Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Rudzinsko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditorės R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 4 d. sprendimo, kuriuo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Abrisas“ veikla pripažinta pasibaigusia, prašymas dėl taikos sutarties patvirtinimo bei bankroto bylos nutraukimo netenkintas bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Abrisas“ bankroto byloje Nr. B2-151-619/2021.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Abrisas“ iškelta bankroto byla. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 6 d. nutartimi V. B. atstatydintas iš administratoriaus pareigų, nauja administratore paskirta UAB „Administravimas ir auditas“ (toliau – administratorė). 2010 m. sausio 29 d. patvirtinti įmonės kreditorių finansiniai reikalavimai, kurie tikslinti vėlesnėmis nutartimis. 2014 m. rugsėjo 17 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir apeliacijos objekto

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

16. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo teismas atmetė apeliantės prašymus dėl taikos sutarties patvirtinimo ir bylos nutraukimo bei kreipimosi į prokurorą dėl bankroto administratorės veiksmų bei pripažino BUAB „Abrisas“ veiklą pasibaigusia ir nusprendė išregistruoti iš Juridinių asmenų registro. Ginčijamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas vertina neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, t. y. pagal apeliaciniame skunde nurodytus faktinius ir teisinius argumentus. Apeliantė iš esmės ginčijamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą kvestionuoja trimis argumentų grupėmis: dėl lėšų panaudojimo teisėtumo; dėl atsisakymo patvirtinti taikos sutartį ir dėl įmonės pabaigos. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismas pasisakys dėl kiekvieno iš jų.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

17. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pagal bendrąją procesinę taisyklę, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Tačiau šis draudimas nėra absoliutus, kadangi pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti materialią tiesą byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-695/2017).

18. Apeliantė apeliacinės instancijos teismui pateikė: elektroninių susirašinėjimų; 2021 m. kovo 5 d. vykdomųjų raštų; apeliantės 2021 m. kovo 8 d. kasacinio skundo; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 24 d. nutarties; antstolės patvarkymų ir apeliantės bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių dokumentų kopijas, kuriuos prašo priimti į bylą.

19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad prašomi prie bylos pridėti rašytiniai įrodymai (išskyrus dokumentus, patvirtinančius apeliantės patirtas bylinėjimosi išlaidas) nepriimami, nes, viena vertus, apeliacinės instancijos teismas gali remtis tiek visais nagrinėjamoje byloje esančiais įrodymais bei dokumentais, tiek BUAB „Abrisas“ bankroto byloje esančiais įrodymais bei dokumentais, kurie teismui yra pasiekiami per Lietuvos informacinę teismų sistemą „Liteko“ (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Kita vertus, apeliantės teikiami įvairaus pobūdžio susirašinėjimai nagrinėjamu atveju neturi reikšmės teisingam klausimo išsprendimui, todėl nepriimami į bylą. Teisėjų kolegija priima tik apeliantės teikiamus dokumentus, susijusius su apeliantės patirtomis bylinėjimosi išlaidomis, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Dėl bankroto proceso tikslų

20. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad vienas iš teisminio bankroto proceso tikslų – kiek įmanoma operatyviau užbaigti bankroto procedūras, nutraukiant bylą ĮBĮ 27 straipsnio pagrindais arba kitais atvejais – likviduojant bankrutavusią įmonę ir išregistruojant ją iš įmonių registro ĮBĮ 32 straipsnio nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2014). Išvadą, kad bankroto procese svarbią reikšmę turi operatyvumo principas, suponuoja tai, jog tam tikroms procedūroms atlikti ĮBĮ yra nustatyti terminai, su kurių pasibaigimu siejama teismo pareiga priimti nutartį pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Nustačius ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sąlygas, yra pagrindas konstatuoti, kad bankrutuojančios įmonės mokumo atkurti nebėra galimybių, todėl būtina įmonei taikyti likvidavimo procedūras, jog kiek galima racionaliau būtų pasiekti bankroto proceso tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-109-611/2015).

21. Vien tik formalus bankroto procedūrų tęsimas (nesant prima facie (patvirtintų dokumentų galia) įrodymų egzistuojant realią galimybę tokiu būdu patenkinti bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimus didesniu mastu) neužtikrintų nei kreditorių, nei skolininko interesų apsaugos, o atskirais atvejais pažeistų ir bankroto proceso tikslus.

