Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimo Nr. 2.3-(NTP-2)-18-NT-2205-22123 panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimo Nr. 2.3-(NTP-2)-18-NT-2205-22123, kuriuo atsisakyta pareiškėjui J. S. suteikti antrinę teisinę pagalbą, teisėtumo ir pagrįstumo nustatymas.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (toliau – VGTPĮ), kurio 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą, taip pat nurodo atvejus, kuomet antrinė teisinė pagalba nėra teikiama.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, įstatymas numato tam tikrus apribojimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2195-575/2015 ir kt.). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (VGTPĮ 9 straipsnis), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga įgyvendinant šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2017 m. spalio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-4273-624/2017).

Pagal bylos duomenis pareiškėjas J. S. 2018 m. lapkričio 12 d. pašymu kreipėsi į Tarnybos Klaipėdos skyrių, prašydamas suteikti antrinę teisinę pagalbą Klaipėdos apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-4467-642/2018 dėl žalos atlyginimo priteisimo. Tarnyba 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimu atsisakė jam teikti antrinę teisinę pagalbą, teisiniu šio sprendimo priėmimo pagrindu nurodėVGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 11 punktą (b. l. 39-40).

VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte įtvirtinta nuostata, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016 konstatavo, kad ši teisės norma aiškiai apibrėžia antrinės teisinės pagalbos teikimo apribojimo pagrindą, kuris gali būti taikomas esant dviem sąlygoms: pirma, pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje ir, antra, iki nurodyto termino jis neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies. Šio pagrindo taikymas nėra siejamas tik su VGTPĮ 19 straipsnio nuostatomis. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas gali būti taikomas nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu remiantis asmeniui kitoje byloje buvo nustatytos apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidos arba jų dalis, kurių asmuo neapmokėjo.

Tarnyba skundžiamą sprendimą grindžia įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 1 d. sprendimu administracinėje byloje eI-466-386/2015. Pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimu konstatuota: 1) Tarnyba, nustačiusi, kad J. S. piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, nebendradarbiauja su antrinę teisinę pagalbą teikiančiu advokatu, vadovaudamasi VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 6 ir 10 punktais, 24 straipsnio 1 dalimi, 2012 m. sausio 13 d. sprendimu nutraukė jam antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal Tarnybos 2011 m. lapkričio 6 d. sprendimą baudžiamoje byloje ir įpareigojo J. S. per 30 dienų sumokėti į valstybės biudžetą antrinės teisinės pagalbos išlaidas, kurias sudaro 610,00 Lt. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-475-342/2012 pareiškėjo skundą dėl Tarnybos 2012 m. sausio 13 d. sprendimo panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-3148/2012 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą; 2) Tarnyba, nustačiusi, kad pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, nebendradarbiauja su antrinę teisinę pagalbą teikiančiu advokatu, vadovaudamasi VGTPĮ įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6 ir 10 punktais, 24 straipsnio 1 dalimi, 2012 m. spalio 1 d. sprendimu nutraukė pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal Tarnybos 2012 m. kovo 22 d. sprendimą baudžiamojoje byloje ir įpareigojo J. S. per 30 dienų atsakovą sumokėti į valstybės biudžetą antrinės teisinės pagalbos išlaidas, kurias sudaro 2205,00 Lt. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-786-162/2012 J. S. skundą dėl Tarnybos 2012 m. spalio 1 d. sprendimo panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gegužės 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-1101/2013 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą; 3) Tarnyba, nustačiusi, kad J. S. piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiomis ir procesinėmis teisėmis, vadovaudamasi VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 24 straipsnio 1 dalimi, 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimu nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal Tarnybos 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-14682-122/2012 ir įpareigojo J. S. per 30 dienų sumokėti į valstybės biudžetą antrinės teisinės pagalbos išlaidas, kurias sudaro 420,00 Lt. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-356-609/2013 J. S. skundą dėl Tarnybos 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPD-119-12 panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą, šis Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimas nebuvo apskųstas ir įsiteisėjo 2013 m. balandžio 6 d.; 4) Tarnyba, nustačiusi, kad J. S. piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiomis ir procesinėmis teisėmis, vadovaudamasi VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 24 straipsnio 1 dalimi, 2013 m. sausio 9 d. sprendimu nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal Tarnybos 2011 m. lapkričio 22 d. sprendimą baudžiamojoje byloje bei įpareigojo J. S. per 30 dienų sumokėti į valstybės biudžetą antrinės teisinės pagalbos išlaidas, kurias sudaro 1056,50 Lt. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-439-386/2013 J. S. skundą dėl Tarnybos 2013 m. sausio 9 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPD-5-13 panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. kovo 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-636/2014 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 19 d. sprendimu administracinėje byloje eI-466-386/2015 iš pareiškėjo priteisė 1240 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimą pagal Tarnybos 2012 m. sausio 13 d. sprendimą, 2012 m. spalio 1 d. sprendimą, 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą ir 2013 m. sausio 9 d. sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1834-261/2015 Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą. Prejudicinę galią turintys teismo sprendimai priimti remiantis VGTPĮ 24 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta imperatyvia nuostata, jog jeigu antrinės teisinės pagalbos teikimas buvo nutrauktas dėl šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1, 2, 5 ir 9 punktuose nurodytų priežasčių, šios teisinės pagalbos išlaidos įstatymų nustatyta tvarka išieškomos iš asmens, kuriam ji buvo teikiama. Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2019 m. vasario mėnesio rašto „Dėl duomenų apie J. S. pateikimo“ ir antstolio G. K. 2018 m. gruodžio 11 d., 2018 m. gruodžio 21 d., 2019 m. vasario 28 d. raštų matyti, jog kas mėnesį iš pareiškėjo gaunamų pajamų daromos išskaitos, vykdant Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 19 d. sprendimą administracinėje byloje eI-466-386/2015, pagal teismo 2016 m. kovo 10 d. išduotą vykdomąjį raštą (b. l. 37-38, 54-56). Antstolio 2018 m. gruodžio 21 d. rašte nurodyta, jog likusi neišskaičiuota skola – 1212,29 Eur. Pareiškėjui teigiant, kad neturi domenų apie išieškojimo vykdymą, nurodytina, jog jis 2018 m. lapkričio 27 d. pranešime patvirtino, jog siekė, kad būtų išduotas vykdomasis raštas dėl 1240 Eur skolos išieškojimo (b. l. 32, 43). Tai įrodo, kad jis žino apie nesumokėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir jų išieškojimą priverstine tvarka. Be to, 2019 m. vasario 11 d. pranešime patvirtino, jog yra susipažinęs su vykdomąją byla (b. l. 43). Pareiškėjas nėra sumokėjęs 1212,29 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų ir šiuo metu yra vykdomas šios skolos išieškojimas, todėl jam skundžiamu sprendimu pagrįstai nesuteikta antrinė teisinė pagalba.

