Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-45-579/2024

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-01-11
Bylos Nr.: 1A-45-579/2024
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-04394-2021-8
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Evaldas Gražys, Jolanta Čepukėnienė, Evaldas Pašilis
Nuteistasis: G. I.
Nukentėjusysis: J. Š.
Advokatai: Gediminas Lukauskas, Kęstutis Kanišauskas

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-45-579/2024

Teismo proceso Nr. 1-01-1-04394-2021-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.2; 1.2.3.1.1; 1.2.4.6.1; 2.1.14; 2.1.15.3.3.2; 2.4.6.4.4 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. sausio 11 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Evaldo Gražio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Evaldo Pašilio,

sekretoriaujant Živilei Vološinienei,dalyvaujant prokurorui Jurijui Petuchovui (Jurij Petuchov),nuteistajam G. I., jo gynėjui advokatui Kęstučiui Kanišauskui,nukentėjusiojo J. Š. (J. Š.) atstovui advokatui Gediminui Lukauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo Klaipėdos apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Jurijaus Petuchovo, nukentėjusiojo J. Š. atstovo advokato Gedimino Lukausko ir Valstybinio socialinio draudimo fondo Klaipėdos skyriaus apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. gegužės 2 d. nuosprendžio, kuriuo:

G. I. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nubaustas 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant bausmės atlikimo metu dirbti arba būti užregistruotam Užimtumo tarnyboje.

Iš G. I. nukentėjusiajam J. Š. priteista 2 790 Eur turtinei ir 500 Eur neturtinei žalai atlygininti, kita nukentėjusiojo civilinio ieškinio dalis – atmesta.

Iš G. I. nukentėjusiajam J. Š. priteista 800 Eur už suteiktas advokato paslaugas.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus civilinis ieškinys tenkintas iš dalies – iš G. I. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui priteista 390,32 Eur.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. G. I. 2021 m. sausio 30 d., apie 23.00 val., (duomenys neskelbtini), Vokietijoje, antro aukšto bendro naudojimo virtuvėje peiliu įpjovė J. Š. į kaklą, padarydamas J. Š. 4 cm pjautinę paviršinę kaklo žaizdą, t. y. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokie jo veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinius skundus argumentai

2. Nukentėjusiojo J. Š. atstovas advokatas Gediminas Lukauskas prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. gegužės 2 d. nuosprendį – G. I. pripažinti kaltu padarius BK 22 straipsnio 1 dalyje 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir paskirti G. I. teisingą bausmę. Nukentėjusiojo atstovo apeliaciniame skunde taip pat prašoma visiškai tenkinti nukentėjusiojo pareikštą civilinį ieškinį bei priteisti visas nukentėjusiojo J. Š. patirtas išlaidas, skirtas advokato teisinei pagalbai apmokėti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

2.1. Apeliacinio skundo autorius išreiškia abejonę, kokį ryšį su nagrinėjama baudžiamąja byla turi skundžiamo nuosprendžio motyvuose minimas BK 28 straipsnis, reglamentuojantis būtinąją gintį, kadangi iš teismo motyvų nėra aišku, kieno atžvilgiu būtinosios ginties institutas nagrinėjamoje byloje gali būti taikomas – nuteistasis G. I. nebuvo užpultas, jo atžvilgiu taip pat nebuvo kilęs pavojus. Priešingai, priėjęs prie nukentėjusiojo iš nugaros nuteistasis G. I. siekė perpjauti jam (J. Š.) gerklę, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo (nuteistojo G. I.) valios nepriklausančių priežasčių.

2.2. Nukentėjusiojo J. Š. atstovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, jog bendrabutyje Vokietijoje tarp G. I. ir J. Š. kilo muštynės, kurių pasėkoje Lietuvoje dėl G. I. sužalojimo buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas. Iš nukentėjusiojo J. Š., liudytojų D. K. (D. K.), J. F. ir R. M. parodymų matyti, kad tarp šių asmenų ir nuteistojo G. I. nebuvo kilęs konfliktas. Nors G. I., būdamas stipriai apgirtęs, priekabiavo prie nukentėjusiojo ir liudytojų, J. Š. jį (G. I.) nuvedė į kambarį ir paguldė į lovą. Praėjus kuriam laikui, kaip nurodyta kaltinime, 2021 m. sausio 30 d., apie 23 val., G. I., priėjęs prie nukentėjusiojo, iš nugaros, kaire ranka suėmęs jį (nukentėjusįjį) už galvos, kaktos srityje, staigiu judesiu galvą atlenkęs atgal, tuo pat metu dešinėje rankoje laikydamas statybinį peilį, pridėjęs jį prie nukentėjusiojo J. Š. kaklo gerklės srityje, staigiu judesiu traukdamas peilį gerklės srityje iš kairės į dešinę, siekė perpjauti J. Š. gerklę, padarydamas nukentėjusiajam 4 cm ilgio pjautinę paviršinę kaklo žaizdą.

2.3. Apeliacinio skundo autoriaus nuomone, nors kaltinime tai ir nenurodyta, G. I. nusikalstamą veiką padarė iš chuliganiškų paskatų (BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Nuteistasis buvo supykęs ant nukentėjusiojo J. Š. už tai, kad pastarasis nuvedė jį į kambarį ir paguldė, prašydamas G. I. nepriekabiauti ir suteikti vakarieniaujantiems asmenims ramybę, o nuteistasis, būdamas sunkioje neblaivumo būsenoje, turėtu statybiniu peiliu pasikėsino J. Š. perpjauti gerklę, raginamas peilį padėti, to nepadarė. Nukentėjusiojo J. Š. atstovo teigimu, nuteistasis po to, nešdamasis peilį, nuėjo į savo kambarį, kur, tikėtina, suvokęs, ką padarė, inscenizuodamas sužalojimus persipjovė rankos venas, kruviną peilį paslėpė po savo lovos čiužiniu ir nuėjo ieškoti „pagalbos“. Į įvykio vietą atvykę Vokietijos policijos pareigūnai nuteistojo G. I. kambaryje, lovoje po čiužiniu, rado paslėptą kruviną statybinį peilį, o vietiniai gyventojai nurodė, kad staiga išgirdo didelį triukšmą, atėję į įvykio vietą matė, kad yra dingusi elektra, o patalpa yra pripurkšta baltų gesintuvo miltelių.

2.4. Apeliantas skunde pabrėžia, kad iki to momento, kai nuteistasis G. I. sužalojo J. Š., tarp šių asmenų bei įvykio liudytojų nebuvo kilęs konfliktas, tad apeliantui yra nesuprantami apygardos teismo nuosprendžio motyvai dėl būtinosios ginties (BK 28 straipsnis). Sunkaus apsvaigimo nuo alkoholio būsenoje atlikti nuteistojo G. I. veiksmai, anot atstovo, aplinkiniams asmenims sukėlė didelį išgąstį, sumaištį, o G. I. ignoruojant pastarųjų prašymus padėti peilį, savigynos tikslais buvo siekiama iš nuteistojo rankų įvairiais būdais atimti (išmušti) peilį.

