- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-03
- Bylos Nr.
- 1A-2/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-20-9-00012-2009-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Svajūnas Knizleris, Linas Šiukšta (pran.), Violeta Ražinskaitė
- Nuteistasis
- S. P.
- Kategorijos
- 1.2.19.1Kyšininkavimas (BK 225 str.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio, kuriuo
S. P. nuteistas pagal BK 225 str. 3 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 72 str. 2 d. 3 p., iš S. P. nuspręsta konfiskuoti 25000 Lt, taip pat konfiskuoti trys mobilaus ryšio telefonai ir asmens kratos metu pas S. P. paimti 1000 Lt.
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. P. nuteistas už reikalavimą bei provokavimą duoti didesnės negu 250 MGL vertės kyšį ir kyšio priėmimą. Šią nusikalstamą veiką jis padarė tokiomis aplinkybėmis.
Žemesnės instancijos teismas
S. P., dirbdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi ir 2008 m. lapkričio 6 d. Kauno apygardos teismo nutartimi paskyrus UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratoriumi UAB „(duomenys neskelbtini)“ iškeltoje bankroto byloje, būdamas šioje bankroto byloje įgaliotu asmeniu – UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratoriumi, nuo 2009 m. sausio 4 d. Kaune, (duomenys neskelbtini)vykusių susitikimų metu atvirai savo naudai žodžiu provokavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvusį direktorių D. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) duoti dalimis didesnės negu 250 MGL vertės kyšį - 250.000 litų už neteisėtą veikimą vykdant bankroto administratoriaus įgaliojimus bankroto byloje, tai yra reikalavo duoti 250.000 litų jį provokuodamas ir žadėdamas bankroto byloje veikti kreditorių nenaudai – duoto kyšio dalimis paperkant teisėsaugos institucijas, klastojant dokumentus ir teikiant atitinkamoms žinyboms melagingus duomenis, o priešingu atveju veikti prieš jį. Provokavimo pasėkoje dalį sutarto kyšio – 25.000 litų už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus iš D. V. priėmė 2009 m. sausio 9 d., apie 14 val., automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Kaune, Veiverių g. 50C, prie prekybos centro „Maxima“. Po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir siekdamas gauti visą reikalaujamo ir provokuojamo kyšio sumą, susitikimų su D. V. metu parengęs likusio kyšio dalies priėmimo planą, nurodė D. V. įgyti du mobiliuosius telefonus su naujomis SIM kortelėmis, kuriais kalbėsis ir tarsis tik dėl kyšio perdavimo aplinkybių, toliau provokavo D. V. kitą dalį pinigų – 50.000 litų jam perduoti vėliau, priešingu atveju grasindamas aktyviai veikti kreditorių naudai ir dėti visas pastangas, kad jam (D. V.) neišvengiamai kiltų civilinė, administracinė ar baudžiamoji atsakomybė. 2009 m. vasario 11 d. D. V. pranešus teisėsaugos institucijoms apie reikalautą ir provokuotą duoti kyšį bei apie kyšio davimą, šiam atliekant teismo sankcionuotus slaptus ikiteisminio tyrimo veiksmus, bendravimui dėl kyšio priėmimo aplinkybių priėmė iš D. V. mobilaus ryšio telefoną IMEI NR. (duomenys neskelbtini) bei SIM kortelę, kurios abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini), bendravo su D. V. dėl susitikimų ir kyšio perdavimo aplinkybių. Provokavimo duoti kyšį pagrindu, tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir siekdamas priimti kitą dalį kyšio, tai yra 50.000 litų, 2009 m. kovo 4 d., apie 11. 20 val., iš savo darbo kabineto, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), nusivedė D. V. į šio pastato antrame aukšte esančias patalpas, pažadėjęs, jog bankroto byloje veiks neteisėtai, vykdant bankroto administratoriaus įgaliojimus D. V. naudai ir sutikęs sumažinti viso reikalaujamo kyšio sumą iki 200.000 litų bei tuokart priimti tik 30.000 litų, maskuodamas savo daromą nusikalstamą veiką pateikė D. V. lapelį su tekstu ir nurodė D. V. parašyti lape nurodytą tekstą apie tai, kad jis (D. V.) pinigus perduoda kaip kasos pajamų likutį, patikindamas, kad tas raštelis reikalingas iki išėjimo iš patalpų ir kad taip būtina apsidrausti dėl galimo sulaikymo už kyšį. D. V. atsisakius rašyti nurodyto turinio tekstą, ten pat, tuo pačiu laiku savo naudai tiesiogiai iš D. V. priėmė dalį reikalauto ir provokuoto kyšio už neteisėtą veikimą vykdant tuos pačius administracinius įgaliojimus – iš anksto teisėsaugos institucijų sužymėtus 30.000 litų, tai yra tęstine veika kyšininkavo.
