Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Nijolė Žimkienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 15 d. nutarties, kuria netenkintas Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos teikimas ir atsisakyta perduoti piniginės sankcijos vykdymą Nyderlandų Karalystei.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Nagrinėjamo klausimo esmė

1. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 2 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. e1-918-1202/2024 S. A. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalyje, paskiriant jam trečdaliu sumažintą 140 MGL (5 272,40 Eur) dydžio baudą. Į bausmę įskaičius S. A. laikiname sulaikyme bei suėmime išbūtą laiką, likusi baudos dalis – 17,85 MGL (672,40 Eur). S. A. ekstradicijos išlaidos pripažintos proceso išlaidomis ir iš S. A. į valstybės biudžetą priteista 2 755,15 Eur proceso išlaidų.

2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 15 d. nutartimi netenkintas Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau ir – Policijos departamentas, Institucija) teikimas dėl piniginės sankcijos vykdymo perdavimo Nyderlandų Karalystei. Žemesnysis teismas konstatavo, kad Institucijos išvada, jog skolininkas gyvena ir dirba, turi turto (pajamų) Nyderlandų Karalystėje, neparemta objektyviais duomenimis, juo labiau, kad situacija, nurodyta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 2 d. baudžiamajame įsakyme, t. y. kad S. A. gyveno ir dirbo Nyderlandų Karalystėje, gali būti pasikeitusi. Žemesniojo teismo vertinimu, piniginės sankcijos išieškojimas Nyderlandų Karalystėje būtų ne tik netikslingas, bet ir prieštarautų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 219 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. kovo 26 d. nutarimo Nr. 287 redakcija) patvirtintų „Lietuvos Respublikos teismų paskirtų piniginių sankcijų perdavimo vykdyti kitoms Europos Sąjungos valstybėms narėms taisyklių“ (toliau – ir Taisyklės) 4 punkte numatytoms sąlygoms, ekonomiškumo ir protingumo principams.

II. Skundo aukštesniajam teismui prašymai ir argumentai

3. Vilniaus apygardos teisme gautas Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos skundas aukštesniajam teismui, kuriuo prašoma panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 15 d. nutartį ir priimti dėl skundo naują sprendimą. Skundas grindžiamas šiais argumentais.

3.1. Skunde nesutinkama su žemesniojo teismo motyvu, kad Institucijos išvada dėl S. A. įprastinės gyvenimo ir darbo, turto ir (arba) pajamų buvimo Nyderlandų Karalystėje, neparemta objektyviais duomenimis, nes Institucijos teikime buvo nurodyta, jog 2024 m. vasario 2 d. baudžiamajame įsakyme buvo įrašyta, kad skolininko gyvenamoji ir darbo vieta yra Nyderlanduose, vadinasi, pats teismas nustatė tokią aplinkybę; teismo išduotame 2024 m. vasario 21 d. vykdomajame rašte taip pat buvo nurodyta, jog skolininko gyvenamoji ir darbo vieta yra Nyderlandai; be to, teikimo pateikimo metu nebuvo jokių objektyvių duomenų, kad teismo priteista suma galėtų būti išieškota Lietuvos Respublikos teritorijoje – neturėta duomenų apie skolininko turtą, gyvenamą ar darbo vietą Lietuvos Respublikoje. Institucijos vertinimu, buvo remtasi objektyviais teismo išduotais dokumentais ir kita tarnybine informacija, o duomenų, leidžiančių daryti priešingą išvadą dėl skolininko ar jo turto buvimo vietos, nebuvo. Pažymint skundžiamos nutarties motyvus dėl galimybės, kad skolininko vieta gali būti pasikeitusi, teigiama, jog nutartyje nepateikta tokius samprotavimus pagrindžiančių įrodymų, o tokios nepagrįstai keliamos abejonės prieštarauja turimiems objektyviems duomenims.

