- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-08-18
- Bylos Nr.
- I2-6443-342/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-01184-2022-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Aušrelė Mažrimienė (pirm.)
- Atsakovas
- Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėja Aušrelė Mažrimienė, sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Jurgitai Žvilauskienei,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal J. S. skundą atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriui dėl sprendimų panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2022-04-15 sprendimą Nr. (8.3 Mr)TP-22-NT-458-3842 ir Ginčų komisijos 2022-05-20 sprendimą Nr.21R2-87(AG2-64/17/2022 (toliau – ir ginčijami sprendimai).
Nurodo, jog pateikė prašymą suteikti teisinę pagalbą Valstybės garantuojamai teisinei pagalbai Klaipėdos skyriui administracinė byloje Nr. I2-4505-386/2022. Nurodo, kad jam būtina kvalifikuota teisinė pagalba. Akcentuoja, kad jam blokuojamas teisinės pagalbos suteikimas, nepagrįstai vilkinami prašymai, ignoruojami įrodymai, šiurkščiai pažeidžiama Konstitucija. Teigia, kad tarnybos sprendimą apskundė LAGK Klaipėdos apygardos skyriui, kuris 2022-05-20 Nr. 21R2-87(AG2-64/17-2022). Nurodo, kad yra ne kartą informavęs atsakovą, kad padengti ginčijamame sprendime nurodytą skolą dėl labai sunkios materialinės padėties, neturi galimybės. Teigia, kad atskaitymus iki šiol vykdo VSDFV Klaipėdos skyrius. Konstatuoja, kad realiai ir faktiškai antrinė teisinė pagalba suteikta nebuvo, atsisakymas buvo grindžiamas 1240,00 Eur skolos nepadengimu, kuri kilo iš bylos e2-466-386/2015 o 1240,00 Eur suma buvo priteista už akių, nesąžiningai surengtame administraciniame procese, kuriame neturėjo jokių galimybių gintis. Pažymi ir tai, kad nežino, kokia skolos suma yra padengta, jam nepavyksta išreikalauti oficialių duomenų. Mano, kad atsakovas nesiėmė jokių veiksmų 1240,00 Eur skolos išieškojimui per antstolius. Tik pareiškėjo pastangomis buvo išduotas vykdomasis raštas dėl minėtos skolos padengimo.
Pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą nurodo, jog pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių ar teisinių argumentų bei motyvų, kurių pagrindu turėtų būti panaikinti tarnybos Klaipėdos skyriaus ar Ginčų komisijos priimti sprendimai. Tarnyba palaiko savo poziciją, motyvus bei argumentus dėl Įstatymo 11 str. 7 d. 11 p. taikymo, dėl priimto sprendimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikai, išdėstytus 2022-05-06 atsiliepime Nr. (8.19Mr)TPS-1719 į Pareiškėjo skundą Ginčų komisijai.
Nurodo, jog Ginčų komisija 2022-05-20 sprendime Nr. 21R2-87(AG2-64/17-2022) nusprendė, kad Tarnybos Klaipėdos skyrius pagrįstai atsisakė suteikti Pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 str. 7 d. 1, 2, 11 punktų pagrindu. Laiko, jog teisinės pagalbos instituto paskirtis yra ginti teisėtus interesus suteikiant teisinę pagalbą tiems asmenims, kuriems tokia pagalba yra reikalingiausia ir būtiniausia. LVAT praktikoje dėl valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos ne kartą išaiškinta, kad teisė gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji realizuojama Įstatymo numatytomis sąlygomis ir tvarka. Valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą suteikia pati valstybė tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti (LVAT 2018-10-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-5081-822/2018, LVAT 2019-01-09 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2417-1062/2019).
