Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo L. T. ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“, tretieji asmenys UAB „Nordea Finance Lithuania“, UAB „Socialinės garantijos“, dėl draudimo sutarties sąlygos pripažinimo nesąžininga ir negaliojančia ir draudimo išmokos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas L. T. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui AB „Lietuvos draudimas“, prašydamas pripažinti Transporto priemonių draudimo taisyklių sąlygą, kad draudimo išmoka nemokama, jei transporto priemonė buvo pavogta su joje likusiais transporto priemonės registracijos dokumentais (draudiko pranešime nurodytas draudimo taisyklių 8.1.10 punktas), nesąžininga ir negaliojančia nuo sutarties sudarymo, priteisti iš atsakovo trečiojo asmens UAB „Nordea Finance Lithuania“ (naudos gavėjo) naudai 7 793,68 Eur draudimo išmoką už pavogtą automobilį Toyota Corolla Verso, v. n. (duomenys neskelbtini), ir 5 proc. metines palūkanas, priteisti ieškovo naudai 5 proc. metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodo, kad 2014 m. rugsėjo mėn. iš UAB „Sovli“ už 8 659,64 Eur lizingo būdu įsigijo automobilį Toyota Corolla Verso, v. n. (duomenys neskelbtini), 2008 metų gamybos, kuris buvo apdraustas atsakovo transporto priemonių draudimo sutarties Nr. 300522971 pagrindu kasko draudimu lizingo bendrovės UAB „Nordea Finance Lithuania“ naudai. 2015-05-27 d. automobilis buvo pavogtas, apie įvykį pranešta policijai, pradėtas ikiteisminis tyrimas, taip pat kreiptasi į draudiką, kuris atsisakė mokėti draudimo išmoką, kadangi apdraustas automobilis buvo pavogtas su jame buvusiu transporto priemonės registracijos liudijimu. Teigia, jog su tokia draudimo taisyklių sąlyga jis nebuvo tinkamai supažindintas ir jam nebuvo įteikta draudimo taisyklių kopija, be to, tokia sąlyga yra nesusijusi su automobilio vagyste priežastiniu ryšiu, todėl yra nesąžininga, iš esmės pažeidžia sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą ieškovo, kaip vartotojo, nenaudai. Ieškovo nuomone, tokia draudimo sutarties sąlyga prieštarauja ir LR draudimo įstatymo nuostatai, kad atsisakydamas arba sumažindamas draudimo išmoką, draudikas privalo atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį. Šiuo atveju jei automobilį pavogęs asmuo turi jo registracijos dokumentą, tai nesudaro pagrindo jam teisėtai naudotis automobiliu ar palengvinti jo realizavimą ir šių aplinkybių, be kita ko, atsakovas neįrodė (1 t., e. b. l. 1-9).

Atsakovas pateiktame atsiliepime su pareikštu ieškiniu nesutiko, teigė, jog ieškovas pažeidė draudimo taisykles, todėl atsakovas pagrįstai neišmokėjo draudimo išmokos. Pažymėjo, jog įvykį pripažinus nedraudžiamuoju, prievolė mokėti draudimo išmoką neatsiranda ir tokios papildomos aplinkybės kaip draudėjo kaltė, priežastinis ryšys tarp jo veiksmų ir atsiradusios žalos ir kita, nėra vertinami. Atsižvelgiant į tai, kad nedraudiminiai įvykiai yra esminė sutarties sąlyga, jei ieškovas nebūtų su jomis supažindintas, sutartis iš viso nebūtų galiojusi, todėl manytina, jog sudarant sutartį su ieškovu buvo aptartos visos esminės sąlygos. Ginčijama sutarties sąlyga yra visiškai aiški, skirta apsisaugoti nuo neatsakingų draudėjo veiksmų, todėl įvykis pagrįstai pripažintas nedraudžiamuoju. Atsakovas tvirtina, jog automobilio registracijos dokumento turėjimas palengvina pavogto automobilio realizavimo galimybes ir sukelia papildomą riziką, todėl atsakovas pagrįstai šį punktą įtraukė į nedraudžiamųjų įvykių sąrašą. Šios sąlygos sąžiningumą yra pripažinęs ir Lietuvos bankas, sprendęs ginčus dėl šio taisyklių punkto. Pažymėjo, jog ieškovas laisvai savo iniciatyva sudarė sutartį su atsakovu, akceptavo sutarties sąlygas ir nereiškė jokių pageidavimų dėl jų pakeitimo, sumokėjo pirmąją draudimo įmoką, be to, sutartį sudarė per UADBB „Socialinės garantijos“ draudimo kompanijų brokerius, kurie privalo atstovauti kliento interesus, supažindinti ieškovą su visomis taisyklėse išdėstytomis nuostatomis ir įteikti ieškovui taisyklių kopiją. Dėl žalos dydžio atsakovas nurodė, jog net jei įvykis būtų pripažintas draudžiamuoju, draudimo išmoka turėtų būti lygi transporto priemonės rinkos vertei draudžiamojo įvykio dieną, kuri šiuo atveju atsakovo nustatyta 7 290,00 Eur, taigi, draudimo išmoka siektų 6 561,00 Eur. Prašė atmesti ieškovo ieškinį kaip nepagrįstą (1 t., e. b. l. 33-38).

Trečiasis asmuo UAB „Nordea Finance Lithuania“ pateiktame atsiliepime į ieškinį patvirtino ieškovo nurodytas aplinkybes dėl lizingo sutarties sudarymo ir šio trečiojo asmens teisės gauti draudimo išmoką, teigia, jog ieškovo ieškinys yra pagrįstas, todėl prašo tenkinti ieškovo ieškinį (1 t., e. b. l. 27-29).

Trečiasis asmuo UADBB „Socialinės garantijos“ pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodė, jog su ieškiniu nesutinka, motyvuodamas tuo, jog ieškovas patvirtino, kad yra supažindintas su draudimo sąlygomis ir jam įteikta jų kopija, taip pat draudimo sutartį patvirtino sumokėdamas sutarties kainą, taigi, ieškovas buvo supažindintas su draudimo taisyklėmis bei sąlygomis. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovo automobilis buvo pavogtas kartu su registracijos dokumentais, todėl remiantis draudimo taisyklių 8.1.10 punktu įvykis laikytinas nedraudiminiu ir draudimo išmoka ieškovui nemokėtina. Prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą (2 t., e. b. l. 158-159).