Šalies argumentai
N. S. P. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo kvalifikuojant nusikalstamą veiką ir esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimo. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1 p, 3.1.8 p., BPK 20 str. str. 4 d. reikalavimų bei pažeidė BPK 301 str. 1 d. ir 305 str. 1 d. įtvirtintas normas dėl nuosprendžio surašymo. Nesilaikant šių nuostatų, pažeistas ir vienas iš svarbiausių baudžiamojo proceso nekaltumo prezumpcijos principas, įtvirtintas BPK 44 str. 6 d., Konstitucijos 31 str. 1 d. bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 2 ir 3 dalyse. Taip pat teismas, spręsdamas jo padarytos veikos kvalifikavimo klausimą, nesivadovavo ir teismų praktika. Teismų praktikos nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams baudžiamosiose bylose (BK 225, 226, 227, 228, 229 straipsniai) apibendrinimo apžvalgos 3 p. yra išaiškintos kyšio ir piktnaudžiavimo pareigomis sąvokos. 1 dalyje apibrėžta BK 225 str. (kyšininkavimas) sąvoka: kyšininkavimas ... valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens atlikimas ar neatlikimas kyšio davėjo ar kito asmens interesais veiksmų, kuriuos jis turi ir (ar) gali atlikti vykdydamas įstatymais ar kitais teisės aktais jam suteiktus įgaliojimus. 3 dalyje – „Jeigu valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo gauna turtines vertybes ar paslaugas, kurias asmuo jam perduoda ar suteikia ne už konkrečių veiksmų atlikimą (ar neatlikimą) vykdant įgaliojimus, BK 225 straipsnis netaikomas. Tokia veika, atsižvelgiant į kitas nustatytas bylos aplinkybes, kvalifikuojama kaip piktnaudžiavimas (BK 228 straipsnis)“. 4 dalyje - Jeigu valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo už kyšį pažada paveikti atitinkamą instituciją, įstaigą ar organizaciją, valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, kad jie atitinkamai teisėtai ar neteisėtai veiktų ar neveiktų, veika kvalifikuojama pagal BK 226 str. (tarpininkavimas kyšininkavimui), o ne kyšio priėmimas. Šios apžvalgos 17 p. išaiškinta: Jeigu tarpininkas, padaręs BK 226 straipsnyje numatytą veiką, padaro su ja susijusias dar ir kitas nusikalstamas veikas, pvz., kišasi į valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veiklą (BK 288 straipsnis) ar jį papirkinėja (BK 227 straipsnis), jos kvalifikuojamos kaip nusikalstamų veikų sutaptis. 27 p. išaiškinta: Įgaliojimų viršijimas yra įstatymais ir kitais teisės aktais valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui suteiktų įgaliojimų ribų peržengimas.
Žemesnės instancijos teismas
Įgaliojimų viršijimas padaromas tik neteisėtu veikimu. Tai paprastai būna veiksmai, kurie nepriklausė kaltininko kompetencijai; veiksmai, kuriems atlikti reikalingas specialus sprendimas ar leidimas; veiksmai, kurie nebuvo būtini ir kuriuos atlikti buvo galima tik įstatyme ar kitame teisės akte nustatytais atvejais; veiksmai, kurie visiškai uždrausti; ir kt. 26 p. išaiškinta: Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui.
Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi padaromas aktyviais veiksmais (turtines vertybes naudojant ne pagal paskirtį, sudarant neteisėtus, nepagrįstus sandorius, eksploatuojant pavaldinių darbą savo interesais, neteisėtai suteikiant sau ar kitiems asmenims lengvatų ar privilegijų ir pan.) arba neveikimu, t. y. neatlikimu veiksmų, kurie, tinkamai atliekant savo pareigas ir įgaliojimus, buvo būtini.