Nurodo, kad Įstatymo 11 str. 7 d. 1 p. numatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama kai reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, o Įstatymo 11 str. 7 d. 2 p. numatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu atstovavimas byloje yra neperspektyvus. Teigia, kad LVAT yra ne kartą akcentavęs, jog atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, t. y. spręsti, ar pareiškėjo reikalavimas apginti materialiąją teisę yra pagrįstas, gali tik teismas, nagrinėjantis konkretų reikalavimą (bylą); tačiau įstatymų leidėjas, siekdamas užkirsti kelią piktnaudžiavimui teisę į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, taip pat numatydamas tai, kad valstybė turi pareigą užtikrinti ne visų piliečių teisę ginti savo teises teisme, o tik tokių, kuriems tokia pagalba būtiniausia, pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą suteikia tarnybai, kurios sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, esant skundui, tikrintinas teismo (LVAT 2015-01-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1115-575/2015, LVAT 2015-06-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1729-575/2015). LVAT nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas, taip pat yra konstatavęs, kad tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (Įstatymo 9 str.), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant Įstatymo 1 str. 1 d. įtvirtintus Įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus (LVAT 2010-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010; LVAT 2011-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010). Teigia, kad pareiškėjas 2022-01-26 sprendimo Nr. (8.3Mr)TP-22-NT-10-856 priėmimo metu nebuvo sumokėjęs antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurias jis buvo įpareigotas sumokėti įsiteisėjusiu teismo sprendimu, tarnybos nuomone, Klaipėdos skyrius 2022-04-15 sprendimu Nr. (8.3)TP-22-NT-458-3842, vadovaudamasis Įstatymo 11 str. 7 d. 1 ir 2 p. teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I2-4505-386/2022 dėl Ginčų komisijos 2022-03-01 sprendimo Nr. 21R2-43(AG2-21/16-2022) ir tarnybos Klaipėdos skyriaus 2022-01-26 sprendimo Nr. (8.3Mr)TP-22-NT-10-856 panaikinimo.
Remiasi suformuota teismų praktika, pagal kurią pareiškėjai siekia apskųsti Tarnybos sprendimus dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos nutraukimo ar nesuteikimo, prašydami tarnybos suteikti antrinę teisinę pagalbą tokiai teisei realizuoti, yra ydinga. Tokiu atveju pareiškėjai jau pradeda ginti teises, kurios yra atitrauktos nuo pirminių ginčijamų teisių ar įstatymų saugomų interesų, pradinio tikslo, o tokios elgsenos pasirinkimas kelia abejonių dėl pareiškėjų siekio, sąžiningo naudojimosi suteiktomis teisėmis, paneigia įstatymo leidėjo ketinimus ir tikslus, kurių buvo siekta priimant Įstatymą. Taigi, tokia situacija, remiantis LVAT praktika, laikytina ydinga ir netoleruotina bei pripažintina piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis.
Atsakovo atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas kaip nepagrįstas
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2022-04-15 sprendimo Nr. (8.3 Mr)-TP-22-NT-458-3842, kuriuo atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą ir Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2022-05-20 sprendimo Nr. 21R2-87(AG2-64/17-2022), kuriuo pareiškėjo J. S. skundas dėl minėto Tarnybos 2020-04-15 sprendimo panaikinimo atmestas kaip nepagrįstas teisėtumo ir pagrįstumo.
Nagrinėjamu atveju, tikrinant ginčijamų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, iš esmės svarbu įvertinti, ar Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovės 2022-04-15 sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
2022-04-06 pareiškėjas pateikė prašymą suteikti antrinę valstybės garantuojamą pagalbą bei pateikė metinę asmens pajamų ir asmens (šeimos) turto deklaraciją.
2022 m. balandžio 15 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus sprendimu Nr. (8.3 Mr) TP-22-NT-458-3842 buvo atsisakyta teikti pareiškėjui teisinę pagalbą, remiantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 str. 7 d. 1, 2 p., kuriame numatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteiktina, jei pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas byloje yra neperspektyvus. Tarnyba nėra gavusi duomenų, kad pareiškėjas yra apmokėjęs išlaidas už ankstesnę antrinę teisinę pagalbą.
2022-05-20 priimtas Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriaus sprendimas Nr. 21R2 – (AG2-64/17-2022), kuriuo pareiškėjo skundas dėl 2022 m. balandžio 15 d. sprendimo Nr. (8.3Mr) TP-22NT-458-3842 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ buvo atmestas kaip nepagrįstas. Jame nurodyta, kad nors tarnybos sprendimas turi trūkumų, tačiau jie nėra esminiai ir nesudaro pagrindo sprendimą panaikinti. Sprendime buvo remtasi 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto nustatyta antrinės teisinės pagalbos neteikimo sąlyga buvo įrodyta ir pagrįsta.
