Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Greičiaus, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. R. gynėjos advokatės Indrės Panavaitės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio.

Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu R. R. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant R. R. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nuosprendžiu pakeitus Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nuosprendį, nuteistojo R. R. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 294 straipsnio 2 dalies į 181 straipsnio 2 dalį ir paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteisti A. K., R. P., tačiau jie nuosprendžio kasacine tvarka neskundžia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. R. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, perkvalifikavus jo nusikalstamą veiką iš BK 294 straipsnio 2 dalies į 181 straipsnio 2 dalį, nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su A. K. ir R. P., neturėdamas teisėto pagrindo, vertė nukentėjusiąją V. P. perduoti 20 000 Lt kaip atlygį už tariamai pradėtus veiksmus siekiant padėti jai turto dalybų procese. 2009 m. rugpjūčio 29 d. R. R. automobiliu „Audi“ nuvežė V. P. į laukymę, esančią 300 m atstumu nuo automagistralės Kaunas–Klaipėda 109 kilometro, kur, veikdamas kartu su A. K., grasindamas fiziniu smurtu nukentėjusiajai bei jos sūnui, siekė išgauti nukentėjusiosios sutikimą leisti jam su A. K. dalyvauti V. P. ir buvusio jos sugyventinio Z. S. turto dalybų procese. R. R. su A. K., tęsdami nusikalstamą veiką, 2009 m. rugsėjo 2 d. Kaune, Kalniečių g., prie namo Nr. 196, grasino nukentėjusiajai neteisėtai atimti laisvę, o A. K. panaudojo ir fizinį smurtą – ranka sugriebė nukentėjusiajai už kaklo ir ją smaugė, taip bendrais veiksmais siekė išgauti nukentėjusiosios sutikimą leisti jiems dalyvauti jos ir Z. S. turto dalybų procese, nurodydami, kad jie jau yra inicijavę veiksmus, kuriais siekiama padėti V. P., ir už tai ji privalės perduoti pinigus. Tęsdami nusikalstamus veiksmus, 2009 m. rugsėjo 8 d., apie 11.00 val., Kaune, Baltų pr. prie namo Nr. 159, automobiliu „VW Sharan“ užblokavo kelią V. P. vairuojamam automobiliui „Ford Focus“. A. K., įsėdęs į V. P. automobilį, privertė ją nuvykti į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią Kaune, Baltijos g. 106, taip jai buvo atimta laisvė neleidžiant pasišalinti iš šios aikštelės. R. R. iškvietus R. P., šis apie 11.30 val. V. P. nurodė, jog ji turės sumokėti 20 000 Lt kaip atlygį už jos ir jos buvusio sugyventinio Z. S. turto dalybų procese neva atliktus veiksmus. Tą pačią dieną, tęsdami nusikalstamus veiksmus, R. R. ir A. K., grasindami atimti iš V. P. automobilį „Ford Focus“, pranešti jos sūnui, kad ji yra ligoninėje, siekė priversti ją surašyti tariamos paskolos raštelį, kuriuo ji neva iš A. K. skolinasi 20 000 Lt, bei tą pačią dieną, apie 18.00 val., privertė V. P. parašyti paskolos raštelį, nurodant tikrovės neatitinkančias aplinkybes apie jos tariamą 20 000 Lt paskolą iš A. K. ir šios paskolos suteikimo datą – 2009 m. gegužės 20 d.

