Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Baškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Reginos Bertašienės ir Savinijaus Katausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Saulės Pučkienės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. vasario 20 d. nuosprendžio, kuriuo P. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas, nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). P. B. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. P. B. buvo kaltinamas ir išteisintas dėl to, kad piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, o valstybė dėl jo veiksmų patyrė didelę žalą, t. y.:

1.1. P. B. buvo išteisintas dėl to, kad, būdamas valstybės tarnautoju, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose, 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktuose (galiojusi suvestinė redakcija iki 2018 m. gruodžio 31 d.) nustatytas pareigas, t. y. Valstybės tarnautojams nustatytą pareigą laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų, tinkamai vykdyti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas; Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje nurodytus nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo, atsakomybės už priimtus sprendimus principus, būdamas valstybės tarnautoju – Pasienio maisto ir veterinarijos kontrolės skyriaus (duomenys neskelbtini) pasienio veterinarijos posto vyresniuoju veterinarijos gydytoju –, turėdamas pareigą vykdyti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Pasienio maisto ir veterinarijos kontrolės skyriaus (duomenys neskelbtini) pasienio veterinarijos posto (poskyrio) vyresniojo veterinarijos gydytojo pareigybės aprašymo, patvirtinto Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2016 m. vasario 4 d. įsakymu Nr. B1-89, 7.1 ir 7.2 punktuose nustatytas funkcijas, t. y. siekti užtikrinti, kad į Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teritoriją importuojami ir tranzitu vežami gyvūniniai ir negyvūniniai produktai, pašarai būtų saugūs, tinkamai paženklinti ir atitiktų Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktų įteisintos saugos, kokybės, ženklinimo ir kitus privalomuosius reikalavimus; vykdyti iš trečiųjų šalių importuojamų ir tranzitu vežamų gyvūninių produktų ir pašarų siuntų pasienio valstybinę maisto ir veterinarijos kontrolę, įskaitant mėginių ėmimą, nesilaikydamas 2010 m. kovo 12 d. Komisijos Reglamento (ES) Nr. 206/2010, kuriuo nustatomi trečiųjų šalių, teritorijų ar jų dalių, iš kurių į Europos Sąjungą leidžiama įvežti tam tikrus gyvūnus ir šviežią mėsą, sąrašai ir veterinarijos sertifikatų reikalavimai, kur II priedo 1 dalyje pateiktoje lentelėje nurodyta, kad iš Ukrainos (visos šalies teritorijos) draudžiama įvežti šviežią galvijų mėsą, kadangi Krovinių ir prekių informacinėje sistemoje (toliau – ir KIPIS) prekės buvo nurodytos su kombinuotosios nomenklatūros kodu (toliau – KN) Nr. 0202 (galvijų mėsa, užšaldyta), taip pat nesilaikydamas Komisijos Reglamento (ES) Nr. 142/2011, kurio XIV priede nurodyta, kad šalutinių gyvūninių produktų, kurių kilmė yra Ukraina ar Egiptas, importas į Europos Sąjungą yra draudžiamas, kadangi importo deklaracijoje ir prie jos pateiktuose dokumentuose prekės buvo nurodytos su KN 05119985 (šalutiniai gyvūniniai produktai, šaldyta galvijų skerdena), žinodamas, kad 2018 m. kovo 6 d. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Pasienio maisto ir veterinarijos kontrolės skyriaus (duomenys neskelbtini) pasienio veterinarijos posto (poskyrio) gydytojai J. G. ir A. R. neleido įvežti į Lietuvos Respubliką UAB „L.“ importuojamos šalutinių gyvūninių produktų siuntos, kurios KN importo deklaracijoje ir komerciniuose dokumentuose buvo nurodytas Nr. 05119985 (šalutiniai gyvūniniai produktai, šaldyta galvijų skerdena) bei pareikalavo UAB „L.“ asmens, atsakingo už gyvūninių produktų siuntą – UAB „A.“, pateikti pasienio veterinarijos postui, per kurį importuojama gyvūninių produktų siunta, veterinarijos sertifikatą ir užpildytą veterinarinį įvežimo dokumentą (toliau – ir VID), kurio 2-oje dalyje pasienio veterinarijos posto valstybinis veterinarijos gydytojas, atlikęs veterinarinį patikrinimą, įformina sprendimą dėl importuojamos gyvūninių produktų siuntos, neatliko gabenamos prekės veterinarinio tikrinimo ir sudarė galimybę importuoti šalutinių gyvūninių produktų siuntą, kuri negalėjo būti įvežta į Europos Sąjungą: UAB „L.“ nepateikus veterinarijos sertifikato ir VID-o, 2018 m. kovo 7 d., tikslus laikas tyrimo metu nenustatytas, tyčia patvirtino Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (duomenys neskelbtini) Pasienio veterinarijos posto (toliau – ir PVP) antspaudu 2018 m. kovo 6 d. (duomenys neskelbtini) teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) posto muitinės pareigūno R. I. surašytas pažymas Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) apie plombų pakeitimą ir parašė, kad (duomenys neskelbtini) PVP nekontroliuoja, nors vadovaujantis Komisijos įgyvendinimo sprendimu Nr. 2007/275/EB, iš trečiųjų šalių importuojamiems šalutiniams gyvūniniams produktams, kurių KN 05119985, pasienio veterinarijos postuose turi būti atliekamas pasienio veterinarinis patikrinimas ir įforminamas veterinarinis įvežimo dokumentas. P. B. tyčia neatliko UAB „L.“ gabenamos prekės, kurios KN 05119985 (šalutiniai gyvūniniai produktai, šaldyta galvijų skerdena, kilmės šalis (duomenys neskelbtini)) pasienio veterinarinio patikrinimo ir, tokiu būdu suklaidinęs (duomenys neskelbtini) teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) posto pareigūnus, sudarė galimybę UAB „L.“ įsivežti konteinerius Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) su šaldyta galvijų skerdena – iš viso 54 890 kg, netinkančia žmonių maistui, į Lietuvos Respubliką, kuri negalėjo būti įvežta į Europos Sąjungą, po ko šalutiniai gyvūniniai produktai pateko į rinką kaip žmonių vartojimui tinkamas produktas, nes UAB „L.“ dalį šaldytos galvijų skerdenos pardavė, t. y.: 2018 m. kovo 12 d. 2 000 kg skerdenos pardavė A. J., gyvenančiam (duomenys neskelbtini). Po to A. J. 80 kg skerdenos pardavė D. S., gyvenančiam (duomenys neskelbtini) r. sav., ir 2018 m. kovo 23 d. 12 000 kg skerdenos vilkiku „MAN“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), su puspriekabe, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo gabenama į (duomenys neskelbtini) Respubliką, kurią įsigijo (duomenys neskelbtini) įmonė (duomenys neskelbtini). P. B. buvo kaltinamas, jog tokiais savo tyčiniais neteisėtais veiksmais pažemino valstybės tarnautojo vardą, sumenkino institucijos – Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos – autoritetą ir įvaizdį visuomenėje, asmenų pasitikėjimą šia institucija bei taip padarė valstybei didelę neturtinę žalą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Klaipėdos apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės S. Pučkienės apeliacinis skundas atmestinas, o Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. vasario 20 d. nuosprendis paliktinas galioti nepakeistas.

6. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas priimamo procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

11. Nagrinėjamu atveju, sprendžiant, kuris reguliavimas yra aktualus, t. y. kokiais tarptautiniais teisės aktais reikia vadovautis, labai svarbu nustatyti, kokia mėsa buvo atgabenta į Lietuvos Respubliką ((duomenys neskelbtini) uostą). Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šiuo atveju, remiantis bylos medžiagoje esančiais duomenimis, neįmanoma nustatyti, kokia tiksliai mėsa – šviežia galvijų mėsa ar šalutiniai gyvūniniai produktai – buvo pristatyti į (duomenys neskelbtini) uostą. Prokurorė nepateikė neginčijamų įrodymų, jog konteineriais (Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) į Lietuvos Respubliką buvo atgabentas šviežios galvijų mėsos krovinys. Vienareikšmiškos išvados neleidžia daryti ir byloje pateikti dokumentai, kuriuose fiksuojamas krovinio gabenimas:

13. Vertinant P. B. veiksmus dėl neatlikto gabenamos prekės veterinarinio tikrinimo, itin svarbu yra aptarti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Pasienio maisto ir veterinarijos kontrolės skyriaus (duomenys neskelbtini) pasienio veterinarijos posto (poskyrio) gydytojų J. G. ir A. R. sprendimą neleisti įvežti į Lietuvos Respubliką UAB „L.“ importuojamos šalutinių gyvūninių produktų siuntos bei pareikalauti UAB „L.“ asmens, atsakingo už gyvūninių produktų siuntą, pateikti pasienio veterinarijos postui, per kurį importuojama gyvūninių produktų siunta, veterinarijos sertifikatą ir užpildytą veterinarinį įvežimo dokumentą.

13.3. Toliau aptariant reikšmingą teisinį reglamentavimą, susijusį su būtinumu nagrinėjamu atveju atlikti veterinarinį patikrinimą ir įforminti VID, būtina pažymėti, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendyje buvo labai išsamiai aptarti tiek tarptautiniai, tiek nacionaliniai teisės aktai, reglamentuojantys Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos veiklą, kurie yra aktualūs byloje susiklosčiusiai situacijai ir jos vertinimui. Tad apeliacinės instancijos teismas, vengdamas nereikalingų pasikartojimų, kiekvieno jų detaliai nebeaptaria, tik pabrėžia, jog 2011 m. vasario 25 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 142/2011, kuriuo įgyvendinami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1069/2009, kuriuo nustatomos žmonėms vartoti neskirtų šalutinių gyvūninių produktų ir jų gaminių sveikumo taisyklės, ir Tarybos direktyva Nr. 97/78/EB dėl tam tikrų mėginių ir priemonių, kuriems netaikomi veterinariniai tikrinimai pasienyje pagal tą direktyvą, VIII priedo III skyrius reglamentuoja šalutinių gyvūninių produktų prekybos dokumentus ir sveikumo sertifikatus. Numatyta, kad prie vežamų šalutinių gyvūninių produktų ir jų gaminių turi būti pridėtas prekybos dokumentas pagal šiame skyriuje nustatytą pavyzdį arba, kai to reikalaujama pagal šį reglamentą, sveikumo sertifikatas. Tačiau kompetentinga institucija gali leisti ne tik perduoti informaciją per alternatyvią sistemą, nurodytą Reglamento (EB) Nr. 1069/2009 21 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje, bet ir prie jos teritorijoje vežamų šalutinių gyvūninių produktų ir jų gaminių pridėti kitokį prekybos dokumentą popierine ar elektronine forma, jeigu tokiame prekybos dokumente pateikiama šio skyriaus pastabų 6 punkto f papunktyje nurodyta informacija. 2009 m. spalio 21 d. Europos parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1069/2009 21 straipsnyje „Surinkimas, kategorijos nustatymas ir gabenimas“ 6 dalyje numatyta, kad šiam straipsniui įgyvendinti gali būti nustatytos priemonės dėl atvejų, kai nukrypstant nuo 2 dalies 1 pastraipos ir atsižvelgiant į nedidelį tam tikrų šalutinių gyvūninių produktų arba jų gaminių visuomenės ir gyvūnų sveikatai keliamą pavojų, šiuos gaminius galima gabenti be šioje dalyje nurodytų dokumentų ar sertifikatų.