2.5. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, G. I. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios keitė parodymus. Nors ikiteisminio tyrimo metu nebuvo užsiminęs apie tai, kad neva nukentėjusysis J. Š. jam (G. I.) grasino sakydamas, kad privalės į mėnesį mokėti po 1 000 Eur (neaišku už ką ir dėl kokių priežasčių), apie tai, nukentėjusiojo atstovo teigimu, nuteistasis pradėjo teigti tik bylą nagrinėjant Klaipėdos apylinkės teisme. Tačiau šie G. I. teiginiai, anot apeliacinio skundo autoriaus, yra paneigti liudytojų parodymais – su juo (G. I.) bendrabutyje gyvenę, darbo komandiruotėje buvę lietuviai nebendravo, nes nuo pat atvykimo (apie 10 dienų) nuteistasis pagal tuo metu galiojusias pandemijos taisykles buvo karantine ir į darbą nurodytu laiku nėjo. Šiuo laiku nuteistasis G. I. buvo matomas neblaivus, įkyriai priekabiaudavo prie bendrabutyje gyvenančių lietuvių, reikšdamas prašymus, kurių dėl girtumo nebuvo įmanoma suprasti.

Šalies argumentai

3. Klaipėdos apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Jurijus Petuchovas apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. gegužės 2 d. nuosprendį pakeisti: G. I. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį 129 straipsnio 1 dalį, paskiriant 9 metus laisvės atėmimo. Taip pat prašoma tenkinti nukentėjusiojo civilinį ieškinį visa apimtimi ir priteisti nukentėjusiajam 1 600 Eur atlyginimą už advokato suteiktas teisines paslaugas.

3.1. Apeliaciniame skunde pažymima, kad kaltinant asmenį pagal BK 22 straipsnio 1 dalį 129 straipsnio 1 dalį nenumatyta, jog pasikėsinimo nužudyti metu nukentėjusiajam turi būti padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Atvirkščiai, pasikėsinimas nužudyti gali būti įvykdytas nepadarius jokių kūno sužalojimų nukentėjusiajam.

3.2. Prokuroras nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, jog bendrabutyje Vokietijoje tarp G. I. ir J. Š. kilo muštynės, kurių pasėkoje Lietuvoje dėl G. I. sužalojimo buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, kuris 2022 m. liepos 1 d. prokuroro nutarimais buvo atskirtas, o 2022 m. rugsėjo 19 d. – sustabdytas, tad pripažinus, kad J. Š. buvo sužalotas dėl abipusio konflikto metu kilusių muštynių, veika turi būti kvalifikuojama pagal kilusias pasekmes. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog J. Š., D. K. ir R. M. po darbo ramiai vakarieniavo, kai G. I., priėjęs iš nugaros prie J. Š., pasikėsino pastarajam perrėžti gerklę (taigi, iki aptariamo momento nebuvo jokio abipusio konflikto). Byloje objektyviai nustatyti tik G. I. sužalojimai, kai pastarasis bandė persipjauti sau venas tuo pačiu peiliu, kuriuo kėsinosi perrėžti gerklę J. Š.. Anot prokuroro, negalima vadinti muštynėmis veiksmų, kuomet D. K. (D. K.) bandė su kėde, o R. M. – su gesintuvu, iš G. I. rankos išmušti peilį, kadangi aptariami liudytojai nurodytais veiksmais gelbėjo J. Š. gyvybę ir neviršijo BK 29 straipsnyje reglamentuotų asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymo ribų. Taip pat pabrėžiama, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje turėjo vertinti tik G. I. bandymą perpjauti nukentėjusiajam gerklę, o ne liudytojų veiksmus po aptariamo nusikaltimo padarymo.

3.3. Anot apeliacinio skundo autoriaus, nuteistasis G. I. dėl jam pareikštų kaltinimų kaltu neprisipažino, parodymus nuolat keitė (prisiminimų apie įvykio aplinkybes daugėjo, nors pirminiuose parodymuose G. I. nieko neprisiminė; taip pat nuteistasis neatsiminė, ką darė pats, nors prisiminė, kad kiti įvykio dalyviai jį mušė, reikalavo pinigų), tad nuteistojo parodymai vertintini kritiškai – kaip bandymas išvengti baudžiamosios atsakomybės ir bausmės už padarytą labai sunkų nusikaltimą, klaidinant ikiteisminio tyrimo pareigūnus ir teismą.

3.4. Liudytojų D. K. ir R. M. parodymai patvirtina, kad peilis visuomet buvo nuteistojo G. I. rankoje, peilio iš nuteistojo atimti nepavyko. Vokietijos teisėsaugos pareigūnai patvirtino, kad nusikaltimo įrankis buvo surastas G. I. lovoje, po čiužiniu. Nusikaltimas padarytas tiesiogine apibrėžta tyčia – G. I. norėjo perpjauti gerklę nukentėjusiajam, pasikėsino tai padaryti, bet veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusiojo J. Š. draugai puolė jį ginti (vienas su kėde, kitas – su gesintuvu, bandė išmušti peilį iš G. I. rankos), dėl ko nusikaltimas nebuvo baigtas. Be to, pažeista nukentėjusiojo J. Š. džemperio (apžiūros protokole – megztinio) apykaklė sutrukdė nuteistajam giliau įpjauti, kartu sušvelnino padarytą kaklo sužalojimą – audinys padėjo išvengti sunkių padarinių (perpjauti audinį yra žymiai sunkiau nei jį pradurti). Nuteistasis G. I. pakartotinių smurtinių veiksmų atlikti negalėjo, nes tam trukdė nukentėjusiojo draugai D. K. ir R. M.. Po kaklo sužalojimo J. Š. griebėsi rankomis už gerklės, t. y. nukentėjusiojo gerklė buvo fiziškai apsaugota. Anot prokuroro, G. I. negalėjo matyti padaryto nusikaltimo padarinių, nes nukentėjusysis sėdėjo atsukęs į jį nugarą. Atsižvelgus į šias aplinkybes, prokuroro teigimu, nuteistojo G. I. padaryta veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį kaip pasikėsinimas nužudyti nukentėjusįjį J. Š..

3.5. Prokuroro vertinimu, atsižvelgus į tai, kad nuteistasis G. I. yra neteistas, dirba, yra baustas administracine tvarka, iš liudytojų ir nukentėjusiojo parodymų bei medicininių dokumentų nustatyta, kad įvykio metu buvo neblaivus ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, taip pat, kad, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės ir bausmės už padarytus nusikaltimus, nuteistasis savo parodymais klaidino teismą, neatsiprašė nukentėjusiojo, neatlygino nusikaltimu padarytos žalos, taigi, nesigaili dėl įvykdyto nusikaltimo, nuteistajam turėtų būti skiriama bausmė, artima BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui.

4. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius apeliaciniame skunde prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. gegužės 2 d. nuosprendį – civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir iš nuteistojo G. I. priteisti 494,06 Eur žalos atlyginimą.

4.1. Apeliaciniame skunde, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalimi, 6.263 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 6.290 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 14 straipsniu ir 21 straipsnio 1 dalimi, civilinis ieškovas nurodo, jog civilinio ieškinio reikalavimus kildina iš G. I. padarytos nusikalstamos veikos, kurios pasėkoje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui buvo padaryta turtinė žala – sužalotam J. Š. už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2021 m. vasario 4 d. iki 2021 m. kovo 31 d. buvo paskirta 494,06 Eur ligos išmoka (žr. 2021 m. rugpjūčio 23 d. pažymą Nr. KA_PZ1E-1621 apie asmeniui išmokėtas išmokas), tad civiliniam ieškovui netekus minėtos sumos nuteistasis G. I. privalo ją atlyginti.

4.2. Anot apelianto, aplinkybė, jog iš J. Š. paskirtos 494,06 Eur ligos išmokos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos Respublikos privalomojo sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 9 dalimi, buvo išskaitytas gyventojų pajamų mokestis bei atlikta privalomojo sveikatos draudimo įmoka, mokami atitinkamai į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą (Lietuvos Respublikos 2021 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 2 straipsnis) bei Privalomojo sveikatos draudimo biudžetą (Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 14 straipsnis), nesumažina atlygintinos žalos dydžio.

Atsiliepimas

5. Atsiliepime į apeliacinius skundus nuteistasis G. I. prašo atmesti nukentėjusiojo J. Š. atstovo advokato Gedimino Lukausko, Klaipėdos apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Jurijaus Petuchovo ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus apeliacinius skundus.

5.1. Pasisakydamas dėl nukentėjusiojo J. Š. atstovo advokato Gedimino Lukausko parengto apeliacinio skundo, nuteistasis G. I. nurodo, kad šis skundas yra nepagrįstas – jame keliami prašymai yra neįrodyti objektyviomis bylos aplinkybėmis ir yra paremti prielaidomis. Atkreipiamas apeliacinės instancijos teismo dėmesys, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal jo paties ir nukentėjusiojo pareiškimus teisėsaugos institucijoms, kadangi jis (G. I.) įvykusio abipusio konflikto metu taip pat patyrė sužalojimus (sunkesnius nei nukentėjusysis – nesunkus sveikatos sutrikdymas). Tačiau ikiteisminį tyrimą atlikusi prokurorė 2022 m. liepos 1 d. nutarimu dėl jo paties patirtų sužalojimų tyrimą atskyrė į atskirą ikiteisminį tyrimą, o pradėtame ikiteisminiame tyrime nukentėjusiuoju buvo pripažintas J. Š.. 2022 m. rugsėjo 19 d. prokurorės nutarimu atskirtas ikiteisminis tyrimas pagal jo (G. I.) pareiškimą dėl patirtų sužalojimų buvo sustabdytas, nors jo atžvilgiu smurtavusių ir jį sužalojusių asmenų ratas buvo nustatytas. Nuteistasis atsiliepime kelia prielaidą, kad pabūgęs baudžiamosios atsakomybės už jo sužalojimą, nukentėjusysis 2023 m. sausio 3 d., t. y. praėjus dviem metams po įvykio, pateikė prašymą Klaipėdos apylinkės teismui dėl kaltinimo pakeitimo – iš kaltinimo padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką į BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Anot atsiliepimo autoriaus, šis kaltinimo pakeitimas yra nepagrįstas, kadangi nežymų nukentėjusiojo sveikatos sužalojimą bandoma perkvalifikuoti į pasikėsinimą nužudyti, o tai galėtų tapti nukentėjusiojo J. Š. pasiteisinimu dėl jo (G. I.) sumušimo.

5.2. Nuteistojo G. I. teigimu, jokiais objektyviais bylos įrodymais nenustatyta, kad jis atliko nukentėjusiojo J. Š. ir liudytojų (nukentėjusiojo draugų) nurodytus veiksmus, t. y. atlenkęs nukentėjusiojo galvą, padarė 3-4 cm ilgio paviršinį kaklo odos įpjovimą ir taip norėjo nužudyti J. Š.. Atsiliepime į apeliacinius skundus taip pat nurodoma, kad nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai yra nenuoseklūs. Nuteistasis G. I. nesutinka su šių proceso dalyvių parodymais, kad įvykio metu jie buvo susirinkę vakarienei, nurodydamas, kad iš tikrųjų vyko pobūvis nakties (rimties) metu, kuomet galimai dėl triukšmingo vakarieniavimo ir girtavimo keturių asmenų kompanija buvo išprašyta iš trečio aukšto bendrojo naudojimo patalpų ir persikėlė į antro aukšto bendrojo naudojimo patalpas, kur jiems taip pat buvo išreikštas nepasitenkinimas dėl garsios muzikos bei pokalbių, baldų trankymo. Aptariamų aplinkybių kontekste įvyko abipusis fizinis konfliktas, nagrinėjamas šioje baudžiamojoje byloje. Anot nuteistojo, liudytojas R. M. patvirtino, kad nuteistajam išreiškus žodines pastabas girtaujančiai kompanijai nukentėjusysis J. Š., panaudodamas fizinę jėgą, įstūmė jį (G. I.) į kambarį ir uždarė duris. Nagrinėjamoje byloje liko neišsiaiškinta, ar nuteistasis patyrė kairės pusės XI šonkaulio lūžį, kraujosruvas krūtinės apatinių šonkaulių srityje, patinimą viršugalvyje bei durtinę-pjautinę žaizdą kairiajame dilbyje būtent dėl anksčiau paminėtų nukentėjusiojo veiksmų. Nuteistasis teigia, kad atsižvelgus į patirtų sužalojimų pobūdį jis negalėjo šių sužalojimų pasidaryti pats. G. I. taip pat kelia abejonę, kodėl jis nebuvo patikrintas medicinos ekspertų dėl fiziologinio efekto būsenos, juolab, kad, remiantis liudytojo parodymais, prieš atsiliepimo autorių buvo panaudoti fiziniai veiksmai, įstumiant jį (G. I.) į kambarį. Atsiliepime į apeliacinius skundus taip pat pažymima, kad liudytojo R. M. parodymams prieštarauja liudytojo J. F. parodymai, kuriuose pastarasis liudytojas teigia nepatenkintą G. I. pats nuvedęs į kambarį. Dar kitas aplinkybes, anot nuteistojo, nurodo liudytojas D. K. – kad nepasitenkinimą vėlyva kompanija išreiškusį nuteistąjį jie įvedė į jo kambarį, o jėgos naudoti prieš G. I. nereikėjo, nes jis buvo labai girtas. Remiantis šiais parodymais, atsiliepime keliama abejonė, kodėl labai girto ir į šeštą dešimtį įkopusio nuteistojo liudytojams nepavyko įveikti net panaudojant kėdes bei metalinį gesintuvą.

