Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Dalia Pranckienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. T., atstovaujamo advokato padėjėjos Rasos Vilkelytės, skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Alytaus pataisos namuose, atlyginimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas nuoseklus aiškinimas, kad nagrinėjant ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ir ieškinio senatį reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos (2018 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3462-624/2018, 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį garantuojamas pažeistos teisės gynimas, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės gynimą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius. Ieškinio senatis skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą bei suteikia garantiją kitai šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos.

Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių laikymo Alytaus pataisos namuose sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, konstatuojama, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Dėl šių priežasčių nuo to momento ir skaičiuojamas senaties terminas. Darydamas šią išvadą, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą senaties taikymą reguliuojančių teisės normų nuostatų aiškinimą (pvz., žr., 2018 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3710-552/2018, 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-712-858/2015). Pareiškėjas, nuo 2016 m. vasario 19 d. iki 2018 m. gegužės 1 d. laikytas Alytaus pataisos namuose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų. Paskutinė diena skundui paduoti dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pvz., 2016 m. vasario 24 d. buvo 2019 m. vasario 24 d., o dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pvz., 2016 m. kovo 8 d. buvo 2019 m. kovo 8 d. ir t. t. (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-99-552/2018). Tokiu būdu yra skaičiuojamas terminas skundui paduoti dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo, esant tęstiniam pažeidimui.

Dėl kitų pareiškėjo nurodomų argumentų, kad jis nežinojo apie tai, kad jo teisės buvo pažeidžiamos, teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika (2018 m. sausio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-99-552/2018, 2018 m. sausio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-579-442/2018, 2017 m. vasario 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-549-143/2017) pažymi, kad byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjui per nuo atvykimo į Alytaus PN iki skundo padavimo teismui 3 metus ir 3 mėnesius bet kuriuo laikotarpiu buvo sudarytos kliūtys gauti pageidaujamą informaciją arba kreiptis teisinės pagalbos, pavyzdžiui, pareiškėjas nepateikė raštiškų atsisakymų suteikti informaciją, draudimų iš bibliotekos gauti teisinę literatūrą, pareiškėjo skundų dėl nesuteikiamos informacijos. Pareiškėjas turėjo teisę paskambinti telefonu (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 73, 74, 75 straipsnių 4 punktas, 102 straipsnis), siųsti ir gauti neribotą kiekį laiškų (BVK 73, 74, 75 straipsnių 3 punktas, 99 straipsnio 1 dalis), kreiptis su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais), peticijomis ir skundais į valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnus ir tarnautojus, nevyriausybines organizacijas ir tarptautines institucijas (BVK 100 straipsnio 1 dalis), gauti teisinę pagalbą (BVK 101 straipsnis), pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis (BVK 73, 74, 75 straipsnių 2 punktas, 94 straipsnis), kurie pareiškėjo prašymu galėjo be jam taikomų apribojimų rinkti informaciją, ir pan. Nenustatyta, kad pareiškėjas būtų buvęs aktyvus ir domėjęsis jam aktualiais teisės aktais, ir neįrodyta, kad pareiškėjas būtų teikęs žodinius prašymus suteikti informaciją, kuriuos Alytaus PN administracija būtų atsisakiusi tenkinti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui kilo sunkumų, susijusių su teisės aktų, reglamentuojančių laisvės atėmimo įstaigose esančių asmenų teisinę padėtį, gavimu. Pareiškėjui šioje byloje buvo suteikta valstybinės garantuojama antrinė teisinė pagalba. Teismas taip pat pažymi, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjo neveiksnumą tam tikroje srityje, tad pats galėjo priimti sprendimus ir minėtais būdais ginti savo galbūt pažeistas teises. Dėl kito pareiškėjo nurodomo argumento, kad jis negalėjo į teismą kreiptis anksčiau, nes Alytaus PN pareigūnai jam grasino, kad jeigu jis kreipsis į teismą dėl nežmoniškų kalinimo sąlygų, jam bus skiriamos nuobaudos, jis bus perkeltas į patalpas pas kitus nuteistuosius, kur bus žeminamas, teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pataisos įstaigos pareigūnai būtų taip grasinę pareiškėjui, jei pareiškėjas kreiptųsi į teismą, kas, be to, atsižvelgiant į tikrai didelį tokio pobūdžio bylų kiekį teismuose, nėra nei įtikima, nei prasminga (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3462-624/2018). Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad pareiškėjo nurodytas argumentas, jog jis bijojo dėl savo saugumo, nesudaro pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-781-552/2018). Iš to darytina išvada, kad pareiškėjo nurodytos nesikreipimo į teismą su skundu (ir dėl to praleistas ieškinio senaties terminas) priežastys buvo subjektyvios, nulemtos jo paties pasyvumo ir nepakankamo rūpestingumo. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą.

Ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas iš jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, tai yra, civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje nustatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017; 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1980-520/2017).

Todėl nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusį gyvenamąjį plotą, vadovaujasi Lietuvos Respublikos teisės aktu, t. y. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintomis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės). Vidaus tvarkos taisyklių 11¹ punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybė) 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip: 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) (11¹.1 papunktis); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (11¹.2 papunktis). Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programa įgyvendinama 2014–2022 metais (minėto Vyriausybės nutarimo 12 punktas).

