- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-02-24
- Bylos Nr.
- e2A-92-460/2022
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aušra Maškevičienė, Raimonda Andrulienė, Alvydas Žerlauskas
- Ieškovas
- V. M.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai valstybės įmonės Turto banko
- Trečiasis asmuo
- notarė N
- Kategorijos
- 2.1.5.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Aušros Maškevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Alvydo Žerlausko, veikdama Kauno apygardos teismo vardu (Civilinio proceso kodekso 62¹ straipsnio 4 dalis),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V. M. (apeliantė) apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2021 m. birželio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. M. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai valstybės įmonės Turto banko dėl buto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe bei dėl turto dalies bendrame turte nustatymo, tretieji asmenys byloje notarė N. L., V. M., J. M., Alytaus miesto savivaldybė.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė V. M. Alytaus apylinkės teismui pateiktu patikslintu ieškiniu prašė: 1) pripažinti iš dalies negaliojančiu V. M. 1992 m. sausio 7 d. sutikimą privatizuoti 55,77 kv. m butą, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registruotą K. J. vardu; 2) pripažinti negaliojančia 1992 m. liepos 22 d. Alytaus miesto notarinėje kontoroje sudarytos buto, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registruoto K. J. vardu, pirkimo - pardavimo sutarties dalį (registro Nr. 2-7167) dėl buto pardavimo K. J.; 3) pripažinti butą, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registruotą K. J. vardu, bendrąja daline nuosavybe; 4) pripažinti ieškovę V. M. buto, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendrasavininke; 5) pripažinti nuosavybės teisę į 1/2 idealiąją dalį buto, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), V. M. Ieškovė V. M. patikslintame ieškinyje nurodė, kad (duomenys neskelbtini) susituokė su K. J. Gyvenant santuokoje, 1984 m. birželio 18 d. K. J. iš Alytaus Statybos tresto butų ūkio (toliau - Alytaus ST) išsinuomojo butą adresu (duomenys neskelbtini), kuriame kartu apsigyveno. 1971 metais K. J. darbovietė Alytaus ST suteikė K. J. jo nuomojamą komunalinį tarnybinį butą. Santuoka tarp V. M. ir K. J. (duomenys neskelbtini) buvo nutraukta. Po santuokos nutraukimo ieškovė liko toliau gyventi su K. J. jam priklausančiame komunaliniame bute adresu (duomenys neskelbtini), kuriame ieškovė buvo registruota. K. J. po santuokos nutraukimo sutiko, kad ji liktų gyventi bute, jie žodžiu susitarė dėl buto naudojimosi tvarkos. K. J., atsižvelgdamas į tai, kad kartu su ieškove gyveno jos nesantuokinis sūnus su žmona ir dviem nepilnametėmis dukromis, ieškovei užleido du kambarius - miegamąjį ir svetainę, sau pasiliko svečių kambarį. Vonia, tualetu, koridoriumi ir virtuve naudojosi bendrai. Ieškovė (duomenys neskelbtini) ištekėjo už J. M., tačiau ir toliau liko gyventi bute adresu (duomenys neskelbtini), su nauju sutuoktiniu, K. J. tam neprieštaravo. Toliau kartu mokėjo komunalinius mokesčius už šildymą, sunaudotą elektrą, dujas, vandenį. Ieškovė ir K. M. vertino, kad po santuokos nutraukimo butas abiem priklauso lygiomis dalimis. Ieškovė santuoką su J. M. (duomenys neskelbtini) nutraukė ir toliau gyveno K. J. priklausančiame bute, mokėjo visus buto išlaikymo komunalinius mokesčius. K. J. 1992 m. sausio 7 d. Alytaus miesto valdybai (dabar Alytaus miesto savivaldybė) pateikė pareiškimą ir sutikimą, registruotą notarinėje kontoroje, apie susitarimą pirkti privatizuojamą butą, patvirtintą nuomininkų parašais, kurie sutiko, kad privatizuojamo buto adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo - pardavimo sutartis būtų sudaroma K. J. vardu. Tvirtinat pareiškimą Alytaus miesto valdybai dėl leidimo pirkti savivaldybės gyvenamajam fondui priklausantį butą, tiek duodant sutikimą, notarinėje kontoroje ieškovė prieštaravo, kad butas būtų perkamas ir registruojamas tik K. J. vardu. Ieškovė prašė notarės, tvirtinusios sutikimą Alytaus miesto valdybai, įrašyti į pareiškimą ir ją, bet notarė paaiškino, kad remiantis Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsniu, nepriklausomai kieno vardu bus perkamas butas, ne tik ieškovė, bet ir kiti šeimos nariai registruoti bute, duodami sutikimą, įgys nuosavybės teisę į buto dalį ir taps bendraturčiais. Be to, po santuokos nutraukimo K. J. ir V. M. butas priklauso lygiomis dalimis, todėl nereikėtų pergyventi. Duodami sutikimą, kad pirkimo - pardavimo sutartis būtų pasirašyta vieno K. J. vardu, išvengs laiko gaišimo ir papildomų rūpesčių, nereikia visiems vaikščioti į savivaldybę, bankus, Registrų centrą ir kitas įstaigas, tvarkant privatizuojamo buto dokumentus, užtenka sutikime nurodyti vieną asmenį, kuris bus visų pasirašiusiųjų atstovas. Ieškovė su sūnumi bei jo sutuoktine patikėjo notarės paaiškinimais ir pareiškimas buvo patvirtintas Alytaus miesto notarinėje kontoroje. Tą pačią dieną - 1992 m. sausio 7 d. K. J. vardu Alytaus miesto valdybai buvo pateiktas pareiškimas dėl leidimo pirkti privatizuojamą butą adresu (duomenys neskelbtini). Teikiant pareiškimą Alytaus miesto valdybai, ieškovė papildomai klausė pareiškimą pildžiusios darbuotojos, ar nereikėtų ieškovės įtraukti į pareiškimą, kaip pareiškėjos. Savivaldybės darbuotoja pildžiusi ir priėmusi pareiškimą patikino, kad užtenka vieno pareiškėjo, nes ieškovė šiame bute registruota ne tik kaip šeimos narys, bet ir kaip K. J. buvusi žmona, todėl nėra svarbu, kieno vardu teikiamas pareiškimas, nes ieškovei, kaip buvusiai žmonai, ieškovės sūnaus šeimai ir K. J. priklausys po 1/3 dalį buto. Alytaus miesto valdybai 1992 m. sausio 7 d. pateiktas pareiškimas, kuriame ieškovė nurodyta, kaip pagrindinio nuomininko šeimos narė, K. J. žmona. Apie teisines pasekmes, kurios gali atsirasti vėliau dėl buto, privatizuoto vieno asmens vardu, ieškovei nei notarinėje kontoroje, nei Alytaus miesto valdyboje niekas nepaaiškino, todėl tiek ieškovė, tiek K. J. visuomet suprato, kad K. J. vardu privatizuotas butas yra abiejų dalinė nuosavybė. Ieškovės nesantuokinis sūnus V. M. ir jo sutuoktinė J. M. davė sutikimus privatizuoti butą K. J. vardu, bet jie buto privatizuoti nesiekė ir po privatizavimo išsikraustė gyventi į kitą butą, jie taip pat vertino, kad butas yra teisėtai įgytas lygiomis dalimis