- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-07-10
- Bylos Nr.
- A-4638-438/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00007-2019-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas, Milda Vainienė, Rytis Krasauskas
- Pareiškėjas
- J. S.
- Atsakovas
- Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. balandžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) Klaipėdos skyriaus (toliau – ir Klaipėdos skyrius) 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. 2.3-(NTP-2)-18-NT-2205-22123, kuriuo atsisakyta jam teikti antrinę teisinę pagalbą (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas nurodė, jog 2018 m. lapkričio 12 d. kreipėsi į Tarnybos Klaipėdos skyrių, prašydamas suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-4467-642/2018 nagrinėjamoje Klaipėdos miesto apylinkės teisme dėl 20 000 Eur žalos atlyginimo priteisimo, tačiau Tarnyba skundžiamu sprendimu atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą, nes jis nėra sumokėjęs 1240 Eur už anksčiau suteiktą antrinę teisinę pagalbą kitose bylose. Skundą grindė tuo, jog nėra gavęs pranešimų apie priverstinį išieškojimo vykdymą, todėl atsakovas nepagrįstai sprendime nurodė, kad jis yra nesumokėjęs už anksčiau teiktą antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad neturi galimybės sumokėti 1240 Eur, nes jo materialinė padėtis yra sunki. .
Atsiliepimas
3. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.
4. Atsiliepime atsakovas nurodė, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-466-386/2015 priteisė iš pareiškėjo 1240 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimą pagal Tarnybos 2012 m. sausio 13 d., 2012 m. spalio 1 d., 2012 m. gruodžio 17 d. ir 2013 m. sausio 9 d. sprendimus. Atsakovo teigimu, Tarnyboje 2018 m. lapkričio 12 d. gautas pareiškėjo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-4467-642/2018. Renkant duomenis paaiškėjo, kad pareiškėjas šios skolos nėra sumokėjęs ir antstolio kontoroje vykdomas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 10 d. išduotas vykdomasis raštas dėl 1240 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo iš pareiškėjo ir iš jo gaunamų išmokų kas mėnesį daromas išieškojimas. Pareiškėjui nesumokėjus skolos už anksčiau teiktą antrinę teisinę pagalbą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Teisinės pagalbos įstatymas) 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, Tarnybos Klaipėdos skyrius 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimu atsisakė jam suteikti antrinę teisinę pagalbą. Sprendime aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama dėl to, kad pareiškėjas iki nurodyto termino nesumokėjo nustatytų teisinės pagalbos išlaidų už anksčiau suteiktą pagalbą kitose bylose. Atsakovo teigimu, pareiškėjo skunde nurodomos aplinkybės apie materialinę padėtį nėra pagrindas teikti antrinę teisinę pagalbą kitose bylose, paneigiant pareiškėjo pareigą atlyginti priteistas antrinės teisinės pagalbos išlaidas.
II.
5. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. balandžio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas J. S. 2018 m. lapkričio 12 d. pašymu kreipėsi į Tarnybos Klaipėdos skyrių, prašydamas suteikti antrinę teisinę pagalbą Klaipėdos apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-4467-642/2018 dėl žalos atlyginimo priteisimo. Tarnyba 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimu atsisakė jam teikti antrinę teisinę pagalbą, teisinį šio sprendimo priėmimo pagrindą nurodė Teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktą.
7. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, jog Tarnyba skundžiamą sprendimą grindžia įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 1 d. sprendimu administracinėje byloje eI-466-386/2015. Pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimu konstatuota: 1) Tarnyba, nustačiusi, kad J. S. piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, nebendradarbiauja su antrinę teisinę pagalbą teikiančiu advokatu, vadovaudamasi Teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6 ir 10 punktais, 24 straipsnio 1 dalimi, 2012 m. sausio 13 d. sprendimu nutraukė jam antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal Tarnybos 2011 m. lapkričio 6 d. sprendimą baudžiamoje byloje ir įpareigojo J. S. per 30 dienų sumokėti į valstybės biudžetą antrinės teisinės pagalbos išlaidas, kurias sudarė 610,00 Lt. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-475-342/2012 pareiškėjo skundą dėl Tarnybos 2012 m. sausio 13 d. sprendimo panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-3148/2012 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą; 2) Tarnyba, nustačiusi, kad pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, nebendradarbiauja su antrinę teisinę pagalbą teikiančiu advokatu, vadovaudamasi Teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6 ir 10 punktais bei 24 straipsnio 1 dalimi, 2012 m. spalio 1 d. sprendimu nutraukė pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal Tarnybos 2012 m. kovo 22 d. sprendimą baudžiamojoje byloje ir įpareigojo J. S. per 30 dienų atsakovą sumokėti į valstybės biudžetą antrinės teisinės pagalbos išlaidas, kurias sudarė 2205,00 Lt. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-786-162/2012 J. S. skundą dėl Tarnybos 2012 m. spalio 1 d. sprendimo panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gegužės 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-1101/2013 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą; 3) Tarnyba, nustačiusi, kad J. S. piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiosiomis ir procesinėmis teisėmis, vadovaudamasi Teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 24 straipsnio 1 dalimi, 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimu nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal Tarnybos 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-14682-122/2012 ir įpareigojo J. S. per 30 dienų sumokėti į valstybės biudžetą antrinės teisinės pagalbos išlaidas, kurias sudarė 420,00 Lt. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-356-609/2013 J. S. skundą dėl Tarnybos 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPD-119-12 panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą, šis Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimas nebuvo apskųstas ir įsiteisėjo 2013 m. balandžio 6 d.; 4) Tarnyba, nustačiusi, kad J. S. piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiosiomis ir procesinėmis teisėmis, vadovaudamasi Teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6 punktu bei 24 straipsnio 1 dalimi, 2013 m. sausio 9 d. sprendimu nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal Tarnybos 2011 m. lapkričio 22 d. sprendimą baudžiamojoje byloje bei įpareigojo J. S. per 30 dienų sumokėti į valstybės biudžetą antrinės teisinės pagalbos išlaidas, kurias sudarė 1056,50 Lt. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-439-386/2013 J. S. skundą dėl Tarnybos 2013 m. sausio 9 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPD-5-13 panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. kovo 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-636/2014 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
8. Taip pat nustatyta, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 19 d. sprendimu administracinėje byloje eI-466-386/2015 iš pareiškėjo priteisė 1240 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimą pagal Tarnybos 2012 m. sausio 13 d. sprendimą, 2012 m. spalio 1 d. sprendimą, 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą ir 2013 m. sausio 9 d. sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1834-261/2015 Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą. Prejudicinę galią turintys teismo sprendimai priimti remiantis Teisinės pagalbos įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta imperatyvia nuostata, jog jeigu antrinės teisinės pagalbos teikimas buvo nutrauktas dėl šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1, 2, 5 ir 9 punktuose nurodytų priežasčių, šios teisinės pagalbos išlaidos įstatymų nustatyta tvarka išieškomos iš asmens, kuriam ji buvo teikiama. Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2019 m. vasario mėnesio rašto „Dėl duomenų apie J. S. pateikimo“ ir antstolio Gintaro Kairio 2018 m. gruodžio 11 d., 2018 m. gruodžio 21 d., 2019 m. vasario 28 d. raštų matyti, jog kas mėnesį iš pareiškėjo gaunamų pajamų daromos išskaitos, vykdant Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 19 d. sprendimą administracinėje byloje eI-466-386/2015, pagal teismo 2016 m. kovo 10 d. išduotą vykdomąjį raštą. Antstolio 2018 m. gruodžio 21 d. rašte nurodyta, jog likusi neišskaičiuota skola – 1212,29 Eur. Įvertinęs pareiškėjo tvirtinimą, kad neturi domenų apie išieškojimo vykdymą, teismas nurodė, jog jis 2018 m. lapkričio 27 d. pranešime patvirtino, jog siekė, kad būtų išduotas vykdomasis raštas dėl 1240 Eur skolos išieškojimo. Tai, teismo vertinimu, įrodė, kad pareiškėjas žinojo apie nesumokėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir jų išieškojimą priverstine tvarka. Be to, pareiškėjas 2019 m. vasario 11 d. pranešime patvirtino, jog yra susipažinęs su vykdomąją byla. Pareiškėjas nėra sumokėjęs 1212,29 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų ir šiuo metu yra vykdomas šios skolos išieškojimas, todėl jam skundžiamu sprendimu pagrįstai nesuteikta antrinė teisinė pagalba.
9. Teismas pažymėjo, kad pagal Teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktą bei 11 dalį pareiškėjas gali kreiptis į Tarnybą motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo. Pareiškėjas nagrinėtoje byloje tokio veiksmo nepadarė, tačiau tai gali padaryti.
10. Teismas patikrinęs teisėtumą skundžiamo sprendimo priėmimo metu, konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, kad Tarnybos Klaipėdos skyriaus 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimas, kuriuo pareiškėjui atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą yra nepagrįstas ir neteisėtas. Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatytus individualaus administracinio akto bendruosius reikalavimus, todėl nėra pagrindo ji panaikinti skunde nurodytais motyvais.
III.
11. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. balandžio 15 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis teismas) siekiant nustatyti, ar Teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
12. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo formaliai ir neteisingai, ignoravo jo konstitucines teises (teisę į gynybą) bei Europos Sąjungos teisės aktus, kuriais Lietuvos Respublika turi vadovautis. Jis pažymėjo, kad jo skola už tariamai jam teiktas antrinės teisinės pagalbos paslaugas nėra reali, į jį antstolis dėl išieškojimo 1240 Eur skolos nesikreipė. Pareiškėjas taip pat prašo teismo nustatyti, ar teisės gauti antrinę teisinę pagalbą jam nesuteikimas neprieštarauja Europos žmogaus teisių konvencijai (toliau – Konvencija).
Atsiliepimas
13. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsiliepime nurodo, jog palaiko savo poziciją išdėstytą atsiliepime į pareiškėjo skundą teiktą pirmosios instancijos teismui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
14. Ginčas administracinėje byloje kilo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimo Nr. 2.3-(NTP-2)-18-NT-2205-22123, kuriuo atsisakyta pareiškėjui J. S. suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-4467-642/2018, teisėtumo ir pagrįstumo.
Žemesnės instancijos teismas
15. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, pripažindamas, kad atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatytus individualaus administracinio akto bendruosius reikalavimus.
16. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia iš esmės tuo, kad teismas bylą nagrinėjo formaliai, neužtiktino jo konstitucinių teisių, nesiaiškino, ar jo 1240 Eur skola už antrinės teisinės pagalbos paslaugas yra reali.
17. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.
18. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas formaliai nagrinėjo bylą, teisėjų kolegija pažymi, kad šis pareiškėjo deklaratyvus teiginys apeliaciniame skunde nebuvo pagrįstas jokiais išsamiais argumentais, kurie įrodytų, kad teismas neatskleidė bylos esmės, nesiaiškino ar netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir (ar) procesinės tesiės normas ar yra pagrindo manyti, kad teismo sprendimas buvo neteisėtas ar nepagrįstas ir dėl to jis turėtų būti panaikintas, todėl šie argumentai atmetami.
19. Pareiškėjas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas neužtikrino jo konstitucinių teisių (bylą vesti per advokatą) ir prašo apeliacinės instancijos teismo kreiptis į Konstitucinį teismą siekiant nustatyti, ar Teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
20. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat teisė turėti advokatą. Konstitucinis teismas, aiškindamas šią Lietuvos Respublikos Konstitucijos normą yra pažymėjęs, kad „<...> šioje Konstitucijos nuostatoje įtvirtinta asmens, įtariamo padarius nusikaltimą, ir kaltinamojo teisė į gynybą. Ji yra viena iš žmogaus teisių apsaugos garantijų, būtina sąlyga tam, kad būtų teisingai nubaustas kiekvienas nusikaltimą padaręs asmuo ir kad nekaltas asmuo nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn nuteistas“ (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas). Taigi, ši Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalis apima asmens, įtariamo nusikaltimo padarymu ar kaltinamojo, teisę į gynybą baudžiamojoje byloje. Pažymėtina, kad Konstitucinis teismas 2018 m. spalio 11 d. nutarime byloje, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl Teisinės pagalbos įstatymo (įstatymo 2013 m. gegužės 9 d. redakcija Nr. 54-2675) 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio1 daliai ir 31 straipsnio 2, 6 dalims bei konstituciniam teisinės valstybės principui, tiek kiek minėtame įstatyme nenustatyta pareiškėjo, kuris jau yra pasinaudojęs teise kitoje baudžiamojoje byloje ir iki nurodyto termino neapmokėjęs tos pagalbos išlaidų, teisinės pagalbos suteikimo, kai asmens ypač sunki finansinė padėtis. Nurodyto nutarimo 25.5 punkte Konstitucinis teismas, be kita ko, pažymėjo, kad „<....> pagal EŽTT [Europos Žmogaus Teisių Teismo] jurisprudenciją nemokama teisinė pagalba, nors ji expressis verbis ir nenurodyta Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, tam tikrais atvejais taip pat turi būti suteikiama inter alia civilinėse bylose. EŽTT yra pažymėjęs, kad Konvencija garantuoja praktines ir veiksmingas teises, – tai ypač svarbu kalbant apie Konvencijos 6 straipsnio garantijas, – tiek asmens teisė kreiptis į teismą, tiek teisė į teisingą procesą turi būti veiksminga (EŽTT Didžiosios kolegijos 2001 m. liepos 12 d. sprendimo byloje Lichtenšteino Princas Hans-Adam II prieš Vokietiją, peticijos Nr. 42527/98, 45 punktas), tačiau tai gali būti neįmanoma, jei asmeniui nebus suteikta teisė naudotis nemokama advokato pagalba. Dar byloje Airey prieš Airiją EŽTT pabrėžė, jog veiksminga teisė kreiptis į teismą gali reikšti ir tai, kad valstybė turi pareigą ir tam tikrose civilinėse bylose suteikti asmeniui teisę į nemokamą teisinę pagalbą, tačiau ne visose (1979 m. spalio 9 d. sprendimo byloje Airey prieš Airiją, peticijos Nr. 6289/73, 24–28 punktai). EŽTT taip pat yra pabrėžęs, kad teisė į teisingą procesą apima ir asmens teisę veiksmingai pateikti savo argumentus teismo procese bei naudotis proceso šalių lygybės ir rungimosi principais (2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Švenčionienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 37259/04)“.
21. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nuosekliai paaiškino apie Konstitucinio teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarimą, kuriuo buvo pripažinta, kad Teisinės pagalbos įstatymo Nr. 54-2675 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2 ir 6 dalims bei teisinės valstybės principui, atkreipė dėmesį, kad 2018 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Teisinės pagalbos įstatymo pakeitimo įstatymą Nr. VIII-1591, kuriuo papildė Teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnį 11 dalimi, suteikiančia teisę asmenims kreiptis į Tarnybą siekiant įvertinti jo individualią situaciją neatsižvelgiant Teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 3-5, 11 ir 15 punktuose nustatytus antrinės teisinės pagalbos neteikimo atvejus. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas minėta teise nepasinaudojo, nors tokią teisę turi. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir išsamiai atsakė į pareiškėjo skunde keliamus klausimus dėl jo teisės į gynybą neužtikrinimo. Pažymėtina tai, kad Teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 11 dalies nuostatos formuluotė aiškintina taip, kad Tarnybai Teisinės pagalbos įstatyme nustatytais pagrindais atsisakius suteikti antrinę teisinę pagalbą asmeniui, šis asmuo įgyja teisę kreiptis į Tarnybą dar kartą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo ir pateikti šį prašymą pagrindžiančius dokumentus ir (ar) informaciją, t. y. nurodyta teisės norma reikalauja asmens aktyvių veiksmų įrodant aplinkybės, kurios, jo manymu, turėtų pagrįsti jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą (pvz. sunki finansinė padėtis, kitų šeimos narių išlaikymas ir pan.). Vadovaujantis šia teisės nuostata Tarnybai nėra suteikti įgaliojimai savo iniciatyva vertinti asmens individualių aplinkybių, jo finansinės padėties. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas neišnaudojo visų galimybių savo teises ginti ne teisminiu būdu, todėl Tarnyba priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą.
22. Dėl pareiškėjo teiginio, kad jis nežinojo apie išieškomą 1240 Eur skolą, iš bylos duomenų pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas vis dėlto yra susipažinęs su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 19 d. sprendimu administracinėje byloje eI-466-386/2015, vadinasi žinojo ir apie skolą. Atkreiptinas dėmesys, kad faktas, jog skola neišieškoma ar antstolis atskirai neinformavo pareiškėjo apie išieškomą sumą, nėra reikšmingas sprendžiant kilusį ginčą, nes pakanka įsitikinti, kad pareiškėjas suprato minėto teismo sprendime jam numatytą pareigą sumokėti už suteiktas antrinės teisinės pagalbos paslaugas. Šiame kontekste pareiškėjo teiginiai, kad skola yra „sufabrikuota“, o jam realiai nebuvo teikta teisinė pagalba, taip pat laikytini pareiškėjo gynybine pozicija ir subjektyviu faktiniu aplinkybių vertinimu, todėl atmestini, nes pareiškėjas nepateikė duomenų, pagrindžiančių nurodytus abstraktaus pobūdžio argumentus.
23. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį teismą dėl Teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto konstitucingumo, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos110 straipsnio 1dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio teismo (Konstitucijos102 straipsnio 1 dalis), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.
24. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).
25. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į šioje nutartyje minėtą Konstitucinio teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarimą, galiojantį teisinį reguliavimą bei tai, kad pareiškėjas nepagrindžia, dėl kokių priežasčių prašo teismo kreiptis į Konstitucinį teismą, daro išvadą, kad ginčui aktualus teisinis reguliavimas jau buvo nagrinėtas Konstituciniame teisme, Lietuvos Respublikos Seimas 2018 m. birželio 30 d. priėmė Teisinės pagalbos įstatymo pakeitimo įstatymą Nr. VIII-1591, kuriuo papildė Teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsni nauja 11 dalimi, kuriame įtvirtino asmenų, teisę kreiptis į Tarnybą dėl individualios situacijos įvertinimo. Tokia nuostata, teisėjų kolegijos vertinimu, tinkamai atsižvelgta į 2018 m. spalio 11 d. Konstitucinio teismo nutarimą, todėl nėra pagrindo pakartotinai kreiptis į Konstitucinį teismą dėl tos pačios normos, o pareiškėjo prašymas netenkintinas.
26. Remdamasi šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką analogiškose ir panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.