Iš bylos faktinių aplinkybių ir iš apžvalgoje kyšio ir piktnaudžiavimo pareigomis sąvokų išaiškinimo akivaizdu, kad jis įvykdė piktnaudžiavimą – sudarė neteisėtą susitarimą su D. V., t. y. paėmė pinigus automobilio apdraudimui ir, neturėdamas įgaliojimų, kreditorių sutikimo, perdavė jiems prabangų BMW automobilį. LR Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime taip pat yra pažymėjęs, kad sprendžiant bylas precedento galią turi ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių privalu laikytis. Teismas tokiais sukurtais precedentais nesivadovavo, o jie buvo sukurti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylose. LAT baudžiamojoje byloje Nr. 2K-89/2009 konstatuota: „Jeigu valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo gauna turtines vertybes ar paslaugas, kurias kitas asmuo jam perduoda ar suteikia ne už konkrečių veiksmų atlikimą (ar neatlikimą) vykdant įgaliojimus, BK 225 str. netaikomas. Tokia veika, atsižvelgiant į kitas nustatytas bylos aplinkybes, kvalifikuojama kaip piktnaudžiavimas (BK 228 straipsnis). Kyšio priėmimas, pažadėjimas ar susitarimas priimti kyšį, reikalavimas ar provokavimas jį duoti paprastai siejamas su konkrečių kaltininko tarnybinių veiksmų atlikimu ar neatlikimu, todėl kyšiu nelaikomas asmens papirkinėjimas tikintis įgyti jo palankumą, gauti kokią nors paramą, išvengti galimų nemalonumų ar pan. Kyšis paprastai imamas už veiksmus, kuriuos asmuo galėjo atlikti dėl savo tarnybinės padėties, ir pirmiausia tai yra veiksmai, kurie siejasi su pareigūno ar tarnautojo darbo pobūdžiu ar funkcijomis ir kuriuos atlikti yra kompetentingas.“ Analogiškai pasisakyta baudžiamosiose bylose Nr. 2K-291/2007, Nr. 2K-547/2005 ir kt. Jeigu teismas būtų rėmęsis paminėtais teismų praktikos precedentais, jo veika būtų buvusi kvalifikuota teisingai, t. y. pagal BK 228 str., nes jis turtinės naudos siekė ne vykdydamas savo įgaliojimus, perdavė automobilį be kreditorių sutikimo, teikė palankumą ir globą D. V..
Taip pat teismas, netinkamai įvertinęs bylos duomenis, iš esmės pažeidė BPK normas. BPK 301 str. 1 d. nurodyta, kad pagrįstas yra toks nuosprendis, kurio išvados yra pagrįstos neabejotinais įrodymais, ištirtais teisiamajame posėdyje. Įtikinančio nuosprendžio teisinė išraiška yra jo motyvavimas. BPK 305 str. 1 d. nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma: 1) įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus; 3) nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados; 4) bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvai. Teismas, surašydamas apkaltinamąjį nuosprendį, nesilaikė šių BPK normų reikalavimų. Nuosprendyje nėra motyvų, kuriais būtų išanalizuoti visi bylos duomenys. Liko tinkamai neįvertinti ne tik jo, bet ir liudytojų D. V., R. V., A. K. J. parodymai (neatskleistas jų prieštaringumas). Pilnai neįvertino kai kurių pokalbių garso įrašų turinio, visiškai nepasisakė dėl BMW automobilio apdraudimo ir perdavimo aplinkybių. Teismas neįvertino jo parodymų apie tai, kad liudytojas D. V. nuo pat jų pažinties pradžios kryptingai siekė juo, kaip jo (D. V.) vadovaujamos bankrutuojančios įmonės administratoriumi, atsikratyti ir norėjo turėti savo administratorių S. S.. Tai padaryti nepasisekus, D. V. ėmė jam kenkti, neduoti dokumentų, per R. V. vaidinti draugą. Pats nupirko ir įteikė naujus telefonus. Tuo tarpu, kaip matosi iš bylos, jis nuo pat pradžios visus pokalbius įrašinėjo savo iniciatyva, pokalbius vedė apgalvotai, užsitikrindamas dirbtiniais įrodymais, įtraukdamas liudytojais savo šeimos narius, provokuojančiai „gundė“ jį piktnaudžiauti administratoriaus padėtimi. Jis pripažino įvykdęs piktnaudžiavimą, be kreditorių sutikimo paėmė pinigus, iš jų už 15000 Lt apdraudė automobilį BMW „Kasko“ draudimu ir atliko jo techninę apžiūrą. Automobilį perdavė D. V. nurodytam asmeniui A. K. J., likę pinigai buvo užstatas už perduotą minėtą automobilį, t. y. už palankumą, globą administruojant bankrutuojančią įmonę, veikė be kreditorių specialaus leidimo, siekdamas turtinės naudos. Mano, jog