Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2-148/2012

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-01-12
Bylos Nr.: 2-148/2012
Bylos rūšis: civilinė byla
Rezultatas: Nutartis palikta nepakeista.

Teisėjai: Gintaras Pečiulis, Alė Bukavinienė, Marytė Mitkuvienė
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Ekolit“
Atsakovas: Nazkafa "EKOLIT"
Trečiasis asmuo: "Rieta"

Kategorijos

126.2pavadinimo nepavyko patikrinti
126.8pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2-148/2012Procesinio sprendimo kategorijos: 126.2; 126.8 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. sausio 12 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Marytės Mitkuvienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Ekolit“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 2 d. nutarties, kuria atsisakyta iškelti bankroto bylą uždarajai akcinei bendrovei „Nazkafa“ (civilinės bylos Nr. B2-7343-115/2011).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Ekolit“ ieškiniu prašė iškelti bankroto bylą atsakovui UAB „Nazkafa“ ir jo bankroto administratoriumi paskirti Asociaciją Intekta. Nurodė, kad atsakovas yra nemokus, neatsiskaito su ieškovu, kuriam skolingas 15 000 Lt, be to, turi įsiskolinimų ir kitiems kreditoriams.

Trečiasis asmuo UAB „Rieta“ prašė iškelti bankroto bylą UAB „Nazkafa“ ir jos bankroto administratoriumi paskirti Asociaciją Intekta. Nurodė, kad UAB „Nazkafa“ šiam asmeniui skolinga 31 361,95 Lt dydžio sumą.

Atsiliepimas

Atsakovas UAB „Nazkafa“ atsiliepime į pareiškimą prašė atsisakyti iškelti UAB „Nazkafa“ bankroto bylą. Nurodė, kad neegzistuoja nė viena iš ĮBĮ 4 straipsnio 5 dalyje numatytų bankroto bylos iškėlimo sąlygų.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 2 d. nutartimi atsisakė iškelti bankroto bylą UAB „Nazkafa“. Teismas nurodė, kad į bylą pateikti 2010 m. gruodžio 31 d. ir 2011 m. spalio 1 d. balansai, tačiau jie pasirašyti įgalinimų tam neturinčio asmens V. J., nes byloje yra pateikti teismo sprendimai ir 2011 m. rugpjūčio 8 d. vienintelio akcininko sprendimas, kurių pagrindu V. J. nuo 2011 m. rugpjūčio 8 d. buvo atleistas iš UAB „Nazkafa“ vadovo pareigų, o nuo 2011 m. rugpjūčio 9 d. bendrovės direktoriumi paskirtas L. N.. Pagal UAB „Nazkafa“ 2011 m. spalio 14 d. balansą, kurį pasirašė įmonės direktorius L. N., įmonės turtas sudarė 1 044 100 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 999 698 Lt. Byloje nėra duomenų apie pradelstus UAB „Nazkafa“ įsipareigojimus. 2011 m. spalio 28 d. rašte dėl dokumentų pateikimo atsakovas nurodė, jog buvęs bendrovės vadovas V. J., atleidus jį iš UAB „Nazkafa“ direktoriaus pareigų, neperdavė bendrovės dokumentų naujam įmonės vadovui, todėl nėra galimybės sužinoti visų kreditorinių reikalavimų įvykdymo terminų. Be to, nors UAB „Rieta“ pateikė mokėjimo nurodymus, kad atliko mokėjimus už atsakovą, tačiau šie mokėjimai taip pat nepagrindžia fakto, kad UAB „Nazkafa“ apskritai yra įsipareigojusi UAB „Rieta“ ir kad įsiskolinimas yra pradelstas. Byloje nėra duomenų, kad įmonė būtų sustabdžiusi ar nutraukusi savo veiklą, ketintų pradėti likvidavimo procedūrą ir pan. Priešingai, UAB „Nazkafa“ pelno (nuostolių) ataskaita patvirtina, kad įmonė veiklą vykdo pelningai – 2011 m. sausio 6 d. įmonės grynasis pelnas sudarė 14 402 Lt. Atsakovo kreditorių sąrašas nepatvirtina, kad atsakovas skolingas savo darbuotojams, taip pat nėra pateikta duomenų, kad UAB „Nazkafa“ yra viešai paskelbusi arba kitaip pranešusi kreditoriams, jog negali atsiskaityti arba neketina vykdyti savo įsipareigojimų. Teismas įvertino ir tai, kad atsakovas ginčija įsiskolinimą ieškovui, teigdamas, jog galimas skolos įskaitymas. Teismas pažymėjo, kad įmonės likvidavimas bankroto būdu yra ultima ratio. Kreditorius savo teises gali apginti reikalaudamas teisės į turtinės prievolės įvykdymą pripažinimo teismine tvarka (ieškinio teisenos proceso ar kitu civilinio proceso įstatymuose numatytu būdu) ir priverstinio teismo sprendimo įvykdymo. UAB „Ekolit“ vienintelis akcininkas V. J. yra buvęs UAB „Nazkafa“ direktoriumi iki 2011 m. rugpjūčio 8 d., kuomet įsiteisėjo teismo sprendimas, kurio pagrindu L. N. tapo vieninteliu UAB „Nazkafa“ akcininku ir nuo 2011 m. rugpjūčio 9 d. UAB „Nazkafa“ direktoriumi. Būtent V. J. 2011 m. rugpjūčio 8 d. raštu įspėjo atsakovą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tai rodo, kad bankroto bylos inicijavimas yra galimai nesąžiningas ieškovo siekis daryti spaudimą atsakovui sprendžiant ginčus dėl bendrovės valdymo. Tačiau ši aplinkybė neleido teismui skirti UAB „Ekolit“ baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, nes formaliai ieškovas turėjo teisę kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui. Nėra pateikta ir duomenų apie V. J. galimai padarytus nusikalstamus veiksmus, todėl teismas neturėjo pareigos apie tai pranešti prokuratūrai.