13.4. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju krovinys turėjo prekybos dokumentą (t. 1, b. l. 67–68; t. 3, b. l. 10–21), koks numatytas reglamente. Šiame dokumente buvo nurodyta informacija, kaip numatyta 2011 m. vasario 25 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 142/2011 VIII priedo III skyriaus 6 punkto f papunktyje. Krovinys buvo gabenamas su prekybos dokumentu, o VID‘as jam nebuvo būtinas, nes šis prekybos dokumentas atitiko VID‘ą. Vis dėlto, jei laikytume, kad krovinys buvo ne europinis, o iš trečiųjų šalių, būtina atkreipti dėmesį, kad Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2019 m. sausio 18 d. rašto „Dėl informacijos pateikimo (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 4-ajam skyriui“ 4 punkte nurodyta, jog „VMVT pabrėžia, kad nežinodama tikslesnės informacijos apie importuojamus ŠGP, negali vienareikšmiškai atsakyti, ar leidžiama importuoti ŠGP iš Ukrainos ar Egipto Arabų Respublikos“ (t. 2, b. l. 21). Taigi, kaip matyti, vien tai, kad ŠGP yra importuojama iš (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini) savaime nesudaro prielaidos teigti, kad yra pažeidžiamas Komisijos Reglamentas (ES) Nr. 142/2011.

13.5. Prokurorė apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, susipažinęs su Komisijos Reglamentu (ES) Nr. 142/2011, padarė neteisingą išvadą, kad jis nenumato vienareikšmiško draudimo importuoti šalutinius gyvūninius produktus, kurių kilmė yra Ukraina ar Egiptas. Prokurorė tvirtina, jog minėtasis reglamentas nukreipia į 2010 m. kovo 12 d. Komisijos Reglamentą (ES) Nr. 206/2010, kuriuo nustatomi trečiųjų šalių, teritorijų ar jų dalių, iš kurių į Europos Sąjungą leidžiama įvežti tam tikrus gyvūnus ir šviežią mėsą, sąrašai ir veterinarijos sertifikatų reikalavimai, kur II priedo 1 dalyje pateiktoje lentelėje nurodyta, kad iš Ukrainos (visos šalies teritorijos) draudžiama įvežti šviežią galvijų mėsą. Pažymėtina, jog prokurorė apeliaciniame skunde prieštarauja pati sau ir nurodo dviprasmiškus teiginius, nes pirmosios instancijos teismas nuosprendyje padarė išvadą, kad negalima vienareikšmiškai tvirtinti, jog šalutinių gyvūninių produktų importas į Europos Sąjungą iš Ukrainos ar Egipto yra draudžiamas, tuo tarpu, darydama nuorodą į 2010 m. kovo 12 d. Komisijos Reglamentą (ES) Nr. 206/2010, prokurorė pati pažymi, kad jis uždraudžia šviežios galvijų mėsos įvežimą į Europos Sąjungą iš Ukrainos (visos šalies teritorijos). Šalutinių gyvūninių produktų importas negali visais atvejais iš anksto būti prilyginamas šviežios galvijų mėsos įvežimui.

14. Atsižvelgiant į prokurorės apeliacinio skundo teiginius, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti taikomas kitas reguliavimas, negu priimdamas nuosprendį vadovavosi pirmosios instancijos teismas, kadangi krovinys buvo ne europinis, o iš trečiųjų šalių, būtina kelti klausimą, ar P. B. pagal užpildytą importo deklaraciją Nr. (duomenys neskelbtini) turėjo ir galėjo suprasti, kad UAB „L.“ skirti ŠGP importuojami ne iš (duomenys neskelbtini), o iš trečiųjų šalių. Visų pirma, pažymėtina, jog net ir preziumuojant, kad importo deklaracijoje esantys duomenys galėjo būti suklastoti, reikia įvertinti, jog tokį faktą patvirtinti ar paneigti turi kompetentingi savo srities ekspertai, turintys specialių žinių. Net ir iškilus analogiškam klausimui, pavyzdžiui, dėl dokumentuose užfiksuotų duomenų tikrumo (autentiškumo), bylos nagrinėjimo teisme metu, teisėjai prieš priimdami sprendimą, įprastai nutartimi paskiria ekspertizę. Taigi negalima daryti išvados, jog P. B. turėjo ir galėjo, remdamasis savo asmeninėmis savybėmis, numatyti, kad importo deklaracijoje Nr. (duomenys neskelbtini) esantys duomenys apie mėsos rūšį (ŠGP ar galvijų mėsa, skirta žmonėms vartoti) ir kilmę (Europos Sąjungos valstybė narė ar trečioji šalis) galėjo būti suklastoti ar pateikti žinomai neteisingi duomenys.

