Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. J. prašo Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 29 d. nuosprendį, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, panaikinti ir priimti jam naują išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinį skundą nuteistasis grindžia šiais argumentais:

2.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nuostatas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, nepateikė įtikinamų ir neprieštaringų motyvų dėl veikos kvalifikavimo, nuosprendį grindė prielaidomis, pažeidė BPK 305 straipsnio 1-5 dalių reikalavimus, todėl priimtas nuosprendis negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.

2.2. Skundžiamame nuosprendyje teismas konstatavo, kad turtas buvo prievartaujamas reikalaujant 500 eurų užtariamai dingusius alkoholinius gėrimus. Nors teismas pateikė nuorodą į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, tačiau padarė teisės aiškinimo klaidą. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, aukštesnės instancijos teismai aiškiai ir nedviprasmiškai yra nurodę, kad BK 181 straipsnio taikymo prasme vertimas perduoti turtą neturi teisėto pagrindo, t. y. turtinės pretenzijos, kurias kaltininkas reikalauja (verčia) kitą asmenį patenkinti, nėra kilusios iš teisės reguliuojamų santykių (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.136 straipsnyje nurodyti civiliniu teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai), pvz., iš paskolos sandorių, kitokių prievolių, kurių pagrindu asmuo įgyvendina atitinkamą savo ar kitų teisę. Būtent teisinio pagrindo nebuvimas reikalaujant turto yra lemiamas turto prievartavimo objektyvusis požymis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271/2007, 2K-346/2008, 2K-93/2010, 2K-203/2011, 2K-163/2012). Netgi vienoje iš pirmosios instancijos teismo paminėtų kasacinės instancijos teismo nutarčių (pvz., nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-433-507/2016) aiškiai nurodyta, kad teismai privalo patikimai nustatyti, ar kaltinamieji neturėjo nei tikros, nei tariamos teisės reikalauti pinigų savo ar kito asmens naudai iš nukentėjusiųjų.

2.3. Nors teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad nuteistieji reikalavo pinigų už tariamai dingusius alkoholinius gėrimus, nekyla abejonių, kad konfliktas buvo susijęs su pagrobtu turtu ir vagystės aplinkybių aiškinimusi. Tokią išvadą leidžia daryti net pačių nukentėjusiaisiais pripažintų asmenų parodymai. L. D. pirmųjų apklausų metu aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad visas konfliktas vyksta dėl pagrobtų 40 butelių alkoholio. Jis pats (A. J.) paaiškino, kad 2017 m. spalio 20 d. iš jam nuosavybės teise priklausančio rūsio buvo pagrobtas alkoholis. Kitą savaitgalį suveikė signalizacija, informuojanti, kad į rūsį vėl įsibrauta. Buvo aiškinamasi pagrobimo aplinkybės. Aplinkybę, kad konfliktas kilo dėl pagrobto alkoholio, nurodė ir D. S., T. D., M. D. Tokias aplinkybes nurodė ir G. D., teigdama, kad vaikai (D.) jai užsiminė apie šį incidentą nurodydami, kad nuteistieji reikalavo grąžinti pagrobtą turtą. Bylos medžiaga patvirtina, kad jis (A. J.) disponavo alkoholiniais gėrimais (Prienų r. PK ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-62701-17 duomenys, kad 2017 m. lapkričio 30 d. jis automobiliu gabeno 35 dėžes vyno, 12 dėžių konjako ir 1 dėžę brendžio).

2.4. Pirmosios instancijos teismas ne tik neteisingai kvalifikavo veiką, bet nepasisakė ir dėl esminių procesinių pažeidimų, t. y. pripažino asmenis kaltais dėl veikos, dėl kurios net nepradėtas ikiteisminis tyrimas. Baudžiamojo proceso įstatymas numato, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas prokuroro, ikiteisminio tyrimo įstaigos vadovo ar jo įgalioto asmens sprendimu, gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką arba jei prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas pats nustato nusikalstamos veikos požymius ir surašo tarnybinį pranešimą. Šioje byloje 2017 m. gruodžio 14 d. pareiškimo pagrindu pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal požymius nusikalstamų veikų, numatytų BK 146 straipsnio 1 dalyje ir 294 straipsnio 2 dalyje. Duomenų apie tai, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, byloje nėra, tik tikslu perduoti bylą Kauno apygardos prokuratūrai ikiteisminio tyrimo organizavimui yra pareigūno nuoroda apie galimai padarytą BK 181 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką (t. 3, b. l. 136). Tai, kad nėra jokio teisinio pagrindo šioje byloje kalbėti apie nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 2 dalyje, leidžia teigti ir vieninga teismų praktika, teigianti, kad savavaldžiavimo atveju kaltininkas suvokia, kad jis, nors ir neteisėtomis priemonėmis, įgyvendina jam ar kitam asmeniui, jo manymu, realiai priklausančią teisę, o prievartaudamas turtą – savo turtinio reikalavimo neteisėtumą ir nepagrįstumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2009, 2K-562/2011, 2K-357/2012, 2K-296/2013, 2K-577-788/2015, 2K-133-677/2015, 2K-504-139/2015). Kita vertus, šioje byloje nėra padaryta didelė žala ir nėra pareikštas civilinis ieškinys. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. lapkričio 29 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-183/2012 panašioje situacijoje baudžiamąją bylą nutraukė konstatavęs, kad nėra nusikaltimo požymių. Be to, kasacinis teismas pasisakė, jog yra privalu konstatuoti, kad kaltininko elgesys ne apskritai (miglotai) pažeidžia įstatymų nustatytą tvarką, bet yra neteisėtas, konkrečiai nurodant, kokie įstatymai ar teisės aktai, nustatantys minėtą tvarką, yra pažeisti (kasacinė byla Nr. 2A-7-2/2010), agresyvus, baustinas ir pan.

2.5. Šiuo atveju tiek jo paties, tiek nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymai patvirtina, kad jo (A. J.) veiksmai buvo nukreipti į pagrobto alkoholio susigrąžinimą. Jis pats parodė, kad po to, kai 2017 m. spalio 20 d. iš jo rūsio buvo pagrobtas alkoholis, o kitą savaitgalį vėl suveikė rūsio signalizaciją, išbėgęs į lauką pamatė nubėgančius tris asmenis. Prie gretimos laiptinės pagavo A. S. pilnomis kišenėmis vogtų saldainių. Einant link namo laiptinės (vedant A. S. pas tėvus), A. S. pasikvietė T. D., kuris prašė nekviesti policijos, nes turi teistumą ir tai jam pakenktų (teisme T. D. ir G. D. patvirtino, kad tuo laikotarpiu T. D. buvo teistas už vagystę). Buvo kalba apie pagrobtus daiktus – alkoholį. Diskutuojant išėjo A. S. tėvas, vėliau T. D. grąžino alkoholį. A. S. teigė, kad A. J. apkaltino, kad jie pavogė degtinę, bet jam su broliais D. nuėjus į rūsį buvo paimti saldainiai. A. S. taip pat nurodė, kad lazda panaudota nebuvo, jam grasinta nebuvo, taip pat jo atžvilgiu nebuvo naudotas smurtas. Matė, tačiau neaiškiai, kaip buvo spirta T. D. į kairį petį. A. S. teigė, kad T. D. buvo spirta, kai buvo atvykęs Ž. J., bet tai prieštarauja kitų asmenų, pripažintų nukentėjusiaisiais, parodymams. A. S. taip pat nurodė, kad kai buvo spirta, L. D. buvo pabėgęs, nors L. D. teigia matęs smūgį. A. S., duodamas parodymus teisme keletą kartų pakeitė įvykių seką ir neapsisprendė, kas dalyvavo tuose įvykiuose. Iš pradžių nurodė, kad A. J. atvyko keliomis mašinomis, kiek vėliau teigė, kad pastarasis išėjo iš laiptinės. Duodamas parodymus A. S. kalbėjo nenuosekliai, nesugebėjo užtikrinti tai, ką matė. Be to, A. S. parodymai prieštarauja T. D. parodymams, nes A. S. nurodė, kad vagiant iš A. J. rūsio jis stovėjo ant laiptų, tuo tarpu T. D. nurodė, kad būtent jis buvo ant laiptų, o A. S. buvo rūsyje.