ieškovės ir K. J. Alytaus miesto valdyba 1992 m. balandžio 27 d. priimtu potvarkiu Nr. 217 leido K. J. privatizuoti butą, 1992 m. liepos 22 d. tarp K. J. ir Alytaus miesto valdybos atstovo buvo sudaryta buto pirkimo - pardavimo sutartis. Privatizuojamas butas buvo parduotas už 13 014,08 Rub, į Lietuvos taupomojo banko sąskaitą buvo sumokėta 1 587,08 Rub ir 11 427,00 vienkartinėmis išmokomis (čekiais). Ieškovė už privatizuojama butą 1992 m. gegužės 29 d. K. J. vardu sumokėjo 1 587,08 Rub. Dėl netinkamai vedamo gyvenimo būdo K. J. grynųjų pinigų, reikalingų sumokėti už privatizuojamą butą, neturėjo. K. J. už privatizuojamą butą sumokėjo 10 000,00 investicinių čekių, ieškovė 1992 m. gegužės 30 d. iš savo asmeninės sąskaitos sumokėjo 1 427,00 investicinius čekius. Privatizavus butą, jie toliau kartu gyveno bute, kaip sugyventiniai, laikė save buto bendrasavininkiais, rūpinosi buto išlaikymu bei priežiūra. Ieškovė iš savo asmeninių lėšų mokėjo mokesčius, susijusius su buto išlaikymu, kuriuos moka iki šiol. 1998 metais vasarą atliko buto remontą, kuriam naudojo abiejų sugyventinių asmenines lėšas. K. J. (duomenys neskelbtini) mirus, ieškovė liko gyventi minėtame bute, kuriame gyvena iki šiol. Po K. J. mirties ieškovė, kaip buvusi sutuoktinė ir privatizuoto buto bendraturtė, kreipėsi į Alytaus miesto savivaldybę dėl K. J. priklausančios buto dalies paveldėjimo. Savivaldybėje jai paaiškino, jog dėl palikimo priėmimo turi kreiptis į notarų biurą. Notarų kontoroje paaiškino, kad ji nėra K. J. turto dalies paveldėtoja ir apie K. J. palikimo dalies priėmimą turi informuoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kadangi pastaroji turėjo priimti palikimą po K. J. mirties. Po K. J. mirties ieškovė likusi gyventi ginčo bute, atliko ne tik K. J. priklausančio kambario, bet ir viso buto remontą. Ieškovė šiuo butu rūpinasi ir jį prižiūri daugiau kaip 18 metų, per šį laikotarpį niekas pretenzijų dėl K. J. priklausančios turto dalies valdymo nepareiškė. Ieškovė mokėjo visus komunalinius mokesčius už įvairius patarnavimas, mokesčius, susijusius su turimo buto priežiūra, remontu ir kitas bendrijos teikiamas paslaugas, moka įnašus už atliktą namo renovaciją. Vien tik už buto šildymą, karštą vandenį per laikotarpį nuo 2003 m. birželio 1 d. iki 2014 m. liepos 1 d. ieškovė sumokėjo 4 555,00 Eur, bendrijai nuo 2003 metų iki 2014 metų sumokėjo 1 557,84 Eur, 2014 metais - 439,81 Eur, 2015 metais - 287,49 Eur, 2016 metais - 285,68 Eur, 2017 metais - 286,17 Eur, 2018 metais - 769,46 Eur. Tai yra tik dalis ieškovės patirtų išlaidų, susijusių su buto išlaikymu. Pasirašydama susitarimą privatizuoti butą K. J. vardu, ieškovė buvo suklaidinta notaro ir Alytaus miesto valdybos atsakingos darbuotojos, pildžiusios pareiškimą. Ieškovė, turėdama keturių skyrių išsilavinimą ir neturėdama jokio supratimo apie teisę, patikėjo notarės bei Alytaus miesto valdybos darbuotojos paaiškinimais. Tikėdama, kad ji kartu su K. J. bus buto bendraturčiais, prisidėjo prie šio buto privatizavimo savo turimomis asmeninėmis lėšomis - grynais pinigais ir investiciniais čekiais. Apie teisės pažeidimą, kad ieškovė nėra privatizuojamojo buto bendrasavininkė, sužinojo 2019 m. rugsėjo 14 d., gavusi iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos raštą 219 09 Nr. (28.3E) RNA, kuriame nurodyta, kad valstybei perduotinas nekilnojamas turtas ir / ar akcijos į mokesčių inspekcijos apskaitą neįtraukiami, o perduodami centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojui VĮ Turto bankui. Po šio rašto gavimo ieškovė kreipėsi į VĮ Registrų centrą dėl buto adresu (duomenys neskelbtini), duomenų gavimo. 2019 m. rugsėjo 16 d. gavus išrašą iš VĮ Registrų centro pamatė, kad jame nurodyta, jog butas yra įregistruotas kaip K. J. asmeninė nuosavybė. Iš šio išrašo ieškovė suprato, kad yra pažeista jos teisė į privatizuotą butą. Ieškovė vertina, kad ji nepraleido įstatymu nustatyto senaties termino ieškiniui paduoti (2021 m. vasario 19 d. Nr. DOK 6190).
Atsiliepimas
2. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama VĮ Turto banko pateikė teismui atsiliepimą, jame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Nurodė, kad 1992 m. sausio 7 d. pareiškimu Alytaus miesto valdybai ginčo buto nuomininkai susitarė, kad buto savininku, įforminus buto pirkimo- pardavimo sutartį notarinėje kontoroje taps K. J. Šis pareiškimas patvirtintas notaro ir ieškovė turėjo galimybę išsiaiškinti šio susitarimo pasekmes. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintos „Butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos“ 18 punkte numatyta, jog gyvenamojo namo, buto nuomininkas, jo šeimos nariai, taip pat laikinai išvykusieji susitaria dėl gyvenamojo namo, buto pirkimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo - pardavimo sutartis ir kas taps perkamo namo, buto savininku (bendrasavininkiais). Toks susitarimas turi būti patvirtintas notariškai. Patvirtintas susitarimas pridedamas prie pareiškimo. Nesutarus pirkti gyvenamojo namo, buto, pirkimo - pardavimo sutartis nesudaroma. Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymo (1991 m. gegužės 28 d. Nr. I-1374) 5 straipsnis nustatė, kad gyvenamojo namo, buto nuomininkas, jo šeimos nariai, taip pat ir laikinai išvykusieji, susitaria dėl gyvenamojo namo, buto pirkimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo - pardavimo sutartis ir kas taps perkamo namo, buto savininku (bendrasavininkiais). Toks susitarimas turi būti patvirtintas notariškai. Nesutarus pirkti gyvenamojo namo, buto, pirkimo - pardavimo sutartis nesudaroma. Sutuoktinių nuosavybės teisė į privatizuotą namą ar butą nustatoma pagal šeimos įstatymus, neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio vardu buvo privatizuotas namas ar butas. Pareiškimus gyvenamiesiems namams, butams įsigyti asmenys paduoda savivaldybei pagal gyvenamąją vietą, o jei namas, butas yra įmonės, įstaigos ar organizacijos balanse - atitinkamai jų administracijai. Taigi, teisės aktai aiškiai numatė susitarimo pirkti butą teisines pasekmes. Šiuo atveju bute gyvenę asmenys aiškiai išreiškė savo valią dėl buto nuosavybės teisės ir ieškovė ilgą laiką pretenzijų dėl to niekam nereiškė. Byloje nėra įrodymų, kad notaras ar kiti asmenys būtų išaiškinę ieškovei, kad pasirašydama 1992 m. sausio 7 d. pareiškimą, ji taps buto bendraturte. Ieškovė nurodė, kad (duomenys neskelbtini) mirus K. J., po jo mirties kreipėsi į Alytaus miesto savivaldybę dėl K. J. priklausančios buto dalies paveldėjimo. Nuo 1992 m. sausio 7 d. pareiškimo Alytaus miesto valdybai bei nuo K. J. mirties iki ieškinio padavimo praėjo daugiau kaip 10 metų, taigi praleistas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnyje nustatytas bendrasis ieškinio senaties terminas. 