Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjas Egidijus Mickevičius, sekretoriaujant E. Ž., J. P., S. J., dalyvaujant ieškovui A. S., ieškovo atstovui advokatui D. C., atsakovo M. R. atstovui advokatui R. G., viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo A. S. ieškinį (patikslintą) atsakovams M. R., V. K., trečiajam asmeniui S. K. siuvimo įmonei, dėl preliminarios sutarties pripažinimo pagrindine,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovas V. K. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimą pranešta tinkamai, todėl byla išnagrinėta jam nedalyvaujant (CPK 246 str. 2 d.).

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas prašė ieškinį tenkinti, palaikė ieškinyje nurodytas aplinkybes, paaiškino kad sudarant preliminarią sutartį buvo iš esmės sudaryta pagrindinė sutartis, nes visi pagrindinei sutarčiai būtini elementai egzistuoja, išskyrus tai, jog sutartis nebuvo notarinės formos.

Trečiasis asmuo į teismo posėdį neatvyko.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys (patikslintas) atmestinas.

Bylos nagrinėjimo metu šalių atstovų paaiškinimais, rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad 2014-02-24 S. K. ir ieškovas A. S. sudarė preliminarią sutartį, kuria įsipareigojo iki 2014 m. balandžio 1 d. sudaryti nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią S. K. parduos, o būsimas pirkėjas (A. S.) pirks butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) S. K. mirė. Po jo mirties palikimą priėmė atsakovas V. K..

Dėl preliminarios sutarties pripažinimo pagrindine sutartimi.

Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl buto preliminariosios sutarties pripažinimo pagrindine pirkimo – pardavimo sutartimi.

Civiliniai teisiniai santykiai grindžiami sutarties laisvės principu (CK 1.2 straipsnis). Šis principas reiškia, kad civilinių teisinių santykių dalyviai yra laisvi spręsti, ar sudaryti sutartį, gali savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti sutartis, kurių CK tiesiogiai nenumatyta, jeigu tai neprieštarauja įstatymui (CK 6.156 straipsnis).

CK 6.165 straipsnyje nustatyta, kad preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį (CK 6.165 straipsnio 1 dalis). Jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia (CK 6.165 straipsnio 5 dalis).

Pagal CK 6.305 straipsnio 1 dalį, apibrėžiančią pirkimo–pardavimo sutarties sampratą, pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Pagal CK 6.309 straipsnio 1 dalį laikoma, kad įsipareigojimas parduoti daiktą kartu perduodant daiktą būsimajam pirkėjui valdyti yra to daikto pirkimas–pardavimas. Kai pirkti ar parduoti daiktą įsipareigojęs asmuo atsisako įforminti sutartį įstatymų nustatyta forma, kita šalis turi teisę teismo tvarka reikalauti patvirtinti sutarties sudarymą (CK 6.309 straipsnio 3 dalis). Su šios normos taikymu tiesiogiai susijusi ir CK 1.93 straipsnio 4 dalis, nustatanti, kad jeigu viena iš sandorio šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu; šiuo atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nebereikia.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2014-02-24 preliminariojoje sutartyje S. K. ir ieškovas susitarė dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo už šalių sutartą 125 000 Lt kainą. Šalys sutartimi taip pat susitarė dėl termino iki kada turi būti sudaryta nekilnojamojo daikto pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis – iki 2014-04-01 (Sutarties 2.1 punktas). Sutarties 2.2.2 punkte nustatyta, kad pirkėjas šios sutarties pasirašymo metu sumoka 55000 litų pardavėjui grynais, o 2.2.3 punkte numatyta, kad būsimasis pirkėjas visą buto kainą įsipareigoja sumokėti iki pagrindinės sutarties sudarymo momento. Remiantis preliminarios sutarties 2.2.5 punktu, nuosavybės teisė į patalpas pereina pagrindinės sutarties sudarymo dieną, kuri kartu yra ir patalpų perdavimo-priėmimo aktas. Sutarties 5.1 punkte numatyta atsakomybė pažeidus preliminarią sutartį, vienai ar kitai sutarties šaliai neįvykdžius preliminariojoje sutartyje aptartų sąlygų. Ieškovas nurodo, kad butas po preliminarios sutarties pasirašymo iš tiesų faktiškai buvo perduotas ieškovui ir ieškovas jame gyvena iki šiol, atsakovui yra sumokėjęs didžiąją dalį buto kainos ir tokie šalių veiksmai yra būdingi pagrindiniam nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sandoriui.