Taigi, vadovaujantis atsakovės atstovo atsiliepime, rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo“, išrašuose iš kompiuterinės sistemos „Įskaita“, lentelėje „Perkėlimai (15167 T. Ž.“ esančiais duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Alytaus PN buvo laikomas: nuo 2016 m. gegužės 24 d. iki 2017 m. vasario 8 d. – 11-to būrio 1-oje gyvenamojoje patalpoje, bendrabučio tipo, kurios plotas 45,77 kv. m, kurioje buvo įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,81 kv. m gyvenamojo ploto (45,77 / 12 = 3,81); nuo 2017 m. vasario 8 d. iki 2017 m. vasario 14 d. – 5-to būrio 2-oje gyvenamojoje patalpoje, bendrabučio tipo, kurios plotas 44,81 kv. m, kurioje buvo įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,73 kv. m gyvenamojo ploto; nuo 2017 m. vasario 14 d. iki 2017 m. gegužės 2 d. – 10-to būrio 1-oje gyvenamojoje patalpoje, bendrabučio tipo, kurios plotas 45,37 kv. m, kurioje buvo įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,78 kv. m gyvenamojo ploto; nuo 2017 m. gegužės 2 d. iki 2017 m. spalio 30 d. – minėtoje 11-to būrio 1-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 45,77 kv. m, kurioje buvo įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,81 kv. m gyvenamojo ploto; nuo 2017 m. spalio 30 d. iki 2017 m. lapkričio 6 d. – 14-to būrio 5-toje gyvenamojoje patalpoje, bendrabučio tipo, kurios plotas 33,18 kv. m, kurioje buvo įrengtos 9 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,69 kv. m gyvenamojo ploto; nuo 2017 m. lapkričio 6 d. iki 2017 m. lapkričio 17 d. – 7-toje kamerų tipo patalpoje, kurios plotas 6,70 kv. m, kurioje buvo įrengta 1 miegamoji vieta, todėl pareiškėjui teko 6,70 kv. m gyvenamojo ploto; nuo 2017 m. lapkričio 17 d. iki 2017 m. lapkričio 23 d. – 8-to būrio 1-oje gyvenamojoje patalpoje, bendrabučio tipo, kurios plotas 35,10 kv. m, kurioje buvo įrengta 11 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,19 kv. m gyvenamojo ploto; nuo 2017 m. lapkričio 23 d. iki 2018 m. kovo 6 d. – 13-to būrio 5-oje gyvenamojoje patalpoje, bendrabučio tipo, kurios plotas 21,27 kv. m, kurioje buvo įrengtos 6 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,55 kv. m gyvenamojo ploto; nuo 2018 m. kovo 6 d. iki 2018 m. balandžio 25 d. – minėtoje 11-to būrio 1-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 45,77 kv. m, kurioje buvo įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,81 kv. m gyvenamojo ploto.

Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1595-442/2018; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1251-858/2018) pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas buvo apskaičiuotas, gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš patalpoje esančių lovų skaičiaus, kadangi nėra žinomas tikslus patalpoje laikytų asmenų skaičius. Apibendrinus aptartą, daroma išvada, kad pareiškėjas ir bendrabučio tipo patalpose, ir kamerų tipo patalpoje buvo laikomas tinkamomis ploto sąlygomis, kadangi jam bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose teko ne mažiau kaip 3,1 kv. m gyvenamojo ploto (Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 papunktis), o kamerų tipo patalpoje teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m (Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 papunktis).

Be to, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2017 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017), pažymėtina, kad pareiškėjas neprivalėjo visą dieną būti savo gyvenamojoje patalpoje, jis galėjo judėti po lokalinį sektorių ir užsiimti leistina veikla, kadangi, atsakovės atstovo nurodytais duomenimis, pareiškėjas didžiąją dalį ginčo laikotarpio gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose (pareiškėjas tik 12 parų buvo laikomas kamerų tipo (7-toje) patalpoje).

Iš atsakovės atstovo atsiliepime, rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ esančių duomenų matyti, kad dalį ploto pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje užėmė baldai (o 7-toje kamerų tipo patalpoje, 14-to būrio 5-tame miegamajame – ir sanitarinis mazgas), tačiau Vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas turi būti neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas asmenų skundus dėl jų laikymo sąlygų pataisos įstaigose atitikties teisės aktų reikalavimams (2018 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-786-520/2018; 2016 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje A-2922-492/2016). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tik tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas, t. y. nustatomi neteisėti veiksmai (neveikimas), ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinamas asmeniui realiai tenkantis asmeninės erdvės plotas (2017 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017). Nagrinėjamu atveju, minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas nebuvo nustatytas, todėl nėra pagrindo atsižvelgti į plotą, skirtą baldams ir sanitariniam mazgui.

Be to, nors pareiškėjas skunde ir teigė, kad dėl gyvenamojo ploto trūkumo jam trūko oro, kamavo galvos skausmai ir svaigimas, Pravieniškių PN-AK (kuriame pareiškėjas atlieka bausmę) pateiktame 2019 m. rugsėjo 6 d. medicininiame pažymėjime nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu, būdamas Alytaus pataisos namuose, būtų kreipęsis į Alytaus PN Sveikatos priežiūros skyriaus medikus dėl šių jo nurodytų nusiskundimų.

Atsižvelgdamas į aptartą teisinį reglamentavimą ir nustatytas byloje faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu. Teismas atmeta kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą dėl gyvenamojo ploto trūkumo gyvenamosiose patalpose.

Higienos normos HN 134:2015 15 punktas nustato, kad natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. Ši higienos norma nereglamentuoja natūralaus apšvietimo normos. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.5 papunktis numato, kad lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamuosiuose kambariuose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Tokios pat normos yra Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.7 ir 16.9 papunkčiuose, reglamentuojančiuose drausmės grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamųjų kambarių bei kamerų įrengimo reikalavimus. Tad pagal aptartas teisės normas, langai turi būti tokie, kad užtikrintų apšvietimo normą. Tuo tarpu pareiškėjas nesiskundė tuo, kad jo gyvenamojoje patalpoje langai buvo nepakankamo dydžio, ir būtent dėl to jam trūko natūralaus apšvietimo.

