Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2019-10-10 · Civilinė byla Nr. e2A-997-253/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2018-07-26Klaipėdos apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2019-10-10Klaipėdos apygardos teismas
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-10-10
Bylos Nr.
e2A-997-253/2019
Teisminio proceso Nr.
2-24-3-01576-2017-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Raimonda Andrulienė, Albina Pupeikienė, Alvydas Žerlauskas
Ieškovas
J. Z.
Atsakovas
R. K.
Trečiasis asmuo
AB SEB bankas
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-997-253/2019Teisminio proceso Nr. 2-24-3-01576-2017-0Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.2; 2.4.2.9.1; 2.4.2.13; 3.1.7.1.4; 3.1.7.6; 3.2.4.11; 3.3.1.14; 3.3.1.18.3 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2019 m. spalio 10 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Albinos Pupeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Alvydo Žerlausko,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės J. Z. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2019 m. vasario 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. Z. ieškinį atsakovui R. K. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, jo padalijimo ir kompensacijos priteisimo ir pagal atsakovo R. K. priešieškinį ieškovei J. Z. dėl namo pripažinimo jo asmenine nuosavybe, ieškovės nuosavybės dalies žemės sklype nustatymo ir kilnojamojo turto bei lėšų pripažinimo jos asmenine nuosavybe, trečiasis asmuo AB SEB bankas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

1. Ieškovė kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti ieškovės ir atsakovo bendrąja daline nuosavybe gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); nustatyti, kad abiejų šalių nuosavybės dalys šiame turte yra lygios; atidalyti J. Z. priklausančią 1/2 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame pastatyto namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priteisiant jai iš atsakovo 73 500 Eur kompensaciją ir visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, kad:

2.1. Ieškovė ir atsakovas nuo 2000 metų iki 2014 metų gyveno kartu kaip šeima. Teigia, jog nors ir nebuvo susituokę, vedė bendrą ūkį, bendrosios dalinės nuosavybės teise (po 1/2) įsigijo žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kurio rinkos vertė yra 7 000 Eur, ir pasistatė jame namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio rinkos vertė yra 140 000 Eur; statyba baigta ir namas atsakovo vardu įregistruotas 2009 metais. Nurodė, kad namo statybai jie kartu kaip bendraskoliai yra gavę 78 392,66 Eur kreditą iš AB SEB banko pagal 2007 m. rugsėjo 4 d. kredito sutartį Nr. 0450718094284 (patikslinto ieškinio pateikimo metu negrąžintas likutis buvo 66 912,61 Eur).

2.2. Nors gyvenamojo namo statybos leidimas buvo išduotas atsakovo vardu, tik jis pasirašė deklaracijoje apie statybos užbaigimą, todėl jo vardu baigtas statyti namas ir buvo įregistruotas, tačiau ieškovė nurodo, kad jis buvo sukurtas šalių bendro gyvenimo metu, bendromis jų abiejų pastangomis, lėšomis ir darbu, o kadangi šalys nebuvo sudariusios rašytinės jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški jų valia dėl kiekvienai priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, prašoma konstatuoti, kad šios dalys yra lygios.

2.3. Šalys bendro ūkio nebeveda ir jų tarpusavio santykiai yra konfliktiški, todėl ieškovė tvirtina, kad atidalyti žemės sklypą ir namą jiems natūra be neproporcingos žalos šio nekilnojamojo turto paskirčiai neįmanoma, ir prašo priteisti juos atsakovui, jai iš jo priteisiant pusės šios turto vertės dydžio kompensaciją.

Atsiliepimas

3. Atsakovas pateikė priešieškinį, kuriuo prašė atmesti ieškovės ieškinį ir nustatyti, kad gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra jo asmeninė nuosavybė; nustatyti, kad ieškovei priklauso 1/4 dalis, o atsakovui – 3/4 dalys žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir padalyti jį šalims, atsakovui priteisiant visą šį turtą natūra, o ieškovei iš jo priteisiant 6000 Eur kompensaciją; pripažinti ieškovės asmenine nuosavybe automobilį „Toyota Corolla“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris buvo įsigytas už 4 000 Eur, šalims gyvenant kartu; pripažinti ieškovės asmenine nuosavybe lėšas, gautas pardavus jai priklausančią buto dalį (duomenys neskelbtini), automobilį „Ford Mondeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir lėšas, investuotas į buto (duomenys neskelbtini), kapitalinį remontą.

4. Priešieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, jog:

4.1. Šalys nebuvo sudariusios jungtinės veiklos sutarties ir joje numačiusios, kokiomis dalimis ir kokią kuria bendrą dalinę nuosavybę; namas nuo pat pradžių buvo statomas vien tik atsakovo vardu, ieškovė tai žinojo ir tam neprieštaravo; jau ketverius metus šalys bendro ūkio nebeveda ir ieškovė niekaip neprisideda prie namo išlaikymo ir kredito grąžinimo; atsakovas sutinka, kad šalių tarpusavio santykiai yra konfliktiški, turto valdymas bendru sutarimu neįmanomas.

4.2. Kadangi atsakovas vienas yra padengęs apie 30 000 Eur kredito dalį, ieškovė, patenkinus jos reikalavimus, turėtų kompensuoti jam pusę šios sumos ir lygiomis dalimis dalytis likusią neišmokėtą 66 178 Eur kredito dalį. Teigia, jog atsakovo turtinė padėtis nėra tokia gera, kad jis galėtų vienas toliau dengti kreditą ir dar išmokėti ieškovės prašomo dydžio kompensaciją. Nurodė, kad jis faktiškai pradėjo šio namo statybą 2006 metais iš savo asmeninių santaupų ir iki šalims gaunant kreditą investavo į šį namą apie 35 000 Eur savo asmeninių lėšų.

4.3. Ieškovei priklausytų tik 1/2 bendro sklypo dalis, nes prie namo pastatymo ji neprisidėjo. Vietoj to 2002 m. lapkričio 29 d. ieškovė įsigijo 1/3 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), kurio rinkos vertė, VĮ Registrų centro duomenimis, 2008 m. spalio 23 d. buvo 87 287 Eur. Taip pat ji yra 1/2 dalies buto (duomenys neskelbtini), kurio rinkos vertė yra 49 053 Eur, savininkė. Teigia, jog manant, kad šalys savo bendro gyvenimo metu yra įgijusios tik bendrąją dalinę nuosavybę, atsakovui priklausytų 1/2 dalies dydžio kompensacija už visą vien ieškovės vardu įregistruotą turtą. Teigia, jog atsakovas iki šiol į jį nepretendavo, nes buvo įsitikinęs, jog ieškovė pripažįsta, kad ginčo objektu tapęs namas yra jo asmeninė nuosavybė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai 2019 m. vasario 13 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – pripažino ieškovės ir atsakovo bendrąja daline nuosavybe gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); nustatė, kad atsakovui priklauso 70 procentų šio turto, o J. Z. – 30 procentų; atidalijo iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovei priklausančią 1/2 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir 30 procentų jame pastatyto namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priteisė jai iš atsakovo R. K. 45 300 Eur kompensaciją; priteisė ieškovei iš atsakovo 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovo priešieškinio reikalavimus atmetė.

6. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai:

6.1. Nurodė, kad nors šalys gyveno kartu nesusituokusios ir nesudariusios partnerystės sutarties, tačiau tikrosios šalių valios aiškinimo civilinėje teisėje principai leidžia teismui pripažinti buvus tarp jų susitarimą sukurti bendrąją dalinę nuosavybę. Teigia, jog aplinkybės, kad šalys ilgą laiką (nuo 2000 iki 2014 metų) gyveno kartu, tuo laikotarpiu priimdamos bendrus sprendimus dėl turto įgijimo ir išlaidų pasidalijimo, rodo šalis ir be rašytinių susitarimų asmeninių ir asmeninių turtinių santykių plotmėje vykdžius jungtinę veiklą. Nurodė, kad iš šalių banko sąskaitų išrašų akivaizdžiai matyti, kad jos buvo pasidalijusios išlaidas – ieškovė daugiau pirko maistą, rūbus, avalynę, mokėjo už keliones, atsakovas mokėjo komunalinius mokesčius, pirko kurą, statybines ir remonto medžiagas, o ne kiekvienas buvo atsakingas už savo ir savo vaikų poreikius.

6.2. Nurodė, kad šalių bendras gyvenimas ir bendrosios dalinės nuosavybės kūrimas prasidėjo dar galiojant senajai (1964 m.) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso redakcijai, būtina pažymėti, kad jungtinės veiklos sutarčiai tuo metu nebuvo privaloma rašytinė forma. Teigia, jog rašytinės sutarties nebuvimas neįrodo tokių santykių nebuvimo ir tokio susitarimo negaliojimo. Akcentavo, kad, kita vertus, tokios sutarties nebuvimas ir jos sąlygų nekonkretumas nesudaro prielaidų besąlygiškai remtis prezumpcija dėl partnerių įnašų lygumo. Konstatavo, jog, net ir remiantis tokia prezumpcija, kiekviena iš ginčo šalių (buvusių partnerių) gali įrodinėti ir nuginčyti jos pagrįstumą konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis.

6.3. Teigia, jog bendro ūkio vedimo metu šalių patirtos išlaidos (taip pat ir nematerialus indėlis – darbas, ryšiai, prielaidų kitam partneriui netrukdomam buities rūpesčių užsiimti statyboms sudarymas ir t. t.), vertinamas kaip bendra veikla, sukurianti bendrą produktą, ir tik nustačius tikrai asmeninio pobūdžio lėšų panaudojimą iš vieno kurio partnerio pusės galima svarstyti dėl jų dalių turte balanso.

6.4. Nurodė, kad atsakovas įrodinėjo panaudojęs šiam sklypui pagerinti ne tik jau aptartus resursus, bet ir savo tėvų dovanotus pinigus ir dalies tokių lėšų (12 636 Lt) patekimas į jo sąskaitą yra pakankamai pagrįstas byloje surinktais įrodymais. Pažymėjo, jog ieškovė paaiškino, o atsakovas nenuneigė, kad būtent šiam sklypui sutvarkyti ir jo vertei padidinti buvo panaudoti jos sesers padovanoti kaldinto metalo vartai, apšvietimo žibintai, mediena terasai ir pan., todėl darė išvadą, kad atsakovui neįrodžius, jog jo asmeninis indėlis į šio sklypo vertės sukūrimą išties buvo didesnis nei atsakovės, lieka konstatuoti, kad šalys įgijo ginčo turto po 1/2 dalį.

6.5. Teigia, jog atsakovas įrodinėjo, kad panaudojo statyboms ne tik savo uždirbtas, bet ir tėvų dovanotas lėšas, tačiau pakankamos visumos tai patvirtinančių įrodymų nepateikė; tik po metų nuo bylos proceso pradžios jis pateikė į bylą paprasta rašytine forma su savo tėvais sudarytas sutartis dėl iš viso 84 000 Lt dovanojimo, tačiau į banko sąskaitą jam yra pervesta tik 12 636 Lt suma. Likusios sumos gavimą atsakovas įrodinėjo tik savo pateiktų VMI turto deklaracijų duomenimis, tačiau teismas jų nepripažino pakankamais įrodymais.

6.6. Nurodė, kad po sugyventinių bendro ūkio vedimo pabaigos (2014 metais) atsakovas išties nebeturėjo pareigos vienas mokėti kreditą ir palūkanų įmokas, kadangi jo ir ieškovės prievolė bankui išliko ir dabar išlieka solidari. Pažymėjo, kad dėl to, jog jis nereikalavo iš ieškovės prie to prisidėti ar netgi nepriėmė jos siunčiamų jam lėšų ir yra sumokėjęs didesnę dalį kredito ir palūkanų, jis neįgijo asmeninės nuosavybės teisės į turtą, kuriam sukurti ši paskola buvo paimta. Teismo vertinimu, į tai gali būti atsižvelgta tik nustatant jau bendros jungtinės veiklos nebevykdančių asmenų nuosavybės dalis šiame turte arba tuo pagrindu jis gali reikšti ieškovei reikalavimą dėl sumokėtos įmokų dalies priteisimo. Teigia, jog, šioje byloje nesant tokio reikalavimo, jis nėra svarstytinas.

6.7. Nurodė, kad iš byloje surinktų įrodymų paaiškėjo, kad 2010 metais ieškovei priklausančiame bute (duomenys neskelbtini), buvo atliktas kapitalinis remontas (butas perplanuotas, išgriaunant dalį sienų ir pertvarų, pakeisti langai ir durys, vamzdynai ir santechnika, padaryta apdaila ir pastatyti baldai). Teigia, jog nors ieškovė įrodinėjo, kad už visa tai mokėjo tame bute likęs gyventi jos sūnus, iš atsakovo paaiškinimų ir bylos medžiagos nustatyta, kad M. Z. tuo metu buvo neseniai sulaukęs pilnametystės ir įgijęs specialybę, todėl neįtikėtina, kad jau būtų sukaupęs ir galėtų sau leisti per gana neilgą laikotarpį skirti 46 500 Lt tokiam tikslui. Nurodė, kad pats jis į teismo posėdį patvirtinti šių aplinkybių ieškovės nebuvo pakviestas, o iš ieškovės į bylą pateiktų statybinių medžiagų įsigijimo dokumentų nėra galimybės daryti neginčijamą išvadą, kad už visa tai mokėjo M. Z.. Teismo vertinimu, šiuo atveju labiau tikėtina atsakovo pozicija, kad šalys, tebegyvendamos kartu, bendru sutarimu naudodamos turėtas ir gauto kredito lėšas, atliko ir apmokėjo šio ieškovės buto kapitalinį remontą ir atnaujinimą. Taip pat sutiko ir su ta atsakovo pastaba, kad vien statybinių medžiagų nupirkti tam nepakako, daug kainavo ir darbai, ir transportas, o tai ieškovės pateiktuose kvituose neatsispindi.

