Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Jūratės Petraškienės ir Vaido Vasiliausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmų Varėnoje (toliau – Alytaus apylinkės teismas) 2025 m. liepos 21 d. nuosprendžio, kuriuo M. B. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalyje, 253 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirtos bausmės:

- pagal BK 135 straipsnio 1 dalį – 3 (treji) metai laisvės atėmimo;

- pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – 1 (vieneri) metai ir 6 (šeši) mėnesiai laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir M. B. paskirta 3 (trejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir skirta galutinė 2 (dvejų) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, M. B. pripažintas recidyvistu.

Civilinės ieškovės Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir jai iš M. B. priteista 8 224,80 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentai metinių palūkanų nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Nukentėjusiojo L. P. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jam iš M. B. priteista 300 Eur turtinės ir 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Kita nukentėjusiojo civilinio ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atmesta.

Taip pat šiuo nuosprendžiu iš M. B. nukentėjusiojo L. P. naudai priteista 4 840 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo M. B. apeliacinis skundas atmestinas.

5. Bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos įtvirtintos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnyje. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2025 m. liepos 21 d. nuosprendžio pateikė tik nuteistasis M. B., kuris prašo atidėti jam šiuo nuosprendžiu paskirtos galutinės laisvės atėmimo bausmės vykdymą, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalies ir 75 straipsnio 4 dalies nuostatomis, bei teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę dėl BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos lengvinančia aplinkybe to, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Savo iniciatyva nenustačiusi kokių nors esminių BPK pažeidimų neskundžiamose nuosprendžio dalyse bei vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, teisėjų kolegija skundžiamą nuosprendį patikrina tik apeliaciniame skunde keliamais klausimais.

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės nepripažinimo

6. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius ar rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą veiką prieš jį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012, 2K-115-648/2016). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014, 2K-P-135-648/2016). Tokiais atvejais paprastai nebūna nei savanaudiškų, nei kitokių žemų paskatų, tokių kaip kerštas, o kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, 2K-364/2014, 2K-153-511/2020).

7. Prašydamas pripažinti šią aplinkybę lengvinančia jo atsakomybę, nuteistasis teigia, kad nukentėjusysis pats pirmasis, nesant jokių agresyvių M. B. veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu, ėmėsi fizinio smurto prieš apeliantą. Pirmosios instancijos teisme apklausiamas nuteistasis nurodė, jog, jam ir jo draugui T. K. susitikus su nukentėjusiuoju ir jo draugu, nukentėjusiajam L. P. ir T. K. kalbantis (aiškinantis nesutarimus) per atstumą, M. B. tuo metu esant tarp jų, nukentėjusysis pradėjo eiti link T. K.. Tada jis (M. B.) nukentėjusiajam pasakė, kad šis neitų prie T. K., bendrautų per atstumą, po ko jam (nuteistajam) nusisukus į T. K., L. P. trenkė jam į veido sritį, nugarą, dėl ko jis nukrito ir tuo metu iškrito jo kišenėje turėtas šaunamasis ginklas. Ginklui iškritus, pamatė kaip nukentėjusiojo draugas bėga jo paimti, o nukentėjusysis tuo metu jam sudavė dar kelis smūgius į nugarą. Būtent dėl to, išsigandęs galimų pasekmių, jei ginklą paims L. P. ar jo draugas, jis greitai paėmė ginklą bei susijaudinęs (vedamas adrenalino) šovė nukentėjusiajam į pilvą. Nors tokios pačios pozicijos M. B. laikėsi ir ikiteisminio tyrimo metu, tačiau vien tai, kad nusikaltimo padarymu kaltinamo asmens parodymai buvo nuoseklūs viso proceso metu, savaime neleidžia spręsti, jog jie pilna apimtimi atitinka tikrąsias įvykio aplinkybes. Vadovautis vien tik kaltinamo asmens paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo, siekdamas išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės ar bent iš dalies ją sušvelninti, gali neatskleisti visų tikrųjų tiriamo nusikaltimo aplinkybių. Šį manymą sustiprina ir tai, kad nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo, nei pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, kaltinamasis nėra prisaikdinamas bei įspėjamas už melagingų parodymų davimą. Sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos. Todėl kiekvienu atveju, nustatinėjant bylai reikšmingas aplinkybes, privaloma įvertinti visus joje surinktus duomenis, jų atitikimą įrodymams keliamiems reikalavimams, tame tarpe ir patikimumo reikalavimui, ir remtis tik tais bylos duomenimis, kuriais abejoti teismas neturi pagrindo.