Teismo posėdžio metu ieškovas palaikė ieškinio reikalavimus ieškinyje nurodytais motyvais. Papildomai paaiškino, jog visus reikalus dėl draudimo sutarties sudarymo tvarkė žmona D. V.-T., jis su draudimo bendrove ir brokere nebendravo, visus sprendimus dėl sutarties sudarymo priėmė žmona. Pažymėjo, jog draudė automobilį pagal lizingo davėjo reikalavimą. Prašė tenkinti ieškinį ir priteisti bylinėjimosi išlaidas (2 t., e. b. l. 170-171, 174-175).

Ieškovo atstovas teismo posėdyje palaikė ieškinį, papildomai nurodė, jog CK 6.228³, straipsnis taikomas šalių ginčui pagal CK 6.228⁴ straipsnio nuostatas, taigi, šiuo atveju ieškovas pagrįstai prašo pripažinti draudimo sutarties sąlygą nesąžininga. Pažymėjo, jog visi teismai formuoja teismų praktiką ir precedentų turi būti laikomasi, o būtent analogiška situacija buvo analizuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtoje nutartyje Nr. 3K-3-180/2012. Šiuo atveju esminė aplinkybė, ar atsakovas, kaip savo srities profesionalas, supažindino draudėją su draudimo taisyklėmis, o liudytoja R. G. nepatvirtino, jog taisyklės buvo tikrai įteiktos, teigė, jog žodžiu taip pat neišaiškino draudimo taisyklių sąlygų. Pats draudimo liudijimas yra sudarytas iš dviejų lapų ir jame nėra nurodyta, jog draudimo taisyklės yra sudėtinė draudimo sutarties dalis, nėra įrašų, kad pasirašydamas draudėjas patvirtina, jog su taisyklėmis susipažino, nėra nuorodų į internetinio puslapio adresą, todėl nesant aiškių įrašų, vartotojas negali suprasti, jog taisyklės yra sudėtinė sutarties dalis. Dėl prašomos priteisti draudimo išmokos sumos ieškovo atstovas pažymėjo, jog buvo įsigytas konkretus automobilis su lizingo paslauga, o atsakovo pateikti duomenys apie vidutines kainas nepagrindžia šio konkretaus automobilio vertės. Be to, taisyklėse nėra aiškiai apspręsta, kaip išmoka turi būti apskaičiuojama, todėl mano, jog atsakovas nepagrindė, kad ginčo automobilis buvo mažesnės vertės, todėl ieškovui turi būti pilnai atlyginti jo patirti nuostoliai, kaip nurodyta Draudimo įstatymo 91 straipsnyje. Prašė ieškinį tenkinti pilnai (2 t., e. b. l. 184-186).

Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu ieškinio reikalavimų nepripažino, papildomai teigdamas, jog ieškovas piktnaudžiauja savo, kaip vartotojo teisėmis. Atkreipė dėmesį, jog draudimo bendrovė suteikia ribotą apsaugą pagal tai, ką šalys susitarė, o šiuo atveju sutartis buvo sudaryta tinkamai, visi teisės aktuose numatyti reikalavimai įvykdyti. Būtent taisyklėse yra įtvirtinta visa sutarties esmė, kuriose aiškiai nurodomi nedraudžiamieji įvykiai, todėl šiuo atveju nustačius, jog dokumentai liko automobilyje, toks įvykis nėra draudžiamasis. Pažymėjo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje Nr. 3K-3-164-695/2016 atskyrė draudžiamojo įvykio ir sutarties pažeidimo institutus bei konstatavo, jog įvykus nedraudžiamajam įvykiui, kitos aplinkybės nėra analizuojamos. Laikosi pozicijos, jog šalis siejo laisvanoriški teisiniai santykiai, kadangi šiuo atveju draudimas nebuvo privalomasis, todėl reikia laikytis tokios sutarties sąlygų, kurių sąžiningumą pripažino ir Lietuvos bankas. Pažymėjo, jog pati klientė skubėjo ir neskaitė poliso, o tai, kad klientė pati nesusipažino su visomis sutarties sąlygomis, yra jos asmeninė atsakomybė ir nėra pagrindo teigti, jog klientė nesuprato sutarties struktūros. Brokerė, neturinti jokio suinteresuotumo bylos baigtimi, paliudijo, kad taisykles įteikė ir kad visuomet jas įteikia, įmautę klientė turėjo ir sumokėdama pirmąją įmoką patvirtino, jog susipažino su taisyklėmis. Šiuo atveju liudytoja D. V.-T., kaip ieškovo žmona, yra suinteresuota gauti draudimo išmoką, todėl brokerės liudijimas turi didesnę įrodomąją galią. Atsakovo atstovo teigimu, CK 6.228⁴ 1 dalies 5 punkte nustatyta teise pripažinti sąlygą nesąžininga ieškovas negali remtis, kadangi tai yra visiškai kitas institutas. Atkreipė dėmesį, jog pagal sudarytą sutartį nuostolių dydį vertina draudikas, o šiuo atveju sutartis sudaryta ne pagal sutartą draudimo sumą, o pagal transporto rinkos vertę, kuri nustatyta remiantis patikimais UAB „Emprekis“ duomenimis, todėl mokėtina draudimo išmoka paskaičiuota teisingai. Taigi, atsakovo atstovas teigia, jog nedraudžiamasis įvykis įrodytas ir draudimo išmoka šiuo atveju nemokama, o nurodytos draudimo taisyklių sąlygos pripažinimas nesąžininga šio ginčo kontekste yra visiškai nepagrįstas. Prašė ieškinį atmesti (2 t., e. b. l. 184-186).

Trečiojo asmens UAB „Socialinės garantijos“ atstovas teismo posėdyje nurodė, jog ieškinio nepalaiko, kadangi draudimo taisyklėse įrašyta sąlyga yra aiški ir šiuo atveju įvykis laikytinas nedraudžiamuoju. Paaiškino, jog pagal jų įmonės veiklos pobūdį bei sudarytas tarpininkavimo sutartis su draudimo bendrovėmis, jie privalo supažindinti klientus su draudimo taisyklėmis, ką visada padaro. Teigė, jog šiuo konkrečiu atveju jo įmonės darbuotoja R. G. jam nurodė, jog įteikė ieškovo žmonai taisykles, kurių ofise visada yra pakankamas kiekis. Prašė ieškinį atmesti (2 t., e. b. l. 170, 172, 174-175).