S. S., D. V. ir R. V. galėjo būti susitarę išprovokuoti tokį jo elgesį, nes S. S. siekė būti D. V. vadovaujamos bendrovės bankroto administratoriumi, o R. V. D. V. buvo skolingas 200000 Lt. Liudytojų D. V., R. V. ir A. K. J. parodymai tiek dėl automobilio apdraudimo ir perdavimo, tiek dėl buhalterinių dokumentų perdavimo, tiek dėl pažinties su liudytoju R. V. ir jo vaidmens aplinkybių yra nenuoseklūs bei prieštaringi ir jie patvirtina jo teiginį, kad šie liudytojai buvo suinteresuoti. Liudytojas D. V. 2009-02-11 pareiškime protokole nurodė, kad automobiliu BMW naudojasi P., vėliau jau apklausiamas prokuroro pripažino, kad automobiliu naudojasi A. K. J.. Taip pat teigė, kad R. V. nepažįsta, o vėliau pripažino, kad pažįsta, paskutiniame pokalbio įraše netgi tariasi su juo (S. P.) „nesakom Raimiui (R. V.)“. D. V., 2009-02-20 apklausiamas prokuroro, parodė, kad „visus įmonės dokumentus paėmė iš karto“. Tuo tarpu iš kovo 9 d. pokalbio įrašo turinio matosi, kad buhalteriniai dokumentai jam (S. P.) iš viso nebuvo perduoti. Tai patvirtino ir buhalterė liudytoja D. G.. Liudytojas D. V. pokalbių įrašus darė 2009 m. sausio 9 d., vasario 10 d., jie yra provokuojantys. Teismas neįvertino liudytojo R. V. vaidmens prašant D. V. supažindina, be to, jam UAB „(duomenys neskelbtini)“ skolinga 200000 Lt, o, kaip jau minėta, 2009-03-03 pokalbio garso įraše jis su D. V. aiškiai susitaria: nesakom Raimiui“. Teismas taip pat neįvertino, jog liudytojas A. K. J. pripažino, kad vasario mėn. pradžioje jam perdavė apdraustą automobilį ir neįvertino, kad tą automobilį jis (S. P.) iš gautų pinigų apdraudė „Kasko“ draudimu.Taip pat teismas neįvertino 2009 m. vasario 24 d. pokalbio garso įrašo, kuriame užfiksuotas jo ir liudytojo D. V. pokalbis apie automobilį ir už jį jam mokamus pinigus. Tas pokalbis išdėstytas stenogramos 3 ir 7 lapuose. D. V. sako „o tada dar duosiu trisdešimt, tada sutvarkysim su ta mašina“, ...“už automobilį būsim atsiskaitę“. Jis (S. P.) sako „nes jeigu kas bus, paimsim tą dieną sumokėsim į kasą“. D. V.: „ar neatims automobilio iš jo „T.“... Jis (S. P.): „paimt niekas negali, tik gali man straipsnį pripaišyti, kad aš leidžiu“... D. V.: „tai dabar tos mašinos kol kas iš viso nejudinkit, tie pinigai tegul nebūna skirti mašinai“. Šie liudytojo žodžiai, jo nuomone, įrodo jo parodymų teisingumą, jog jis gavo pinigus už automobilį BMW ir reiškė liudytojui palankumą ir globą, o tai yra labai svarbu veikos kvalifikavimui pagal BK 228 str., nes jis pagal savo įgaliojimus nei turėjo, nei galėjo perduoti automobilio. Tai padaryti galėjo tik kreditorių susirinkimas. Be to, šis pokalbio įrašas kategoriškai patvirtina liudytojo D. V. provokuojantį elgesį, nes jis yra aktyvus, siūlo sąlygas. Neteisingai teismas nustatė ir tai, kad jis parūpino mobiliuosius telefonus bendravimui su D. V.. Tokių įrodymų byloje nėra, priešingai, 2009-02-24 pokalbio įrašas patvirtina, kad telefoną nupirko ir jam įteikė liudytojas D. V., „viskas, telefonai paruošti“, nes liudytojas planavo kontroliuoti telefoninius pokalbius pareigūnų pagalba. Byloje yra duomenys, kad jis tuo įteiktu telefonu nesinaudojo ir pasakė, kad jis „barachlit“, t. y. neveikia. Reiškia, jeigu jo iniciatyva būtų buvę nupirkti telefonai, tai juo ir būtų naudojęsis. Todėl liudytojo D. V. parodymai apie tai, kad jis liepė nupirkti telefonus, yra neteisingi ir teismo turėjo būti įvertinti kritiškai. Iš jo visų paminėtų bylos duomenų, kurių teismas netyrė ir visiškai neįvertino, akivaizdu, kad jo atlikti veiksmai – perdavimas automobilio BMW be kreditorių nutarimo, yra piktnaudžiavimas. Remiantis teismų praktika ir AT apžvalgos išaiškinimais bei išanalizavus ir įvertinus bylos duomenis, darytina išvada, kad jis piktnaudžiavo ir viršijo savo įgaliojimus, paimdamas realiai 55000 Lt, atliko veiksmus, kurių neturėjo ir negalėjo atlikti be kreditorių nutarimo, o būtent: automobilį BMW perdavė be kreditorių leidimo, žadėjo D. V. palankumą ir globą, t. y. piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi (BK 228 str. 2 d.).