Nukentėjusioji pakankamai nuosekliai aiškino aplinkybes, susijusias su A. K. jai pareikštų neteisėtų reikalavimų pradžia bei motyvu, tačiau kiti jos paaiškinimai, susiję su tolesniais nuteistųjų veiksmais ir jos pačios šių veiksmų vertinimu, yra pakankamai prieštaringi bei nelogiški. Kasatorės įsitikinimu, nukentėjusiosios bandymas duodant parodymus pirmosios instancijos teisme „sutirštinti spalvas“ dėl jai A. K. tikrai ar neva pareikštų reikalavimų, grasinimų siekiant daryti įtaką jos bei Z. S. turto dalyboms, verčia abejoti nukentėjusiosios nuoširdumu ir jos parodymų tikrumu, tačiau apeliacinės instancijos teismui abejonių tai nesukėlė. Be to, teismui abejonių turėjo kelti ir tai, kad V. P., duodama parodymus, ne vieną kartą teigė, jog 2009 m. rugpjūčio 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 dieną susitikimų su A. K. ir R. R. metu iš jos buvo reikalaujama ne ko nors kito, o duoti sutikimą paveikti Z. S., kad jis nukentėjusiosios naudai atsisakytų jų bendrai užgyvento turto. Teismui nesukėlė abejonių ir nukentėjusiosios atsakymas, jog ji nežino, kokiam tikslui buvo reikalingas jos sutikimas. Šie nukentėjusiosios paaiškinimai, taip pat ir vėliau sekusius įvykius apibūdinę parodymai, kuriuose ji prieštaringai teigia, kad nuteistieji, reikalaudami jos sutikimo, tvirtino, jog šios jų paslaugos nukentėjusiajai nieko nekainuos – su jais atsiskaitys Z. S., o 2009 m. rugsėjo 8 d. susitikimo metu jau sakė, kad kainuos, nes „reikalas užsuktas“, ir reikalavo 20 000 Lt, pasak kasatorės, yra abejotini, nes logiškai neįmanoma paaiškinti tokio nuteistųjų elgesio.

Prokurorės nuomone, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi R. R. baudžiamąją bylą, padarė pagrįstą išvadą, kad byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti duomenys (nukentėjusiosios, liudytojų D. P., J. M., iš dalies ir pačių nuteistųjų parodymai) leidžia daryti išvadą, jog nuteistieji A. K., R. R., R. P., panaudoję prieš nukentėjusiąją psichinę prievartą, o A. K. ir fizinį smurtą, R. R. su A. K. neteisėtai atėmę jai laisvę, privertė nukentėjusiąją pasirašyti skolos raštelį dėl neva pasiskolintų 20 000 Lt. Pasak prokurorės, vertimas kitą asmenį perduoti turtą nesant tam teisėto pagrindo yra turto prievartavimo objektyvusis požymis, kuris šioje byloje yra įrodytas. Prokurorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas išsamiai išanalizavęs visus bylos duomenis motyvuotą išvadą, kad nukentėjusioji viso bylos proceso metu nuosekliai tvirtino, jog su nuteistuoju A. K. jos nesiejo jokie bendri turtiniai reikalai ir jis nebuvo jai paskolinęs 20 000 Lt bendram verslui – grožio salonui įkurti. Priešingai, tai A. K. iš jos (nukentėjusiosios) nuolat skolinosi įvairias pinigų sumas, naudojosi jos automobiliu ir pan. Prokurorės tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismas, tik visapusiškai išanalizavęs nukentėjusiosios parodymus, palyginęs juos su liudytojų D. P., J. M. parodymais, padarė išvadą, kad šių liudytojų parodymai sutampa su nukentėjusiosios V. P. parodymais apie tai, jog nuteistieji R. R. su A. K. nuo 2009 metų rugpjūčio mėnesio iki 2009 metų rugsėjo mėnesio susitikimų metu sistemingai grasino nukentėjusiajai prieš ją bei jos sūnų panaudoti fizinį smurtą ir taip, palaužę jos valią, privertė pasirašyti paskolos raštelį dėl neva pasiskolintų 20 000 Lt. Prokurorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog liudytojų J. M., D. P. parodymai atitinka BPK 20 straipsnyje įrodymams keliamus reikalavimus, todėl nėra teisinio pagrindo nepripažinti jų tinkamais įrodymais. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje teisingai konstatuota, kad ta aplinkybė, jog D. P. yra artimas nukentėjusiosios V. P. giminaitis, savaime neduoda pagrindo pripažinti jo byloje duotų parodymų nepatikimais, nes jie yra nuoseklūs, išsamūs, detalūs ir gali būti vertinami kaip patikimi.

