrįstai suponuoja tuometinį apelianto mokumo nestabilumą. Tai, kad apeliantui nebuvo iškelta bankroto byla nepaneigia to, kad apelianto nebuvo ištikę finansiniai sunkumai. O apelianto samprotavimai dėl ieškovo siekio pabloginti įmonės finansinę būklę, neva, tyčia siekiant ateityje įgyti reikalavimo teisę yra nepagrįsti – nei vienas apdairus, protingas asmuo, nesiektų pabloginti savo finansinės būklės, galimai žinodamas, kad ateityje atgauti pinigų gali nelikti galimybių. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad nepagrįsti ir apelianto motyvai, jog ieškovas pateikė tikrovės neatitinkančius finansinės veiklos dokumentus, ar vengė pateikti juos. Ieškovas pateikė dokumentus, kurie aktualiu laikotarpiu buvo reikalingi ir teismas juos priėmęs vertino kaip tinkamus. Pažymi, kad tai, jog tam tikros aplinkybės, apelianto teigimu, nebuvo įvertintos taip, kaip, jo manymu, turėjo būti įvertintos neleidžia teigti, kad teismas buvo neobjektyvus ir pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Prievolės, kurias įvykdė ieškovai nebuvo asmeninio pobūdžio ir susietos būtent su apelianto asmeniu. Teismas pagrįstai padarė išvadą, kad iš bylos aplinkybių ir įrodymų visumos galima daryti išvadą, kad įsipareigojimus už apeliantą įvykdė būtent ieškovai, pagal išankstinį susitarimą, o vėliau pagal nusistovėjusią praktiką ir tam nereikalingas teisinis susitarimas, jei akivaizdžiai galima padaryti išvadą, kad tai buvo daroma ne pačių ieškovų, o šiuo atveju, apelianto naudai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė materialinių ar procesinių teisės normų nuostatų, nenukrypo nuo teismų formuojamos praktikos, apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamos teismo sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo.
Kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovai pateikė naujus įrodymus – nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties kopiją, transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties kopiją, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą. CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Minėtame CPK straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, sąlygotos dalyvaujančių byloje asmenų objektyvia galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Tokie atvejai būna: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Ieškovai nenurodo jokių motyvų bei argumentų, kodėl ji negalėjo pateikti aukščiau nurodytų įrodymų pirmosios instancijos teismui ir/ar kodėl šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su ieškovų pateiktais įrodymais, pažymi, jog ieškovų pateikti įrodymai akivaizdžiai galėjo būti pateikti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 314 straipsniu, ieškovų pateiktus naujus įrodymus atsisako priimti.
Žemesnės instancijos teismas
Bylos duomenimis nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2006-05-24 iki 2011-08-08 V. J. buvo UAB „Nazkafa“ vadovas. Juridinių asmenų registro duomenimis Vilniaus rajono apylinkės teismo 2006-09-12 ir 2006-10-02 nutartimis laikotarpiu nuo 2006-11-07 iki 2009-05-12 įmonei buvo nustatytas turto administravimas, UAB „Nazkafa“ turto administratoriumi buvo UAB „Rieta“. Ieškovai prašė priteisti jų pateiktuose grynųjų pinigų priėmimo/pervedimo bei įmokų mokėjimo kvituose ir kasos pajamų orderiuose nurodytas pinigų sumas iš atsakovo tuo pagrindu, kad iš savo asmeninių lėšų atliko mokėjimus atsakovo kreditoriams.
Nagrinėjamu atveju turi būti sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį iš dalies, tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą šalims, tinkamai vykdė savo pareigą išsamiai ir visapusiškai ištirti bei įvertinti į bylą pateiktus įrodymus, tinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.50 straipsnio, 6.114 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas.