1992 m. liepos 22 d. buto pirkimo - pardavimo sutartis sudaryta tarp K. J. ir Alytaus miesto valdybos, VĮ Turto bankas nėra šio sandorio šalis, tačiau Alytaus miesto savivaldybė byloje nėra atsakovas, reiškia, kad ieškovas dėl buto pirkimo sandorio pardavėjui pretenzijų neturi. Ieškovė taip pat nenurodė, kokius teisės aktus pažeidė kita buto pirkimo sandorį sudariusi šalis. Įstatymų pažeidimai nenustatyti, ginčo sandoris sudarytas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymu (1991 m. gegužės 28 d. Nr. I-1374), kuris galiojo iki 2001 m. sausio 1 d., pasibaigus šio įstatymo galiojimui, pasibaigė ir galimybė realizuoti įstatyme numatytas teises. Kadangi nėra pagrindo pripažinti negaliojančia 1992 m. liepos 22 d. buto pirkimo - pardavimo sutarties dalį dėl buto pardavimo K. J., ieškovė negali tapti buto bendrasavininke. 1992 m. sausio 7 d. pareiškime dėl buto privatizavimo bei 1992 m. liepos 22 d. buto pirkimo - pardavimo sutartyje nenumatyta, jog dalį lėšų už butą mokės ieškovė. Trečiasis asmuo, įvykdęs už skolininką prievolę, netampa sutarties šalimi, tačiau įgyja regreso teisę skolininko reikalauti sumokėtų sumų. Kaip matyti iš ieškinio, ieškovė 1992 m. gegužės 30 d. pavedimu už butą sumokėjo 1 427,00 investicinius čekius, tačiau tai nereiškia kad ji tapo buto privatizavimo sandorio šalimi. Jeigu teismas, tenkindamas ieškinį, spręstų dėl ieškovei nuosavybės teise priklausančio buto dalies, ši dalis turėtų būti nustatoma atsižvelgiant į tai, kiek ieškovė sumokėjo lėšų privatizuojant butą. 2015 m. kovo 13 d. priimtu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 259 buvo pakeistos „Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklės“, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634. Vadovaujantis šiomis taisyklėmis, valstybei perduotino (taip pat ir valstybės paveldėto) nekilnojamojo turto, įskaitant ir jam priskirtus žemės sklypus ir akcijų perėmimą, įvertinimą ir apskaitą pagal taisyklių nuostatas vykdo VĮ Turto bankas. Pažymėjo, kad valstybei paveldimas turtas paveldėjimo teise pereina tik tokiais atvejais, kai yra paliktas valstybei testamentu, palikėjas neturi įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą, nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo arba iš visų įpėdinių atimta paveldėjimo teisė. VĮ Turto bankas nuo 2015 m. kovo 20 d. paveldėjimo santykiuose atstovaujanti valstybę, 2020 m. spalio 28 d. raštu kreipėsi į notarą dėl K. J. palikimo perėjimo valstybei. Susidariusioje situacijoje VĮ Turto bankas, kaip valstybės institucija, kuriai teisės aktai nustato pareigą vykdyti valstybės paveldėto nekilnojamojo turto, įskaitant ir jam priskirtus žemės sklypus ir akcijų perėmimą, įvertinimą ir apskaitą, neatliko jokių prieštaraujančių teisės aktams veiksmų, kurie būtų galėję pažeisti ieškovo interesus. Atsižvelgiant į tai, kad byla buvo inicijuota ne dėl VĮ Turto banko kaltų ar neatsargių veiksmų, ieškovės reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų atmestinas (2021 m. kovo 5 d. Nr. DOK 7920).
3. Trečiasis asmuo Alytaus miesto savivaldybė pateikė teismui atsiliepimą, kuriame nurodė, kad ieškovės santuoka su buto adresu: (duomenys neskelbtini), savininku sudaryta (duomenys neskelbtini). K. J. butą iš Alytaus statybos tresto išsinuomojo 1984 m. birželio 18 d. Ieškovės santuoka su buto savininku buvo nutraukta (duomenys neskelbtini), ir už keleto dienų, (duomenys neskelbtini) ieškovė sudarė naują santuoką su J. M., kuri buvo nutraukta (duomenys neskelbtini). Pagal VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2019 m. rugsėjo 16 d. išrašą akivaizdu, jog buto savininkas yra K. J., miręs (duomenys neskelbtini). Pagal CK 5.50 straipsnio 3 dalį paveldėjimui priimti taikomas trijų mėnesių terminas. Įpėdinių pagal įstatymą eilė nurodoma CK 5.11 straipsnyje. CK 5.62 straipsnyje reglamentuota paveldimo turto perėjimas valstybei paveldėjimo teise. VĮ Turto bankas 2020 metų spalio mėnesio raštu Nr. (16.6-43) SK4 yra kreipęsis į Alytaus miesto 2-ąjį notarų biurą dėl palikimo perėjimo valstybei liudijimo išdavimo ir dėl visų būtinų notarinių veiksmų atlikimo dėl buto. Alytaus miesto savivaldybės administracija nėra ir niekada nebuvo Alytaus miesto valdybos teisių ir pareigų perėmėja. Iš VĮ Registrų centro išrašo matyti, jog butas priklauso K. J. pagal 1992 m. liepos 22 d. pirkimo - pardavimo sutartį. Alytaus miesto savivaldybės administracija šioje byloje neturi ir negali turėti ir / ar įgyti jokių teisių ir pareigų, susijusių su butu. Buto nėra nei Alytaus miesto savivaldybės, nei Alytaus miesto administracijos nuosavybės sąrašuose, jo teisėtas savininkas yra K. J. Galiojusiame Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad šis įstatymas nustato valstybinio ir visuomeninio butų fondo pirkimo - pardavimo tvarką nuomininkams, iki 1992 m. gruodžio 1 d. pareiškusiems norą įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas. 1993 m. balandžio 1 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. 1-116 „Dėl Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo papildymo“, Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnis buvo papildytas nauja antrąja dalimi, kurioje asmenims, ne dėl savo kaltės laiku nepadavusiems pareiškimų privatizuoti gyvenamąsias patalpas, buvo suteikta galimybė prašymus pateikti ir vėliau, tačiau su sąlyga, kad tokie prašymai pateikiami Lietuvos Respublikos Seimo sudarytai valstybinei komisijai, kuri turėjo teisę leisti tokius prašymus paduoti iki 1997 m. gruodžio 31 d. Tokius terminus nustatė Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymas bei šį įstatymą ir jo nuostatas konkretizuojantys teisės aktai (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimas Nr. 309 „Dėl butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos, Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. balandžio 1 d. nutarimas Nr. 1-118 „Dėl Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo taikymo tvarkos“. Asmeninė teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliutinė teisė. Ji gali atsirasti tik tam tikro teisės akto pagrindu. Vienas iš tokių teisės aktų yra 1991 m. gegužės 28 d. priimtas Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymas. Šiame įstatyme buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų teisė įsigyti privačion nuosavybėn jų nuomojamas valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamąsias patalpas, įstatyme ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyta nurodytų gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pirkimo - pardavimo) tvarka, taip pat sąlygos, kokios gyvenamosios patalpos pagal šį įstatymą gali būti perkamos, kas turi teisę jas pirkti. Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymas galiojo iki 2001 m. sausio 1 d. Pagal teisėje galiojantį bendrąjį principą teisiniams santykiams taikomi tie įstatymai, kurie galioja tų santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu. Šis principas reiškia ne tik tai, kad civiliniai įstatymai negalioja atgaline tvarka, bet ir tai, kad netekę galios įstatymai ar kiti teisės aktai negali būti taikomi vėliau atsiradusiems teisiniams santykiams. Pasibaigus įstatymo, kaip vieno iš teisių įgijimo pagrindų, galiojimo terminui, pasibaigia ir galimybė įgyti jame nurodytas teises tam tikromis įstatyme nustatytomis sąlygomis. Įstatymui nustojus galioti, galima įgyvendinti tik tą teisę, kuri buvo įgyta remiantis įstatymu, jo galiojimo metu. Buto privatizavimo metu ieškovė, kaip pati nurodo ieškinyje, sutiko su privatizavimo sandoriu, jo neginčijo, vadinasi turtas (butas) buvo privatizuotas teisėtai, laikantis turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų. CK 1.124 straipsnis numato, kad ieškinio senatis - tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal CK 1.125 straipsnį bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų, o pagal CK galiojusio iki 2001 m. liepos 1 d. (1964 m, redakcija) 84 straipsnį, numatytas bendras trejų metų ieškininės senaties terminas. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu, kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais. Jeigu jie priklausytų vien nuo asmens vidinio suvokimo, ieškinio senaties termino eigos pradžia taptų per daug nekonkreti ir neapibrėžta, o ieškinio senaties instituto praktinis taikymas neatitiktų pirminio sumanymo - užtikrinti visuomeninių santykių stabilumą, skatinti asmenis operatyviai kreiptis į teismą, garantuoti tinkamą, efektyvų bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą taip užkertant kelią begaliniam bylinėjimuisi (2020 m. lapkričio 13 d. Nr. DOK 40184).
4. Tretieji asmenys V. M. ir J. M. pateikė analogiškus atsiliepimus, kuriuose nurodė, kad su ieškovės V. M. ieškiniu sutinka visiškai ir patvirtina ieškinyje išdėstytas aplinkybes dėl buto privatizavimo K. J. vardu. Jie privatizuoti buto nenorėjo, nes ruošėsi pirkti kitą butą. Žinojo, kad ieškovė pirks butą kartu su K. J., nes pastarasis neturėjo pinigų, piktnaudžiavo alkoholiu ir niekur nedirbo. K. J. turėjo tik investicinius čekius, grynus pinigus ir visas privatizavimo išlaidas mokėjo ieškovė V. M. Tvarkant privatizavimo dokumentus ieškovė nenorėjo sutikti, kad būtas būtų perkamas tik K. J. vardu, tačiau notarė įtikino, kad pagal tuo metu galiojantį įstatymą, nepriklausomai kieno vardu bus perkamas butas, visi gyventojai registruoti minėtame bute įgys nuosavybės teisę į šio buto dalį ir taps šio buto bendraturčiais. Sutikimas privatizuoti butą vienam šeimos nariui reikalingas tam, kad nereikėtų visiems buto gyventojams tvarkyti privatizavimo dokumentus. Po tokio paaiškinimo visi pasirašė sutikimą privatizuoti butą K. J. vardu, nes netikėti valstybės pareigūno išaiškinimu nebuvo jokio pagrindo. Po K. J. mirties nuo (duomenys neskelbtini) ieškovė valdo butą, moka mokesčius (2020 m. rugpjūčio 31 d. Nr. DOK 30451, DOK 30456).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2021 m. birželio 4 d. sprendimu ieškinys atmestas. Pagrindiniai teismo argumentai:
5.1. Teismui akivaizdu, kad ieškovė nutraukusi santuoką su K. J. dar iki ginčo buto nuomos sutarties sudarymo neįgijo nuomininko teisių bei pareigų. Vadovaujantis nurodytu įstatyminiu reglamentavimu bei atsižvelgiant į aplinkybę, jog privatizavimo proceso metu ieškovė nebuvo ginčo buto nuomininkė, nebuvo nuomininko šeimos narys bei teismui nepateikus įrodymų, kad ieškovei buvo suteikta patalpa vadovaujantis Butų privatizavimo įstatymu, teismas konstatavo, kad ji neįgijo teisės privatizuoti ginčo butą ir netgi, teismo nuomone, neturėjo teisės dalyvauti privatizavimo procese.
Šalies argumentai
5.2. Iš teismui pateiktų K. J. 1992 m. sausio 7 d. pareiškimų apie susitarimą pirkti privatizuojamą namą, namo dalį, butą bei dėl leidimo pirkti butą, matyti, kad V. M. nurodyta K. J. sutuoktine, o V. M. - sūnus. Teismas darė prielaidą, kad ieškovė ir K. J. nutylėjo faktus apie jų šeiminius ryšius, neatskleidė fakto, kad jų santuoka nutraukta, todėl teismas neturi pagrindo notaro ir Alytaus miesto valdybos darbuotojos paaiškinimus vertinti kaip klaidinančius.
5.3. Iš visų bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių matyti, kad ieškovė ilgą laiką naudojasi ginčo butu mokėdama tik komunalinius mokesčius, t. y. neatlygintinai. Tačiau šie faktai nesudaro pagrindo pripažinti, jog tokiu būdu ieškovė įgijo teisę į ½ dalį buto.
5.4. Teismas iš bylos duomenų nustatė, jog už ginčo butą pateikti mokėjimai atlikti K. J. vardu – 10 000,00 investicinių čekių, 1 937,08 Rub, V. M. vardu tik 1 427,00 investiciniai čekiai.
5.5. Teismo nuomone, ieškovė, manydama, jog susitarimą sudarė dėl suklydimo, taip prarado teisę privatizuoti dalį buto, teigdama, jog pirkimo - pardavimo sutartis pažeidžia ieškovės teises ir (ar) interesus, minėtus dokumentus privalėjo laiku ginčyti, nepasibaigus ieškinio dėl minėtų dokumentų pripažinimo negaliojančiais senačiai, kuri pasibaigė atitinkamai dėl 1992 m. sausio 7 d. susitarimo pripažinimo negaliojančiu - 1995 m. sausio 7 d., o dėl 1992 m. liepos 22 d. pirkimo - pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia – 1995 m. liepos 22 d. (1964 m. Civilinio kodekso 84 straipsnio 1 dalis).
5.6. Teismas ieškinio senaties termino nesiejo su 2019 m. rugsėjo 14 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos raštu bei su 2019 m. rugsėjo 16 d. VĮ Registrų centro išrašu, kaip to siekė ieškovė, nes nustatė, kad ieškovė dar 2002 metais kreipėsi į notarą, kuris jai paaiškino, kad ji nėra mirusiojo paveldėtoja. Taip pat ieškovė paaiškino, kad ji buvo konsultacijos bent pas tris advokatus, kuriems teikė dokumentus.