Prokurorė atsiliepime taip pat teigia, kad iš byloje nustatytų aplinkybių visumos matyti, jog nuteistieji, siūlydami savo „paslaugą“, reikalavo nukentėjusiosios sutikimo, nes turėjo tikslą ne jai pagelbėti, o gauti dalį sugyventinių turto. Siekiant šių tikslų, nukentėjusioji buvo verčiama arba leisti veikti jos vardu prieš Z. S., arba pačiai susimokėti už „paslaugą“, nes „reikalas jau užsuktas“. Pasak prokurorės, šie nukentėjusiosios parodymai yra logiški ir įtikinami, nes iš bylos duomenų matyti, kad A. K. artimai bendravo su nukentėjusiąja ir buvo gerai informuotas apie jos ir Z. S. turto dalybų problemas, nukentėjusiosios finansinę padėtį, realizuotą turtą. Prokurorės nuomone, kasaciniame skunde iškelta abejonė, kad neva pati nukentėjusioji turėjo sumanymą neteisėtu poveikiu pasiekti sau palankų sprendimą turto dalybose su Z. S., yra paneigta bylos duomenimis – byloje nustatyta, kad nukentėjusioji kreipėsi į advokatą, siekdama teisinėmis priemonėmis pasidalyti bendrai su Z. S. užgyventą turtą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą nukentėjusioji V. P. prašo nuteistojo R. R. gynėjos advokatės I. Panavaitės kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų, taip pat iš R. R. priteisti 800 Lt jos turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Nukentėjusioji V. P. atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, visapusiškai, objektyviai ištyrė byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas bei teisingai kvalifikavo nuteistųjų veikas. Pasak nukentėjusiosios, apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, nuosprendyje nurodė įrodymus, patvirtinančius R. R. padarytą BK 181 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, tokį savo sprendimą motyvavo, taip pat nurodė, kodėl atmeta tiek nuteistųjų, tiek liudytojo V. K. teiginius apie neva paskolintus pinigus.

Nukentėjusiosios teigimu, nuteistieji buvo sugalvoję planą, kad už jų suteiktas paslaugas, t. y. Z. S. „paauklėjimą“, galėtų iš jos reikalauti pinigų. Toks nuteistųjų elgesys, pasak nukentėjusiosios, patvirtina nuteistųjų tyčią siekiant įvykdyti nusikalstamą veiką ir tai, kad ta nusikalstama veika buvo iš anksto suplanuota bei rengiama. Nukentėjusiosios tvirtinimu, būtent R. R. ir diktavo 2009 m. rugsėjo 8 d. paskolos raštelio turinį, t. y. nurodė, ką rašyti. Nukentėjusiosios nuomone, R. R., nurodydamas raštelio turinį bei tai, kad raštelis surašomas dviem egzemplioriais, siekė imituoti civilinių santykių buvimą ir taip paslėpti savo nusikalstamą veiką.

Be to, nukentėjusioji teigia, kad surašyti atsiliepimą jai buvo būtinos advokato paslaugos, nes ji tam neturi teisinių žinių, ir mano, kad jos turėtos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti, kurias patvirtina pateikiamas kvitas, turi būti pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš R. R. (BPK 104 straipsnio 2 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. R. gynėjos kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Dėl R. R. padarytos veikos kvalifikavimo

Byla į teismą buvo perduota kaltinant R. R., A. K. ir R. P. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį dėl turto prievartavimo, padaryto organizuota grupe.

Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą, nustatė, kad 20 000 Lt paskola V. P. buvo reali, tą patvirtina paskolos raštelis, taigi kaltininkų veikos neteisėtumas pasireiškė tik netinkamu elgesiu reikalaujant paskolos grąžinimo, ir visų trijų nuteistųjų padarytą veiką perkvalifikavo į BK 294 straipsnio 2 dalį. Teismas pažymėjo, kad nukentėjusiosios ir kaltinamojo parodymai dėl paskolos sutarties surašymo iš esmės skiriasi. Nors ji teigia, kad skolinga nebuvo, tačiau faktinė bylos medžiaga rodo, jog tarp jų buvo skolinės prievolės. Teismas pripažino, kad tarp nukentėjusiosios ir kaltinamojo A. K. buvo susiklostę turtiniai santykiai, t. y. kad A. K. buvo paskolinęs V. P. 20 000 Lt, ir vėliau, pablogėjus jų tarpusavio santykiams, vertė nukentėjusiąją pasirašyti paskolos raštelį ir grąžinti nukentėjusiajai paskolintus 20 000 Lt. Teismas padarė išvadą, kad kaltinamasis A. K., turėdamas teisėtą pagrindą reikalauti iš nukentėjusiosios V. P. skolos, tai padarė grasindamas fiziniu bei psichiniu smurtu ir ėmėsi veiksmų, kuriuos įstatymas draudžia naudoti, taip įgyvendinant savo ginčijamą bet nerealizuotą tikrąją teisę, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą, konstatavo, kad byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti duomenys leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog nuteistieji A. K., R. R. ir R. P., panaudoję prieš nukentėjusiąją V. P. psichinę prievartą, o A. K. ir fizinį smurtą, R. R. bei A. K. neteisėtai atėmę jai laisvę, privertė ją pasirašyti skolos raštelį dėl tariamos 20 000 Lt dydžio paskolos. Taigi teismas padarė išvadą, kad jokios paskolos nebuvo, nuteistieji neturėjo jokio teisėto pagrindo reikalauti 20 000 Lt skolos grąžinimo, nes skolos raštelis buvo parašytas panaudojus psichinę ir fizinę prievartą, ir atėmus nukentėjusiajai laisvę ir perkvalifikavo A. K. bei R. R. veiką į BK 181 straipsnio 2 dalį, o R. P. – į 181 straipsnio 1 dalį.