Be to, nors pareiškėjas skunde ir teigė, kad jis daug kartų kreipėsi žodžiu į pataisos namų administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tačiau ši nereagavo ir nebandė pakeisti padėties, bylos duomenys to nepatvirtina. Atsakovės atstovo atsiliepime nurodytais duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Alytaus PN administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė. Bylos medžiagoje nėra tokių duomenų, kad, pareiškėjui informavus Alytaus PN administraciją apie netinkamą patalpos apšvietimą, administracija nesiėmė priemonių šį trūkumą ištaisyti. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Šie pareiškėjo skundo argumentai dėl netinkamo apšvietimo atmetami kaip nepagrįsti.

Be to, nors pareiškėjas skunde ir teigė, kad jis daug kartų kreipėsi žodžiu į pataisos namų administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tačiau ši nereagavo ir nebandė pakeisti padėties, nors bylos duomenys to nepatvirtina. Pareiškėjas nors ir teigė, kad nebuvo išduodami elektriniai šildytuvai, tačiau nenurodė, kad jis pats kreipėsi į pataisos namų administraciją su tokiu prašymu duoti elektrinį šildytuvą. Atsakovės atstovo atsiliepime nurodytais duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Alytaus PN administraciją ir į Alytaus visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė. Bylos medžiagoje nėra tokių duomenų, kad, pareiškėjui informavus Alytaus PN administraciją apie netinkamą oro temperatūrą, ši nesiėmė priemonių šį trūkumą ištaisyti. Bylos medžiagoje nėra duomenų, kad Alytaus PN administracija būtų atsisakiusi duoti pareiškėjui elektrinį oro šildytuvą. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Šie pareiškėjo skundo argumentai, susiję su netinkama oro temperatūra gyvenamojoje patalpoje, atmetami kaip nepagrįsti.

Atsakovės atstovas atsiliepime dėl bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų sanitarinių mazgų paaiškino, kad tarp tualetų yra įrengtos 1,5 m aukščio pertvaros, rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ paaiškino, kad 2-ame bendrabutyje (jame pareiškėjas buvo laikomas dalį ginčo laikotarpio) tarp tualetų yra įrengtos 1,5 m aukščio pertvaros, kabinos turi duris. Teismas, nagrinėdamas bylą, nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu, todėl sprendžia, kad tarp klozetų (unitazų) buvo įrengtos 1,5 m aukščio pertvaros. Be to, ir iš 2-o bendrabučio sanitarinio mazgo fotografijų matyti, kad unitazai buvo atitverti pakankamai aukštomis pertvaromis, priešais unitazą yra durys, kurias galima užsidaryti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje yra konstatavęs, kad vien tai, kad šiuo atveju atskirose pataisos namų tualeto patalpose pertvaros tarp unitazų nesiekė 1,5 m aukščio, negali būti pagrindas pripažinti pareiškėjo privatumo naudojantis tokiais sanitariniais mazgais pažeidimą. Taip pat konstatavo, kad įvertinus tai, kad net ir esant unitazams vienas nuo kito atskirtiems dalinėmis pertvaromis, tačiau jais naudojamasi ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, teismų praktikoje pripažįstama, jog asmeniui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1929-520/2018); Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat konstatavo, kad esant nustatytoms aplinkybėms (t. y., kad unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų), yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). Nagrinėjamu atveju, įvertinus nustatytas aplinkybes (kad bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas buvo ne gyvenamojoje patalpoje, o kitoje patalpoje, kad unitazai (klozetai) sanitariniame mazge buvo atskirti pakankamai aukštomis sienelėmis, ir atsižvelgiant į nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, darytina išvada, kad unitazai (klozetai) sanitariniame mazge buvo tinkamai atitverti, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus (neveikimą).

Pareiškėjas skunde nesiskundė, kad nebuvo atitverti sienelėmis pisuarai. Šiuo aspektu pastebėtina, kad minėta 2017 m. Aprūpinimo normų 7 punkto nuostata nenumato reikalavimo sanitariniame mazge atitverti pisuarus vienas nuo kito sienelėmis. 2004 m. Aprūpinimo normos taip pat nenustatė reikalavimo, kad sanitariniame mazge pisuarai turi būti atitverti sienele.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu buvo tinkamai užtikrinamas, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu. Šie pareiškėjo skundo argumentai dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis tualetu atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamosiose patalpose ant sienų ir lubų buvo pelėsis, nes nebuvo ventiliacijos; kadangi nebuvo ventiliacijos, gyvenamosiose patalpose buvo drėgna, dėl drėgmės ant sienų ir lubų buvo pelėsis, nuo sienų ir lubų krito tinkas; dėl netinkamos ventiliacijos trūkdavo oro, todėl jam skaudėjo galvą; nesant privalomos patalpų ventiliacijos, buvo drėgna ir sklido tualeto smarvė.

Teismas sprendžia, kad pelėsis gali susidaryti ir dėl per didelės oro drėgmės, dėl prasto vėdinimo, dėl paviršiaus nenuvalymo.

Higienos normos HN 134:2015 39 punktas nustato, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Iš 2016 m. gruodžio 9 d. ir 2018 m. gruodžio 21 d. patikrinimo aktų duomenų matyti, kad Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimus Alytaus pataisos namuose, šio Higienos normos HN 134:2015 39 punkto pažeidimų nenustatė.

Higienos normos HN 134:2015 16 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 iki 65 proc. Atsakovės atstovas atsiliepime patvirtino, kad Alytaus PN užtikrina minėtus šį 16 punkto reikalavimą. Iš 2016 m. gruodžio 9 d. ir 2018 m. gruodžio 21 d. patikrinimo aktų duomenų matyti, kad Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimus Alytaus pataisos namuose, Higienos normos HN 134:2015 16 punkto reikalavimų pažeidimų nenustatė. Teismas nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės atstovo atsiliepime nurodytų duomenų teisingumu, patikrinimo aktų pagrįstumu, dėl to teismas sprendžia, kad Alytaus PN užtikrino minėtus reikalavimus dėl oro drėgmės.