8. Šiuo konkrečiu atveju tarp M. B. ir L. P. įvykęs konfliktas, jo eiga nebuvo užfiksuota vaizdo kameromis. Ikiteisminio tyrimo metu taip pat nebuvo nustatyti ir apklausti kokie nors pašaliniai asmenys, kurie būtų buvę netoli įvykio vietos ir galėję duoti parodymus apie aplinkybes, susijusias su tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo kilusiu konfliktu. Apie tai kaip vystėsi ginčas tarp šių asmenų, kokius veiksmus ir kokia chronologine tvarka vienas kito atžvilgiu jie atliko, galima spręsti tik iš nuteistojo, nukentėjusiojo bei kartu su jais buvusių T. K. bei M. A. parodymų. O kad būtent nukentėjusysis pirmasis agresyviai puolė nuteistąjį, apklausiami nurodė tik M. B. ir liudytoju ikiteisminio tyrimo metu apklaustas T. K.. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šių asmenų parodymų laikyti patikimais ir jais remtis nustatinėjant, kas vyko dar iki apeliantui šovus nukentėjusiajam į pilvą iš jo neteisėtai laikyto revolverio „ALFA mod. 620“ Nr. (duomenys neskelbtini), nėra jokio pagrindo dėl įžvelgtino šių asmenų suinteresuotumo duoti objektyvios tiesos neatitinkančius parodymus, šių asmenų parodymų prieštaravimo tarpusavyje bei kitiems byloje surinktiems duomenims.

9. Nors T. K. įtariamojo ar kaltinamojo statusas šioje byloje nebuvo suteiktas, taigi jis nėra motyvuotas duoti melagingus parodymus tam, kad pats išvengtų baudžiamosios atsakomybės, tačiau jis yra M. B. draugas, kurio suinteresuotumas nagrinėjamos baudžiamosios bylos baigtimi (tame tarpe ir skirtinos bausmės rūšimi ir dydžiu, kam pagal baudžiamąjį įstatymą įtakos turi ir atsakomybę lengvinančių bei ją sunkinančių aplinkybių nustatymas) yra akivaizdus. Be to, šio liudytojo parodymai nebuvo išsamūs ir tam tikrose detalėse nesutapo net ir su apelianto duotais parodymais. Pavyzdžiui, liudytoju apklaustas T. K. nurodė, jog dėl nukentėjusiojo L. P. veiksmų nuteistasis parkrito ant žemės, tačiau jis negalėjo įvardinti kokius konkrečius veiksmus nukentėjusysis atliko, po kurių apeliantas nukrito ant žemės, t. y. ar nukentėjusysis jį pastūmė, ar sudavė smūgius, jei sudavė smūgius – į kurią kūno vietą. T. K. parodė matęs tik tai, kaip nukentėjusysis sudavė M. B. per ranką, kurią pastarasis laikė ištiestą, siekiant atstumti L. P. nuo jo, t. y. T. K., apie ką nuteistasis nė neužsiminė. T. K. taip pat parodė, jog prie ant žemės gulinčio M. B. priėjo ir tuo metu fizinį smurtą jo atžvilgiu naudojo ne tik nukentėjusysis, bet ir su juo buvęs draugas, t. y. M. A., kai tuo tarpu M. B. parodė, jog buvo mušamas tik L. P.. T. K. taip pat tvirtino, jog iškritusį ir ant žemės gulintį nuteistojo neteisėtai laikytą šaunamąjį ginklą bandė paimti ne tik M. A., bet ir nukentėjusysis, kai tuo tarpu nuteistasis tikino, kad tokius veiksmus atliko tik M. A.. Be to, T. K. negalėjo įvardinti kuris iš įvykio vietoje be jo paties buvusių vaikinų šaunamąjį ginklą galiausiai paėmė ir iš jo šovė į L. P..