BK 181 straipsnio 1 dalis (Turto prievartavimas) numato, kad tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad tas, kas prievartaudamas turtą panaudojo fizinį smurtą, atėmė asmeniui laisvę, sunaikino ar sugadino jo turtą arba kitokiu būdu padarė jam didelės turtinės žalos, baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. Tuo tarpu BK 294 straipsnio (Savavaldžiavimas) 1 dalis nustato, kad tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad tas, kas savavaldžiavo, panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiam ar jo artimam asmeniui, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki penkerių metų.

Pažymėtina, kad abu šiuos nusikaltimus vienija reikalavimas perduoti turtą ar turtinę teisę ir galimai tolesni veiksmai, nukeipti į tariamos reikalavimo teisės įgyvendinimą. Taigi išoriškai objektyvieji ir turto prievartavimo, ir savavaldžiavimo požymiai yra panašūs. Šias veikas skiria tai, kad turto prievartavimo atveju kaltininko reikalavimas visada yra neteisėtas, nėra susijęs su realiai egzistuojančiais teisiniais santykiais tarp šalių, taigi vienos šalies reikalavimo teisė į turtą, kuris yra kito asmens valdyme, neturi teisinio pagrindo. Tuo tarpu, reikalavimas patenkinti turtines pretenzijas, atsiradusias Civilinio kodekso numatytais pagrindais, tačiau pažeidžiant teisinę teisės įgyvendinimo tvarką, nesudaro turto prievartavimo nusikaltimo sudėties, bet, esant BK 294 straipsnyje numatytiems požymiams, kvalifikuojamas kaip savavaldžiavimas. Taigi sprendžiant klausimą, ar kaltininko veiksmai atitinka turto prievartavimo, ar savavaldžiavimo sudėties požymius, būtina nustatyti, ar kaltininkas turėjo teisę į turtą ir teisėtą pagrindą reikalauti iš nukentėjusiojo asmens perduoti turtą.

Atribojant turto prievartavimą nuo savavaldžiavimo ne mažiau svarbūs yra subjektyvieji veikų požymiai. Esant savavaldžiavimui, kaltininkas (pagrįstai ar dėl klaidos) suvokia, kad jis turi reikalavimo teisę į pas kitą asmenį esantį turtą. Tuo tarpu esant turto prievartavimui, kaltininkas suvokia, kad jokios teise pagrįstos teisės reikalauti iš kito asmens perduoti jam turtą jis neturi. Esant savavaldžiavimui, kaltininkas suvokia, kad jis nors ir neteisėtomis priemonėmis, tačiau įgyvendina jam ar kitam asmeniui, jo manymu, realiai priklausančią teisę. Tuo tarpu turto prievartautojas suvokia savo turtinio reikalavimo neteisėtumą ir nepagrįstumą.