Higienos normos HN 134:2015 17 punktas nustato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.8 papunktis numato, kad lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamieji kambariai turi būti šildomi ir vėdinami; gyvenamieji kambariai vėdinami per langus, išskyrus kambarius, kuriuose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Tokios pat normos yra Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.12 ir 16.10 papunkčiuose, reglamentuojančiuose drausmės grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamųjų kambarių bei kamerų įrengimo reikalavimus. Aptartas teisinis reglamentavimas nustato, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė vėdinimo sistema; aptartas teisinis reglamentavimas nenustato imperatyvaus reikalavimo įrengti mechaninę vėdinimo sistemą. Atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, kad bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos ir kameros vėdinami atidarius langus, o kamerų tipo patalpų sanitariniuose mazguose veikia ištraukiamoji ventiliacija. Iš 2016 m. gruodžio 9 d. ir 2018 m. gruodžio 21 d. patikrinimo aktų duomenų matyti, kad Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimus Alytaus pataisos namuose, nustatė, kad kamerose langai pritaikyti natūraliam patalpų vėdinimui, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, ir Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimų pažeidimų nenustatė. Teismas nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės atstovo atsiliepime nurodytų duomenų teisingumu, patikrinimo aktų pagrįstumu, todėl sprendžia, kad pareiškėjas turėjo galimybę išvėdinti gyvenamąją patalpą atidarydamas langus ir tokiu būdu reguliuoti oro drėgmę gyvenamojoje patalpoje.

Kadangi bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose sanitarinis mazgas buvo atskiroje patalpoje, o ne miegamajame (išskyrus 14-tą būrį, kuriame sanitarinis mazgas buvo ir miegamajame), teismas sprendžia, kad pareiškėjas, būdamas gyvenamojoje patalpoje, negalėjo justi nemalonaus tualeto kvapo, sklindančio iš sanitarinio mazgo. Atsiliepime nurodytais duomenimis, 14-to būrio 5-tame miegamajame sanitarinis mazgas buvo įrengtas ir miegamajame, tačiau pareiškėjas šiame miegamajame buvo laikomas trumpai – 8 paras, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas negalėjo patirti dėl tualeto kvapo didelių nepatogumų. Be to, kaip jau rašyta, teisės normos neįtvirtina reikalavimo sanitariniame mazge įrengti atskirą ventiliacijos sistemą.

Be to, nors pareiškėjas skunde ir teigė, kad dėl netinkamos ventiliacijos jam nuolat trūko oro, todėl dažnai skaudėjo galvą, Pravieniškių PN-AK pateiktame 2019 m. rugsėjo 6 d. medicininiame pažymėjime nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu, būdamas Alytaus PN, būtų kreipęsis į Alytaus PN Sveikatos priežiūros skyriaus medikus dėl šių jo nurodytų nusiskundimų.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu. Šie pareiškėjo skundo argumentai, dėl netinkamos gyvenamųjų patalpų ventiliacijos, drėgmės ir pelėsio atmetami kaip nepagrįsti.

Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.9 papunktis nustato, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiama patalpa – drabužių ir avalynės džiovykla (kiekvienam būriui). Kaip jau rašyta, pareiškėjas didžiąją dalį ginčo laikotarpio buvo laikomas bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, todėl šis 5.9 papunktis taikytinas pareiškėjo atveju. Atsakovės atstovas atsiliepime patvirtino, kad bendrabučio tipo miegamuosiuose gyvenantiems nuteistiesiems būriuose įrengtos drabužių ir avalynės džiovyklos. Teismas, nagrinėdamas bylą, nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu, todėl sprendžia, kad džiovyklos būriams buvo įrengtos. Nurodyta teisės norma nenustato reikalavimo įrengti daugiau nei vieną džiovyklą vienam būriui. Be to, pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kada jis negalėjo pasinaudoti tokia džiovykla dėl tos priežasties, kad ji buvo perpildyta kitų nuteistųjų drabužiais. Todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas tuo laikotarpiu, kai buvo laikomas bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, galėjo pasinaudoti tokia džiovykla, tad jis neprivalėjo drabužius ir avalynę džiovinti gyvenamojoje patalpoje.

Kaip rašyta, pareiškėjas dalį ginčo laikotarpio (nuo 2017 m. lapkričio 6 d. iki 2017 m. lapkričio 17 d.) buvo laikomas 7-toje kamerų tipo patalpoje. Šiuo laikotarpiu galiojo 2017 m. Aprūpinimo normos, kurių 10 punktas, reglamentuojantis kamerų tipo patalpų aprūpinimą baldais ir kitu inventoriumi, nenustatė reikalavimo kamerų tipo patalpą aprūpinti drabužių ir avalynės džiovykla. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės taip pat nenustato reikalavimo kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems įrengti drabužių ir avalynės džiovyklą. Tad net ir nesant tokio inventoriaus pareiškėjo kamerų tipo patalpoje, jokios teisės normos nebūtų pažeistos. Tačiau atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, kad pataisos namai yra įsigiję pastatomas džiovyklas, kurios yra skirtos kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems, ir jiems išduodamos paprašius. Pareiškėjas skunde nenurodė, kad jis, būdamas kamerų tipo patalpoje, prašė Alytaus PN administraciją duoti jam tokią džiovyklą, tačiau ši atsisakė tenkinti tokį pareiškėjo prašymą. Bylos medžiagoje tokių duomenų taip pat nėra.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu. Šie pareiškėjo skundo argumentai, susiję su drabužių ir avalynės džiovinimu, atmetami kaip nepagrįsti.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu. Šie pareiškėjo argumentai, susiję su kenkėjų buvimu, atmetami kaip nepagrįsti.