10. Tuo tarpu liudytoju ikiteisminio tyrimo metu apklaustas M. A. nurodė, kad tai M. B., tarp jo ir L. P. kilusio konflikto metu pirmasis pradėjo stumdyti rankomis nukentėjusįjį. Jis taip pat parodė, jog nukentėjusiajam bandant raminti M. B., pastarasis toliau stumdė L. P. ir galiausiai iš striukės kišenės išsitraukė daiktą, panašų į ginklą, kurį laikydamas rankoje nukreipė į priešais jį stovintį nukentėjusįjį, po ko jis (M. A.) išgirdo dvejų šūvių garsus. Palyginus M. A. bei nukentėjusiojo L. P. parodymus apie konflikto, kilusio tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo, eigą, kiekvieno jų atliktus veiksmus, kažkokių esminių prieštaravimų, priešingai nei lyginant T. K. ir M. B. parodymus, nenustatyta. Kaip ir M. A., L. P. parodė, jog apeliantas pirmasis stumtelėjo jį ranka, stumdymasis tarp jo ir nuteistojo vyko ir toliau, iki kol M. B., stovėdamas priešais jį, iš striukės kišenės išsitraukė ginklą ir laikydamas jį rankoje nukreipė į jį bei du kartus šovė jam į pilvo sritį. Nukentėjusiojo ir liudytojo M. A. parodymams sutampant tarpusavyje, o M. B. bei T. K. parodymams skiriantis, kartu vertinant ir pastarųjų suinteresuotumą bylos baigtimi, taip pat įvertinus ir tai, kad nuteistasis pats į ikiteisminio tyrimo įstaigą dėl tariamo fizinio smurto prieš jį panaudojimo taip ir nesikreipė, teisėjų kolegija remiasi būtent nukentėjusiojo ir M. A. parodymais ir sprendžia, jog šiuo atveju M. B. veiksmų, kuriais buvo realizuoti BK 135 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai, vertinti kaip atsakomosios reakcijos į skunde nurodomus nukentėjusiojo neva provokuojančius veiksmus negalima. Nors nuteistasis į bylą pateikė gydytojo įrašą iš ligos istorijos, iš kurio matyti, jog apsilankymo VšĮ Druskininkų ligoninės priėmimo skyriuje 2024 m. gruodžio 6 d., t. y. po dviejų dienų nuo nagrinėjamo įvykio, metu M. B. buvo nustatyta nedidelė žaizda kaktos srityje, dešinės mentės srities sumušimas, dešinio klubo sumušimas, tačiau duomenų, kad šie sužalojimai apeliantui iš tiesų buvo padaryti (ar bent jau galėjo būti padaryti) 2024 m. gruodžio 4 d. tarp jo ir nukentėjusiojo kilusio konflikto metu, byloje nėra.

11. Įvertinus visa, kas išdėstyta ankstesnėse pastraipose, konstatuojama, jog baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos, nepripažindamas BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos aplinkybės lengvinančia nuteistojo M. B. atsakomybę, pirmosios instancijos teismas nepadarė.

Dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo

12. Bausmės vykdymo atidėjimą reglamentuoja BK 75 straipsnis. Alytaus apylinkės teismo 2025 m. liepos 21 d. nuosprendžiu M. B. buvo nuteistas už vieno apysunkio nusikaltimo, numatyto BK 253 straipsnio 1 dalyje, ir vieno sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 135 straipsnio 1 dalyje, įvykdymą. Pagal nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusią BK 75 straipsnio redakciją, nuteistajam paskirtos galutinės laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas (net ir bausmės vykdymo atidėjimas iš dalies) nebūtų galimas, nes šio straipsnio 3 dalyje (2019 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-2263 redakcija) buvo imperatyviai nustatyta, jog asmeniui, nuteistam už sunkius nusikaltimus, numatytus šio kodekso XV, XVI, XVIII, XX, XXI, XXIII, XXXIII, XXXV, XXXVII, XLIV skyriuose (BK 135 straipsnis įtvirtintas BK XVIII skyriuje) šis institutas negali būti taikomas. Tačiau po šioje byloje M. B. inkriminuotų nusikalstamų veikų įvykdymo įsigaliojo nauja BK 75 straipsnio redakcija (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija, įsigaliojusi nuo 2025 m. vasario 1 d.). Naujos įstatymo Nr. XIV-2573 redakcijos BK 75 straipsnio 3 dalyje išliko draudimas iš dalies atidėti už padarytą sunkų nusikaltimą, numatytą BK XVIII skyriuje, kuriame yra ir BK 135 straipsnis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, tačiau BK 75 straipsnis buvo papildytas naujos redakcijos 4 dalimi. Joje įtvirtinta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba už vieną ar kelis nesunkius, apysunkius ar sunkius tyčinius nusikaltimus, teismas, remdamasis šio kodekso 54 straipsnio 3 dalimi, gali visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 1 iki 3 metų. Atitinkamai 2024 m. balandžio 25 d. įstatymu Nr. XIV-2573 buvo pakeista ir BK 54 straipsnio 3 dalis, ją papildant nuostata, jog jeigu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą, išskyrus atvejus, kai padaromas labai sunkus nusikaltimas.

13. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, jog BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytas bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, teismas turi nurodyti, kokios yra reikšmingos (išimtinės) aplinkybės, dėl kurių straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas (šiuo atveju – sankcijoje numatytos ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimas) konkrečiam asmeniui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2008, Nr. 2K-39/2009, Nr. 2K-3/2010, Nr. 2K-128/2011, Nr. 2K-491/2012, Nr. 2K-436-489/2016, Nr. 2K-317-489/2017, Nr. 2K-126-693/2018, Nr. 2K-281-942/2018, Nr. 2K-377-489/2018, Nr. 2K-21-719/2020, Nr. 2K-40-648/2020, Nr. 2K-169-458/2020, Nr. 2K-185-495/2020 ir kt.).

14. Taip pat kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos skirtos byloms, susijusioms su daug mažesniu nuteistojo asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti paprastai turi būti nustatyta, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, bendrininkavimo formą, bendrininko rūšį, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, nukentėjusiojo elgesio ypatumus, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, Nr. 2K-P-89/2014, Nr. 2K-281-942/2018, Nr. 2K-169-458/2020, Nr. 2K-125-689/2021 ir kt.). BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti taip pat ne mažiau svarbu kaltininko asmenybė. Vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį atlieka kaltininko nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, užsiėmimas, ankstesnis elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, Nr. 2K-281-942/2018).

15. Aptarto teisinio reglamentavimo bei teismų praktikos kontekste įvertinusi tiek nuteistąjį, tiek ir jo padarytų nusikaltimų pavojingumą apibūdinančių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, jog atidėti M. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, remiantis nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusia BK 75 straipsnio 4 dalies, 54 straipsnio 3 dalies redakcija nėra pagrindo, nes nenustatyta, kad šios bausmės realus vykdymas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

