Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 2–5), kurį vėliau patikslino (b. l. 20–24), kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Šiaulių VGTPT, Tarnyba) 2014 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. SP-1871-(7.1447) ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių VGTPT, 17 462 Lt turtinės bei 17 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, jog Šiaulių VGTPT 2014 m. birželio 3 d. sprendimas Nr. SP-1871-(7.1447) nėra pasirašytas jokio pareigūno, todėl yra niekinis. Teigė, jog pasirašyti minėtą dokumentą Tarnybos direktorius T. B. tuo metu negalėjo ir neturėjo teisės, kadangi jis tuo metu nedirbo, o už jį privalėjo šį dokumentą pasirašyti laikinai atliekanti direktoriaus funkcijas vyriausioji specialistė V. V., kuri šio dokumento nepasirašė. Pareiškėjas manė, kad tai yra įrodymas, jog šio dokumento originalas tuo metu buvo nepasirašytas, o nepasirašytas dokumentas nėra joks dokumentas. Be to, iš dokumentų matyti, kad vieną dieną vietoj Tarnybos direktoriaus dokumentą pasirašo direktoriaus funkcijas atliekanti A. P. (dokumentas Nr. SD-666(7.1447)), o kitu atveju ant dokumento pasirašo kita darbuotoja, taip pat atliekanti direktoriaus funkcijas – V. V. (dokumentas Nr. SD-762(7.1447)). Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas tvirtino, kad tai įrodo, jog Tarnyboje vadovo apskritai nėra, o tai įgalina pavaldinius klastoti dokumentus, grubiai pažeidžiant piliečių teisėtus interesus. Nors lydraštyje yra frazė, kad sprendimo originalas pasirašytas elektroniniu parašu, pareiškėjas akcentavo, jog neturi galimybės patikrinti šio fakto, kadangi kopijoje neatsispindi jokie elektroninio parašo patvirtinimo faktai, o jeigu jis ir yra, tuomet ar tikrai elektroninio dokumento tekstas yra tapatus išduotos kopijos tekstui. Kartu akcentavo, kad jeigu laikinai direktoriaus funkcijoms atlikti yra paskirti kiti asmenys, tuomet direktorius neturi galimybės pasirašyti ir jo parašas tuo laikotarpiu yra negaliojantis. Vadinasi, tos galimybės (pasirašyti elektroniniu būdu) neturėjo ir direktoriaus funkcijas laikinai ėjusios darbuotojos, galimai neturinčios ir elektroninio parašo teisės. Tuo tarpu įstaigos vadovo nepasirašytas dokumentas negalioja nuo pat jo sudarymo momento. Šiame kontekste pareiškėjas pabrėžė, kad dokumentai privalo būti tvarkomi ir išduodami tiktai griežtai įstatymo nustatyta tvarka. Tokia tvarka yra išdėstyta Dokumentų tvarkymo ir apskaitos taisyklėse, kurios patvirtintos Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. V-118. Minėtų taisyklių 5 straipsnyje nurodyta, kad dokumento kopija – reprografijos būdu ar kitais būdais tiksliai atgamintas dokumentas, o dokumento nuorašas – atgamintas dokumentas be dalies jame esančių rekvizitų ar jų dalių (pvz., rezoliucijos, vizų, parašų). Kopijoje privalo būti visi originalo rekvizitai. Jei kopijoje to nėra, tai vėliau pasirašytas dokumentas ir jame atsiradę rekvizitai po kopijos išdavimo yra laikytini suklastotais ir prieštarauja įstatymo nustatytam reglamentui. Pareiškėjas papildomai atkreipė dėmesį, kad Šiaulių VGTPT 2014 m. birželio 3 d. sprendimas Nr. SP-1871-(7.1447) jam buvo įteiktas tik po 27 dienų, o tai neatitinka įstatymo nustatytų terminų. Pareiškėjas akcentavo, kad į Tarnybą kreipėsi 2014 m. gegužės 16 d. dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos jam suteikimo dėl kasacinio skundo pataisymo ir parengimo Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, skundžiant Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį ir Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 6 d. nutartį Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Kartu paaiškino, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. gegužės 8 d. dėl formalių priežasčių atsisakė priimti jo skundą, vadovaudamasis tuo, jog jis neatitinka CPK 347 