Šioje byloje esminę reikšmę veikos kvalifikavimui turi atsakymas į klausimą, ar paskolos raštelis nurodo į realiai esančią paskolos sutartį, ar paskolos sutartis yra fiktyvi, sudaryta panaudojus smurtą ar apgaulę. Kaip jau buvo nurodyta, teismai skirtingai įvertino paskolos raštelio teisinę reikšmę, taigi skirtingai įvertino kaltininkų veiksmus dėl panaudoto smurto siekiant realizuoti savo teisę į turtą – atgauti raštelyje nurodytą pinigų sumą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai pripažino, kad nukentėjusioji realiai pinigų iš A. K. nesiskolino ir jų iš A. K. negavo, o skolos raštelis buvo surašytas panaudojus psichinį smurtą. Tai, kad, A. K. teigimu, jis investavo į bendrą verslą 20 000 Lt, pasiskolindamas šią pinigų sumą ir, jo žodžiais, nupirkdamas įrangą grožio salonui, nedaro jo reikalavimų teisėtų. Nukentėjusiosios teigimu, ji to daryti neprašė ir tos įrangos nematė, dėl bendro verslo nesitarė. Jei A. K. ir pirko tokią įrangą, jis tą darė savo rizika. Taigi nei kasatorius, nei kiti nuteistieji neturėjo ne tik tikros, bet ir tariamos teisės reikalauti iš V. P. 20 000 Lt. Reikalavimas buvo neteisėtas, o kadangi jis buvo lydimas grasinimų, dėl to priverčiant nukentėjusiąją surašyti paskolos raštelį ir pripažinti nesamą skolą, teisėjų kolegijos manymu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo BK 181 straipsnyje numatytos nusikaltimo sudėties buvimą visų kaltininkų, tarp jų ir R. R. veikoje.

Tačiau teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo motyvais, kuriose išreikšta abejonė dėl R. R. veiksmų 2009 m. rugsėjo 8 d. su V. P. vertinimo kaip „padarytų atimant V. P. laisvę“. Nuteisdamas R. R. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį kaip už turto prievartavimą atimant nukentėjusiajam laisvę, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad 2009 m. rugsėjo 8 d., apie 11.00 val., Kaune, Baltų pr. prie namo Nr. 159, jis su A. K. automobiliu „VW Sharan“ užblokavo kelią V. P. vairuojamam automobiliui „Ford Focus“. A. K., įsėdęs į V. P. automobilį, privertė ją nuvykti į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią Kaune, Baltijos g. 106, taip jai buvo atimta laisvė neleidžiant pasišalinti iš šios aikštelės. Taigi V. P. laisvės atėmimas pasireiškė kelio V. P. vairuojamam automobiliui užblokavimu ir privertimu nuvykti į automobilių stovėjimo aikštelę. Motyvuojamojojenčioje nuosprendžio dalyje teismas kvalifikavimą pagrindė tuo, kad A. K. ir R. R. 2009 m. rugsėjo 8 d., nuo 11.00 iki 18.00 val., neteisėtai privertė nukentėjusiąją vykti į jų nurodytą vietą, neleido jai išlipti iš automobilio, naudotis mobiliojo ryšio telefonu bei laisva valia pasirinkti savo buvimo vietos. Tai buvo įvertinta, kaip neteisėtas laisvės atėmimas.