2.6. T. D. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad A. J. išbėgo iš laiptinės, griebė jį už dešinio peties ir liepė klauptis, tada spyrė į dešinę galvos pusę prie ausies. Taip pat nurodė, kad A. ir Ž. J. jį persekiodavo. Apklausiamas teisme 2019 m. gruodžio 17 d. T. D. parodė, kad jam stovint prie laiptinės išbėgo A. J., pradėjo kaltinti, kad pavogė jo daiktus, griebė už kaklo ir spyrė į galvą. Jis pats atsitūpė be jokios priežasties, A. J. kaltino, kad paėmė alkoholį. Kai buvo spirta į galvą, M. D., L. D. ir A. S. buvo šalia. Kuria koja buvo spirta, negali pasakyti. Taip pat nurodė, kad rūsyje apskritai nebuvo, neigė, kad J. jį persekiojo. Apklausiamas teisme 2020 m. kovo 10 d. T. D. parodė, kad broliai ir A. S. buvo A. J. sandėliuke ir pasiėmė saldainių. Kai ėjo vogti saldainių, jis pats stovėjo ant laiptų. Po vagystės su bendrininkais vaikščiojo, stovėjo prie kito daugiabučio namo laiptinės. Tačiau tą kartą jau teigė, kad A. S. jį pakvietė, nes tai padaryti liepė A. J. Taip pat nurodė, kad kai jam buvo spirta, nukrito, jie išėjo namo ir jis išėjo. Kad rūsyje buvo rastos dėžės jam kažkas sakė. Rūsyje buvo (stovėjo šalia) ir matė, kaip M. D. su A. S. vogė saldainius.

2.7. M. D. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad A. J. juos sutiko prie laiptinės. Vėliau duodamas parodymus aiškino, kad A. J. pagavo tik A. S., taip pat teigė, kad nei jis pats, nei jo broliai nieko nevogė. Apklausiamas teisme M. D. parodė, kad paėmė saldainius iš A. J. sandėliuko. Išgirdus, kad kažkas išėjo iš buto į laiptinę, visi pabėgo. A. J. pagavo A. S. ir tuomet visi atėjo prie 25-to namo ir pradėjo aiškintis, o jis (M. D.) pabėgo. M. D. nurodė apie A. J. klausimą dėl alkoholio, tačiau neminėjo aplinkybių apie patirtą ar matytą smurtą kieno nors atžvilgiu, taip pat nekalbėjo, kad iš jo būtų reikalauta pinigų, apie pinigų reikalavimą sužinojo kitą dieną iš brolio.

2.8. G. D. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta kelis kartus ir kiekvieną kartą nurodė skirtingas versijas. Nuolat keitėsi versija, iš kur ji sužinojo apie tariamą spyrį T. D., nuolat nurodė skirtingą laiką, kada jos sūnus L. D. tariamai buvo įtemptas į automobilį. Ši liudytoja nurodė, kad apie įvykius prie daugiabučio namo sužinojo iš L. D. po 2017 m. gruodžio 14 d., tačiau duodama parodymus gruodžio 14 d. jau pasakojo apie tuos įvykius. Teisme G. D. nurodė, kad jos vaikai apie viską jai pasipasakoja, ir užtikrino, kad jie nieko nevogė, nes ji apie tai būtų sužinojusi. Tačiau M. D. ir T. D. kalba apie padarytą vagystę. Apie vagystę nurodo girdėjęs ir L. D. G. D. nurodė, kad vaikai bijojo važiuoti į teismą, tačiau L. D. nurodė, kad nieko nebijo ir gali ateiti į posėdžių salę kalbėti akis į akį. Dėl pirmojo įvykio liudytoja parodė, kad grįžusi namo apie 18 val. rado T. D. miegantį, ko niekuomet nebūdavo, todėl tai priskyrė tariamai patirtam smurtui, nors nurodyti, kada tai buvo negali. G. D. taip pat nurodė, kad abu nuteistieji gyvena (duomenys neskelbtini), tačiau ten gyveno tik A. J. Taip pat G. D. patvirtino, kad L. D. yra nustatytas elgesio sutrikimas, jam sunku suvaldyti savo emocijas. Kiek objektyvūs G. D. parodymai dėl įvykių iki gruodžio 14 dienos sunku spręsti, nes nurodomos aplinkybės, pavyzdžiui, kad 18 val. rado sūnų miegantį, kas galimai galėjo būti dėl sumušimo, rodo, kad parodymai nėra patikimi, nes net kaltinime nurodyta, kad pati veika padaryta 20.30 val. Taip pat tai prieštarauja paties T. D. parodymams, nes jis nurodė, kad po tariamo spyrio jautėsi gerai ir toliau buvo lauke. G. D. teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad T. D. ne kartą prašė rašyti pareiškimą prieš J., tačiau paklausta, iš kur sužinojo apie tariamą smurtą prieš T. D., nurodė, kad iš L. D. Pasak jos, pats T. D. bijojo jai pasakyti, nes žinojo, kad ji iš karto kreipsis į policiją. Pažymėtina, kad G. D. nurodė, jog apie įvykį sužinojo iš L. D. po gruodžio 14-osios įvykių, nors duodama parodymus 2017 m. gruodžio 14 d. jau kalbėjo apie įvykį prie daugiabučio namo ir nurodė, kad T. D. buvo pasakęs „dar neinam rašyti pareiškimo, nes gal ir taip juos uždarys“. Dėl tokio nenuoseklumo ir prieštaravimų šios liudytojos parodymai yra neobjektyvūs ir nepatikimi. Be to, jos parodymai prieštarauja logikai, nusikaltimo laikui ir nukentėjusiųjų parodymams.