14.1. Pirmiausia pastebėtina, jog ŠGP kilmė negalėjo būti nustatyta taip paprastai vien pagal importo deklaraciją ir komercinius dokumentus. Šį vertinimą 2018 m. birželio 21 d. išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) atliko Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos komisija (t. 1, b. l. 48). Pažymėtina, jog nors pagal (duomenys neskelbtini) kompetentingos institucijos (duomenys neskelbtini) pareigūno, atsakant į Valstybinės maisto ir veterinarijos (duomenys neskelbtini) skyriaus vyriausiojo veterinarijos gydytojo – valstybinio veterinarijos inspektoriaus J. Š. 2018 m. gegužės 21 d. elektroniniu paštu pateiktą paklausimą, elektroniniu paštu pateiktą informaciją, (duomenys neskelbtini) įmonė (krovinio siuntėja) nėra patvirtinta ar įregistruota kaip šalutinių gyvūninių produktų ir (ar) jų gaminių tvarkymo įmonė, tačiau ši informacija gauta tik ikiteisminio tyrimo metu, užklausus kompetentingas (duomenys neskelbtini) institucijas (t. 1, b. l. 51). Taigi 2018 m. kovo 6 d., krovinio atvykimo metu, aptariama informacija P. B. nedisponavo ir, spręsdamas dėl būtinumo atlikti veterinarinį vertinimą bei įforminti VID‘ą, ja remtis negalėjo.

14.2. Papildomai pažymėtina, jog TRACES sistemoje nebuvo pateikta informacija apie UAB „L.“ 2018 m. kovo 6 d. įvežtus Šalutinius gyvūninius produktus (ŠGP), tačiau 3 kategorijos ŠGP prekybiniai dokumentai į TRACES sistemą nevedami (t. 1, b. l. 51). Kita vertus, tais atvejais, kai ŠGP siunta vežama su komerciniu dokumentu (pavyzdžiui, tariamai iš (duomenys neskelbtini)), tokios siuntos kontrolę ir veterinarinį patikrinimą atlieka teritorinė Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, tačiau tik tuomet, kai yra gautas pranešimas TRACES sistemoje, o nagrinėjamu atveju toks pranešimas gautas nebuvo (t. 1, b. l. 52). Taigi iš visų faktinių aplinkybių ir dokumentuose užfiksuotos informacijos matyti, jog P. B. neturėjo pagrindo spręsti, kad nagrinėjamu atveju yra būtina atlikti veterinarinį patikrinimą, nes įvežama produkcija – gyvūninės kilmės mėsa arba ŠGP – gali būti ne iš Europos Sąjungos valstybės narės, o iš trečiosios šalies.

15. Toliau sprendžiant klausimą dėl pagrindo traukti P. B. baudžiamojon atsakomybėn buvimo, būtina aptarti jo, kaip Pasienio maisto ir veterinarinės kontrolės skyriaus (duomenys neskelbtini) pasienio veterinarijos posto (poskyrio) vyresniojo veterinarijos gydytojo, atsakomybės ribas, taip pat analizuoti jo ir (duomenys neskelbtini) teritorinės muitinės pareigūnų atsakomybės santykį.

15.2. P. B., UAB „L.“ nepateikus veterinarijos sertifikato ir VID‘o, 2018 m. kovo 7 d., tikslus laikas tyrimo metu nenustatytas, patvirtino Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (duomenys neskelbtini) Pasienio veterinarijos posto (PVP) antspaudu 2018 m. kovo 6 d. (duomenys neskelbtini) teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) posto muitinės pareigūno R. I. surašytas pažymas Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) apie plombų pakeitimą ir parašė, kad „PVP (duomenys neskelbtini) nekontroliuoja“ (t. 1, b. l. 93–95; t. 2, b. l. 128–130). Būtina atkreipti dėmesį, jog (duomenys neskelbtini) teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) posto muitinės pareigūnai atliko UAB „L.“ skirto krovinio patikrinimą, tačiau pačiame plombų pakeitime nei P. B., nei kiti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos gydytojai nedalyvavo. Taigi, akivaizdu, jog Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos pareigūnų nebuvo, kai buvo nuimtos krovinio plombos, muitinės pareigūnai patys atėjo pas juos pasikonsultuoti. Matyti, jog P. B. apie mėsos kilmę, rūšį, būtinumą atlikti veterinarinį patikrinimą sprendė tik iš jam pateiktų dokumentų ir jų kopijų, pats krovinio nebuvo matęs ir apžiūrėjęs. Taigi, kyla klausimas dėl plombų keitimą atlikusių (duomenys neskelbtini) teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) posto muitinės pareigūnų veiksmų – ar jiems buvo aišku, kad atgabenta ne ŠGP siunta, o žmonių vartojimui skirta gyvūninės mėsos skerdena; ar jiems nekilo įtarimas, kad krovinys gali būti atkeliavęs ne iš Europos Sąjungos valstybės narės; kodėl jie UAB „L.“ atsakingų už krovinį asmenų neprašė pateikti papildomų dokumentų ir kt. Galima preziumuoti, jog tikrai ne vien P. B. veiksmai sąlygojo situaciją ir sudarė galimybę UAB „L.“ įsivežti konteinerius Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kaip nurodoma kaltinime, su šaldyta galvijų skerdena – iš viso 54 890 kg, netinkančia žmonių maistui, į Lietuvos Respubliką.