5.3. Nuteistasis pabrėžia, kad paėmus J. Š. kraują nukentėjusiajam buvo nustatytas 1 promilės girtumas, nors savo parodymuose J. Š. nurodė, kad įvykio metu ramiai vakarieniavo, o per visą vakarą buvo išgėręs tik vieną buteliuką alaus. Atsiliepime keliamas klausimas, kodėl J. Š. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad nuteistasis jį sužalojo kaire ranka, nors nuteistasis yra dešiniarankis. Be kita ko, šie nukentėjusiojo parodymai nesutampa su liudytojų J. F. ir D. K. parodymais ikiteisminio tyrimo metu, pagal kuriuos nuteistasis G. I. nukentėjusiojo kaklą įpjovė dešine ranka. Taigi, toks liudytojų ir nukentėjusiojo J. Š. parodymų nenuoseklumas bei painumas, nurodant skirtingas nuteistojo G. I. pasišalinimo iš bendrojo naudojimo virtuvės aplinkybes, anot atsiliepimo autoriaus, kelia abejonių dėl šių parodymų objektyvumo bei liudytojų sąžiningumo.

5.4. Pasisakydamas dėl prokuroro pateikto apeliacinio skundo, nuteistasis G. I. nurodo, kad Klaipėdos apygardos teismas 2023 m. gegužės 2 d. nuosprendyje nuosekliai, objektyviai ir suprantamai išdėstė nuosprendžio motyvus ir priėmė teisėtą sprendimą. Nuteistasis nesutinka su prokuroro apeliaciniame skunde pateiktu vertinimu, kad rankas jis susižalojo pats, atsižvelgus į tai, kad savižudybės atveju venas bandoma persipjauti vidinėje rankos pusėje, o šiuo atveju buvo sužalotas atsiliepimo autoriaus dilbis. Taip pat pastebimi prokuroro apeliaciniame skunde ir kaltinamajame akte nurodytų faktinių aplinkybių nesutapimai. Pavyzdžiui, apeliaciniame skunde teigiama, kad J. Š., D. K. ir R. M. vakarieniaujant atėjo G. I. ir, priėjęs prie J. Š. iš nugaros, pasikėsino pastarajam perrėžti gerklę. Tuo tarpu kaltinamajame akte kartu su nukentėjusiuoju ir išvardytais liudytojais taip pat paminimas ir J. F.. Taip pat valstybinis kaltintojas nurodo, kad konfliktas prasidėjo tik tuomet, kai nuteistasis G. I. atėjo iš kambario, tad, nuteistojo vertinimu, nėra aišku, kodėl nėra vertinami liudytojų parodymai apie konflikto užuomazgas bei išprovokavimą.

5.5. Atsakydamas į prokuroro apeliaciniame skunde keliamą abejonę dėl to, kad po truputį pradeda prisiminti įvykio detales (prokuroro teigimu, keičia duotus parodymus), G. I. nurodo, kad jam galimai buvo trukdoma prisiminti įvykio detales, naudojant tam tikrą kriminalinių tyrimų techniką, modeliuojant situaciją. Atsiliepime į apeliacinius skundus taip pat pažymima, kad prokuroro teiginiai, jog nuteistasis G. I. reikalavo pinigų iš nukentėjusiojo ir liudytojų, yra nepagrįsti ir neįrodyti. Be kita ko, teigiama, kad sužalotas asmuo (tai yra nuteistasis) turi teisę į kompensaciją. G. I. papildomai paaiškina, kad nukentėjusysis J. Š. grasino jam kasmėnesine 1 000 Eur duokle už tai, kad jis (nuteistasis) galėtų likti dirbti Vokietijoje, ir įvykio vakarą tą padarė kelis kartus, kuomet G. I. teigia drausminęs nukentėjusįjį ir liudytojus.

5.6. Nuteistasis G. I. atsiliepime teigia, jog nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nebuvo išsiaiškinta, kokiu būdu peilis, kuriuo galimai buvo sužalotas J. Š., atsirado po jo (G. I.) čiužiniu, kas peilį į šią vietą padėjo. Taip pat nesiaiškinta, kurioje vietoje buvo peilis, kuriuo buvo sužalotas paties atsiliepimo autoriaus dilbis.

5.7. Atsiliepime į apeliacinius skundus nesutinkama su prokuroro apeliacinio skundo teiginiu, kad pasikėsinimo nužudyti nukentėjusįjį J. Š. veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių – nukentėjusiojo draugams puolus jį ginti. Pasak liudytojų, jie puolė ginti J. Š. tik tuomet, kai nukentėjusysis jau buvo saugiu atstumu nutolęs nuo nuteistojo. Taigi, nukentėjusiojo draugai niekaip negalėjo jam sutrukdyti, o ir ši liudytojų nurodoma versija, anot nuteistojo, galimai buvo sukurta patiems liudytojams siekiant išvengti atsakomybės už jo (G. I.) sumušimą. Apibendrindamas nesutikimo su valstybinio kaltintojo apeliaciniu skundu argumentus, nuteistasis G. I. nurodo, kad kaltinamasis aktas ir prokuroro apeliacinis skundas yra paremti spėlionėmis, prielaidomis ir nenuosekliais bei vienas kitam prieštaraujančiais nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais.

5.8. Pasisakydamas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus apeliacinio skundo atsiliepime nuteistasis nurodo, kad didesnę sumą už nukentėjusiojo nedarbingumo laikotarpį aptariamas civilinis ieškovas prašo priteisti galimai dėl paties civilinio ieškovo specialisto klaidos, padarytos atliekant ir apskaičiuojant nedarbingumo išmokos dydį nukentėjusiajam.

5.9. Nuteistojo G. I. atsiliepime į apeliacinius skundus taip pat pasisakoma ir dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio. Kaip teigiama, nuosprendyje remtasi eksperto Gintauto Pauliko paaiškinimais, kuriuose ekspertas gana kritiškai vertino nukentėjusiojo J. Š. gydymą – siūlių išėmimą ne po 10, bet po 12 dienų. Nuteistasis nurodo manantis, kad nukentėjusysis, ištęsdamas siūlių išėmimą iki 12 dienų, siekė pasunkinti patirtų sužalojimų pobūdį, kadangi į bylą nėra pateikta objektyvių įrodymų, pagrindžiančių, kad siūles reikėjo laikyti ilgiau nei 10 dienų. Be to, ekspertas nurodė, kad patyrus tokią traumą, kokią patyrė nukentėjusysis J. Š., žmogus negali nukraujuoti, kadangi žaizda yra paviršinė, kraujagyslių nesimatė, aktyvaus kraujavimo požymių nebuvo, taigi nukentėjusiojo gyvybei pavojaus nebuvo. Bylą nagrinėjant apygardos teisme apžiūrėjęs nukentėjusiojo randą kakle ekspertas paaiškino, kad poodiniai audiniai nesužeisti, pažeista tik odos struktūra – atsirado randas.

