- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-02-23
- Bylos Nr.
- 1A-31-876/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-44408-2024-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aurelijus Rauckis, Judita Sungailaitė, Laima Šeputienė
- Kaltinamasis
- A. A.
- Nukentėjusysis
- A. A.
- Advokatai
- Ričardas Lilas, Artūras Špilkovas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Rauckio, Juditos Sungailaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Laimos Šeputienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokuroro Evaldo Tarasevičiaus ir nukentėjusiojo A. A. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – ir Kauno apylinkės teismas) 2025 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios baudžiamojo nusižengimo ar nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
A. A. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti.
A. A. civilinį ieškinį dėl neturtinė žalos priteisimo nuspręsta palikti nenagrinėtą.
A. A. prašymą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas nuspręsta atmesti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. A. A. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2024 m. rugsėjo 29 d., apie 10.40 val., kieme, adresu (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu, tyčia rankomis sudavė A. A. į krūtinę ir nuo šio smūgio jis nugriuvo nugara ant žemės, taip A. A. padarė odos pigmentacijos pakitimus nugaros dešinėje, mentės srityje, poodinę kraujosruvą juosmens kairėje pusėje, kas A. A. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.
2. Kauno apylinkės teismas 2025 m. rugsėjo 22 d. nuosprendyje konstatavo, kad remiantis A. A., A. A. ir liudytojos parodymais, specialisto išvada, kitų objektų apžiūros protokolais, byloje esančiais vaizdo įrašais ir kita byloje esančia medžiaga, byloje nėra nustatyta, kad A. A. sužalojimai – odos pigmentacijos pakitimai nugaros dešinėje, mentės srityje, poodinė kraujosruva juosmens kairėje pusėje, atsirado dėl tyčinių A. A. veiksmų. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad neginčijama, kad tarp išteisintojo A. A. ir A. A. buvo fizinis kontaktas, lėmęs nukentėjusiojo fizinį skausmą, tačiau teigti, kad jis atsirado dėl išteisintojo tyčinių veiksmų, negalima.
II. Apeliacinių skundų ir proceso dalyvių prašymai
3. Apeliaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokuroras Evaldas Tarasevičius (toliau – ir Prokuroras) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 22 d. nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį – pripažinti A. A. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam bausmę – laisvės apribojimą 1 (vieneriems) metams, be intensyvios priežiūros, įpareigojant jį būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu.
3.1. Prokuroro įsitikinimu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas neteisingai pritaikius baudžiamąjį įstatymą. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Kauno apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, neįvertino visų byloje esančių duomenų, išimtinai rėmėsi tik A. A. parodymais, neįvertinant jų visų įrodymų visumoje. Pagal teismų praktiką kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko prisipažinimu, jo parodymais, bet ir vertinant objektyviuosius požymius - kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, buvusią juos padarant ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-P-1/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-152-693/2016). Apeliaciniame skunde taip pat atkreiptas dėmesys, jog teismo nuosprendyje abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.
Šalies argumentai
3.2. Apeliaciniame skunde Prokuroras nurodo, kad baudžiamojoje byloje esantys duomenys priešingai nei nurodoma Kauno apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 22 d. išteisinamajame nuosprendyje, patvirtina, jog A. A. 2024 m. rugsėjo 29 d., apie 10.40 val., kieme, adresu (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu, tyčia rankomis sudavė A. A. į krūtinę ir nuo šio smūgio pastarasis nugriuvo nugara ant žemės, taip A. A. padarė odos pigmentacijos pakitimus nugaros dešinėje, mentės srityje, poodinę kraujosruvą juosmens kairėje pusėje, kas A. A. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Apelianto įsitikinimu, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino visų reikšmingų duomenų ir dėl to nepagrįstai išteisino A. A. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Prokuroras skunde taip pat teigia, kad nepatvirtinta A. A. versija, kad jis netinkamai įvertino situaciją, nesitikėjo, kad pastūmimas bus toks stiprus, ir, atitinkamai, negalėjo numatyti, kad dėl tokio jo pastūmimo už jį ženkliai stambesnis ir aukštesnis nukentėjusysis gali nukristi ir patirti sužalojimus.
2. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis A. A. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 22 d. nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį – pripažinti A. A. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam bausmę įstatymo ribose. Apeliaciniu skundu taip pat prašoma tenkinti nukentėjusiojo civilinį ieškinį ir priteisti iš A. A. visas nukentėjusiojo patirtas proceso išlaidas už teisines paslaugas pagal į baudžiamąją bylą pateiktus duomenis, o taip pat atlyginti nukentėjusiojo patirtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme pagal pateiktus išlaidų dokumentus.
4.1. Nukentėjusiojo nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes Kauno apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, byloje esančius įrodymus vertino nenuosekliai, selektyviai, neobjektyviai, neatsižvelgdamas į jų visumą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, teismo išvados prieštaringos bei grindžiamos prielaidomis, teismas taip pat visiškai nevertino nukentėjusiojo A. A. medicininių dokumentų, todėl nepagrįstai A. A. išteisino pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjamu atveju surinktų įrodymų visuma pagrindžia nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių buvimą A. A. veiksmuose.