III. Atskirojo skundo argumentai

Ieškovas UAB „Ekolit“ atskiruoju skundu prašo panaikinti teismo 2011 m. lapkričio 2 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

2011 m. rugpjūčio 9 d. UAB „Nazkafa“ direktoriumi paskirtas L. N. pateikė bankroto bylą nagrinėjančiam teismui 2011 m. spalio 14 d. balansą, pagal kurį įmonės turtas sudarė 1 044 100 Lt, o mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai - 999 698 Lt. Teismui buvo pateikti ir iki 2011 m. rugpjūčio 9 d. buvusio įmonės vadovo sudaryti 2010 m. gruodžio 31 d. bei 2011 m. spalio 1 d. balansai, kuriuose nurodyta, kad įmonės turtas sudaro 345 555 Lt. Esant tokiam įmonės turto įvertinimo skirtumui teismas privalėjo pašalinti balansų prieštaravimus, arba įpareigoti naująjį įmonės vadovą L. N. pateikti turto sąrašą ir/ar jo vertinimą. Naujai paskirtas įmonės vadovas L. N. nurodė, kad atleistas įmonės vadovas neperdavė jam dokumentų. Esant tokioms aplinkybėms visiškai neaišku, kuo remiantis buvo sudarytas 2011 m. spalio 14 d. balansas ir kokiu būdu įmonės turto vertė nuo 2010 m. gruodžio 31 d. iki 2011 m. spalio 14 d. galėjo išaugti daugiau nei 3 kartus.Teismas rėmėsi 2011 m. rugpjūčio 9 d. UAB „Nazkafa“ naujai paskirto direktoriaus L. N. pateikto atsiliepimo teiginiu, kad neperdavus buvusiam direktoriui įmonės dokumentų nėra galimybės sužinoti kreditorinių reikalavimų įvykdymo terminų. Tačiau teismui buvęs įmonės vadovas pateikė kreditorių sąrašą su įvykdymo terminais bei įmonių rekvizitais. Susipažinus su byla naujasis įmonės vadovas turėjo galimybę patikrinti pateiktų kreditorinių reikalavimų pagrįstumą bei realumą. Teismas neatsižvelgė ir neįvertino buvusio įmonės vadovo pateikto teismui kreditorių sąrašo su įvykdymo terminais.Nesuprantamas teismo motyvas, kad 2011 m. birželio 1 d. įmonės grynasis pelnas sudarė 14 402 Lt. Tokią išvadą teismas padarė remiantis 2011 m. rugpjūčio 9 d. UAB „Nazkafa“ naujai paskirto direktoriaus pateikta pelno (nuostolių) ataskaita. Tačiau naujai paskirtas direktorius įmonės dokumentais nedisponuoja, t.y. jis teigia, kad buvęs direktorius neperdavė jam jokių įmonės dokumentų, dėl jų išreikalavimo vyksta ginčas. Yra pagrindas teigti, kad naujai paskirto įmonės vadovo L. N. pateikti įmonės balansas ir pelno (nuostolių) ataskaita neatitinka tikrovės.Teismas nepagrįstai teigė, kad atsakovas ginčija įsiskolinimą ieškovui. Atsakovas nepateikė nei ieškovui, nei teismui įrodymų, kad atsakovas yra dalinai ar visiškai atsiskaitęs su ieškovu, ar kad atsakovas su ieškovu yra pasirašę pareiškimą dėl skolos įskaitymo. Iš pateikto kreditorių sąrašo matyti, kad įmonė skolinga V. J. 5 626 Lt darbo užmokesčio nuo 2009 m. balandžio 1 d. Teismo išvada dėl atsisakymo iškelti bankroto bylą yra nepagrįsta. Teismas tokią išvadą padarė remdamasis tik naujai paskirto direktoriaus L. N. pateiktu įmonės balansu bei pelno (nuostolių) ataskaita, tačiau neįvertino iki 2011 m. rugpjūčio 9 d. buvusio vadovo teisiškai reikšmingos informacijos spręsdamas klausimą apie atsakovo mokumą. Teismas privalėjo įvertinti pateiktų į bylą dokumentų (įrodymų) visumą vertinant įmonės turto vertę ir jos santykį su pradelstais įsipareigojimais.Iš esmės ginčas dėl įmonės valdymo ar valdymo organų paskyrimo neturi būti nagrinėjamas keliant bankroto bylą, nes tai yra teisiškai nereikšminga ir negali būti pagrindu atsisakyti iškelti bankroto bylą. Teismas turėjo vertinti įmonės priimtų įsipareigojimų tinkamą vykdymą bei turto ir skolų santykį. Ieškovo žiniomis kito, išskyrus lizinguojamą, turto įmonė neturi. Netinkamas įsipareigojimų prieš lizingo bendrovę vykdymas gali suponuoti lizingo sutarties nutraukimą ir įmokėtų piniginių lėšų praradimą. Tokiu būdu įmonė negalės įvykdyti savo įsipareigojimų ieškovui, todėl ieškovas gindamas savo pažeistas teises nutarė kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo.

Atsiliepimas

Atsakovas UAB „Nazkafa” atsiliepime prašo atmesti ieškovo atskirąjį skundą bei už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis paskirti UAB „Ekolit“ 20 000 Lt baudą. Atsiliepime pažymima, kad V. J., būdamas UAB „Nazkafa“ direktoriumi, nepateikė įstatymo nustatyta tvarka finansinės apskaitomybės dokumentų nei į Registrų centrą, nei į VMI, neperdavė dokumentų naujam įmonės direktoriui. Į bylą V. J. pateikė tikrovės neatitinkančius dokumentus. Balanse atvaizduota turto vertė atitinka nepriklausomo turto vertintojo nustatytas vertes. Atsakovas neturi duomenų apie V. J. priskaičiuotą darbo užmokestį, kadangi pats V. J. atleistas iš įmonės vadovo pareigų iki šiol neperdavė įmonės dokumentų.