Nurodytos teisės normos nenustato imperatyvaus reikalavimo minkštąjį inventorių (t. y. čiužinį, pagalvę ir antklodę) išskalbti, jis gali būti dezinfekuojamas dezinfekavimo kameroje. Atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, kad minkštasis inventorius yra nuolat dezinfekuojamas. Iš byloje esančio 2016 m. gruodžio 9 d. ir 2018 m. gruodžio 21 d. patikrinimo aktų matyti, kad Nacionalinis visuomenės sveikatos centras abiejų patikrinimų metu nustatė, kad dezinfekavimo kamera veikia, pildomas dezinfekuojamų daiktų ir minkštojo inventoriaus registracijos žurnalas, ir aptartų Higienos normos HN 134:2015 punktų pažeidimų nenustatė. Teismas, nagrinėdamas bylą, nenustatė pagrindo netikėti atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu ir minėtų patikrinimo aktų pagrįstumu, dėl to teismas sprendžia, kad Alytaus pataisos namuose minkštasis inventorius buvo dezinfekuojamas. Teismo vertinimu, tai patvirtina ir Dezinfekuojamojo minkšto inventoriaus apskaitos žurnalo Nr. 272 kopija. Be to, bylos medžiagoje nėra tokių duomenų, kad, pareiškėjui informavus Alytaus PN administraciją apie netinkamą minkštąjį inventorių, administracija nesiėmė priemonių šį trūkumą ištaisyti. Atsakovės atstovo atsiliepime nurodytais duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Alytaus PN administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas sprendžia, kad pareiškėjui išduotas minkštasis inventorius buvo tinkamos būklės. Tad teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Šie pareiškėjo skundo argumentai dėl netinkamos minkštojo inventoriaus būklės atmetami kaip nepagrįsti.

Higienos normos HN 134:2015 43 punktas nustato, kad lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Jos 24 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietoje naudojami skalbiniai skalbiami ne laisvės atėmimo vietoje esančioje arba laisvės atėmimo vietoje įrengtoje skalbykloje. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad nuteistųjų patalynė yra skalbiama kiekvieną savaitę. Teismo vertinimu, šią atsakovės atstovo nurodytą aplinkybę patvirtina Skalbimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 23, sudarytos 2015 m. sausio 27 d. Alytaus pataisos namų ir UAB „Vilniaus skalbykla“, ir 2016 m. sausio 8 d. susitarimo Nr. VS-16-04 dėl šios sutarties pratęsimo kopijos. Šią aplinkybę taip pat patvirtina Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2016 m. gruodžio 9 d. ir 2018 m. gruodžio 21 d. patikrinimų aktų duomenys. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras minėtų patikrinimų metu Alytaus pataisos namuose nustatė, kad lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) keičiami atsižvelgiant į užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę; dėl skalbinių skalbimo sudaryta paslaugų teikimo sutartis su UAB „Vilniaus skalbykla“. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras šių patikrinimų metu minėtų Higienos normos HN 134:2015 43 ir 24 punktų pažeidimų nenustatė. Iš atsakovės atstovo atsiliepimo paaiškinimų nustatyta, kad nuteistiesiems išduodami ir jie turi du patalynės komplektus, kad turėtų pasikeitimui. Nagrinėjamu atveju, iš pareiškėjo Aprūpinimo patalyne bei inventoriumi apskaitos kortelės duomenų matyti, kad pareiškėjas turėjo nuosavas dvi paklodes ir du užvalkalus pagalvei. Todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, nes jis turėjo dvi paklodes ir du užvalkalus, tad vieną iš turimų galėjo duoti išskalbti. Be to, bylos medžiagoje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų prašęs Alytaus PN administraciją duoti jam papildomai paklodes ar užvalkalus (jeigu jo turima paklodė ar užvalkalas tapo nebetinkamas naudoti, suplyšo ar pan.), o administracija būtų atsisakiusi tenkinti tokį pareiškėjo prašymą. Bylos medžiagoje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų prašęs Alytaus PN administraciją pakeisti jam patalynę dažniau nei kartą per savaitę, esant reikalui, o ši būtų atsisakiusi tenkinti tokį jo prašymą.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad šie pareiškėjo skundo argumentai, susiję su netinkama patalynės būkle, yra nepagrįsti. Todėl teismas juos atmeta.