Dėl ginčui aktualaus teisinio reglamentavimo ir įmonės pabaigos

22. Iki 2020 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikoje bankroto bylos buvo nagrinėjamos pagal ĮBĮ bei CPK (ĮBĮ 1 straipsnio 2 dalis, 10 straipsnio 1 dalis, 26 straipsnis); nuo 2020 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikoje bankroto bylos nagrinėjamos pagal JANĮ bei CPK (JANĮ 1 straipsnio 1–2 dalys, 15 straipsnio 2 dalis, 42 straipsnis). JANĮ 155 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams JANĮ nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos JANĮ įsigaliojus, išskyrus JANĮ nuostatas, reguliuojančias: 1) atlygį nemokumo administratoriui (JANĮ 155 straipsnio 1 dalies 1 punktas); 2) kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką (JANĮ 155 straipsnio 1 dalies 2 punktas); 3) reikalavimus restruktūrizavimo plano turiniui ir įgyvendinimo trukmei (JANĮ 155 straipsnio 1 dalies 3 punktas); 4) kreditorių balsavimą dėl restruktūrizavimo plano (JANĮ 155 straipsnio 1 dalies 4 punktas); 5) nemokumo administratoriaus skyrimą bankroto byloje (JANĮ 155 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

23. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad pagal teisėtų lūkesčių principą būtina pripažinti, gerbti ir ginti teisėtai įgytas civilines teises, t. y. asmuo, teisėtai įgijęs civilines teises, turi pagrįstą tikėjimą, kad savo teises galės įgyvendinti tiek veikdamas šiandien, tiek ateityje. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas siejamas su pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų bei teise pagrįstai tikėtis, kad asmens pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos tam tikrą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48/2009; 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-148/2011). Todėl teisinis reguliavimas, nustatantis asmens teisės įgyvendinimo tvarką, turi būti aiškinamas taip, kad būtų užtikrintas teisinis tikrumas ir pagrįsti teisėti lūkesčiai, kurių siekiama įgyvendinant teisę.

24. JANĮ 155 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nenumatyta ankstesnio teisinio reguliavimo (ĮBĮ) taikymo išimtis siekiant priimti sprendimą dėl juridinio asmens pabaigos. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, kai bendrovei bankroto byla iškelta ir bendrovė pripažinta bankrutavusia bei likviduojama dėl bankroto dar galiojant ĮBĮ, tai sprendžiant klausimą dėl bendrovės pabaigos turi būti taikytinos ĮBĮ nuostatos (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-1320-407/2020 15 punktas; 2021 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-263-381/2021). Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. nutartimi BUAB „Abrisas“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto taikant ĮBĮ numatytą teisinį reguliavimą. Dėl šios priežasties, laikantis teismų praktikoje suformuluotos pozicijos bei proceso nuoseklumo (vientisumo), priėmus nutartį likviduoti juridinį asmenį dėl bankroto pagal ĮBĮ teisinį reguliavimą, klausimai, susiję su sprendimu pripažinti bendrovės pabaigą turi būti sprendžiami pagal ĮBĮ numatytą teisinį reguliavimą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai BUAB „Abrisas“ likvidacinei pabaigos procedūrai taikė ĮBĮ nuostatas. Apeliantės nurodomos aplinkybės, kad ĮBĮ ir JANĮ normų aiškinimas ir jų taikymas bankrutuojančių įmonių likvidaciniam procesui įteisinti, pradėjo formuotis neseniai, tokios praktikos teisėtumas ir pagrįstumas nėra patikrintas ir patvirtintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, nagrinėjamu atveju neturi reikšmės, nes, viena vertus, be atitinkamų normų taikymo teismų praktika nesusiformuotų.

25. Kita vertus, priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi JANĮ 155 straipsnio 1 dalyje numatytomis išimtimis ir Lietuvos apeliacinio teismo praktika, kad tiek likvidavimo dėl bankroto, tiek juridinio asmens pabaigos procedūros, kurias sieja įmonės likvidacinis tikslas, nėra savarankiškos procedūros, o sudaro bendrą įmonės likvidavimo etapą, kuris pradedamas įmonės pripažinimu bankrutavusia ir užbaigiamas teismui priėmus sprendimą dėl įmonės pabaigos (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-921-450/2020; 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1072-798/2020; 2020 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1730-781/2020), todėl nėra pagrindo sutikti su apeliante, kad teismas nepagrįstai praplėtė JANĮ 155 straipsnio 1 dalies taikymo ribas.

26. ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad jeigu per 24 mėnesius nuo teismo nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia įsiteisėjimo dienos lieka neparduoto ir kreditoriams neperduoto bankrutavusios įmonės turto ir kreditorių nepatenkintų reikalavimų, šis turtas, kaip neturintis rinkos vertės, kreditorių, kurių reikalavimams tenkinti neužteko lėšų, sprendimu turi būti nurašytas. Nurašytas bankrutavusios įmonės turtas (išskyrus nekilnojamąjį turtą) ne vėliau kaip per 30 dienų nuo jo nurašymo dienos turi būti panaudojamas arba sunaikinamas kreditorių nustatyta tvarka. Nurašytą nekilnojamąjį turtą administratorius ne vėliau kaip per 30 dienų po jo nurašymo dienos pagal perdavimo aktą turi neatlygintinai perduoti savivaldybei, kurios teritorijoje yra šis nekilnojamasis turtas. Per nurodytą terminą savivaldybė privalo perimti šį turtą. Kreditorių susirinkimo prašymu šioje dalyje nurodytą 24 mėnesių terminą teismas gali pratęsti. Kadangi nutartis likviduoti atsakovę dėl bankroto įsiteisėjo 2014 m. rugsėjo 27 d., vadovaujantis CPK 73–74 straipsniuose nustatytomis terminų skaičiavimo taisyklėmis, bendrasis 24 mėnesių likvidacijos terminas suėjo 2016 m. rugsėjo 27 d. Be kita ko, Vilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 7 d. nutartimi BUAB „Abrisas“ bankrotą pripažino tyčiniu; Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. spalio 12 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu paliko nepakeistą.

27. Prasidėjus įmonės likvidavimo procedūroms, tiek bankroto administratorius, tiek ir bankroto procedūrų teisėtumo priežiūrą užtikrinantis teismas turi operatyviai veikti bei priimti tokius sprendimus ar atlikti tokius veiksmus, kurie sudarytų pagrindą kuo greičiau ir didesne apimtimi patenkinti kreditorių reikalavimus bei teisingai išspręsti bylą (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-263-381/2021). Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad bendrovės likvidavimo procedūra negali tęstis neapibrėžtą laiką, todėl likvidavimo terminas gali būti pratęsiamas tik išimtiniais atvejais, nustatant konkretų bei neilgą pratęsimo laiką (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-214-407/2021; 2013 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1234/2013).

28. Nagrinėjamu atveju BUAB „Abrisas“ bankroto byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartimi. Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. lapkričio 19 d. nutartimi nutarties dalis dėl administratoriaus paskyrimo pakeista, administratoriumi paskirtas V. B.. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 6 d. nutartimi V. B. atstatydintas iš administratoriaus pareigų, nauju administratoriumi paskirta UAB „Administravimas ir auditas“; Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi minėta pirmosios instancijos teismo nutartis palikta nepakeista. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 29 d. nutartimi patvirtintas BUAB „Abrisas“ kreditorių reikalavimų sąrašas, kuris buvo tikslinamas vėlesnėmis Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 1 d., 2010 m. birželio 4 d., 2010 m. gruodžio 15 d., 2012 m. rugsėjo 3 d., 2013 m. sausio 28 d., 2013 m. kovo 12 d., 2013 m. balandžio 29 d., 2013 m. gegužės 14 d. 2013 m. lapkričio 14 d., 2014 m. rugsėjo 17 d., 2015 m. gruodžio 9 d., 2017 m. sausio 10 d., 2017 m. rugpjūčio 30 d., 2018 m. sausio 19 d., 2018 m. birželio 29 d., 2018 m. gruodžio 29 d., 2019 m. kovo 7 d., 2019 m. kovo 21 d., 2019 m. gegužės 7 d., 2020 m. rugpjūčio 25 d. nutartimis. Po paskutinio patikslinimo BUAB „Abrisas“ bendra kreditorių finansinių reikalavimų suma sudaro 29 312,36 Eur ir tai yra vienintelis trečios eilės kreditorės (apeliantės) R. K. nepatenkintas finansinis reikalavimas.

29. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad bankroto byloje nėra patvirtinta galutinė bankroto ataskaita taip, kaip tai yra numatyta JANĮ 100 straipsnio 2 dalyje, todėl nesant patvirtintos galutinės bankroto ataskaitos, prašymų dėl bendrovės, kaip juridinio asmens, pabaigos pateikimas teismui yra negalimas. Tuo tarpu, galutinę bankroto ataskaitą administratorė gali ruošti tik tuomet, kai gaunamos paskutinės įplaukos į kreditorių sąskaitą (JANĮ 76 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Be to, administratorės ruoštam dokumentui dėl bendrovės finansinės padėties nėra gautas ir kreditorių susirinkimo pritarimas; nėra įvykdyta esminė bankroto proceso funkcija – atsiskaitymas su bendrovės kreditoriais, kas bendrovės, kaip juridinio asmens, pabaigos procesą daro negalimą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantės argumentais dėl žemiau nurodytų aplinkybių.

