Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Astos Radzevičienės ir Antano Rudzinsko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo T. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo T. G. ieškinį atsakovei V. G. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

4. 2009 m. spalio 1 d. ieškovas su uždarąja akcine bendrove „AKS Projektai“ pasirašė statybos rangos sutartį, pagal kurią rangovė UAB „AKS Projektai“ įsipareigojo ieškovo ir atsakovės žemės sklype pastatyti 541,14 kv. m bendro ploto pastatą – parduotuvę. Ieškovo teigimu, bendra numatyta statybos darbų kaina buvo 115 848,01 Eur (400 000 Lt). Kadangi ieškovas buvo rangovei pateikęs statybinių medžiagų už 10 267,37 Eur (35 451,19 Eur) sumą, 2010 m. birželio 30 d. susitarimu su UAB „AKS Projektai“ rangos sutartyje numatyta kaina buvo sumažinta iki 105 580,63 Eur (364 548,81 Lt). Ieškovas pažymėjo, kad statybos darbai baigti 2010 m. birželio mėnesį, prekybinės paskirties pastatas pripažintas tinkamu naudoti, pasirašytas atliktų darbų aktas. Šis pastatas Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip bendroji dalinė ieškovo ir atsakovės nuosavybė (kiekvienam iš jų įregistruota ½ pastato dalies nuosavybės teisė).

5. Ieškovas akcentavo, kad už rangovei perduotas medžiagas statybai ir už atliktus pagal rangos sutartį darbus sumokėjo tik jis, todėl atsakovė privalo kompensuoti ieškovui pusę statybų darbų kainos, tai yra 57 924 Eur.

7. Atsakovės tvirtinimu, už pastato, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), statybą buvo mokama būtent atsakovės lėšomis, nes atsakovė 2008 m. balandžio 7 d. gavo paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą į didelės vertės paveldimą turtą. Atsakovė pabrėžė, kad ją su ieškovu sieja artimi šeimos santykiai (bylos šalys yra motina ir sūnus), todėl atsakovė, perduodama pinigus ieškovui atsiskaityti su rangove už darbus, pinigų perdavimo fakto neįformindavo.

8. Atsakovė atkreipė dėmesį, kad buvo suteikusi įgaliojimą ieškovui atsiskaityti už atliktus statybos darbus, kad rangovė buvo informuota apie atsakovės atstovavimo faktą, todėl kasos pajamų orderiuose esantys įrašai neįrodo, jog ieškovas prisiėmė įgaliotojos prievolę ir sumokėjo rangovei iš savo lėšų. Atsakovė taip pat pažymėjo, kad Kauno apygardos teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-3-260/2020, ieškovui iš atsakovės už ½ dalį atidalijamo iš bendrosios nuosavybės turto (žemės sklypo ir pastato, esančių Kaune, (duomenys neskelbtini)) buvo priteista 244 500 Eur piniginė kompensacija, į kurią įtrauktos ir parduotuvės statybos išlaidos.

9. Atsakovė taip pat prašė taikyti ieškinio senatį daliai prašomos priteisti sumos – 19 187,33 Eur (66 250 Lt) pagal 2009 m. lapkričio 3 d. kasos pajamų orderio kvitą, 4 205,28 Eur (14 520 Lt) pagal 2010 m. sausio 29 d. kasos pajamų orderio kvitą, 10 267,37 Eur (35 541,19 Lt) pagal 2010 m. vasario 19 d. medžiagų pirkimo kvitą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

18. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

18.1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo šalių teisinius santykius. Šalių teisiniai santykiai kyla iš su rangove UAB „AKS Projektai“ pasirašytos 2009 m. spalio 9 d. statybos rangos sutarties, o tokios sutarties pagrindu atsiradusioms bendroms prievolėms ir bendraskolių tarpusavio santykiams taikomos CK 6.9 straipsnio 1 dalyje numatytos taisyklės.