15.3. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje pateiktu vertinimu, jog bylos duomenų visuma, įskaitant ir liudytojų parodymus, patvirtina, kad ne P. B. suklaidino muitinės pareigūnus, o muitinės pareigūnai primygtinai reikalavo, jog P. B. uždėtų ant plombų keitimo aktų spaudą, kad „PVP (duomenys neskelbtini) nekontroliuoja“. Teisiamojo posėdžio metu liudytoja veterinarijos gydytoja J. G. parodė, kad jos budėjimo metu atvyko krovinys su šaldyta jautiena, ji krovinio nematė, jai, kaip veterinarijos gydytojai, buvo pateikti dokumentai. Iš dokumentų buvo matyti, kad prekė buvo iš trečiųjų šalių, tačiau į Lietuvą atkeliavo iš (duomenys neskelbtini). Jai buvo pateiktas šios prekės konvencinis dokumentas, kuriame ir buvo ši informacija, todėl veterinarinis išmuitinimo dokumentas nebuvo reikalingas. Ji nesiėmė spręsti prekės išleidimo į laisvą apyvartą klausimo, nes šios prekės ir neturėjo tikrinti. Ant plombos padarytas P. B. įrašas, jos manymu, yra niekinis ir jokios reikšmės neturi. P. B. šį įrašą galėjo padaryti spaudžiamas muitinės pareigūnų (t. 6, b. l. 69–71). Liudytojas A. R., veterinarijos gydytojas, paaiškino kad krovinys į postą atvyko jo ir J. G. budėjimo metu, t. y. 2018 m. kovo 6 d. Apie krovinio atgabenimą jie paprastai sužino prieš parą elektroniniu paštu, bet šiuo atveju apie krovinį jokios išankstinės informacijos negavo. Jis susidūrė su jam nematyta dokumento forma. Su šiuo kroviniu dirbo J. G., jis girdėjo, kaip ji aiškinosi dėl šio krovinio. Vis dėlto klausimas buvo paliktas spręsti kitos pamainos veterinarinės tarnybos specialistams. Tą pačią dieną atėjo pareigūnai iš kriminalinės tarnybos ir paprašė peržiūrėti dokumentus, kuriuos jie atsinešė. Po pietų taip pat buvo atėję muitinės darbuotojai, kurie klausė, ar Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos pareigūnai pasirašys ant plombų pakeitimo akto. 2018 m. kovo 7 d. apie 8 val. perdavė pamainą, tuo metu atvyko krovinio savininkai, kurie piktinosi, kodėl nėra išleidžiamas krovinys. Nebuvo pateiktas veterinarinis dokumentas, todėl jie krovinio netikrino, ant dokumentų nepasirašinėjo (t. 6, b. l. 71–72). Tokie liudytojų parodymai patvirtina, kad, jų nuomone, UAB „L.“ skirtam 3 konteinerių Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kroviniui neturėjo būti atliekamas veterinarinis patikrinimas, o P. B. užrašas ant plombų pakeitimo aktų savaime nebuvo vienintelis veiksnys, kuris sąlygojo leidimą įvežti siuntą. Be to, liudytojai patvirtino, kad prašymą, jog P. B. pasirašytų ant plombų pakeitimo aktų, buvo išreiškę patys (duomenys neskelbtini) teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) posto muitinės pareigūnai.