BK 54 str. yra įtvirtintas bausmės teisingumo principas, kurio laikosi teismai. Kaip matosi iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo septynių teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 17 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-45/2007, nuteistiesiems, nuteistiems pagal BK 213 str. 2 d. už sunkų nusikaltimą, kurio sankcija yra nuo 3 iki 10 metų laisvės atėmimo, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir, vadovaujantis BK 41 str. 2 d. 5 p., 54 str. 3 d., buvo parinkta švelnesnė bausmė – bauda, konstatavus, kad bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekti bei teisingumas įgyvendintas ir neskiriant jiems laisvės atėmimo bausmės. Kitoje byloje Nr.2K-153/2005 nuteistajam pagal BK 228 str. 1 d. buvo paskirta bausmė atėmimas teisės dirbti darbą teisėsaugos institucijose 1 metams, pagal BK 228 str. 2 d. - atėmimas teisės dirbti darbą teisėsaugos institucijose 1 m. ir 6 mėn. Jo nuomone ir byloje yra ir jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Jis įsitikinęs, kad padarė nusikaltimą, numatytą BK 228 str. 2 d., dėl to prisipažino ir labai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis liudytojo D. V. elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.). Be to, jis yra senyvo amžiaus, serga sunkiomis ligomis (širdies liga, stuburo išvarža, aukštas kraujospūdis, depresija (BK 59 str. 2 d.). Jis neteistas ir tikrai daugiau nenusikals, todėl bausmės tikslai gali būti pasiekti neskiriant realios laisvės atėmimo bausmės. Juo labiau, kad BK 228 str. 2 d. numato ne tik laisvės atėmimo bausmę. Prašo nuosprendį pakeisti, perkvalifikuoti jo veiką iš BK 225 str. 3 d. į BK 228 str. 2 d. ir, taikant BK 41 str. 2 d. 5 p. ir 54 str. 3 d., paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
Teismo posėdyje gynėjas prašo nuteistojo S. P. apeliacinį skundą patenkinti. Taip pat spręsti klausimą dėl bylos perdavimo pirmosios instancijos teismui priverčiamųjų medicinos priemonių S. P. taikymo klausimo išsprendimui. Prokuroras prašo nuteistojo S. P. apeliacinį skundą atmesti. Tačiau taip pat pažymi, kad pagal jau galiojančią teisminę praktiką analogiškos bylos atidedamos ir perduodamos pirmosios instancijos teismui priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimo išsprendimui.
Įvertinusi šią bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gautus naujus duomenis apie nuteistojo S. P. sveikatos būklę, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo metu bylą išnagrinėti apeliacine tvarka nėra galimybės. Bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka turi būti atidėtas iki nuteistasis pasveiks. O šiuo metu byla turi būti perduota skundžiamą nuosprendį priėmusiam teismui dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo nuteistajam S. P. klausimo išsprendimui.
Ši baudžiamoji byla apeliacine tvarka nagrinėjama nuo 2011 metų. Nagrinėjant bylą, S. P. į teismo posėdžius niekuomet neatvykdavo, pateikdavo teismui prašymus atidėti bylos nagrinėjimus, pridėdavo medicinines pažymas, kad gydosi. Minėtuose prašymuose pabrėždavo, kad teismo posėdžiuose nori dalyvauti asmeniškai. Vėliau prašė nagrinėti bylą jam nedalyvaujant. Iš bylos matosi, kad jos nagrinėjimas buvo atidėjinėjamas ir pirmosios instancijos teisme. Nuteistasis S. P. pateikinėjo teismui pažymas bei išrašus iš medicininių dokumentų iš V. Į. Kauno Kalniečių poliklinikos, V. Į. Kauno 2-osios klinikinės ligoninės ir V. Į. Anykščių r. pirminės sveikatos priežiūros centro (t. 3, b. l. 6, 7, 8, 9, 45, 49, 60, 61, 73). Pirmosios instancijos teismo nutartimi S. P. buvo paskirta komisijinė teismo medicinos ekspertizė. Ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad S. P. nustatyta nestabili širdies išeminė liga, dviburio vožtuvo nepakankamumas, pirminė hipertenzinė kardiopatija ir kiti susirgimai. Tačiau ekspertizės išvadose nurodyta, kad remiantis papildytu sunkų ligų sąrašu, patvirtintu Sveikatos apsaugos ministro 2005-03-25 įsakymu Nr. V-193, S. P. ligos dėl jų esamo klinikinio pobūdžio nelaikytinos sunkiomis. Jo ligos chroniškos, visai neišgydomos, S. P. reikalingas nuolatinis ambulatorinis, o ligoms paūmėjus – stacionarinis gydymas (t. 3, b. l. 65-67). Dar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme 2010 m. balandžio 27 d. atliktos teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės akte Nr. 83 (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad S. P. nusikalstamos veikos padarymo metu jokiais psichikos sutrikimais nesirgo, pilnai suprato savo veiksmų esmę ir galėjo juos valdyti. Šiuo metu jam stebima situacinė depresinė reakcija, kuri įtakojama teisinės situacijos. Ekspertizės išvadose nurodoma, kad šiuo metu pagal esamą sveikatos būklę S. P. gali dalyvauti teismo posėdžiuose ir duoti parodymus (t. 3, b. l. 80-81).