Trečiasis asmuo UAB „Nordea Finance Lithuania“ į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, CPK 175¹ straipsnio nustatyta tvarka, todėl teismas vadovaujantis CPK 247 straipsniu nagrinėja bylą trečiajam asmeniui UAB „Nordea Finance Lithuania“ nedalyvaujant.

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Iš civilinėje byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad draudėjas L. T. ir draudikas AB „Lietuvos draudimas“ naudos gavėjo UAB „Nordea Finance Lithuania“ naudai 2014-09-24 d. sudarė Transporto priemonių draudimo (poliso Nr. TIA 300522971) sutartį, pagal kurią buvo apdraustas lengvasis automobilis Toyota Corolla Verso, v. n. (duomenys neskelbtini) (1 t., e. b. l. 10-14). 2014-09-25 d. Pinigų priėmimo kvitu Nr. 02033 atsakovui buvo sumokėta 134,67 Eur suma už draudimo paslaugas (2 t., e. b. l. 187). Iš 2015-05-29 d. pranešimo matyti, jog Šiaulių AVPK Šiaulių miesto ir rajono PK Kriminalinės policijos skyriuje pagal ieškovo pareiškimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal LR BK 178 straipsnio 2 dalį, t. y. automobilio vagystės (1 t., e. b. l. 15-16). 2015-06-09 d. pranešimu AB „Lietuvos draudimas“ atsisakė mokėti draudimo išmoką ieškovui, kadangi automobilis pavogtas su transporto priemonės registracijos liudijimu (1 t., e. b. l. 17). Iš byloje esančių duomenų matyti, jog ginčo transporto priemonė yra įtraukta į Ieškomų transporto priemonių registrą, išregistruota iš LR kelių transporto priemonių registro (1 t., e. b. l. 18-20). Ieškovas bylos nagrinėjimo metu taip pat pateikė Policijos departamento prie VRM bei VĮ „Regitra“ išrašus iš internetinės svetainės apie Interpolo veiklą (1 t., e. b. l. 157-162, 168-169), UAB „Emprekis“ išrašus dėl autotransporto kainų (1 t., e. b. l. 163-164).

Byloje taip pat nustatyta, jog 2015-06-01 d. prašymu ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl draudimo išmokos gavimo (1 t., e. b. l. 39-40). Iš Šiaulių AVPK Kriminalinės policijos Nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos antrojo skyriaus 2015-06-08 d. pranešimo nustatyta, jog ginčo automobilis pavogtas iš daugiabučio namo kiemo, adresu Dariaus ir Girėno g. 8, Šiauliuose, kartu pavogti automobilyje palikti daiktai bei transporto priemonės registracijos liudijimas, automobilis nesurastas, kalti asmenys nenustatyti (1 t., e. b. l. 41). Teiginiams dėl draudimo taisyklių 8.1.10 punkto sąlygos sąžiningumo pagrįsti atsakovas pateikė Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento direktoriaus sprendimą, susijusį su AB „Lietuvos draudimas“ ginčo nagrinėjimu (1 t., e. b. l. 42-46), taip pat transporto priemonės rinkos kainą patvirtinančius dokumentus (1 t., e. b. l. 47), 2012-11-28 d. redakcijos Transporto priemonių draudimo taisykles Nr. 021 (1 t., e. b. l. 49-80).

Liudytoja D. V.-T. teismo posėdyje nurodė, jog yra ieškovo sutuoktinė, o atsakovas yra jų automobilio draudėjas. Įsigijus automobilį ji kreipėsi į brokerę R. G. dėl automobilio draudimo, pirmą kartą draudėsi kasko draudimu, telefonu nurodė brokerei savo pageidavimus, vėliau elektroniniu paštu siuntė brokerei automobilio duomenis. Sudarius sutartį atvyko pasiimti draudimo poliso ir papildomų sąlygų, tada sumokėjo grynais pinigais pirmą įmoką už kasko draudimą, civilinė atsakomybė irgi buvo apdrausta pas šią brokerę. Pasiimant polisą ir bendraujant su brokere, jokios informacijos liudytojai nebuvo suteikta, tik įteikti dokumentai. Įvykus vagystei, ji kreipėsi į brokerę dėl tolesnių veiksmų ir sužinojo, jog įvykis nedraudiminis. Taisyklės jai buvo nežinomos ir jų neturėjo, vėliau jos taip pat nebuvo atsiųstos. Pažymėjo, jog suprato, kad draudžia automobilį nuo visų įvykių, įskaitant ir vagysčių, galvojo, jog gavo pilną draudiminę apsaugą. Apskritai kreipėsi į brokerę būtent dėl to, kad profesionalus asmuo tinkamai supažindintų su visomis sąlygomis ir įteiktų viską, ką reikia turėti klientui. Teigė, jog visko, kas jai buvo pateikta nuvykus pas brokerę, vietoje neperskaitė. Patvirtino, jog pinigų priėmimo kvite prie ieškovo vardo ir pavardės yra jos parašas, ji apmokėjo pirmą įmoką. Pažymėjo, jog įprastai mašinos dokumentus laiko rankinėje, bet vagystės metu jie buvo palikti automobilyje, įprastai nepalieka dokumentų automobilyje. Teigė, jog asmeninių santykių su R. G. neturi, su draudimo bendrove bendrauti ji nepadėjo (2 t., 185-186, 188).