Šalies argumentai

Lietuvos apeliaciniame teisme taip pat gautas atsakovo UAB „Nazkafa“ prašymas panaikinti teismo 2011 m. spalio 10 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones dalyje dėl draudimo disponuoti turtu ir leisti UAB „Nazkafa” pagal Finansinio lizingo sutartį Nr. 2004-080295 perleisti savo teises ir pareigas G. K. bei K. G., kad šios galėtų savo iniciatyva išpirkti patalpas anksčiau termino. Panaikinus minėtą draudimą, atsakovas prašo leisti vykdyti tokią teismo nutartį skubiai. Teismui nusprendus, kad likusių laikinųjų apsaugos priemonių nepakanka, atsakovas prašo vietoj panaikinto draudimo perleisti UAB „Nazkafa” teises ir pareigas pagal Finansinio lizingo sutartį Nr. 2004-080295, paskirti kitą apsaugos priemonę (užstatą ar pan.). Nurodė, kad Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2011 m. spalio 3 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 2-242-294/2011, kuria patvirtino taikos sutartį tarp atsakovo UAB „Nazkafa” ir G. K. bei K. G.. Pagal ją UAB „Nazkafa” įsipareigojo vykdyti 2004 m. gruodžio 7 d. Išperkamosios nuomos sutartį, sudarytą tarp šalių, ir, gavęs ieškovių G. K. bei K. G. prašymą, kad UAB „Nazkafa“ lizingo būdu valdomos patalpos, esančios Bartų g. 7, Buivydiškių k., Vilniaus raj., būtų išpirktos ieškovių iniciatyva anksčiau termino (suderinus su UAB SEB lizingas), nedelsiant imtis visų veiksmų, jog ieškovėms būtų leista anksčiau termino išpirkti patalpas. Yra gautas atitinkamas G. K. bei K. G. prašymas, tačiau dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių UAB „Nazkafa” negali tinkamai vykdyti teismo patvirtintos taikos sutarties. Dėl UAB „Nazkafa” banko sąskaitose esančių lėšų arešto ji negali vykdyti ir savo įsipareigojimų UAB SEB lizingui, todėl UAB „Nazkafa” skaičiuojami delspinigiai, kurie, kaip ir įsiskolinimas pagal finansinio lizingo sutartį dėl patalpų, nuolat auga. Jeigu patalpos būtų išpirktos anksčiau termino G. K. bei K. G. iniciatyva, tai nutrauktų UAB „Nazkafa” skolos ir delspinigių augimą bei būtų įvykdyti UAB „Nazkafa” įsipareigojimai ieškovėms pagal taikos sutartį. Patalpos yra neteisėtai užvaldytos trečiųjų asmenų ir kol nebus perimta nuosavybės teisė iš UAB SEB lizingo, nė viena iš taikos sutarties šalių negali imtis savo nuosavybės teisių gynybos ir iškraustyti iš patalpų neteisėtai jomis besinaudojančius asmenis. UAB “Nazkafa” negali tinkamai realizuoti savo lizingo gavėjo teisių, o G. K. ir K. G. - savo teisių pagal patalpų išperkamosios nuomos sutartį ir 2011 m. rugsėjo 29 d. taikos sutartį.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Šioje apeliacijoje sprendžiamas klausimas, ar Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 2 d. nutartis dėl atsisakymo iškelti bankroto bylą atsakovui UAB „Nazkafa“ yra pagrįsta ir teisėta. Šio klausimo nagrinėjimo ribas sudaro atskirojo skundo pagrindą sudarančių aplinkybių įvertinimas, taip pat patikrinimas, ar nėra absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų.