Ginčijamu sprendimu Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyrius (minėta, toliau – ir atsakovas) atsisakė pareiškėjui suteikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I2-4505-386/2022 byloje dėl Ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriaus 2022-03-01 sprendimo Nr. 21R2-43 (AG2-21/16-2022), VGTPT 2022-01-26 sprendimo Nr. (8.3Mr)-TP-NT-10-856 panaikinimo, nes pareiškėjas iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų kitose bylose, kuriose jam buvo suteikta antrinė teisinė pagalba, bei per nustatytą terminą nepateikė prašomų dokumentų. Atsisakydamas suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, kuriame nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies, bei 18 straipsniu, kuriame numatyta antrinės teisinės pagalbos teikimo tvarka.
2022-04-28 pareiškėjas apskundė 2022-04-15 Tarnybos sprendimą Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriui.
2022-05-02 buvo priimtas Lietuvos administracinių ginčų komisijoje pareiškėjo skundas „Dėl VGTPT Klaipėdos skyriaus 2022-04-15 Nr. (8.3 Mr) TP-22-NT-458-3842 sprendimo panaikinimo. 2022-05-20 Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyrius priėmė sprendimą dėl 2022 m. balandžio 15 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus sprendimo Nr. (8.3 Mr) TP-22-NT-458-3842 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas.
Teismas iš 2022-04-06 prašymo „Suteikti antrinę teisinę pagalbą” nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į atsakovą, prašydamas suteikti antrinę teisinę pagalbą administrcinėje byloje Nr. I2-4505-386/2022. Prašymas netenkintas, nes pareiškėjas nėra apmokėjęs teismo 2015-01-19 sprendimu priteistų 1240 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų. 2022-04-15 Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos duomenimis pareiškėjas nėra sumokėjęs priteistų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių apie sumokėtą nurodytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumą, todėl VGTPT prašė pareiškėjo per 14 dienų nuo rašto išsiuntimo dienos pristatyti (atsiųsti) patvirtinimą, kad minėta suma yra apmokėta. Valstybinė mokesčių inspekcijos bei Antstolių Aleksandro Selezniovo ir Santos Selezniovienės kontoros duomenimis skolospriteista skola apmokėta tik iš dalies, pagal vykdomąjį dokumentą išieškota 331,72 eurai. Pareiškėjas prašymo įvertinti individualią padėtį po atsakovės sprendimo priėmimo nepateikė (Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 str. 10 d.).
Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas prašomos sumos nustatytu terminu nesumokėjo. Ginčijamu sprendimu atsisakyta pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą iš esmės dėl to, nes konstatuota, jog pareiškėjas yra neapmokėjęs nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų kitoje byloje.
Žemesnės instancijos teismas
Teisę kreiptis į teismą, kurią garantuoja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, buvo išaiškinta byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (1975-02-21). Teismas įtvirtino, kad teisė kreiptis į teismą yra neatsiejamai susijusi su 6 straipsnyje įtvirtintomis procesinėmis garantijomis, pabrėžiant teisinės valstybės ir vengimo savavališkai demonstruoti valdžią ir principus, todėl remiantis 6 straipsnio 1 dalimi kiekvienam asmeniui turi būti užtikrinama teisė teisme pateikti bet kokį reikalavimą, susijusį su jo teisėmis ir pareigomis. Teismas taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti ir gali būti apribota. Konstatuota, kad pati teisė kreiptis į teismą pagal savo prigimtį reikalauja nustatyti tam tikrą valstybės reguliavimą. Teismas privalo įsitikinti, kad taikomi apribojimai neriboja ar nesumažina asmeniui paliktos teisės kreiptis į teismą vienokiu ar kitokiu būdu, siekiant nepažeisti pačios teisės esmės. Šis apribojimas nebus suderinamas su minėtos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, jei juo nebus siekiama teisėto tikslo ir jei nėra pagrįsto proporcingo santykio tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo. Pažymėtina, kad pareiškėjas turėjo galimybę inicijuoti teisminį procesą, apskųsdamas 2022-03-18 VGTPT Klaipėdos skyriaus sprendimą Nr. (8.3 Mr) TP-22-NT-138-2836, pateikė jį nagrinėti ikiteismine ginčų apskundimo tvarka. Iš pateiktos bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas aktyviai dalyvavo apskundimo procese, taip pat pateikė prašymą dėl komisijos sudėties ir jos nušalinimo. Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintas principas reiškia, kad turi būti užtikrinamos veiksmingos ir praktiškai naudojamos teisės, bet ne teorinės ar iliuzinės. Teismo pareiškėjo tikslas ne dalyvauti teismo procese, o pasiekti norimą rezultatą. Todėl nagrinėjant pareiškėjo prašymą ir įvertinus, kad pareiškėjas prašė apginti savo teises procese dėl socialinių išmokų gavimo, kuris savo prigimtimi nėra susijęs su bausmėmis ir jų griežtumu, jie nėra klasifikuojami kaip baudžiamieji, jam negrėsė laisvės atėmimas.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas. Šio įstatymo 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą, taip pat nurodo atvejus, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama.efreretggtDSDSDStreret
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina, vadovaujantis VGTPĮ 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (2 ir 4 p.). Taigi, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, VGTPĮ numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822 – 1082/2011, 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756 – 1390/2010).
Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, jog Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015-01-19 sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-466-386/2015 buvo patenkintas pareiškėjos Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, prašymas ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, iš atsakovo J. S. priteista 1240,00 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų pagal 2012-01-13 sprendimą Nr. (1.31)-TPD-2-12, 2012-10-01 sprendimą Nr. (1.31)-TPD-94-12, 2012-12-17 sprendimą Nr. (1.31)-TPD-119-12 bei 2013-01-09 sprendimą Nr. (1.3)-TPD-5-13. LVAT 2015-09-22 nutartimi sprendimas paliktas nepakeistas. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015-01-19 sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-466-386/2015 (administracinės bylos numeris, ją nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme – eA-1834-261/2015) 2015-09-22 įsiteisėjo.
Lietuvos Respublikos Seimas 2018-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo Nr. VIII-1591 2, 11, 12, 13, 14, 15, 18, 19, 21, 22, 23, 24, 29, 30, 31, 32, 34 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymą (toliau – ir Pakeitimo įstatymas), kuriuo inter alia (be kita ko) pakeitė Įstatymo (2013-05-09 redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 11 straipsnio 10 dalį ir papildė jį 11 dalimi, jas išdėstant taip:
1.1. „10. Tarnyba turi teisę išimtiniais atvejais, atsižvelgdama į šio straipsnio 11 dalyje nurodytą pareiškėjo prašymą ir įvertinusi konkretaus pareiškėjo individualią situaciją, suteikti antrinę teisinę pagalbą, nepaisydama to, kad yra šio straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15 punktuose nustatyti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai.”.
1.2. „11. Kai tarnyba, vadovaudamasi šio straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15 punktais, priima sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, pareiškėjas turi teisę kreiptis į tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo ir pateikti šį prašymą pagrindžiančius dokumentus ir (ar) informaciją. Individuali pareiškėjo situacija vertinama atsižvelgiant į gyvenimo lygį ir pareiškėjo turtinę padėtį, galimybes veiksmingai savarankiškai sau atstovauti, išlaidas advokato pagalbai, bylos, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, sudėtingumą ir turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį, pareiškėjo procesinę padėtį byloje ir galimus neigiamus padarinius pareiškėjui. Šiuo atveju tarnyba sprendimą priima teisingumo ministro nustatyta tvarka”.