4.2. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodoma, kad A. A. kaltę įrodo ne tik nukentėjusiojo A. A. nuoseklūs parodymai, bet ir paties A. A. parodymai, kuriais jis pripažino atlikęs smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį, taip pat ir objektyvūs duomenys - 1) vaizdinė medžiaga; 2) specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kuri patvirtina, kad nukentėjusiajam, be fizinio skausmo sukėlimo, padarytas ir nežymus sveikatos sutrikdymas; 3) vaistų pirkimo kvitai; 4) nukentėjusiojo medicininiai dokumentai; 5) eksperto apklausa teisme, kurios metu ekspertas, peržiūrėjęs vaizdo įrašą, patvirtino padarytas išvadas dėl nežymaus A. A. sveikatos sutrikdymo nurodytomis aplinkybėmis; 6) liudytojos L. A. parodymai, kuriais ji patvirtino, jog matė A. A. sėdintį ant žemės, t. y. patvirtino pasekmes, kilusias dėl A. A. veiksmų, kurios ir lėmė, kad A. A. būtent ir griuvo ant žemės.
4.3. Apeliaciniame skunde A. A. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino specialisto išvados bei teisiamojo posėdžio metu eksperto Ž. M. duotų paaiškinimų. Vertinant įrodymų visetą (vaizdo įrašus, nukentėjusiojo bei paties išteisintojo parodymus, kuriais jis patvirtino smurtinius veiksmus prieš A. A., liudytojos parodymus, nukentėjusiojo medicininius duomenis bei patirtų išlaidų kvitus), laikytina, kad fizinio skausmo sukėlimas ir specialisto išvadoje konstatuoti A. A. padaryti sužalojimai, kurie laikytini nežymiu sveikatos sutrikdymu, kilo būtent dėl A. A. veiksmų, todėl pirmosios instancijos teismo teiginiai, jog byloje nėra nustatyta, kad sužalojimai bei fizinis skausmas nukentėjusiajam atsirado dėl A. A. tyčinių veiksmų, yra visiškai nepagrįsti.
4.4. Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo jokių objektyvių duomenų iš kurių būtų galima teigti, kad A. A. galėjo nukentėti kitu laikotarpiu, kai šiuo atveju įrodymų visetas, t. y. paties A. A. prisipažinimas, kad neva tik pastūmė nukentėjusįjį, ko pasėkoje, nukentėjusysis krito ant nugaros, vaizdo įrašas, specialisto išvada ir jo parodymai duoti teisiamojo posėdžio metu tik patvirtina, kad fizinio skausmo sukėlimas ir sužalojimai A. A. atsirado būtent dėl A. A. veiksmų. Skunde taip pat atkreiptinas dėmesys, jog skundžiamame nuosprendyje nurodytos aplinkybės, kad A. A. greitai pakilo nuo žemės nereiškia, jog asmuo nepatyrė fizinio skausmo ar sužalojimo. Visuotinai žinoma, kad šoko metu išsiskyrus adrenalinui, žmogaus reakcijos gali tapti ypač greitos, o nagrinėjamu atveju, tikintis pakartotinų smūgių, nukentėjusysis kaip galėdamas greičiau turėjo pakilti ir pakilo nuo žemės, kad tinkamai pasiruoštų gintis nuo naujų galimų smurtinių išteisintojo veiksmų, kas ir lėmė, kad toliau prieš A. A. išteisintasis smurto nenaudojo ir pasišalino iš sodo. Apelianto įsitikinimu, nagrinėjamu atveju fizinis skausmas bei nežymus sveikatos sutrikdymas buvo sukelti tyčiniais A. A. veiksmais, kuriuos patvirtina ne tik A. A. parodymai, bet ir filmuota vaizdinė medžiaga (girdimas stipraus smūgio garsas ir tuomet matosi kaip krenta A. A.).
4.5. Skunde aukštesniajam teismui A. A. taip pat pažymėjo, kad teisiamojo posėdžio metu pats A. A. patvirtino, kad nukentėjusysis priėjo prie jo nuleidęs rankas, stovėjo bent pusės metro atstumu iki išteisintojo, tačiau pastarasis vis tiek tyčia fiziškai smurtavo A. A. atžvilgiu. Dėl jo tyčinio fizinio smurto prieš nukentėjusįjį ir kilo BK 140 straipsnyje įtvirtinti padariniai - fizinio skausmo jam sukėlimas ir nežymus jo sveikatos sutrikdymas. Akivaizdu, kad stiprus smūgiavimas abejomis rankomis į asmenį, kuris dar yra ir kur kas vyresnis už A. A., yra pavojingas, ir neabejotinai galintis sukelti skausmą veiksmas, kuriuo kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą. Akcentuotina ir tai, kad pats A. A. pripažino, kad dėl jo veiksmų, t. y. pastūmimo, A. A. galėjo jausti fizinį skausmą, be to, nurodė, kad neįvertino savo jėgos. Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino išteisintojo veiksmus, kadangi ne dėl paprasto pastūmimo A. A. krito ant žemės, o dėl stipraus tyčinio smūgio (išteisintasis nurodė, kad neįvertino savo jėgos), kuris aiškiai girdisi ir vaizdo įraše. Visa A. A. veiksmų seka, išsakyti žodžiai „į snukį gausi“ rodo akivaizdžiai tyčinius A. A. veiksmus nukreiptus prieš nukentėjusįjį. Po šio stipraus smūgio sudavimo nukentėjusysis ir griuvo ant žemės, ko pasėkoje, ne tik smūgio metu A. A. patyrė skausmą, bet ir todėl, kad dėl tyčinių A. A. veiksmų griūdamas ant žemės susitrenkė bei patyrė sužalojimus, konstatuotus specialisto išvadoje.