Liudytoja R. G. teismo posėdžio metu nurodė, jog dirba UADBB „Socialinės garantijos“ draudimo brokere, ieškovas yra jos klientas, bendravo su jo žmona kaip kliente, su draudimo kompanija bendradarbiauja, kaip su partneriu. Šiuo konkrečiu atveju D. T. liudytojai paskambino dėl kasko draudimo, pateikė automobilio duomenis, pagal kuriuos buvo žiūrimos draudimo bendrovių siūlomos kainos. Tada D. T. telefonu buvo informuota, kad gali atvykti į biurą, ir bendru sutarimu buvo nuspręsta, jog geriausias yra AB „Lietuvos draudimas“ pasiūlymas. D. T. atvyko į brokerių biurą, jai buvo atspausdintas polisas, D. T. neturėjo laiko, todėl liudytoja sudėjo visus dokumentus į įmautę, t. y. polisą, taisykles, taip pat išrašytą pinigų priėmimo kvitą, padarė automobilio nuotraukas ir D. T. išvyko. Teigė, jog taisykles tikrai įteikė, taisyklių turinio išsamiai neatskleidė, konkrečiai apie vagystes kalbos tikrai nebuvo. Klientė jokių pastabų, klausimų liudytojai taip pat neturėjo, skubėjo, nes buvo pirma jos darbo diena, todėl informacija klientei apie draudimo sutarties sąlygas nebuvo suteikta. Patvirtino, jog įvykus įvykiui jai skambino D. T., pasakius, kokius dokumentus reiks pateikti draudimui, klientė nežinojo, kad automobilyje negalima palikti automobilio dokumentų, bet pretenzijų dėl neįteiktų taisyklių nereiškė, taip pat žalos administravimo metu padėjo klientei rašyti prašymą draudikui dėl žalos atlyginimo. Pažymėjo, jog AB „Lietuvos draudimas“ taisykles visuomet įteikia klientams, gali būti, kad pati klientė nepasiėmė jų, vėliau klientė pas ją dėl dokumentų nesikreipė, nepamena, ar rado būtent D. T. dokumentus (2 t., 185-186, 188).

Dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju bei draudimo taisyklių sąlygos sąžiningumo.

Vienas iš draudimo teisinių santykių atsiradimo pagrindų – draudimo sutartis. Draudimo santykiai padeda įgyvendinti tiesioginę draudimo funkciją – perimti ir paskirstyti draudimo riziką. Rizikos paskirstymas draudėjams turi būti įvertintas aiškinant ir taikant draudimo sutartis reglamentuojančias teisės normas. Bendroji ir pagrindinė taisyklė, įtvirtinta draudimo sutartyse, kad draudikui sutartinė pareiga suteikti draudimo apsaugą atsiranda įvykus draudžiamajam įvykiui.

Draudimo sutartyje numatyti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai apibrėžia draudiko prisiimtos rizikos mastą, draudimo sutarties ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-652/2013). Įstatymas ir konkrečios draudimo rūšies taisyklės nustato išimtis, kai draudėjo turtiniai praradimai visiškai ar iš dalies nekompensuojami. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad draudikas nemoka draudimo išmokos, nesant draudžiamojo įvykio, taip pat jam esant, tačiau įvykiui įvykus dėl įstatyme nurodytos draudėjo kaltės formos, pažeidus draudimo sutarties sąlygas bei kitais įstatymo numatytais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-450/2014).

Taigi, draudžiamasis įvykis – tai būtina sąlyga išmokėti draudimo išmoką. Jeigu nėra draudžiamojo įvykio, draudikui draudžiama mokėti draudimo išmoką (Draudimo įstatymo 96 straipsnio 3 dalies 1 punktas; redakcija, galiojusi ginčo įvykių metu). Siekiant išvengti neproporcingo rizikos paskirstymo, Draudimo įstatymo straipsnyje įtvirtintos privalomos draudimo taisyklių sąlygos, tarp jų – nustatyti nedraudžiamuosius įvykius.

Kadangi nedraudžiamieji įvykiai pašalina draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką ab initio, tai atvejai, kai draudikas neprisiima rizikos ir nesuteikia draudimo apsaugos, atitinkamos rūšies draudimo taisyklėse turi būti išvardyti aiškiai ir nedviprasmiškai, o draudėjas apie tokius atvejus turi būti tinkamai informuotas (CK 6.185–6.187 straipsniai, Draudimo įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Nagrinėjamoje byloje ieškovas, kurio vardu veikė jo sutuoktinė, sudarė Transporto priemonių draudimo sutartį. Nedraudžiamieji įvykiai nustatyti šios rūšies draudimo taisyklėse – Transporto priemonių draudimo taisyklėse Nr. 021 (toliau - Taisyklės). Taisyklių 8.1.10 punkte įtvirtintas nedraudžiamasis įvykis – „jei transporto priemonė buvo pavogta kartu su joje likusiais transporto priemonės registracijos dokumentais ir (ar) užvedimo rakteliais (išskyrus vagystę plėšimo būdu). Preziumuojama, kad registracijos dokumentai ir (ar) užvedimo rakteliai pavogti kartu su transporto priemone, jei draudėjas po įvykio, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas po raštiško pranešimo apie įvykį, neperdavė draudikui ar ikiteisminio tyrimo institucijai registracijos dokumentų ir (ar) visų transporto priemonės užvedimo raktelių, išskyrus atvejus, kai draudėjas iki draudžiamojo įvykio įvykdė pareigas, numatytas 13.2.9. punkte“. Ieškovas neginčija, kad jo transporto priemonė buvo pavogta kartu su joje likusiais transporto priemonės registracijos dokumentais, tačiau teigia, jog jis nebuvo tinkamai supažindintas su draudimo Taisyklių sąlygomis bei šią draudimo taisyklių sąlygą ieškovas prašo pripažinti nesąžininga ir negaliojančia nuo sutarties sudarymo.

CK 6.992 straipsnio 2 dalis įtvirtina imperatyvią nuostatą, jog draudikas privalo prieš sudarydamas draudimo sutartį, įteikti draudimo rūšies taisyklių kopiją draudėjui. CK 6.185 straipsnio 2 dalis nustato, jog sutarties standartinės sąlygos privalomos kitai šaliai tik tuo atveju, jeigu jai buvo sudaryta tinkama galimybė su tomis sąlygomis susipažinti. Taigi, atsižvelgiant į tai ir siekiant užtikrinti prisijungimo būdu sudaromos sutarties šalių interesų pusiausvyrą, įstatyme yra nustatyta pareiga šaliai, parengusiai sutartį, sudaryti tinkamas galimybes kontrahentui susipažinti su standartinėmis sutarties sąlygomis ir tik atsakovui šią pareigą įvykdžius sutarties standartinės sąlygos gali būti privalomos ieškovei. Taigi, šiuo atveju pareiga įrodyti tinkamo supažindinimo su standartinėmis sutarties sąlygomis tenka atsakovui.

Pažymėtina, jog teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013, 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-589-684/2015; ir kt.).