6.8. Teismas akcentavo, kad konkrečios sumos, kiek buvo investuota į namo statybą ir kiek į buto remontą, liko šalių nenurodytos ir neįrodytos, todėl, remdamasis protingumo kriterijumi, teismas buto remonto išlaidas laikė mažesnės apimties negu namo statybos ir įrengimo. Taip pat nustatė, kad bent dalį remonto išlaidų patyrė ne šalys, o trečiasis asmuo (ieškovės sūnus), todėl šį priešieškinio reikalavimą iš dalies vertino kaip pagrindą sumažinti ieškovės bendrosios dalinės nuosavybės dalį ginčo name.

6.9. Nurodė, kad dalytino nekilnojamojo turto vertė nustatoma lyginant šalių pateiktas ataskaitas. Teigia, jog ieškovė yra pateikusi 2017 m. balandžio 12 d. UAB „Lituka ir Co“ atliktą namų valdos (duomenys neskelbtini), vertinimą, kuriame gyvenamasis namas įvertintas 140 000 Eur, žemės sklypas – 7 000 Eur, bendra viso nekilnojamojo turto vertė – 147 000 Eur. Taip pat nurodė, kad iš 2018 m. gruodžio 14 d. atsakovo užsakymu UAB „Oberhaus“ atlikto šios namų valdos rinkos vertės nustatymo matyti, kad gyvenamasis namas įvertintas 112 000 Eur, žemės sklypas – 23 000 Eur, bendra vertė – 135 000 Eur. Nurodė, kad tiek vienų, tiek kitų vertintojų yra pažymėta, kad reali šio turto pardavimo vertė negali būti nustatyta, tai įvyktų tik konkretaus sandorio metu, o jų teikiamuose pavyzdžiuose yra ir pigiau, ir brangiau parduotų panašių objektų, todėl teismas spręsdamas šią bylą taikė šalių pateiktų verčių vidurkio principą, nustatydamas, kad dalijamo gyvenamojo namo vertė yra 126 000 Eur, o žemės sklypo – 15 000 Eur, bendra vertė – 141 000 Eur.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7. Ieškovė (toliau – apeliantė) pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2019 m. vasario 13 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-59-729 2019 pakeisti ir ieškovės J. Z. pareikštą ieškinį tenkinti visiškai; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

8. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

8.1. Nurodė, kad iš šalių pareikštų reikalavimų matyti, jog atsakovas prašė ginčo turtą – namą pripažinti jo asmenine nuosavybe, o reikalavimo, kad ieškovės dalis jungtinėje veikloje dėl šio turto būtų mažesnė, nebuvo, todėl darė išvadą, kad bylą nagrinėjęs teismas pripažinęs, jog šalys kartu gyveno nuo 2000 iki 2014 metų ir vedė bendrą ūkį, turėjo ieškovės ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti. Mano, kad teismas neturėjo teisės ir pagrindo ieškovės nuosavybės dalį sumažinti. Teigia, jog bylą nagrinėjęs teismas peržengė ieškinio ir priešieškinio ribas.

8.2. Nurodė, kad visiškai nemotyvuoti ir prieštaringi teismo motyvai, kad atsižvelgiant į tai, jog iki 2008 m. pavasario buvo padaryta didžioji dalis statybinių ir namo įrengimo darbų, kai kreditas gautas pagal 2007 m. rugsėjo 4 d. sutartį, kredito lėšos buvo panaudotos ne tik šio namo statybai ir įrengimui. Mano, kad iš šių teismo išvadų nėra aišku, kas, anot teismo, yra didžioji dalis namo statybos darbų, t. y. kokie statybos darbai iki 2008 m. pavasario buvo padaryti, kokie statybos darbai buvo padaryti laikotarpiu nuo kredito sutarties sudarymo iki 2008 m. pavasario, kokius statybos darbus liko padaryti nuo 2008 m. pavasario. Taip pat teigia, jog neaišku, kuo remiantis teigiama, kad namo statybos darbams užbaigti nebuvo reikalinga visa iš banko pagal sutartį gauta kredito suma.

8.3. Nurodė, kad 2007 m. rugsėjo 24 d. nebuvo gyvenamojo namo, jo baigtumas nenustatytas, t. y. net jo pamatai nebuvo įregistruoti. Teigia, jog jei gyvenamojo namo dalis būtų buvusi pastatyta, atitinkama dalis būtų buvusi įregistruota ir ji būtų buvusi įkeista dar 2007 m. rugsėjo 24 d. Nurodė, kad, kaip matyti iš 2007 m. rugsėjo 24 d. hipotekos lakšto, vienintelis turtas, kuris galėjo būti įkeistas, tai tik žemės sklypas. Teigia, jog tai, kad 2008 m. pavasarį vyko intensyvūs statybos darbai, kurie tęsėsi ir po to kelerius metus, ieškovė neginčija, nes būtent dėl to tik 2008 m. spalio 7 d. buvo įkeistas turtas kreditoriui.

8.4. Nurodė, kad teismo motyvas, jog kredito lėšos buvo panaudotos ieškovės buto remontui, yra nelogiškas laiko atžvilgiu. Teigia, jog iš byloje esančių duomenų matyti, kad kredito sutartis sudaryta 2007 m. rugsėjo 4 d., pinigai panaudoti iš esmės iki 2008 m. pabaigos namo statybai. 2008 m. spalio 7 d. šalys buvo pastačiusios gyvenamąjį namą, kurio baigtumas 90 procentų, o M. Z. buto remontą atliko 2010 metų vasarą. Mano, jog yra akivaizdi ir logiška išvada, kad buto remontas buvo atliekamas tuo metu, kai visa šalių gauta kredito suma jau buvo panaudota namo statybai.

8.5. Nurodė, kad atsakovės butas, esantis (duomenys neskelbtini), ar jo remontui panaudotos lėšos bei darbas nebuvo ginčo dalykas šioje byloje. Teigia, jog nė viena iš šalių neįrodinėjo, jog šis turtas yra jų jungtinės veiklos rezultatas ar ieškovės įnašas į jungtinę veiklą. Mano, jog teismas neturėjo pagrindo nustatinėti ir vertinti, nei kas, nei kiek piniginių lėšų ar darbo minėtam turtui sutvarkyti skyrė. Teigia, jog jungtinės veiklos rezultatas šiuo atveju buvo tik žemės sklypas bei gyvenamasis namas, esantys (duomenys neskelbtini).