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl preliminariosios ir pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarčių atribojimo ir kvalifikavimo, savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad pagal CK 6.165 straipsnyje įtvirtintą preliminariosios sutarties sampratą galima išskirti tokius šios sutarties bruožus: pirma, aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį; antra, šalių sutarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų aptarimas; trečia, terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis; ketvirta, rašytinis šio susitarimo įforminimas. Tais atvejais, kai būtina atskirti preliminariąją sutartį nuo pagrindinės, dėl kurios šalys galėjo tartis preliminariojoje sutartyje, lemiamą reikšmę turi susitarimą sudariusių šalių valia. Nustačius, kad išreikšta šalių valia aiškiai rodo jų susitarimą ateityje sudaryti kitą, t. y. pagrindinę, sutartį, konstatuotinas ikisutartinių santykių etapas ir preliminariosios sutarties sudarymo faktas. Nustatant tikrąją tam tikros sutarties šalių valią, taikytinos sutarčių aiškinimo taisyklės, nurodytos CK 6.193 straipsnyje. Kilus šalių ginčui, teismas turi nustatyti tikruosius šalių ketinimus ir pagal juos kvalifikuoti susitarimą teisės taikymo požiūriu: yra tai preliminarioji ar pagrindinė sutartis. Nustačius, kad šalys susitarimu siekė tik susitarti dėl tokios sutarties sudarymo ateityje, nėra pagrindo tokio susitarimo kvalifikuoti kaip pagrindinės sutarties ir reikalauti įvykdyti jį natūra. Formuojamoje kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad nors pagal preliminariąją sutartį jokie piniginiai mokėjimai ar atsiskaitymai tarp šalių neatliekami, tačiau šios išvados negalima suabsoliutinti, apskritai neigiant pinigų perdavimo pagal preliminariąją sutartį galimybę. Sutarties laisvės principas, galiojantis ir ikisutartiniuose santykiuose, leidžia šalims susitarti dėl bet kokių sąlygų, neprieštaraujančių imperatyviosioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei. Teismų praktikoje konstatuota, kad avanso mokėjimas pagal preliminariąją sutartį neprieštarauja imperatyvams, įskaitant ir CK 6.165 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. U. v. D. D., bylos Nr. 3K-3-61/2012). Taigi, daikto kainos sumokėjimas pats savaime nesudaro pagrindo šalių sutartinių santykių kvalifikuoti kaip pagrindinės sutarties.

Teismo vertinimu šioje situacijoje ieškovą ir S. K. siejo ikisutartiniai teisiniai santykiai, o tarp šalių sudaryta 2014-02-24 sutartis kvalifikuotina preliminariąja sutartimi (CK 6.165 straipsnis), kuria šalys susitarė sudaryti buto pirkimo - pardavimo sutartį, kuri būtų patvirtinta notariškai ir kuri būtų sudaryta, remiantis būtinomis preliminarioje sutartyje numatytomis sąlygomis. Iš sutarties turinio akivaizdžiai matyti, jog sutartimi šalys aiškiai susitarė ateityje sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį; numatytas konkretus pagrindinės sutarties sudarymo terminas; įvardintas pirkimo-pardavimo sutarties objektas; kaina; numatyta, kad pagrindinė sutartis turi būti sudaroma notarų biure; nuosavybės teisės į patalpas perėjimo momentas, t.y. jog nuosavybės teisė į patalpas pereina pagrindinės sutarties sudarymo dieną; notaro paslaugų, sudarant pagrindinę sutartį, apmokėjimas; atsakomybė pažeidus preliminarią sutartį. Ši sutartis buvo sudaryta rašytine forma. Šalių valia sudaryti ateityje kitą - pagrindinę buto pirkimo-pardavimo sutartį yra aiškiai ir nedviprasmiškai išreikšta.

