Teisora
Registruotis

Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2021-06-04 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-221-387/2021

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-06-04
Bylos Nr.
1A-221-387/2021
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-51295-2019-7
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Algimantas Valantinas, Alenas Piesliakas, Vitalija Norkūnaitė
Nuteistasis
V. P., S. K.
Nukentėjusysis
A. B., R. C.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-221-387/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-51295-2019-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.5; 1.1.8.1.1; 1.1.8.7.1; 1.1.8.7.13; 1.2.14.4.2.1; 2.1.7.4.1; 2.1.14; 2.1.15.1.1; 2.1.15.1.2; 2.3.6.4.5.1; 2.3.6.4.5.2. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. birželio 4 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vitalijos Norkūnaitės, Aleno Piesliako ir Algimanto Valantino (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

sekretoriaujant Živilei Vološinienei,dalyvaujant prokurorei Vidai Ramanauskienei,nuteistiesiems V. P., S. K., jų gynėjui advokatui S. Ž.,vertėjoms Žanai Tadorovskajai, Irinai Pikčilingienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. P. (V. P.) ir S. K. (S. K.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

S. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo bausme 5 metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 dalimi, laisvės atėmimo bausmės vykdymas iš dalies atidėtas, nustatant nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalį 2 metus, o likusios bausmės – 3 metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 3 metams, įpareigojant nuteistąjį:

- atlikus privalomą atlikti laisvės atėmimo bausmės dalį išvykti iš Lietuvos Respublikos per 10 parų.

- visos paskirtos bausmės (5 metų) laikotarpiu jokiais būdais nei tiesiogiai, nei jokiomis techninėmis priemonės, neieškoti ryšių nei tiesiogiai, nei per trečiuosius asmenis ir nebendrauti su nukentėjusiais A. B. ir R. C.;

- visomis transporto priemonėmis (oro, sausumos, ar pėsčiomis) bausmės vykdymo atidėjimo terminu S. K. uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką.

Vadovaujantis BK 71 straipsniu, S. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonę ? 20 MGL, t. y. 1 000 Eur, dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant įmoką sumokėti per 6 mėnesius nuo laisvės atėmimo bausmės dalies atlikimo dienos.

Į bausmės laiką įskaitytas laikas, kurį S. K. paleido laikinai sulaikytas ir suimtas nuo 2020 m. vasario 19 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta 6 000 Eur užstatą (sumokėtą 2020 m. liepos 16 d. į Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros sąskaitą), grąžinti užstato davėjui L. D.

V. P. pripažinti kaltu ir nuteistas pagal BK 181 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo bausme 3 metams ir 3 mėnesiams ir pagal BK 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 3 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir nustatyta galutinė subendrinta 3 metų ir 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 dalimi, laisvės atėmimo bausmės vykdymas iš dalies atidėtas, nustatant po nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalį – 6 mėnesius, o likusios bausmės – 2 metų ir 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmės, vykdymas atidėtas 3 metams, įpareigojant nuteistąjį per bausmės vykdymo atidėjimo terminą;

- tęsti darbą arba registruotis darbo biržoje;

- neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo;

Vadovaujantis BK 71 straipsniu, V. P. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, įpareigojant per metus laiko nuo bausmės vykdymo atidėjimo pradžios dienos neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos esmė

1. S. K. pripažintas kaltu už tai, kad prievartavo didelės vertės turtą, prieš nukentėjusįjį panaudodamas psichinę prievartą, t. y. tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu metu, bet ne anksčiau nei 2019 m. rugpjūčio mėnesį, veikdamas bendrininkų grupe kartu su V. P., prie prekybos centro „Mada“, adresu Viršuliškių g. 40, Vilniuje, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai, savo naudai, naudodamas psichinę prievartą prieš A. B. – pakeltu tonu ir agresyviai sakydamas „užkasiu“, „į duobę pasodinsiu“, „viską atneši pats ant dubenėlio“, „prisiekiu savo vaikais, kad tave užkasiu“, „kad jam bus galas“ ir taip su juo susidoros ir akcentuodamas tai, kad „neseniai Baltarusijoje ilgą laiką nelaisvėje laikė vieną verslininką, jį mušė, po ko verslininkas jam grąžino visus pinigus“, bei naudodamas psichinę prievartą prieš R. C.– sakydamas „kad jam bus blogai“, „kad kai užbaigs su A. B., tai imsis ir jo“, taip bauginant nukentėjusiuosius A. B. ir R. C. reikalavo perduoti didelės vertės turtą – 130 000 Eur, už neva tariamą skolą, kuri neva susidarė, kai jis (S. K.) laikotarpiu nuo 2015 m. iki 2017 m. kartu su A. B. ir R. C. neva turėjo, jo (S. K.) išgalvotų verslo reikalų;

1.1. S. K., tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2019 m. gruodžio 17 d., apie 18 val., prie „Spindulio“ progimnazijos, adresu R. J. g. 17, Vilniuje, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai savo naudai naudodamas psichinę prievartą prieš R. C. – sakydamas, kad R. C. dažnai lydi dukrą į baseiną, žino kur pastarasis gyvena, kad turi juodą šunį, kieme turi šiltnamį, ir taip bauginant nukentėjusįjį R. C., reikalavo perduoti didelės vertės turtą – 65 000 Eur, už neva tariamą skolą, kuri neva susidarė, kai jis (S. K.) laikotarpiu nuo 2015 m. iki 2017 m. kartu su A. B. ir R. C. neva turėjo, jo (S. K.), išgalvotų verslo reikalų.

1.2. Po ko tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2019 m. gruodžio 19 d., apie 16 val., prie „Spindulio“ progimnazijos, adresu R. J. g. 17, Vilniuje, bei 2020 m. sausio 2 d., apie 21 val., atvykęs prie R. C. namų, (duomenys neskelbtini), naudodamas psichinę prievartą – sakydamas „kad jau artėja laikas pinigams perduoti“, ir taip bauginant nukentėjusįjį R. C., vertė savo naudai perduoti didelės vertės turtą – 65 000 Eur, už neva tariamą skolą, kuri neva susidarė, kai jis (S. K.) laikotarpiu nuo 2015 m. iki 2017 m. kartu su A. B. ir R. C. neva turėjo, jo (S. K.), išgalvotų verslo reikalų;

1.3. Po to tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2020 sausio 28 d., 18.30 val. ir 18.43 val. laikotarpiu, ir 2020 m. vasario 4 d., 16.52 val. ir 17.17 val. laikotarpiu, rašydamas per „Telegram“ programėlę pranešimus R. C., savo naudai naudodamas psichinę prievartą vertė primygtinai ir nedelsiant nukentėjusįjį R. C. perduoti anksčiau įvardintą turtą dalimis po 2 000 Eur kas mėnesį, už neva tariamą skolą, kuri neva susidarė, kai jis (S. K.) laikotarpiu nuo 2015 m. iki 2017 m. kartu su A. B. ir R. C. neva turėjo, jo (S. K.), išgalvotų verslo reikalų.

2. V. P. pripažintas kaltu už tai, kad prievartavo didelės vertės turtą, prieš nukentėjusįjį panaudodamas psichinę prievartą, t. y., tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu metu, bet ne ankščiau nei 2019 m. rugpjūčio mėnesį, veikdamas bendrininkų grupe kartu su S. K., prie prekybos centro „Mada“, adresu Viršuliškių g. 40, Vilniuje, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai savo bendrininko S. K. naudai, bauginant nukentėjusiuosius A. B. ir R. C. už neva tariamą skolą S. K., panaudojant psichinę prievartą – sakydamas „gali čia juos tuoj nudaužti“, „kad turite atiduoti skolą“, vertė A. B. ir R. C. perduoti didelės vertės turtą – 130 000 Eur.

3. Taip pat V. P. pripažintas kaltu už tai, kad neteisėtai disponavo šaunamuoju ginklu ir šaudmenimis, t. y., jis nuo nenustatyto laiko neteisėtai nešiojo šaunamąjį ginklą – pramoninės gamybos dujinį pistoletą „Premjer-4“ („???????-4“ rusų kalba), priskirtą C kategorijos šaunamiesiems ginklams, bei 4 vienetus šaudmenų ? šovinių 18x55 „BAM OS“ („???-O?“ rusų kalba), tinkamų šaudyti C kategorijos šaunamiesiems ginklams, tol, kol 2020 m. vasario 26 d., 14.15 val., Ozo g. 25, Vilniuje, buvo sulaikytas ir pristatytas į Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, esantį T. Ševčenkos g. 26, Vilniuje, kur asmens kratos metu šis šaunamasis ginklas ir šaudmenys policijos pareigūnų buvo paimti.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

4. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio dalį ir dėl kaltinimo pagal BK 181 straipsnio 3 dalį priimti dėl jo išteisinamąjį nuosprendį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

4.1. Nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, todėl padarė neteisingas išvadas dėl veikos kvalifikavimo, netinkamai pritaikydamas įstatymą ir neteisingai paskirdamas bausmę. Nuteistojo teigimu, byloje nebuvo įrodyta, kad jis žinojo, jog S. K. turtinis reikalavimas nukentėjusiesiems yra neteisėtas ir nesusijęs su realiai egzistuojančiais teisiniais santykiais, nors šias objektyvias faktines aplinkybes nagrinėjamu atveju buvo būtina nustatyti. Iš bylos medžiagos turėjo būti aišku, kad V. P. žinojo ar privalėjo suprasti, jog S. K. neturi realios teisės reikalauti iš A. B. tam tikro elgesio, kad nebuvo aplinkybių, kurios S. K. manymu, suteikė jam tokią teisę.