Pagal Įstatymo 11 straipsnio 10 ir 11 dalyse (2018-06-30 įstatymo Nr. XIII-1437 redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, Tarnybai atsisakius suteikti antrinę teisinę pagalbą (inter alia (be kita ko) vadovaujantis šio straipsnio 7 dalies 11 punktu), pareiškėjas gali kreiptis į tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo, o Tarnyba, įvertinusi jo individualią situaciją, išimtiniais atvejais turi teisę suteikti antrinę teisinę pagalbą, nepaisydama to, kad pareiškėjui tokia pagalba buvo suteikta kitoje byloje ir jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų tos pagalbos išlaidų arba jų dalies, t. y. netaikydama Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto (2013-05-09 įstatymo Nr. XII-270 redakcija). Pažymėtina ir tai, kad LVAT, aiškindamas minėtą Įstatymo nuostatą, yra nurodęs, kad Įstatymo 11 straipsnio 11 dalies nuostatos formuluotė aiškintina taip, kad tarnyba Įstatyme nustatytais pagrindais atsisakius suteikti antrinę teisinę pagalbą asmeniui, šis asmuo įgyja teisę kreiptis į ją dar kartą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo ir pateikti šį prašymą pagrindžiančius dokumentus ir (ar) informaciją, t. y. nurodyta teisės norma reikalauja asmens aktyvių veiksmų įrodant aplinkybės, kurios, jo manymu, turėtų pagrįsti jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą (pvz. sunki finansinė padėtis, kitų šeimos narių išlaikymas ir pan.). Vadovaujantis šia teisės nuostata tarnybai nėra suteikti įgaliojimai savo iniciatyva vertinti asmens individualių aplinkybių, jo finansinės padėties (žr., pvz., LVAT 2019-07-10 nutartį administracinėje byloje Nr. A-4638-438/2019 ir kt.).
LVAT 2018-12-19 nutartimi administracinėje byloje A-3188-556/2018 formuodamas naujos redakcijos įstatymo taikymą perdavė tarnybai nagrinėti iš naujo pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo. Teismo vertinimu, galiojant naujam teisiniam reguliavimui, tarnybai atsisakius suteikti antrinę teisinę pagalbą, vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, bei šio straipsnio11 dalimi, pareiškėjas gali kreiptis į ją motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo. Šiuo atveju nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas tarnybai nėra pateikęs Įstatymo 11 straipsnio 11 dalyje nustatyto motyvuoto rašytinio prašymo dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo, todėl darytina išvada, jog pareiškėjas nėra išnaudojęs visų įstatyme nustatytų galimybių gauti antrinę teisinę pagalbą pagal pateiktą prašymą.
Aptartos aplinkybės patvirtina, kad atsakovui priimant ginčijamą sprendimą, egzistavo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto dispozicijoje nurodytos sąlygos, sudarančios prielaidas atsakovui atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą. Kadangi pareiškėjo J. S. prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą metu nustatyta aplinkybė, jog pareiškėjas yra neapmokėjęs antrinės teisinės pagalbos išlaidų pagal Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos 2012-01-13 sprendimą Nr. (1.31)-TPD-2-12, 2012-10-01 sprendimą Nr. (1.31)-TPD-94-12, 2012-12-17 sprendimą Nr. (1.31)-TPD-119-12 bei 2013-01-09 sprendimą Nr. (1.3)-TPD-5-13, ginčijamas atsakovo sprendimas, kuriuo pareiškėjui atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą, laikytinas teisėtu ir pagrįstu.
Pareiškėjas neginčija, kad nėra sumokėjęs visos 1240,00 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumos, tačiau skunde nurodo, jog realiai ir faktiškai teisinė pagalba pagal Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos priimtus sprendimus jam nebuvo suteikta, išieškojimo procesas vilkinamas ir atliekamas netinkamai.
Teismas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje yra sprendžiamas klausimas dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, tačiau ne dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sprendimų, kuriais buvo nuspręsta dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui teisėtumo. Minėti sprendimai yra galiojantys, nebuvo nuginčyti teisme, o teisinės pagalbos pagal 2012-01-13 sprendimą Nr. (1.31)-TPD-2-12, 2012-10-01 sprendimą Nr. (1.31)-TPD-94-12, 2012-12-17 sprendimą Nr. (1.31)-TPD-119-12 bei 2013-01-09 sprendimą Nr. (1.3)-TPD-5-13 pareiškėjui suteikimo faktas bei jais nustatytų išlaidų pagrįstumas patvirtintas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015-01-19 sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-466-386/2015, kuris yra įsiteisėjęs.