30. Teismų praktikoje išaiškinta, kad nagrinėjant klausimą dėl įmonės veiklos pabaigos konstatavimo, esminę reikšmę turi pagrįstos prielaidos, ar egzistuoja galimybė didesne apimtimi patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus, o vykstantys teisminiai ginčai, kuriuose bankrutavusi įmonė dalyvauja vienu ar kitu procesiniu statusu, patys savaime neriboja galimybės konstatuoti įmonės veiklos pabaigą, jai (įmonei) atitinkant įstatyme numatytas sąlygas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1197-330/2017, 2020 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-969-881/2020, 2021 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-214-407/2021). Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad kreditorių teisė į teisminę gynybą išlieka net ir po likvidavimo procedūrų įmonėje užbaigimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2098/2012; 2019 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-826-450/2019).

31. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog BUAB „Abrisas“ turto neturi; Vilniaus regiono Aplinkos apsaugos departamento pateikta pažyma patvirtina, kad bankrutavusioje įmonėje nėra sukauptos atliekos, užterštas dirvožemis ar gruntas; informacinės teismų sistemos „Liteko“ duomenimis įmonė aktyvių bylų neturi.

32. ĮBĮ formaliai reglamentuoja sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo sąlygas. ĮBĮ 32 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog teismas, nagrinėjantis įmonės bankroto bylą, priima sprendimą dėl įmonės pabaigos po to, kai bankroto administratorius pateikia teismui ĮBĮ 31 straipsnio 8 punkte nurodytus dokumentus ir Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento pažymą. Pagal ĮBĮ 31 straipsnio 8 punktą, likviduojant bankrutavusią įmonę, administratorius pateikia teismui likusio turto grąžinimo, nurašymo arba perdavimo aktus. Kadangi reikalavimai, numatyti ĮBĮ 32 straipsnio 4 dalyje, buvo įvykdyti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė sprendimą dėl bankrutuojančios bei likviduojamos dėl bankroto BUAB „Abrisas“ pabaigos.

Dėl atsisakymo patvirtinti taikos sutartį

34. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kreditorių susirinkimas, kuriuo remdamasi kreditorė prašo patvirtinti taikos sutartį, įvyko 2020 m. gruodžio 29 d., t. y. įsigaliojus JANĮ, todėl sprendžiant šį klausimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė JANĮ nuostatas, kurios taikytinos ir klausimą dėl taikos sutarties tvirtinimo nagrinėjant apeliacine tvarka.

35. Paprastai juridinio asmens bankroto procesas užbaigiamas teismui priėmus sprendimą dėl įmonės pabaigos ir išregistravus bankrutavusią įmonę iš Juridinių asmenų registro. Tačiau bankroto proceso pabaiga likvidavus juridinį asmenį nėra vienintelis bankroto proceso pabaigos pagrindas. Tiek JANĮ, tiek ĮBĮ nuostatose nurodyta, kad bankroto byla gali būti nutraukta, kai patvirtinama taikos sutartis (ĮBĮ 27 straipsnio 1 dalies 3 punktas, JANĮ 78 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

36. ĮBĮ taikos sutartį apibrėžė kaip kreditorių ir įmonės, o tuo atveju, kai įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, – ir jos savininko (savininkų) susitarimą tęsti įmonės veiklą, kai įmonė ir (arba) neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininkas (savininkai) prisiima tam tikrus įsipareigojimus, o kreditoriai sutinka savo reikalavimus atidėti, sumažinti ar jų atsisakyti (ĮBĮ 2 straipsnio 11 dalis). JANĮ savarankiško taikos sutarties apibrėžimo nepateikia, tačiau atskirų JANĮ nuostatų analizė leidžia spręsti, kad taikos sutarties bankroto procese samprata priėmus JANĮ išliko iš esmės nepakitusi – tai įmonės skolininkės ir jos kreditorių susitarimas dėl priemonių, kurios leis juridiniam asmeniui įveikti finansinius sunkumus, išsaugoti gyvybingumą ir išvengti bankroto (JANĮ 79 straipsnio 3 dalis, 80 straipsnis). Taikos sutartis bankroto procese yra CK 6.983 straipsnyje reglamentuotos taikos sutarties rūšis, kuriai būdingi tam tikri ypatumai atsižvelgiant į jos sudarymo sritį. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.983 straipsnį, yra nurodęs, kad taikos sutartis, kurią patvirtina teismas, nors reguliuojama ir proceso, ir materialiosios teisės normų, yra viena iš civilinių sutarčių, tiesiogiai nustatytų CK, rūšių. Be to, procesinė šalių teisė sudaryti taikos sutartį ir tokiu būdu baigti teisminį ginčą – viena iš civiliniame procese galiojančio šalių dispozityvumo principo, kuris šalims suteikia teisę disponuoti tiek ginčo objektu, t. y. pareikštais materialinio teisinio pobūdžio reikalavimais, tiek procesinėmis priemonėmis, išraiškų. Taikos sutarčiai, kaip ir bet kuriai kitai civilinei sutarčiai, galioja sutarties laisvės principas (CK 6.156 straipsnis), šalys gali pasirinkti, kokias tarpusavio nuolaidas taikys, kokiu būdu ir apimtimi išspręs kilusį teisminį ginčą, taip pat kurioje proceso stadijoje tai padarys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-36-403/2021, 21, 22 punktai).