15.4. Šiuos liudytojų parodymus atitinkama dalimi patvirtina ir paties išteisintojo P. B. parodymai. Pažymėtina, kad jo pozicija visa apimtimi buvo nuosekli ir nesikeitė tiek bylos nagrinėjimo teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu. P. B. pažymėjo, kad, kai su juo susisiekė UAB „L.“ vadovas, jis nurodė, jog jei yra (duomenys neskelbtini) komercinis dokumentas, tai VID‘as nereikalingas, nes VID‘as turėtų būti išduotas (duomenys neskelbtini), t. y. (duomenys neskelbtini) turėtų būti atliktas veterinarinis išmuitinimas. 2018 m. kovo 7 d. 8 val. P. B. atėjo į darbą, priėmė pamainą iš A. R. ir J. G. Jie pasakė, kad yra trys konteineriai su šaldyta jautiena iš (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini), bet yra pateiktas tik (duomenys neskelbtini) komercinis dokumentas. Taip pat sakė, kad muitininkai buvo atidarę konteinerius, bet Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos pareigūnai nedalyvavo, o muitinės pareigūnai buvo atėję ir prašė pasirašyti, bet jie niekur nesirašė. Kaip P. B. suprato iš A. R. ir J. G., jie taip pat manė, kad ta jautiena veterinariškai išmuitinta buvo (duomenys neskelbtini). P. B. liko su R. Š., kuris tuo metu laikinai ėjo (duomenys neskelbtini) pareigas. 2018 m. kovo 7 d. ryte atėjo UAB „A.“ atstovai ir reiškė pasipiktinimą, kad nepraleidžiami kroviniai su šaldyta jautiena. P. B. jiems pasakė, kad Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (duomenys neskelbtini) pasienio veterinarijos postas to krovinio nekontroliuoja, nes jis pagal pateiktus dokumentus turėtų būti išmuitintas (duomenys neskelbtini). Jis kartu su atstovais nuėjo pas (duomenys neskelbtini) teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) posto vadovybę, kur muitinės darbuotojai reikalavo, kad jis parašytų, jog šis krovinys yra nekontroliuojamas. Jie reikalavo pažymos, bet P. B. atsakė, kad jokios pažymos veterinarijos gydytojas nerašo, tai patvirtino ir R. Š. Nepaisant to, muitinės pareigūnai, jei nereikia VID‘o, prašė parašyti, kad krovinys yra nekontroliuojamas. P. B. ant pažymos apie plombų pakeitimą parašė, kad „PVP (duomenys neskelbtini) nekontroliuoja“, uždėjo (duomenys neskelbtini) pasienio veterinarijos posto spaudą bei spaudą su data. Savo vardo pavardės P. B. nenurodė, nes tokių įrašų paprastai nedaro. Jis neturėjo galimybės pasitikrinti, ar tikrai krovinys buvo išmuitintas (duomenys neskelbtini) ir ten išduotas VID‘as, nes nebuvo nurodytas nei VID‘o numeris, nei bendrojo VID‘o Europoje numeris (t. 6, b. l. 130–132). Paties išteisintojo parodymai leidžia daryti išvadą, jog ant plombų keitimo aktų jis pasirašė ne savo iniciatyva, o raginamas muitinės pareigūnų ir manydamas, jog siuntos veterinarinis patikrinimas jau buvo atliktas kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje – (duomenys neskelbtini), t. y. manydamas, kad krovinys yra europinis ir importuojamai ŠGP siuntai nebereikia VID‘o. Būtent tokias įvykio aplinkybes patvirtino ir liudytojas R. Š. Jis paaiškino, kad įvykio metu laikinai ėjo (duomenys neskelbtini) pareigas. Tarnybos metu jam paskambino P. B., kuris trumpai paaiškino situaciją apie muitinės darbuotojų reikalavimą išspręsti krovinio paleidimo klausimą. Jam atvykus į postą ir pakalbėjus su P. B., pagal pateiktus dokumentus suprato, kad Lietuvoje šiam kroviniui veterinarinis patikrinimas yra nereikalingas. Į kabinetą atėjo muitinės darbuotojos, kurių viena buvo pamainos viršininkė. Visi aiškinosi situaciją, ar yra reikalingas veterinarinis patikrinimas. Diskusijų metu muitinės pareigūnės pareikalavo, kad P. B. surašytų pažymą, jog Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba šio krovinio nekontroliuoja. Paaiškinus, kad jie tokių pažymų nerašo, muitinės pareigūnės paprašė ant bet kurio iš dokumentų uždėti vizą, kad šis krovinys yra nekontroliuojamas. Ilgų diskusijų ir ginčų metu P. B. ant kažkurio iš dokumentų padarė įrašą (t. 6, b. l. 72–73). Tokie liudytojo parodymai, be kita ko, patvirtina, jog spaudos ant plombų pakeitimo aktų P. B. buvo uždėtas reikalaujant muitinės pareigūnams ir kolegialiai pasitarus, t. y. ši pozicija nebuvo išdėstyta išimtinai tik paties P. B., sprendimą jis priėmė nevienasmeniškai, o pasitaręs su kolegomis, taip pat ne savo iniciatyva atliko tokius veiksmus.

15.5. Vertinant susidariusią situaciją, taip pat yra svarbūs ir muitinės pareigūnų parodymai. G. Ž., (duomenys neskelbtini) teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) posto (duomenys neskelbtini), parodė, kad 2018 m. kovo 6 d. buvo tikrinamas šaldytas jautienos krovinys. Tą pačią dieną (duomenys neskelbtini) šį krovinį nukreipė veterinariniam patikrinimui, bet tą dieną dirbę veterinarai nurodė, kad prie krovinio trūksta dokumentų (VID), todėl krovinio į apyvartą neišleido. 2018 m. kovo 7 d. pas posto vadovus atėjo ,,A.“ tarpininkas, reikšdamas pretenziją, kad krovinys yra nepaleidžiamas. Kad klausimas būtų išspręstas operatyviai, G. Ž. kartu su (duomenys neskelbtini) R. Š. nuėjo į (duomenys neskelbtini) pasienio veterinarijos posto patalpas ir su šios tarnybos (duomenys neskelbtini) bei veterinarijos gydytoju aiškinosi situaciją. Abu Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atstovai joms paaiškino situaciją, kad, jei prekė atvyksta iš Europos Sąjungos valstybės narės, krovinys apeina jų tarnybą. Abu veterinarijos gydytojai laikėsi tos pačios nuomonės. Vyko ilga diskusija, o jos, kaip muitinės darbuotojos, paprašė poziciją išreikšti raštu, tačiau buvo prieitas kompromisas ir veterinarijos gydytojas ant krovinio plombų keitimo protokolo padarė įrašą apie tai, kad tarnyba krovinio nekontroliuoja (t. 6, b. l. 73). Taigi aptarti liudytojų parodymai tik dar kartą patvirtina, jog ant plombų pakeitimo aktų buvo uždėtas spaudas ne dėl to, kad patvirtintų krovinio perplombavimą, bet pažymint, jog krovinys su komerciniu dokumentu iš (duomenys neskelbtini) nėra patvirtintas pagal kokybės programą ir kitus teisės aktus kaip kontroliuojamas pasienio poste (t. 2, b. l. 3). Kiti liudytojų parodymai ir aptartos įvykio aplinkybės buvo detaliai nurodyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tačiau jie neleidžia situacijos vertinti kitaip ir daryti priešingų išvadų, negu jau yra nustatyta.