2022-05-20 Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriaus sprendimu Nr. 21R2-(AG2-64/17-2022) pareiškėjo skundas atsakovei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2022-04-15 sprendimo Nr. (8.3 Mr.)TP-22-NT-458-3842 dėl teisinės pagalbos teikimo atmestas kaip nepagrįstas. Iš bylos medžiagos ir papildomai gautų Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriaus duomenų (byla Nr. ((7.11)AG2-64/17-2022)) nustatyta, kad nėra pagrindo naikinti atsakovės priimto sprendimo, nes remiantis byloje esančiais įrodymais laikytina, kad atsakovė bei ikiteisminio ginčų nagrinėjimo institucija laikėsi įstatymų nustatytos tvarkos ir neperžengė savo kompetencijos ribų.
Pareiškėjas nurodė ir pripažino, jog 1240,00 Eur skola yra dengiama per antstolius, bei tai, kad atsakovas nesiėmė veiksmų išieškoti skolos. Šiuo aspektu pažymėtina, jog byloje nagrinėjamas klausimas dėl ginčijamo individualaus administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo, todėl reikšminga aplinkybė yra tik tai, ar teismo priteista 1240,00 Eur skola buvo pilnai apmokėta ginčijamo sprendimo priėmimo metu. Pareiškėjas įrodymų, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu buvo apmokėjęs 1240,00 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidas nepateikė, sprendimas šiuo aspektu taip pat laikytinas teisėtu ir pagrįstu.
Pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 1 straipsnio, nustatančio šio įstatymo paskirtį, 1 dalį, valstybės garantuojama teisinė pagalba teikiama fiziniams asmenims tam, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus. Vienas iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principų, įtvirtintų Įstatymo 3 straipsnyje, yra draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis principas. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 punktus pareiškėjas, t. y. fizinis asmuo, kuris pateikė prašymą suteikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą ir (ar) kuriam teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba (Įstatymo 2 straipsnio 7 dalis) privalo bendradarbiauti su institucijomis, priimančiomis sprendimus dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, taip pat su asmenimis, teikiančiais valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, teikti valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją. Vadinasi, fizinis asmuo, besikreipiantis su prašymu dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo, o taip pat fizinis asmuo, kuriam jau teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, turi ne tik teises, bet ir pareigas, o suteiktomis teisėmis jis privalo naudotis nepiktnaudžiaudamas jomis. Šio įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje taip pat įtvirtinta pareiškėjo pareiga apmokėti teikiamos pagalbos turėtas išlaidas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje nustatyta, kad administracinių aktų teisminio peržiūrėjimo procesas turėtų vykti užtikrinant teisę į sąžiningą teismo procesą. Savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą (2011 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-44/2011). Proceso šalys privalo savo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai. Atsižvelgiant į šį reikalavimą turėtų būti aiškinamos ir atitinkamos proceso normos. Taigi įstatymai garantuoja asmenims teisę kreiptis teisminės gynybos, tačiau šia teise turi būti naudojamasi sąžiningai ir ja neturi būti piktnaudžiaujama. Teismų sistema yra skirta realiai apginti asmenų pažeidžiamas teises, išspręsti tarp asmenų kylančius ginčus ir ja neturi būti naudojamasi nepagrįstam ir vien formaliam bylinėjimuisi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad sąžiningumas yra bendrasis teisės principas. Sąžiningas subjektas yra toks, kuris veikia rūpestingai ir teisingai. Sąžiningumas reikalauja atidumo, rūpestingumo bei draudžia piktnaudžiauti teise. Sąžiningo asmens deklaruojami tikslai turi atitikti tuos tikslus, kurių jis iš tikrųjų siekia. Jei asmuo deklaruoja tam tikrą teisėtą tikslą ar siekį, tačiau šiais teisėtais tikslais ar siekiais iš tikrųjų pridengia kitus (neteisėtus) tikslus ir siekius, jis negali būti laikomas sąžiningu. Siekdamas realizuoti ir realizuodamas deklaruotus teisėtus tikslus, kuriais iš tikrųjų pridengiami neteisėti tikslai ir siekiai, asmuo piktnaudžiauja teise į atitinkamų teisėtų tikslų realizavimą. Pagal