Dėl bankroto bylos UAB „Nazkafa“ iškėlimo sąlygų (ne)buvimo

Bankroto institutas yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą bei pašalinti iš apyvartos nemokius subjektus. Be to, įvertinus įmonių bankroto instituto esmę, tikslus bei paskirtį, galima spręsti, jog bankroto procese siekiama apsaugoti ne tik finansinių įsipareigojimų nevykdančios įmonės kreditorių, bet ir pačios bankrutuojančios įmonės interesus. Bankroto procesą reglamentuojančios teisės normos iš esmės yra viešosios teisės normos ir jų tikslas – pašalinti iš apyvartos nemokius rinkos dalyvius. Tačiau pradedant šį procesą, t. y. iškeliant įmonei bankroto bylą svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar įmonė iš tiesų yra nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji turi tik tokių finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį.

Bankroto procedūros turėtų būti pradedamos tik tokioms įmonėms, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, o ne formaliai taikant ĮBĮ įtvirtintus nemokumo nustatymo kriterijus. Tai reiškia, jog bankroto procese sprendžiant klausimą dėl įmonės nemokumo, prioritetas turi būti taikomas reabilitaciniam tikslui ir bankroto byla įmonei turi būti keliama tuomet, kai teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių, kad įmonė yra nemoki (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. sausio 29 d. nutartis byloje Nr. 2-182/2009; 2009 m. birželio 11 d. nutartis byloje Nr. 2-754/2009; 2009 m. birželio 25 d. nutartis byloje Nr. 2-759/2009, kt.).

Nagrinėjamu atveju buvo inicijuojamas bankroto bylos atsakovui UAB „Nazkafa“ iškėlimo procesas motyvuojant galimu atsakovo nemokumu. Vadovaujantis ĮBĮ 9 straipsnio 5 dalimi bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojams atlyginimą; 2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui, kad negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų. Įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. vasario 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-453/2010, akcentavo, kad teismas gali iškelti įmonei bankroto bylą dėl jos nemokumo tuo atveju, kai nustatoma, jog egzistuoja objektyvaus turinio teisinės prielaidos, sudarančios pakankamą pagrindą manyti, kad įmonė faktiškai yra nemoki.

Tam, kad teismas nuspręstų, ar įmonė yra (ne)moki, jis turi tinkamai atskleisti įmonės pradelstų įsipareigojimų bei į jos balansą įrašyto turto vertės santykį, įvertinti kitus įmonės finansinės atskaitomybės duomenis. Sprendžiant įmonės nemokumo klausimą, teisinę reikšmę turi įmonės ne visos skolos, o tik pradelstos skolos, t.y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartis byloje Nr. 2-1219/2011, 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis byloje Nr. 2-1433/2010, ir kt.).

ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje numatyta įmonės, kuriai inicijuojamas bankroto bylos iškėlimas, vadovo pareiga pateikti teismui įmonės kreditorių ir debitorių sąrašus, finansinių ataskaitų rinkinį, informaciją apie teismuose iškeltas bylas ir kitą šioje įstatymo normoje nurodytą dokumentinę informaciją. Taigi, įstatyme įvardintas konkretus bankroto bylos nagrinėjimui reikalingų dokumentų pateikimo subjektas – įmonės, kuriai inicijuojama bankroto byla, vadovas. CK 2.81 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad juridinis asmuo prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, veikiančius pagal įstatymų ir juridinių asmenų steigimo dokumentus. Sprendžiant iš byloje esančių UAB „Nazkafa“ registracijos Juridinių asmenų registre duomenų, šio juridinio asmens vienasmenis valdymo organas yra bendrovės vadovas. Dokumentus, nurodytus ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje, reikalingus teismui nuspręsti dėl bankroto bylos iškėlimo pagrindų ir sąlygų buvimo ar nebuvimo, kompetentingas pateikti tik įstatyminis juridinio asmens atstovas – įmonės vadovas. Taigi, tik UAB „Nazkafa“ vadovo pareigas einantis asmuo galėjo pateikti dokumentus pagal teismo 2011 m. spalio 10 d. nutarties nurodymus (18 b. l.). Nuo 2011 m. rugpjūčio 9 d. UAB „Nazkafa“ vadovo pareigas ėjo L. N. (juridinių asmenų registre jo teisinis statusas įregistruotas 2011 m. rugpjūčio 16 d.). UAB „Nazkafa“ 2011 m. spalio 10 d. atsiliepimą į ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo su priedais – ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje nurodytais teismui pateikti dokumentais (36-39 b. l.), pateikė ne UAB „Nazkafa“ vadovo pareigas einantis L. N., o kitas asmuo - V. J.. Byloje nėra jokių duomenų apie šio asmens įgalinimus veikti UAB „Nazkafa“ vardu po to, kai vadovo pareigas pradėjo eiti L. N.. V. J. pasirašytas atsiliepimas į ieškinį, kaip procesinis dokumentas, buvo paduotas asmens, neturinčio įstatyminės ar atstovavimo teisės veikti atsakovo vardu. Dėl tos pačios priežasties neturi teisinės reikšmės ir negali būti vertinami tokio asmens parengti, pateikti ir pasirašyti atsiliepimo į ieškinį priedai (UAB „Nazkafa“ balansai, kreditorių sąrašas – 37-39 b. l.). Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nesirėmė šio asmens pateiktais į bylą dokumentais ir informacija dėl UAB „Nazkafa“ veiklos rezultatų ir finansinio pajėgumo būklės, nes jie parengti, pasirašyti ir pateikti įgalinimų tam neturinčio asmens. Remiantis tuo, kas išdėstyta, nėra pagrindo analizuoti ir vertinti atskirojo skundo argumentų apie tai, kad teismui reikėjo pašalinti į bylą pateiktų UAB „Nazkafa“ „balansų prieštaravimus“, įpareigoti įmonės vadovą L. N. pateikti turto sąrašą ir/ar jo vertinimą, vertinti V. J. pateiktą UAB „Nazkafa“ kreditorių sąrašą, jo pateiktą kitą informaciją apie UAB „Nazkafa“ mokumo būklę. Teismui apskritai nebuvo jokio pagrindo vertinti UAB „Nazkafa“ vardu V. J. pateiktų dokumentų, nes jie parengti ir pateikti įgalinimų neturinčio asmens, todėl atmestini atskirojo skundo motyvai, esą teismas pažeidė vieną pagrindinių įrodymų vertinimo reikalavimų, pagrįstą į bylą pateiktų visų įrodymų (įrodymų visumos) vertinimo principu.