18.2. Šalys nesitarė vykdyti jungtinę veiklą. Jeigu šalys būtų sudariusios jungtinės veiklos sutartį, tuomet bendrosios nuosavybės atidalinimas būtų galimas tik tokiu atveju, jeigu jungtinės veiklos sutartis prieš tai būtų nutraukta, tačiau civilinėje byloje dėl bendrosios nuosavybės atidalinimo V. G. reikalavimo dėl jungtinės veiklos sutarties nutraukimo nereiškė.

18.3. Net tuo atveju, jeigu šalių santykiai būtų kvalifikuojami kaip bendra jungtinė veikla, atsakovė privalėjo padengti ½ dalį statybos išlaidų.

18.4. Teismo išvada apie atsakovės turėtas lėšas, kuriomis ji būtų galėjusi apmokėti už statybos darbus, yra nepagrįsta. Paveldėjimo teisės liudijime nurodyta, kad atsakovė iš ieškovo tėvo paveldėjo tik 54,70 Lt dydžio lėšas, o anksčiau atsakovės turėtos lėšos buvo panaudotos kito turto įsigijimui, atsakovės pragyvenimui, pagalbos ieškovo seseriai teikimui ir sesers lankymui Švedijoje.

18.5. Priešingai nei teigiama skundžiamame sprendime, ne ieškovas turi įrodyti, kad rangovei mokėtos lėšos buvo jo nuosavybė, bet atsakovė turi įrodyti, jog tos lėšos priklausė jai.

18.6. Šiuo ieškiniu ieškovas reikalauja ne kompensacijos už turtą, kuris atidalinus iš bendros nuosavybės atiteko atsakovei, o skolos už atsakovei priklausančiam turtui sukurti ieškovo apmokėtą bendrą prievolę.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl byla nagrinėjama pagal apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį šalių pateiktus argumentus.

Dėl ginčo byloje esmės

22. Pirmosios instancijos teismas teisinius santykius, susiklosčiusius tarp ieškovo ir atsakovės statant pastatą (parduotuvę) jų bendrame žemės sklype Kaune, (duomenys neskelbtini), teisiškai kvalifikavo kaip jungtinę veiklą. Apeliaciniame skunde ieškovas T. G. akcentavo, kad ginčui turi būti taikomos ne jungtinę veiklą reguliuojančios teisės normos, bet bendrosios prievolinės teisės nuomos, reglamentuojančios prievoles, kai yra skolininkų ir / ar kreditorių daugetas.

23. Pagal CK 6.969 straipsnio 1 dalį jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo. Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-85-695/2017 26 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

24. Konstatavus pirmiau nurodytus požymius, sutartis kvalifikuojama kaip jungtinės veiklos sutartis. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad teismų praktikoje išskirtas pagrindinis jungtinės veiklos sutarties bruožas, leidžiantis ją atriboti nuo panašių sutartinių teisinių santykių, – tai bendri jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir bendras jų tikslas (sutarties dalykas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-8-313/2021 45 punktą).

25. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje nagrinėjamu atveju nėra ginčo, jog šalys, kooperuodamos savo turtą ir veikdamos bendrai, nutarė siekti bendro tikslo – ant ieškovui ir atsakovei lygiomis dalimis priklausančio žemės sklypo pastatyti prekybinės paskirties pastatą, vėliau jį išnuomoti, o iš nuomos gautas pajamas dalintis lygiomis dalimis. Apeliaciniame skunde teigiama, kad kiekviena ginčo šalis turėjo savo atskirų tikslų, kurie tam tikrais momentais sutapo. Be to, apeliaciniame skunde akcentuojama, jog jei ieškovas ir atsakovė būtų sudarę jungtinės veiklos sutartį, tai atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės būtų galimas tik nutraukus sudarytą bendrosios jungtinės veiklos sutartį, tačiau atsakovė tokio reikalavimo Kauno apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-946-800/2016 dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės nepareiškė.

26. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad jungtinės veiklos sutartis gali pasibaigti ne tik jos nutraukimu, bet ir, pavyzdžiui, pasibaigus jungtinės veiklos terminui ar vienam iš partnerių atsisakius toliau būti neterminuotos jungtinės veiklos sutarties dalyviu (CK 6.987 straipsnio 1 dalis). Analizuojamu atveju nėra aktualu, kada ir kokiu būdu pasibaigė ieškovą ir atsakovę siejusi jungtinės veiklos sutartis, tačiau būtina nustatyti, ar ginčo laikotarpiu – šalims 2009 ir 2010 metais statant komercinės paskirties pastatą jiems dalinės nuosavybės teise priklausiusiame žemės sklype ir atsiskaitant su rangovu – ieškovą ir atsakovę siejo bendri interesai ir bendras tikslas, tai yra, ar ginčui aktualiu laikotarpiu šalių teisiniai santykiai kvalifikuotini kaip jungtinė veikla.

27. Ieškinyje ieškovas nurodė, kad žemės sklypo dalį įsigijo investiciniais tikslais, sklype ketindamas pastatyti komercinės paskirties pastatą (parduotuvę), o tam pritarė ir atsakovė V. G., kitą žemės sklypo dalį paveldėjusi po ieškovo tėvo mirties. Ieškinyje taip pat nurodyta, kad ieškovas su atsakove sutarė, jog žemės sklype bus statomas prekybos paskirties pastatas, numatyta, jog šis pastatas bus nuomojamas prekybos centrui. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė neginčija ieškovo nurodytų aplinkybių dėl susitarimo bendrosios nuosavybės teise šalims priklausančiame žemės sklype statyti prekybai skirtą pastatą ir jį nuomoti. Atsakovė tik akcentavo, kad ją su ieškovu sieja šeimos ryšiai (jie yra motina ir sūnus) ir kad už minėto pastato statybą buvo atsiskaitoma atsakovės lėšomis. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ieškovas aiškino, kad pastatas buvo pastatytas tam, jog ieškovui ir atsakovei būtų galima pragyventi – mirus ieškovo tėvui, jo motina neturėjo pajamų, ir ieškovas tikėjęsis, kad po atsakovės mirties pastatas liks ieškovui (2020 m. rugsėjo 14 d. teismo posėdžio garso įrašo 13 min 40 s – 15 min 20 s). Atsakovės atstovė teismo posėdyje nurodė, kad po ieškovo tėvo mirties ieškovas pasiūlė savo motinai (atsakovei) statyti bendrą parduotuvę, o atsakovė buvo pajėgi investuoti į parduotuvės statybą – atsakovė finansavo statybą (2020 m. rugsėjo 14 d. teismo posėdžio garso įrašo 53 min 30 s – 55 min). Įvertinusi šalių išdėstytas pozicijas, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2009 m. statant komercinės paskirties pastatą žemės sklype, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), ieškovas ir atsakovė turėjo bendrą interesą ir tikslą – pastatyti prekybinei veiklai skirtą pastatą, jį išnuomoti ir gauti pajamas. Padarius išvadą, kad ginčui aktualiu laikotarpiu šalis siejo bendri interesai ir bendrai siekiamas tikslas, taip pat atsižvelgus į bylos šalių artimus šeiminius ryšius (sūnus ir motina), konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai teisiškai kvalifikavo, kad šalių santykiai buvo artimiausi jungtinės veiklos teisiniams santykiams.

28. Jeigu jungtinės veiklos sutartis susijusi su ūkine komercine partnerių veikla, visi partneriai pagal bendras prievoles atsako solidariai, nepaisant šių prievolių atsiradimo pagrindo (CK 6.975 straipsnio 3 dalis). CK 6.9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis, o tai, ko vienas iš bendraskolių dėl savo nemokumo nesumoka solidariąją pareigą įvykdžiusiam skolininkui, turi padengti lygiomis dalimis kiti bendraskoliai, išskyrus atvejus, kai jų skolos dalys nelygios.