8.6. Apeliantės vertinimu, atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad būtų investavęs didesnę pinigų sumą į gyvenamojo namo statybą. Mano, kad teismas negalėjo nustatyti konkrečios namo statybai skirtos sumos. Teigia, jog iš šalių banko sąskaitų išrašų matyti tik tai, kad tiek ieškovės, tiek atsakovo pajamos didėjo, tačiau 2007 metais ieškovė toliau jas leido bendriems šeimos poreikiams, o atsakovas tik ėmė grynuosius pinigus, tai, apeliantės nuomone, reiškia, jog kiek ir kam išlaidų patyrė atsakovas, kiek iš išgrynintų pinigų buvo skirta namo statybai, nebuvo nustatyta. Kita vertus, 2007 m. ieškovei ir atsakovui buvo suteiktas bendras būsto kreditas, todėl akivaizdu, kad jų abiejų išlaidos išaugo ir šios išlaidos buvo didesnės nei jų gaunamos pajamos iš darbo užmokesčio. Darė išvadą, kad teismo vertinimas, jog atsakovo įnašas į jungtinę veiklą namo statybų laikotarpiu buvo didesnis, yra neteisingas, nemotyvuotas ir nepagrįstas įrodymais.

Šalies argumentai

8.7. Apeliantė nesutinka su teismo sprendimu sumažinti ieškovės dalį name dėl byloje nustatyto fakto, kad nuo 2014 m. pradžios iki teismo sprendimo dienos (5 metus) vien tik ieškovas mokėjo kredito įmokas ir palūkanas bankui, tokiu būdu išsprendžiant kompensavimo jam už solidariai vykdytą iki šio momento bendrą prievolę klausimą. Laikytina, jog, pirmiausia, byloje buvo nustatyta ir teismas pripažino, kad po sugyventinių bendro gyvenimo pabaigos atsakovas ne tik nereikalavo, bet ir nepriėmė ieškovės teikiamų lėšų prievolei AB SEB bankui vykdyti, teigia, jog tokiu būdu buvo siekiama, kad šalių bendro gyvenimo laikotarpiu pastatytas gyvenamasis namas būtų pripažintas jo asmenine nuosavybe. Nurodė, kad ieškovė niekuomet nevengė prievolės kreditoriui vykdymo, siekė atlikti periodinius mokėjimus, tačiau dėl nuo jos nepriklausančių kliūčių to negalėjo padaryti.

8.8. Nurodė, kad teismas, pastebėjęs skirtumus tarp turto vertinimo ataskaitoje nurodytų namo ir žemės sklypo verčių, turėjo ne iš karto išvesti aritmetinį vidurkį iš pateiktų verčių, o siekti nustatyti, kuri iš pateiktų turto vertinimo ataskaitų yra objektyvesnė ir teisingesnė. Mano, jog tai padaryti teismas galėjo remdamasis VĮ Registrų centro duomenimis, kurie taip pat buvo pateikti byloje, t. y., remiantis masiniu turto vertinimu, matyti, kad ginčo žemės sklypo vertė sudaro 4 600 Eur, o ginčo gyvenamojo namo – 90 700 Eur. Nurodė, kad gyvenamojo namo vertė 19,7 karto didesnė už žemės sklypo vertę ir šis santykis yra labai panašus kaip ieškovės užsakymu atlikto individualaus turto vertinimo ataskaitoje. Teigia, jog šios aplinkybės parodo, kad, skirtingai nei UAB „Lituka ir Co“, UAB „Ober-haus“ žemės sklypo vertę padidino, tačiau dirbtinai sumažino gyvenamojo namo vertę. Apeliantės vertinimu, toks verčių išskaidymas buvo padarytas atsakovo prašymu, teismas turėjo pasirinkti ir vadovautis būtent ieškovės pateiktais įrodymais apie ginčo turto vertę.

8.9. Teigia, jog ieškiniu apeliantė nereikalavo jokios papildomos turtinės naudos, o patenkinus ieškinį buvo pakeista tik ieškovės turimo turto rūšis – vietoj nuosavybės teisės į nekilnojamojo turto objekto dalį, kuri atiteko atsakovui R. K., ieškovei J. Z. priteistos piniginės lėšos, kurių suma atitinka iš bendrosios nuosavybės atidalijamo turto dalies vertę. Mano, jog šiuo atveju kilęs ginčas laikytinas neturtiniu, nes, kaip ir pažymėta kasacinio teismo praktikoje, ieškiniu siekiama vien transformuoti bendrąją dalinę nuosavybę į asmeninę nuosavybę. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.80 straipsnio 2 dalimi, tokie reikalavimai apmokestinami kaip neturtiniai.

Atsiliepimas

9. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo atmesti apeliacinį skundą ir Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2019 m. vasario 13 d. sprendimą palikti galioti; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Žemesnės instancijos teismas

10. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:

Šalies argumentai

10.1. Atsakovo vertinimu, teismas išnagrinėjo bylą neperžengdamas ieškinio ribų ir priėmė teisingą sprendimą. Teigia, jog atsakovas priešieškiniu prašė nustatyti namo nuosavybę jam ir priteisti kompensaciją, tai, įvertinus likusią bendrą šalių skolą ir tą skolą, kurią pripažino ieškovė teismo posėdžio metu už negrąžintą jos kredito ir palūkanų dalį bankui, jo nuomone, praktiškai ir padaryta.

10.2. Nurodė, kad atsakovas visą procesą tvirtino, kad kredito pinigai buvo pradėti naudoti tik 2008 metų kovo mėnesį. Teigia, jog pateikė patvirtinančius įrodymus, kad namo statybos buvo pradėtos ir vykdomos iš jo asmeninių ir jam dovanotų lėšų. Nurodė, kad ieškovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų (dėl pinigų pervedimų, statybinių medžiagų pirkimo, mokėjimų iš savo sąskaitos už atliktus darbus, neginčijo pateiktų nuotraukų autentiškumo nei laiko, nei vietos požiūriu), paneigiančių šias teismo išvadas.

10.3. Teigia, jog į SEB banką atsakovas turėjo kreiptis tik dėl to, kad jam pabaigti namo statybas pritrūko jo turimų asmeninių lėšų. Nurodė, kad banko kredito pinigus jis pradėjo imti tik 2008 metų kovo mėnesį, nors namo statybos buvo vykdomos jau daugiau kaip metus laiko, o statybos buvo pradėtos atsakovui esant dar santuokoje su R. K..

10.4. Nurodė, kad ieškovė bylos nagrinėjimo metu pati patvirtino, kad rūpinosi savo asmeniniu būstu, darė remontą, ir tai patvirtinta jos vardu išrašytos ir apmokėtos sąskaitos. Teigia, jog teismui nekėlė abejonių ir atsakovo indėlis į buto (duomenys neskelbtini) kapitalinį remontą – tiek fizinis, tiek finansinis. Teigia, jog atsakovas sąžiningai nepretendavo į ieškovės (duomenys neskelbtini) esantį būstą tikėdamasis to paties iš ieškovės pusės iki proceso ir viso proceso metu, tačiau ieškovė elgiasi priešingai – savo indėlį į namo statybą grindžia nepatvirtintais ar sugalvotais teiginiais, tuo reikšdama teises į jos nesukurtą turto dalį.