Pagal CK 6.185 straipsnio 3 dalį laikoma, kad sutarties standartines sąlygas parengusi šalis tinkamai įvykdė supažindinimo pareigą, jeigu ji: 1) įteikė standartines sąlygas kitai šaliai raštu iki sutarties pasirašymo ar ją pasirašant; 2) iki sutarties pasirašymo pranešė kitai šaliai, kad sutartis bus sudaroma pagal sutarties standartines sąlygas, su kuriomis kita šalis gali susipažinti standartines sutarties sąlygas parengusios šalies nurodytoje vietoje; 3) pasiūlė kitai šaliai, jei ši pageidautų, atsiųsti tų sąlygų kopiją. Jeigu supažindinimas įvykdytas ar galimybė sužinoti sutarties standartines sąlygas sudaryta bent vienu iš nurodytų būdų, tai pripažįstama, kad supažindinimas atliktas tinkamai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-689/2006).

Bylos nagrinėjimo metu atsakovas į bylą nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis (jo atstovas) tinkamai atliko pareigą supažindinti ieškovą (jo atstovę) su visomis draudimo sutarties sąlygomis, t. y. neįrodė, kad draudėjas buvo supažindintas su Transporto priemonių draudimo taisyklėmis Nr. 021 bent vienu iš nurodytų būdų. Įvertinus tai, kad bylos nagrinėjimo metu apklaustų liudytojų D. V.-T., teigusios, jog jai taisyklės jokia forma nebuvo perduotos, bei brokerės R. G., teigusios, jog taisykles ji įdėjo į įmautę kartu su draudimo polisu, paaiškinimai prieštarauja vieni kitiems, nėra pagrindo vadovautis konkrečios liudytojos parodymais. Kita vertus, brokeris atstovauja profesionalų draudiką, todėl jam keliami didesni reikalavimai ir jis turi pareigą įrodyti, kad su taisyklėmis draudėjas buvo supažindintas ar kitokiu būdu jam buvo išaiškintos nedraudiminių įvykių sąlygos. Šiuo atveju ir liudytoja D. V.-T., ir brokerė R. G. nurodė faktines aplinkybes, jog žodžiu esminės draudimo sutarties sąlygos nebuvo aiškintos, brokerė pažymėjo, jog konkrečiai apie vagystes kalbos tarp jų nebuvo, be to, brokerė negalėjo vienareikšmiškai patvirtinti, kad taisykles draudėja išeidama pasiėmė su savimi, teigdama, jog praktikoje ne retai pasitaiko atvejų, jog klientai pamiršta pasiimti jiems skirtus dokumentus. Teismo vertinimu, aplinkybė, jog D. V.-T. sumokėjo pirmąją draudimo įmoką pagal sutartį, taip pat tai, kad draudėja pasirašė draudimo polise, nelaikytina tinkamu atsakovo pareigos supažindinti draudėją su taisyklėmis įvykdymu. Draudėja ir brokerė pripažino, jog apmokėjimo metu ieškovo sutuoktinė su Taisyklėmis bei nedraudiminių įvykių sąlygomis nesusipažino ir apie papildomų sąlygų egzistavimą sužinojo tik po draudiminio įvykio. Liudytojos R. G. nurodytos aplinkybės, jog D. V.-T. iš karto po įvykio jai skambino ir klausė, kaip toliau elgtis, taip pat netiesiogiai patvirtina, kad jai nebuvo žinomos Taisyklėse nurodytų nedraudžiamųjų įvykių sąlygos. Atkreiptinas dėmesys, jog šiuo atveju Transporto priemonių draudimo liudijime nurodyta, kad tik šios sutarties priedas, t. y. kita esminė informacija ir papildomos sąlygos, bet ne Taisyklės, yra neatsiejama šio draudimo liudijimo dalis (1 t., e. b. l. 10). Ši aplinkybė taip pat paneigia atsakovo argumentus, kad draudėjo parašas draudimo liudijime patvirtina, jog jis yra susipažinęs su atsakovo parengtomis Taisyklėmis. Draudimo liudijimo pradžioje pateikta nuoroda apie priimtas Transporto priemonių draudimo taisykles Nr. 021 (2012-11-28 redakcija, galioja nuo 2016-01-01) neleidžia daryti išvados, kad Taisyklės ginčo atveju buvo sudedamoji draudimo sutarties dalis.

Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus – šalių paaiškinimus, ginčo draudimo sutarties sudedamąsias dalis, jų sąlygų turinį, ir atsižvelgdamas į šalių elgesį vykdant sutartį, konstatuoja, jog atsakovas neįrodė ginčo Taisyklių kopijos įteikimo ieškovo sutuoktinei fakto. Be to, draudimo liudijime ir sąlygose nenurodytas internetinės svetainės adresas, kuriame ieškovas galėtų pats susipažinti su Taisyklėmis. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas su Taisyklėmis būtų supažindintas nors vienu iš galimų supažindinimo su standartinėmis sutarties sąlygomis būdų – įteikiant jas raštu, nurodant galimą susipažinimo vietą ar pasiūlant atsiųsti jų kopiją. Taigi, teismas prieina prie išvados, jog sutarties standartines sąlygas parengusi šalis (atsakovas) tinkamai neįvykdė supažindinimo pareigos.

Be kita ko, vartotojas turi teisę teismo tvarka reikalauti pripažinti negaliojančiomis vartojimo sutarties nesąžiningas sąlygas. Nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai (CK 6.228⁴ straipsnio 1-2 dalys). Įvertinus tai, jog CK XVIII1 skyriaus „Vartojimo sutartys” nuostatos netaikomos sutartims dėl finansinių paslaugų, išskyrus 6.228⁴ straipsnį (6.228³ straipsnio 2 dalies 4 punktas), teismas pripažįsta ieškovo teisę reikalauti pripažinti negaliojančia draudimo sutarties nesąžiningą sąlygą pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktą, kuriame numatyta, jog preziumuojama, kad nesąžiningos yra sutarties sąlygos, kuriomis nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą.