29. Į bylą pateikta UAB „AKS projektai“ (generalinio rangovo) ir T. G. bei V. G. (užsakovų) 2009 m. spalio 1 d. sudarytos statybos rangos sutarties kopija. Šia rangos sutartimi ieškovas ir atsakovė (užsakovai) įsipareigojo rangovui UAB „AKS projektai“ sumokėti 115 848,01 Eur (400 000 Lt) už pastato statybos darbus. 2010 m. birželio 30 d. susitarimu UAB „AKS projektai“, T. G. ir V. G. susitarė, kad T. G. ir V. G. įsipareigojimas pagal sutartį sudaro 105 580,63 Eur (364 548,81 Lt), nes jie rangovui pateikė už 10 267,37 Eur (35 451,19 Lt) pirktas prekes (statybines medžiagas).

30. Ieškovas įrodinėja, kad jis iš savo lėšų sumokėjo visą pastato, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), statybos kainą. Atsakovė atsikerta, kad bent pusę statybos kainos ji yra sumokėjusi, nes ieškovo (skirtingai nei atsakovės) finansinė padėtis 2009 metais nebuvo tokia gera, jog jis būtų galėjęs finansuoti statybą.

31. Ieškovas į bylą pateikė kopijas keturių kasos pajamų orderių kvitų, kuriuose nurodyta, kad UAB „AKS projektai“ iš mokėtojo T. G. gavo: 2009 m. lapkričio 3 d. – 19 187,33 Eur (66 250 Lt), 2010 m. sausio 29 d. – 4 205,65 Eur (14 520 Lt), 2010 m. gegužės 18 d. – 53 226,02 Eur (183 778,81 Lt), 2010 m. birželio 30 d. – 28 962 Eur (100 000 Lt). Ieškovas į bylą taip pat pateikė jam kaip pirkėjui išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. 16985 dėl 10 267,37 Eur (35 451,19 Lt) vertės sienų plokščių įsigijimo ir 2010 m. sausio 12 d. medžiagų priėmimo-perdavimo aktą, kuriame nurodyta, kad 10 267,37 Eur (35 451,19 Lt) vertės sienų plokštes iš T. G. perėmė UAB „AKS projektai“. Teismo posėdžio metu ieškovas pateikė kopiją 2014 m. gruodžio 29 d. sutarties, pagal kurią J. G. (ieškovo sutuoktinei) buvo padovanoti 87 000 Eur (300 394 Lt). Ieškovas paaiškino, kad lėšos, kuris jis sumokėjo pagal 2009 m. spalio 1 d. statybos rangos sutartį, ieškovui buvo paskolintos jo uošvio, o vėliau uošvis 2014 m. gruodžio 29 d. dovanojimo sutartimi minėtas paskolintas lėšas padovanojo savo dukrai (ieškovo sutuoktinei).

32. Atsakovė į bylą pateikė 2008 m. balandžio 7 d. nuosavybės teisės liudijimo kopiją, kurioje nurodyta, kad atsakovės su jos sutuoktiniu bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą sudarė – ½ žemės sklypo, du gyvenamieji namai, šiltnamis, 2/16 dalys garažo, piniginės lėšos banko sąskaitose (54,50 Lt ir 752,73 JAV dolerių), trijų bendrovių paprastosios vardinės akcijos, kad dėl atsakovės sutuoktinio mirties atsakovei bus išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas į ½ dalį turto. Be to, atsakovė pateikė duomenis (Nekilnojamojo turto registro išrašus bei notarinės pirkimo-pardavimo sutarties kopiją), patvirtinančius, kad 2005 m. rugpjūčio 29 d. atsakovė Palangoje pardavė ¼ dalį buto ir 1/468 dalį aikštelės. Poilsio paskirties patalpos su bendrojo naudojimo patalpomis Palangoje bendrasavininkių (tame tarpe ir atsakovės) 2005 m. rugpjūčio 29 d. parduotos už 118 744,21 Eur (410 000 Lt). Į bylą atsakovė pateikė ir 2008 m. lapkričio 7 d. pirkimo-pardavimo sutarties kopiją, pagal kurią V. G. pardavė žemės sklypą už 17 377,20 Eur (60 000 Lt). Atsakovės banko sąskaitos „Swedbank“, AB išrašas patvirtina, kad atsakovei buvo pervestos lėšos pagal 2008 m. lapkričio 7 d. pirkimo-pardavimo sutartį. Byloje esanti AB SEB banko pažyma patvirtina, kad atsakovė per laikotarpį nuo 2007 m. gruodžio 4 d. iki 2010 m. rugsėjo 5 d. buvo sudariusi aštuonias seifų nuomos sutartis.