16. Įvertinus visas reikšmingas nagrinėjamai situacijai faktines aplinkybes, aptarus aktualų teisinį reglamentavimą ir atsižvelgus į liudytojų parodymus, būtina spręsti klausimą, ar P. B. veiksmuose, kai jis ant plombų keitimo aktų užrašė „PVP (duomenys neskelbtini) nekontroliuoja“, buvo būtinasis nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje – piktnaudžiavimo –, požymis – tyčinė kaltės forma.

16.1. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi teismų praktikoje suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-1/2014). BK 228 straipsnyje nustatyto piktnaudžiavimo objektyvieji požymiai pasireiškia: pavojinga veika – piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu; pavojingais padariniais – nurodytos didelės žalos kilimu; priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-76/2007). Piktnaudžiavimas, numatytas BK 228 straipsnio 1 dalyje, padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-104/2013). Kaltininkas tyčia piktnaudžiauja tarnybine padėtimi tuo atveju, kai supranta, jog naudojasi savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais, numato, kad dėl to gali atsirasti didelė žala valstybei ar kitiems BK 228 straipsnio dispozicijoje nurodytiems subjektams, ir šios žalos nori (tiesioginė tyčia) arba nenori, bet sąmoningai leidžia jai atsirasti (netiesioginė tyčia). Šio nusikaltimo tyčinės kaltės turinį sudaro asmens psichinis santykis su teisinę reikšmę turinčiais veikos požymiais, pavojingais padariniais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–310/2010, 2K-100/2014). Kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekta. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-370-677/2015).

16.2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad neturtinio pobūdžio žala yra vertinamasis požymis ir ji paprastai pripažįstama didele, jeigu dėl to pažeidžiamos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos teisės ir laisvės, sumenkinamas valstybės institucijų autoritetas, sutrikdomas darbas. Kiekvienu konkrečiu atveju apie žalos dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes: kokio pobūdžio, kokiais teisės aktais pažeidžiami ginami interesai, nukentėjusiųjų skaičių, jų vertinimą pareigūno padarytos veikos, nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą, rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos ir įtaką valstybės tarnautojo bei valstybės institucijų autoritetui ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-512/2004, 2K-7-638/2005, 2K-232/2012, 2K-7-335/2013, 2K-100/2014, 2K-354-511/2015, 2K-198-693/2016 ir kt.).

16.3. Nagrinėjamu atveju, įvertinus tokią reikšmingą aplinkybę, kad pati Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba informavo, jog netikrina ŠGP siuntų, kurios siunčiamos iš vienos Europos Sąjungos valstybės į kitą (t. 2, b. l. 21), o P. B. neturėjo pagrindo abejoti importo deklaracijoje Nr. (duomenys neskelbtini) pateiktais duomenimis, kad UAB „L.“ skirtas krovinys yra atkeliavęs iš (duomenys neskelbtini), t. y. iš Europos Sąjungos, darytina išvada, kad jog jo veiksmuose išankstinės tyčios nebuvo. Šią išvadą patvirtina ir jau anksčiau aptartos aplinkybės, kad, visų pirma, P. B. sprendimą neatlikti krovinio veterinarinio patikrinimo priėmė nevienasmeniškai, o pasitaręs su kolegomis; antra, prierašą „PVP (duomenys neskelbtini) nekontroliuoja“ ir spaudą ant plombų keitimo aktų P. B. uždėjo ne savo iniciatyva, o raginamas ir skatinamas muitinės pareigūnų; trečia, dėl bylos dokumentuose ir informacinėse sistemose esančių duomenų neatitikimų neįmanoma nustatyti, ar į (duomenys neskelbtini) uostą atgabentuose konteineriuose Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) buvo šalutiniai gyvūniniai produktai ar šaldyta galvijų skerdena, taip pat pirminis dokumentų vertinimas neleidžia be pagrįstų abejonių spręsti apie siuntoje esančių produktų kilmę (iš Europos Sąjungos valstybės narės ar trečiosios šalies) ir apie kitose valstybėse, kuriose buvo siunta, su produktais atliktas išmuitinimo procedūras; ketvirta, konteinerių plombų pakeitime ir fiziniame muitinės pareigūnų atliktame siuntos patikrinime P. B. nedalyvavo.