Nagrinėjamoje byloje taip pat nustatyta, kad butas, dėl kurio perleidimo ieškovas ir S. K. sudarė preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, yra įkeistas kreditoriui - atsakovui M. R.. Tai patvirtina byloje esantis 2010-04-08 sutartinės hipotekos lakštas. Remiantis CK 4. 170 straipsnio 5 dalimi hipoteka neatima iš įkaito davėjo teisės valdyti, naudoti įkeistą turtą ir juo disponuoti atsižvelgiant į hipotekos kreditoriaus teises, jeigu hipotekos sandoryje nenustatyta kitaip. Jeigu hipotekos sandoryje nenustatyta kitaip, įkeistas daiktas gali būti perleidžiamas kito asmens nuosavybėn. Perleidžiant įkeistą daiktą kito asmens nuosavybėn, hipoteka seka paskui daiktą, jeigu šiame kodekse nenustatyta kitaip (CK 4.170 straipsnio 6 dalis). Šiuo atveju 2010-04-08 sutartinės hipotekos lakšte nustatytas draudimas įkaito davėjui disponuoti įkeistuoju daiktu be raštiško kreditoriaus sutikimo (Hipotekos lakšto 8 punktas). Toks susitarimas yra teisėtas, galiojantis, atskleistas tretiesiems asmenims, nes hipotekos lakštas yra įregistruotas Hipotekos registre. CK 4.194 (1) straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad nuo vykdomojo įrašo įregistravimo Hipotekos registre dienos skolininkas (įkaito davėjas) turi teisę perleisti hipotekos objektą tik kreditoriaus sutikimu. Ieškovas apie tai, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), įkeistas buvo informuotas, preliminarios sutarties 3.2 punkte nurodyta, kad butas yra įkeistas, be to ir areštuotas. Ieškovas pripažįsta, jog žinojo, kad butas buvo (yra) įkeistas, tačiau teigia, kad S. K. patvirtino, jog iš esmės kliūčių sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį nėra, yra hipotekos kreditoriaus sutikimas, beliko techninis klausimas- išregistruoti hipoteką. Šios aplinkybės taip pat leidžia daryti išvadą, jog ieškovas siekė įsigyti hipoteka neapsunkintą daiktą. Iš byloje esančios medžiagos matyti bei Liteko duomenimis 2011-03-22 Klaipėdos apygardos teismo nutartimi S. K. siuvimo įmonei buvo iškelta restruktūrizavimo byla. S. K. siuvimo įmonės restruktūrizavimo administratoriumi paskirtas UAB „Klaipėdos administratorių biuras“. Pagal patvirtintą įmonės restruktūrizavimo planą buvo numatyta parduoti ne tik įmonei, bet ir jos savininkui S. K. priklausantį turtą, tame tarpe ir butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuris įkeistas atsakovui M. R.. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad svarbus restruktūrizavimo proceso ypatumas yra tas, kad jo metu, nors ir pakitusia forma, tebevykdoma įmonės ūkinė veikla ir verslas, tačiau šiuo laikotarpiu jau nebegali būti naudojamasi visiška komercine laisve. Kadangi restruktūrizavimo proceso metu įmonės verslas jau nebegali tęstis ankstesne forma, tai, siekiant veiksmingai atkurti jo gyvybingumą ir apsaugoti kreditorių interesus, be kita ko, skiriamos specialiai reglamentuotos mokumo atkūrimo procedūros ir teisminė jų priežiūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Volunta Parket“ v. AB bankas „Snoras“, bylos Nr. 3K-3-429/2011, 2015-01-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2015). Kaip matyti, 2014-02-24 preliminari sutartis tarp ieškovo ir S. K. buvo sudaryta esant iškeltai S. K. siuvimo įmonei restruktūrizavimo bylai. Iš byloje pateikto UAB „Klaipėdos administratorių biuras“ 2015-03-25 rašto Nr. 15-KUS-05 matyti, kad administratorius nebuvo informuotas apie sudarytą 2014-02-24 preliminąrią sutartį. S. K. prašymą išduoti sutikimą dėl turto –buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo pateikė tik 2014-04-03.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad kai viena šalis perduoda pagrindinės sutarties objektą valdyti kitai šaliai, o ši sumoka daikto kainą ar jos dalį, tai paprastai leistų teigti, kad sudaryta pagrindinė sutartis, nes šalys atliko būtent tuos veiksmus, kurie būdingi pagrindinei sutarčiai, tačiau tai nereiškia, kad visais atvejais, kai sutarties objektas perduodamas, o kaina už jį sumokama, gali ir turi būti kvalifikuojama, jog buvo sudaryta pagrindinė sutartis. Svarbu tinkamai nustatyti ir įvertinti kiekvieno konkretaus ginčo faktines aplinkybes, pagal kurias galima spręsti apie tikrąją sutarties šalių valią sudarant konkretų susitarimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. įmonė v. BUAB ,,Atolas“, bylos Nr. 3K-3-521/2012; 2015 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. V. v. R. P., bylos Nr. 3K-3-287-611/2015, ir kt.). Nagrinėjamu atveju įvertinus visas aplinkybes, darytina išvada, jog buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti egzistavo objektyvios kliūtys (hipoteka, areštas), todėl, nors ir pripažinus, jog iš esmės buvo atlikti veiksmai, turintys šios sutarties požymių, nesudarytų pagrindo S. K. ir ieškovo susitarimą kvalifikuoti pagrindine sutartimi ir nepaneigia, jog 2014-02-24 tarp ieškovo ir S. K. buvo sudaryta preliminarioji sutartis. Juo labiau, jog išreikšta šalių valia aiškiai rodo jų susitarimą ateityje sudaryti kitą, t. y. pagrindinę pirkimo-pardavimo, sutartį. Todėl atmestini ieškovo argumentai, kad sudarant preliminarią sutartį buvo iš esmės sudaryta pagrindinė sutartis.