5.7. Atsižvelgęs į aptartą teisinį reglamentavimą, į tai, kad mirusiojo K. J. palikimas– butas, nusprendė, kad nagrinėjamu atveju paveldėjimo teisiniuose santykiuose po K. J. mirties valstybę, kuriai palikimas perėjo įstatymo pagrindu, atstovauja būtent centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojas - VĮ Turto bankas. Esant išdėstytoms aplinkybėms teismas nusprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui.
III. Apeliacinio skundo argumentai
6. Apeliantė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2021 m. birželio 4 d. sprendimą ir priimti kitą sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
6.1. Apeliantė yra nurodžiusi, kad K. J. nebuvo tas asmuo, kad jam darbovietė Alytaus statybos trestas ne eilės tvarka galėjo suteikti komunalinį butą, nes jis neturėjo penkerių metų reikiamo darbo stažo Alytaus statybos treste, nebuvo pragyvenęs Alytaus mieste penkerius metus < ... >. Teismas turėjo atsižvelgti į šią aplinkybę ir vertinti tai, kad būtent tarnybinis ginčo butas buvo suteiktas ne asmeniškai K. J., bet K. J. šeimai 1971 metais.
6.2. Pažymi tai, kad teismas nevertino ir nepasisakė dėl apeliantės nurodytos aplinkybės, kad < ... > sudariusi santuoką su J. M. apeliantė ir toliau liko gyventi ginčo bute su dviem nepilnamečiais vaikais ir gyvena jame iki šiol, kad 1976 m. birželio 3 d. deklaravo savo gyvenamąją vietą ginčo bute ir jos yra deklaruota. gyvenamoji vieta ginčo bute yra iki dabar. Atkreipė dėmesį į tai, kad (duomenys neskelbtini) apeliantei nutraukus santuoką civiline tvarka apeliantė nebuvo iškeldinta iš ginčo buto, bet liko ir jame gyventi ir toliau. Alytaus statybos trestas apeliantei po santuokos nutraukimo naujos gyvenamosios vietos nesuteikė.
6.3. Teismas, priimdamas sprendimą šioje byloje nevertino jos tolimesnio gyvenimo ginčo bute aplinkybių. Apeliantė nurodo, kad po santuokos nutraukimo ir sudarius santuoką su J. M., K. J. pritarė ir neprieštaravo tolimesniam apeliantės gyvenimui ginčo bute kartu su .savo sūnumi ir jo žmona bei jų dvejomis nepilnametės dukromis, Taip pat teismo nebuvo įvertinta tai, kad už ginčo buto komunalinius mokesčius, tiek iki buto privatizavimo, tiek ir po jo privatizavimo iki (duomenys neskelbtini), t. y, K. J. mirties, apeliantė sumokėdavo ir K. J. komunalinių mokesčių dalį.
6.4. Apeliantė su teismo konstatavimu, kad <... > ji neįgijo teisės privatizuoti ginčo butą ir netgi neturėjo teisės dalyvauti privatizavimo procese < .. >, nesutinka. Pažymi, kad apeliantė nuo 1971 m. naudojosi ginčo butu, jame 1976 m. birželio 3 d. deklaravo savo gyvenamąją vietą, deklaruota gyvenamoji vieta nėra pasikeitusi iki dabar, kad 1984 m. birželio 18 d, Alytaus statybos tresto Būtų ūkiui leidus K. J. privatizuoti ginčo butą, po jo privatizavimo apeliantė ir toliau liko gyventi šiame ginčo bute. Tvirtina, kad ieškovė ilgą laiką naudojosi ginčo butu mokėdama tik komunalinius mokesčius, dėl to mano, kad ši teismo nustatyta aplinkybė tik patvirtina apeliantės gyvenimą ginčo bute panaudos sutarties pagrindu.
6.5. Faktas, kad apeliantė turėjo tikslą įsigyti ginčo butą kartu su K. J. bendrąją daline nuosavybe patvirtina apeliantės susitarimas su K. J., kad ginčo butas bus privatizuotas ir bus įgytas bendrąją daline nuosavybe nepriklausomai nuo to, kad tuo metu apeliantė dar buvo santuokoje su J. M. Šias aplinkybes teismui patvirtino ir apeliantės sūnus bei jo sutuoktinė 2020 m. rugpjūčio 20 d. pateiktuose atsiliepimuose.
6.6. Pažymi tai, kad teismas priimtame sprendime yra nustatęs tik apeliantės prisidėjimą prie buto privatizavimo investiciniais čekiais, tačiau visiškai nevertino 2020 m. birželio 30 d. ieškinyje ir 2021 m. kovo 24 d. bylos nagrinėjimo metu apeliantės nurodytų aplinkybių, kad <...> už ginčo butą pateikti mokėjimai atlikti K. J. vardu 10 000,00 investicinių čekių, 1937,08 Rub., V. M. vardu 1 427,00 investiciniai čekiai. Teigia, jog teismui 2020 m. birželio 30 d. pateiktame ieškinyje bei 2021 m. kovo 24 d. vykusio posėdžio. metu apeliantė nurodė, tad be 1 427,00 investicinių čekių apeliantė už privatizuojamą butą Alytaus miesto valdybai 1992 m. gegužės 29 d. K. J. vardu sumokėjo 1587,08 Rub. bei už privatizuojamojo buto dokumentų sutvarkymą K. J. vardu papildomai sumokėjo apeliantė. Šią nurodytą aplinkybę patvirtino ir apeliantės sūnus bei jo sutuoktinė.
6.7. Tikina, kad Alytaus miesto valdybos darbuotojos, pildžiusios pareiškimą suklaidino ne tik apeliantę, bet ir kitus privatizavimo dalyvius; nes darbuotojos visi buvo patikinti, kad <...> užtenka vieno pareiškėjo; nes ginčo bute yra registruota ne tik apeliantė, kaip šeimos narys. bet ir kaip K. J. buvusi žmona. Be to, kaip šeimos nariai šiame bute buvo registruotas ir apeliantės nesantuokinis sūnus.
6.8. Tikina, kad apeliantė, turėdama tik keturių skyrių išsilavinimą ir neturėdama jokio supratimo apie teisę, patikėjo ne tik notarės, bet ir Alytaus miesto valdybos atsakingos darbuotojos paaiškinimas, susijusiais su ginčo buto privatizavimo procesu. Todėl apeliantė bei K. J. visuomet manėme, kad privatizuotas butas K. J. vardu yra apeliantės ir jo dalinė nuosavybė.
6.9. Teismas, darydamas nepagrįstą prielaidą, kad buvo nuslėpti faktai apie šeiminius ryšius nevertino to, kad sutikime privatizuoti ginčo butą K. J. vardu ir pareiškime Alytaus miesto valdybai leisti pirkti ginčo butą yra nurodyta apeliantė.
6.10. Teismas turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad apeliantė nėra ginčo buto bendraturtė ir į tai, kad apie pažeistą apeliantės teisę privatizuoti butą ji sužinojo tik 2019 m. rugsėjo 19 d., gavusi išrašą iš VĮ Registrų centro, kuriame nurodyta; kad ginčo butas yra įregistruotas tik K. J. vardu. Apeliantės nuomone, ji nėra praleidusi ieškinio senaties termino ieškiniui pareikšti.