3.2. Institucijos vertinimu, žemesnysis teismas, teigdamas, kad Policijos departamentas nepateikė antstolio surašyto išieškojimo negalimumo akto ir dokumentų, galinčių patvirtinti, jog nubaustas asmuo ar turtas (pajamos), į kuriuos gali būti nukreiptas išieškojimas, yra kitoje Europos Sąjungoje valstybėje narėje, pažeidė lex non cogit ad impossibilia (teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų) principą. Cituojamas Taisyklių 3 punktas, akcentuojamos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 590 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatos, pagal kurias vykdomąjį dokumentą antstolis vykdo pagal skolininko gyvenamąją vietą, jo turto buvimo vietą arba jo darbo vietą, o antstolis vykdymo veiksmus atlieka savo veiklos teritorijoje. Teigiama, kad pagal Institucijos turimą praktiką, kai skolininko žinoma paskutinė vieta yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje, antstoliai, vadovaudamiesi CPK 651 straipsnio 2 dalies 2 punktu, spręsdami, ar nėra akivaizdžių kliūčių priimti vykdomąjį dokumentą ir pradėti vykdymo veiksmus, ir nustatydami skolininko gyvenamą vietą už Lietuvos Respublikos teritorijos, – atsisako priimti vykdomąjį dokumentą. Vykdomojo dokumento nepriėmimas reiškia vykdomosios bylos neužvedimą ir tiesiogiai lemia, kad išieškojimo negalimumo aktas negalės būti surašytas ir pateiktas, dėl to, išieškojimo negalimumo akto pateikimas, kai vykdomasis dokumentas nevykdytinas Lietuvos Respublikos teritorijoje, yra neįmanomas.

3.3. Skunde akcentuojama ir bausmių neišvengiamumo principo svarba, pažymint, kad bausmės paskyrimas pats savaime nėra tikslingas, jeigu nebus laikomasi šio principo. Nurodo, jog šis principas įtvirtintas iš esmės įtvirtintas ir Taisyklėse. Atkreipiant dėmesį į mokslinį straipsnį „Bausmių neišvengiamumas – Lietuvos atvejis“, pabrėžiama, kad šis principas dažnai apeinamas dėl įvairių, dažniausiai formalių, kliūčių, taip teisingumo sistemą paliekant iš dalies neveiksmingą.

3.4. Institucijos vertinimu, S. A. paskirta piniginė sankcija iš esmės atitinka Taisyklių 4 punkte numatytas nuostatas, todėl žemesniajam teismui atmetus teikimą, nedetalizavus konkretaus pagrindo, atsisakymas perduoti piniginės akcijos vykdymą kitos Europos Sąjungos valstybės kompetentingai institucijai yra nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

III. Aukštesniojo teismo argumentai ir išvados

Policijos departamento skundas paliekamas nenagrinėtas.

5. Aukštesnysis teismas, susipažinęs su skundo nagrinėjimui gauta medžiaga ir Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančia baudžiamosios bylos Nr. e1-918-1202/2024 medžiaga, sprendžia, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nuostatos nesuteikia teisės Institucijai ginčyti apylinkės teismo nutarties, kuria netenkintas teikimas dėl piniginės sankcijos perdavimo vykdyti kitai Europos Sąjungos narei.

6. BPK 342 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad jeigu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė – bauda arba baudžiamojo poveikio priemonė – įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą arba teismas iš nuteistojo nusprendė išieškoti proceso išlaidas, o nuteistasis ar turtas, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, yra kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, teismas savo iniciatyva arba bausmę (baudžiamojo poveikio priemonę) vykdančios institucijos teikimu gali šią bausmę ar baudžiamojo poveikio priemonę arba sprendimą dėl proceso išlaidų išieškojimo perduoti vykdyti Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingai institucijai. Sprendimas priimamas BPK 362 straipsnyje nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos teismų paskirtų piniginių sankcijų perdavimo vykdyti kitoms Europos Sąjungos valstybėms narėms taisykles patvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