Aiškinant draudimo sąlygą, kuria nustatomas nedraudžiamasis įvykis, taikomos sutarčių aiškinimo ir taikymo taisyklės, nustatytos CK 6.193 straipsnyje. Sutarties sąlygas aiškinant, atsižvelgiama į visą sutarties kontekstą, sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslus bei jos sudarymo aplinkybes. Sutarties sąlygų aiškinimas pagrįstas tikėjimu, kad šalys siekia išreikšti savo valią nuosekliai. Preziumuojama, kad terminija yra vienoda, kas reiškia, jog tas pats terminas, pavartotas skirtingose tos pačios sutarties dalyse, neturėtų būti suprantamas skirtingai. Aiškinant draudimo sutarties sąlygas, be bendrųjų sutarčių aiškinimo taisyklių, atsižvelgtina į draudimo sutarčių sudarymo ypatumus, kad tai yra sudėtingos sutartys, kuriose yra tiek individualių, tiek standartinių sąlygų, sudaromos prisijungimo būdu ir draudėjas turi ribotas galimybes derėtis dėl tokių sutarčių sąlygų. Be to, draudikas yra tam tikros srities profesionalas, jam ir jo veiklai taikomi didesni įstatymų reikalavimai, o tai labai sustiprina vienos iš sutarties šalių (draudiko) ekonominį ir teisinį statusą formuojant draudimo santykius.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas laikosi pozicijos, jog tokia individualiai neaptarta draudimo taisyklių sąlyga iš esmės pažeidžia sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai. Teismas sutinka su tokia ieškovo pozicija.

CK 6.193 straipsnio 4 dalis numato taisyklę, kad visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Ši taisyklė susijusi su silpnesniosios šalies sutartiniuose santykiuose gynimo principu, reiškiančiu, kad, šalims esant nelygiavertėmis viena kitai, tokių sutarties šalių lygiateisiškumu grindžiamas kiekvienos iš šalių interesų gynimas kompensuojamas kitais būdais – šalių interesų pusiausvyros užtikrinimu, griežtesnės sutartinės atsakomybės stipresniajai šaliai taikymu, atsižvelgus į didesnius reikalavimus, keliamus stipresniosios šalies profesinei veiklai ir kt. Šioje byloje ieškovas yra fizinis asmuo, vartotojas, draudimo sutartis buvo sudaryta standartinėmis sąlygomis prisijungimo būdu, todėl esantys sutartyje teisiniai neaiškumai bei galimi prieštaravimai tarp sutarties sąlygų aiškintini ieškovo naudai. Byloje nustatyta, jog ieškovas (jo sutuoktinė) savo prievoles pagal draudimo sutartį įvykdė – draudimo įmokas įmokėjo, vagystė įvyko galiojant draudimo sutarčiai, ieškovas (jo sutuoktinė) vagystės metu elgėsi apdairiai: transporto priemonę paliko užrakintą (automobilio raktelių nepaliko), su veikiančiomis apsaugos sistemomis, po vagystės taip pat veikė atsakingai, nedelsiant kreipėsi į policiją bei laiku pranešė draudikui (atsakovui). Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, teismo vertinimu, draudiko atsisakymas mokėti visą draudimo išmoką draudėjui formaliai vadovaujantis tik taisyklių 8.1.10 punkto sąlyga, su kuria draudėjas nebuvo tinkamai supažindintas, prieštarauja sąžiningumo kriterijams, pažeidžia šalių interesų pusiausvyrą, vartotojo teises, tokia Taisyklių sąlyga šios bylos ginčo atveju yra vienašališka, naudinga tik ją parengusiai šaliai, nes nustato neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą, t. y. vartotojui taikoma civilinė atsakomybė neatsižvelgiant į tai, ar jo veiksmai turėjo įtakos neigiamiems padariniams atsirasti.

Teismas taip pat atmeta atsakovo argumentus, kad ginčijamos draudimo taisyklių sąlygos sąžiningumą yra pripažinęs Lietuvos bankas, todėl nėra pagrindo abejoti jos sąžiningumu. Pažymėtina, jog Lietuvos banko sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio, todėl jie nesaisto teismo sprendžiant ginčą konkrečios civilinės bylos faktinių aplinkybių kontekste. Be to, atsakovo pateiktame Lietuvos banko sprendime buvo analizuota situacija, pagrįsta prezumpcija, jog draudėjas paliko transporto priemonėje užvedimo raktelius (1 t., e. b. l. 43-46), todėl šiuo atveju Lietuvos banko sprendimas neturi teisinės reikšmės nagrinėjamos bylos rezultatui.

Taigi, byloje nustačius, kad draudėjui nebuvo tinkamai atskleista draudimo taisyklių skyriaus „8. Nedraudžiamieji įvykiai“ 8.1.10 punkto sąlyga, kuri, be kita ko, pažeidžia sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, kaip standartinė draudimo sutarties sąlyga ir kuria remiantis atsakovas atsisakė ieškovui išmokėti draudimo išmoką, šiuo atveju negali būti taikoma ir ieškovui nėra privaloma. Darytina išvada, kad atsakovas minimu atveju nepagrįstai automobilio vagystę dėl jame palikto transporto priemonės registracijos liudijimo pripažino nedraudžiamuoju įvykiu. Todėl ieškovo reikalavimas pripažinti Transporto priemonių draudimo taisyklių 8.1.10 punkto sąlygą nesąžininga ir negaliojančia nuo sutarties sudarymo yra pagrįstas ir tenkintinas (CK 6.185 straipsnio 1, 2 dalys, 6.188 straipsnio 2 dalies 9 punktas, 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktas, 6.992 straipsnio 2 dalis, 6.987 straipsnis).

Dėl draudimo išmokos mažinimo ir jo dydžio apskaičiavimo, procesinių palūkanų priteisimo.

Įvykus draudžiamajam įvykiui, draudikas turi teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką ar ją sumažinti, kai draudėjas pažeidžia draudimo sutartį (Draudimo įstatymo 96 straipsnio 7 dalis). Draudikas privalo tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, dėdamas reikiamas pastangas. Draudikas, atsisakydamas mokėti arba sumažindamas draudimo išmoką dėl to, kad draudėjas pažeidė draudimo sutarties sąlygas, privalo atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamu įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo dydį (Draudimo įstatymo 96 straipsnio 7 dalis). Ši teisės norma nustato draudėjo teisę atsisakyti mokėti išmoką ar ją mažinti, esant draudžiamajam įvykiui, tačiau draudėjui pažeidus sutartį, savo veiksmais prisidėjus prie draudžiamojo įvykio fakto, ar kitaip sudarius sąlygas žalai atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-274-706/2016). Taigi, nustačius, kad šiuo konkrečiu atveju apdraustos transporto priemonės neteisėto užvaldymo įvykis laikytinas draudžiamuoju, spręstinas klausimas dėl draudimo išmokos dydžio, o draudimo išmokos dydžio nustatymas yra fakto klausimas.