2.9. Kiek galima tikėti L. D. parodymais, objektyviai atskleidžia jo motinos parodymai, kad jis nuo devynerių metų amžiaus turi elgesio ir emocijų sutrikimą, kuris suintensyvėja, priklausomai nuo mėnulio fazių, jis tampa nervingas, sunkiai valdomas, gali bet ką padaryti. Tai, kad L. D. parodymų vertinimas problematiškas akivaizdu ir iš prijungtos bylos dėl pateikto vaizdo įrašo. Toje byloje apklausti liudytojai atskleidžia L. D. asmenybę ar įvertina jo parodymų patikimumą, motyvuodami, kad tokio įvykio iš viso nebuvo.

2.10. D. S. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad įvykyje dalyvavo ne nuo pradžių ir ne iki pabaigos. Išėjęs į lauką jis matė išsigandusį T. D., tačiau smurto nematė. Paklausus, kas čia vyksta, A. J. nurodė, kad apvogė jo rūsį, tuomet jie kalbėjosi apie padarytą žalą, išsiaiškinęs nuėjo su sūnumi A. S. namo. Teisme D. S. parodė, kad A. J. įvykio vakarą prie daugiabučio barėsi dėl kažkokių pinigų, kažkokios pavogtos degtinės, nurodė, kad vagys turės grąžinti daiktus, kuriuos pavogė arba pinigus už juos. D. S. teigė, kad rūsys tariamai nuolat būna nerakintas, tačiau faktiškai rūsys buvo rakinamas ir tai yra logiška, nes tame rūsyje buvo laikomi jo (A. J.) asmeniniai daiktai. D. S. teisme taip pat nurodė, kad po įvykio klausė A. S., ar daugiau nebuvo reikalauta jokių pinigų, ir pastarasis nurodė, kad nebuvo. Kiek objektyvūs D. S. parodymai sunku spręsti, nes jie prieštarauja tariamo nukentėjusiojo A. S. parodymams. D. S. teisme nurodė, kad dalyvavo ne nuo pradžių ir ne iki galo, todėl dalį parodymų duoda tik iš nuogirdų ar manymo. Jis taip pat teigė, kad pasiūlė A. J. kviesti policiją, tačiau tai nėra logiška, nes jo paties sūnus buvo pagautas nusikaltimo vietoje, o tėvas tikrai nekviestų policijos prieš savo vaiką tokioje situacijoje. D. S. nurodo, kad A. S. nevogė, tačiau aplinkybę, kad A. S. buvo apsivogęs, patvirtina visų nukentėjusiųjų, nuteistųjų parodymai.

2.11. Dėl įvykio 2017 m. gruodžio 14 d., laikotarpyje nuo 20 val. iki 20.30 val., jis (A. J.) viso proceso metu nuosekliai teigė, kad tokio įvykio iš viso nebuvo, jis yra išgalvotas arba niekaip nėra susijęs su juo ar Ž. J. L. D. parodė, kad 2017 m. gruodžio 14 d. einant iš parduotuvės buvo įsodintas į automobilį, tačiau iš matymo pažįstamas asmuo, pravarde S., ištraukė. Kas įtempė nematė. Lyg tariamai atpažino iš balso. L. D. teigė, kad buvo panaudotas smurtas, kad kraujas bėgo taip stipriai, jog visa striukė buvo kruvina, tačiau specialisto išvadoje (t. 1, b. l. 61) nurodyta, kad nosies sumušimas paremtas tik nukentėjusiojo nusiskundimais, objektyvių duomenų nėra. Apžiūrėjus L. D. striukę buvo rasta ruda dėmelė ir nėra aišku kada ir kokiomis aplinkybėmis ji atsirado. Iš esmės visu bylai aktualiu laikotarpiu nuo 20 val. iki 20.30 val. L. D. mobiliojo ryšio telefonas buvo aktyvus, jis bendravo ir su mama, ir su broliu M. D., jungėsi prie interneto. Specialistai, sulyginę Ž. J. automobilio vaizdą (ratus) su pravažiuojančiais automobiliais (duomenys neskelbtini) pro „L.“ bankomatą tuo laikotarpiu, konstatavo, kad Ž. J. automobilis nepravažiavo.

2.12. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai tarnybiniame pranešime (t. 1, b. l. 161) nurodo, kad įvykis galėjo būti 20.20 val. „L.“ banko bankomato kamera, esanti prekybos centre „M.“, laikotarpiu nuo 20.11 val. iki 20.17 val. užfiksavo vaikštančius, kaip nustatyta, P. A., D. J., G. M., T. A., tačiau duomenų apie įvykį minėti asmenys nepateikė. Iš prekybos centro vaizdo įrašų matyti, kad L. D. nueina link Vytauto gatvės 19:57:35 val., t. y. tuo metu, kai nuteistieji dar buvo sporto klube, iš kurio išėjo 20:01:40 val. Vertinant Ž. J. telefono išklotinę matyti, kad pastarasis nuo 20:04:09 val. jungėsi prie interneto (trukmė 880 sek.), 20:18:49 val. jungėsi prie interneto (48 sek.), 20:19:37 val. jungėsi prie interneto, 20:19:51 val. bendravo su G. P., 20:20:50 val. vėl jungėsi prie interneto. E. V. parodė, kad 2017 m. gruodžio 14 d. sportavo klube ir parvežė A. J. namo. Aplinkybę, kad jokio įvykio nebuvo, patvirtina ir Ž. J. automobilio apžiūros duomenys. Nuotraukose iš automobilio apžiūros aiškiai matyti, kad automobilyje buvo sėdėta tik vairuotojo vietoje (šlapias kilimėlis), tačiau keleivio vietoje ir automobilio gale kilimėliai yra sausi, kraujo pėdsakų nerasta. T. D. nurodė, kad matė, jog L. D. iš nosies bėgo kraujas, L. D. sakė, kad jį įsodino į mašiną, trenkė jo galvą į kelį, kas trenkė, nesakė. M. D. taip pat nurodė, kad apie įvykį sužinojo tik iš L. D. Tuo tarpu A. M. parodė, kad 2017 m. gruodžio 14 d. vakare, būdamas kartu su A. Š. prie parduotuvės „M.“, buvo sutikęs L. D. Su A. Š. dalyvavo muštynėse, šalia buvo ir L. D. (bandė skirti besimušančius). Po muštynių jis su L. D. ėjo link kareivinių ir ties parku, kareivinių tiltu išsiskyrė. A. Š. parodė, kad buvo su Aivaru ir T. M. prie prekybos centro „M.“. Jis turi pravardę S., tačiau L. D. iš automobilio netraukė. Išsiskiriant nuo parduotuvės, jis su T. M. nuėjo link Vytauto gatvės, o Aivaras su L. D. – link K. parko. Pats L. D. teigia, kad asmuo pravarde S. tariamai jį ištraukė iš automobilio. 2017 m. gruodžio 14 d. apžiūrimas ligoninėje L. D. medikams nurodė, kad jam spyrė su koja į nosį ir trenkė į veidą. Lyginant su kaltinimu, skiriasi smūgių skaičius ir aplinkybės, kaip tariamas sužalojimas atsirado.