37. Taigi, teisė baigti bankroto procesą taikos sutartimi yra procesinė bankroto proceso dalyvių (įmonės skolininkės (o kai įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės – ir jos savininko) bei jos kreditorių) teisė, kuria įgyvendinamas dispozityvumo principas bankroto procese. Tam, kad ši teisė galėtų būti įgyvendinta, pagal JANĮ reikalinga šių sąlygų visuma: 1) taikos sutarčiai turi pritarti juridinio asmens dalyviai atitinkamo juridinio asmens teisinę formą reglamentuojančio įstatymo nustatyta tvarka, o jeigu toks įstatymas šios tvarkos nenustato, – dalyvių susirinkime dalyvaujančių juridinio asmens dalyvių 2/3 balsų dauguma (JANĮ 80 straipsnio 4 dalis), 2) kreditorių susirinkimui turi būti pateiktas pasiūlymas sudaryti taikos sutartį kartu su taikos sutarties projektu (JANĮ 79 straipsnis), 3) taikos sutartį turi pasirašyti visi kreditoriai ir nemokumo administratorius, gavęs juridinio asmens dalyvių pritarimą (JANĮ 80 straipsnio 3 dalis), 4) taikos sutartis turi būti patvirtinta teismo (JANĮ 80 straipsnio 5, 6 dalys). Nemokumo administratorius ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo taikos sutarties sudarymo dienos kreipiasi į teismą su prašymu patvirtinti taikos sutartį ir nutraukti bankroto bylą (JANĮ 80 straipsnio 5 dalis). Nutartį patvirtinti taikos sutartį ir nutraukti bankroto bylą priima teismas (JANĮ 80 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, nemokumo administratorius ne tik gali inicijuoti taikos sutarties bankroto procese sudarymą, tačiau jo pasirašymas / sutikimas su taikos sutarties sąlygomis yra būtinas, pripažįstant, kad taikos sutartis bankroto byloje laikoma sudaryta.

38. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad BUAB „Abrisas“ vienintelės kreditorės sušauktame 2020 m. gruodžio 29 d. kreditorių susirinkime ketvirtuoju darbotvarkės klausimu buvo sprendžiama dėl BUAB „Abrisas“ bankroto byloje sudarytos taikos sutarties patvirtinimo ir pasirašymo bei vienintelės kreditorės – apeliantės sprendimu taikos sutartis buvo patvirtinta ir pasirašyta, tačiau sutartis nebuvo pasirašyta nemokumo administratorės. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad į bylą pateikta taikos sutartis pasirašyta vienintelės įmonės kreditorės ir bendrovės akcininkės, tačiau nėra pasirašyta nemokumo administratorės; sutartyje nėra jokių nuostatų, susijusių su priemonėmis, kurios leistų juridiniam asmeniui įveikti finansinius sunkumus, išsaugoti gyvybingumą, atkurti veiklą ir aptariamas išimtinai bendrovės atsiskaitymo su vienintele likusia kreditore, kuri ir inicijuoja taikos sutarties pasirašymą, grafikas, ir sprendė, kad teismui pateikta taikos sutartis neatitinka įstatymo reikalavimų ir nėra pagrindo laikyti ją sudaryta (JANĮ 80 straipsnio 3 dalis).