Nagrinėjamu atveju transporto priemonėje buvo palikti transporto priemonės techninės registracijos dokumentai, tačiau, pažymėtina, jog šiuo atveju teismas konstatavo, kad draudėjas tinkamai nebuvo supažindintas su draudimo taisyklėmis, todėl nėra pagrindo konstatuoti ieškovo aplaidumo ar sąmoningo draudimo sutarties sąlygų pažeidimo. Minėta, jog ieškovas (jo sutuoktinė) vagystės metu elgėsi apdairiai - automobilio raktelių transporto priemonėje nepaliko, automobilio apsaugos sistemos veikė, po vagystės iškart kreipėsi į policiją bei laiku pranešė atsakovui apie įvykį, ko pasekoje atitinkamuose registruose buvo padaryti įrašai dėl transporto priemonės vagystės (1 t., e. b. l. 18-20), tokiu būdu operatyviai užkertant kelią kaltiems asmenims dėl paliktų registracijos dokumentų transporto priemonę valdyti kaip savo, todėl šiuo atveju, teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad šios bylos ginčo atveju taisyklių, su kuriomis draudėjas nebuvo tinkamai supažindintas, pažeidimas, neturėjo įtakos draudžiamajam įvykiui. Nėra pagrindo išvadai, kad automobilio registracijos dokumentų palikimas jame savaime reiškia, jog šis bus pavogtas, o nesant byloje duomenų apie transporto priemonės valdytojo susitarimą su vagystę siekiančiu įvykdyti asmeniu, kad jis paliks transporto priemonėje jos registracijos dokumentus, nėra pagrindo konstatuoti transporto priemonės valdytojo kaltės ir šiuo pagrindu atsisakyti ar mažinti draudimo išmokos dydžio.

Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas sprendžia, jog nėra pagrindo atsisakyti ar sumažinti ieškovui priklausančios draudimo išmokos dydžio Draudimo įstatymo 96 straipsnio 7 dalies prasme. Teismas taip pat neturi pagrindo vadovautis atsakovo nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 25 d. nutartimi Nr. 3K-3-164-695/2016. Visų pirma, šioje civilinėje byloje buvo sprendžiamas ginčas tarp juridinių asmenų, neatsižvelgiant į vartotojo teisių gynybos instituto taikymo ypatumus. Be to, šioje byloje, priešingai nei nagrinėjamoje byloje, buvo konstatuota, jog nedraudžiamųjų įvykių sąrašas buvo aiškiai atskleistas draudėjui, draudimo sutarties šalims buvo žinomos sutarties sudarymui reikšmingos aplinkybės, susijusios su draudžiamaisiais objektais ir draudimo rizikomis, ir kasacinės instancijos teismas pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą dėl vagystės įvykio pripažinimo nedraudžiamuoju. Būtent dėl to teismas konstatavo, jog tokiu atveju nėra pagrindo vadovautis Draudimo įstatymo nuostatomis ir spręsti dėl šių aplinkybių įtakos neteisėto turto užvaldymo faktui. Šiuo atveju teismas pripažino įvykį draudžiamuoju, taigi, nelaikytina, kad atsakovo nurodomos ir šios bylos ratio decidendi sutampa.

Byloje taip pat kilo ginčas dėl ieškovui mokėtinos draudimo išmokos dydžio apskaičiavimo. Ieškovas prašo priteisti 7 793,68 Eur draudimo išmokos, kurią apskaičiavo atsižvelgdamas į automobilio vertę jo įsigijimo metu (8 659,64 Eur) ir draudimo sutartyje numatytą 10 proc. išskaitą. Atsakovas teigia, jog draudimo išmoka turėtų būti lygi transporto priemonės rinkos vertei draudžiamojo įvykio dieną, kuri šiuo atveju atsakovo nustatyta 7 290,00 Eur, taigi, draudimo išmoka, atlikus 10 proc. išskaitą, siektų 6 561,00 Eur.

Draudimo paskirtis – apsaugoti asmens turtinius interesus nuo galimos žalos rizikos. Taigi draudimo tikslas yra kompensuoti draudėjo turtinius praradimus, kuriuos jis patiria atsitikus draudiminiam įvykiui. Draudžiant daiktą nuo galimos žalos jam rizikos, turtiniai praradimai, atsitikus draudiminiam įvykiui, gali būti dviejų rūšių. Pirma, daiktas gali būti sugadintas. Antra, daiktas gali būti prarastas. Abiem atvejais svarbu tai, jog, turint omenyje kompensacinę draudimo paskirtį, draudimo išmoka turi grąžinti draudėją į tą turtinę padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jeigu nebūtų buvę draudiminio įvykio.

Iš bylos medžiagos matyti, kad transporto priemonės kasko draudimas apėmė tiek automobilio sugadinimo, tiek ir visiško jo praradimo, taip pat ir vagystės, riziką. Draudimo suma sutartyje buvo numatyta transporto priemonės vertė įvykio dieną (1 t., e. b. l. 10). Draudimo suma reiškia draudžiamo turtinio intereso piniginę vertę. Jeigu daiktas būtų prarastas (pavogtas, sudegtų ir pan.), draudėjo turtinį praradimą sudarytų prarasto daikto piniginė vertė, kuri yra ne kas kita, kaip draudimo suma.