Lietuvos Respublikos maisto įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 3 punktas nustato, kad asmenys, tvarkantys maistą, turi atitikti teisės aktų nustatytus sveikatos reikalavimus ir įgyti Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka privalomųjų higienos žinių. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 5 punktą, maisto tvarkymas yra bet koks poveikis maistui arba veiksmai su juo ar atskiromis jo sudėtinėmis dalimis (įskaitant maisto gaminimą, ruošimą, perdirbimą, pakavimą, laikymą, saugojimą, gabenimą, paskirstymą, tiekimą, pateikimą parduoti, pardavimą), galintys turėti įtakos maisto saugai, kokybei ir mitybos vertei. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. V-675 patvirtinta Lietuvos higienos normos HN 15:2005 „Maisto higiena“ (toliau – Higienos norma HN 15:2005) 10 punktas nustato, kad asmenys, kurie tvarko maistą, turi iš anksto pasitikrinti sveikatą ir vėliau nustatytu dažnumu tikrintis periodiškai Vyriausybė nustatyta tvarka; asmenys, kuriems privalomas higienos įgūdžių mokymas, turi turėti teisės aktų nustatyta tvarka įgytą galiojantį sveikatos žinių atestavimo pažymėjimą. Atsakovės atsiliepime paaiškino, kad maistą Alytaus PN valgykloje maisto gamybą vykdė UAB „Niklita“, o nuteistieji, dirbantys valgykloje, maisto neruošė, tik jį išdalino. Teismas byloje nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu, todėl sprendžia, kad nuteistieji, dirbę valgykloje pagalbiniais darbininkais, maisto negamino. Be to, iš Alytaus valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2017 m. rugpjūčio 18 d. Maisto tvarkymo subjekto dėl vartotojo pranešimo (skundo) patikrinimo akto Nr. 22VMĮP-84 duomenų nustatyta, kad 2017 m. rugpjūčio 18 d., t. y. ginčo laikotarpiu, Alytaus PN valgykloje patikrinimą atlikę Alytaus valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos inspektoriai nustatė, kad darbuotojai dirbo pasitikrinę sveikatą ir dirbo išklausę higienos įgūdžių mokymo kursą (turėjo tai patvirtinančius dokumentus); jie dėvėjo švarius, tinkamus darbui drabužius, laikėsi asmens higienos. Nurodyti bylos duomenys, teismo vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad valgykloje maistą dalinę nuteistieji tvarkę maistą pagalbiniai darbininkai turėjo teisę tai daryti, ir kad jie laikėsi asmens higienos.

Kiek tai susiję su kitais pareiškėjo skundo argumentais dėl maisto (nepakankamos maisto temperatūros, maisto porcijų neatitikimo reikalavimams, maisto atskiedimo vandeniu, nepakankamos maisto energetinės vertės (kcal)), Higienos normos HN 15:2005 „Maisto higiena“ 23 punktas nustato, kad pagamintas maistas, kuris patiekiamas karštas, turi būti laikomas šilumą palaikančiuose įrenginiuose, esant juose ne žemesnei kaip +68 °C temperatūrai, ir suvartotas pagaminimo dieną. Maitinimo organizavimo taisyklių 7 punktas nustato, kad suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus. Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 yra patvirtintos Fiziologinės mitybos normas asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose pagal atskiras kalinamų asmenų grupes, nustatant ir energinę vertę (kcal). Atsakovės atstovas atsiliepime patvirtino, kad pataisos namuose nuteistųjų maitinimas organizuojamas tris kartus per parą, pagal patvirtintus valgiaraščius ir mitybos normas. Patvirtino, kad maistas nuteistiesiems patiekiamas geros kokybės. Paaiškino, kad maisto produktai, dalyvaujant pataisos namų direktoriaus budinčiam padėjėjui, sudedami į katilus pagal svorį. Paaiškino, kad maistas nuteistiesiems išduodamas tik po įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojų juslinio maisto patikrinimo. Teismo vertinimu, šias atsakovės atstovo nurodytas aplinkybes patvirtina ir toliau minėtas Alytaus valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto tvarkymo subjekto dėl vartotojo pranešimo (skundo) patikrinimo aktas, iš kurio matyti, kad ginčo laikotarpiu Alytaus PN valgykloje patikrinimą atlikę Alytaus valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos inspektoriai nustatė, jog maisto produktai (patiekalai) yra jiems būdingos išvaizdos, spalvos, konsistencijos, sudėties; maisto produktai yra jiems būdingų juslinių savybių (kvapo, skonio); gaminiai, patiekalai pagaminti laikantis receptūrų ir technologinių aprašymų; yra užtikrinamos patiekalų terminio apdorojimo bei pateikimo temperatūros. Teismas nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu, minėto Maisto tvarkymo subjekto dėl vartotojo pranešimo (skundo) patikrinimo akto duomenų pagrįstumu, todėl sprendžia, kad maistas pareiškėjui valgykloje buvo patiekiamas geros kokybės. Be to, pareiškėjas skunde nenurodė, kada konkrečiai jam buvo patiektas netinkamas maistas.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu. Šie pareiškėjo skundo argumentai, susiję su netinkamu maitinimu, atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam, kaip neinfekuotam ir nesergančiam ŽIV, buvo didelis pavojus užsikrėsti nuo ŽIV infekuoto asmens kasdieninių buitinių kontaktų metu, nes suimtieji (nuteistieji), sergantys šia liga, buvo izoliuojami nuo kitų suimtųjų (nuteistųjų) tik raštiškai pareiškę tokį norą, arba kai dėl jų nesaugaus elgesio sudaryta komisija priimdavo sprendimą izoliuoti; teigė, kad sužinojus, kad jis priverstas atlikti bausmę kartu su kitais nuteistaisiais, kurie serga AIDS, yra infekuoti ŽIV, jį apėmė nežinomybė dėl savo sveikatos, nes realią sveikatos būklę jis galės sužinoti tik išėjęs į laisvę.