2.13. Parodymų patikimumas yra būtina sąlyga, kad būtų išvengta neteisingo ar nepagrįsto asmens nuteisimo. Kaip matyti iš bylos, L. D. turi psichologinių sveikatos problemų, nuo 2014 m. rugsėjo 26 d. yra psichiatro įskaitoje (t. 1, b. l. 123), charakterizuojamas neigiamai (t. 1, b. l. 128). Net ir pastarojo draugai (I. G., G. K., A. Š.) jį charakterizuoja neigiamai, nurodo, kad šis nuolat be pagrindo kviečia policiją. Apie 2017 m. gruodžio 14 d. tariamą nusikaltimą prieš jį kalba tik pats L. D. ir jo giminaičiai, nurodydami, kad apie tokį įvyki girdėjo iš paties L. D. pasakojimų. Daugiau niekas tokio įvykio nepatvirtino, o priešingai – nurodo, kad jo nebuvo. Kad tokio įvykio iš viso nebuvo rodo ir iš esmės visos teisiamojo posėdžio metu ištirtos aplinkybės.

2.14. Dėl epizodo prie daugiabučio namo, iš esmės tiek nuteistųjų, tiek asmenų, pripažintų nukentėjusiaisiais, bei liudytojo D. S. parodymai patvirtina aplinkybę, kad buvo apvogtas jo (A. J.) rūsys ir konfliktas kilo būtent dėl to. Dalį jo (A. J.) parodymų dėl minėto įvykio patvirtina patys nukentėjusieji (kad apvaginėjo rūsį, išbėgo A. J. ir pagavo A. S., vedėsi pas tėvus link savo laiptinės, tada A. S. pakvietė T. D., šie pradėjo aiškintis įvykio aplinkybes, tuomet atvažiavo Ž. J. ir tuojau pat išėjo D. S. Pastarajam pakalbėjus su A. J. jis sūnų nusivedė namo. Visi nukentėjusieji mini faktą, kad alkoholis atsirado, kad pagrindinis pokalbis vyko su T. D.). Teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo išsiaiškinta, kad T. D. šio incidento metu buvo teistas ir atlikinėjo bausmę. Jis (A. J.) nurodė, kad T. D. prašė nekviesti policijos, nes turi teistumą ir jam tai pakenktų. Nors teismas duomenų apie T. D. teistumą sistemoje nerado, tačiau šią aplinkybę apklausiami teisme patvirtino G. D. ir T. D. Taigi jo (A. J.) parodymus iš esmės patvirtino patys tariami nukentėjusieji, tačiau pastarųjų parodymų dėl panaudoto smurto ar bauginimų jokie duomenys nepatvirtina, apie tai nurodo tik jie patys ir visi skirtingai.

2.15. Iš ikiteisminio tyrimo Nr. 1-01-37697-19 medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dėl poveikio L. D. Šį tyrimą prokuroras nutraukė konstatavęs, kad vaizdo įrašą galima vertinti objektyviai, nes tyrimo metu nebuvo nustatyta jokio poveikio ar bauginančio turinio. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad vaizdo įrašas yra netinkamas įrodymas, nes L. D. taip teigė iš baimės. Tačiau, kaip minėta, duomenų, kad pastarasis būtų baugintas bandant įrašyti vaizdo įrašą, nėra. Be to, skundžiamame nuosprendyje netiksliai aprašytas pokalbis tarp L. D. ir jį nufilmavusio E. V. Teismas nurodė, kad vaizdo įrašas negali būti laikomas įrodymu, nes gautas neleistinu būdu, tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarime konstatuota, kad privataus gyvenimo teisinė samprata siejama su asmens būsena, kai asmuo gali tikėtis privatumo, su jo teisėtais privataus gyvenimo lūkesčiais; žmogaus privataus gyvenimo apsaugos ribos baigiasi tada, kai jis savo veiksmais nusikalstamai ar kitaip neteisėtai pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei. Taigi tuo atveju, kai susitikimo pokalbio įrašymu siekiama tik asmeninių tikslų (saviraiška, savo gyvenimo fiksavimas, noras prisiminti, noras suprasti, mokymasis, dienoraštis ir pan.), jokių įstatyminių draudimų nėra. Tai, kad vaizdo įrašą galima vertinti objektyviai, nurodė ir ikiteisminiame tyrime Nr. 1-01-37697-19 atsakingas prokuroras. Pats E. V. apklaustas teisme dėl šio įrašo ir paklaustas kodėl filmavo L. D., nurodė, kad pats parvežė A. J. namo 2017 m. gruodžio 14 d. vakare, matė, kaip pastarasis nuėjo į savo butą, todėl sužinojęs, kad jį kaltina tokia nelogiška nusikalstama veika, norėjo išsiaiškinti ir užkalbino L. D. jo negaudydamas, o tiesiog atsitiktinai sutikęs. Pasak E. V., jis L. D. nebaugino ir negąsdino. Tokius jo parodymus patvirtina vaizdo įrašas, kuriame girdisi, kad E. V. kalba ramiu tonu, pats L. D. kalbėdamas valgo ir neatrodo, kad bijo. Po pokalbio jie išsiskiria ir nueina savais keliais.

2.16. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl byloje apklaustų asmenų parodymų patikimumo, pasirinko nepagrįstą ir nelogišką vertinimą. Nuteistųjų parodymus teismas laikė neobjektyviais ir nepatikimais, motyvuodamas tuo, kas pastarieji yra suinteresuoti bylos baigtimi. Tačiau nukentėjusiaisiais pripažinti asmenys taip pat yra suinteresuoti bylos baigtimi. Nuo pat proceso pradžios tiek jis (A. J.), tiek Ž. J. nuosekliai teigė, kad L. D. juos melagingai apkaltino. L. D., melagingai apkaltinęs juos, buvo keturiolikos metų, taigi pagal įstatymą jau buvo atsakingas už melagingą įskundimą ar melagingų parodymų davimą. Tai liečia ir kitus asmenis, pripažintus nukentėjusiaisiais, bei jų atstovus. Tai supratę pastarieji taip pat tampa suinteresuoti atitinkama bylos baigtimi.

2.17. Be to, brolių D. ir jų motinos, taip pat A. S. ir jo tėvų parodymai, kuriuos teismas laikė patikimais, tačiau šių asmenų parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuolat kito, prieštaravo vieni kitiems. T. S. ir G. D. yra nurodžiusios, kad įvykiuose apskritai nedalyvavo, tik girdėjo nuogirdas iš vaikų, kurie joms nieko nepasipasakojo apie įvykdytą vagystę ir pan. Patys vaikai visas aplinkybes ir asmenis, kurie dalyvavo įvykiuose, nurodė skirtingai. Nukentėjusiųjų bei jų tėvų parodymų nepatvirtina jokie kiti duomenys. Tuo tarpu nuteistųjų parodymai viso bylos nagrinėjimo metu buvo nuoseklūs, dalį jų parodymų patvirtino patys nukentėjusieji. Be to, jo (A. J.) ir jo brolio Ž. J. nekaltumą epizode dėl 2017 gruodžio 14 d. įvykio patvirtina vaizdo įrašai iš „L.“ bankomato, iš sporto klubo, ekspertų išvada dėl Ž. J. automobilio apžiūros, liudytojų A. Š., A. M., P. A., D. J., E. V. parodymai.