6.11. Apeliantės nuomone teismas, vadovaudamasis tik Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnio, 4·straipsnio 2 dalies nuostatomis ir neatsižvelgdamas į šio įstatymo 5 straipsnio l dalies nuostatas.
7. Atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
9. Teisėjų kolegija, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.
Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka
10. Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis). Jis gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Iš paminėtų teisės normų akivaizdu, kad apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarkos pasirinkimas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija spręsti šį klausimą savo nuožiūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436-611/2015). Teisėjų kolegija mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, nes nagrinėjamos bylos apeliaciniam skundui išnagrinėti reikšmingos faktinės ir teisinės bylos aplinkybės aiškios, proceso dalyviai savo poziciją yra išsamiai išdėstę procesiniuose dokumentuose.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
11. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovė V. M. (M.) ir K. J. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką, kuri (duomenys neskelbtini) buvo nutraukta, sutuoktiniai vaikų nesusilaukė. V. M. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su J. M., kuri buvo nutraukta (duomenys neskelbtini). V. M. 1976 m. birželio 3 d. deklaravo savo gyvenamąją vietą ginčo bute. K. J. 1984 m. birželio 18 d. iš darbovietė išnuomojo tarnybinį butą. K. J., V. M., V. M. ir J. M. 1992 m. sausio 7 d. pateikė Alytaus miesto valdybai pareiškimą apie susitarimą pirkti privatizuojamą namą, namo dalį, butą, jame nurodyta, jog buto adresu (duomenys neskelbtini), nuomininkai susitarė pirkti privatizuojamą butą K. J. vardu. Taip pat K. J. 1992 m. sausio 7 d. pateikė Alytaus miesto valdybai pareiškimą, juo prašoma leisti įsigyti butą. Alytaus miesto valdyba 1992 m. balandžio 27 d. potvarkiu Nr. 217-v „Dėl pasikeitimo butais, butų suteikimo, nuomos sutarčių sudarymo, sklypų individualių namų statybai skyrimo, leidimo pirkti butus ir įkainojimo aktų tvirtinimo“ pritarė visuomeninės butų ir garažų individualios statybos sklypų skyrimo komisijos pasiūlymams: leisti pirkti butus, tvirtinti butų įkainojimo aktus ir sąrašus dėl perskaičiuotų sumų grąžinimo už parduotus ir parduodamus butus. Minėtame potvarkyje nurodoma, jog buto nuomininkas K. J. perka 55,77 kv. m butą adresu (duomenys neskelbtini), buto kaina 13 014,08, grynųjų pinigų suma – 1 587,08. Buto įkainojimo aktu Nr. 6772 nustatyta buto kaina. Tarp Alytaus miesto valdybos ir K. J. 1992 m. liepos 22 d. sudaryta buto pirkimo - pardavimo sutartis Nr. 6772. Už ginčo butą pateikti mokėjimai atlikti K. J. vardu 10 000,00 investiciniais čekiais, 1 937,08 Rub., V. M. vardu - 1 427,00 investiciniais čekiais. Nekilnojamojo turto registre butas registruotas K. J. vardu 1992 m. liepos 22 d. pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu. K. J. (duomenys neskelbtini) mirė, 2019 m. rugsėjo 9 d. duomenimis paveldėjimo byla notarų biure neužvesta. V. M. iki dabar gyvena ginčo bute, mokėjo ir moka buto išlaikymo mokesčius (2020 m. liepos 1 d. Nr. CBP - 3466, 2020 m. liepos 20 d. Nr. DOK - 25685, 2021 m. gegužės 17 d. Nr. DOK - 17435, 2021 m. gegužės 20 d. Nr. DOK - 17884).
Dėl apeliacinių skundų argumentų
12. Byloje keliamas klausimas dėl teisės aktų pažeidimų privatizuojant ginčo butą. Ieškovė mano, kad ji suklaidinta / suklydusi pasirašė 1992 m. sausio 7 d. pareiškimą dėl sutikimo butą pirkti K. J. vardu bei nustatant jį savininku (toliau ir Pareiškimas), todėl prašo jo dalį pripažinti negaliojančiu. Be to, apeliantės nuomone, antstolė suklaidino ją dėl buto savininko nustatymo sudarant 1992 m. liepos 22 d. pirkimo – pardavimo sutartį (toliau ir Pirkimo sutartis), dėl to prašo pripažinti negaliojančia 1992 m. liepos 22 d. pirkimo - pardavimo sutarties (registro Nr. 2-7167) dalį pažeidus įstatymų nuostatas ir pripažinti ginčo butą bendrąja daline nuosavybe bei pripažinti ieškovę buto bendrasavininke su buto 1/2 idealiosios dalies nuosavybės teise. Ieškovė įsitikinusi, kad senaties terminas nėra praleistas.
13. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė nurodydamas, kad ieškovė, nutraukusi santuoką su K. J., dar iki ginčo buto nuomos sutarties sudarymo neįgijo nuomininko teisių bei pareigų, dėl to ji neįgijo teisės privatizuoti ginčo butą. Teismo nuomone, ieškovė, manydama, jog susitarimą sudarė dėl suklydimo ir taip prarado teisę privatizuoti dalį buto, be to, ieškovė, teigdama, jog pirkimo - pardavimo sutartis pažeidžia ieškovės teises ir (ar) interesus, minėtus dokumentus / sandorius privalėjo laiku ginčyti, nepasibaigus ieškinio dėl minėtų dokumentų pripažinimo negaliojančiais senačiai.
14. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nustatytomis aplinkybėmis, kurias teismas padarė įvertinęs bylos duomenis ir įrodymus. Apeliantės įsitikinimu, ji turėjo teisę dalyvauti privatizavimo procese. Jos nuomone, teismas netinkamai įvertino bylos duomenis dėl jos suklydimo pasirašant Pareiškimą bei sudarant Pirkimo sutartį. Apeliantė mano, kad jos turtinis indėlis yra didesnis, negu nustatė pirmosios instancijos teismas. Ji teigia, kad teismas nevertino, kad apeliantė ginčo bute gyvena iki šiol, ginčo bute yra iki šiol deklaruota, ji mokėjo / moka komunalinius mokesčius.
15. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi tai, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė iki ginčo buto nuomos sutarties sudarymo neįgijo nuomininko teisių bei pareigų, nes buvo nutraukusi santuoką su K. J., dėl to ji neįgijo teisės privatizuoti ginčo butą. Kolegijos vertinimu, šiuo atveju reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad byloje esantys rašytiniai dokumentai / sandoriai – 1992 m. sausio 7 d. pareiškimas Alytaus miesto valdybai leisti savivaldybės gyv. fondui priklausantį ginčo butą, 1992 m. sausio 7 d. Pareiškimas, ieškovės mokėjimai už butą, kurių pagrindu ieškovė dalyvavo privatizavimo procese nėra nuginčyti, teismas neturi duomenų, kad jie aktualiu metu būtų ginčijami teisės aktų nustatyta tvarka, dėl to sprendžia, kad šioje civilinėje byloje neturėtų būti keliamas klausimas dėl ieškovės (ne)tinkamumo dalyvauti privatizavimo procese. Kolegija dėl nurodytų priežasčių plačiau šio klausimo nenagrinėja ir argumentų neteikia, tai nėra šios civilinės bylos ginčo objektas ir įrodinėjimo dalykas.