5.10. Atsiliepime į apeliacinius skundus apibendrinama, kad visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, o neįrodytas asmens kaltumas prilygsta įrodytam nekaltumui. Nuteistasis G. I. pažymi, kad nėra pavojingas visuomenei (neturi galiojančių administracinių nuobaudų, anksčiau nėra teistas), kilusioje konfliktinėje situacijoje atsidūrė pirmą kartą, yra pakankamai brandaus amžiaus, dirba, buvo išprovokuotas keturių jaunų vyrų nepagarbaus elgesio – triukšmingo pasibuvimo bendrojo naudojimo patalpose nakties (23 val.) metu. Ramų ir nekonfliktišką jo būdą, gerus darbo įgūdžius patvirtina darbdavio pateikta charakteristika.

Žemesnės instancijos teismas

6. Teismo posėdžio metu prokuroras ir nukentėjusiojo atstovas prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Prokuroro ir nukentėjusiojo atstovo apeliaciniai skundai atmetami, civilinio ieškovo apeliacinis skundas tenkinamas

Dėl nukentėjusiojo atstovo ir prokuroro apeliacinių skundų

7. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog nukentėjusysis J. Š. buvo sužalotas muštynių metu. Teismas pripažino, jog tarp G. I. iš vienos pusės ir J. Š. bei jo draugų iš kitos kilo konfliktas, kuris peraugo į muštynes. Muštynių faktą, anot pirmosios instancijos teismo, patvirtina aplinkybė, jog dėl G. I. sumušimo Lietuvos Respublikoje taip pat buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, kuris vėliau sustabdytas. Taigi pripažinęs, jog J. Š. buvo sužalotas abipusio konflikto metu, taip pat pažymėjęs, jog muštynių metu teisė į būtinąją gintį nekyla, teismas vertino, jog G. I. veika turi būti kvalifikuojama pagal kilusias pasekmes, tai yra, kaip nežymus sveikatos sutrikdymas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Tiek valstybinis kaltintojas, tiek nukentėjusiojo atstovas su tokiomis išvadomis apeliaciniuose skunduose nesutinka, G. I. veiksmus prašo kvalifikuoti kaip pasikėsinimą nužudyti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį 129 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinių skundų argumentus, patikrinusi byloje surinktų įrodymų visumą, konstatuoja, jog, nors tam tikros pirmosios instancijos teismo išvados dėl byloje nustatytų aplinkybių (kilusių muštynių) nėra pagrįstos, bylos duomenimis nuteistojo veiksmų teisinis vertinimas (jo veiksmus kvalifikuojant pagal BK 140 straipsnio 1 dalį) visgi yra teisingas. Nukentėjusiojo atstovo skunde taip pat minimos chuliganiškos nuteistojo veiksmų atlikimo paskatos (2.3. pastraipa). Pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Pagal šio straipsnio 2 dalį kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Pagal BPK 256 straipsnio 1 dalį prokuroras ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Šiame prašyme turi būti išdėstytos šios iš esmės skirtingos faktinės aplinkybės. Teismas, gavęs tokį prašymą, taip pat tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis, apie tai nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams. Jeigu yra gautas prokuroro ar nukentėjusiojo prašymas kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, šio prašymo nuorašai įteikiami nagrinėjimo teisme dalyviams. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą, nuosprendyje gali būti paliekamos ir kaltinamajame akte nurodytos veikos faktinės aplinkybės. Pagal kasacinės instancijos teismo formuojamą praktiką kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-P-36/2010, 2K-42-942/2016, 2K-265-693/2015, 2K-526/2014, 2K-441/2014, 2K-262/2014, 2K-7-304-976/2016, 2K-7-66-648/2018, 2K-278-788/2018). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad prašymas pasunkinti nuteistojo teisinę padėtį ir kvalifikuoti jo veiksmus kaip sunkesnį nusikaltimą nei viename apeliaciniame skunde neteikiamas, teisėjų kolegija plačiau šių apeliacinio skundo argumentų neaptarinėja.

8. Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Teismų praktikoje konstatuota, kad pasikėsinimas, kaip tyčinio nusikaltimo stadija, pasireiškia tuo, kad kaltininkas jau yra pradėjęs realizuoti ketinimą padaryti nusikaltimą, tačiau jo nebaigia dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-443/2011, 2K-239-139/2015, 2K-37-976/2021). Taigi, nustatant nusikaltimo, kuris nutrūko pasikėsinimo stadijoje, požymius, atskleidžiant kaltininko tyčią, būtina nustatyti valinį jos turinį, siekimą apibrėžtų padarinių, kurie neatsiranda dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios. Dėl to, kvalifikuojant nebaigtas veikas, turi būti tiksliai nustatyta, kokio konkrečiai rezultato kaltininkas siekė.

9. BK 129 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos (nužudymo) sudėties subjektyvusis požymis – kaltė, pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Pažymėtina, kad veika kaip pasikėsinimas nužudyti kvalifikuojama tik esant apibrėžtai tiesioginei tyčiai atimti kito žmogaus gyvybę, t. y. kai kaltininkas sąmoningai veikia ar neveikia, suvokdamas, kad jis savo veika atims kito žmogaus gyvybę, ir to siekia (jis numato, kokios rūšies pavojingų padarinių gali sukelti veika, ir nori konkrečiai BK straipsnio dispozicijoje apibrėžtų (konkrečių) padarinių). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius kaip nužudymas ar tyčinis sveikatos sutrikdymas tik tuo atveju, kai ji padaroma netiesiogine ar tiesiogine neapibrėžta tyčia. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (pavyzdžiui, nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams ar net jo mirčiai) numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo. Tyčinis sveikatos sutrikdymas, padarytas esant tiesioginei apibrėžtai tyčiai atimti gyvybę, kvalifikuojamas kaip pasikėsinimas nužudyti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-248/2013, 2K-12-942/2018, 2K-13-976/2018, 2K-212-303/2018).

10. Asmens kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: nusikaltimo padarymo įrankius, atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, būdą, sužalojimų pobūdį, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kitas aplinkybes, turėjusias įtakos kaltininko valiai veikti siekiant apibrėžto tikslo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-40/2011, 2K-97-693/2015, 2K-483-976/2015, 2K-P-498-746/2015, 2K-12-942/2018). Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika ir jos padariniais, gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį.

11. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo J. Š., liudytojų D. K., R. M. ir J. F. parodymai patvirtina, jog nukentėjusysis su minėtais trimis liudytojais 2021 m. sausio 30 d., apie 23 val., nulipo į antro aukšto bendro naudojimo virtuvę, kurioje leido laiką (valgė, galimai vartojo alkoholinius gėrimus). Tuo buvo nepatenkintas G. I., kuris irgi atėjo į virtuvę. Kaip nurodė liudytojai ir nukentėjusysis, nuteistasis G. I. buvo girtas, pradėjo kažką nesuprantamai kalbėti, todėl šie asmenys teigia įstūmę jį (G. I.) atgal į kambarį, kuriame nuteistasis gyveno. Dėl aplinkybės, kuris konkrečiai asmuo įstūmė G. I. į kambarį, minėtų asmenų parodymai išsiskyrė – J. Š. teigė padaręs tai kartu su J. F., pastarasis tiksliai asmenų neidentifikavo, tuo tarpu D. K. nurodė įstūmęs G. I. į kambarį kartu su J. Š.. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju liudytojų ir nukentėjusiojo parodymai patvirtina, jog vienas iš asmenų, stūmusių G. I. į jo kambarį, buvo nukentėjusysis J. Š. ir tokiais jo veiksmais, kaip parodė tolesnė įvykių eiga, nuteistasis buvo nepatenkintas. Kaip matyti iš nukentėjusiojo ir paminėtų liudytojų parodymų, praėjus kelioms minutėms G. I. grįžo iš savo kambario į virtuvę ir iš nugaros priėjęs prie J. Š., paėmė jam už galvos ir pjovė peiliu per kaklą. Po šio veiksmo daugiau jokių fizinių poveikių J. Š. atžvilgiu nuteistasis neatliko, o liudytojai D. K. ir R. M. bandė išmušti iš G. I. rankų jo laikomą peilį (D. K. su kėde, R. M. iš pradžių kėde, vėliau gesintuvu). Nepavykus išmušti peilio iš nuteistojo rankų, kaip teigia minėti asmenys, R. M. pradėjo į G. I. purkšti gesintuvo putomis, tuomet virtuvėje užgeso šviesos ir visi trys liudytojai su nukentėjusiuoju pabėgo į trečią aukštą. Vėliau nusileidę į antro aukšto virtuvę jie teigia pamatę, jog kieme stovi greitosios pagalbos automobilis, kuriame pastebėjo G. I.. Liudytojai ir nukentėjusysis nurodo taip pat nuėję prie šio automobilio, kur medikų pagalba buvo suteikta ir nukentėjusiajam J. Š. (tiek jis, tiek nuteistasis buvo išvežti į ligoninę).

12. Nors nuteistajam G. I. taip pat buvo padaryti tam tikri sužalojimai – kairės pusės XI šonkaulio lūžis, kraujosruva krūtinės apatinių šonkaulių srityje, „mušimo žymė“ nugaros kairėje (nenurodant sužalojimų pobūdžio), durtinė-pjautinė žaizda kairio dilbio srityje, lokalus patinimas viršugalvyje, dėl kurių, be kita ko, pradėtas ir ikiteisminis tyrimas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, kuris vėliau sustabdytas (3 t., b. l. 75–78), pagrindo išvadai, jog šie sužalojimai buvo padaryti muštynių metu, nagrinėjamoje situacijoje nėra. Šios aplinkybės, visų pirma, nenustatė ikiteisminį tyrimą dėl G. I. sužalojimų atlikę ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Nutarime sustabdyti ikiteisminį tyrimą aptarti J. Š., R. M., J. F., D. K. parodymai ir padaryta išvada, jog byloje nėra duomenų, leidžiančių nustatyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį. Antra, ir šioje baudžiamojoje byloje, kurioje už J. Š. sužalojimą nuteistas G. I., išskyrus paties nuteistojo parodymus, jokie kiti bylos duomenys nepatvirtina, jog tarp nuteistojo ir minėtų liudytojų bei nukentėjusiojo buvo kilusios muštynės, kurių metu nuteistasis galėjo būti sužalotas. Paties nuteistojo parodymai baudžiamojo proceso metu nebuvo nuoseklūs – iš pradžių jis tik nurodė, jog tarp jo ir virtuvėje buvusių asmenų kilo muštynės, kurių metu trys vaikinai jį spardė, daužė kumščiais, nuo smūgių jis buvo pargriuvęs (2 t., b. l. 115–116), kitoje apklausoje prisiminė muštynių metu gynybai taip pat naudojęs peilį, kurį rado virtuvėje (2 t., b. l. 121), pirmosios instancijos teisme papildomai prisiminė ir jo atžvilgiu nukentėjusiojo ir vieno iš liudytojų (kurio tiksliai, neįvardino) išsakytus grasinimus. Kaip matyti iš įvykio vietos fotonuotraukų (1 t., b. l. 140–145), jose užfiksuota įvykio vieta (virtuvė), kur viduryje stovi stalas, aplink trys kėdės, jokių akivaizdžių grumtynių pėdsakų (kurie, teisėjų kolegijos vertinimu, neabejotinai turėjo likti (ir matytis) po kambaryje vykusių muštynių) nėra užfiksuota, virtuvėje ant spintelės sudėti indai, puodai, kambario viduryje ant stalo stovi puodas, šalia nesudaužyta lėkštė su galimai mišraine (kurią nurodė valgę liudytojai ir nukentėjusysis), visas kambarys padengtas baltais milteliais (kas vėlgi patvirtina liudytojų parodymus apie tai, kad iš gesintuvo buvo purškiamos putos į G. I.). Taigi netrukus po įvykio pareigūnų užfiksuotas įvykio vietos vaizdas patvirtina liudytojų ir nukentėjusiojo parodymus apie įvykio eigą ir kartu paneigia nuteistojo versiją dėl to, jog įvykio vakarą tarp jo ir J. Š., D. K., R. M. ir J. F. buvo kilusios muštynės.

13. Pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl vykusių muštynių nepagrįstumą patvirtina ir duomenys iš Vokietijos Federacinės Respublikos ikiteisminio tyrimo institucijų. Iš pateiktų dokumentų matyti, jog šios šalies institucijos (Vėnerio policijos nuovada) įvykį, remdamiesi surinktais duomenimis, apibūdino taip: 2021 m. sausio 30 d., apie 23:20 val., tarp kaltinamojo G. I. ir nukentėjusiojo J. Š. įvyko fizinis konfliktas, dėl kurio kaltinamasis tariamai peiliu sužalojo nukentėjusįjį į kaklą, o po to susižalojo ranką. <...> Kaimynai sutuoktiniai D. pareiškė, kad stipriai apsvaigęs kaltinamasis beldėsi į jų duris. Tuomet jie (sutuoktiniai D.) pasirūpino juo ir jo sužalojimu bei pranešė pagalbos tarnyboms. <...> Peilis buvo rastas kaltinamojo miegamajame po kruvinu čiužiniu ir konfiskuotas; kitas tokio paties tipo peilis buvo rastas šalia lovos esančioje kuprinėje ir taip pat konfiskuotas (2 t., b. l. 35, 36). Kaip matyti, Vokietijos Federacinėje Respublikoje pirminį įvykio tyrimą atlikusios institucijos padarė išvadą, jog G. I. ranką susižalojo pats (jokių duomenų apie tai, kad jo ranka galėjo būti sužalota neva vykusių muštynių metu, teismui iš šios užsienio valstybės pateiktoje medžiagoje nėra). Pažymėtina šiuo atveju ir tai, kad peilis, kuriuo buvo sužalotas J. Š. ir kurį G. I. vėliau galimai panaudojo savęs žalojimui, buvo rastas būtent po jo lovos čiužiniu, kas, viena vertus, patvirtina, jog sužalojimus rankoje G. I. galėjo pasidaryti pats, kita vertus, paneigia jo versiją dėl vykusių muštynių ir jų metu patirtų sužalojimų (jei peilis G. I. būtų naudotas muštynių metu, ginantis nuo fizinį smurtą prieš jį naudojusių asmenų, pagrindo slėpti šį peilį nebūtų).

14. Aptarti duomenys (liudytojų, nukentėjusiojo parodymai, Vokietijos Federacinės Respublikos atsakingų institucijų pateikti duomenys) patvirtina, jog muštynės tarp G. I. ir nukentėjusiojo bei įvykį mačiusių liudytojų nagrinėjamu atveju kilusios nebuvo. Nors G. I. po įvykio ir buvo nustatyti tam tikri sužalojimai (nurodyti 12 pastraipoje), dalis šių sužalojimų (šonkaulio lūžis, kraujosruva krūtinės apatinių šonkaulių srityje, „mušimo žymė“, patinimas viršugalvyje) galėjo būti padaryti jau po nuteistojo atliktų smurtinių veiksmų J. Š. atžvilgiu, kuomet liudytojai gan aktyviais veiksmais (kėde, gesintuvu) bandė išmušti iš nuteistojo rankų jo turėtą peilį. Tokia liudytojų reakciją į pavojingus G. I. veiksmus, teisėjų kolegijos vertinimu, neperžengė būtinosios ginties ribų.

15. Pripažinus, jog nei nukentėjusysis, nei kiti įvykio vietoje buvę liudytojai fizinio smurto nuteistojo atžvilgiu prieš pastarojo veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu nenaudojo, pagrindo kalbėti apie būtinąją gintį (kas akcentuojama skundžiamame nuosprendyje) šiuo atveju taip pat nėra. Kaip matyti iš nuoseklių, sutampančių tarpusavyje liudytojų ir nukentėjusiojo parodymų, kuriais netikėti teisėjų kolegija neturi pagrindo, po to, kai G. I. buvo įstumtas į kambarį, praėjus bent kelioms minutės, taigi ir išnykus bet kokiai grėsmei, kurią nuteistasis galėjo justi dėl prieš jį panaudotų veiksmų (stūmimo iš virtuvės į kambarį), G. I. pats išėjo iš kambario į virtuvę, priėjo pro nukentėjusiojo J. Š. ir atsistojęs jam už nugaros, peiliu įpjovė nukentėjusiojo kaklą.

16. Prokuroro skunde pažymima, jog tokie G. I. veiksmai turi būti vertinami kaip atlikti veikiant tiesiogine apibrėžta tyčia – siekiant nužudyti J. Š.. Šis siekis, anot prokuroro, nebuvo įgyvendintas tik dėl to, kad kambaryje buvę liudytojai sutrukdė atlikti bet kokius pakartotinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu. Su tokiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

17. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog G. I. nukentėjusiojo atžvilgiu atliko vieną fizinio poveikio veiksmą – atsistojęs jam už nugaros ir atlenkęs galvą įpjovė peiliu kaklo srityje. Sutiktina, kad atsižvelgiant į sužalojimo vietą, panaudotą įrankį – peilį, toks fizinio smurto veiksmas jau savaime yra pavojingas sveikatai ir net gyvybei. Tačiau, kaip jau minėta šioje nutartyje, nustatant nusikaltimo, kuris nutrūko pasikėsinimo stadijoje, požymius, atskleidžiant kaltininko tyčią, būtina nustatyti valinį jos turinį, siekimą apibrėžtų padarinių (nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į prokuroro ir nukentėjusiojo skundų argumentus – ar buvo konkretus apibrėžtas siekimas (tikslas) nužudyti J. Š.). Apžiūrėjus J. Š. pateiktą megztinį, su kuriuo jis buvo įvykio metu, matyti, jog šio megztinio apykaklė kairėje pusėje įplyšusi (įpjauta) (1 t., b. l. 97–103). Kaip matyti, megztinis ir jo apykaklė (megztinis nebuvo aukštu kaklu), viena vertus, neapsaugojo nukentėjusiojo kaklo nuo sužalojimo, kita vertus, net jei pradinio peilio kontakto su nukentėjusiuoju metu apykaklė ir saugojo nukentėjusiojo kaklą, fizinis poveikis tuo nepasibaigė. Tolesnis peilio kontaktas su J. Š. kaklu (pjūvis) buvo atliktas be jokių kliūčių, nesant pasipriešinimo peilio judesiams. Todėl šioje situacijoje pats fizinis veiksmas – pjūvis peiliu, dėl kurio nustatyta tik paviršinė pjautinė kaklo žaizda, tikrai nebuvo atliktas su didele jėga, aiškiai koncentruotai, padarytas turint aiškų tikslą atimti nukentėjusiajam gyvybę. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje situacijoje nukentėjusiojo dėvėtas megztinis, priešingai nei teigiama prokuroro skunde, nebuvo priežastis, dėl kurios G. I. nepadarė J. Š. sunkesnių sužalojimų – nuteistasis turėjo visas galimybes pasirinkti tiek pjūvio vietą, tiek šio pjūvio stiprumą. Tuo tarpu, kaip jau minėta, pats fizinis veiksmas – pjūvis nebuvo stiprus, nukentėjusiajam padarytas tik nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t., b. l. 90). Pažymėtina šiuo atveju ir tai, kad atlikęs šį vienkartinį fizinio poveikio J. Š. kūnui veiksmą, G. I. nukentėjusiojo atžvilgiu nesiėmė daugiau jokių veiksmų – nebandė rankoje turėtu peiliu J. Š. pjauti ar durti antrą kartą (tokios aplinkybės nepatvirtina byloje ištirti įrodymai) ar, tęsiant savo veiksmus, atlikti kitokių fizinio poveikio į nukentėjusiojo kūną veiksmų, kuriais būtų siekiama atimti gyvybę J. Š., taip įgyvendinant savo ketinimus. Nors liudytojai ir pavirtino, jog G. I. atlikus nurodytus veiksmus, tiek D. K., tiek R. M. bandė išmušti nuteistajam peilį iš rankų (panaudodami kėdę, gesintuvą), jokie agresyvūs veiksmai nei šių liudytojų, nei nukentėjusiojo, kuris tuo metu vis dar buvo toje pačioje patalpoje, atžvilgiu nuteistojo atlikti nebuvo. Nors nuo pirmojo fizinio kontakto peiliu iki aktyvių pasipriešinimo veiksmų pradžios dar praėjo tam tikras (nors ir minimalus) laiko tarpas. Taigi nors nuteistojo pasirinkta pjūvio vieta (kaklas) ir gali būti laikoma pavojinga gyvybei, G. I. atlikto veiksmo pobūdis (nestiprus pjūvis) ir jo intensyvumas (vienkartis veiksmas, kurio nebuvo bandoma pakartoti) neleidžia daryti išvados, jog šioje situacijoje jis veikė turėdamas aiškiai apibrėžtą tikslą – nužudyti J. Š., tai yra, veikė tiesiogine apibrėžta tyčia. Aptartoje situacijoje, teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistasis veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia – jis buvo supykęs (įsižeidęs) dėl nukentėjusiojo J. Š. veiksmų – išstūmimo iš virtuvės į kambarį, todėl iš kambario atsineštu peiliu pjovė J. Š. per kaklą, galimybę atsirasti padariniams (sveikatos sutrikdymui ar net mirčiai) numatydamas bendrai, padarinių – konkretaus rezultato, savo sąmonėje nedetalizuodamas. Taigi jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal kilusius padarinius, tai yra, kaip nežymus sveikatos sutrikdymas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgiant į tai, pagrindo tenkinti nukentėjusiojo atstovo ir prokuroro apeliacinius skundus ir kvalifikuoti nuteistojo veiksmus kaip pasikėsinimą nužudyti šiuo atveju nėra.