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nebuvo pakankamo pagrindo konstatuoti atsakovo nemokumo būklę. Kaip jau nurodyta aukščiau, tam, kad teismas nuspręstų, ar įmonė yra (ne)moki, jis turi tinkamai atskleisti įmonės pradelstų įsipareigojimų bei į jos balansą įrašyto turto vertės santykį. Pažymėtina, kad bankroto bylos iškėlimui svarbu ne balanse nurodytų trumpalaikių įsipareigojimų suma, o būtent pradelstų įsipareigojimų suma. Pirmosios instancijos teismas analizavo įstatyme numatyto subjekto - UAB „Nazkafa“ vadovo L. N. pateiktą bendrovės balansą 2011 m. spalio 14 d. (74 b. l.), pagal kurį įmonės turto vertė sudarė 1 044 100 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos – 999 698,00 Lt. Kaip jau pažymėta, teismų praktikoje susiformavusi vieninga teisinė nuostata, kad sprendžiant įmonės nemokumo klausimą, teisinę reikšmę turi įmonės ne visos skolos, o tik pradelstos skolos, t.y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję. Kaip teisingai pažymėta pirmosios instancijos teismo, byloje nėra duomenų, kokią dalį bendroje UAB „Nazkafa“ skolinių įsipareigojimų masėje sudaro pradelsti finansiniai įsipareigojimai. Sprendžiant pagal UAB „Nazkafa“ direktoriaus L. N. atsakymą į teismo pavedimą dėl duomenų pateikimo (102 b. l.), iš kreditorių sąraše nurodyto bendro skolinių prievolių dydžio – 999 698 Lt (73 b. l.) maždaug 90 proc. sudaro skoliniai įsipareigojimai dviem kreditoriams - G. K. (760 325 Lt) ir AB „SEB lizingas“ (152 380 Lt). UAB „Nazkafa“ rašytiniame paaiškinime nurodyta, kad įsiskolinimas šiems kreditoriams nėra pradelstas. Šie UAB „Nazkafa“ vadovo paaiškinimai kitais bylos duomenimis nepaneigti. Galima daryti išvadą, kad yra pradelstas finansinių prievolių įvykdymas Valstybinei mokesčių inspekcijai (atsakovo vadovo paaiškinime nurodyta, kad kreditorinis reikalavimas susidarė iki 2008 m.), kurios kreditorinio reikalavimo dydis yra nurodytas 32 509 Lt. Pradelstu galima būtų pripažinti ir ieškovo ieškinyje nurodytą kreditorinį reikalavimą, sudarantį 15 000 Lt sumą. Pažymėtina, kad teisėjų kolegija šiuo atveju neanalizuoja aplinkybės, ar atsakovas nuginčytų ieškovo kreditorinį reikalavimą, nes bankroto bylos iškėlimo stadijoje ši aplinkybė neturi esminės reikšmės. Trečiojo asmens UAB „Rieta“ pateikti įrodymai apie atsakovo 31 361,95 Lt dydžio kreditorinius įsipareigojimus neduoda pagrindo teigti, kad jie buvo pradelsti jau iki šio asmens prašymo įtraukti į bankroto bylos iškėlimo procesą padavimo, nes nėra jokių duomenų apie šių kreditorinių prievolių įvykdymo terminus, apie kreditoriaus reikalavimą įvykdyti prievolę ir jos neįvykdymo faktą įstatymo, sutarties arba kreditoriaus reikalavime nustatytu terminu. Dėl disponuojamų dokumentų trūkumo UAB „Nazkafa“ vadovas L. N. negalėjo nurodyti kitų kreditorių reikalavimų, sudarančių 54 484 Lt sumą (73 b. l.), atsiradimo momento ir įvykdymo terminų. Vertinant pagal byloje pateiktus duomenis, bet kuriuo atveju UAB „Nazkafa“ pradelstų kreditorinių reikalavimų suma sudarytų ne daugiau kaip 101 993 Lt (32 509 Lt įsiskolinimas VMI, 15 000 Lt skola ieškovui, 54 484 Lt įsiskolinimas kitiems kreditoriams), o tai sudarytų tik apie 10 procentų balanse įrašyto turto vertės.