BVK 70 straipsnio, reglamentuojančio nuteistųjų atskirą arba izoliuotą laikymą pataisos įstaigose, 4 dalis nustato, kad pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų buvusius ar esamus valstybės tarnautojus, nuteistus užsieniečius, neįgaliuosius, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, sergančius AIDS nuteistuosius, ribotai pakaltinamus asmenis, doro elgesio ir dirbančius nuteistuosius, taip pat režimą pažeidinėjančius nuteistuosius. Šiame BVK straipsnyje nėra nustatyta, kad gali būti izoliuojami ŽIV infekuoti asmenys, tai nurodė ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. birželio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-2477/2012. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 1999 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. 704 „Dėl vidaus reikalų ministro 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“ 1 punkte įsakoma laikyti atskirai kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose infekuotus ŽIV ir sergančius AIDS asmenis, kurie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. ŽIV liga yra įtraukta į Somatinių ligų, kuriomis sergantys asmenys turi būti laikomi areštinėse izoliuoti nuo kitų nuteistųjų, sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. V-250, tačiau su pastaba, kad nuteistieji asmenys, sergantys ŽIV liga, izoliuojami nuo kitų nuteistųjų tik raštiškai pareiškę norą būti izoliuotais arba kai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio areštinės direktoriaus įsakymu sudaryta komisija priėmė sprendimą izoliuoti. Teismas, įvertinęs aptartą teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad jis nenustato atsakovės atstovui pareigos izoliuoti ŽIV infekuotus asmenis (taip pat ir sergančius AIDS asmenis), išskyrus, jei jie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio, o nagrinėjamoje byloje tokių duomenų nėra. Be to, pareiškėjas skunde neteigė, kad ŽIV infekuoti asmenys elgėsi kaip nors neatsargiai arba tyčia norėjo pareiškėją užkrėsti ŽIV. Pareiškėjas tik teigė, kad jam buvo didelis pavojus užsikrėsti nuo ŽIV infekuoto asmens kasdieninių buitinių kontaktų metu. Konvencijos 8 straipsnis įtvirtina teisę į privataus gyvenimo gerbimą, o 14 straipsnis įtvirtina diskriminacijos draudimo principą. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis tarptautiniais dokumentais – Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(98)7 „Dėl etinių ir organizacinių sveikatos priežiūros aspektų įkalinimo įstaigose“ 39 punktu (nustatančiu, jog asmenų, infekuotų ŽIV, atžvilgiu negali būti taikoma jokia segregacijos forma) bei Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(93)6 „Dėl infekcinių ligų, taip pat AIDS, kontrolės aspektų bei susijusių sveikatos problemų įkalinimo įstaigose“ 9 punktu (nustatančiu, jog atsižvelgiant į tai, jog segregacija, izoliacija ar užimtumo, sporto bei poilsio apribojimai netaikomi ŽIV infekuotiems asmenims laisvėje, tokio paties požiūrio turi būti laikomasi kalbant ir apie ŽIV infekuotus kalinius) – padarė išvadą, kad asmenų, infekuotų ŽIV, izoliavimas vien dėl tos priežasties, kad jie yra infekuoti ŽIV, yra laikomas asmenų, infekuotų ŽIV, diskriminacija asmenų, kurie nėra infekuoti ŽIV, atžvilgiu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1010-575/2015, 2012 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2477/2012). Dėl to teismas sprendžia, kad priverstinis ŽIV infekuotų asmenų izoliavimas nesant pagrindo laikytinas diskriminacija, o tai yra draudžiama.

BVK 12 straipsnio 2 dalis nustato, kad nuteistieji privalo vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus. Remdamasis šiomis BVK nuostatomis, taip pat pirmiau aptartu teisiniu reglamentavimu, nenustatančiu pataisos namų administracijai pareigos izoliuoti ŽIV infekuotus asmenis nuo neinfekuotų asmenų, diskriminacijos draudimo principu, teismas daro išvadą, kad Alytaus pataisos namų administracija neturėjo pareigos atsiklausti pareiškėjo, ar jis sutinka gyventi tarp sergančių ŽIV.

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras nurodo tokius ŽIV plitimo būdus: 1) lytinių santykių metu; 2) per kraują: dalijantis užkrėstais švirkštais ir ar adatomis, perpilant kraują, atliekant invazines procedūras nesteriliais įrankiais; 3) ŽIV užsikrėtusi motina gali užkrėsti savo vaiką neštumo, gimdymo metu arba žindant (<http://www.ulac.lt/ligos/%C5%BD/ziv-zmogaus-imunodeficito-virusas>, taip pat žr. ŽIV perdavimo rizikos metodines rekomendacijas, 2014 m., p. 2, <http://www.ulac.lt/uploads/downloads/leidiniai/ZIV%20perdavimo%20rizika.pdf>, žiūrėta 2018 m. spalio 17 d.). Įvertinęs ŽIV plitimo kelius (lytiniu santykiu metu arba per kraują), teismas sprendžia, kad pareiškėjui nuo infekuoto ŽIV asmens užsikrėsti kasdieninių buitinių kontaktų metu nėra pavojaus. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas 2016 m. vasario 22 d. (t. y. iki ginčo laikotarpio, atvykęs atlikti bausmę į Alytaus PN) buvo supažindintas su ŽIV plitimo būdais pasirašytinai. Šią atsakovės atstovo nurodytą aplinkybę patvirtina Individualaus darbo su nuteistuoju (pareiškėju) knygelės kopijos duomenys (yra ir pareiškėjo parašas). Dėl nurodyto, teismas daro išvadą, kad nėra pagrįstas pareiškėjo skundo argumentas, jog jam buvo didelis pavojus užsikrėsti nuo ŽIV infekuoto asmens kasdieninių buitinių kontaktų metu. Be to, pareiškėjas skunde neteigė, kad ŽIV infekuoti asmenys elgėsi kaip nors neatsargiai ar tyčia norėjo jį užkrėsti ŽIV. Pareiškėjas skunde nenurodė jokių esamų pasekmių, neteigė, kad jis užsikrėtė ŽIV, o susipažinus su pareiškėjo asmens sveikatos istorijos Nr. 09-A/2012/7783 (jos kopija), Pravieniškių PN-AK pateikti 2019 m. rugsėjo 6 d. medicininio pažymėjimo turiniu, nenustatyta, jog pareiškėjas yra infekuotas ŽIV ar serga AIDS, taip pat nenustatyta, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo diagnozuoti sveikatos sutrikimai, susiję su nusiskundimais dėl sveikatos pablogėjimo dėl baimės užsikrėsti ŽIV, susirgti AIDS.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu. Šie pareiškėjo skundo argumentai, susiję su užsikrėtimu, susirgimu ŽIV ir AIDS, atmetami kaip nepagrįsti.