Dėl įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo
Apelianto teigimu, yra akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismui padarius išvadą, jog būtent ieškovai bylai aktualiu laikotarpiu iš savo piniginių lėšų įvykdė didžiąją dalį prievolių už apeliantą sprendime nurodytų kreditorių naudai, teismas, visų pirma, turėjo nustatyti faktą, jog ieškovai atitinkamų mokėjimų atlikimo dienai nuosavybės teise turėjo ar galėjo turėti atitinkamą piniginių lėšų kiekį, tačiau tokių įrodymų byloje nėra, atvirkščiai, atsakovo iniciatyva iš VSDFV bei VMI į bylą išreikalauti duomenys apie ieškovų gautas pajamas pagrindžia, kad ieškovai neturėjo finansinės galimybės atlikti ieškinyje nurodytus mokėjimus. Šių duomenų pirmosios instancijos teismas absoliučiai nevertino, tokiu būdu iš esmės pažeisdamas CPK 185 straipsnį. Ieškovai su šiais apelianto argumentais nesutinka, nurodo, jog aplinkybę, kad ieškovai atitinkamų mokėjimų atlikimo dienai nuosavybės teise turėjo ar galėjo turėti atitinkamą piniginių lėšų kiekį, objektyviais įrodymais, o ne prielaidomis ir apmąstymais turėjo įrodyti apeliantas. Tuo tarpu, apeliantas interpretuoja ieškovų finansinę padėtį, remdamasis tik išrašais iš VSDFV ir VMI apie faktiškai gautas pajamas, susijusias su darbo užmokesčiu, laikotarpiu nuo 2006-05-01 iki 2011-11-26, kas negali būti traktuojama esant esminiais įrodymas šiuo klausimu. Pirmosios instancijos teismas atmetė apelianto argumentą, kad ieškovai neįrodė, jog turėjo tokio dydžio piniginių lėšų ir buvo finansiškai pajėgūs vykdyti tokias prievoles. Pažymėjo, kad įrodinėjimo pareigą turi tas asmuo, kuris nurodo tam tikras aplinkybes, kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindą. Nurodė, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neturi visų duomenų apie ieškovų turtinę padėtį (visą turimą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, pajamas, santaupas, kreditorius, išlaikytinius ir pan.) prievolių už apeliantą vykdymo laikotarpiu, kurie leistų daryti vienokias ar kitokias išvadas dėl ieškovų finansinio pajėgumo ir tokių lėšų, kokios buvo skirtos apelianto kreditorių reikalavimų tenkinimui, turėjimo, todėl savo išvadas darė pagal tuos duomenis ir įrodymus, kokie yra byloje. Apeliacinės instancijos teismas apelianto argumentus laiko nepagrįstais. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 178 straipsnį aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, turi įrodyti šalys, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Ši įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė galioja dispozityviosiose bylose, t. y. bylose, kuriose nėra viešojo intereso gynimo poreikio ir kuriose visa apimtimi galioja dispozityvumo, taip pat rungimosi principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-03-10 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-146-701/2016; 2011-11-07 nutartis, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2011; kt.). Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra taip pat yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Pagal CPK 185 straipsnio 2 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-10-31 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012; kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjama byla yra dispozityvi, procesas vyksta pagal ginčo teisenos taisykles, visa apimtimi galiojant rungimosi principui, todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su aukščiau pateiktais pirmosios instancijos teismo argumentais dėl ieškovų turtinės padėties bei įrodinėjimo pareigos paskirstymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tenkino ieškinį iš dalies, visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjęs aplinkybes, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, t. y. pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs į bylą pateiktus duomenis (mokėjimus apelianto kreditoriams ginčo laikotarpiu patvirtinančius dokumentus, sutartis, etc.) bei šalių paaiškinimus, darė išvadą, jog yra pagrindas priteisti iš apelianto ieškovui V. J. 13 991,69 Eur bei ieškovui V. J. 2 722,02 Eur. Kitaip tariant, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovai įrodė, kad jų reikalavimai nurodytoje dalyje yra pagrįsti ir tenkintini. Tuo tarpu apeliantas, ginčydamas ieškovų reikalavimus bei teigdamas, kad ieškovų turtinė padėtis neleido jiems atlikti, jų teigimu, atliktų mokėjimų, privalėjo pagrįsti pastarąjį savo argumentą. Kaip matyti, į bylą buvo pateikti išrašai iš VSDFV ir VMI apie ieškovų gautas pajamas, tačiau apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog nagrinėjamu atveju remiantis vien šiais išrašais negali būti daromos pagrįstos išvados apie ieškovų turtinę padėtį, apeliantui turint pareigą įrodyti ieškovų turtinį nepajėgumą atlikti mokėjimus ginčo laikotarpiu. Teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog pirmosios instancijos teismas, sprendime pasisakydamas dėl ieškovų turtinės padėties, su ja susijusių įrodymų bei jų vertinimo, eksplicitiškai atskirai neaptarė minėtų VSDFV ir VMI išrašų, nesudaro pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas šių įrodymų netyrė ir nevertino. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis apeliacinės instancijos teismas apelianto argumentus, susijusius su ieškovų turtine padėtimi, atmeta kaip nedarančius įtakos skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumui ir pagrįstumui.