39. Apeliacinės instancijos teismas pritardamas pirmosios instancijos teismo pozicijai, be kita ko, pažymi, kad BUAB „Abrisas“ turto, kurį būtų galima realizuoti, neturi. Bendrovei bankroto byla iškelta 2009 m. spalio 14 d., t. y. bankroto procedūros šioje byloje trunka daugiau nei 11 metų; įmonė teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. nutartimi pripažinta bankrutavusi ir likviduojama dėl bankroto; per šį laikotarpį įmonė neatsiskaitė tik su vienintele trečios eilės kreditore – apeliante, kuri buvo įmonės steigėja ir jai priklausė 100 proc. akcijų, 2008 m. lapkričio 5 d. apeliantė pardavė 60 proc. įmonės akcijų savo sesei Aušrai Jurkšaitienei; apeliantė iki 2007 m. balandžio 10 d. dienos įmonėje ėjo buhalterės pareigas, o nuo 2007 m. balandžio 11 d. iki bankroto bylos iškėlimo įmonės direktorės pareigas ir buvo įmonės kasininkė; įmonė jau seniai jokios veiklos nevykdo (nėra veiklos vykdymo apraiškų). Apeliantė nepagrindė, kaip teismui pateiktos tvirtinti taikos sutarties sudarymas, esant aptartai situacijai, gali turėti įtakos realiai galimybei patenkinti vienintelės likusios BUAB „Abrisas“ trečios eilės kreditorės (apeliantės) R. K. nepatenkintą finansinį 29 312,36 Eur reikalavimą.

Dėl lėšų panaudojimo teisėtumo

40. Apeliantė kvestionuoja administratorės įmonės likvidavimo pabaigai pateiktus finansinius dokumentus, argumentuodama, kad juose pateikiama iškraipyta informacija dalyje dėl bankroto proceso metu bankroto byloje gautinas paskutines pajamų sumas (JANĮ 99 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Be to, teigia, jog nemokumo administratorė neteisėtai pasisavino 4 800 Eur sumą.

41. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bankroto administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo procedūra prasideda administravimo išlaidų sąmatą pirmą kartą tvirtinant kreditorių susirinkime, šiam įgyvendinant ĮBĮ 23 straipsnio 5 punkte nustatytą kompetenciją. Vėlesni administravimo išlaidų sąmatos keitimai nėra savarankiškos procedūros, o administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimo procedūros sudėtinė dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320-915/2017), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovaujantis nurodytu teisiniu reguliavimu klausimą dėl administravimo išlaidų sąmatos nagrinėjo vadovaudamasis ĮBĮ nuostatomis, nes administravimo išlaidų sąmata buvo tvirtinama dar 2016 m. liepos 7 d. kreditorių susirinkime. Taigi ĮBĮ nuostatos taikytinos ir apeliaciniam procesui.

42. ĮBĮ 23 straipsnyje nustatytos kreditorių susirinkimo teisės, tarp jų – teisė tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą, ją keisti, nustatyti administravimo išlaidų mokėjimo eilę ir tvarką. Klausimai, susiję su administravimo išlaidų sąmatos sudarymu, tvirtinimu, keitimu, paskirstymu ir kt., reglamentuojami ĮBĮ 36 straipsnyje. Iki 2016 m. gegužės 1 d. galiojusios redakcijos ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad administravimo išlaidų sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo administravimo išlaidomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas. Nuo 2016 m. gegužės 1 d. įsigaliojo nauja ĮBĮ 36 straipsnio redakcija, pagal kurią administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo, keitimo ir disponavimo šiomis išlaidomis tvarkos nustatymas ir toliau paliktas kreditorių susirinkimo kompetencijai, tačiau kreditorių susirinkimas, spręsdamas nurodytus klausimus, įpareigotas atsižvelgti į Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus bankroto administravimo išlaidų rekomendacinius dydžius.