Iš atsakovės atstovo atsiliepime, rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ nurodytų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas ir 2-ame bendrabutyje (1-as, 3-as lokaliniai sektoriai, kuriame buvo ir 11-tas būrys). Atsakovės atstovas teismui yra pateikęs Alytaus apskrities viršininko 2008 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. (1.4)-ST-13 sudarytos komisijos Pripažinimo avariniu akto, kuris gautas Alytaus pataisos namuose 2008 m. vasario 27 d., kopiją. Atsakovės atstovas atsiliepime, rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ paaiškino, kad 2-as bendrabutis nėra avarinės būklės. Iš šio Pripažinimo avariniu akto iš tiesų matyti, kad komisija pripažino, kad Alytaus pataisos namų 2-as bendrabutis buvo blogos būklės, o ne avarinis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat konstatavo, kad 2008 m. vasario 27 d. aktu Alytaus PN bendrabutis Nr. 2 buvo pripažintas ne avariniu, bet blogos būklės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1175-492/2018). Į bylą yra pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2016 m. gruodžio 9 d. ir 2018 m. gruodžio 21 d. patikrinimo aktai. Pirmasis patikrinimas atliktas ginčo laikotarpiu, antrasis patikrinimas – artimas ginčo laikotarpiui. Abiejų patikrinimų metu buvo patikrinti visi Alytaus pataisos namai. Nors 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte yra nurodyta, kad 2-am bendrabučiui būtinas kapitalinis remontas, tačiau šio patikrinimo metu jokių Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų Alytaus pataisos namuose nekonstatuota. 2018 m. gruodžio 21 d. patikrinimo akte konstatuotas tik toks pažeidimas, kad mokymo klasėse ant langų neįrengtos apsaugos nuo tiesioginių saulės spindulių. Todėl teismas sprendžia, kad nėra pagrindo daryti išvadą, kad Alytaus PN gyvenamosios patalpos, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų. Tokios pozicijos laikėsi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgęs į tai, kad Alytaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 14 d. patikrinimo akte Nr. PA-436 buvo nurodyti duomenys yra apie visas Alytaus PN patalpas ir nė viename iš jų higienos normų pažeidimai nekonstatuoti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1175-492/2018). Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas atmeta kaip nepagrįstą šį pareiškėjo skundo argumentą.

Pareiškėjas teigė, kad beveik visuose seniai statytų pastatų stoguose, katilinėse, šiluminėse trasose yra asbesto, ne išimtis ir Alytaus PN; tad jis buvo priverstas kvėpuoti asbestu užterštu oru, todėl rizikavo susirgti viena iš asbesto sukeliamų ligų.

Vadovaujantis Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 papunkčiu, Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, kad Alytaus PN bendrabučių, kuriuose gyveno pareiškėjas, stogai padengti rulonine stogo danga, asbestiniu stogu dengtų bendrabučių Alytaus pataisos namuose nėra, asbestas Alytaus pataisos namų konstrukcijose ar šiluminėse trasose, elektros instaliacijoje nebuvo naudojamas. Teismas, nagrinėdamas bylą, nenustatė pagrindo abejoti šių atsakovės atstovo pateiktų duomenų teisingumu. Todėl teismas neturi pagrindo daryti išvadą, kad pastate (stoge ar kitose pastato konstrukcijose) buvo asbesto. Be to, nei Pravieniškių PN-AK pateiktame 2019 m. rugsėjo 6 d. medicininiame pažymėjime, nei kitoje bylos medžiagoje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu, būdamas Alytaus pataisos namuose, būtų kreipęsis į Alytaus PN Sveikatos priežiūros skyriaus medikus dėl sveikatos pablogėjimo, kurį galėjo sukelti asbesto dulkių sukeltos ligos, ir kad jam buvo diagnozuotos tokios ligos. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos. Todėl teismas atmeta kaip nepagrįstą šį pareiškėjo skundo argumentą.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimas byloje M. S. prieš Armėniją (pareiškimo Nr. 23086/08), 205 punktas; 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje P. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 34085/09), 40 punktas, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 55 punktas). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-60-261/2019, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009).

Byloje nenustatytas pagrindas konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo Alytaus PN ir šios institucijos pareigūnų veiksmus. Nenustačius neteisėtų veiksmų (neveikimo), nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Be to, Pravieniškių PN-AK pateiktame 2019 m. rugsėjo 6 d. medicininiame pažymėjime nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu, būdamas Alytaus pataisos namuose, kreipėsi į Alytaus PN Sveikatos priežiūros skyriaus medikus dėl sveikatos sutrikimų, kildinamų būtent iš netinkamų kalinimo sąlygų, ir kad jam buvo nustatyti tokie susirgimai. Todėl daroma išvada, kad byloje nenustatyta kita būtina civilinės atsakomybės sąlyga – neturtinės žalos padarymo faktas.

Nenustačius visų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Dėl to pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2019 m. spalio 23 d. pažyma Nr. NTP-7-6004 „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“. Bylos duomenimis, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2019 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. 2.1.(NTP-2)-19-T-456-4504 nuspręsta pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl netinkamų kalinimo sąlygų, paskiriant advokatą Arnoldą Blaževičių. Iš Advokatų kontoros (duomenys neskelbtini) ir partneriai 2019 m. kovo 22 d. leidimo ir pavedimo sutarties kopijos matyti, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įstatymo 18 straipsnio 7 dalimi, advokatas Arnoldas Blaževičius, pareiškėjui neprieštaraujant, pavedė teikti teisinę pagalbą advokato padėjėjai Rasai Vilkelytei. Remiantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo skundą atmetus, valstybei bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.