2.18. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nuteistųjų parodymus įvardija kaip nenuoseklius, tačiau šiuos parodymus nenuosekliais padarė pats teismas, juos iškraipydamas. Pavyzdžiui, teismas nurodė, kad apklausiamas 2017 m. gruodžio 15 d. A. J. nurodė, kad jam jokie vaikai pinigų neskolingi (t. 5, b. l. 142–143), o teisminio bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad iš T. D., jam prisipažinus pavogus alkoholį, reikalavo grąžinti daiktus arba pinigus. Tačiau vertinti tokius parodymus kaip nenuoseklius ir nepatikimus nėra teisinga. Natūralu, kad apklausiamas 2017 m. gruodžio 15 d. (praėjus nuo vagystės pusantro mėnesio) jis (A. J.) nurodė, kad jam jokie vaikai nieko neskolingi, nes T. D. parodė, kur rūsyje stovi pavogta degtinė, ir tokiu būdu jis ją susigrąžino bei jokių pretenzijų niekam neturėjo. Teismas taip pat laikė nenuosekliais jo (A. J.) parodymus, nes 2017 m. gruodžio 15 d. apklausoje jis nurodė, kad jį E. V. iš sporto klubo parvežė apie 21 val., o teisme parodė, kad tai buvo po 20 val. Tačiau, duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu 2019 m. sausio 28 d. jis (A. J.) parodė, kad E. V. jį namo parvežė po 20 val. Be to, tai nekeičia fakto, kad jis (A. J.) nuosekliai teigė, jog tą vakarą jis sportavo sporto klube su E. V. ir Ž. J., ir kad E. V. jį parvežė namo, kad tą vakarą nebuvo sutikęs L. D. Ši svarbi aplinkybė proceso metu nekito, ją patvirtina vaizdo įrašai iš „L.“ bankomato, iš sporto klubo, liudytojas E. V. bei nuteistasis Ž. J. Normalu yra suklysti dėl laiko keleto minučių intervale, kai kalbama apie kasdieninę veiklą.

2.19. Teismas nepagrįstai įvertino kaip nelogišką Ž. J. aiškinimą dėl iš automobilio bagažinės paimtos golfo lazdos, nes pastarasis teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad jis (A. J.) jam buvo užsiminęs apie vagystę, todėl, įvažiavęs į kiemą ir pamatęs konfliktuojančią žmonių grupę, jis padarė prielaidą, kad broliui A. J. yra iškilęs pavojus. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad konfliktas vyko prie daugiabučio namo laiptinės, kurioje ir gyveno A. J., todėl norint pas jį nueiti bet kuriuo atveju būtų reikėję eiti per minėtą konfliktuojančią žmonių minią.

2.20. Teismas nuosprendyje taip pat nurodė, kad A. J. parodymus vertina kaip neįtikinamus, nes pastarasis teigė, kad jo brolis (taip pat ir draugas) iš automobilio jokio daikto (lazdos ar pan.) nebuvo pasiėmęs, nors kiti įrodymai rodo kitaip. Tačiau duodamas parodymus jis (A. J.) kategoriškai neteigė, kad nebuvo lazdų. Teisminio bylos nagrinėjimo metu jis nurodė, kad nematė. Tokią aplinkybę, kad lazdos nematė, mini ir T. D. bei R. J. Todėl teismo daroma išvada, kad neįtikima, jog A. J. galėjo nematyti lazdos, yra klaidinga. Teismas taip pat nurodė, kad Ž. J. tvirtinimą, jog nagrinėjamo įvykio metu, t. y. 2017 m. gruodžio 14 d., jis L. D. net nepažinojo, paneigia objektyvūs įrodymai, t. y. Ž. J. susirašinėjimai „Messenger“ programoje, kuriuose minima pravardė „Šūra“. Tačiau šie susirašinėjimai vyko 2017 m. gruodžio 15-16 d. d. , jau po pranešimo apie įtarimą įteikimo Ž. J. Pats Ž. J. teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad duodamas parodymus 2017 m. gruodžio 15 d. pagal vardą ir pavardę nežinojo, kas yra L. D., tačiau išėjęs iš policijos komisariato po apklausos pradėjo domėtis, kas jis toks, ir sužinojo, kad tai asmuo pravarde „Šūra“. Taigi teismo išvados, vertinant nuteistųjų parodymus ir juos kritikuojant, selektyviai atribojant nuo situacijos, o nukentėjusiųjų, nepaisant jų prieštaringumo dėl esminių aplinkybių, vertinant kaip patikimus, kelia pagrįstų abejonių dėl teismo nešališkumo.

3. Apeliaciniame skunde nuteistasis Ž. J. prašo Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 29 d. nuosprendį, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinį skundą nuteistasis grindžia šiais argumentais:

3.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai BPK nuostatas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, nepateikė įtikinamų ir neprieštaringų motyvų dėl veikos kvalifikavimo, nuosprendį grindė prielaidomis, pažeidė BPK 305 straipsnio 1–5 dalių reikalavimus, todėl priimtas nuosprendis negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu. Byloje surinktus įrodymus teismas vertino selektyviai ir šališkai, nes atmetė nuteistųjų parodymus kaip nenuoseklius, nors faktiškai prieštaravimai elementarūs ir neturintys jokios reikšmės kvalifikavimui, o objektyvios aplinkybės tik patvirtina bendrąją parodymų esmę, tuo tarpu svarbius prieštaravimus nukentėjusiųjų parodymuose laikė neesminiais, nekeliančiais abejonių jų parodymų patikimumu. Teismo išankstinė nuomonė ir arogancija, kuri buvo akivaizdi jau nuo pirmųjų teismo posėdžių, sutrukdė teismui priimti teisingą sprendimą.

3.2. Jis pats (Ž. J.) kaltės nei pagal pateiktą kaltinimą, nei pagal nuosprendžiu inkriminuotą kaltinimą nepripažino ir nuosekliai viso proceso metu teigė, kad 2017 m. gruodžio 14 d. 20–20.25 val. laikotarpiu inkriminuotos veikos iš viso nėra buvę, o 2017 metų spalio–lapkričio įvykyje jis dalyvavo tik kaip atsitiktinis asmuo ir jokių grasinančio pobūdžio veiksmų neatliko ir neišsakė. Pastarojoje kaltinimo dalyje taip pat išryškėja teismo šališkumas, nes analogiškus veiksmus atlikęs G. P. apklausiamas tik kaip liudytojas.