10.5. Nurodė, kad teismui buvo pateikta pakankamai įrodymų tiek iš ieškovės pusės, tiek iš atsakovo pusės apie ieškovei priklausančio buto (duomenys neskelbtini) kapitalinį remontą, o ne kosmetinį remontą, kaip teigia ieškovė. Mano, jog šias aplinkybes įrodo ieškovės pateiktos sąskaitos. Nurodė, kad vien tik remonto statybinių medžiagų išlaidoms padengti buvo pateikta sąskaitų, kurių suma didesnė kaip 46 tūkstančiai litų, o tai yra kelerių metų ieškovės gautų pajamų suma, neskiriant jokių išlaidų maistui, mokesčiams, automobilio pirkimui. Neaišku, ar tai sutaupytos lėšos, likusios nuo namo statybos.

10.6. Nurodė, kad atsakovas pateikė sąskaitų už pirktas statybines medžiagas ir įrenginius statant namą, kurių suma 62 261 Lt. Teigia, jog šias aplinkybes patvirtina atliktų darbų fotonuotraukos, gaunamų atlyginimų suvestinės, metinių pajamų ir išlaidų deklaracijos. Nurodė, kad ieškovės pateiktose sąskaitose yra priešingai, t. y. didžioji dalis išlaidų patirta tik savo ir savo vaikų gerovei kurti, deklaratyviai teigiant, kad įdėtas indėlis buvo panašus kitais darbais, t. y. namų ruoša, aplinkos tvarkymu ir dar kažkuo.

10.7. Nurodė, kad ieškovė teisme patvirtino, kad nuo 2014 metų jokio bendro ūkio su atsakovu nebeveda. Už atsakovą nieko nemoka, komunaliniai mokesčiai, paskola nuo 2008 metų yra mokami tik atsakovo lėšomis. Nurodė, kad po bendro gyvenimo nutrūkimo praėjus 2 ar 3 metams ieškovė, prisiminusi, kad gali prisidėti prie kredito dengimo, be jokio įspėjimo ar derinimo pervedė dalinę vieno mėnesio paskolos išlaidų sumą į ieškovo asmeninę sąskaitą. Mano, jog jei ieškovė norėjo pradėti dengti kreditą ar prisidėti prie kredito grąžinimo, galėjo pateikti prašymą kredito įstaigai, išdavusiai paskolą, ir išdėstyti savo norus ir ketinimus.

10.8. Teigia, jog ieškovė siūlo vadovautis VĮ Registrų centro masiniu turto vertinimu, nors prieš tai aršiai kritikavo pirminius atsakovo pateiktus namo ir žemės vertinimus pagal masinio vertinimo duomenis. Ieškovė teigė, kad vertę gali nustatyti tik turto vertintojas, todėl atsakovas pateikė metais ir aštuoniais mėnesiais naujesnį vertinimą nei ieškovės vertinimas. Mano, jog ieškovės nenuoseklūs teiginiai dėl žemės sklypo vertės užaukštinimo, o namo vertės sumažinimo, padaryto „atsakovo prašymu“, tai jau ne pateiktų įrodymų vertinimas ar nuginčijimas, o šalies įžeidinėjimas ir nelogiškos, nesuprantamos pretenzijos teismui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

Apeliacinis skundas tenkintinas.

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

12. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, tai, kad ieškovės ir atsakovės (apeliantės) atstovai dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

13. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atidalytas bendrosios dalinės nuosavybės teise įgytas turtas, nukrypstant nuo lygių dalių principo, teisėtumo ir pagrįstumo.

14. Bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti (CK 4.72 straipsnio 1 dalis). Bendraturčiu gali būti kiekvienas asmuo, galintis būti nuosavybės teisinių santykių subjektu (CK 4.72 straipsnio 2 dalis). Kiekvienas bendraturtis, be kitų materialiųjų subjektinių teisių, susijusių su bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimu, turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 straipsnis) ar nustatyti naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarką (CK 4.81 straipsnis). Pažymėtina, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės ir naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos nustatymas, kaip ir bet kurie kiti bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdai, pirmiausia yra pačių bendraturčių susitarimo reikalas (CK 4.75 straipsnio 1 dalis, 4.80 straipsnio 1–2 dalys ir 4.81 straipsnio 1 dalis). Tik tada, kai bendraturčiai nesusitaria dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo, teismo tvarka yra sprendžiamas atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ar naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos nustatymo klausimas.

15. Tiek atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės instituto, tiek naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos nustatymo instituto taikymas yra orientuotas į subjektinių teisių, sudarančių nuosavybės teisės turinį, įgyvendinimo palengvinimą ir supaprastinimą. Vis dėlto atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės ir naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos nustatymas, nors šiuos daiktinės teisės institutus ir sieja panaši paskirtis, yra savarankiški ir kartu skirtingi bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdai. Aptariamų daiktinės teisės institutų skirtumai pasireiškia per, inter alia (be kita ko), sukeliamus teisinius padarinius: atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės suponuoja bendrosios nuosavybės pasibaigimą; naudojimosi bendru turtu tvarkos nustatymas nelemia bendrosios dalinės nuosavybės teisinių santykių pabaigos, kita vertus, kiekvienas bendraturtis turi teisę savo nuožiūra naudotis tik ta konkrečia bendro turto dalimi, kuri jam priskiriama pagal nustatytą naudojimosi tvarką.

16. Nuoseklioje kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams. Nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais. Reikalavimas, kad kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis) bei kasacinio teismo praktikos, jog nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011; 2014 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014; 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-543-695/2016 37 punktą).

17. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį iš dalies, pripažino ieškovės ir atsakovo bendrąja daline nuosavybe gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), tačiau teismas, nukrypdamas nuo lygių dalių principo, konstatavo, jog atsakovui priklauso 70 procentų šio turto, o ieškovei – 30 procentų. Apeliantė nesutikdama, jog teismas turėjo teisę nukrypti nuo lygių dalių principo, pateikė apeliacinį skundą. Tai reiškia, jog byloje nėra ginčo, jog gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), šalims priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, tačiau šiuo atveju kilo ginčas dėl padalyto turto proporcijų, t. y. nesutinkama, kad buvo pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad nagrinėtina tik ta ginčo dalis, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė CK 6.970 straipsnyje numatytos lygių dalių prezumpcijos.

18. Apeliaciniu skundu teigiama, kad iš šalių pareikštų reikalavimų matyti, jog atsakovas prašė ginčo turtą – namą pripažinti jo asmenine nuosavybe, o reikalavimo, kad ieškovės dalis jungtinėje veikloje dėl šio turto būtų nustatyta mažesnė, nebuvo, todėl manoma, kad teismas ieškovės ieškinį turėjo tenkinti, o priešieškinį atmesti. Teigiama, jog teismas neturėjo teisės ir pagrindo ieškovės nuosavybės dalį sumažinti, kadangi tokiu būdu bylą nagrinėjęs teismas peržengė ieškinio ir priešieškinio ribas. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Iš byloje esančių procesinių dokumentų matyti, kad ieškovė ieškiniu prašė pripažinti, jog jai priklauso 1/2 dalis (kitaip tariant, 50 procentų) ginčo namo, o atsakovas priešieškiniu prašė pripažinti, jog ginčo namas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise (t. y. prašė pripažinti 100 procentų nuosavybės). Tai reiškia, jog teismas, spręsdamas dėl ginčo šaliai priklausančios dalies bendrojoje nuosavybėje, įvertinęs pateiktus įrodymus, turėjo teisę ieškinį tenkinti ir iš dalies ir nustatyti kitokį procentą, nei prašė šalys, tačiau neperžengdamas prašomos nuosavybės teisės dalių. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės turto dalies, turėjo teisę varijuoti amplitudėje nuo 50 procentų iki 0 procentų ieškovės nuosavybės dalies. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovei 30 procentų ginčo namo nuosavybės, neperžengė ieškinio ribų, todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

19. Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai ir nepagrįstai konstatavo, jog iki 2008 metų pavasario buvo padaryta didžioji dalis statybinių ir namo įrengimo darbų, o dėl to, kad kreditas gautas pagal 2007 m. rugsėjo 4 d. sutartį, kredito lėšos buvo panaudotos ne tik šio namo statybai ir įrengimui. Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad iki 2008 m. pavasario, kada šalys gavo kreditą pagal 2007 m. rugsėjo 4 d. sutartį, buvo padaryta didžioji dalis statybinių ir namo įrengimo darbų, tačiau teisėjų kolegija nesutinka su tokiu bylos aplinkybių vertinimu. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad ieškovė ir atsakovas nuo 2000 iki 2014 metų gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį, kartu bendromis pastangomis statė ginčo gyvenamąjį namą. Byloje nustatyta, jog statybos darbai pradėti 2006 metais, o tai reiškia, jog ginčo namo statybos pradžios momentu šalys kartu gyveno ir bendrą ūkį vedė jau 6 metus. Taip pat nustatyta, kad iš pradžių jie gyveno ieškovei priklausančiame bute, tačiau 2008 metais šalys persikėlė gyventi į namą, esantį (duomenys neskelbtini), tačiau tiek skundžiamame teismo sprendime, tiek šalių paaiškinimuose nurodoma, kad namo įrengimo darbai tęsėsi iki 2010 metų. Iš į bylą pateiktų fotonuotraukų matyti, kad 2008 metais buvo pastatyti namo pamatai, sienos, stogas, sudėti langai ir durys, pastatytas šildymo katilas, pastatytos sienų pertvaros. Tai reiškia, jog 2008 metas dar nebuvo įrengtas ginčo namo vidus. Vertinant tai, kas matyti iš į bylą pateiktų fotonuotraukų, ir vadovaujantis viešojoje erdvėje esančia namo baigtumo skaičiuokle (www.pridavimai.lt), nustatyta, kad namo baigtumas sudaro apie 65 procentus, tai reiškia, jog iki namo visiško įrengimo būtina atlikti daug interjero įrengimo darbų, būtina nupirkti ir sumontuoti santechniką ir atlikti kitus darbus. Kitų duomenų apie ginčo laikotarpiu atliktus ginčo namo įrengimo darbus bei jų apimtį byloje nėra. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad likę darbai buvo atliekami iš gauto kredito. Byloje nėra įrodymų, kad likusiems vidaus įrengimo darbams, aplinkos sutvarkymui būtų buvusi panaudota ne visa kredito suma, todėl apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad iki 2008 metų, kai buvo gautas kreditas, buvo padaryta didžioji dalis darbų, o kredito suma panaudota ne ginčo namo statybai ir įrengimui.

20. Taip pat apeliaciniu skundu nesutinkama su teismo sprendimo argumentais, jog kredito lėšos buvo panaudotos ieškovės buto remontui. Teigiama, jog iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad kredito sutartis sudaryta 2007 m. rugsėjo 4 d., pinigai panaudoti iš esmės iki 2008 m. pabaigos namo statybai, o M. Z. buto remontą atliko 2010 metų vasarą. Daroma išvada, kad buto remontas buvo atliekamas tuo metu, kai visa šalių gauta kredito suma jau buvo panaudota namo statybai. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), kad įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. – ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat), pažymi, kad šiuo atveju atsakovas teigdamas, kad ginčo namo statybos buvo vykdomos iš jo asmeninių ir dovanotų lėšų, o kredito lėšos buvo panaudotos ieškovės buto kapitaliniam remontui, privalėjo įrodyti šias aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje, be atsakovo paaiškinimų, nėra kitų įrodymų, pagrindžiančių aplinkybes, jog kredito pinigai būtų panaudoti ieškovės buvo remontui, o ieškovė į bylą yra pateikusi įrodymus, kad statybines medžiagas – laminuotą grindų dangą už 1 465 Lt 2010 metais pirko I. V. (ieškovės sesuo); 2 PVC langus pirko ir už jų sumontavimą 2010 m. gegužės 28 d. 2 400 Lt mokėjo J. Z.; fotelį už 205 Lt, klozetą su dangčiu už 454 Lt ir dar kažkokią prekę už 4 490 Lt (dokumentai neįskaitomi) pirko M. Z.; jis mokėjo ir už lauko buto durų montavimą 1 480 Lt, avansinę 500 Lt įmoką už jų montavimą; užsakė vidines faneruotas duris už 3 100 Lt ir už jas apmokėjo; sumokėjo 1 556 Lt už dušo kabiną, 194 Lt UAB „Dextera“, 688 Lt UAB „Just trade“, 3 300 Lt UAB „Grafų baldai“ už baldus, 1 709 Lt – už televizorių, 545 Lt – už prekes UAB „Aurovita“. Šios aplinkybės rodo, jog už buto remontui reikalingas statybines medžiagas, baldus bei kitus interjero reikmenis sumokėjo pats M. Z., o iš dalies prisidėjo ieškovė bei ieškovės sesuo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie įrodymai nepatvirtina atsakovo teiginių, jog buto remontas buvo atliekamas būtent iš ginčo namo statyboms gauto kredito lėšų. Esant nustatytoms aplinkybėms, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl nepagrįstai konstatavo, jog ieškovei priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), remontas buvo atliekamas iš gauto kredito.

21. Apeliantės vertinimu, atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad būtų investavęs didesnę pinigų sumą į gyvenamojo namo statybą. Mano, kad teismas negalėjo nustatyti konkrečios namo statybai skirtos sumos. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad pagal CK 6.970 straipsnį bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan., bet ir dalyvaujant savo darbu. Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje. Sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jei sutartyje nenurodyta kitaip (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-543-695/2016 38 punktą ir jame nurodytą ankstesnę kasacinio teismo praktiką). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad šalys kartu gyveno ir bendrą ūkį vedė nuo 2000 metų iki 2014 metų. Ginčo gyvenamasis namas pradėtas statyti 2006 metais, baigtas 2010 metais. Iš į bylą pateiktų šalių banko sąskaitų matyti, kad statybų laikotarpiu atsakovas beveik nebepirko maisto prekių ir neapsipirkdavo kt. parduotuvėse, o didžiąją dalį pinigų iš sąskaitos paimdavo grynaisiais, kadangi, kaip pats paaiškino, vykstant pagrindiniams namo statybos darbams, reikėjo atsiskaityti su darbininkais dalimis ir nedelsiant, nelaukiant 2008 m. gausimo kredito lėšų. Taip pat nustatyta, kad ieškovė minėtu laikotarpiu daugiau pirko maistą, rūbus, avalynę, mokėjo už keliones. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje byloje nėra galimybės nustatyti tikslios ieškovės ir atsakovo į bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimą įdėtos dalies dydžio, todėl sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis lygių dalių prezumpcija ir abiem šalims priteisti po 1/2 dalį ginčo namo (CK 6.970 straipsnio 1 dalis).