33. Apeliaciniame skunde ieškovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą – byloje turėjo būti taikoma possessio iuris (teisės turėjimo) taisyklė, kuri reiškia, kad kilnojamųjų daiktų atžvilgiu laikoma, jog nuosavybė yra to asmens, kuris tuos daiktus faktiškai valdo. Ieškovo įsitikinimu, užtenka vien to, kad jis (ieškovas) faktiškai turėjo rangovui mokėtinas lėšas ir jas perdavė rangovui, jog būtų preziumuojama ieškovo asmeninės nuosavybės teisė į šias lėšas. Tokio teiginio pagrindimo šaltinio (įstatymo, teismų praktikos, teisės doktrinos ar pan.) ieškovas (apeliantas) nenurodė.

34. Romėnų teisėje possessio iuris kategorija apibūdinamas nematerialiųjų daiktų, tai yra turtinių teisių valdymas (turėjimas) – paprastai turėtas faktinis tam tikros teisės į svetimą daiktą įgyvendinimas (žr., Jonaitis Marius. Romėnų privatinė teisė. Vilnius, 2004 m., 201 psl.; Nekrošius Ipolitas, Nekrošius Vytautas, Vėlyvis Stasys. Romėnų teisė. Kaunas, 1996 m., 124 psl.). Lietuvos Respublikos civilinėje teisėje valdymas, kaip savarankiška daiktinė teisė, pripažįstamas tik daiktams (CK 4.22 straipsnis), o valdymo kaip savarankiškos teisės gynimo būdai numatyti Civilinio kodekso ketvirtos knygos ketvirtojo skyriaus ketvirtame skirsnyje. Nagrinėjamoje byloje ieškovas teigia, kad jis buvo pagal 2009 m. spalio 1 d. rangos sutartį sumokėtų rangovui lėšų savininkas, o ne valdytojas. Vadinasi, ieškovas (apeliantas) nepagrįstai teigia, jog Lietuvos Respublikos teisėje esą egzistuoja prezumpcija, kad faktinis daikto valdytojas yra teisėtas šio daikto savininkas. Netgi priešingai – Civiliniame kodekse įtvirtinta teisė teisėtam daikto savininkui reikšti vindikacinį ieškinį dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo (CK 4.95 straipsnis). Apibendrinant tai, kas nurodyta, lėšų turėjimo savo žinioje (jų faktinio valdymo) fakto konstatavimas nesukuria jokių išimčių iš bendrųjų įrodinėjimų taisyklių taikymo civiliniame procese.

35. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus, o įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Pagal CPK 185 straipsnio 2 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie). Be to, dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-233-1075/2020 40 punktą). Taigi, įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę.

36. CK 6.970 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad jungtinės veiklos partnerių įnašai yra lygūs. Teigdamas, kad atsakovė savo lėšomis visiškai neprisidėjo prie pastato, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), statybos, ieškovas turi paneigti įstatyme įtvirtintą partnerių lygių dalių (įnašų) prezumpciją. Tai reiškia, kad ieškovas T. G. turėjo įrodyti, jog visos lėšos, pagal 2009 m. spalio 1 d. rangos sutartį sumokėtos UAB „AKS projektai“, buvo ieškovo nuosavybė.

37. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad į bylą pateikti kasos pajamų orderių kvitai patvirtina ūkinės operacijos – pinigų sumokėjimo darbų rangovui faktą, tačiau jie savaime nepatvirtina ieškovo asmeninės nuosavybės teisės į rangovui sumokėtas lėšas turėjimo. Ieškovo pateikti įrodymai apie turtinę padėtį 2009-2010 metais taipogi nepatvirtina aplinkybės, kad ieškovas buvo finansiškai pajėgus 2009 m. spalio 1 d. rangos sutarties kainą rangovui sumokėti tik iš savo lėšų. Į bylą pateiktoje 2014 m. gruodžio 29 d. pinigų dovanojimo sutartyje nėra nurodyta, nei kada, nei kokiu būdu ieškovo uošviai dovanos dalyką perdavė savo dukrai (ieškovo sutuoktinei), o aplinkybė, kad ieškovui uošvis anksčiau buvo paskolinęs pinigų, panaudotų atsiskaitymui už pastato statybą, grindžiama vien tik ieškovo paaiškinimais.

38. Šiame kontekste svarbi ir aplinkybė, kad komercinės paskirties pastatas, pastatytas pagal 2009 m. spalio 1 d. rangos sutartį, Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas kaip bendroji dalinė ieškovo ir atsakovės nuosavybė – kiekvienai iš šalių įregistruota nuosavybės teisė į ½ dalį nurodyto pastato. Tokia aplinkybė suponuoja didesnę tikimybę pripažinti, kad pastato, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), registravimo viešame registre metu abi šalys laikytinos lygiomis dalimis prisidėjusios prie šio daikto sukūrimo (pastato pastatymo).

39. Remdamasi pirmiau išdėstytomis aplinkybėmis teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovas nepaneigė bendros veiklos partnerių lygių dalių (įnašų) prezumpcijos, tai yra neįrodė, jog visos pagal 2009 m. spalio 1 d. rangos sutartį sumokėtos lėšos buvo ieškovo nuosavybė. Nenustačius, kad ieškovas vienas įvykdė visą (ar didesniąją dalį) su atsakove turėtos solidariosios prievolės, ieškinys negali būti tenkinamas.

40. Konstatavus neįrodytą bendros solidariosios prievolės įvykdymo tik ieškovo lėšomis faktą, kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, siejamų su atidalijimo iš pastato ir žemės sklypo bendrosios dalinės nuosavybės įtaka nagrinėjamam ginčui, nebėra teisinės prasmės analizuoti, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

41. Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija formuluoja išvadą, jog apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 329, 330 straipsniai), todėl skundas atmetamas.

42. CPK 276 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas gali savo iniciatyva ar dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ištaisyti sprendime rašymo apsirikimus ar aiškias aritmetines klaidas, kurių ištaisymas nekeičia sprendimo esmės. Ištaisymų klausimas išsprendžiamas rašytinio proceso tvarka. Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 5 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytas neteisingas ieškovo T. G. asmens kodas, todėl šis rašymo apsirinkimas ištaisytinas apeliacinės instancijos teismo, nurodant teisingą ieškovo asmens kodą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

43. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

44. Atsakovė pateikė duomenis apie patirtas 1 350 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato teisinę pagalbą parengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Pagal pinigų priėmimo kvitą atsakovė už teisines paslaugas sumokėjo 2021 m. balandžio 19 d. Prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalių dydžių nustatytų dydžių (CPK 98 straipsnio 2 dalies nuostatos), todėl šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš ieškovo T. G. atsakovės V. G. naudai.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 276 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 302 ir 331 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 5 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą, patikslinant jo rezoliucinėje dalyje nurodytą ieškovo T. G. asmens kodą – (duomenys neskelbtini)

Priteisti iš ieškovo T. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei V. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 350 Eur (vieno tūkstančio trijų šimtų penkiasdešimties eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.