Atskirajame skunde keliamos abejonės dėl UAB „Nazkafa“ direktoriaus galimybės pateikti reikalingus dokumentus ir jo pateiktų dokumentų galimo neatitikimo tikrovei grindžiami subjektyvaus pobūdžio samprotavimais ir prielaidomis, todėl teisėjų kolegija jų iš esmės nevertina.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog UAB „Nazkafa“ būtų sustabdžiusi ar nutraukusi veiklą, imtųsi pradėti likvidavimo procedūrą, viešai paskelbusi apie negalėjimą ir/ar neketinimą vykdyti savo finansines prievoles. Apeliantui nesuprantama, kodėl pirmosios instancijos teismas, vertindamas UAB „Nazkafa“ mokumą, rėmėsi direktoriaus L. N. pateiktos pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis apie bendrovės veiklos pelningumą, nors šią ataskaitą pateikęs asmuo tvirtino neturįs galimybių disponuoti bendrovės veiklos dokumentais. Teisėjų kolegija pažymi, kad duomenys pateiktoje pelno (nuostolių) ataskaitoje neturi esminės reikšmės teisingam nagrinėjamo klausimo išsprendimui, nes įvertinus aukščiau aptartus bylos įrodymus dėl bendrovės balanse įrašyto turto vertės ir pradelstų įsipareigojimų santykio nėra pakankamo pagrindo konstatuoti atsakovo nemokumo faktą.