Apeliantas nurodo, kad nors laikotarpiu nuo 2010-05-10 iki 2010-11-30 apeliantui buvo paskolinta didelė pinigų suma – 30 641,80 Eur – bei nuo 2010-05-10 ieškovas V. J. „už apeliantą“ atliko beveik pusę nurodomų mokėjimų, o ieškovas V. J. daugiau negu pusę nurodomų mokėjimų, tačiau pirmosios instancijos teismas sprendė, kad iš aukščiau nurodytų atsakovo gautų lėšų po jų gavimo kreditoriams apelianto vardu buvo atlikti tik kai kurie mokėjimai. Teigia, jog tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra prieštaringa: nors teismas nustatė, kad atsakovas nuo minėtos datos turėjo pakankamai pasiskolintų piniginių lėšų, vienu atveju sprendė, kad kreditoriams mokėjimus atliko ieškovai (pvz. dėl lizingo mokėjimų), o kitais atvejais, kad mokėjimus atliko pats atsakovas (pvz. UAB „Resolution valuations“ naudai). Teisėjų kolegija nurodo, jog pirmosios instancijos teismas sprendė, kas atliko kokius mokėjimus kiekvieno apelianto kreditoriaus atveju konkrečių byloje nustatytų aplinkybių kontekste, visapusiškai ir išsamiai ištyręs ir įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs bylos duomenis bei išanalizavęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, konstatuoja, kad nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl asmenų, kurie atliko mokėjimus apelianto kreditoriams ginčo laikotarpiu, identifikavimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino apelianto paskolų iš UAB „Ekolit“ ir N. J. paėmimo aplinkybę (nustatyta, kad 2010-05-10 tarp UAB „Ekolit“ bei apelianto buvo sudaryta paskolos sutartis dėl 2 867,24 Eur paskolos, 2010-10-28 paprastuoju vekseliu apeliantas įsipareigojo sumokėti UAB „Ekolit“ 12 859,13 Eur, 2010-11-30 N. J. rašytine paskolos sutartimi paskolino apeliantui 14 915,43 Eur) bei prievolių UAB „Hansa lizingas“ ir UAB „SEB VB lizingas“ vykdymo kontekste nurodė, jog beveik visi ieškovų mokėjimai lizingo davėjams atlikti dar iki paskolų iš N. J. ir UAB „Ekolit“ paėmimo, kas neleidžia daryti prielaidos, jog prievolės lizingo davėjams galėjo būti vykdytos iš apelianto paskolintų lėšų – priešingai, šios aplinkybės leidžia spręsti, kad ieškovai V. J. ir V. J. tiek patys asmeniškai, tiek jų šeimos narys N. J., tiek per J. šeimos valdomą UAB „Ekolit“ (kurios darbuotoju ir vadovu tam tikrą laiką buvo V. J., V. J.) bandė viena ar kita forma finansuoti apeliantą, kuris tuo metu turėjo problemų vykdant finansinius įsipareigojimus. Tuo tarpu dėl prievolės UAB „Resolution valuations“ vykdymo, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovai neįrodė, jog pinigus šiam kreditoriui sumokėjo jie/vienas iš jų, nes ieškovų pateiktame UAB „Resolution valuations“ kasos pajamų orderyje, kuriuo sumokėta už nekilnojamojo turto vertinimą, nurodyta, jog pinigai paimti iš apelianto už nekilnojamojo turto vertinimą pagal 2011-06-06 aktą, šiame orderyje apskritai nėra nurodyti apelianto vardu pinigus faktiškai įnešusio įgalioto asmens vardas, pavardė, parašas, o mokėjimas atliktas jau po to, kai apeliantas buvo paėmęs pakankamai dideles pinigų sumas, kaip paskolas iš N. J., UAB „Ekolit“, apeliantas 2011 m. dirbo pelningai, etc. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog abiem atvejais paskolų paėmimo iš N. J., UAB „Ekolit“ aplinkybė pagrįstai nebuvo vertinama esant esmine sprendžiant, kas atliko konkrečius mokėjimus UAB „Hansa lizingas“ ir UAB „SEB VB lizingas“ bei UAB „Resolution valuations“. Visų pirma, buvo tiriami ir vertinami pinigų pervedimo bei įmokų mokėjimo kvitai, kasos pajamų orderis bei kitos su tuo susijusios aplinkybės. Paskolų paėmimo aplinkybe buvo remiamasi kaip papildomu/pastiprinančiu argumentu kitų argumentų ir aplinkybių dėl mokėjimų atlikimo kiekvienam konkrečiam apelianto kreditoriui kontekste, o keičiantis kontekstui pagrįstai kito ir pastarosios aplinkybės vertinimas, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pritarti aukščiau nurodytiems apelianto argumentams, kas sąlygoja, jog jie yra atmetami kaip nepagrįsti.
Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo motyvai dėl asmenų, atlikusių ieškinyje nurodytus mokėjimus, identifikavimo yra prieštaringi: sprendime nurodoma, kad spręsti apie tai, ar prievolę lizingo gavėjui kiekvienu konkrečiu atveju vykdė būtent ieškovai ar apeliantas, remiantis vieninteliu kriterijumi – pagal tai, kas nurodytas mokėtoju atitinkamame kvite – būtų itin formalu ir neteisinga, tačiau pirmosios instancijos teismas vertindamas mokėjimus kitiems kreditoriams (pvz. VSDFV naudai) vadovavosi jau visiškai priešingu motyvu – vieninteliu objektyviu kriterijumi laikė tik mokėtoją, kuris buvo nurodytas atitinkamame kvite. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju pažymi, kad prievolių UAB „Hansa lizingas“ ir UAB „SEB VB lizingas“ vykdymo kontekste pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog spręsti apie tai, ar prievolę lizingo gavėjui kiekvienu konkrečiu atveju vykdė būtent ieškovai (vienas iš jų) ar apeliantas remiantis vieninteliu kriterijumi – pagal tai, kas nurodytas mokėtoju atitinkamame kvite – būtų itin formalu ir neteisinga, nes iš į bylą pateiktų duomenų buvo galimybė nustatyti kitas susijusias bei reikšmingas nagrinėjimo klausimo teisingam išsprendimui aplinkybes, todėl izoliuotas mokėtojo pateiktuose kvituose nustatymas bei išimtinai tuo remiantis daromos išvados dėl lizingo gavėjui vykdžiusių prievolę asmenų būtų sąlygojęs CPK 185 straipsnio nuostatų pažeidimą bei tikėtinai neteisingų ir neteisėtų išvadų legitimavimą teismo sprendimu. Tuo tarpu spręsdamas dėl to, kas atliko mokėjimus VSDFV biudžetui, pirmosios instancijos teismas sprendė pagal vienintelį objektų kriterijų – tai, kas nurodytas mokėtoju kvite, nes neturėjo kitų duomenų ir kriterijų. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismo motyvai dėl asmenų, atlikusių ieškinyje nurodytus mokėjimus, identifikavimo yra prieštaringi, kadangi kiekvienu iš aukščiau nurodytų atvejų pirmosios instancijos teismas sprendė, remdamasis į bylą pateiktais duomenimis. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas atmeta aukščiau nurodytus apelianto argumentus.
Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas savo išvadą dėl to, jog būtent ieškovai iš savo grynųjų piniginių lėšų įvykdė didžiąją dalį prievolių už atsakovą, sprendime nurodytų kreditorių naudai, motyvavo ir tuo, jog atsakovo finansinė padėtis buvo prasta. Šią savo išvadą pirmosios instancijos teismas grindė iš esmės tik ieškovų paaiškinimais bei ieškovų pateiktu 2010-06-18 UAB „SEB VB lizingas“ raštu bei 2009-05-13 atsakovo balansu. Pabrėžia kad aukščiau nurodytus dokumentus pirmosios instancijos teismas privalėjo vertinti itin kritiškai, kadangi byloje nėra jokių buhalterinės apskaitos dokumentų, kurių pagrindu buvo parengtas ieškovų į bylą pateiktas 2009-05-13 balansas, UAB „SEB VB lizingas“ raštas taip pat negali būti laikomas atsakovo prastos finansinės padėties įrodymu, kadangi minėto dokumento sudarymo laikotarpiu atsakovo vadovu neteisėtai buvo V. J., kuris galimai veikė atsakovo nenaudai. Kita vertus, analizuojant 2009-05-13 atsakovo balanso duomenis, spręstina, kad atsakovo turtinė padėtis buvo gera. Be to, į bylos medžiagą buvo įtraukti 2011-12-27 bei 2012-01-19 antstolės D. P. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai, pagrindžiantys, kad ieškovai nėra perdavę atsakovo finansinės atskaitomybės dokumentų atsakovui, todėl apeliantas objektyviai neturėjo galimybės pateikti tiesioginių įrodymų dėl savo finansinės padėties bylai aktualiu laikotarpiu. Nurodo, jog byloje esantys netiesioginiai įrodymai pagrindžia, kad atsakovo turtinė padėtis buvo gera – Vilniaus apygardos teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. B2-7343-115/2011 dėl bankroto bylos UAB „Nazkafa“ iškėlimo. Ieškovai nesutinka su aukščiau pateiktais apelianto argumentais. Nurodo, jog tai, kad apeliantui nebuvo iškelta bankroto byla nepaneigia to, kad apelianto nebuvo ištikę finansiniai sunkumai. Apeliacinės instancijos teismas, visų pirma, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ar yra pagrindas tenkinti ieškovų reikalavimus, susijusius su prievolių UAB „Hansa lizingas“ ir UAB „SEB VB lizingas“ vykdymu, apelianto sunkia turtine padėtimi 2009-2010 m. laikotarpiu rėmėsi kaip papildomu argumentu kitų byloje nustatytų aplinkybių kontekste. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą remtis 2010-06-18 UAB „SEB VB lizingas“ raštu bei 2009-05-13 apelianto balansu, kadangi į bylą nebuvo pateikta jokių kitų apelianto finansinės atskaitomybės dokumentų bei įrodymų, patvirtinančių pastaruosiuose dokumentuose užfiksuotų duomenų neatitikimą tikrovei. Nors apeliantas teigia, kad objektyviai neturėjo galimybės pateikti tiesioginių įrodymų dėl savo finansinės padėties bylai aktualiu laikotarpiu, tačiau į bylą nėra pateikti įrodymai, kurie patvirtintų, kad apeliantas išnaudojo visas galimybes surinkti pastaruosius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodo, jog tai, kad apeliantui nebuvo iškelta bankroto byla, patvirtina, jog apeliantas nebuvo pripažintas nemokiu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo prasme bei sutinka su ieškovų argumentu, kad tai nepaneigia byloje pagrįstai nustatyto fakto, jog nurodytu laikotarpiu apeliantas turėjo finansinių sunkumų. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esančio apelianto balanso duomenys neleidžia daryti išvados, kad balanso sudarymo momentu apelianto turtinė padėtis buvo gera. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apie apelianto turtinę padėtį, be 2010-06-18 UAB „SEB VB lizingas“ rašto bei 2009-05-13 apelianto balanso taip pat vertino ir analizavo aplinkybes, kad V. J. turto administravimo laikotarpiu iš savo lėšų per UAB „Rieta“ mokėjo lizingo įmokas lizingo davėjams UAB „SEB VB lizingas“ ir UAB „Hansa lizingas“, kad skolinosi lėšas iš N. J. ir UAB „Ekolit“, etc. Remdamasis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas apelianto argumentus dėl jo turtinės padėties vertinimo atmeta kaip nepagrįstus.