Tris kartus neatvykęs į apeliacinės instancijos teismo posėdžius S. P. vėl pateikė teismui VšĮ Kauno klinikų ir dvi V. Į. Jonučių šeimos sveikatos centro išduotas medicinines pažymas dėl neatvykimo į ikiteisminio tyrimo įstaigą, prokuratūrą ar teismą (t. 3, b. l. 138, 145, 150). Teismui nuteistasis pateikė ir V. Į. Jonučių šeimos sveikatos centro medicininį pažymėjimą, VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikų kardiologijos skyriaus ir Kauno klinikos filialo onkologijos ligoninės medicinos dokumentų išrašus, VšĮ Abromiškių reabilitacijos ligoninės epikrizę ir specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio nustatymo pažymą (t. 3, b. l. 151-159). Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas pašalinti bet kokias abejones dėl S. P. sveikatos būklės ir jo negalėjimo dalyvauti teismo posėdžiuose, 2011 m. birželio 3 d. nutartimi paskyrė teismo medicinos ekspertizę. Ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadoje nurodoma, kad:
S. P. serga šiomis ligomis: širdies išemine liga, pirmine arterine hipertenzija, hipertenzine kardiomiopatija, nestabilia širdies angina, galvos smegenų arterijų išemine liga, encefalopatija.S. P. serga šiomis nepagydomomis ligomis: širdies išemine liga, pirmine arterine hipertenzija, hipertenzine kardiomiopatija, nestabilia širdies angina, galvos smegenų arterijų išemine liga, encefalopatija.S. P. nustatytos sunkios nepagydomos ligos neįeina į „Nepagydomų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo tolesnės laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąrašo“ (Patikslintas LR Vidaus reikalų ministerijos ir LR Sveikatos apsaugos ministerijos 1995-11-02 įsakymu Nr. 969/578). Kadangi S. P. yra skirta speciali nuolatinė priežiūra, todėl atlikti terminuotą laisvės atėmimo bausmę būtų per sunku.S. P. dėl jau minėtų ligų galėtų būti gydomas laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigose.Dėl sveikatos būklės nesant ligų paūmėjimo S. P. gali dalyvauti teismo posėdžiuose, būti apklausiamas ir duoti parodymus.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas teismo medicinos ekspertas L. G. šio ekspertizės akto išvadas patvirtino, taip pat patvirtino ir išvados trečiame punkte nurodytą aplinkybę, jog kadangi S. P. yra skirta speciali nuolatinė priežiūra, todėl atlikti terminuotą laisvės atėmimo bausmę būtų per sunku. Tačiau į teismo klausimą, dėl kokių priežasčių ir dėl kokių susirgimų S. P. buvo paskirta specialioji nuolatinė priežiūra, ekspertas atsakyti negalėjo. Jis teismui pateikė rašto, kuriuo buvo kreiptasi į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą prašant paaiškinti, kokiais kriterijais remiantis išduota specialiojo nuolatinės slaugos poreikio nustatymo pažyma S. P., tačiau iki posėdžio atsakymas gautas nebuvo. Ekspertas taip pat paaiškino, kad viena iš ekspertizės akte nurodytų nepagydomų ligų, kuriomis serga S. P., yra ir enfefalopatija. Ekspertas teismui paaiškino, kad encefalopatija yra galvos smegenų pakenkimas. Jau po teismo posėdyje vykusios eksperto L. G. apklausos, teismas gavo papildomus duomenis iš Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl S. P. nustatyto nuolatinės slaugos poreikio. Be to, teismas ir pats kreipėsi į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus 5 teritorinį skyrių, prašydamas pateikti medicininius dokumentus, kuriais remiantis S. P. 2012 m. gegužės 22 d. buvo išduota specialiojo nuolatinės slaugos poreikio nustatymo pažyma, ir gavo iš minėtos tarnybos specialiojo nuolatinės slaugos poreikio nustatymo dokumentų kopijas (4 t., 25-39 b.l.). Teismo posėdyje apklausta Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus 5 teritorinio skyriaus vedėja R. L. patvirtino, kad S. P. buvo išduota specialiojo nuolatinės slaugos poreikio nustatymo pažyma. R. L. paaiškino, jog pažymą išdavė S. P. nematę, kadangi dokumentai apie S. P. psichikos būklę nesukėlė jokių abejonių – jis serga psichine liga, jam nustatyta vidutinė silpnaprotystė.
Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teisme S. P. buvo atlikta ambulatorinė kompleksinė teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizė, kurios akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad:
S. P. inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu jokiu psichikos sutrikimu ar laikinu psichikos sutrikimu nesirgo.3. S. P. inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu pilnai suprato savo veiksmų esmę ir galėjo juos valdyti.
4.Šiuo metu S. P. stebima situacinė depresinė reakcija, kuri įtakojama teisinės situacijos.
5. Šiuo metu S. P. supranta savo veiksmų esmę ir gali juos valdyti.
6. S. P. taikyti priverčiamąsias medicininio pobūdžio priemones nereikalinga.
7. Šiuo metu pagal esamą sveikatos būklę S. P. gali dalyvauti teismo posėdyje, duoti parodymus.
Teismo posėdyje apklaustas ekspertas teismo psichiatras S. Simanauskas šios ekspertizės išvadas patvirtino, tačiau pateikus šiam ekspertui jau nurodytus papildomus medicininius dokumentus dėl S. P. sveikatos būklės, atsakyti, ar S. P. psichikos būklė pasikeitė po pirmojo teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto pateikimo, negalėjo. Ekspertas paaiškino, kad į šiuos klausimus galėtų atsakyti tik nauja teismo psichiatrijos ekspertizė.
Teisėjų kolegijai kilo abejonių, ar po tos ekspertizės atlikimo, po to, kai S. P. toliau sirgo daugeliu lėtinių ligų, o 2011 m. patyrė insultą, nepablogėjo jo sveikatos būklė ir, konkrečiai, jo psichikos būklė. Todėl, tenkinant prokuroro prašymą, 2013 m. rugsėjo 20 d. nutartimi S. P. buvo paskirta ambulatorinė kompleksinė teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizė, kurią atlikti buvo pavesta Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno 1 teismo psichiatrijos skyriaus ekspertams. Ekspertai atliko ekspertizę ir pateikė teismui ambulatorinės teismo psichiatrijos – teismo psichologijos ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini)2013, tačiau iš šio ekspertizės akto išvados matosi, kad į teismo užduotus klausimus ekspertai atsakyti negalėjo. Nurodė, jog norint objektyviai įvertinti tiriamojo psichinę būseną dėl galimos agravacijos ir simuliacijos, reikalingas ištyrimas stacionaro sąlygomis – specializuotame Utenos ekspertiniame skyriuje.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, ambulatorinės teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės akto išvadą, taip pat siekdama pašalinti bet kokias abejones dėl nuteistojo S. P. psichikos būklės, paskyrė S. P. naują stacionarią komisijinę teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizę. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Utenos ekspertinio skyriaus ekspertai, atlikę tyrimą, pateikė teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini), kurio išvadose nurodoma, jog S. P. po 2010 m. balandžio 27 jam atliktos teismo psichiatrinės – psichologinės ekspertizės ir po 2010 m. lapkričio 4 d. apkaltinamojo nuosprendžio, 2011 m. balandžio 14 d. nustatytas lėtinis psichikos sutrikimas – subkortinė kraujagyslinė demencija. S. P. šiuo metu nustatomas lėtinis psichikos sutrikimas – subkortinė kraujagyslinė demencija, dėl kurio jis negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Dėl psichikos sveikatos būsenos S. P. nerekomenduojama dalyvauti teismo posėdžiuose, būti apklausiamam. S. P. reikalingas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas, jam rekomenduojamas priverstinis ambulatorinis gydymas pas rajono psichiatrą pagal gyvenamąją vietą. S. P. serga lėtiniu psichikos sutrikimu – subkortine kraujagysline demencija, kurio eiga yra progresuojanti ir negrįžtama. Per klinikinio ekspertinio stebėjimo laikotarpį duomenų apie S. P. simuliaciją ir agravaciją negauta.
Kaip jau minėta, šioje baudžiamojoje byloje S. P. Lietuvos apeliaciniam teismui yra pateikęs apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio. Lietuvos apeliacinis teismas, gavęs BPK 313 str. nustatyta tvarka ir terminais nuteistojo apeliacinį skundą, privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, priimto nuteistojo atžvilgiu, teisėtumą ir pagrįstumą. Tačiau ekspertams nustačius, jog S. P. po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo ir bausmės paskyrimo sutriko psichika, jam nustatytas lėtinis psichikos sutrikimas – subkortinė kraujagyslinė demencija, dėl kurio jis negali suprasti savo veiksmų esmės bei jų valdyti, jam nerekomenduojama dalyvauti teismo posėdžiuose, būti apklausiamam, bei neatsakius į nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui patikrinti reikšmingus klausimus, šiuo metu apeliacinės instancijos teismas negali priimti byloje galutinio sprendimo, o nuteistajam turi būti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės. BPK 393 str. 2 d. nustatyta, kad priverčiamosios medicinos priemonės pradedamos taikyti ir tuo atveju, kai asmeniui po bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti. BPK 402 str. 1 d. nustatyta, jog jeigu asmens psichika sutriko po bausmės paskyrimo, kol nuosprendis dar neįsiteisėjęs ir nepradėtas vykdyti, bylą nagrinėja nuosprendį priėmęs teismas. Tokiu atveju nuosprendį priėmęs teismas perima bylą savo žinion ir nutaria pradėti procesą taikyti priverčiamąsias medicinos priemones (BPK 394 str. 2 d. 1 p.).