Spręsdamas klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo teismas vadovaujasi tiek prie pareiškimo dėl tokios bylos iškėlimo pridėtais dokumentais, tiek ir ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka teismo iniciatyva gautais duomenimis bei atsižvelgia į įmonės finansinės būklės pasikeitimus per laikotarpį nuo pareiškimo gavimo iki teisminio posėdžio, kuriame sprendžiamas bankroto bylos iškėlimo klausimas. Viešo intereso bankroto bylose buvimas suponuoja teismui pareigą ex officio rinkti įrodymus, kurių reikia norint nustatyti atsakovo finansinę būklę, bet tai nepaneigia dalyvaujančių byloje asmenų pareigos įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžiami reikalavimai ar atsikirtimai į juos. Teisėjų kolegija pažymi, kad dauguma ieškovo atskirajame skunde išdėstytų motyvų grindžiami tik prielaidomis, subjektyvaus turinio vertinimais, nepateikiant objektyvių juos patvirtinančių įrodymų. Į bylą pateikti duomenys apie UAB ,,Nazkafa“ finansines galimybes leido teismui padaryti atitinkamas teisines išvadas dėl šios įmonės turto balansinės vertės bei pradelstų įsipareigojimų santykio šios įmonės mokumo ar nemokumo faktui konstatuoti.

Aukščiau išdėstytų argumentų pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė bankroto bylos iškėlimą reglamentuojančias teisės normas, iš esmės teisingai nustatė faktines aplinkybes dėl UAB „Nazkafa“ mokumo, todėl atsisakydamas iškelti bankroto bylą priėmė teisingą nutartį. Atskirojo skundo motyvai nesudaro pagrindo skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį pakeisti arba panaikinti (CPK 337 str. 1 p.). Teisėjų kolegija taip pat nenustatė ir absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 1 d., 338 str.).

Pasinaudojimas įstatyme įtvirtinta apeliacijos teise savaime negali būti pripažįstamas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis, todėl nėra pagrindo tenkinti atsakovo atsiliepime išdėstytą prašymą dėl baudos UAB „Ekolit“ skyrimo.

Dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo

Pareiškėjo UAB „Ekolit“ prašymu pirmosios instancijos teismas 2011 m. spalio 10 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – uždėjo areštą UAB „Nazkafa“ turtui ir bankų sąskaitose esančioms lėšoms, uždraudžiant disponuoti turtu ir lėšomis, taip pat sustabdė areštuoto turto realizavimą ir išieškojimą pagal teismų ar kitų institucijų priimtus sprendimus (18 b. l.). Nutartyje nurodyta, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies pagrindu. Šioje teisės normoje įtvirtinta, kad teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu dėl įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji dokumentai, įmonės turtas (lėšos) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus gali būti areštuojamas, tačiau šio turto realizavimas sustabdomas. Jeigu teismas atsisako iškelti įmonei bankroto bylą, išieškojimas ir turto realizavimas atnaujinamas, o taikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos. Visais atvejais laikinosios apsaugos priemonės, teismo pritaikytos gavus pareiškimą iškelti bankroto bylą, galioja iki nutarties iškelti bankroto bylą arba atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo momento. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria paliekama nepakeista pirmosios instancijos teismo nutartis dėl atsisakymo iškelti bankroto bylą UAB „Nazkafa“, įsiteisėja nuo priėmimo dienos, todėl nuo šios dienos nustoja galioti taikytos laikinosios apsaugos priemonės (ĮBĮ 9 str. 2 d. 5 p.). Atskiras teismo procesinis sprendimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo šiuo atveju nėra reikalingas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Pažymėti, kad nuo šios Lietuvos apeliacinio teismo nutarties priėmimo dienos nustoja galioti laikinosios apsaugos priemonės, taikytos Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 10 d. nutartimi uždarosios akcinės bendrovės Nazkafa“ (j.a.k. 225701630) turtui ir lėšoms.

Teisėjai Alė BukavinienėMarytė MitkuvienėGintaras Pečiulis