16.4. Visas šis situacijos vertinimas suponuoja išvadą, kad P. B., neatlikdamas UAB „L.“ gabenamų prekių pasienio veterinarinio patikrinimo ir ant plombų keitimo aktų užrašydamas „PVP (duomenys neskelbtini) nekontroliuoja“, nesiekė suklaidinti (duomenys neskelbtini) teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) posto pareigūnus ir sudaryti galimybę UAB „L.“ įsivežti konteinerius Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) su 54 890 kg šaldyta galvijų skerdena, netinkančia žmonių maistui, į Lietuvos Respubliką. Akivaizdu, jog P. B. ne tik nesiekė ir nenorėjo žalingų padarinių kilimo, bet taip pat nebuvo abejingas jų atsiradimui, t. y. jis nenumatė, jog savo veiksmais gali pažeminti valstybės tarnautojo vardą, sumenkinti institucijos – Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos – autoritetą ir įvaizdį visuomenėje, asmenų pasitikėjimą šia institucija ir taip padaryti valstybei didelę neturtinę žalą. Taigi apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog P. B. veiksmuose nėra BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektyviosios pusės požymio – nei tiesioginės, nei netiesioginės tyčios.

16.5. Anksčiau padarytą išvadą patvirtina ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos pateikta informacija, kad, nežinodama tikslesnės informacijos apie importuojamą ŠGP (komerciniuose dokumentuose ir KIPIS sistemoje nustatyti nesutapimai), negali atsakyti, ar leidžiama importuoti ŠGP iš Ukrainos ir Egipto (t. 2, b. l. 21). Taigi, matyti, jog net Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, gavusi ikiteisminio tyrimo medžiagą, (duomenys neskelbtini) kompetentingos institucijos informaciją apie tai, kad krovinys nebuvo tikrintas, negalėjo vienareikšmiškai atsakyti, ar krovinį galima įvežti, ar jį reikėjo tikrinti. Žinoma, aptariant P. B. atsakomybės klausimą, galima atkreipti dėmesį, jog jis, žinodamas, kad veterinarijos gydytojai A. R. ir J. G. neišleido krovinio ir prašė UAB „L.“ atsakingo asmens pateikti papildomus duomenis, galėjo atidžiau vertinti jam pateiktus dokumentus, sulaukti papildomų duomenų ir nedėti žymos ant plombų keitimo aktų, tačiau tai gali suponuoti tik drausminės atsakomybės kilimą (šis klausimas buvo sprendžiamas (t. 2, b. l. 22–33), o ne baudžiamosios teisės, kaip paskutinės priemonės (ultima ratio) taikymą, kai ne vien jo veiksmai, kaip jau konstatuota – netyčiniai, sąlygojo UAB „L.“ skirto krovinio įvežimą į Lietuvos Respublikos teritoriją.

16.6. Pažymėtina, kad prokurorė apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog P. B. kaltės neįrodo ir byloje esantys telefoniniai pokalbiai. Prokurorė nurodo R. T. telefoninius pokalbius su nenustatytu asmeniu, taip pat su UAB „S.“ vairuotoju P. R.

16.6.1. Iš 2018 m. vasario 28 d. pokalbio turinio matyti, kad R. T. kalbasi su nenustatytu asmeniu, esančiu šalia, ir galimai planuoja papirkti muitinės pareigūnus bei veterinarus, duodamas 1 000 Eur kyšį: „reikia važiuoti į veterinariją, muitinėj, ten štuką duodu su visais ten įforminimais, kyšiais su viskuo“ (t. 3, b. l. 41–42).

16.6.2. Iš 2018 m. kovo 6 d. pokalbio turinio matyti, kad R. T. bendrauja su anksčiau Valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje dirbusius S. B., kuriam skundžiasi, jog turi sunkumų su mėsos krovinio importu, o S. B. nurodė, kad pabandys susisiekti su P.: R – „Skambinai tokiam vienam seniukui aš telefono neturiu“; S – „P.? Nu aš galiu pabandyt“ (t. 3, b. l. 43).

16.6.3. Iš užfiksuotų pokalbių turinio matyti, jog R. T. tik tariasi dėl susitikimo su P. B., tačiau nė vienas tų susitikimų užfiksuotas nebuvo, apie ką kalbėjo – neaišku. Pastebėtina, kad apie kyšius R. T. kalba ne su P. B., o su kitais asmenimis, be to, byloje nėra jokių įrodymų, kad kyšis apskritai buvo duotas. Taigi apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad tokie pokalbiai niekaip neįrodo P. B. kaltės, padarius BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, ir iš byloje esančių telefoninių pokalbių nėra aišku, kokiais veiksmais P. B. neva buvo įtakojamas elgtis neteisėtai ir imtis veiksmų, kad šaldytos jautienos krovinys sklandžiai praeitų per sieną.

17. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnyje, kurių privalu laikytis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismui. Pagal šį BPK straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

17.1. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dėl P. B. išteisinimo argumentus ir motyvus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir dėl to visiškai pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su išvada, kad šioje byloje nėra surinkta pakankamai objektyvių įrodymų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad P. B. veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje, sudėtis. Jokie įrodymai nepatvirtina fakto, kad P. B. suvokė ir siekė piktnaudžiauti savo tarnybine padėtimi bei tokiais veiksmais padaryti didelę žalą valstybei. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. vasario 20 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nesama pagrindo jį keisti ar naikinti dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Saulės Pučkienės apeliacinį skundą atmesti.