16. Vertindama M. B. įvykdytų nusikaltimų, o taip pat ir jo paties pavojingumą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad jis ne tik neteisėtai, neturėdamas leidimo, įgijo ir laikė šaunamąjį ginklą – pramoninės gamybos (6mm) kalibro graižtvinį revolverį „ALFA mod. 620“ Nr. (duomenys neskelbtini), ir ne mažiau kaip 60 vnt. šaudmenų – pramoninės gamybos, 6 mm kalibro žiedinio įskėlimo FLOBERT šovinių, bet ir šį ginklą, prieš tai įdėjęs į jį 9 šovinius, panaudojo viešoje vietoje, tyčia šaudamas į nukentėjusįjį. Tokiu būdu jis savo veiksmais pasikėsino ne tik į nustatytą disponavimo šaunamaisiais ginklais bei šaudmenimis tvarką, bet ir į vieną labiausiai įstatymo saugomų vertybių – kito žmogaus sveikatą. Nuteistojo veiksmais nukentėjusiajam buvo padarytas kiauryminis šautinis pilvo ertmės sužalojimas su plonosios (tuščiosios) žarnos ir kairio inksto pažeidimu (dėl sužalojimo išsivystė peritonitas (pilvaplėvės uždegimas), kairiame inkste liko svetimkūnis), kurie vertinami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, jog šūvis buvo paleistas į kūno vietą, kurioje išsidėstę ne tik žarnynas ir inkstai, tačiau ir kiti gyvybiškai svarbūs organai – kepenys, kasa, skrandis, blužnis. Taigi padarytos nusikalstamos veikos pasekmės galėjo būti dar sunkesnės ar netgi negrįžtamos. Nors byloje nėra duomenų, jog dėl patirtų sužalojimų sumažėjo nukentėjusiojo nedarbingumas, ar atsirado kitos pasekmės, kurios jį lydį iki šiol ir (ar) dar lydės ateityje (kokie nors liekamieji reiškiniai), tačiau svarbu įvertinti ir tai, kad L. P. stacionariai buvo gydomas 6 dienas, jam atliktos įvairios medicininės intervencijos, dėl ko jis neabejotinai patyrė fizinį skausmą bei dvasinius išgyvenimus. Įvertinus tai, kad nuteistasis, žinodamas apie būsimą susitikimą su nukentėjusiuoju, į jį atsinešė šaunamąjį ginklą, kad nukentėjusysis buvo sužalotas būtent juo, o ne suduodant vieną ar kelis smūgius rankomis ar kojomis, taip pat jau atmetus kaip nepagrįstą bylos duomenimis apeliacinio skundo teiginį, jog šūvį į L. P. nuteistasis paleido pats bijodamas dėl savo saugumo, nėra jokio pagrindo sutikti su apeliantu, jog šiuo atveju jo nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 1 dalyje pavojingumą mažina tai, kad nusikalstama veika buvo įvykdyta spontaniškai, atsitiktinai, o panaudotas smurtas nebuvo intensyvus.

17. Analizuojant nuteistojo asmenybę pažymėtina, kad įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašas patvirtina, kad M. B. Lietuvoje yra teistas jau penkis kartus, paskutinį kartą – Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 23 d. nuosprendžiu už sunkaus bei labai sunkaus nusikaltimo padarymą. Be to, jis teistas ir užsienio valstybėse – kartą Prancūzijoje bei kartą Didžiojoje Britanijoje už vagystes. Nusikalstamas veikas apeliantas pradėjo vykdyti vos sulaukęs 15 metų, šioje byloje jam inkriminuotą nusikaltimą padarė turėdamas neišnykusį ar įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą. Vertinant M. B. asmenybę šios bylos kontekste, svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 284 straipsnyje, kuriomis buvo pasikėsinta ne tik į viešąją tvarką, bet ir kitų žmonių sveikatą, jis jau buvo teistas praeityje du kartus, tačiau tokių sunkių pasekmių jos nesukėlė, ankstesniais atvejais į nukentėjusiųjų sveikatą nebuvo kėsinamasi panaudojant žalojančius įrankius, juo labiau, šaunamąjį ginklą, kas rodo didėjantį apelianto pavojingumą, nepaisant to, kad praeityje jam buvo taikytos ne tik švelnesnės už laisvės atėmimą laisvės apribojimo ir arešto bausmės, bet ir terminuotas laisvės atėmimas, tiek taikant šios bausmės vykdymo atidėjimą, remiantis BK 75 straipsnio nuostatomis, tiek šio instituto netaikant.

18. Nagrinėjamo klausimo kontekste taip pat svarbu atsižvelgti į tai, kad iki šiol nukentėjusiajam padarytos turtinės ir neturtinės žalos nuteistasis nėra atlyginęs net iš dalies (tai apeliacinės instancijos teisme vykusio posėdžio metu nurodė nukentėjusiojo atstovas, to neneigė ir šiame posėdyje dalyvavęs M. B. ar jo gynėja), taip siekdamas sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, nors jis dirba ir gauna pajamas. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos teisminio nagrinėjimo metu nuteistasis bandė dalį atsakomybės dėl savo neteisėtų veiksmų perkelti L. P., teigdamas, kad būtent nukentėjusiojo provokuojantys ir rizikingi veiksmai paskatino jį panaudoti šaunamąjį ginklą. Toks nuteistojo elgesys jau po nusikalstamos veikos padarymo akivaizdžiai rodo, jog jis nesupranta savo netinkamo elgesio pasekmių, savo neteisėtų veiksmų kritiškai nevertina ir dėl jų nuoširdžiai nesigaili. Tai patvirtina ir apeliacinio skundo argumentas, jog realios laisvės atėmimo bausmės M. B. sukels gerokai didesnę žalą, nei jo padarytos nusikalstamos veikos, kurių viena lėmė kito asmens sveikatos sunkų sutrikdymą. Esant tokiam apeliantui požiūriui, kartu įvertinus ir kriminogeninę jo praeitį, jam iki šiol taikytų bausmių neefektyvumą, nėra pakankamo pagrindo ne tik konstatuoti, jog skundžiamu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas prieštarautų teisingumo principui, tačiau ir manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo ar atlikus tik dalį jos, o toks manymas yra būtina sąlyga BK 75 straipsnyje įtvirtinto instituto taikymui (BK 75 straipsnio 5 dalis).

19. Tai, kad M. B. turi sugyventinę, kuri neseniai susilaukė dvynukų, po skundžiamo nuosprendžio priėmimo įsidarbino ir darbdavio yra charakterizuojamas teigiamai, be to, Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmuose 2025 m. birželio 9 d. buvo gautas ir priimtas pareiškėjos O. B. pareiškimas dėl rūpybos nustatymo ir rūpintojo paskyrimo, kurioje suinteresuotu asmeniu įtraukas M. B. (beje, šio pareiškimo pagrindu užvesta byla jau yra nutraukta – teismų informacinės sistemos Liteko duomenys), esmingai nuteistojo asmenybės pavojingumo nemažina ir priešingų išvadų daryti neleidžia. Tas pats pasisakytina ir dėl skunde akcentuojamų aplinkybių, kad po šioje byloje jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo M. B. daugiau nenusikalto ir nebuvo baustas administracine tvarka. Laikotarpis nuo jų įvykdymo iki šios nutarties priėmimo dienos dar yra per trumpas spręsti, jog nuteistasis iš tiesų yra pakeitęs savo mąstymą ir nuostatas, suvokia teisės aktų laikymosi svarbą bei ateityje sugebės susilaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo. Be to, visos šios aplinkybės (naujų nusikalstamų veikų ar administracinių nusižengimų neįvykdymas vienerius metus, šeimos sukūrimas, įsidarbinimas, močiutės priežiūra) niekaip nemenkina jam inkriminuotų tyčinių nusikalstamų veikų pavojingumo, ko negalima ignoruoti sprendžiant klausimą dėl BK 75 straipsnio 4 dalies ir 54 straipsnio 3 dalies nuostatų (ne)taikymo.

20. Pagrindo tenkinti apeliacinį skundą nesudaro ir deklaratyvūs skundo teiginiai, jog realios laisvės atėmimo bausmės atlikimas nuteistajam reikš visišką gyvenimo dezorganizavimą, kadangi jis, būdamas jauno amžiaus, patirs realią grėsmę būti veikiamas tiesioginės neigiamos įtakos, jo integracija po beveik pustrečių metų laisvės atėmimo atgal į visuomenę taps itin apsunkinta, kadangi jo amžius šiuo metu yra būtent toks, kuris yra pats svarbiausias gilinant profesinę patirtį, formuojant darbinius įgūdžius, kuriant šeimą ir vystant socialinius ryšius. Šiame kontekste pažymėtina, jog laisvės atėmimo bausme nuteistiems asmenims yra sudaromas individualus resocializacijos planas, kuriuo siekiama padėti išmokyti nusikalstamą asmenį naujų, visuomenei priimtinų vertybių, įgūdžių bei normų, kad jis galėtų sėkmingai grįžti ir integruotis į visuomenę. Tai daroma taikant įvairias priemones: socialines, pedagogines, psichologines, ugdymo. Taigi sutikti su nuteistuoju, kad ugdyti save kaip pozityvų visuomenės narį jis gali tik būdamas laisvėje, kad išėjęs iš įkalinimo įstaigos jis neabejotinai taps našta visuomenei, nėra pagrindo.

21. Nuteistojo skunde taip pat akcentuojama, kad per teismo nustatytą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį jis visą laiką būtų kontroliuojamas bei prižiūrimas Probacijos tarnybos bei privalėtų vykdyti teismo paskirtas baudžiamojo poveikio priemones ir įpareigojimus, o tuo atveju, jei nepateisintų teismo parodyto pasitikėjimo juo ir nevykdytų įpareigojimų ar darytų teisės pažeidimus, jo priežiūra vykdanti institucija su teikimu privalės kreiptis į teismą, prašydama panaikinti bausmės vykdymo atidėjimą ir pasiųsti atlikti nuosprendžiu paskirtą realią laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegija neginčija šių skunde nurodomų teiginių, tačiau remiantis jais BK 75 straipsnio nuostatos turėtų būti taikomos absoliučiai kiekvienam nuteistajam, kas prieštarautų tiek įstatymų leidėjo valiai, tiek šiuo klausimu suformuotai teismų praktikai.

22. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis taip pat pažymėjo, jog dėl jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo jis negalės auginti neseniai gimusių vaikų, kuriuos prižiūrėti vienai sugyventinei būtų itin sudėtinga. Nors realus laisvės atėmimo bausmės atlikimas iš tiesų apribos apelianto galimybes dalyvauti savo vaikų auklėjime, padėti vaikų motinai juos prižiūrint, tačiau tai yra tik jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių pasekmė. Be to, nuteistojo ir jo šeimos narių asmeniniai interesai negali būti svarbesni už visuomenės interesus.

23. Atsižvelgiant į tai, kas jau buvo nurodyta aukščiau, taip pat įvertinus tai, jog nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių šioje byloje nebuvo nustatyta, o jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagrįstai pripažinta BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatyta aplinkybė (veiką padarė recidyvistas), teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, jog M. B. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį nustatytos bausmės (tiek savo rūšimi, tiek dydžiu) nėra per griežtos bei neprieštarauja proporcingumo ir teisingumo reikalavimams. Bausmės yra tinkamai individualizuotos ir paskirtos atsižvelgiant į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus ir taisykles bei bausmės paskirtį (BK 41, 54, 61 straipsniai). Pažymėtina, jog, nepaisant neigiamos M. B. charakteristikos, atsakomybę lengvinančių ir ją sunkinančių aplinkybių nepalankaus santykio, padarytų nusikalstamų veikų skaičiaus, jų stadijos (abi nusikalstamos veikos baigtos), vertybių, į kurias jis tyčia pasikėsino, svarbos, nuteistajam tiek pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, tiek pagal BK 253 straipsnio 1 dalį buvo paskirtos ženkliai mažesnės laisvės atėmimo bausmės, nei šių normų sankcijose numatytas šios bausmės vidurkis. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 63 straipsnio nuostatomis, taip pat teisingai subendrino nuteistajam už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes sudėjimo būdu, nesant pagrindo taikyti bausmių apėmimą. Apylinkės teismas bausmes subendrino nuteistajam palankesniu dalinio sudėjimo, o ne visiško sudėjimo būdu, prie griežtesnės 3 metų laisvės atėmimo bausmės pridedant dalį (tik 6 mėnesius laisvės atėmimo, t. y. vos trečdalį) švelnesnės bausmės, paskirtos pagal BK 253 straipsnio 1 dalį. Be to, paskirta galutinė subendrinta bausmė, įvertinus tai, kad byla buvo išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, dar buvo sumažinta vienu trečdaliu, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis.

24. Įvertinus visa, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju bausmių skyrimo taisyklės pažeistos nebuvo, Alytaus apylinkės teismas pagrįstai netaikė BK 75 straipsnio nuostatų M. B. atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo ar kokiais tai kitais motyvais nėra pagrindo.

Dėl nukentėjusiojo turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti

25. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiojo L. P. atstovas advokatas Ramūnas Mikulskas prašė priteisti iš nuteistojo nukentėjusiojo naudai išlaidas, kurias pastarasis patyrė dėl teiktos teisinės pagalbos bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Byloje esantis mokėjimo nurodymas patvirtina, kad advokatui Ramūnui Mikulskui L. P. 2025 m. rugsėjo 9 d. sumokėjo 968 Eur. Nukentėjusiajam teikta teisinė pagalba apėmė atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą bei jo atstovavimą teisiamojo posėdžio metu. Viso Ramūnas Mikulskas nuotoliniu būdu buvo prisijungęs į keturis teismo posėdžius. Trijuose posėdžiuose bylos nagrinėjimas buvo atidėtas ne dėl nukentėjusiojo ar jo atstovo, jie truko iki 30 minučių. Ketvirtasis teismo posėdis truko 1 valandą.

26. BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos, numatančios, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti, galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje. Tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K-1/2009, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011, 2K-374/2012, 2K-520-303/2015). Teismų praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, jog nukentėjusiojo nurodomas jo patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas gali nepriteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo suma yra per didelė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-150/2014).

27. Atsižvelgusi į nukentėjusiajam teiktos teisinės pagalbos apimtį bei tai, kad nagrinėjamu atveju apeliacinį procesą iniciavo tik nuteistasis, kurio apeliacinis skundas atmetamas, teisėjų kolegija sprendžia, jog prašomos iš nuteistojo M. B. priteisti L. P. turėtos išlaidos už suteiktas advokato teisines paslaugas apeliaciniame procese turi būti atlygintinos visiškai, priteisiant iš nuteistojo nukentėjusiojo naudai 968 Eur. Minėta suma yra teisinga ir proporcinga. Ji neviršija ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. balandžio 29 d. įsakymu patvirtintų Rekomendacijų dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti nustatymo 10 punkte nurodyto rekomenduojamo maksimalaus baudžiamosiose bylose atlygintinų išlaidų dydžio.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

28. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2025 m. rugsėjo 19 d. pažyma Nr. APD-2025-10251 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad antrinę teisinę pagalbą M. B. teikė advokatė Violeta Naujokienė, jos gynybos išlaidos sudaro 137,50 Eur ir ši suma turi būti priteista iš nuteistojo valstybei. Tačiau iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nuteistąjį bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gynė advokatė Marija Židonienė, o advokatė Violeta Naujokienė buvo atleista nuo tolesnio dalyvavimo procese. Esant šiai aplinkybei, antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš M. B. nepriteisiamos.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visa, kas išdėstyta ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria

nuteistojo M. B. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš nuteistojo M. B. nukentėjusiojo L. P. naudai 968 Eur (devynis šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus) advokato atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidoms atlyginti.

Nepriteisti iš nuteistojo M. B. valstybės naudai 137,50 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2025 m. rugsėjo 19 d. pažymą Nr. APD-2025-10251.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.