3.3. Nors teismas nuosprendyje nurodė, kad pinigų buvo reikalaujama už tariamai dingusius alkoholinius gėrimus, nekyla ginčas, kad visas konfliktas buvo susijęs su pagrobtu turtu ir vagystės aplinkybių aiškinimusi. Todėl šioje byloje aktualus teisingas veikos kvalifikavimas. Štai, pavyzdžiui, faktinėmis aplinkybėmis panašiose bylose asmenys buvo nuteisti pagal BK 294 straipsnio 2 dalį (bylos Nr.1-99-576/2018, 1A-360-48/2007, 1A-689-209/2012). Tai, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas klaidingai aiškino baudžiamąjį įstatymą, akivaizdu ir iš Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo praktikos sprendžiant klausimą, ar kaltininko veiksmai atitinka turto prievartavimo, ar savavaldžiavimo sudėties požymius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-187-697/2018, 2K-357/2012, 2K-432/2009). Be to, šiuo atveju jo (Ž. J.) veiksmais nebuvo padaryta jokia žala nukentėjusiesiems, psichinės prievartos faktai nėra pagrįsti nuosekliais ir objektyviais proceso dalyvių parodymais, nėra objektyvių ir subjektyviai ar šališkai nesaistomų duomenų dėl galimo bendrininkavimo.

3.4. Nepagrįstą jo (Ž. J.) veiksmų kriminalizavimą patvirtina teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirta bylos medžiaga. Nukentėjusysis A. S. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu iš esmės patvirtino, kad jis (Ž. J.) 2017 m. lapkričio mėnesio incidente aktyviai nedalyvavo. Jis buvo įvykio vietoje, tačiau jokių piniginių lėšų nei iš paties A. S., nei iš kitų nereikalavo. A. S. parodė, kad jam kartu su broliais D. būnant prie (duomenys neskelbtini) namo, A. bei Ž. J. juos apkaltino alkoholio vagyste, po ko A. J. sudavė smūgį koja T. D. į petį. Kažkuris iš J. turėjo lazdą, ką su ja norėjo daryti, pasakyti negali, galbūt norėjo sumušti, tačiau lazda panaudota nebuvo, ja grasinama taip pat nebuvo. Teisminio bylos nagrinėjimo metu A. S. nurodė analogiškas aplinkybes t. y. kad nors Ž. J. ir buvo įvykio vietoje, tačiau nieko nesakė, lazda, kurią laikė rankoje, nemojavo, ja negrasino, o vėliau išvažiavo. Aplinkybes, kad jis (Ž. J.) neatliko jokių aktyvių veiksmų, patvirtino ir nukentėjusysis L. D. Pastarasis ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jam, broliams Mantui bei Tomui, o taip pat A. S. būnant prie laiptinės atėjo A. J., kuris kažką kalbėjo apie dingusia degtinę, po to spyrė koja T. D. į galvą, po ko pastarasis parkrito. Praėjus ne daugiau kaip 7 minutėms atvyko Ž. J. su G. P., tariamai išsiėmė lazdas, tačiau tik paklausė kuris čia „sukos“ ir su ja netgi nemojavo, negrasino, nieko nereikalavo. Po to A. J. reikalavo pinigų už pavogtą degtinę, Ž. J. į pokalbį nesikišo, tuoj po to į kiemą išėjo A. S. tėvas.

3.5. Aplinkybę, kad nukentėjusiųjų parodymų vertinimas reikalauja objektyvumo ir procesinio atsargumo, patvirtina šie duomenys. L. D. teigia, kad Ž. J. sudavė smūgį lazda G. K., tačiau pastarasis neigia buvęs įvykio vietoje. Apie Ž. J. nedalyvavimą įvykiuose iki tariamo smūgio sudavimo T. D. patvirtino ir M. D., kuris nurodė tariamai matęs smūgį T. D., po kurio jis iš įvykio vietos pabėgo ir kas vyko toliau nematė. Šie parodymai paneigia net ir L. D. teiginius teisme, kad Ž. J. buvo tuo metu, kai T. D. buvo suduotas smūgis koja. M. D. paneigia ir G. K. buvimą įvykio vietoje, tuo pačiu paneigia ir L. D. parodymus apie tariamą apelianto smūgį lazda G. K.

3.6. Nukentėjusysis T. D., duodamas parodymus teisme, nurodė, kad tuo metu, kai A. J., jam su broliais ir A. S. būnant prie laiptinės, pradėjo iš jo reikalauti pinigų už jo pavogtus daiktus ir po to spyrė koja į galvą, Ž. J. įvykio vietoje nebuvo, jis atvyko po 10–15 minučių, kalbėjosi su A. J. ir išvažiavo, ar jis ką nors turėjo rankose, nematė. Taip pat T. D. nurodė, kad Ž. J. nei tuo metu, nei kada nors vėliau iš jo pinigų nėra reikalavęs. Tačiau vėliau, perskaičius jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, T. D. savo parodymus iš esmės pakeitė, nurodydamas, jog tariamai ir Ž. J. incidento metu iš jo reikalavo pinigų, grasindamas įmesti į bagažinę ir išvežti.

3.7. Nors D. S. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad Ž. J. grasino susidorojimu, sveikatos sutrikdymais, tačiau tokius jo parodymus paneigia tiesioginių incidento dalyvių L. D., A. S., G. P., A. J. parodymai, paneigiantys aktyvius jo (Ž. J.) veiksmus, grasinimus. Juo labiau, kad T. D. ir D. S. parodymai nėra nuoseklūs. Teisme jie neigė bet kokius aktyvius jo (Ž. J.) veiksmus, grasinimus, ir tik perskaičius jų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jie juos iš esmės pakeitė nurodydami, kad vis dėl to jis (Ž. J.) grasino bei reikalavo pinigų. Tokiais nenuosekliais ir prieštaringais esminėse aplinkybėse parodymais pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis.

3.8. Be to, byloje nebuvo nustatytas ir net nebuvo įrodinėjamas šioje nuosprendžio dalyje aktualus bendrininkavimas. Iš bylos matyti, kad incidentas su broliais D. bei A. S. kilo po to, kai jo (Ž. J.) brolis A. J. užfiksavo eilinę vagystę iš sandėliuko. Ginčo tarp proceso dalyvio dėl vagystės įsibraunant į sandėliuką ir pavagiant saldainius prieš pat konfliktą nėra, šalys šias aplinkybes pripažino. A. J. teismo netgi prašė spręsti dėl nutarties informuoti prokurorą apie paaiškėjusią nusikalstamą veiką priėmimo. Taigi vagystę planavo nukentėjusieji, tai reiškia, kad tarp nuteistųjų nė negalėjo būti susitarimo dėl esminių aplinkybių, kurie leistų manyti esant išankstinį jų susitarimą bei atitinkamus veiksmus. Jis (Ž. J.) įvykyje atsidūrė atsitiktinai, jam nebuvo žinoma, ar A. J. naudojo fizinį smurtą kieno nors atžvilgiu, ar ne. Dėl to kaltinimas šioje dalyje jam (Ž. J.) negali būti reiškiamas.