Dėl prievolių įvykdymo regreso tvarka
Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai ieškinio reikalavimams pritaikė CK 6.50 straipsnio, 6.114 straipsnio 1 dalies 3 punkto bei 1.5 straipsnio nuostatas. Tuo atveju, jeigu ieškovai iš tiesų atliko mokėjimus už atsakovą, ieškovai atlikdami minėtus veiksmus veikė nesąžiningai, taip pat, tokie veiksmai neatitinka teisingumo ir protingumo principų, kadangi, ieškovai neturėdami teisėto pagrįsto suinteresuotumo apelianto lėšomis atliko įmokas kreditoriams tokiu būdu, jog susidarytų įspūdis, kad formaliai ieškovai įgijo reikalavimo teisę atsakovo atžvilgiu, atitinkamų, neva ieškovų asmeninėmis lėšomis atsakovo kreditoriams sumokėtų sumų, ribose. Minėtą ieškovų veiksmų nesąžiningumą taip pat patvirtina ir tos aplinkybės, jog byloje nėra jokių duomenų, kurie įrodytų pagrįstą teisėtą ieškovų suinteresuotumą už atsakovą atlikti tam tikrus mokėjimus. Ieškovai pažymi, kad apelianto samprotavimai dėl ieškovų siekio pabloginti įmonės finansinę būklę, tyčia siekiant ateityje įgyti reikalavimo teisę yra nepagrįsti – nei vienas apdairus, protingas asmuo, nesiektų pabloginti savo finansinės būklės, galimai žinodamas, kad ateityje atgauti pinigų gali nelikti galimybių. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie leistų teismui spręsti, jog ieškovai sąmoningai ir tyčia atliko kokius nors neteisėtus veiksmus apelianto atžvilgiu, neteisėtai įgijo reikalavimo teisę į apeliantą, vykdydami už apeliantą prievoles siekė pabloginti jo turtinę padėtį ir pan. Ta aplinkybė, kad akcijų pirkimo – pardavimo sutartys, kurių pagrindu ieškovai tapo atsakovo akcininkais, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-11-26 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1437-235/2010, kuris buvo paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2011-08-08 nutartimi, buvo pripažintos negaliojančiomis pati savaime nereiškia, jog tuo metu, kai ieškovai buvo apelianto akcininkais, jie atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, o jokių tokias išvadas leidžiančių daryti duomenų ir įrodymų byloje nėra. Byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad apeliantas būtų pareiškęs kokius nors turtinius reikalavimus ieškovams (pvz., reikalautų atlyginti neteisėtais veiksmais juridiniam asmeniui padarytą žalą ir pan.) ar galimai gintų savo pažeistas teises viešosios teisės pagalba (inicijuotų ikiteisminius tyrimus ieškovams ir pan.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje nustatyta aplinkybė, kad ieškovai vykdė tam tikras apelianto prievoles jos kreditoriams leidžia teigti, jog dėl to buvo tęsiamos ir vykdomos atitinkamos naudingos atsakovo sutartys (lizingo, draudimo sutartys, kurių pagrindų atsakovas įgijo tam tikras turtines teises, užtikrinamas elektros energijos tiekimas, mokami VSDFV mokesčiai ir pan.). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CK 6.50 straipsnio, 6.114 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, nepažeidė protingumo teisingumo ir sąžiningumo principų bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą nagrinėjamoje byloje, kas sąlygoja, jog aukščiau nurodyti apelianto argumentai yra atmetami kaip nepagrįsti.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kas anksčiau išdėstyta, konstatuoja, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, teismo sprendimas skundžiamoje dalyje yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas jį tinkamai motyvavus, o pakeisti ar panaikinti nurodytą sprendimo dalį apeliacinio skundo motyvais ir argumentais nėra pagrindo (CPK 320 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kadangi procesinis sprendimas yra priimtas ieškovų naudai, apelianto prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, yra atmetamas, o ieškovų prašymas nėra tenkinamas, nes į bylą nėra pateikti dokumentai, kurie patvirtintų, kad ieškovai patyrė bylinėjimosi išlaidas, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, bei kokio dydžio išlaidos buvo patirtos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutaria:
Apelianto UAB „Nazkafa“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.