16. Teisėjų kolegija primena, kad ieškovės ieškinys susideda iš penkių reikalavimų. Įvertinus jų turinį ir dalyką galima spręsti, kad reikalavimai dėl dalies 1992 m. sausio 7 d. Pareiškimo ir 1992 m. liepos 22 d. Pirkimo sutarties pripažinimo negaliojančia yra pagrindiniai ieškinio reikalavimai, o visi kiti reikalavimai – pripažinti ginčo butą bendrąja daline nuosavybe bei pripažinti ieškovę buto bendrasavininke su buto 1/2 idealiosios dalies nuosavybės teise yra išvestiniai reikalavimai, tiesiogiai priklausantys nuo pirmųjų dviejų reikalavimų teisinio rezultato.
17. Teisėjų kolegija, svarstydama klausimą dėl dalies 1992 m. sausio 7 d. Pareiškimo pripažinimo negaliojančiu ieškovei ją sudarius dėl suklydimo pažymi apeliantės poziciją. Ji nurodo, jog turėdama tik keturių skyrių išsilavinimą ir neturėdama jokio supratimo apie teisę, patikėjo Alytaus miesto valdybos atsakingos darbuotojos ir notarės paaiškinimas, susijusiais su ginčo buto privatizavimo procesu. Ji visuomet manė, kad privatizuotas butas K. J. vardu yra apeliantės ir jo dalinė nuosavybė.
18. Kolegija šiuo aspektu primena, kad 1992 m. sausio 7 d. Pareiškime Alytaus miesto valdybai apeliantė sutiko ir raštu patvirtino, kad ginčo buto nuomininkai (ieškovė, jos buvęs sutuoktinis K. J., ieškovės sūnus ir jo žmona) sutiko ir susitarė ginčo butą pirkti K. J. vardu. Akcentuotina, kad ginčo buto nuomininkai 1992 m. sausio 7 d. Pareiškime raštu susitarė ir sutiko dėl to, kad ginčo buto savininku nustatomas K. J. (CPK 12, 178 straipsniai). Kaip minėta, apeliantė tikina suklydusi sudarydama minėta sandorį.
19. CK 1.90 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (to paties straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 1.90 straipsnio 1 dalies turinį, savo jurisprudencijoje yra išskyręs kriterijus, į kuriuos turi būti atsižvelgta sprendžiant, ar yra pagrindas konstatuoti asmens valios klaidą dėl esminių sandorio elementų: 1) turi būti suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis; 2) suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo ir į kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016).
20. Vertinant, ar buvo iš esmės suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Konkretaus sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-323-695/2019).
21. Nagrinėjamo klausimo kontekste atkreiptinas dėmesys į tą aplinkybę, kad ieškovė 1992 m. sausio 7 d. Pareiškimą, remiantis suklydimu, pradėjo ginčyti tik tada, kai atsakovė 2020 m. liepos 1 d. kreipėsi į teismą, prašydama minėto Pareiškimo dalį pripažinti negaliojančia. Toks ieškovės elgesys kelia abejonių dėl jos atidumo bei rūpestingumo įgyvendinant savo teises.
22. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos duomenis sprendžia, kad šiuo atveju apeliantė teikia deklaratyvius teiginius apie suklydimą. Vien ta aplinkybė, kad, jos nuomone, ją suklaidino Alytaus miesto valdybos atsakinga darbuotoja ir notarė, negali būti laikytina įrodyta (CPK 12, 178 straipsniai). Apeliantė, manydama, kad 1992 m. sausio 7 d. Pareiškimas pažeidžia jos interesus, turėjo neribotą galimybę ilgą laiką (bent iki 1992 m. liepos 22 d. Pirkimo sutarties sudarymo) namų aplinkoje atidžiai susipažinti su 1992 m. sausio 7 d. Pareiškimo turiniu ir įstatymų nustatyta tvarka savo pažeistus interesus ginti teismine tvarka, tačiau to nepadarė. Apeliantė, sudarydama sandorį, suvokdama, kad asmuo turi apsvarstyti galimus tokio svarbaus veiksmo teisinius padarinius, turėjo įvertinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Apeliantė, atsižvelgdama, kad Pareiškime aiškiai nurodyta, kad ginčo buto savininku nustatomas K. J., galėjo ir turėjo suprasti, kad Pareiškimas sukels tam tikrų teisinių padarinių tiek jai pačiai, tiek ir kitiems asmenims. Pridėtina, kad 1992 m. sausio 7 d. Pareiškimo turinys yra nesudėtingas teisine prasme, dėl to atidus ir protingas asmuo turėjo galimybę įvertinti sudaromo sandorio teises pasekmes. Nagrinėjamu atveju apeliantė, turėdama gyvenimišką patirtį, atsižvelgiant į jos išsilavinimą, visą laikotarpį turėjo galimybę kreiptis pagalbos dėl jo turinio įvertinimo į kitus asmenis, tačiau ilgą laikotarpį elgėsi neatsargiai ir neatidžiai, vertinant tai, riziką dėl teisinių padarinių turi prisiimti ji pati (CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu dera pažymėti, kad jei apeliantė šiuo atveju ir suklydo, tai tokį jos suklydimą būtų galima vertinti tik kaip jos suklydimą neapgalvojus sudaromo sandorio rizikos ar kaip jos pačios neatsargumo rezultatą. Tačiau paneigti sandorį (t. y. pripažinti Pareiškimo dalį negaliojančiu) situacijoje, kai po jo sudarymo atsirado konkretūs ir Pareiškime aiškiai nurodyti teisiniai padariniai (buto savininku tampa K. J.), nėra teisinio pagrindo, nes toks jos suklydimas negali būti pateisinamas – suklysta dėl pačios šalies kaltės.
23. Įvertinusi visus anksčiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija nusprendžia, kad jokių duomenų spręsti apie buvusį apeliantės esminį suklydimą nėra, apeliantė neįrodė apeliaciniame skunde dėstomų argumentų šiuo klausimu, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą sprendimą (jo dalį) bei netinkamai nustatė faktines aplinkybes ir jomis remdamasis padarė netinkamas teisines išvadas.
24. Teisėjų kolegija, svarstydama klausimą dėl ieškovės reikalavimo pripažinti negaliojančia 1992 m. liepos 22 d. pirkimo - pardavimo sutarties dalį, sudarytą tarp Alytaus miesto valdybos ir K. J. pažeidus įstatymų nuostatas, pastebi tai, kad ieškovė nėra minėto sandorio šalis. Taigi, nors ji vėlgi dėsto dėl suklydimo susijusias aplinkybes, tačiau teismui nustatant teisinį santykį vertintina tai, ar sudarant Pirkimo sutartį nebuvo pažeistos imperatyvios įstatymų nuostatos.
25. Vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad CK 1.80 straipsnio 1 daliai taikyti būtina konstatuoti dviejų sąlygų visetą: 1) kad teisės norma yra imperatyvi; 2) kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-533-421/2015).
26. Ieškovė (apeliantė) reikalavimą dėl Pirkimo sutarties dalies pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu grindė sandorio sudarymo metu galiojusio Butų privatizavimo įstatymo nuostatomis. Jos nuomone, teismas, vadovaudamasis tik Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnio, 4·straipsnio 2 dalies nuostatomis ir neatsižvelgdamas į šio įstatymo 5 straipsnio l dalies nuostatas, pažeidė įstatymų reikalavimus.