3.9. Remtis netiesioginių liudytojų parodymais šiuo atveju nėra pagrindo dėl jų prieštaringumo faktinėms aplinkybėms. Liudytojos T. S. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Duodama parodymus teisme ji iš pradžių nurodė, kad apie įvykį sužinojo iš savo vyro, nes dirba pamaininį darbą ir tą dieną buvo darbe. Gi vėliau, atsakydama į klausimus, nurodė, kad ji girdėjo, kaip A. J. reikalavo iš jos sūnaus pinigų, sakydamas „ar tu renki pinigus“, po ko ji tariamai su vyru pasikvietė sūnų ir klausė, už ką yra pinigai. Po to vėlgi liudytoja teigė, kad darbe būna nuo 19.10 val., todėl incidento nematė ir negirdėjo, o atsitiktinai 21.30 val. paskambinusi iš darbo vyrui sužinojo apie tariamą pinigų reikalavimą. Liudytoja taip pat nurodė, jog į incidentą buvo įsikišęs ir kaimynas V. L., liepdamas J. pasidėti lazdas, tačiau pastarasis šį faktą paneigė. Tokie liudytojos parodymai vertintini kritiškai ir jais vadovautis pagrindo nėra.

3.10. Nesutapimai liudytojos G. D. parodymuose dar akivaizdesni. Ši liudytoja parodė, kad prisimena, jog grįžo į namus po darbo, kuris baigiasi 18 val., maždaug per 10–15 min. ir rado miegantį sūnų T. D., kuris, kaip suprato vėliau iš brolių pasakojimo, tą dieną buvo sumuštas A. J. dėl tarimai pavogtų saldainių ar alkoholio. Šie liudytojos parodymai prieštarauja liudytojos T. S. parodymams, kad pastaroji incidento dieną dirbo nuo 19.30 val., iš namų į darbą išvyko 19.10 val. ir tik po to, apie 21.30 val., iš vyro sužinojo apie įvykį. Tai reiškia, kad iki 19.10 val. jokio konflikto ar sumušimo nebuvo, nes jį būtų mačiusi liudytoja T. S. Be to, ir pačiame kaltinime įvykio laikas – apie 20.30 val. – akivaizdžiai prieštarauja liudytojos teiginiams apie tariamus jos sūnaus patirtus sužalojimus, nes tiesiog tuo metu jokio incidento dar nebuvo. G. D. teiginiai apie jos pokalbius su vaikais ir jų turinį nepatikimi ir dėl kitų esminių prieštaravimų. Pastaroji teisme nurodė, kad jos vaikai neminėjo, jog būtų pavogę saldainius iš J. bei kad po įvykių, kai buvo sumuštas T. D., kitą dieną patys J. siūlė saldainių, nors, kaip matyti iš bylos, faktą dėl saldainių vagystės pripažino pats A. S. ir M. D.

3.11. Aplinkybę, kad 2017 m. gruodžio 14 d. įvykis yra išgalvotas, ir, tikėtina, subjektyviai šališkai ikiteisminio tyrimo pareigūnų pritemptas prie kaltinimo, rodo tiesioginiai įrodymai. Visų pirma, VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ pažymoje nurodyta, kad L. D., atvežtas į ligoninės priėmimo ir skubios pagalbos skyrių, nurodė, kad jį užpuolė du iš matymo pažįstami vyrai, spyrė su koja į nosį, trenkė į veidą. Garso įrašo stenogramoje iš bendrojo pagalbos centro užfiksuotas moters pranešimas, kad tiesiog buvo vaikas užpultas prie „M.“ parduotuvės. Be to, nukentėjusiojo L. D. parodymai prieštarauja liudytojų parodymams. Pastarasis parodė, kad jį, einantį link namų, netoli „S.“ parduotuvės į automobilį įtraukė kažkoks asmuo, kurio nespėjo pažinti. Automobilio keleivio vietoje sėdėjo A. J., už vairo sėdėjęs Ž. J. paklausė kada bus pinigai, po to palenkė jo galvą ir nosimi kirto į kojos kelį, dėl ko iš nosies pradėjo bėgti kraujas. Po to jį iš automobilio ištraukė jo pažįstamas pravarde S. S jį ištraukęs nuėjo, o pats L. D. nubėgo (duomenys neskelbtini). Nubėgdamas dar spėjo pažiūrėti, kad buvo įsodintas į automobilį, kuriuo važinėjo Ž. J. Bėgdamas vėl pamatė atvažiuojant tą patį Ž. J. automobilį. Būdamas kareivinių teritorijoje paskambino mamai bei informavo apie įvykį, o kai grįžo į namus mama paskambino ir iškvietė policiją ir greitąją pagalbą. Teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusysis demonstravo nusiteikimą prieš nuteistuosius, tačiau savo parodymus iš dalies pakeitė, nurodydamas, jog būdamas Ž. J. automobilyje A. J. nematė, o tik pažino iš balso, taip pat nurodė, kad bėgdamas į namus sutiko pašalinį asmenį, su kuriuo pasisveikino ir nubėgo į namus. Įvardyti šį asmenį nukentėjusysis kažkodėl atsisakė, nes tariamai tas asmuo jo taip prašė. Be to, L. D. teigė sutikęs vieną iš savo brolių, tačiau kurį, nepamena. Neigė aplinkybę, jog tą vakarą nuo parduotuvės „M.“ iki K. parko ėjo kartu su A. M., teigė, kad su šiuo asmeniu ėjo tik iki kino teatro, esančio kitoje gatvės pusėje, o po to A. M. jau tariamai matė K. parke lygtai su panele, bet tikrai ne vieną. A. Š., pravarde S., pažįsta, tačiau tai ne tas asmuo, kuris jį ištraukė iš automobilio. Tokie nukentėjusiojo parodymai prieštarauja ne tik nuteistųjų, bet ir kitų šio įvykio dalyvių, įskaitant T. D. ir M. D., parodymams bei kitoms faktinėms aplinkybėms, užfiksuotoms vaizdo įrašuose.

3.12. Liudytojas A. M. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad 2017 m. gruodžio 14 d. vakare prie prekybos centro „M.“ buvo su A. Š., taip pat buvo L. D., T. M. Prie prekybos centro jie su A. Š. susimušė su kitu jaunuoliu, o L. D. juos skyrė. Vėliau su L. D. ėjo (duomenys neskelbtini) link kareivinių. Einant kairėje pusėje praėjo S. Neries gatvę, taip pat dešinėje buvo „S.“ parduotuvė. Šioje vietoje L. D. su niekuo nekonfliktavo, A. ir Ž. J. su automobiliu sustoję nebuvo. Ties K. parku su L. D. išsiskyrė, nes jam reikėjo prieš tiltą per Šešupę sukti į kairę, o L. D. nuėjo tiesiai. Liudytoja G. D. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2017 m. gruodžio 14 d. vakare jai paskambino L. D., kuris pasakė, kad jį sumušė J. Praėjus 15–20 minučių jis parbėgo į namus, po ko ji iškvietė policiją. Sūnus sakė, kad bėgo aplinkinėmis gatvėmis, ne tiesiai, grįžo į namus kruvinas. Tuo metu brolių T. ir M. D. nebuvo namuose, jie galėjo būti lauke, į namus grįžo pamatę policijos pareigūnus. L. D. jai sakė, kad grįžtant iš parduotuvės „M.“ buvo A. J. įsodintas į Ž. J. automobilį, reikalauta pinigų, o po to Ž. J., lenkdamas jo galvą, sudavė nosimi į kelį.