Dėl civilinio ieškovo apeliacinio skundo

18. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius šioje byloje pareiškė civilinį ieškinį, kuriame prašė priteisti iš G. I. civilinio ieškovo naudai 494,06 Eur žalai atlyginti (2 t., b. l. 89, 90). Ieškinyje nurodė, jog J. Š. laikotarpiu nuo 2021 m. vasario 2 d. iki 2021 m. kovo 31 d. buvo laikinai nedarbingas dėl 2021 m. sausio 30 d. patirto sužalojimo, už šį laikotarpį minėtam asmeniui skirta 494,06 Eur dydžio ligos išmoka, todėl prašė priteisti šią sumą iš žalą padariusio asmens. Kaip matyti iš kartu su civiliniu ieškiniu pateiktos pažymos apie asmeniui išmokėtas išmokas, J. Š. buvo priskaičiuota 494,06 Eur išmokos suma, faktiškai išmokėta 390,32 Eur (atskaičius gyventojų pajamų mokestį bei privalomojo sveikatos draudimo įmokas, 2 t., b. l. 95). Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus civilinį ieškinį tik iš dalies, pažymėjo, jog priteisiamos sumos dydis yra mažinamas, kadangi buvo neteisingai apskaičiuotas. Pirmosios instancijos teismas sudėjo faktiškai J. Š. išmokėtas sumas (atskaičius minėtus mokesčius) ir priteisė šią sumą civilinio ieškovo naudai. Apeliaciniame skunde Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius prašo priteisti iš G. I. visą sumą – 494,06 Eur, kadangi, apelianto teigimu, išskaitytas gyventojų pajamų mokestis bei privalomojo sveikatos draudimo įmoka nesumažina atlygintinos žalos dydžio. Su tokiais argumentais teisėjų kolegija sutinka.

19. Pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos (Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) 5 straipsnio 1 dalis). Neapmokestinamosios pajamos išvardytos šio įstatymo 17 straipsnyje. Pagal GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą ligos pašalpa gyventojų pajamų mokesčiu apmokestinama. Taigi nepriklausomai nuo to, ar asmuo pajamas uždirbo pats, ar jam buvo išmokėta jo negautas pajamas kompensuojanti ligos pašalpa, visos šios išmokos reiškia asmens pajamas, kurios apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu. Pažymėtina, kad mokesčio mokėtojas yra pats pajamas gaunantis asmuo. Nagrinėjamu atveju tiek nukentėjusio asmens gautas darbo užmokestis, tiek mokama ligos pašalpa yra priskiriama A klasės pajamoms (GPMĮ 22 straipsnio 2 dalis), todėl, remiantis to paties įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi, socialinio draudimo įstaiga (šiuo atveju – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius) veikia ne kaip mokesčio mokėtojas, o tik kaip mokestį išskaičiuojantis asmuo, įstatymo pagrindu privalantis apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą gyventojui priklausantį mokėti pajamų mokestį. Analogiška išvada darytina ir dėl privalomojo sveikatos draudimo įmokos, kurią civilinis ieškovas (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius) šiuo atveju taip pat privalėjo sumokėti teisės aktų nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 9 dalis, 18 straipsnio 1 dalis).

20. Nagrinėjamu atveju Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius dėl neteisėtų G. I. veiksmų – J. Š. padaryto sveikatos sutrikdymo, turėjo sumokėti ne tik konkretaus dydžio išmoką pačiam nukentėjusiajam, bet ir aptartų teisės aktų nustatyta tvarka apskaičiuotą gyventojų pajamų mokestį bei privalomojo sveiktos draudimo įmoką. Bendra apskaičiuotos ligos išmokos suma – 494,06 Eur, laikytina nusikaltimu padaryta žala, todėl priteistina iš nuteistojo (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Dėl apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų

21. Kartu su apeliaciniu skundu nukentėjusiojo atstovas pateikė pinigų priėmimo kvitą, patvirtinantį, jog už teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme (apeliacinio skundo surašymą, patarimą, kitas teisines paslaugas) J. Š. patyrė 400 Eur dydžio išlaidas (4 t., b. l. 22), prašė priteisti šią sumą iš nuteistojo.

22. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtų išlaidų atlyginimą advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, tačiau, priteisiant išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-174/2014, 2K-63-648/2016, 2K-331-976/2018, 2K-7-25-495/2020, 2K-70-942/2022). Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiojo atstovo skundas nagrinėjamu atveju atmetamas, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Jurijaus Petuchovo ir nukentėjusiojo J. Š. atstovo advokato Gedimino Lukausko apeliacinius skundus atmesti, Valstybinio socialinio draudimo fondo Klaipėdos skyriaus apeliacinį skundą tenkinti.

Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. gegužės 2 d. nuosprendį: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui iš G. I. priteisti 494,06 Eur (keturis šimtus devyniasdešimt keturis eurus šešis centrus).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nukentėjusiojo J. Š. atstovo advokato Gedimino Lukausko prašymo dėl išlaidų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti netenkinti.

Teisėjai Jolanta ČepukėnienėEvaldas GražysEvaldas Pašilis