BK 181 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas turto prievartavimą kvalifikuojantis požymis neteisėtas laisvės atėmimas suprantamas kaip neteisėtas žmogaus laisvės kaip konstitucinės vertybės atėmimas. Pažymėtina, kad laisvės atėmimas – tai ne tik asmens laisvės pasirinkti savo buvimo vietą, pasiekti numatytą tikslą atėmimas. Tai judėjimo laisvės atėmimas, asmens prievartinis sulaikymas, neleidžiant išeiti iš tam tikros uždaros erdvės, ar uždarant nukentėjusįjį prieš jo valią tam tikroje vietoje (uždaroje erdvėje), iš kurios jis pats neturi galimybės išeiti. Nukentėjusysis turi suvokti, kad jam atimta laisvė. Laisvės atėmimą reikia skirti nuo veiksmų laisvės ribojimo, kai apribojama asmens laisvė judėti, daryti kitus veiksmus (pvz., naudotis telefonu), bet laisvė kaip tokia neatimama. Įstatymų leidėjas numatė BK 181 straipsnio 2 dalyje kvalifikuojantį požymį – prievartavimą, susijusį su laisvės atėmimu, turėdamas galvoje, kad tokios vertybės kaip laisvės atėmimas turto prievartavimo bylose esmingai didina šio nusikaltimo pavojingumą, nes palaužia valios laisvę ir iš esmės nulemia nukentėjusiojo sprendimą dėl kaltininkų reikalavimų patenkinimo. Laisvės atėmimas yra papildoma baudžiamojo įstatymo saugoma turto prievartavimo nusikaltimo sudėties vertybė. Ją pažeidus, veika kvalifikuojama pagal BK 181 straipsnio 2 dalį. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas šioje byloje per plačiai aiškino BK 181 straipsnio 2 dalies požymį – turto prievartavimą atimant laisvę. Nukentėjusiajai laisvė, kaip baudžiamojo įstatymo saugoma vertybė, nebuvo atimta, ji buvo tik apribota. Tai, kad jai nurodyta vykti į netoli esančią stovėjimo aikštelę, neleista naudotis telefonu, nelaikytina laisvės atėmimu. Juo labiau kad nukentėjusioji pati vairavo automobilį ir galėjo nepaklusti A. K., sėdėjusio šalia jos, reikalavimui. Taigi ji turėjo elgesio pasirinkimo laisvę, juo labiau kad byloje nėra duomenų, kad tuo metu prieš ją buvo naudojamas smurtas ar tokio pobūdžio grasinimai, kurie atimtų valios laisvę, elgesio pasirinkimo galimybę. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad V. P. ir A. K. buvo artimai pažįstami žmonės, iki to buvo laikomi pora, juos siejo bendri dalykai, jie turėjo, apie ką aiškintis. Todėl sunkiai tikėtina, kad reikalaudamas pavažiuoti į šalį, į šalia degalinės esančią stovėjimo aikštelę, jis atėmė nukentėjusiosios valios laisvę ir būtent dėl to jai nebuvo kitos išeities kaip tik paklusti reikalavimui. Tuo tarpu R. R., pasak jo, buvo tik priėjęs prie V. P. automobilio ir į stovėjimo aikštelę važiavo savo automobiliu. Aikštelė, kurioje vyko santykių aiškinimas, buvo mieste – prie degalinės, kurioje visada yra žmonių. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji sėdėjo automobilyje, buvo išlipusi iš jo, be to, jai paprašius, buvo nuvežta į degalinę – į tualetą. Tuo tarpu R. R. kelis kartus buvo išvykęs iš degalinės, kelias valandas nebuvo, po kiek laiko vėl grįždavo. Esant tokioms bylos aplinkybėms, kolegija laiko, kad R. R. nepagrįstai inkriminuotas BK 181 straipsnio 2 dalies kvalifikuojantis požymis – turto prievartavimas, susijęs su laisvės atėmimu.

Dėl nukentėjusiosios V. P. prašymo priteisti proceso išlaidas

Nukentėjusioji V. P. atsiliepime į nuteistojo R. R. kasacinį skundą nurodo, kad už atsiliepimo į nuteistojo kasacinį skundą surašymą jį sumokėjo advokatui 800 Lt, ir prašo, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatomis, priteisti šią sumą iš kasatoriaus. Nukentėjusioji pridėjo 2011 m. gegužės 14 d. pinigų priėmimo kvitą už dokumento surašymą Nr. 662304, patvirtinantį, kad už atsiliepimo į nuteistojo kasacinį skundą surašymą sumokėjo 800 Lt.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog šios nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės bylos Nr. 2K-452/2009, 2K-271/2010).

Kasacinį skundą šioje kasacine rašytinio proceso tvarka nagrinėjamoje byloje yra padavęs nuteistasis R. R.. Nuteistojo kasaciniame skunde ginčijami klausimai tiesiogiai susiję su prieš nukentėjusiąją V. P. padarytos veikos kvalifikavimu. Turėdama teisę pateikti rašytinį atsiliepimą byloje, ji kreipėsi profesionalios pagalbos į advokatą surašant atsiliepimą. Nukentėjusiosios turėtos išlaidos surašant atsiliepimą turi būti apmokėtos. Kita vertus, nukentėjusiosios prašoma priteisti 800 Lt suma už atsiliepimo surašymą viršija kasacinės instancijos teismo praktikoje nukentėjusiesiems paprastai priteisiamų tokio pobūdžio proceso išlaidų dydžius. Be to, nuteistojo gynėjos kasacinis skundas iš dalies tenkintinas. Dėl to nukentėjusiajai V. P. už atsiliepimo į nuteistojo R. R. kasacinį skundą surašymą priteistinos sumos dydis mažintinas iki 300 Lt.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

nutaria:

Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nuosprendį dėl R. R..

R. R. nusikalstamą veiką iš BK 181 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į 181 straipsnio 1 dalį ir paskirti dvejus metus laisvės atėmimo.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš nuteistojo R. R. nukentėjusiajai V. P. 300 Lt (tris šimtus litų) turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.