Dėl hipotekos pripažinimo pasibaigusia.

Ieškovas nurodo, kad buto pirkėjui atsiskaičius su pardavėju, pirkėjo teisės suvaržymas hipoteka pasibaigia CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, todėl prašo pripažinti buto, esančio (duomenys neskelbtini), hipoteką pasibaigusia.

CK 4.170 straipsnio 1 dalyje hipoteka apibrėžiama kaip daiktinė teisė, kuria užtikrinamas turtinės prievolės esamo ar būsimo skolininko įsipareigojimo įvykdymas, įkeičiant nekilnojamąjį daiktą, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui. Hipoteka gali atsirasti iš įstatymo ar teismo sprendimo (priverstinė hipoteka), iš šalių valia sudaryto susitarimo (sutartinė hipoteka) ar daikto savininko vienašališko pareiškimo (CK 4.175 straipsnio 1 dalis, 4.185 straipsnis). Hipotekos sutartis yra akcesoriška, t. y. priklausoma nuo pagrindinės prievolės, sudaroma tam, kad pagrindinės prievolės – esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo – neįvykdymo atveju kreditoriaus reikalavimai būtų patenkinti iš įkeisto turto. CK 4 knygos XI skyriaus penktajame skirsnyje reglamentuota hipotekos pabaiga. Remiantis CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punktu, hipoteka pasibaigia, kai yra įvykdytas skolinis įsipareigojimas.

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad S. K. ir atsakovas M. R. 2010-04-08 sudarė sutartį, pagal kurią M. R. S. K. paskolino 135000 Lt. 2010-04-08 tarp S. K. ir atsakovo M. R. sudaryta sutartinės hipotekos sutartis, pagal kurią S. K. skolinio įsipareigojimo pagal 2010-04-08 sutartį M. R. įvykdymui užtikrinti buvo įkeistas butas, esantis (duomenys neskelbtini). Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-12-20 nutartimi Nr. 386-2N/2010 nutarta už skolą parduoti iš varžytinių įkeistą daiktą -butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Nutartyje nurodyta, kad skolą sudaro 135000 Lt negrąžinta paskola, delspinigiai - 21492 Lt, sumokėtas žyminis mokestis - 132,70 Lt, viso: 156 624,70 Lt. Minėta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2011-03-22 nutartimi S. K. siuvimo įmonei buvo iškelta restruktūrizavimo byla.

Byloje nėra duomenų, kad hipoteka užtikrintas skolinis įpareigojimas hipotekos kreditoriui –atsakovui M. R. būtų tinkamai įvykdytas (CPK 178 str.). Ieškovas teigia, jog S. K. sumokėjo 55 000 Lt grynaisiais preliminarios sutarties sudarymo metu. Preliminariojoje sutartyje yra ranka padarytas prierašas, jog pinigus 55000 Lt S. K. gavo. Tačiau duomenų, jog ši suma buvo skirta S. K. kreditoriniam reikalavimui M. R. patenkinti, nėra. Ieškovas taip pat nurodo, kad į antstolės R. V. depozitinę sąskaitą sumokėjo 20000 Lt ir 18861 Lt. Iš antstolės R. V. rašto matyti, kad dalis ieškovo sumokėtos sumos - 35000 Lt buvo sumokėta vykdomojoje byloje Nr. 0074/14/24685 išieškotojo G. R. naudai, o kita dalis – 3861 Lt skirta apmokėti vykdymo išlaidoms. Taigi, ir ši suma nebuvo skirta S. K. kreditoriniam reikalavimui M. R. vykdyti. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog nėra CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyto pagrindo pripažinti hipoteką pasibaigusia, nes hipoteka užtikrintas skolinis įsipareigojimas hipotekos kreditoriui- atsakovui M. R. nėra tinkamai įvykdytas.