Išnagrinėjusi jau aptartus bylos duomenis, kolegija daro išvadą, kad nuteistasis S. P. nusikalstamos veikos padarymo metu ir iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo psichikos sutrikimais nesirgo, galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Todėl bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas galėjo priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Tačiau jau po skundžiamo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo ir jau nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka, progresuojant lėtinėms ir nepagydomoms ligoms, jis susirgo ir lėtiniu psichikos sutrikimu – subkortikine kraujagysline demencija. 2014 m. kovo 13 d. – balandžio 1 d. teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės akto išvadoje nurodoma, kad dėl šio lėtinio psichikos sutrikimo S. P. negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. S. P. lėtinio psichikos sutrikimo – subkortikinės kraujagyslinės demencijos – eiga yra progresuojanti ir negrįžtama. Ekspertizės išvadoje taip pat nurodoma, kad S. P. reikalingas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas ir jam rekomenduojamas priverstinis ambulatorinis gydymas pas rajono psichiatrą pagal gyvenamąją vietą.
Kolegijos nuomone, abejoti nurodytos komisijinės ekspertizės akto išvadomis nėra pagrindo, nes šias išvadas patvirtina ir prie bylos pridėti medicininiai dokumentai, ir netgi anksčiau jau atliktos ambulatorinės teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės išvados.
Baudžiamojo proceso įstatymai, taip pat ir BPK VI dalies normos, nustatančios bylų proceso apeliacinės instancijos teisme taisykles, nenumato kokį sprendimą byloje turi priimti apeliacinės instancijos teismas tais atvejais, kai nustatoma, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nuteistasis suserga sunkia psichikos liga, dėl kurios negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Tačiau jau įtvirtintoje teismų praktikoje teismai, esant nurodytoms aplinkybėms, vadovaujasi BPK V dalies normomis, reglamentuojančiomis bylų procesą pirmosios instancijos teisme. BPK 234 str. 5 d. 1 p. nurodyta, kad tais atvejais, kai kaltinamasis suserga sunkia liga ir dėl to negali dalyvauti teisiamajame posėdyje, bylos nagrinėjimas atidedamas. Tuo tarpu BPK 402 str. 1 d. nurodoma, kad jeigu asmens psichika sutriko po bausmės paskyrimo, kai nuosprendis dar neįsiteisėjęs ir nepradėtas vykdyti, bylą nagrinėja nuosprendį priėmęs teismas. Tai reiškia, kad šis teismas, esant tam pagrindui, turi taikyti nuteistajam ir priverčiamąsias medicinos priemones. Pagal jau galiojančią teisminę praktiką (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys bylose Nr. 1A-43/2005, 1A-186/2008, 1A-3/2014), apeliacinės instancijos teismas analogiškų bylų nagrinėjimą atidėjo iki nuteistasis pasveiks, o bylas perdavė skundžiamą nuosprendį priėmusiam teismui dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo. Šioje byloje nuteistasis šiuo metu dėl psichikos sutrikimo negali dalyvauti teismo posėdžiuose. Jis negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, o jo negalėjimas dalyvauti nagrinėjant bylą pagal jo paduotą apeliacinį skundą suvaržytų jo teises. Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad išnagrinėti S. P. bylą apeliacine tvarka šiuo atveju trukdo ne tik jau išdėstytos procesinės kliūtys, tačiau ir tai, kad apeliacinės instancijos teisme dėl svarbių bylos aplinkybių nėra galimybės papildomai apklausti apelianto. Todėl kolegija šios bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka irgi atideda iki S. P. pasveiks, ir perduoda bylą skundžiamą nuosprendį priėmusiam teismui spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių S. P. taikymo. Nuteistajam pasveikus, nustačius, kad jis jau gali suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, taip pat dėl psichikos būklės jau gali dalyvauti posėdžiuose, šios bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka galės būti tęsiamas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka pagal nuteistojo S. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio atidėti iki S. P. pasveiks ir išnyks kliūtys, trukdančios išnagrinėti bylą apeliacine tvarka.
Perduoti šią bylą Kauno apygardos teismui priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo S. P. klausimo išsprendimui.