43. Byloje nustatyta, kad apeliantė 2021 m. sausio 12 d. pateikė administratorei prašymą ,,Dėl skubaus ir tinkamo kreditorių susirinkimo Nr. 7 sprendimo vykdymo“, kuriame prašė pateikti BUAB „Abrisas“ kreditoriams dokumentus, pateisinančius 4 800 Eur dydžio bankroto administravimo išlaidas BUAB „Abrisas“ bankroto byloje. Bankroto administratorės UAB „Administravimas ir auditas“ įgaliotas asmuo el. laišku persiuntė BUAB „Abrisas“ apeliantei vienintelei kreditorei, turinčiai 100 proc. dydžio finansinį reikalavimą, BUAB „Abrisas“ bankroto administratorės UAB „Administravimas ir auditas“ išrašytas dvi PVM sąskaitas faktūras už suteiktas bankroto administravimo paslaugas, t. y. 2020 m. balandžio 15 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. AA0001876 800 Eur sumai ir 2020 m. rugsėjo 1 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. AA0001880 3 999,77 Eur sumai (banko paslaugos – 0,23 Eur). Bendra suma sudaro 4 800 Eur. BUAB „Abrisas“ banko sąskaitos išrašas patvirtina, jog į įmonės sąskaitą apeliantė įnešė 800 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodyta „pagal teismo nutartį“. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, jog tai yra bylinėjimosi išlaidos (300 Eur pirmosios instancijos teisme – 2020 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eA2-2131-661/2020 ir 500 Eur apeliacinės instancijos teisme – 2020 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-694-407/2020) priteistos iš R. K. atsakovei BUAB „Abrisas“ civilinėje byloje, pagal pareiškėjos R. K. prašymą dėl proceso atnaujinimo UAB ,,Abrisas“ bankroto byloje tvirtinant antros eilės kreditorių reikalavimus. Pateiktas banko sąskaitos išrašas patvirtina, jog praėjus 5 dienoms po šių lėšų įnešimo į BUAB „Abrisas“ 799,77 Eur buvo pervesti UAB „Administravimas ir auditas“ už teisines išlaidas. Bankroto administratorė taip pat pateikė UAB „Administravimas ir auditas“ suteiktų teisinių paslaugų išsamią detalizaciją, kuri patvirtina minėtoje byloje suteiktų teisinių paslaugų apimtį. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šias išlaidas laikė pagrįstomis, o kreditorės argumentus, kuriais ji kvestionavo šių išlaidų panaudojimą atmetė kaip nesudarančius pagrindo laikyti administratorės veiksmus neteisėtais.

44. Nagrinėjamu atveju taip pat nustatyta, kad apeliantė kreditorė R. K. 2020 m. rugsėjo 15 d. įnešė į BUAB „Abrisas“ sąskaitą 4 000 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydama „pagal taikos sutartį“; tą pačią dieną 3 999,77 Eur suma buvo pervesta administratorei, mokėjimo paskirtyje nurodant „ūkio išlaidoms“.

45. Pažymėtina, kad BUAB ,,Abrisas“ bankroto byloje 2020 m. rugsėjo 9 d. tarp BUAB ,,Abrisas“ nemokumo administratorės UAB ,,Administravimas ir auditas“ ir vienintelės kreditorės R. K. buvo sudaryta taikos sutartis, kuria apeliantė sutiko nustatyti papildomą administravimo išlaidų sąmatą (bankroto administravimo išlaidoms ir (ar) administratorės atlyginimui) BUAB „Abrisas“ bankroto byloje prie jau patvirtintos (2014 m. liepos 29 d. kreditorių susirinkimo nutarimu) ir apmokėtos administravimo išlaidų sąmatos (7 008,80 Eur) ir papildomų administratorės nuožiūra patirtų ir faktiškai iš BUAB „Abrisas“ gautų lėšų apmokėtų administravimo išlaidų (3 061 Eur) patvirtinant papildomą 4 000 Eur administravimo išlaidų sąmatą laikotarpiui nuo 2020 m. birželio 4 d. iki BUAB „Abrisas“ pabaigos (išregistravimo iš juridinių asmenų registro) arba bankroto bylos nutraukimo, leidžiant bankroto administratoriui šiomis lėšomis savo nuožiūra taip pat dengti dalį išlaidų bankroto administratoriaus iniciatyva (be kreditorių pritarimo) patirtų iki 2020 m. birželio 4 d. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad taikos sutartyje buvo aiškiai susitarta ir patvirtinta papildoma 4 000 Eur administravimo išlaidų sąmata, skirta administravimo išlaidoms ir administratoriaus atlyginimui; susitarta papildomas administravimo išlaidas dengti bankroto administratoriaus nuožiūra, be kreditorių pritarimo, nenustatant jokių išlygų dėl administravimo išlaidų sąmatoje nurodytos sumos paskirstymo. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai kreditorės argumentus, kuriais ji pakartotinai kėlė klausimus dėl to, kur buvo panaudotos minėtos lėšos, kai taikos sutartimi šalys susitarė, kad jas iš esmės administratorė gali naudoti savo nuožiūra jau patirtoms išlaidoms padengti, laikė nepagrįstais ir nesąžiningais. Taigi, akivaizdu, kad administratorė apeliantės kvestionuojamas 4 800 Eur lėšas panaudojo teisėtai.

46. Apeliantė apeliaciniame skunde kelia klausimą dėl galimo neteisėto pinigų išgryninimo, kai apeliantės įneštus į bendrovės sąskaitą 4 000 Eur, bankroto administratorė išėmė grynais pinigais, nurodydama, kad tai prieštarauja JANĮ 76 straipsnio 5 dalies nuostatoms, draudžiančioms atsiskaitymą grynaisiais pinigais. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantės argumentais, nes šiuo atveju atsiskaitymai buvo vykdomi pagal galiojusio ĮBĮ nuostatas.