Taigi, nagrinėjamu atveju šalys draudimo sutartimi susitarė ne dėl konkrečios draudimo sumos, o nustatė ją kaip transporto priemonės vertę įvykio dieną. Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 9.9. punkte taip pat nustatyta, jog transporto priemonės vagystės atveju nuostolio dydis apskaičiuojamas pagal Draudimo sąlygų 6 skyriuje nurodytu būdu nustatytą transporto priemonės draudimo sumą. Pagal Taisyklių 6.1. punktą, jei draudimo sutartyje nenurodyta konkreti draudimo suma, tokiu atveju draudimo suma yra lygi transporto priemonės rinkos vertei draudžiamojo įvykio dieną. Todėl atmestini ieškovo argumentai, jog Taisyklėse nėra aiškiai apspręsta, kaip išmoka turi būti apskaičiuojama. Byloje nėra ginčo, kad su šia specialiąją sąlyga ieškovas nebuvo supažindintas, t. y. draudimo polisas, kuriame nurodyta draudimo suma, buvo įteiktas draudėjui. Nors draudimo sutartis sudaroma prisijungimo būdu, šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog draudėjas neturėjo galimybių įtakoti draudimo sumos nustatymo būdo, taigi, šiuo atveju šalims sulygus dėl tokios draudimo sumos nustatymo metodikos, taip pat įvertinus tai, kad draudimo sutartis sudaryta 2014-09-24 d., o automobilis buvo pavogtas 2015-05-28 d., t. y. po aštuonių mėnesių, ieškovo nurodomas draudimo išmokos apskaičiavimas pagal automobilio vertę jo įsigijimo metu ne tik prieštarautų draudimo sutarties sąlygoms, bet ir grąžintų draudėją į geresnę turtinę padėtį, nei jis būtų buvęs, jeigu nebūtų buvę draudiminio įvykio, tokiu būdu pažeidžiant šalių interesų pusiausvyros principus, todėl nėra pagrindo sutikti su ieškovo nurodytu draudimo išmokos dydžio apskaičiavimu.

Įvertinus tai, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių atsakovo pateiktus duomenis dėl šios transporto priemonės rinkos vertės įvykio dieną, darytina išvada, jog ieškovas turi teisę gauti draudimo išmoką, lygią 6 561,00 Eur.

Remiantis Draudimo įstatymo 7 straipsniu, teisę reikalauti, kad būtų išmokėta draudimo išmoka, turi draudėjas, o šiame įstatyme ir (ar) draudimo sutartyje nustatytais atvejais – naudos gavėjas arba nukentėjęs trečiasis asmuo. Šiuo atveju iš transporto priemonių draudimo sutarties matyti, jog naudos gavėjas yra trečiasis asmuo UAB „Nordea Finance Lithuania“ (1 t., e. b. l. 10). Atsižvelgiant į teismo anksčiau išdėstytus motyvus, ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo draudimo išmoką tenkintinas iš dalies ir iš atsakovo trečiojo asmens UAB „Nordea Finance Lithuania“ (naudos gavėjo) naudai priteistina 6 561,00 Eur draudimo išmokos bei, vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, trečiojo asmens UAB „Nordea Finance Lithuania“ (naudos gavėjo) naudai iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos 6 561,00 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2016-01-11 d., iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Ieškovas taip pat prašo priteisti iš atsakovo jo naudai 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Pažymėtina, jog šiuo atveju ieškovas kreipėsi į teismą reikšdamas turtinį reikalavimą trečiojo asmens UAB „Nordea Finance Lithuania“ naudai, kuris yra pavogtos transporto priemonės savininkas ir kuriam, o ne ieškovui, priteista nurodyto dydžio draudimo išmoka bei procesinės palūkanos, todėl nėra pagrindo priteisti iš atsakovo procesinio pobūdžio palūkanų ir ieškovo naudai. Be to, priteisus iš atsakovo procesines palūkanas ir ieškovo, ir trečiojo asmens naudai, būtų priteistos dvigubos palūkanos, kurių susidarymą sąlygojo tas pats procesinis veiksmas, t. y. ieškovo kreipimąsi į teismą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Pagal byloje esančius duomenis ieškovas bylos nagrinėjimo metu patyrė 700,00 Eur išlaidų už teisinę pagalbą (1 t., e. b. l. 165-166). Pagal 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Ieškovo nurodyti patirtų bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą dydžiai neviršija rekomendacijose numatytų, ir, teismo vertinimu, ieškovo prašoma priteisti suma už suteiktas teisines paslaugas yra pagrįsta ir protinga. Dėl nurodytų motyvų proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai (patenkinta 84,18 proc. ieškinio reikalavimų), ieškovui iš atsakovo priteistina 589,26 Eur bylinėjimosi išlaidų (700,00 Eur * 84,18 proc.) (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis).

Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu atleistas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, patenkinus ieškinį iš dalies, iš atsakovo valstybės naudai priteistina 147,62 Eur žyminio mokesčio (6 561,00 Eur * 3 proc. * 75 proc.) ir 2,74 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų (3,26 Eur * 84,18 proc.), iš viso 150,36 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 96 straipsnis).

Atsakovas į teismo depozitinę sąskaitą įmokėjo 80,00 Eur sumą liudytojos R. G. išlaidoms padengti (2 t., e. b. l. 181). Įvertinus tai, kad atsakovo prašyta kviesti liudytoja teismui nepateikė duomenų apie jos patirtas išlaidas, atsakovui grąžintinas 80,00 Eur dydžio jo sumokėtas nepanaudotas užstatas (CPK 101 straipsnis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 92–93, 259, 263–270 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 (2012-11-28 redakcijos, galiojančios nuo 2013-01-01) 8.1.10 punkto sąlygą nesąžininga ir negaliojančia nuo sutarties sudarymo.

Pripažinti automobilio Toyota Corolla Verso, v. n. (duomenys neskelbtini), vagystę draudžiamuoju įvykiu (trečiųjų asmenų neteisėta veika) pagal ieškovo L. T. ir atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ 2014-09-24 d. sudarytą Transporto priemonių draudimo sutartį TIA 300522971.

Priteisti iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“, į. k. 110051834, trečiojo asmens UAB „Nordea Finance Lithuania“, į. k. 111667277, naudai 6 561,00 Eur (šešis tūkstančius penkis šimtus šešiasdešimt vieną eurą 00 ct) draudimo išmoką ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (6 561,00 Eur) už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme (2016-01-11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“, į. k. 110051834, ieškovo L. T., a. k. (duomenys neskelbtini), naudai 589,26 Eur (penkis šimtus aštuoniasdešimt devynis eurus 26 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“, į. k. 110051834, Lietuvos Respublikos valstybei 150,36 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų 36 ct) bylinėjimosi išlaidų, jas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, AB „Swedbank”, įmokos kodas 5660, teismui pateikiant išlaidų apmokėjimą patvirtinantį dokumentą.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Grąžinti atsakovui AB „Lietuvos draudimas“, į. k. 110051834, iš Vilniaus miesto apylinkės teismo sąskaitos klientų lėšoms patikėjimo pagrindais saugoti Nr. LT72 7044 0600 0786 9964, 80,00 Eur (aštuoniasdešimt eurų 00 ct) užstato.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.