Ieškovas nurodo, jog buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartis laikytina vartojimo sutartis, kuriai taikytinos vartotojo interesus apsaugančios nuostatos. Su tokiais teiginiais atsakovas M. R. nesutinka, nurodo, kad sutartį sudarė du fiziniai asmenys ne verslo, o asmeniniais tikslais, todėl ieškovo ir S. K. sudaryta preliminarioji buto pirkimo-pardavimo sutartis negali būti laikoma vartojimo sutartimi.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės-komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 257-oji DNSB v. UAB ,,Vilniaus vandenys” ir kt., bylos Nr. 3K-3-579/2003; 2008 m. vasario 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 791-oji DNSB v. AB ,,Grigiškės“, bylos Nr. 3K-3-211/2008, 2012 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB „Citadele“ banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-189/2012; kt.). Taigi teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena iš sutarties šalių - vartotojas. Prekių (paslaugų) tiekėją kaip vartojimo sutarties šalį reikšminga nustatyti dėl tos priežasties, kad, konstatavus, jog sutartį sudarė du vartotojai, ji nebus kvalifikuojama kaip vartojimo. Šiuo atveju teismo vertinimu nėra pagrindo teigti, jog tarp S. K. ir ieškovo susiklostė vartojimo teisiniai santykiai ir preliminarią sutartį kvalifikuoti kaip vartojimo. Teismas sutinka su atsakovu, jog sutartį sudarė du fiziniai asmenys ne verslo tikslais, siekiant patenkinti asmeninius poreikius.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, išanalizavus byloje esančius įrodymus, įvertinus šalių atstovų paaiškinimus, teismas pripažįsta, kad ieškovo ieškinys nepagrįstas, todėl atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Atmetus ieškinį iš ieškovo priteistinos atsakovo M. R. turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 1 d.). Iš byloje esančios PVM sąskaitos faktūros ir mokėjimo nurodymo matyti, kad atsakovas M. R. patyrė 210,26 Eur (726 Lt) išlaidų už advokato A. S. paslaugas. Iš byloje esančių pinigų priėmimo kvitų matyti, kad 500 Eur atsakovas sumokėjo teisininkei J. J. už procesinių dokumentų parengimą bei teisines konsultacijas, dirbančiai pagal individualios veiklos pažymą, ir 500 Eur už teisines paslaugas advokatui R. G.. CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti priskiria prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, o CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Tai reiškia, kad įstatymas nustato civilinio proceso dalyviui, kurio naudai priimtas sprendimas, teisę reikalauti iš kitos (pralaimėjusios) šalies savo patirtų atstovavimo civiliniame procese pagal pavedimą išlaidų atlyginimo tik tuo atveju, kai jam atstovavo advokatas arba advokato padėjėjas. Kitokios fizinio asmens patirtos atstovavimo išlaidos civiliniame procese, įskaitant ir tas, kai fiziniam asmeniui atstovauja su juo susiję, CPK 56 straipsnio 1 dalies 3–6 punktuose nurodyti asmenys, negali būti priteistos (2015 m. balandžio 15 d. LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015). Minėtoje LAT nutartyje nurodyta, kad pagal kasacinio teismo praktiką CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytos kitos būtinos ir pagrįstos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos yra tokios išlaidos, kurios tiesiogiai nenurodytos CPK 88 straipsnio 1 dalies 1–8 punktuose, tačiau yra protingos, neperteklinės, būtinos, pagrįstos ir įrodytos. Tokiomis išlaidomis, priklausomai nuo konkrečių byloje įrodytų aplinkybių, galėtų būti pripažintos bylai būtinų dokumentų gavimo, kelionės ir panašios išlaidos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje O. V. v. J. B. –R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-104/2009). Tokius išaiškinimus savo praktikoje ir toliau plėtoja kasacinis teismas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015), taip pat jais remiasi aukštesnės pakopos teismai (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1044-178/2015; 2015 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-51-157/2015; Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1015-730/2015; 2015 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1060-730/2015; 2015 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1012-460/2015; kt.). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atsakovui nepriteisiamos išlaidos, kurias jis patyrė dėl teisininko, dirbančio pagal individualios veiklos pažymą, teiktų teisinių paslaugų. Tokiu būdu atsakovo bylinėjimosi išlaidas sudaro 710,26 Eur.

Ieškovui buvo atidėtas žyminio mokesčio sumokėjimas iki sprendimo šioje byloje priėmimo. Kadangi ieškovo ieškinys atmestas, iš ieškovo priteistinas 108 Eur žyminis mokestis valstybei (CPK 80 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 7 dalis, CPK 93 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260, 268, 270, 279 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį (patikslintą) atmesti.

Priteisti iš ieškovo A. S. 710,26 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovui M. R..

Priteisti iš ieškovo A. S. 108 Eur žyminį mokestį valstybei.

Panaikinti 2015-03-16 nutartimi ir 2014-08-25 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.