4.2. Anot apelianto, be A. B. ikiteisminio tyrimo ir akistatos su V. P. metu nurodytų aplinkybių, S. K. parodymų, kiek jie yra susiję su apeliantui inkriminuojamais veiksmais, byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių daryti išvadą dėl V. P. (ne)žinojimo apie S. K. reikalavimo nukentėjusiesiems neteisėtumą. Nuteistojo teigimu, remiantis minėtais duomenimis negalima daryti jokios išvados aptariamu klausimu. Pasak apelianto, dėl pastarosios priežasties, nesant galimybės išsamiau pasisakyti dėl subjektyviųjų V. P. inkriminuojamos nusikaltimo sudėties požymių, skundžiamame nuosprendyje akcentuojami objektyvieji BK 181 straipsnio 3 dalyje nustatytos nusikaltimo sudėties požymiai.

4.3. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad S. K. žinojimas apie reikalavimo neteisėtumą niekaip nepatvirtina, kad ir V. P. žinojo, jog minėtas reikalavimas yra neteisėtas. Duomenų, patvirtinančių, kad ir apeliantas žinojo, jog tarp S. K. bei nukentėjusiųjų praeityje nėra buvę įvykių ar veiksmų, su kuriais įstatymas sieja civilinių teisių ir pareigų atsiradimą, byloje nėra.

4.4. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nustatytais V. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviaisiais požymiais – psichinės prievartos panaudojimu, pasakant nukentėjusiesiems, kad „gali čia juos tuoj nudaužti“, kad „turi atiduoti skolą“. Nuteistasis pažymi, kad ši skundžiamo nuosprendžio išvada yra grindžiama tik nukentėjusiojo R. C. parodymais, kurių negalėjo patvirtinti net A. B.. Vertindamas pastarojo paaiškinimus, kur jis parodė negirdėjęs minėtų V. P. žodžių, pirmosios instancijos teismas nurodė kad taip galėjo atsitikti dėl kilusio šurmulio ir dėl to, kad su A. B. įvykio vietoje kalbėjo S. K.. Tačiau, pasak apelianto, byloje nėra duomenų, kad susitikimo dalyviai buvo pasiskirstę atskiromis grupėmis ir bendravo asmeniškai (V. P. su R. C., o S. K. su A. B.). Esant šioms aplinkybėms, apeliantas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog V. P. naudojo psichinę prievartą, įvertinęs tik nukentėjusiojo R. C. parodymus, kurių nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai, tarp jų ir nukentėjusiojo A. B. parodymai.

5. Nuteistasis S. K. apeliaciniame skunde prašo jo nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, perkvalifikuoti į BK 294 straipsnio 2 dalį ir paskirti už šią nusikalstamą veiką alternatyvią bausmės rūšį – areštą.

Šalies argumentai

5.1. Nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino dalį byloje esančių įrodymų, todėl padarė neteisingas išvadas dėl veikos kvalifikavimo, o tai sąlygojo netinkamą įstatymo pritaikymą ir neteisingos bausmės paskyrimą. Apeliantas pažymi, kad jo ginčijamos teismo išvados buvo pagrįstos duomenimis, kurių šaltinis turėjo akivaizdų suinteresuotumą bylos baigtimi, nes pripažinus nukentėjusiuosius ir S. K. siejusius turtinius santykius, pastarajam atsirastų formali galimybė reikalauti iš nukentėjusiųjų jų įsipareigojimų įvykdymo. Pasak nuteistojo, pirmosios instancijos teismas turėjo itin kruopščiai vertinti A. B. parodymus.

5.2. Apeliantas nurodo, kad dėl kultūrinių skirtumų S. K. teisminio bylos nagrinėjimo metu elgėsi gana emocingai, galbūt ne visai mandagiai, ir nors pirmosios instancijos teismas nedemonstravo jokių šališkumo požymių, tačiau, pastarosios aplinkybės galėjo sąlygoti tam tikrą didesnį pasitikėjimą nukentėjusiųjų, ypač R. C., parodymais.

5.3. Apelianto teigimu, byloje nustatyta, kad nuteistasis ir nukentėjusieji praeityje bendravo, S. K., būdamas Lietuvoje, apsistodavo A. B. giminaitės namuose, todėl jų tarpusavio santykių negalima vertinti kaip atsitiktinių. Anot apelianto, juos siejo tam tikras bendrumas – verslas, vertybės. Todėl byloje nagrinėjama situacija tikrai nebuvo „blogų“ ir „gerų“ žmonių susitikimas, juolab, kad nukentėjusieji taip pat turėjo kriminalinės praeities. Apeliantas teigia, kad nukentėjusiųjų parodymų teisingumas kelia pagrįstų abejonių, nes iš jų turinio matyti, kad jie abu neigė tam tikras aplinkybes, jų neprisiminė, atsisakė atsakyti į gynybos klausimus ir panašiai.

5.4. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad nuosprendyje išsamiai aprašyti įvykiai ir juridiniai faktai, susiję su nukentėjusiųjų finansinėmis ataskaitomis bei formalių įsipareigojimų prieš S. K. nebuvimu (nuosprendžio 37–38 lapai). Tačiau nuteistasis pažymi, kad įmonių finansinės ataskaitos gali neatspindėti realios įmonės veiklos, finansinės padėties (jokių audito išvadų pateikta nebuvo), o formalių įsipareigojimų nebuvimas negali eliminuoti neformalių susitarimų buvimo. Pasak apelianto, pagrindiniai ginčai ir kyla tuo metu, kai kartu verslo santykius turintys asmenys skirtingai interpretuoja turimus susitarimus tuo metu, kai reikia dalintis pelną, dengti tarpusavio įsipareigojimus, nesant tarp jų sudarytų rašytinių susitarimų. Įvertinęs šias aplinkybes, apeliantas nurodo, kad tai, jog nukentėjusiųjų veikla buvo nuostolinga (nelabai pelninga) bei tai, kad byloje nėra nuteistojo reikalavimo teisėtumą pagrindžiančių įrodymų, neleidžia daryti išvados, kad verslo santykių ir susitarimų tarp nuteistojo ir nukentėjusiųjų apskritai nebuvo. Apeliantas pažymi, kad, vertinant nukentėjusiųjų parodymus, turėjo būti atsižvelgta į tai, jog, pirma, nukentėjusieji turėjo akivaizdų motyvą neigti, kad jie turėjo reikalų su S. K., nes priešingu atveju nuteistajam atsirastų formalus pagrindas reikalauti iš jų įvykdyti jo reikalavimą; antra, dviejų nukentėjusiųjų parodymai formaliai atrodo svaresni nei vieno nuteistojo parodymai; trečia, Lietuvos teisinėje sistemoje atsakomybė už melagingų parodymų davimą realiai nekyla.

5.5. Apeliaciniame skunde cituojama pirmosios instancijos teismo išvada dėl R. C. atlikto 1 500 Eur pavedimo S. K., nurodant, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad S. K. būtų prašęs R. C. pervesti jam kito asmens perduotus pinigus. Nuteistasis teigia, kad šie pinigai jam buvo pervesti kaip R. C. buvusi skola jam. Tačiau atliktos akistatos metu R. C. apskritai neigė pinigų S. K. pervedimą. Be to, šios akistatos metu nukentėjusysis atsisakė atsakyti į dalį jam užduotų klausimų, tačiau šios aplinkybės nesukėlė pirmosios instancijos teismui abejonių dėl R. C. parodymų teisingumo.

5.6. Cituodamas nukentėjusiojo R. C. 2020 m. balandžio 14 d. duotus parodymus, apeliantas teigia, kad jie kelia pagrįstų abejonių, nes pavedimą į „Paysera“ sąskaitą galima atlikti iš bet kokios sąskaitos, nebūtinai esančios „Paysera“ banke. Pasak apelianto, neįtikėtina, kad R. C. nesinaudojo jokio banko paslaugomis, todėl jam reikėjo ieškoti iš užsienio atvykusių žmonių, dirbusių jo įmonėje, bet ne ofise, o kažkur statybose, kad šie pervestų pinigus į S. K. sąskaitą. Be to, anot apelianto, abejonių kelia ir tai, kad R. C. neišsaugojo tarp jo ir asmens, pervedusio pinigus, vykusių susirašinėjimų. Nuteistasis teigia manantis, kad R. C., atlikdamas pavedimą ne iš savo, o iš užsieniečio sąskaitos, visais būdais bandė nuslėpti buvusius finansinius susitarimus ir įsipareigojimus su juo (S. K.).

5.7. Apeliantas pažymi ir tai, kad pirmosios instancijos teisme R. C. kažkodėl negalėjo prisiminti, kad jie buvo susitikę Vievyje, tačiau buvus tokį susitikimą patvirtina byloje esančių susirašinėjimų, vykusių tarp R. C. ir jo (S. K.), tekstas. Cituodamas minėtus susirašinėjimus, nuteistasis teigia, kad po parašytų žinučių su turiniu apie įsipareigojimų nevykdymą, jis skambino R. C., tačiau šis telefonu neatsiliepė, galbūt nenorėdamas, kad būtų įrašytas pokalbis, kuris patvirtintų tarp jų buvusius įsipareigojimus. Anot apelianto, tai, kad Vievyje vykusio susitikimo metu buvo kalbėta apie įsipareigojimų įvykdymą, patvirtina ir kitos žinutės, kuriose buvo rašoma apie susitikimą dėl 2 000 eurų. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teisme, aiškinantis šio susitikimo aplinkybes, R. C. pareiškus, kad jis neprisimena, kad toks susitikimas buvo, teisėją S. K. informavo, kad jam nėra pareikštas kaltinimas, susijęs su susitikimu Vievyje. Nuteistajam nesuprantama, kodėl pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje pasisakydamas dėl turto prievartavimo atribojimo nuo savavaldžiavimo nusikalstamos veikos, teismo posėdyje net nebandė aiškintis aplinkybių, galinčių patvirtinti jo reikšto turtinio reikalavimo teisėtumą.

5.8. Apeliantas pažymi ir tai, kad R. C. ilgą laiką su juo bendravo, fiksavo jų pokalbius ir susirašinėjimus, taip pat atliko veiksmus, neatskleidžiant savo tapatybės, todėl buvo apmokytas, ką turi kalbėti, kad būtų užfiksuotas neteisėtas reikalavimas perduoti turtą. Tačiau, pasak nuteistojo, R. C. minėtų pokalbių ir susirašinėjimu metu neprašė jo paaiškinti reiškiamo reikalavimo kilmės, nes jis suprato, kad toks paaiškinimas būtų paneigęs nukentėjusiųjų versiją, kad jokių verslo santykių tarp nukentėjusiųjų ir nuteistojo nebuvo.

5.9. Apeliantas taip pat cituoja nukentėjusiojo R. C. parodymus, susijusius su jų bendravimu 2014 m. – 2017 m. ir nuteistojo dažnu lankymusi UAB „A. T. G (duomenys pakeisti)“ ofise, kurį R. C. įvardijo kaip „pasišildyti, išgerti kavos, šiaip paplepėti“. Nuteistasis nurodo, kad remiantis šiais nukentėjusiojo paaiškinimais ir atsižvelgiant į tai, kad S. K. gerai nemoka lietuvių kalbos, negalima paaiškinti jo turimos informacijos apie minėtos bendrovės veiklą – klientus, krovinius, logistikos maršrutus ir pan. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nevertino. Taip pat nebuvo atsakyta į klausimą, kodėl tarp jo ir nukentėjusiųjų 2017 m. nutrūko bendravimas. Nuteistasis cituoja savo 2020 m. lapkričio 4 d. teismo posėdžio metu duotus parodymus ir teigia, kad pokalbio, vykusio bendrovės ofiso virtuvėje metu, kuris jam nežinant buvo įrašinėjamas, jis priminė susitarimą dėl piniginio įsipareigojimo, tačiau R. C. į tai atsakė, kad jis tokio pokalbio neprisimena, gal toks pokalbis buvo, o gal ir nebuvo. Apeliantas paaiškina, kad bendrą sumą, kurią nukentėjusieji jam yra skolingi, jis išgirdo būtent iš jų, tačiau skolos tuo metu jie grąžinti negalėjo, nes turėjo finansinių įsipareigojimų ukrainiečiams, tačiau pažadėjo, kad atsiskaitę su ukrainiečiais, atsiskaitys ir su juo.

5.10. Apibendrindamas apeliacinio skundo argumentus, nuteistasis teigia turėjęs verslo santykių su nukentėjusiaisiais, šiems santykiams 2016 m.–2017 m. pasibaigus, nukentėjusieji pažadėjo su juo atsiskaityti, tačiau sutartu laiku įsipareigojimo neįvykdė, vėliau šis susitarimas užsimiršo, A. B. nustojo su juo bendrauti, o dar vėliau įvyko šioje byloje nagrinėjami įvykiai. Apeliantas teigia manantis, kad tokia įvykių seka atitinka ne turto prievartavimo, o savavaldžiavimo požymius.

6. Teismo posėdžio metu nuteistasis S. K. ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistųjų V. P. ir S. K. apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl S. K. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 181 straipsnio 3 dalį

7. Nesutikdamas su jo veiksmų kvalifikavimu pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, S. K. nurodo, kad jį ir nukentėjusiuosius siejo verslo santykiai, A. B. ir R. C. buvo jam skolingi, todėl nuteistasis turėjo teisę reikšti jiems turtinius reikalavimus. Apelianto manymu, dėl pastarosios priežasties jo veiksmai turi būti kvalifikuojami kaip savavaldžiavimas. Šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini.

8. Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, tinkamai ištyręs byloje surinktus įrodymus ir teisingai nustatęs nusikalstamos veikos padarymo faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad S. K. neteisėti veiksmai atitinka jam inkriminuoto BK 181 straipsnio 3 dalyje nustatyto nusikaltimo požymius.

9. Apeliaciniame skunde teisingai pažymima, kad BK 294 straipsnyje ir 181 straipsnyje nustatytų veikų požymiai yra atribojami atsižvelgiant į tai, ar kaltininkas reikalavimą perduoti turtą reiškė vykdydamas nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos ginčijamą ar pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę, ar neturėdamas tokios teisės, ar aiškiai viršydamas tokios teisės ribas.

10. Teismų praktikoje taip pat yra pasisakyta, kad abu šiuos nusikaltimus vienija reikalavimas perduoti turtą ar turtinę teisę ir galimi tolesni veiksmai, nukeipti į esamos ar tariamos reikalavimo teisės įgyvendinimą. Taigi išoriškai objektyvieji turto prievartavimo ir savavaldžiavimo požymiai yra panašūs. Šias veikas skiria tai, kad turto prievartavimo atveju kaltininko reikalavimas nėra susijęs su realiai egzistuojančiais teisiniais santykiais tarp šalių, taigi vienos šalies reikalavimo teisė į turtą, kuris yra valdomas kito asmens, neturi teisinio pagrindo. Kita vertus, reikalavimas patenkinti turtines pretenzijas, atsiradusias Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) numatytais pagrindais, tačiau pažeidžiant teisinę teisės įgyvendinimo tvarką, nesudaro turto prievartavimo nusikaltimo sudėties, bet, esant BK 294 straipsnyje nustatytiems požymiams, kvalifikuojamas kaip savavaldžiavimas. Taigi sprendžiant klausimą, ar kaltininko veiksmai atitinka turto prievartavimo ar savavaldžiavimo sudėties požymius, būtina nustatyti, ar kaltininkas turėjo teisę į turtą ir teisėtą pagrindą reikalauti iš nukentėjusio asmens perduoti turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-357/2012). Būtent juridinio pagrindo buvimas ar nebuvimas paprastai yra lemiamas objektyvusis požymis sprendžiant klausimą, kokią normą taikyti – turto prievartavimo (BK 181 straipsnis) ar savavaldžiavimo (BK 294 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-432/2009).

11. Atribojant turto prievartavimą nuo savavaldžiavimo ne mažiau svarbūs yra subjektyvieji veikų požymiai. Esant savavaldžiavimui, kaltininkas (pagrįstai ar dėl klaidos) suvokia, kad jis ar įgyvendindamas kito asmens teisę turi reikalavimo pagrindą į pas kitą asmenį esantį turtą, o esant turto prievartavimui – kad jokio teise pagrįsto reikalavimo iš kito asmens perduoti jam turtą jis neturi. Savavaldžiaudamas kaltininkas suvokia, kad jis, nors ir neteisėtomis priemonėmis, įgyvendina jam ar kitam asmeniui, jo manymu, realiai priklausančią teisę, o prievartaudamas turtą kaltininkas suvokia savo turtinio reikalavimo neteisėtumą ir nepagrįstumą.

12. Paneigiant turto prievartavimą ir veiką kvalifikuojant kaip savavaldžiavimą (BK 294 straipsnis) būtina nustatyti, kad kaltininkas, reikšdamas prievartines turtines pretenzijas, iš tikrųjų turėjo teisinį pagrindą (realios teisės įgyvendinimas) arba sąžiningai klydo, manydamas, kad toks pagrindas egzistuoja (tariamos teisės įgyvendinimas). Tačiau neleistina, kad kvalifikavimo pagrindu būtų vien tik kaltininko subjektyvus gyvenimo taisyklių ir teisingumo suvokimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje taip pat pripažįstama, kad būtina nustatyti, jog kaltininkas sąžiningai klydo, t. y. negalėjo arba neturėjo suprasti, jog jokios realiai egzistuojančios teisės nėra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-65/2009, 2K-122/2010, 2K-562/2011, 2K-114/2014, 2K-187-697/2018).

13. Įvertinus byloje surinktus įrodymus ir jais nustatytas faktines aplinkybes, sutiktina su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad nagrinėjamu atveju negalima teigti, jog S. K. turėjo teisinį pagrindą reikalauti iš nukentėjusiųjų perduoti jam kaltinime nurodytą pinigų sumą. Apeliaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės (pinigų pervedimo nuteistajam faktas; S. K. ir R. C. susitikimas Vievyje; nuteistojo lankymasis bendrovės buveinėje ir kt.) patvirtina, kad nuteistasis ir nukentėjusieji buvo pažįstami pakankamai ilgą laiko tarpą, palaikė tarpusavio santykius, bendravo įvairiais, tikėtina ir su piniginėmis lėšomis, jų panaudojimu, susijusiais klausimais, tačiau šis faktas nėra ginčijamas nagrinėjamoje byloje, o jo nustatymas nesudaro savarankiško pagrindo vertinti nuteistojo veiksmus kaip savavaldžiavimą. Kaip jau buvo minėta, norint kvalifikuoti veiką pagal BK 294 straipsnį, būtina nustatyti, kad kaltininką ir nukentėjusįjį siejo ne bet kokie, o realiai egzistavę teisiniai santykiai, kurių pagrindu atsirado ar, kaltininko manymu, galėjo atsirasti CK nustatytos civilinės teisės ir pareigos (CK 1.136 straipsnis). Taigi šiuo atveju yra reikšmingas ne byloje nustatytas S. K. ir A. B. bei R. C. siejusių santykių faktas, bet šių santykių pobūdis.

14. Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistąjį ir nukentėjusiuosius sieję santykiai neatitinka pirmiau nurodytų teisėtumo reikalavimų. Priešingai, S. K., A. B., R. C. paaiškinimai, jų kaita proceso metu, tam tikrų aplinkybių nutylėjimas, vengimas atsakyti į atskirus tyrėjo klausimus, S. K. susirašinėjimo programoje „Telegram“ turinys, kiti bylos duomenys, leidžia pagrįstai teigti, kad minėti santykiai nebuvo teisėto pobūdžio. Darydama tokią išvadą teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad viso proceso metu nei nukentėjusieji, nei nuteistasis negalėjo aiškiai nurodyti kokie santykiai juos visgi siejo.

15. Antai A. B., ikiteisminio tyrimo metu pripažinęs, kad 2014 m.?2015 m. jį ir S. K. siejo kai kurie nerašyti verslo santykiai dėl maisto produktų įvežimo į Rusiją (t. 1, b. l. 140), teisminio bylos nagrinėjimo metu šią aplinkybę jau neigė, nurodydamas, kad 2014 m.?2015 m. jie su S. K. taip ir nepradėjo dirbti kartu (t. 8, b. l. 139). Vėlesnių apklausų ir akistatų su nuteistaisiais metu nukentėjusysis neigė bet kokių jį ir S. K. siejusių verslo santykių ir (ar) jų tarpusavio finansinių įsipareigojimų buvimą (t. 1, b. l. 112?117, 127?130, 131?132, 133?138; t. 8, b. l. 139?142). Atsakydamas į tyrėjo klausimą dėl sutikimo susitikti su S. K. 2019 m. rugpjūčio mėnesį priežasčių, A. B. atsakė, kad jis jokių santykių su pastaruoju nepalaikė, tačiau jam buvo įdomu apie kokius reikalus kalbėjo prie jo namų atvažiavę vyrai. Pažymėtina, kad neigdamas, bet kokių jį ir nuteistąjį siejusių „reikalų“ buvimą, vėliau, tos pačios apklausos metu, nukentėjusysis jau teigė iš karto nesikreipęs į teisėsaugos institucijas, nes galvojo, kad šiais laikais niekas taip „reikalų“ nesprendžia, t. y. negalvojo, kad nuteistųjų grasinimai galėtų būti įgyvendinti (t. 1, b. l. 140?141). Bylos medžiaga nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas nagrinėjamoje byloje buvo pradėtas po to, kai buvo apgadinta (padegta) A. B. žmonos mašina.

16. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apie tarp A. B. ir S. K. buvusius „reikalus“ ikiteisminio tyrimo metu kalbėjo ir R. C., nurodęs, kad atsakydamas į S. K. reikalavimus, pasakė, jog jokių pinigų neturi ir pasiūlė šiam tvarkytis savo „reikalus“ su A. B.. Tos pačios apklausos metu nukentėjusysis buvo parodęs ir tai, kad S. K. pradėjus jį spausti ir reikalauti pinigų mokėjimo, R. C. jam atsakė, kad jis „ne prie ko“ (t. 1, b. l. 154). Pažymėtina, kad savo pirmos apklausos metu R. C. buvo paaiškinęs, kad 2019 m. liepos mėnesį tarp A. B. ir S. K. bei kitų nukentėjusiajam nežinomų vyrų kilo konfliktas dėl pinigų. Pastarieji buvo nuvykę pas A. B. į namus, persekiojo jį ir grasino, dėl to jie susitarė 2019 m. rugpjūčio mėnesio pabaigoje susitikti su S. K. (t. 1, b. l. 145).

17. Nagrinėjamo skundo kontekste svarbia laikytina ir ta aplinkybė, kad tarp V. P. ir R. C. vykusios akistatos metu pastarasis neatsakė į tyrėjo klausimą dėl jį ir S. K. siejusių santykių pobūdžio, nuteistojo reiškiamo reikalavimo sumokėti pinigus priežasčių ir kitų su šiuo reikalavimų galbūt susijusių asmenų. Nukentėjusysis nurodė negalintis atsakyti į užduotą klausimą toje tyrimo stadijoje (t. 2, b. l. 57). 2020 m. birželio 9 d. vykusios apklausos metu R. C. iš esmės pakartojo dar anksčiau A. B. pasakytą frazę dėl nesikreipimo į teisėsaugos institucijas iš karto po nukentėjusiųjų ir nuteistųjų susitikimo prie prekybos centro „Mada“ priežasčių – R. C. atsakė, kad galvojo, jog šiais laikais niekas taip „reikalų“ nesprendžia (t. 2, b. l. 65).

18. Taigi iš dalies sutiktina su S. K. apeliacinio skundo argumentais, kur yra teigiama, kad duodami parodymus apie juos ir nuteistąjį siejusius santykius, jų pobūdį nukentėjusieji nebuvo nuoseklūs. Tačiau kartu svarbu pažymėti, kad ir pats S. K. proceso metu keitė savo paaiškinimus. Pirmos apklausos metu nuteistasis teigė, kad jis paskutinį kartą matė A. B. 2017 m. S. K. nurodė, kad jų nesieja jokie santykiai ir jokių pretenzijų, tarp jų ir turtinių, jis A. B. neturi (t. 5, b. l. 10). Po keturių dienų nuteistasis pakeitė savo parodymus, nurodydamas, kad A. B. ir R. C. jam yra skolingi 130 000 Eur. Pasak S. K., jie visi kartu dirbo UAB „M. T. S. (duomenys pakeisti)“, kuri užsiėmė logistika. Jie buvo aptarę su nukentėjusiaisiais, kad S. K. priklausys trečdalis bendrovės pelno. Šis susitarimas buvo tik žodinis. Nuteistasis nurodė, kad įmonė veikė pelningai, todėl jo dalis per dvejų metų laikotarpį (2015 m.?2017 m.) sudarė 150 000 Eur. Dalį šios pinigų sumos – 20 000 Eur ? nukentėjusieji jam grąžino iš karto 2017 m. ir liko skolingi 130 000 Eur. S. K. taip pat buvo nurodęs, kad laikotarpiu nuo 2017 m. iki 2019 m. rugpjūčio mėnesio nebendravo su A. B.. Dėl susitikimo tarėsi su R. C., o V. P. paprašė nuvažiuoti kartu tiesiog kaip liudytoją (t. 5, b. l. 17). Akistatos su A. B. metu, atsakydamas į tyrėjos klausimą dėl jo reiškiamo reikalavimo pagrįstumo, S. K. nurodė, kad pats apskaičiavo jam priklausančios pinigų sumos dydį, o apklausiamas 2020 m. kovo 12 d. jau teigė, kad jam, jo manymu, priklausančią pinigų sumą sudaro ne tik pinigai, gauti iš UAB „M. T. S. (duomenys pakeisti)“, bet ir iš kitų įmonių, kuriose dirbo A. B. ir R. C., veiklos. S. K. negalėjo atsakyti į klausimą, ar jis dirbo kartu su nukentėjusiaisiais kokiose nors įmonėse, tačiau nurodė, kad jie „darė kartu bendrus reikalus“ ir todėl jis asmeniškai įsivaizdavo ir paskaičiavo savo pelno dalį. Tos pačios apklausos metu, atsakydamas į tyrėjos klausimą dėl jo asmeniškai ar kokios nors įmonės, kurioje jis dirbo, galbūt turėtų sandorių, sutarčių, susitarimų ar verslo planų su UAB „A. T. G. (duomenys pakeisti)“, S. K. nurodė, kad jis neturėjo jokių reikalų su pastarąja įmone (t. 5, b. l. 23–24). Pažymėtina, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu nuteistasis jau teigė priešingai – akcentavo jo, kaip UAB „K. (duomenys neskelbtini)“ atstovo, ir UAB “A. T. G. (duomenys pakeisti)“ bendradarbiavimą; šias įmones siejusius verslo santykius; nurodė, kad jam dirbant Lietuvoje, A. B. ir R. C. mokėjo jam atlyginimą, tačiau nemokėjo žadėtų palūkanų, iš kurių ir susidarė nuteistojo iš nukentėjusiųjų reikalauta pinigų suma. Toks nuteistojo paaiškinimų nenuoseklumas, negalėjimas aiškiai nurodyti jo nukentėjusiesiems pareikšto reikalavimo pagrindo, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad S. K. reikalavo iš A. B. ir R. C. 130 000 Eur neturėdamas teisės į šį turtą.

19. Visų apklausų metu nuteistasis akcentavo, kad tarp jo ir nukentėjusiųjų sudaryti susitarimai buvo žodiniai, todėl jis negali pateikti jokių jo nurodytas aplinkybes dėl juos siejusių verslo santykių patvirtinančių įrodymų. Sakydamas baigiamąją kalbą apeliacinės instancijos teisme, S. K. gynėjas teigė, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo vadovautasi ne Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK), bet Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) normomis, perkeliant įrodinėjimo naštą dėl nuteistąjį ir nukentėjusiuosius siejusių santykių pačiam S. K.. Su šiuo argumentu negalima sutikti.

20. Bylos medžiaga nustatyta, kad nuteistajam ikiteisminio tyrimo metu nurodžius, jog savo reikalavimą jis kildina iš UAB „M. T. S. (duomenys pakeisti)“ veiklos ir šios bendrovės pelno, buvo patikrinti šios įmonės Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) teikti dokumentai ir nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 2 d. iki 2017 m. sausio 31 d., t. y. 2015 m. spalio 15 d., buvo pateikta tik viena šios bendrovės privaloma metinė pelno mokesčio deklaracija, iš kurios matyti, kad 2013 metais UAB „M. T. S. (duomenys pakeisti)“ pelnas sudarė 28 140 Lt (8 149,91 Eur). Daugiau jokie finansinės atskaitomybės dokumentai pirmiau nurodytu laikotarpiu VMI teikti nebuvo (t. 2, b. l. 151–163). Tikrinant kitas nuteistojo nurodytas aplinkybes, iš VMI buvo gauti duomenis dėl UAB “A. T. G. (duomenys pakeisti)“ laikotarpiu nuo 2015 m. iki 2017 m. gauto pelno ir nustatyta, kad 2015 m. ši įmonė dirbo nuostolingai (nuostoliai sudarė 30 342 Eur), 2016 m. jos pelnas sudarė 8 318 Eur, o 2017 m. vėl buvo deklaruoti 7 385 Eur nuostoliai (t. 2, b. l. 164–179). Byloje taip pat nustatyta, kad S. K. buvo UAB „M. T. S. (duomenys pakeisti)“ direktoriumi ir akcininku, tačiau kaip apie darbuotoją apie jį duomenų nėra. Nuteistasis nedirbo ir UAB “A. T. G. (duomenys pakeisti)“ (t. 2, b. l. 150).

21. Pirmiau aptarti duomenys patvirtina nukentėjusiųjų parodymus, kur jie teigė, kad mažos logistikos bendrovės pelnas niekaip negalėjo sudaryti S. K. reikalautos pinigų sumos, nes šiame versle yra žymiai mažesnės maržos. Anot nukentėjusiųjų, remiantis S. K. logika, bendrovės pelnas turėjo siekti 300 000 Eur–400 000 Eur, o tai yra labai dideli pinigai (t. 8, b. l. 139; t. 9, b. l. 9). Esant šioms aplinkybėms, sutiktina su pirmosios instancijos teismo S. K. parodymų vertinimu, nurodant, kad jo nukentėjusiesiems reikštas reikalavimas – sumokėti 130 000 Eur – negalėjo būti kildinamas iš nuteistojo nurodytų bendrovių veiklos.

22. Apeliaciniame skunde yra nepagrįstai nurodoma, kad šiuo atveju negalima remtis įmonių finansinių ataskaitų duomenimis, nes jie gali neatspindėti realios įmonės veiklos, finansinės padėties, o formalių įsipareigojimų nebuvimas negali eliminuoti neformalių susitarimų buvimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tvarkant bendrovės buhalterinę apskaitą laikantis atitinkamų teisės aktų nustatytų reikalavimų, į ją turi būti įtraukiami visi duomenys, reikšmingi šios bendrovės gauto pelno ir patirtų nuostolių apskaičiavimui. Apeliantas teisingai nurodo, kad nukentėjusieji buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn, kaltinant juos turtinių nusikaltimų padarymu, tačiau šiuo konkrečiu atveju, nesant duomenų, patvirtinančių, kad UAB „M. T. S. (duomenys pakeisti)“ ir (ar) UAB “A. T. G. (duomenys pakeisti)“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma aplaidžiai ar apgaulingai, teismas neturi pagrindo abejoti 20 p. nurodytų duomenų teisingumu. Kita vertus, net ir nustačius, kad minėtų įmonių finansinių ataskaitų duomenys neatspindi jų realios veiklos, kaip kad nurodo gynėjas, t. y. buvo tvarkomi pažeidžiant nustatytus reikalavimus, slepiant realų bendrovių pelną galbūt siekiant nusikalstamų tikslų (mokesčių slėpimo ar pan.), tai bet kuriuo atveju nesudarytų pagrindo kvalifikuoti S. K. veiksmus kaip savavaldžiavimą, nes toks jo reikalavimas (dėl nuslėpto pelno pasidalinimo) nebūtų teisiškai pagrįstas (žr. 10?12 p.).

23. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad sakydamas baigiamąją kalbą apeliacinės instancijos teisme, nuteistųjų gynėjas pats nurodė, kad tiek nukentėjusieji, tiek nuteistasis arba negali nurodyti S. K. reikalavimo pagrindo arba nenori to daryti. Tuo pačiu gynėjas nurodė, kad šiuo atveju tai yra ne tiek svarbu, nes byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia teigti, jog nuteistąjį ir nukentėjusiuosius siejo verslo santykiai. Pasak gynėjo, A. B. ir R. C. buvo skolingi S. K., nes reikšdamas savo reikalavimą pastarasis visuomet kalbėjo apie skolą. Šie gynėjo teiginiai yra nepagrįsti, todėl atmestini. Šiame procesiniame sprendime jau buvo minėta, kad nagrinėjamu atveju kaltininką ir nukentėjusiuosius siejusių santykių kilmė, jų pobūdis turi esminę reikšmę. Tai, kad S. K. pažinojo A. B. ir R. C., lankėsi jų bendrovės buveinėje, palaikė su jais kažkokius, galbūt ir verslo, santykius, nereiškia, kad tie santykiai buvo teisėti. O S. K. teiginiai apie skolą, priešingai nei nurodo gynėjas, neleidžia teigti, kad šis įsiskolinimas susidarė teisėtu pagrindu. Gynėjas teisingai pažymi, kad nei S. K., nei nukentėjusieji nenurodo reikalavimo pagrindo, kitaip tariant slepia šią informaciją, o tai, vertinant šią aplinkybę kitų pirmiau aptartų byloje surinktų įrodymų kontekste, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad juos sieję santykiai nebuvo teisėto pobūdžio.

24. Pažymėtina, kad pastarąjį faktą pripažino ir pats S. K. teismo posėdžio dėl kardomosios priemonės jam paskyrimo metu nurodęs, kad „darė nelegalų biznį“(t. 5, b. l. 56). Toks tarp nuteistojo ir nukentėjusiųjų buvusių santykių vertinimas paaiškina A. B. bei R. C. parodymų nenuoseklumą kalbant apie juos ir S. K. siejusius santykius bei paties nuteistojo desperatišką bandymą pagrįsti jo nukentėjusiesiems reikštą reikalavimą, jam aiškiai suvokiant, kad šis reikalavimas neturi teisinio pagrindo.

25. Apeliacinio skundo argumentai dėl liudytojos J. B. paaiškinimų vertinimo ir pinigų pervedimo S. K. fakto nepaneigia pirmiau nurodytos teisėjų kolegijos išvados. Apklausiama apeliacinės instancijos teisme, liudytoja nurodė žinanti, kad S. K. dirbo kartu su A. B.. Taip pat, anot liudytojos, jai buvo žinoma, kad pastarasis buvo nuteistajam skolingas, bet kokius darbus jie vykdė kartu, už ką nukentėjusysis buvo skolingas S. K. ir kokia buvo įsiskolinimo suma, t. y. esminę reikšmę nagrinėjamai bylai galinčių turėti aplinkybių, J. B. nurodyti negalėjo. Liudytoja tik patvirtino byloje kitais įrodymais jau nustatytas ir teisėjų kolegijos aptartas faktines aplinkybes.

26. Apelianto argumentai dėl R. C. sutikimo mokėti jam pinigus ir dėl galbūt pastarojo iniciatyva S. K. atlikto 1 500 Eur pervedimo, taip pat neleidžia daryti išvados, kad S. K. ir A. B. bei R. C. sieję santykiai buvo teisėti. Priešingai, byloje surinktais įrodymais – nuteistojo ir R. C. susirašinėjimu „Telegram“ programėlėje (t. 1, b. l. 163?168; t. 2, b. l. 11?19), jų pokalbio stenograma (t. 3., b. l. 110?153), R. C. parodymais dėl 2019 m. gruodžio mėnesį ir 2020 m. sausio pradžioje vykusių jo ir nuteistojo susitikimų aplinkybių bei pokalbių turinio – nustatyta, kad R. C. buvo spaudžiamas, verčiamas nuteistojo sumokėti jam pinigus. Sakydamas, kad važiuoja į susitikimą su R. C. kartu su kitu asmeniu tam, kad nukentėjusysis turėtų „stimulą“ (t. 2; b, l. 9); akcentuodamas, kad atvažiuos kartu su vaikinais ir daugiau nesikartos (t. 2, b. l. 29); sakydamas, kad A. B. „jau pramuštas talonas“ (t. 2, b. l. 30); pasitikdamas R. C. prie jo dukros progimnazijos ir kt., S. K. nedviprasmiškai leido nukentėjusiajam suprasti, kad jam nesumokėjus pinigų, prieš jį ir (ar) jo artimuosius gali būti panaudotas fizinis smurtas. Taigi R. C. pinigų nuteistajam mokėjimas, net jei ši aplinkybė ir būtų nustatyta, nepatvirtintų S. K. argumentų dėl juos siejusių santykių teisėtumo.

27. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiųjų susidariusių santykių negalima vertinti kaip civilinių turtinių. Pažymėtina ir tai, kad pagal visuotinai pripažįstamą principą – „iš neteisės teisė neatsiranda“, todėl išlaidos ir (ar) pajamos, kurias galbūt patyrė ir (ar) turėjo gauti nuteistasis bendraudamas su A. B. ir R. C., negali būti laikomos teisėto reikalavimo perduoti turtą pagrindu. Byloje įrodyta, jog tarp jų nebuvo susiklostę tikrų ar tariamų teisinių santykių, o reikalavimas grąžinti pinigus, kurie galbūt buvo gauti iš neteisėtos veikos, prie tokių teisinių santykių nėra priskiriamas. Byloje surinkti ir šiame procesiniame sprendime išanalizuoti įrodymai neginčijamai patvirtina, kad S. K., veikdamas bendrininkų grupe su V. P., neturėdamas jokio teisėto pagrindo ir suvokdamas savo reikalavimų neteisėtumą, panaudodamas psichinę prievartą vertė A. B. ir R. C. perduoti jam 130 000 Eur, t. y. įvykdė jam inkriminuotą BK 181 straipsnio 3 dalyje nustatytą nusikaltimą.

28. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nuteistojo gynėjas pateikė S. K. pasą, akcentuodamas, kad remiantis jame esančiais Lietuvos valstybės sienos kirtimo duomenimis, skirtingai nei nurodoma kaltinime, S. K. negalėjo susitikti su R. C. prie jo dukros progimnazijos 2019 m. gruodžio 19 d. ir būti prie nukentėjusiojo namų 2020 m. sausio 2 d. Vertindama šiuos duomenis, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu S. K. pats pripažino, kad buvo kelis kartus susitikęs su R. C. prie jo dukros progimnazijos. Nuteistasis taip pat nurodė, kad 2020 m. sausio pradžioje, galbūt 2 ar 3 dieną buvo privažiavęs prie nukentėjusiojo namų (t. 5, b. l. 17). Iš esmės analogiškas aplinkybes S. K. nurodė ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, patvirtindamas, kad 2019 m. gruodžio 17 d., R. C. pačiam prašant, buvo privažiavęs prie jo dukros progimnazijos. Nuteistasis detaliai nupasakojo tos dienos aplinkybes, paaiškindamas, kad į Vilnių užsuko grįždamas namo iš Latvijos. S. K. taip pat pripažino, kad 2020 m. sausio pradžioje, tik ne 2 dieną, kaip kad yra nurodyta kaltinime, o 3 dieną, jis buvo susitikęs su R. C. prie pastarojo namų (t. 8, b. l. 137). Pažymėtina, kad nors ir neigdamas tai, kad 2019 m. gruodžio 19 d. jis dar kartą buvo susitikęs su nukentėjusiuoju prie šio dukros progimnazijos, atsakydamas į teismo klausimus, S. K. pakomentavo R. C. nurodytas būtent to, antrojo, jų susitikimo aplinkybes, t. y. pripažino pavaišinęs nukentėjusiojo dukrą šokoladu ir paaiškino tokio savo elgesio priežastis (t. 8, b. l. 138).

29. Atsižvelgiant į šias byloje nustatytas aplinkybes ir į tai, kad nuteistasis viso proceso metu iš esmės pats neneigė, kad 2019 m. gruodžio mėnesį buvo kelis kartus susitikęs su R. C. prie jo dukros progimnazijos, o 2020 m. sausio pradžioje 2 ar 3 dieną vieną kartą buvo privažiavęs prie pastarojo namų; nesant pagrindo abejoti šiuo klausimu duotais nuosekliais nukentėjusiojo R. C. parodymais, tikslintinos S. K. įvykdyto nusikaltimo padarymo aplinkybės, nurodant, kad tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2019 m. gruodžio mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku, jis buvo susitikęs su R. C. prie „Spindulio“ progimnazijos, adresu R. J. g. 17, Vilniuje, ir 2020 m. sausio pradžioje, tiksliau nenustatytu laiku, buvo atvykęs prie R. C. namų, adresu (duomenys neskelbtini). Toks teisminio bylos nagrinėjimo metu nustatytas nuteistojo įvykdyto nusikaltimo padarymo aplinkybių patikslinimas neįtakoja jo veikos kvalifikavimo, taip pat nevaržo S. K. teisės į gynybą, nes nuteistajam pačiam pripažinus pirmiau nurodytų susitikimų su R. C. faktą, tikslesnis šių susitikimų laikas, sprendžiant S. K. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 181 straipsnio 3 dalį klausimą, reikšmės neturi.

30. Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija nustatė tokias S. K. įvykdytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes:

31. S. K. prievartavo didelės vertės turtą, prieš nukentėjusįjį panaudodamas psichinę prievartą, t. y. tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu metu, bet ne anksčiau nei 2019 m. rugpjūčio mėnesį, veikdamas bendrininkų grupe kartu su V. P., prie prekybos centro „Mada“, adresu Viršuliškių g. 40, Vilniuje, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai, savo naudai, naudodamas psichinę prievartą prieš A. B. – pakeltu tonu ir agresyviai sakydamas „užkasiu“, „į duobę pasodinsiu“, „viską atneši pats ant dubenėlio“, „prisiekiu savo vaikais, kad tave užkasiu“, „kad jam bus galas“ ir taip su juo susidoros ir akcentuodamas tai, kad „neseniai Baltarusijoje ilgą laiką nelaisvėje laikė vieną verslininką, jį mušė, po ko verslininkas jam grąžino visus pinigus“ – bei naudodamas psichinę prievartą prieš R. C. – sakydamas „kad jam bus blogai“, „kad kai užbaigs su A. B., tai imsis ir jo“ – taip baugindamas nukentėjusiuosius A. B. ir R. C., reikalavo perduoti didelės vertės turtą – 130 000 Eur – už neva tariamą skolą, kuri neva susidarė, kai jis (S. K.) laikotarpiu nuo 2015 m. iki 2017 m. kartu su A. B. ir R. C. neva turėjo, jo (S. K.) išgalvotų verslo reikalų;

31.1. S. K., tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2019 m. gruodžio mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku, prie „Spindulio“ progimnazijos, adresu R. J. g. 17, Vilniuje, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai savo naudai naudodamas psichinę prievartą prieš R. C. – sakydamas, kad R. C. dažnai lydi dukrą į baseiną, žino kur pastarasis gyvena, kad turi juodą šunį, kieme turi šiltnamį, ir taip bauginant nukentėjusįjį R. C. – reikalavo perduoti didelės vertės turtą – 65 000 Eur – už neva tariamą skolą, kuri neva susidarė, kai jis (S. K.) laikotarpiu nuo 2015 m. iki 2017 m. kartu su A. B. ir R. C. neva turėjo, jo (S. K.), išgalvotų verslo reikalų.

31.2. Vėliau, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2019 m. gruodžio mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku, prie „Spindulio“ progimnazijos, adresu R. J. g. 17, Vilniuje, ir 2020 m. sausio mėnesio pradžioje, tiksliau nenustatytu laiku, atvykęs prie R. C. namų, adresu (duomenys neskelbtini), naudodamas psichinę prievartą – sakydamas „kad jau artėja laikas pinigams perduoti“, ir taip bauginant nukentėjusįjį R. C. – vertė savo naudai perduoti didelės vertės turtą – 65 000 Eur – už neva tariamą skolą, kuri neva susidarė, kai jis (S. K.) laikotarpiu nuo 2015 m. iki 2017 m. kartu su A. B. ir R. C. neva turėjo, jo (S. K.), išgalvotų verslo reikalų;

31.3. Vėliau, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2020 sausio 28 d., 18.30 val. ir 18.43 val. laikotarpiu, ir 2020 m. vasario 4 d., 16.52 val. ir 17.17 val. laikotarpiu, rašydamas per „Telegram“ programėlę pranešimus R. C., savo naudai naudodamas psichinę prievartą vertė primygtinai ir nedelsiant nukentėjusįjį R. C. perduoti anksčiau įvardintą turtą dalimis po 2 000 Eur kas mėnesį, už neva tariamą skolą, kuri neva susidarė, kai jis (S. K.) laikotarpiu nuo 2015 m. iki 2017 m. kartu su A. B. ir R. C. neva turėjo, jo (S. K.), išgalvotų verslo reikalų.

32. Šie S. K. veiksmai atitinka BK 181 straipsnio 3 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėtį, kvalifikuoti juos pagal BK 294 straipsnio 2 dalį apeliaciniame skundo nurodytais argumentais nėra jokio teisinio pagrindo.

Dėl V. P. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 181 straipsnio 3 dalį

33. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. V. P. apeliaciniame skunde prašo išteisinti jį dėl nusikaltimo, nustatyto BK 181 straipsnio 3 dalyje, padarymo, neginčydamas savo nuteisimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, todėl teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, patikrina skundžiamą nuosprendį tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

34. Nesutikdamas su jam priimtu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu, V. P. nurodo, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis žinojo apie tai, jog S. K. nukentėjusiesiems pareikštas reikalavimas buvo neteisėtas. Nuteistasis taip pat akcentuoja, kad pripažindamas jį kaltu pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai rėmėsi tik nukentėjusiojo R. C. parodymais, kurių nepatvirtino jokie kiti bylos duomenys. Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais V. P. argumentais.

35. Paaiškindamas jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, ikiteisminio tyrimo metu V. P. nurodė, kad S. K. matė vienintelį kartą per šį susitikimą. Draugo iš Baltarusijos prašymu organizavo pastarojo ir A. B. susitikimą prie prekybos centro „Mada“. Nuteistasis teigė niekam negrasinęs ir apskritai pokalbyje nedalyvavęs. Prisiminė, kad S. K. ir A. B. emocionaliai kalbėjosi dėl kažkokių darbinių klausimų (t. 7, b. l. 3). Apklausiamas pirmosios instancijos teisme V. P. davė iš esmės analogiškus parodymus, papildomai paaiškindamas, kad iki susitikimo su A. B. prie jo namų, nukentėjusiojo nepažinojo ir jo telefono numerio neturėjo. Anot nuteistojo, jie iš karto apsikeitė telefonų numeriais, netrukus susiskambino ir susitarė dėl susitikimo prie prekybos centro „Mada“. Pasak V. P., jis pats nuvažiavo į šį susitikimą, nes be jo jis nebūtų įvykęs. Nuteistojo teigimu, jis neturėjo S. K. telefono numerio, todėl važiavo tam, kad įsitikintų, jog A. B. ir S. K. susitiko. Atsakydamas į teismo klausimus, V. P. nurodė, kad nuo jų susitikimo su A. B. prie pastarojo namų iki susitikimo prie prekybos centro „Mada“ praėjo kelios, gal 3?4 dienos. Nuteistasis taip pat akcentavo bendravęs su nuteistuoju ir nukentėjusiaisiais tik pirmiau nurodytomis aplinkybėmis, daugiau jų nematė ir jokių kontaktų su jais nepalaikė. Nei A. B., nei R. C. negrasino, jų ir S. K. pokalbyje nedalyvavo, į susitikimą atvažiavo vienas (t. 8, b. l. 133?134). Šie V. P. paaiškinimai neatitinka kitais byloje surinktais įrodymais, tarp jų ir S. K. parodymais, nustatytų faktinių aplinkybių, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo vertinami kritiškai.

36. Ikiteisminio tyrimo metu S. K. parodė, kad susitikime prie prekybos centro „Mada“ dalyvavo dar su trimis vyrais. Vienas iš jų buvo vardu V.. Nuteistasis nurodė, kad pastarojo telefono numeris yra išsaugotas jo mobiliajame telefone. S. K. teigimu, jis paprašė, kad V. dalyvautų kartu su juo susitikime su nukentėjusiaisiais tiesiog kaip liudytojas. S. K. parodė, kad jam atvažiavus į susitikimo vietą, V. jau buvo atvykęs kartu su dviem kitais jam anksčiau nematytais vaikinais (t. 5, b. l. 16?18). Taigi, priešingai nei V. P., ikiteisminio tyrimo metu S. K. nurodė pažinojęs apeliantą, turėjęs jo telefono numerį ir pats kreipęsis į jį su prašymu ne organizuoti susitikimą su A. B., bet dalyvauti jame kartu su S. K.. Pažymėtina, kad pastarasis taip pat nurodė, kad į aptariamą susitikimą V. P. atvažiavo ne vienas, kaip kad teigė apeliantas, o kartu su dviem vaikinais. Vėliau, teisminio bylos nagrinėjimo metu, S. K. šiuos parodymus paneigė, nurodydamas, kad tai jis, o ne V. P. atvažiavo su minėtais vaikinais (t. 8, b. l. 135?139).

37. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu A. B. parodė, kad norėdamas susitarti dėl susitikimo, V. P. prie jo namų buvo atvažiavęs ne vienas, o dar su trimis vyrais, vienas iš kurių, kartu su apeliantu ir S. K., vėliau dalyvavo susitikime prie prekybos centro „Mada“. Anot nukentėjusiojo, tas pats vaikinas 2019 m. rugpjūčio 28 d. buvo atvažiavęs prie jo namų ir grasino jam susidorojimu (sakė, kad A. B. pasigailės, jei neatiduos pinigų). Kartu su juo buvo atvažiavęs dar vienas susitikimo prie prekybos centro „Mada“ dalyvis (t. 1, b. l. 133?134). Teisėjų kolegijos vertinimu, šie bylos duomenys leidžia pagrįstai manyti, kad V. P., dar iki jo dalyvavimo susitikime prie prekybos centro „Mada“, ne tik pažinojo S. K. ir kitus šiame susitikime dalyvavusius, o vėliau A. B. grasinusius, asmenis, bet ir buvo su jais glaudžiai susijęs.

38. Bylos medžiaga taip pat nustatyta, kad apeliantas žinojo A. B. telefono numerį ir ne kartą kontaktavo su juo dar prieš jiems susitinkant prie nukentėjusiojo namų. Atliekant akistatą su V. P., R. C. nurodė žinantis iš A. B. žodžių, kad V. P. jam ne kartą skambino (t. 2, b. l. 56). Šias nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes pagrindžia V. P. naudoto telefono numerio įeinančių ir išeinančių skambučių išklotinė, kuria nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 6 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. V. P. ir A. B. bandė susiskambinti dvidešimt penkis kartus. Iš jų vienuolika kartų tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo vyko skirtingos trukmės pokalbiai (t. 4, b. l. 89). Pažymėtina, kad pirmasis pokalbis įvyko 2019 m. rugpjūčio 6 d., nors V. P. nurodė, kad sužinojo A. B. telefono numerį tik jų susitikimo metu, kuris pasak nukentėjusiojo įvyko rugpjūčio viduryje (t. 1, b. l. 133). Apeliantas taip pat teigė, kad pirmą kartą susiskambino su nukentėjusiuoju netrukus po šio susitikimo, o jau po 3–4 dienų jie susitiko prie prekybos centro „Mada“. Akcentuotina, kad V. P. kategoriškai neigė bendravęs ar kontaktavęs su A. B. kitokiomis aplinkybėmis.

39. Nuteistasis tvirtino ir tai, kad jis niekada neskambino R. C. ir negrasino jam, nors tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusysis teigė, kad po susitikimo prie prekybos centro „Mada“ jis buvo sulaukęs telefono skambučio iš apelianto, kurį atpažino iš balso (t. 1, b. l. 145; t. 9, b. l. 7?10). Apžiūrėjus V. P. naudojamo telefono numerio įeinančių ir išeinančių skambučių išklotinę, byloje nustatyta, kad nuteistasis skambino R. C. net keturis kartus. Tris kartus nukentėjusysis neatsiliepė, o jam atsiliepus, R. C. ir V. P. pokalbis truko 67 sekundes (t. 4, b. l. 90). Taigi byloje nustatyta, kad priešingai nei teigia apeliantas, jam buvo žinomos ne tik detalesnės tarp A. B. ir S. K. kilusio konflikto aplinkybės, bet ir visų jame dalyvavusių asmenų, tarp jų ir nukentėjusiųjų, kontaktiniai duomenys, o tikrasis V. P. dalyvavimas nagrinėjamoje byloje tiriamuosiuose įvykiuose neapsiribojo tik A. B. ir S. K. susitikimo organizavimu.

40. Asmens atpažinimo pagal jo nuotrauką metu R. C. atpažino V. P. kaip asmenį, dalyvavusį susitikime prie prekybos centro „Mada“. Nukentėjusysis taip pat nurodė, kad šis asmuo daugiausiai rėkavo ir grasino jam ir A. B. (t. 1, b. l. 148?150). Duodamas parodymus, R. C. patvirtino pastarąsias aplinkybes, nurodydamas, kad jo iš nuotraukos atpažintas vyras susitikimo prie prekybos centro „Mada“ metu jam grasino susidorojimu, sakė, kad gali jį ir A. B. „zavalit“ (rus. nužudyti). R. C. taip pat paaiškino, kad kitas susitikime dalyvavęs vaikinas teigė, kad jie nežino su kuo susidėjo, nes S. K. bendrauja su autoritetingais kriminalinio pasaulio atstovais ir šie leido susidoroti su R. C. ir A. B. (t. 1, b. l. 189). Analogiškas aplinkybes nukentėjusysis nurodė ir akistatos su S. K. metu. R. C. patvirtino, kad iš visų kartu su S. K. atvykusių asmenų būtent V. P. daugiausiai grasino ir gąsdino juos, sakė, kad gali vietoj primušti, įžeidinėjo, sakė, kad tuoj paskambins į kalėjimą ir viskas bus sutvarkyta. Pasak R. C., jų susitikimo metu V. P. iš tikrųjų kažkam skambino (t. 2, b. l. 42; t. 9, b. l. 7–14).

41. V. P. pagrįstai nurodo, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu A. B. nepatvirtino R. C. parodymų dėl apelianto atliktų veiksmų jų susitikimo prie prekybos centro „Mada“ metu, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad A. B. parodymai kito. Antai asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu, jis atpažino V. P. kaip daugiausiai kalbėjusį ir visuose susitikimuose dalyvavusį asmenį. Nukentėjusysis nurodė, kad V. P. jam grasino susidorojimu ir sakė, kad neseniai išėjo iš įkalinimo įstaigos (t. 1, b. l. 121?122), tačiau jau po kurio laiko nukentėjusysis šių aplinkybių patvirtinti negalėjo. Atsakydamas į tyrėjo klausimus dėl savo parodymų nenuoseklumo, A. B. iš pradžių visgi nurodė prisiminantis, kad ir V. P. kalbėjo su juo pakeltu tonu, bet vėliau tos pačios apklausos metu jau teigė, kad V. P. jam negrasino, o asmens atpažinimo pagal jo nuotrauką metu jis kalbėjo kitaip dėl to, kad apibūdino visą situaciją, kuri, jo nuomone, buvo grasinanti (t. 1, b. l. 134).

42. Įvertinusi šias byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nesiremti nuosekliais, kitus byloje surinktus įrodymus atitinkančiais (žr. 38–39 p.), jokio pagrindo apkalbėti būtent V. P. neturėjusio, nukentėjusiojo R. C. parodymais. Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad kalbėdamas apie nusikaltimo padarymo aplinkybes (nuteistųjų atliktus veiksmus), R. C. visuomet buvo labai nuoseklus. Be to, pirminių procesinių veiksmų atlikimo metu abu nukentėjusieji, atpažindami V. P. pagal jo nuotrauką, vienodai apibūdino jį kaip daugiausiai rėkavusi susitikimo dalyvį. Vėliau A. B. tai pat buvo nurodęs, kad V. P. kalbėjo su jais pakeltu tonu ir tik teisminio bylos nagrinėjimo metu pradėjo teigti, kad apeliantas laikėsi nuošalyje ir nieko nesakė. Pažymėtina, kad tiek R. C., tiek A. B. konkrečiai nurodė pagal kokius požymius atpažino V. P.. Abu nukentėjusieji akcentavo, kad atpažino jį pagal dideles ausis, kitus išorinius požymius. Esant šioms aplinkybėms, darytina pagrįsta išvada, kad abu vyrai kalbėjo apie konkretų asmenį, kurio elgesį jie įsiminė ir aiškiai apibūdino. Šių byloje nustatytų aplinkybių kontekste, nėra pagrindo remtis nukentėjusiojo A. B. vėliau duotais paaiškinimais, kur jis nurodė apibūdinęs ne konkretų asmenį, o visą situaciją.

43. Teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia į tai, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu R. C. nurodė žinantis iš A. B., kad šis buvo pastebėjęs, jog yra sekamas. Atsakydamas į teismo klausimus, pastarasis patvirtino R. C. paaiškinimus, papildomai parodydamas, kad matė automobilyje, kuris važinėjo paskui jį, du vyrus, kurie buvo atvažiavę kartu su V. P. prie jo namų (t. 9, b. l. 13). Nukentėjusysis taip pat nurodė nematęs apelianto tame automobilyje, tačiau bylos medžiaga nustatyta, kad 2019 m. spalio 23 d., 2019 m. lapkričio 13 d. telefono numeris, kuriuo naudojosi V. P., buvo prisijungęs prie netoliese nuo A. B. namų esančių ((duomenys neskelbtini)) telekomunikacijos bokštų (t. 4, b. l. 85–90). Bylos medžiaga nustatyta, kad pats V. P. gyvena (duomenys neskelbtini) savivaldybėje.

44. Pirmiau išanalizuotais byloje surinktais įrodymais, o ne vien nukentėjusiojo R. C. parodymais, kaip teigiama apeliaciniame skunde, byloje neginčijamai nustatyta, kad V. P. pažinojo S. K.; dalyvavo kartu su pastaruoju susitikime prie prekybos centro „Mada“ ne siekdamas įsitikinti, kad šis susitikimas įvyko, kaip nurodo pats V. P., o siekdamas įbauginti nukentėjusiuosius; ne kartą bendravo tiek su S. K., tiek su kitais nukentėjusiesiems grasinusiais asmenimis, kuriuos vėliau, kalbėdamas ir apie patį V. P., S. K. įvardino „kariais“ (rus. „bojcy) (t. 2, b. l. 16); žinojo R. C. ir A. B. telefonų numerius ir ne kartą skambino jiems; susitikimo prie prekybos centro „Mada“ metu grasino nukentėjusiesiems susidorojimu jiems nesumokėjus pinigų S. K., t. y. vartojo prieš nukentėjusiuosius psichologinį smurtą. Šios byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad V. P. suvokė, jog S. K. nukentėjusiesiems reikštas reikalavimas yra neteisėtas, o savo veiksmais (skambindamas nukentėjusiesiems, grasindamas jiems ir kt.) jis dalyvauja jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme.

45. Nagrinėjamo skundo kontekste svarbu pažymėti, kad asmens kaltės turinys, subjektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai, atskleidžiami vertinant ne tik paties kaltininko parodymus ir jo paaiškinimus apie tai, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, bet ir vertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją ir pan. Pastarieji šiuo konkrečiu atveju leidžia pagrįstai teigti, kad V. P. veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė, kad neturėdamas teisėto pagrindo, naudodamas psichinę prievartą, veikdamas bendrininkų grupe su S. K., verčia nukentėjusiuosius perduoti didelės vertės turtą ir norėjo taip veikti.

46. V. P. veiksmuose yra visi BK 181 straipsnio 3 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėties požymiai, todėl skundžiamu nuosprendžiu jis yra pagrįstai pripažintas kaltu dėl didelės vertės turto prievartavimo.

47. Skundžiamu nuosprendžiu V. P. už jo įvykdytą nusikaltimą, nustatytą BK 181 straipsnio 3 dalyje, yra paskirtos tinkama bausmė. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, vadovavosi BK 41 straipsnyje nustatyta bausmės paskirtimi, BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, įvertino visas šio straipsnio 2 dalyje nustatytas ir bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, motyvavo parinktos bausmės dydį ir, nustatęs, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindo manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti iš dalies atidėjus V. P. paskirtos bausmės vykdymą, pagrįstai taikė nuteistajam BK 75 straipsnio nuostatas. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis apeliaciniame skunde neginčijo pirmosios instancijos teismo jam paskirtos bausmės rūšies ir dydžio bei bausmės skyrimo motyvų, teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo argumentams, plačiau šiuo klausimu nepasisako.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų V. P. (V. P.) ir S. K. (S. K.) apeliacinius skundus atmesti.

Teisėjai Vitalija NorkūnaitėAlenas PiesliakasAlgimantas Valantinas