27. Aktualu pažymėti, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, susijusioje su turto privatizavimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimu ir taikymu, ne kartą konstatuota, kad asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliuti teisė. Ji gali atsirasti tik įstatymo pagrindu. 1991 m. gegužės 21 d. priimtame Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatyme buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų, nuomojančių iš valstybės (savivaldybės) gyvenamąsias patalpas, teisė įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka. Butų privatizavimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 1991 m. gruodžio 20 d. iki 1992 m. spalio 11 d.) 1 straipsnis nustatė Valstybinio ir visuomeninio butų fondo pirkimo - pardavimo tvarką nuomininkams iki 1992 m. kovo 1 d. pareiškusiems norą įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas. Šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalis reglamentavo, jog pagal šį įstatymą pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Apeliantės nurodomame Butų privatizavimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 1991 m. gruodžio 20 d. iki 1992 m. spalio 11 d.) 5 straipsnio l dalyje (pastraipoje) nurodoma, kad gyvenamojo namo, buto nuomininkas, jo šeimos nariai, taip pat ir laikinai išvykusieji, susitaria dėl gyvenamojo namo, buto pirkimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo namo, buto savininku (bendrasavininkiais). Toks susitarimas turi būti patvirtintas notariškai. Nesutarus pirkti gyvenamojo namo, buto, pirkimo-pardavimo sutartis nesudaroma.
28. Nagrinėjamu atveju 1992 m. sausio 7 d. Pareiškimu, kurį, be kitų suinteresuotų asmenų, pasirašė ir apeliantė bei kuris nenuginčytas įstatymų nustatyta tvarka, aiškiai susitarė dėl buto pirkimo K. J. vardu sudarant pirkimo-pardavimo sutartį. Akcentuotina, kad 1992 m. sausio 7 d. Pareiškimu, kurį, be kitų suinteresuotų asmenų, pasirašė ir apeliantė bei kuris nenuginčytas įstatymų nustatyta tvarka, aiškiai susitarta, kad perkamo buto savininku taps K. J. Toks susitarimas (1992 m. sausio 7 d. Pareiškimas) yra patvirtintas notariškai.
29. Įvertinęs byloje esančius duomenis apie Pirkimo sutarties sudarymo atitiktį Butų privatizavimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 1991 m. gruodžio 20 d. iki 1992 m. spalio 11 d.) 5 straipsnio l daliai, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad ieškovės (apeliantės) ginčijama Pirkimo sutarties dalis (sutartis) atitinka Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos reikalavimams, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog buvo pažeista galiojusi imperatyvioji Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies norma. Kitų Butų privatizavimo įstatymo normų ar kitų imperatyvių teisės aktų pažeidimo teisėjų kolegija nenustatė, apeliantė nenurodė.
30. Apibendrindama tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl 1992 m. liepos 22 d. pirkimo - pardavimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia.
31. Teisėjų kolegija, svarstydama išvestinius ieškovės ieškinio 3-5 reikalavimus pripažinti ginčo butą bendrąja daline nuosavybe bei pripažinti ieškovę buto bendrasavininke su buto 1/2 idealiosios dalies nuosavybės teise, konstatuoja, kad netenkinus pirmųjų dviejų reikalavimų dėl sandorių (jų dalies) pripažinimo negaliojančiais, nėra teisinio pagrindo analizuoti klausimų dėl apeliantės nuosavybės teisės pripažinimo. Nors apeliantė skunde daug dėmesio skiria faktinėms aplinkybėms, kad ji gyvena bei iki šiol yra deklaravusi gyvenamąją vietą ginčo bute, mokėjo / moka komunalinius mokesčius, prisidėjo prie buto pirkimo savo asmeninėmis lėšomis, nagrinėjamu atveju (kaip Pareiškimo ir Pirkimo sutarties dalies negaliojimo pasekmė / rezultatas) nesuteikia jai teisės įgyti (pripažinti) ginčo butą nuosavybės teise, dėl to ir idealiųjų dalių nustatymas negalimas.
32. Kaip žinoma, CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų – ir teise į gynybą. Tai reiškia, kad asmuo, laikydamasis įstatymų, geros moralės, straipsnio sąžiningumo ir protingumo principų, pats sprendžia visus su savo turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: įgyvendinimo būdus ir apimtį, teisių gynimo būdus, teisės atsisakymą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-79-611/2019).
33. Apibendrindama tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė išvestinius ieškinio reikalavimus dėl ginčo buto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe bei pripažinimo ieškovę laikyti buto bendrasavininke su buto 1/2 idealiosios dalies nuosavybės teise.
34. Teisėjų kolegija, vertindama su ieškinio senatimi susijusias aplinkybes pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsižvelgiant į tai, kad susitarimas dėl buto privatizavimo sudarytas 1992 m. sausio 7 d., buto pirkimo - pardavimo sutartis sudaryta 1992 m. liepos 22 d. ir ieškovei tiek apie susitarimo, tiek apie Pirkimo sutarties sudarymą buvo žinoma nuo jų sudarymo momento, ieškovei manant, jog Pareiškimą sudarė dėl suklydimo ir taip prarado teisę privatizuoti dalį buto, manant, jog pirkimo - pardavimo sutartis pažeidžia ieškovės teises ir (ar) interesus, minėtus sandorius turėjo galimybę ginčyti laiku, nepasibaigus ieškinio dėl minėtų sandorių pripažinimo negaliojančiais senačiai, kuri atitinkamai dėl 1992 m. sausio 7 d. susitarimo pripažinimo negaliojančiu pasibaigė 1995 m. sausio 7 d., o dėl 1992 m. liepos 22 d. pirkimo - pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia pasibaigė 1995 m. liepos 22 d. (1964 m. Civilinio kodekso 84 straipsnio 1 dalis). Nors ieškovė bei jos atstovas tvirtino, jog apie tai, kad ieškovei nepriklauso buto dalis ir taip pažeidžiami ieškovės interesai sužinojo tik 2019 m. rugsėjo 14 d. gavus Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos raštą ir susipažinus su 2019 m. rugsėjo 16 d. VĮ Registrų centro išrašu, tačiau kolegijos vertinimu, nėra jokio pagrindo ieškinio senaties termino pradžios ir ieškovės sužinojimo apie jos teisių pažeidimą sieti su pastarosiomis datomis. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškinyje, teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, kad 2002 metais, mirus K. J., ji kreipėsi į notarą, kuris jai paaiškino, kad ji nėra mirusiojo paveldėtoja. Be to, ieškovė paaiškino, kad ji konsultavosi su trimis advokatais šiuo klausimu.
35. Kolegija pritaria apylinkės teismui, jog ir šiuo atskiru teisiniu pagrindu atsakovei prašant taikyti ieškinio senatį, ieškovės reikalavimai dėl 1992 m. sausio 7 d. Pareiškimo (susitarimo) ir 1992 m. liepos 22 d. pirkimo - pardavimo sutarties (jų dalies) pripažinimo negaliojančiais yra nepagrįsti bei pagrįstai netenkinti.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
36. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad į esminius klausimus atsakyta. Kiti šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako (CPK 2 straipsnis, 3 straipsnis, 7 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis). Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą, kai yra atskleista bylos esmė, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-248/2018, 33 punktas; kt.).
Dėl bylos procesinės baigties
37. Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
38. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
39. Teisėjų kolegijai atmetus esminius apeliacinio skundo argumentus, spręstina, kad apeliantė teisės už skundą į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme neįgijo (CPK 93 straipsnio 1 , 3 ir 4 dalys). Dėl to jos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija,
nutaria:
Alytaus apylinkės teismo 2021 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.