Teisinis reguliavimas ir teisminė praktika kito po Konstitucinio Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ Nr. KT20-N11/2018, kuriuo pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. redakcija; Žin., 2013, Nr. 54-2675) 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas tiek, kiek pagal jame nustatytą teisinį reguliavimą antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui tokia pagalba buvo suteikta kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų tos pagalbos išlaidų arba jų dalies, tais atvejais, kai asmeniui tokia pagalba yra itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių ir ją užtikrinti baudžiamojoje byloje būtina teisingumo interesais, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. Nors nurodytoje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai tyrė tiek, kiek pagal jį antrinė teisinė pagalba neteikiama baudžiamojoje byloje, tuo tarpu nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui civilinėje byloje, minėtame Konstitucinio Teismo nutarime pateikti išaiškinimai dėl byloje taikytino teisinio reguliavimo aktualūs ir šioje administracinėje byloje. Lietuvos Respublikos Seimas 2018 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo Nr. VIII-1591 2, 11, 12, 13, 14, 15, 18, 19, 21, 22, 23, 24, 29, 30, 31, 32, 34 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymą (toliau – ir Pakeitimo įstatymas), kuriuo inter alia pakeitė Įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 11 straipsnio 10 dalį ir papildė jį 11 dalimi, jas išdėstant taip:

1.1. „10. Tarnyba turi teisę išimtiniais atvejais, atsižvelgdama į šio straipsnio 11 dalyje nurodytą pareiškėjo prašymą ir įvertinusi konkretaus pareiškėjo individualią situaciją, suteikti antrinę teisinę pagalbą, nepaisydama to, kad yra šio straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15 punktuose nustatyti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai.“

1.2. „11. Kai tarnyba, vadovaudamasi šio straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15 punktais, priima sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, pareiškėjas turi teisę kreiptis į tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo ir pateikti šį prašymą pagrindžiančius dokumentus ir (ar) informaciją. Individuali pareiškėjo situacija vertinama atsižvelgiant į gyvenimo lygį ir pareiškėjo turtinę padėtį, galimybes veiksmingai savarankiškai sau atstovauti, išlaidas advokato pagalbai, bylos, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, sudėtingumą ir turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį, pareiškėjo procesinę padėtį byloje ir galimus neigiamus padarinius pareiškėjui. Šiuo atveju tarnyba sprendimą priima teisingumo ministro nustatyta tvarka.“ Pagal Įstatymo 11 straipsnio 10, 11 dalyse (2018 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIII-1437 redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, Tarnybai atsisakius suteikti antrinę teisinę pagalbą (inter alia vadovaujantis šio straipsnio 7 dalies 11 punktu), pareiškėjas gali kreiptis į Tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo, o Tarnyba, įvertinusi jo individualią situaciją, išimtiniais atvejais turi teisę suteikti antrinę teisinę pagalbą, nepaisydama to, kad pareiškėjui tokia pagalba buvo suteikta kitoje byloje ir jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų tos pagalbos išlaidų arba jų dalies, t. y. netaikydama Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-270 redakcija). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje A-3188-556/2018 2018 m. gruodžio 19 d. nutartimi formuodamas naujos redakcijos įstatymo taikymą perdavė Tarnybai nagrinėti iš naujo pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo. Teismo vertinimu, galiojant šiam teisiniam reguliavimui Tarnybai atsisakius suteikti antrinę teisinę pagalbą, vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, 11 dalimi pareiškėjas gali kreiptis į Tarnybą motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo. Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje tokio veiksmo nepadarė, tačiau tai gali padaryti.

Teismas tikrindamas teisėtumą skundžiamo sprendimo priėmimo metu, neturi pagrindo konstatuoti, kad Tarnybos Klaipėdos skyriaus 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimas, kuriuo pareiškėjui atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą yra nepagrįstas ir neteisėtas. Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatytus individualaus administracinio akto bendruosius reikalavimus, todėl nėra pagrindo ji panaikinti skunde nurodytais motyvais.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas ( ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-88 straipsniais,

nusprendžia:

Atmesti pareiškėjo J. S. skundą atsakovei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimo Nr. 2.3-(NTP-2)-18-NT-2205-22123 panaikinimo.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmams.