Šiaulių apygardos teismo sprendimas

1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB ir UAB) „Vevira“ pateikė teismui ieškinį, kurį tikslino bylos eigoje, ir prašė pripažinti negaliojančiomis ir panaikinti nuo sudarymo momento tris 2010 m. kovo 31 d. tarp UAB „Vevira“, atstovaujamos vadovo R. S., ir atsakovo V. P. (toliau - atsakovas) sudarytas Reikalavimo perleidimo sutartis (toliau ir – Ginčo sandoriai, sutartys), kuriomis atsakovui buvo perleistos reikalavimo teisės į trečiuosius asmenis M. P., A. M., I. R. ir D. R. ir taikyti restituciją natūra. Nurodė, kad Reikalavimo perleidimo sutartimis atsakovui buvo neteisėtai perleistos teisės gauti reikalavimų patenkinimą iš trečiųjų asmenų. Pažymėjo, kad Vilniaus apylinkės teismo 2015 m. sausio 9 d. nuosprendžiu BUAB „Vevira“ vadovas R. S. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 208 straipsnio 1 dalį, 223 straipsnio l dalį, kai dėl įmonės sunkios finansinės padėties, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, veikdamas neteisėtai ir nusikalstamai, patenkino (sudarydamas ginčo ir kitas sutartis) tik keleto iš jų ir dėl to padarė nusikalstamas veikas bei sukėlė turtinę žalą BUAB „Vevira“ kreditoriams. Ginčo sandoriai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnis), nes neatitinka CK 6.225 straipsnio l dalies reikalavimų, yra uždrausti baudžiamuoju įstatymu, taip pat prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 straipsnis), įmonės veiklos interesams bei tikslams (CK 1.82 straipsnis), pažeidžia kreditorių interesus (CK 6.66 straipsnis) ir viešą interesą. Pabrėžė, kad bankroto administratorius reikšdamas ieškinį actio Pauliana pagrindais veikia visų kreditorių vardu. Ginčo sandoriai laikytini negaliojančiais ir CK 1.78 straipsnio pagrindu, taikytini CK 6.101 ir 6.102 straipsniai, kurie numato draudimus sudaryti Reikalavimo perleidimo sutartis. Ieškovė neturėjo teisės sudaryti Reikalavimų perleidimo sutarčių dėl to, kad tokių sutarčių sudarymas prieštaravo įstatymams, nes pažeidė kreditorių interesus, neatitiko teisingumo, sąžiningumo ir racionalumo principams.

2. Atsakovas V. P. su ieškiniu nesutiko, prašė ieškovės reikalavimams taikyti ieškinio senatį ir pareikštą ieškinį atmesti tuo pagrindu; atmesti ieškovės BUAB ,,Vevira” ieškinį dėl 2010 m. kovo 31 d. Reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir jos panaikinimo kaip nepagrįstą; (3) skirti ieškovei BUAB ,,Vevira” 5792 Eur baudą, 50 procentų iš šios sumos sumokant atsakovui V. P.. Nurodė, kad Vilniaus apylinkės teismas 2015 m. sausio 9 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-106-851/2015 (toliau – Nuosprendis) nebuvo analizuojama dėl ieškiniu ginčijamų 2010 m. kovo 31 d. Reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymo, todėl R. S. nebuvo pripažintas kaltu BK 208 straipsnio 1 dalies pagrindu dėl šių sandorių. Akcentavo, kad ieškovė pareiškė tapatų ieškinį, kuris jau yra išnagrinėtas galutiniu ir įsiteisėjusiu Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-527-180/2016. Nuosprendyje nurodyti faktai nėra prejudiciniai nagrinėjamai bylai, todėl kiekvieną teiginį ieškovė turėtų įrodyti iš naujo, ieškovė, nurodydama, jog reikalavimo perleidimo sutartis prieštarauja CK 1.80 straipsniui ir 1.82 straipsniui nenurodė kokiai konkrečiai imperatyviai teisės normai Reikalavimo perleidimo sutartis prieštarauja, o be to visa galimai BUAB ,,Vevira“ ir BUAB ,,Vevira“ kreditorių patirta žala yra priteista iš R. S.. Pažymėjo, kad ieškinys taip pat atmestinas tuo pagrindu, kad, net ir darant prielaidą, jog Nuosprendyje vertinamos aplinkybės dėl Ginčo sandorių BUAB „Vevira“ pareiškus civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, kurioje priimtas Nuosprendis, ir šiuo Nuosprendžiu tenkinus civilinį ieškinį, bei vėliau BUAB „Vevira“ naudai pritaikius restituciją šioje civilinėje byloje, tai reikštų dvigubą žalos atlyginimą tuo pačiu pagrindu, kadangi ieškovė jau buvo pasirinkusi savo teisių gynimo būdą. Nurodė, kad ieškovė yra praleidusi senaties terminą actio Pauliana ieškiniui pareikšti (CK 6.66 straipsnio 3 dalis), todėl ieškinys turi būti atmestas (CK 1.124 straipsnis ir 1.126 straipsnio 2 dalis). BUAB „Vevira“ bankroto administratorė yra praleidusi daugiau nei 5 (penkerius) metus, o nuo Nuosprendžio priėmimo taip pat yra praėję daugiau nei 1 (vieneri) metai (Nuosprendis priimtas 2016 m. sausio 9 d.). Be to, teismų praktikos pavyzdžiai rodo, kad ĮBĮ 11 straipsnio 4 dalies 8 punkte nurodytas 6 mėnesių terminas administratoriui pareikšti ieškinius teisme dėl sandorių ginčijimo, laikytinas ieškinio senaties terminu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2013).