straipsnio 3 dalyje numatytų reikalavimų. Tuo tarpu Tarnyba, nesusipažinusi su jo paruoštu kasaciniu skundu, kreipėsi į advokatą dėl išvados, kad sužinotų, ar nėra teisinės pagalbos neteikimo pagrindų. Atitinkamai 2014 m. birželio 3 d. Tarnybai buvo pateikta išvada, kuri nebuvo susijusi su kasacinio skundo turiniu, o buvo tik pateikti teismo nutarčių komentarai su ankstesnėmis klaidomis. Pareiškėjo teigimu, Tarnyba visiškai nesidomėjo kasacinio skundo dalyku ir pagrindu bei nesulygino jo su gauta išvada, todėl priėmė neteisingą sprendimą, nes vadovavosi advokato išvada, kurią jis surašė nežinodamas pagrindinio dalyko – kasacinio skundo aplinkybių turinio, nes išvadą rengęs advokatas sprendė visai kitas aplinkybes, nesusijusias su kasacinio skundo turiniu, jo net neskaitė. Pareiškėjas taip pat nesutiko su Tarnybos išvada, kad nagrinėjamu atveju rengti procesinį dokumentą (kasacinį skundą) nėra teisinės perspektyvos, nes nebus pasiektas norimas pareiškėjo rezultatas. Pareiškėjas manė, kad Tarnyba, darydama minėtas išvadas, viršijo savo kompetenciją. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas teigė, kad Tarnyba, naudodama teisinį nihilizmą, turintį korupcinio nusikaltimo požymių, labai pakenkė jam ir jo šeimai, padarydama didelę turtinę ir neturtinę žalą. Šiuo aspektu nurodė, kad pareiškėjo 2014 m. gegužės 16 d. prašyme valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti nurodyti kriterijai atitiko visus reikalavimus, tačiau Tarnyba nenagrinėjo ir nesidomėjo pareiškėjo turtine padėtimi, o Tarnybos siūlymas kreiptis dėl kasacinio skundo į laisvai samdomus ir mokamus advokatus neatitinka pareiškėjo turtinės padėties. Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl to yra morališkai žlugdomas ir įžūliai tarnautojų ignoruojamas, nes jo prašymas atitiko valstybės garantuojamą teisinę paramą, kurios dėl jam nežinomų priežasčių Tarnyba nesuteikė, tuo tyčia praleisdama kasacinio skundo padavimo terminą (2014 m. birželio 5 d.) ir piktnaudžiaudama savo teisėmis. Pareiškėjui žodžiu paprašius, kad išvada ir Tarnybos sprendimas būtų pateikti skubiai iki minėto termino pabaigos, Tarnybos administratorė išaiškino ir paskaičiavo, jog visi klausimai, kurie bus sprendžiami dėl teisinės pagalbos suteikimo, bus vėliausiai įvykdyti iki 2014 m. birželio 12 d. Taip ir įvyko, nors pareiškėjas dar prieš tai birželio pirmosiomis dienomis kreipėsi į Tarnybą, teigdamas ir įspėdamas žodžiu, kad baigiasi terminas kasaciniam skundui paduoti. Tar­nybos specialistė I. B. patikino, kad Tarnybai priėmus sprendimą net ir po termino, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas turi teisę pratęsti kasacinio skundo padavimo terminą, praleistą ne dėl pareiškėjo kaltės. Pareiškėjas pabrėžė, kad nuo jo prašymo priėmimo iki supažindinimo su sprendimu praėjo aiškiai pernelyg ilgas laiko tarpas, t. y. net 27 kalendorinės dienos. Todėl panašu, kad Tarnyba nėra kompetentinga spręsti apie teisinės pagalbos skyrimą (ar neskyrimą) piliečiams, nes tam ji visada maksimaliai išnaudoja papildomą 10 dienų limitą advokato išvadai gauti, neatsižvelgiant į piliečio konkrečias bylos aplinkybes. Dėl tokių neteisėtų Tarnybos veiksmų pareiškėjui kilo 17 462 Lt turtinė (neteisėti išieškojimai ne iš pareiškėjo, o iš svetimo turto, tuo pačiu darant žalą jam ir jo šeimai) ir 17 000 Lt neturtinė žala, kuri pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais ir įtampa, sveikatos pablogėjimu, dvasiniu sukrėtimu ir pablogėjusiais šeimos santykiais, emocine depresija, pažeminimu, reputacijos pablogėjimu, bendravimo galimybių sumažėjimu, moraliniu pasityčiojimu iš jo, sukeliant bejėgiškumo ir menkumo jausmus bei neapykantą visai teisinei sistemai, ir kt. Pareiškėjo teigimu, visa tai atsirado dėl valstybės valdžios institucijos darbuotojų kaltės, nesuteikus jam efektyvios teisinės pagalbos.