7. Baudžiamosiose bylose paskirtos bausmės – baudos, baudžiamojo poveikio priemonės –įmokos į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ir priteistų proceso išlaidų perdavimo vykdyti kitoms Europos Sąjungos valstybėms narėms tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 219 patvirtintose „Lietuvos Respublikos teismų paskirtų piniginių sankcijų perdavimo vykdyti kitoms Europos Sąjungos valstybėms narėms taisyklėse“ (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. kovo 26 d. nutarimo Nr. 287 redakcija), pagal kurių 9 punktą, Taisyklių 7 ir 8 punktuose nurodytos teismo nutartys (pastaba – nutartys, kuriomis nutariama piniginės sankcijos vykdymą perduoti kitai Europos Sąjungos valstybei narei ir nutartys, kuriomis atsisakoma tenkinti piniginę sankciją vykdančios institucijos teikimą dėl piniginės sankcijos vykdymo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei) gali būti skundžiamos aukštesniam teismui BPK 364 straipsnyje nustatyta tvarka.

8. BPK 364 straipsnio 2 dalis numato, jog nutartis dėl BPK 361, 362, 362¹, 363, 365, 365¹ straipsniuose nurodytų klausimų gali apskųsti prokuroras, nuteistasis, asmuo, dėl kurio turto konfiskavimo priimtas sprendimas, ir jų gynėjas, nepilnamečio nuteistojo atstovas pagal įstatymą, juridinio asmens atstovas, o kai klausimas susijęs su nuosprendžio vykdymu civilinio ieškinio atžvilgiu, – taip pat civilinis ieškovas ir civilinis atsakovas arba jų atstovai. Šiose baudžiamojo proceso įstatymo nuostatose įtvirtintas baigtinis subjektų, kuriems suteikta teisė apskųsti nuosprendžių vykdymo procese priimtas nutartis, sąrašas. Jokių kitų subjektų, galinčių skųsti teismo nutartį dėl klausimų, susijusių su nuosprendžio vykdymu, baudžiamojo proceso įstatymas ar kiti teisės aktai nenumato.

9. Nagrinėjamu atveju, Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos tarp minėtų BPK 364 straipsnio 2 dalyje nurodytų subjektų nepatenka, todėl nėra teisinio pagrindo nagrinėti šios institucijos skundą aukštesniajam teismui. Pažymėtina, kad jeigu valstybės institucija ar pareigūnas mano, jog priimta žemesniojo nutartis yra neteisėta bei nepagrįsta ir ją reikia skųsti aukštesniajam teismui, gali kreiptis į prokurorą, kuriam pagal BPK 364 straipsnio 2 dalį suteikta teisė tokią nutartį apskųsti. Analogiškos pozicijos dėl baigtinio subjektų, turinčių teisę skųsti nuosprendžių vykdymo procese priimtas nutartis, sąrašo, laikomasi tiek Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (pavyzdžiui, 2022 m. kovo 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-61-870/2022, 2021 m. gruodžio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-330-1076/2021, 2017 m. kovo 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-85-307/2017), tiek ir kitų apygardų teismų praktikoje (pavyzdžiui, Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-66-526/2022, Panevėžio apygardos teismo 2015 m. spalio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-503-719/2015).

10. Apibendrindamas, kas išdėstyta, aukštesnysis teismas sprendžia, kad Policijos departamento skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 15 d. nutarties, kuria netenkintas teikimas dėl piniginės sankcijos vykdymo perdavimo Nyderlandų Karalystei, paliekamas nenagrinėtas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 straipsnio 2, 9 dalimis, Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 219 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. kovo 26 d. nutarimo Nr. 287 redakcija) patvirtintų „Lietuvos Respublikos teismų paskirtų piniginių sankcijų perdavimo vykdyti kitoms Europos Sąjungos valstybėms narėms taisyklių“ 9 punktu,

nutaria:

Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 15 d. nutarties palikti nenagrinėtą.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.