22. Apeliaciniu skundu taip pat nesutinkama su tuo, kad nuo 2014 metų pradžios iki teismo sprendimo dienos (5 metus) vien tik ieškovas mokėjo kredito įmokas ir palūkanas bankui, ir su tuo, kad atsižvelgiant į tai išspręstas kompensavimo jam už solidariai vykdytą iki šio momento bendrą prievolę klausimas ir jam priteista didesnė turto dalis. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Kaip matyti iš byloje pateiktų įrodymų, atsakovas laikotarpiu nuo 2014 metų iki šios bylos iškėlimo teisme dienos mokėjo bankui kredito namui įrengti įmokas. Šias aplinkybes teismo posėdžio metu patvirtino tiek ieškovė, tiek atsakovas, tačiau iš byloje esančių įrodymų taip pat matyti, kad 2016 ir 2017 metais ieškovė po du kartus pervedė 100–200 Eur sumas atsakovui paskolai dengti, tačiau jis šias įmokas jai grąžino. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės rodo, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2014 metų vienas dengia kredito įmokas, tačiau konstatuotina, jog tai nesudaro pagrindo nukrypti nuo bendraturčių lygių dalių prezumpcijos. Bylos šalys prieš banką yra solidarieji skolininkai, todėl abu turi vienodą pareigą mokėti sutartyje numatytas įmokas. Pažymėtina, jog kai solidariąją prievolę visiškai įvykdo vienas iš skolininkų, tai atleidžia kitus skolininkus nuo jos vykdymo kreditoriui (CK 6.6 straipsnio 7 dalis). Tačiau toks vieno skolininko atsiskaitymas su kreditoriumi nereiškia, kad kiti skolininkai apskritai atleidžiami nuo prievolės vykdymo. Solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis (CK 6.9 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad įstatymas nedraudžia vienam skolininkui sumokėti visą skolą, todėl nereiškia, jog, atsakovui vienam mokant kredito įmokas, jam priklauso didesnė dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje, todėl darytina išvada, jog aplinkybės, kad ieškovas vienas nuo 2014 metų mokėjo paskolą, nesudaro pagrindo nustatyti didesnę jo nuosavybės dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje.

23. Apeliantė nesutinka su teismo nustatyta ginčo turto verte. Mano, kad teismas, pastebėjęs verčių skirtumą, turėjo ne iš karto išvesti aritmetinį vidurkį iš pateiktų verčių, o siekti nustatyti, kuri iš pateiktų turto vertinimo ataskaitų yra objektyvesnė ir teisingesnė. Mano, jog tai padaryti teismas galėjo remdamasis VĮ Registrų centro duomenimis. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Iš į bylą pateiktų dalytino nekilnojamojo turto verčių ataskaitų matyti, kad ieškovė pateikė 2017 m. balandžio 12 d. UAB „Lituka ir Co“ atliktą namų valdos (duomenys neskelbtini), vertinimo ataskaitą, kurioje gyvenamasis namas įvertintas 140 000 Eur, žemės sklypas – 7 000 Eur, bendra viso nekilnojamojo turto vertė – 147 000 Eur. Tuo tarpu atsakovo pateiktoje 2018 m. gruodžio 14 d. UAB „Ober-haus“ ataskaitoje matyti, kad gyvenamasis namas įvertintas 112 000 Eur, žemės sklypas – 23 000 Eur, bendra vertė – 135 000 Eur. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad abi turto vertinimo ataskaitos pateiktos kvalifikuotų specialistų, turinčių teisę daryti tokius vertinimus, todėl šiuo atveju svarbus veiksnys yra tas, kad tarp atliktų turto vertinimo ataskaitų yra pakankamai didelis laiko tarpas, t. y. daugiau nei 1,5 metų. Atsižvelgiant į aplinkybes, kad turto vertės pateiktose ataskaitose skiriasi 12 000 Eur (147 000 – 135 000), t. y. mažiau nei 10 procentų, tarp atliktų turto vertinimų yra daugiau nei 1,5 metų laikotarpis, todėl vadovaujantis šalių lygiateisiškumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ginčo turto vertę.

24. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ginčo pastato vertę (sklypo vertė – 15 000 Eur, gyvenamojo namo vertė – 126 000 Eur), todėl įvertinus tai, kad ieškovei priklauso 50 procentų ginčo gyvenamojo namo, darytina išvada, jog iš atsakovo ieškovei priteistina 70 500 Eur kompensacija už atsakovui tenkančią ieškovės turto dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje.

25. Įvertinusi visus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kiti skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi, todėl pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Esant nustatytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad dėl kitų šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų teisėjų kolegija atskirai nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės skundžiamo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui.

26. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl šalių nuosavybės dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatymo, nepagrįstai nesivadovavo CK 6.970 straipsnio 2 dalyje nustatyta prezumpcija, todėl priėmė iš dalies neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris keistinas, nustatant, kad ieškovei ir atsakovui priklauso po 1/2 dalį gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini) (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

27. Nors pirmosios instancijos teismo sprendimas yra iš dalies keičiamas, tačiau ieškovės ieškinys iš esmės yra patenkintas, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas ieškovės naudai, ieškovės siektas materialinis teisinis rezultatas byloje yra pasiektas. Įvertinamos aplinkybės ir CPK 93 straipsnio 5 dalies nuostatos, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis pakeičia ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, pakeičiamas ir pirmosios instancijos teisme šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymas.

28. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad ieškovė šioje byloje yra sumokėjusi 106 Eur žyminio mokesčio (likusios dalies sumokėjimas ir patikslinimas buvo atidėtas iki sprendimo priėmimo) ir 2 105 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų. Apeliaciniu skundu ieškovė nesutiko su pirmosios instancijos teismo nustatytu žyminio mokesčio dydžiu, mano, jog pareikšti reikalavimai yra neturtinio pobūdžio, todėl turėtų būti perskaičiuotas mokėtinas žyminis mokestis. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Iš ieškovės pareikštų reikalavimų matyti, kad prašoma ne tik pripažinti namą bendrąja daline nuosavybe, bet ir atidalyti ieškovės turto dalį, priteisiant jai kompensaciją pinigais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės rodo, jog pareikštas reikalavimas yra turtinio pobūdžio, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. vasario 15 d. nutartimi, Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. birželio 26 d. nutartimi bei nustatytomis ginčo objektų rinkos kainomis, nustatoma, kad už pirmojo ieškovės reikalavimo (pripažinti namą bendrąja daline nuosavybe) išnagrinėjimą valstybei mokėtina 1 920 Eur žyminio mokesčio, už antrojo reikalavimo (atidalyti ieškovę iš šios bendrosios nuosavybės, priteisiant pusės namo rinkos vertės kompensaciją) nagrinėjimą valstybei turi būti sumokėta 1 042,50 Eur žyminio mokesčio.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagrindinis principas, kuriuo paremtas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, yra tas, kad „pralaimėjęs moka“. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės pirmiausia yra orientuotos į šalies, laimėjusios bylą, teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą užtikrinimą (CPK 93 straipsnio 1–2 dalys). Esant šioms aplinkybėms konstatuotina, jog yra pagrindas iš atsakovo priteisti 2 962,50 Eur žyminio mokesčio, kurio sumokėjimas ieškovei buvo atidėtas iki sprendimo priėmimo. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė pateikdama ieškinį sumokėjo 106 Eur žyminio mokesčio, iš atsakovo ieškovei priteistina 106 Eur, susiję su žyminio mokesčio mokėjimu, ir 2 856,50 Eur žyminio mokesčio valstybei.

Žemesnės instancijos teismas

30. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu teismo sprendimu konstatavo, jog atmetus atsakovo priešieškinio reikalavimus iš jo valstybei priteisiama 2 541 Eur žyminio mokesčio. Kadangi skundo dėl šios dalies nebuvo, todėl ši suma nekinta. Įvertinus iš atsakovo priteisto žyminio mokesčio sumą tiek už ieškinio, tiek priešieškinio pateikimą teismui, darytina išvada, jog iš viso iš atsakovo priteistina 5 397,50 Eur žyminio mokesčio. Atsižvelgiant į tai, kad tai fiziniam asmeniui yra didelė suma, jis irgi yra prašęs atleisti jį nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo ir motyvavęs šį savo prašymą tuo, kad kito nekilnojamojo turto atsakovas neturi, pragyvena iš vidutinio darbo užmokesčio, turi ilgalaikių įsipareigojimų bankui ir šiuo sprendimu iš jo priteisiama didelės apimties kompensacija ieškovei, vadovaujantis teisingumo ir protingumo reikalavimais, atsakovas įpareigojamas sumokėti 2 000 Eur žyminio mokesčio, o nuo likusios dalies atleidžiamas ( CPK 96 straipsnio 7 dalis).

31. Ieškovė taip pat prašė priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, susijusias su advokato pagalba. Nurodė, kad iš viso pirmosios instancijos teisme patyrė 2 105 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Karu su prašymu priteisti bylinėjimosi išlaidas ieškovė pateikė du 2018 m. gruodžio 7 d. mokėjimo nurodymus, kuriais sumokėjo J. I.-P. 1 500 Eur, taip pat pateikė sąskaitos išrašą, iš kurio matyti, jog 2017 m. gegužės 30 ir 2018 m. gruodžio 7 d. sumokėjo už teisines paslaugas 605 Eur. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti jų redakcija), konstatuoja, kad prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijoje numatytų maksimalių priteistinų dydžių. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ieškinys tenkintas, iš atsakovo ieškovei priteistina 2 105 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis).

Bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme

32. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad ieškovė yra sumokėjusi 75 Eur žyminio mokesčio (likusios 560 Eur dalies sumokėjimas atidėtas Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. kovo 18 d. bei 2019 m. kovo 19 d. nutartimis). Kadangi apeliacinis skundas tenkintas, konstatuotina, jog yra pagrindas iš atsakovo priteisti 635 Eur žyminio mokesčio, kurio sumokėjimas ieškovei buvo atidėtas iki sprendimo priėmimo. Byloje taip pat yra duomenys, kad už prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovė sumokėjo 38 Eur žyminį mokestį (2019 m. balandžio 17 d. mokėjimo nurodymas Nr. 319). Atsižvelgiant į tai, kad prašymas buvo tenkintas, 38 Eur žyminio mokesčio suma taip pat priteistina iš atsakovo. Taigi iš atsakovo ieškovei iš viso priteistina 113 Eur (75 Eur + 38 Eur) jos sumokėto žyminio mokesčio bei 560 Eur žyminio mokesčio valstybei.

33. Ieškovė prašo priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Į bylą buvo pateikti įrodymai, pagrindžiantys jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. 2019 m. balandžio 4 d. mokėjimo nurodymas, kuriuo ieškovė sumokėjo advokatui 1 210 Eur sumą. Atsakovas 2019 m. gegužės 24 d. teismui pateikė atsiliepimą į šį prašymą, jame nurodė, kad prašymas neturėtų būti tenkintas, nes: 1) bylinėjimosi išlaidas pagrindžiantis dokumentas pateiktas ne su apeliaciniu skundu, o gerokai vėliau; 2) ieškovės prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nebuvo prašoma priteisti patirtas išlaidas ir joks dokumentas apie patirtas išlaidas su prašymu nebuvo pateiktas.

34. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su atsakovo argumentais. Byloje nustatyta, kad 2019 m. balandžio 17 d. ieškovė teismui pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tačiau neteikė duomenų apie bylinėjimosi išlaidų dydį ir neprašė jų priteisti. Konstatuotina, kad prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pateiktas jau po to, kai teismas 2019 m. balandžio 19 d. priėmė neskundžiamą nutartį dėl ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylinėjimosi išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Esant nustatytoms aplinkybėms, kolegija sprendžia, kad iš atsakovo nepriteistina 200 Eur suma už prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo parengimą. Kadangi likusi 1 010 Eur suma neviršija Rekomendacijose nustatytų rekomenduojamų civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžių (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti jų redakcija), prašymas dėl jų priteisimo gautas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės, konstatuotina, kad ieškovei iš atsakovo priteistina 1 010 Eur suma už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis, 302 straipsnis).

35. Apeliacinį skundą tenkinus, atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidas nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2019 m. vasario 13 d. sprendimą pakeisti iš dalies ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„J. Z. ieškinį tenkinti.

Pripažinti ieškovės J. Z., a. k. (duomenys neskelbtini) ir atsakovo R. K., a. k. (duomenys neskelbtini) bendrąja daline nuosavybe gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Nustatyti, kad atsakovui R. K. ir ieškovei J. Z. priklauso po 1/2 dalį (50 procentų) gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovei J. Z. priklausančią 1/2 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir 1/2 dalį (50 procentų) jame pastatyto namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priteisiant ieškovei J. Z. iš atsakovo R. K. 70 500 Eur kompensaciją.

Priteisti iš atsakovo R. K. 2 000 Eur žyminio mokesčio valstybei, mokėtino pirmosios instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovo R. K. ieškovei J. Z. 106 Eur jos sumokėto žyminio mokesčio ir 2 105 advokato pagalbos išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovo R. K. 560 Eur žyminio mokesčio valstybei, mokėtino apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovo R. K. ieškovei J. Z. 113 Eur jos sumokėto žyminio mokesčio ir 1 010 Eur advokato pagalbos išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Raimonda AndrulienėAlbina PupeikienėAlvydas Žerlauskas