suformuotą Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo praktiką piktnaudžiavimu teise ir nesąžiningu elgesiu laikytinas ir naudojimasis teise ne pagal jos paskirtį ar tikslą. Proceso šalys turi nepiktnaudžiauti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdamos į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai. Daugkartiniai prašymai atidėti bylos nagrinėjimą, tokių pačių prašymų ir nušalinimų tais pačiais pagrindais pakartotinis teikimas, draudimas pareiškėją atstovaujančiam advokatui išdėstyti pareiškėjos poziciją teismui gali būti įvertinti kaip siekis vilkinti bylos nagrinėjimą, reiškiantis ir piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis (2008 m. sausio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A248-168/2008. Šalių teikiami prašymai turi būti argumentuotai pagrįsti. Situacijos vertinimas leistų proceso dalyviams piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis, kai abstraktūs ir nepagrįsti teiginiai nulemtų galimybę išvengti teisės aktuose įtvirtintų terminų. Tokia situacija pažeistų teisinio saugumo principą bei teisės stabilumą. Sąžiningas naudojimasis procesinėmis teisėmis negali būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas procesine teise. Pavyzdžiui, administracinių teismų praktikoje konstatuota, kad tai, jog pareiškėjas pateiktą skundą tikslina keletą kartų negali būti vienareikšmiškai vertinama kaip piktnaudžiavimas procesine teise tikslinti skundo dalyką, bylos vilkinimas. Šalies neatvykimas į posėdį, pranešus apie svarbias priežastis, sutrukdžiusias asmeniui dalyvauti teismo posėdyje, taip pat nelaikytinas piktnaudžiavimu. Piktnaudžiavimu administraciniu procesu administracinis teismas gali pripažinti objektyviai nesąžiningą veikimą ar neveikimą, nukreiptą prieš ekonomišką, operatyvų ir teisingą bylos išnagrinėjimą ar išsprendimą. Atkreiptinas dėmesys kad, Administracinių bylų teisenos įstatymas numato ir galimybę iš asmens, kuris pernelyg dažnai kreipiasi į teismą ir kurio kreipimaisi tokiu būdu iš esmės tampa vien tik formaliu bylinėjimusi, kai nebesiekiama sąžiningai apginti savo teises, o vien tik formaliai naudojamasi teisminės gynybos teise, pareikalauti sumokėti žyminį mokestį (ABTĮ 40 str. 4 d.). Piktnaudžiavimas šia teise neturėtų būti konstatuojamas, remiantis vien kiekybiniu kriterijumi. Tokiu atveju turi būti įvertintas ir keliamo ginčo bei siekiamų apginti asmens teisių pobūdis (2010 m. balandžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-180/2010). Teigiama, kad priešingu atveju asmuo galėtų patirti neigiamų procesinių pasekmių net ir tuo atveju, kai jis pagrįstai kreiptųsi dėl teisminės gynybos. Tačiau tai nebūtų teisinga, sąžininga ir protinga, neatitiktų teisės į teisminę gynybą paskirties ir tikslų.
Įvertinus visas aplinkybes teismas tikrindamas ginčijamo sprendimo teisėtumą jo priėmimo metu, neturi pagrindo konstatuoti, kad atsakovės 2022-04-15 sprendimas, kuriuo pareiškėjui atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą, yra nepagrįstas ir neteisėtas. Ginčijamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje numatytus individualaus administracinio akto bendruosius reikalavimus, todėl nėra pagrindo jo panaikinti skunde nurodytais motyvais.
Apibendrinus anksčiau išdėstytą, teismas komisijos sprendimui iš esmės pritaria ir akcentuoja, kad nebuvo pagrindo kitokiai išvadai, nei padaryta komisijos sprendime. Pažymėtina, kad pareiškėjas teismui nepateikė jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų komisijos ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, atsakovė naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinusi, iš esmės nenurodė. Komisijos sprendimas yra atitinkantis šiuos teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų reikalavimus, o tuo pačiu pagrįstas bei teisingas. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriaus sprendimo neteisėtumo pagrindų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnis), todėl tenkinti pareiškėjo skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Apibendrinus anksčiau išdėstytą, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsniu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėja
nusprendžia:
Pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriui dėl sprendimų panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimą per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.