47. Aptariamų aplinkybių kontekste, apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad taikos sutartimi šalys be kita ko susitarė, kad bendra administravimo išlaidų suma neviršys 14 069,80 Eur, tačiau iš byloje esančių įrodymų matyti, kad suma, kuria viršyta minėta suma yra 800 Eur ir, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ši suma atitinka jau aptartas civilinėje byloje iš kreditorės R. K. priteistas bylinėjimosi išlaidas, kurių panaudojimas atsiskaitymui už suteiktas teisines paslaugas byloje pagrįstas rašytiniais įrodymais, todėl apeliantės teiginiai dėl administravimo išlaidų sumos viršijimo atmetami kaip nepagrįsti ir nėra pagrindo administratorės veiksmus dengiant patirtas bylinėjimosi išlaidas laikyti neteisėtais.

48. Apeliantė nurodo, kad administratorės pateikti Avanso apyskaitos bei ją lydinčiųjų dokumentų duomenys, leidžia teigti, jog Avanso apyskaitoje padaryti įrašai yra galimai suklastoti, tačiau plačiau tokios savo pozicijos nepagrindžia. Nepagrįsti apeliantės argumentai dėl apyskaitoje padarytų įrašų neteisingumo, o į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 8 d. iki 2020 m. gruodžio 10 d. BUAB „Abrisas“ buvo suteiktos teisinės paslaugos, kurių suma siekia 5 668 Eur, kuomet, nuo 2009 m. vykstančio BUAB „Abrisas“ bankroto proceso vyko daugelis teisminių ginčų susijusių su BUAB „Abrisas“ bankroto procedūromis ir iš esmės visos bylos, kuriose neabejotinai buvo reikalinga teisinė pagalba yra inicijuotos apeliantės ir didžioji dalis teisminių ginčų buvo baigti kreditorės nenaudai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šalių sudaryta taikos sutartimi, patvirtinta įsiteisėjusia teismo nutartimi, šalys susitarė dėl papildomos administravimo išlaidų sąmatos, tačiau kreditorė (apeliantė) pakartotinai kelia tuos pačius klausimus dėl minėtų išlaidų panaudojimo, dėl sutarčių dėl teisinės pagalbos, buhalterinių paslaugų teikimo teisėtumo ir kt. klausimus, dėl kurių jau buvo pasisakyta įvairiose civilinėse bylose. Atitinkamai nenustačius bankroto administratorės neteisėtų veiksmų pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesikreipė į prokurorą dėl bankroto administratorės veiksmų.

49. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime analizavo ir įvertino prašymuose ir kituose procesiniuose dokumentuose bei įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes, taip pat į bylą pateiktus įrodymus. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį, faktines bylos aplinkybes, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog ją nagrinėjęs teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai) ar nukrypo nuo pirmiau nurodytos kasacinio teismo praktikos įrodymų vertinimo klausimais. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip būtų palankiau apeliantei, nereiškia, jog buvo pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės ar teismas nevertino apeliantės pateiktų teisinių argumentų. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017, 44 punktas, 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-113-611/2018).

50. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsakė į esminius šalių keliamus argumentus, savo išvadas pagrindė byloje pateiktais ir ištirtais įrodymais bei kasacinio teismo praktika. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas detaliai neatsakė į kiekvieną apeliantės išsakytą teiginį, ypatingai į tuos, apie kuriuos apeliantė užsimena ir kurie keliami pakartotinai, teisėjų kolegijos vertinimu, nenulėmė neteisėto procesinio sprendimo priėmimo, nes, kaip buvo minėta, teismas turėjo pareigą motyvuotai atsakyti tik į nagrinėjamam ginčui reikšmingus argumentus, ką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, padarė tinkamai.

51. Kiti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

52. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 4 d. sprendimas, kuriuo atmesti kreditorės R. K. prašymai dėl taikos sutarties patvirtinimo ir bylos nutraukimo bei kreipimosi į prokurorą dėl bankroto administratorės veiksmų; BUAB „Abrisas“ veikla pripažinta pasibaigusia ir nuspręsta įmonę išregistruoti iš Juridinių asmenų registro, priimtas tinkamai įvertinus bylos aplinkybes, bylą nagrinėjęs teismas nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, tinkamai taikė įmonės pabaigą ir taikos sutarties tvirtinimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

53. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nuostatos, reglamentuotos CPK 93 straipsnyje, taikomos ir bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 302 straipsnis). Todėl netenkinus apeliantės apeliacinio skundo, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.