3.13. Gretinant parodymus iškyla prieštaravimai, galintys turėti esminės reikšmės, juk išryškinus asmenis, su kuriais kilęs ginčas dėl pagrobto turto, galima ir sąžiningai suklysti. Taip pavyzdžiui, G. D. nurodė, kad L. D. grįžęs įvardijo jį sumušusius asmenis kaip A. ir Ž. J., kai tuo tarpu K. M. šių aplinkybių nenurodė, anot jo L. D. sakė, kad jį sumušė kažkokie vyrai. Beje, būtent taip L. D. sakė ir pristatytas į ligoninę. Nukentėjusysis M. D., duodamas parodymus, teigė, kad apie L. D. sumušimą jis sužinojo tą patį vakarą, nes su broliu Tomu ėjo į miestą ir prie kareivinių sankryžos sutiko L. D., kuris papasakojo, kad buvo įtrauktas į automobilį. Analogiškus parodymus dėl šio fakto davė ir T. D. Šie parodymai iš esmės prieštarauja L. D. parodymams, kuris teigia, kad bėgdamas į namus sutiko tik vieną brolį, o antrasis buvo namuose. Be to, T. D. parodė, kad L. D. nenurodė, kas jį įsodino į automobilį ir mušė.

3.14. Nukentėjusiojo L. D. parodymai dėl jo tariamo ištraukimo iš Ž. J. automobilio prieštarauja ir A. Š. parodymams, kad 2017 m. gruodžio 14 d. vakare jis buvo prie parduotuvės „M.“, kur taip pat buvo L. D., T. ir A. M., įvyko muštynės, po to jie su T. M. nuėjo link (duomenys neskelbtini), o L. D. su A. M. – link K. parko. Jį vadina S., tokia yra jo pravardė, tą vakarą L. D. iš jokio automobilio jis netraukė.

3.15. L. D. parodymus dėl konflikto paneigia ir liudytojas E. V., kuris parodė, kad 2017 m. gruodžio 14 d., apie 20.10 val., po treniruotės sporto salėje jis A. J. automobiliu parvežė į namus, paleido prie laiptinės. Jokio incidento tuo metu nebuvo. Šiuos liudytojo parodymus patvirtina „L.“ banko kameros vaizdo įrašas, kuriame užfiksuota, kad 20.11:30 val. automobilis BMW pravažiavo pro banką link (duomenys neskelbtini), o 20:15:03 val. grįžo atgal. Liudytojai P. A. ir D. J. parodė, kad 2017 m. gruodžio 14 d. vakare, apie 20 val., su draugais G. M. ir T. A. ėjo link K. parko, po to grįžo atgal, tačiau jokių muštynių, incidentų nebuvo. Šiuos liudytojų parodymus taip pat patvirtina „L.“ banko kameros vaizdo įrašas, kuriame užfiksuota, kad minėti asmenys 20:11:10 val. nuėjo pro banką link K. parko, o 20:17:03 val. grįžo atgal.

3.16. Vaizdo įraše, fiksuotame prekybos centro „M.“ kameromis, matyti, kad 19:57:30 val. L. D. nueina nuo parduotuvės. Sporto klubo kameromis fiksuota, kad 20:01:40 val. broliai J. ir E. V. eina link automobilio ir išvažiuoja iš sporto klubo. Vaizdo įraše, kuris fiksuojamas „L.“ banko vaizdo kamera kaltinime nurodytu metu, t. y. nuo 20 val. iki 20.30 val., nėra užfiksuotas Ž. J. automobilis, pravažiuojantis pro banką link K. parko. Gretinant šiuos visus vaizdo įrašus darytina išvada, kad incidentas, apie kuri kalba L. D., turėjo vykti iš esmės tuo pačiu metu, kai toje pačioje vietoje arba netoliese turėjo būti D. J., P. A. bei dar trys kartu buvę jaunuoliai. Tačiau minėti asmenys neigia matę kokį nors incidentą, muštynes, į automobilį įtraukiamą ar iš jo ištraukiamą asmenį. Šioje vietoje tiesi apšviesta gatvė, atstumas nuo parduotuvės „M.“ iki parduotuvės „S.“ – apie 200 metrų, taigi vertinant tokį pakankamai nedidelį atstumą, tuo atveju, jeigu koks nors smurtas ir būtų panaudotas, jį tikrai turėjo matyti D. J., P. A.

3.17. Vertintina ir jo (Ž. J.) telefoninių pokalbių išklotinė, kuria nustatyta, kad jis kaltinimui aktualiu laikotarpiu iš esmės betarpiškai buvo socialiniuose tinkluose – nuo 20:04:09 val. jungėsi prie interneto (trukmė 880 sek.), 20:18:49 val. jungėsi prie interneto (48 sek.), 20:19:37 val. jungėsi prie interneto, 20:19:51 val. bendravo su G. P., 20:20:50 val. vėl jungėsi prie interneto. E. V. nurodė, kad tą vakarą po sporto klubo parvežė A. J. namo, šią aplinkybę patvirtina vaizdinė medžiaga.

3.18. Aplinkybę, kad 2017 m. gruodžio 14 d. vakare nebuvo jokio įvykio, patvirtina ir jo (Ž. J.) automobilio apžiūros duomenys. Tos dienos įvykių dalyviai, kalba ir apie A. M. ir A. Š. dalyvavimą muštynėse prie parduotuvės „M.“. Sutapimas ar ne, bet pirmieji pareiškėjos G. D. žodžiai skambinant į pagalbos liniją ir buvo, kad vaikas užpultas prie parduotuvės „M.“.

3.19. Vertinant L. D. parodymų patikimumą, svarbus yra ir jo amžius bei sveikatos sutrikimo lygis. Pastarasis nuo devynerių metų amžiaus turi psichologinių sveikatos problemų, nuo 2014 m. rugsėjo 26 d. yra psichiatro įskaitoje, charakterizuojamas neigiamai. Net ir draugai (I. G., G. K.) jį charakterizuoja neigiamai. Manytina, kad šiam nukentėjusiajam turėtų būti paskirta kompleksinė teismo psichiatrinė-psichologinė ekspertizė. Nors asmeniui augant, bręstant, požiūris į tam tikrus dalykus gali keistis, kisti vertinimas, tačiau tokios savybės kaip padidintas fantazavimas, įvykių prasimanymas ar išsigalvojimas, siekiant pasigirti ar sustiprinti savo autoritetą, pasipuikuoti (apie ką kalba L. D. draugai, ypač prijungtoje byloje), yra žmogaus savybės, kurių laikas neįtakoja. Šiuo atveju ekspertizė tikėtina atsakytų į klausimą, ar teismas pagrįstai manė, jog scenarijus, kad L. D. per kelias minutes sukurtų, sugalvotų netikras smurto prieš jį panaudojimo aplinkybes, yra visiškai neįtikėtinas, nors ir pats nurodė, kad L. D. konstatuotas elgesio ir emocijų sutrikimas.

4. Teismo posėdžio metu nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.