4.6. Apeliaciniame skunde taip pat pažymėta, kad iš nukentėjusiojo kartu su civiliniu ieškiniu pateikto medicininio dokumento išrašo („esveikatos“ sistemos) matyti, kad nukentėjusysis A. A. niekuomet iki šio įvykio nėra turėjęs nugaros/juosmens traumos, o taip pat niekada nesikreipė pas gydytojus dėl juosmens/nugaros skausmo, todėl būtent po 2024 m. rugsėjo 29 d. prieš jį A. A. įvykdyto fizinio smurto (kai jis jam tyčia trenkė rankomis, dėl ko A. A. griuvo ant žemės ir patyrė kitus sužalojimus), jis jaučia skausmus juosmens srityje, ir tai yra A. A. veiksmais sukelto sužalojimo pasekmė.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų byloje negauta.
4. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismo posėdyje išteisintasis ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinius skundus atmesti ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 22 d. nuosprendį. Prokuroras prašė tenkinti apeliacinį skundą ir A. A. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, nukentėjusysis ir jo atstovas advokatas prašė nukentėjusiojo A. A. apeliacinį skundą tenkinti, o taip pat priteisti iš A. A. nukentėjusiajam patirtas advokato atstovavimo išlaidas.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir teisinės išvados
Prokuroro ir nukentėjusiojo A. A. apeliaciniai skundai atmetami
5. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniais skundais tiek Prokuroras, tiek nukentėjusysis A. A. nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti išvadą dėl A. A. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Apeliantų vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, klaidingai interpretuodamas nustatytas faktines aplinkybes, todėl išteisinamasis nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis. Tiek Prokuroro, tiek nukentėjusiojo įsitikinimu, baudžiamojoje byloje yra pakankamai įrodymų, leidžiančių neginčijamai konstatuoti, kad A. A. padarė savo priešingais teisei veiksmais prieš A. A. nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.
6. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo sudėtinė dalis yra in dubio pro reo principas, remiantis šiuo principu, abejonės, kurių, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai. Abejonių gali kilti dėl bet kurių bylos elementų: faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių buvimo; teisinių veikos požymių (nusikalstamos veikos sudėties elementų ar požymių, kitų nusikalstamai veikai kvalifikuoti reikšmingų aplinkybių) buvimo; sąlygų, būtinų duomenims pripažinti įrodymais, buvimo; atskirų įrodymų patikimumo ir jų įrodomosios reikšmės; įrodymų visumos pakankamumo nusikalstamą veiką padariusio asmens kaltumui konstatuoti ar kitų nagrinėjant bylą sprendžiamų klausimų. Tačiau kaltinamojo naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurios yra reikšmingos galutiniam teismo sprendimui priimti ir kurių neįmanoma pašalinti, išnaudojus visas galimybes. Pažymėtina ir tai, kad abejonės gali būti pašalinamos ne tik atliekant BPK nustatytus veiksmus, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, bet ir tinkamai, laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, vertinant įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-30-689/2018, 2K-28-689/2021, 2K- 227-976/2021).
7. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – užtikrinti, kad įstatymo nustatyta tvarka būtų patikrintas pirmosios instancijos teismo priimtų sprendimų (nuosprendžių ar nutarčių) teisėtumas ir pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-155-942/2019, 2K-272-458/2019, 2K-33-458/2020). Tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar šiuo sprendimu tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą, jis patikrina, ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, ištirti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias turėti reikšmės teismo išvadoms, ar teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai įvertinti teisingai ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-26-719/2020). Apeliacinės instancijos teismas vertina bylos duomenis ir pripažįsta juos įrodymais, jais argumentuotai remiasi arba juos atmeta laikydamasis tų pačių įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, kaip ir pirmosios instancijos teismas.
8. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje, joje nurodyta, kad teisėjai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šių taisyklių, nuosprendyje pateikdami įrodymų vertinimo motyvus, privalo laikytis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai. Pagal teismų praktiką, esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016).
9. Aukštesnysis teismas, išnagrinėjęs apeliacinių skundų argumentus, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme, konstatuoja, kad išteisindamas A. A. iš jam pareikšto kaltinimo pirmosios instancijos teismas skundžiamame 2025 m. rugsėjo 22 d. nuosprendyje nurodė ir išvardijo visus reikšmės turinčius įrodymus, juos išanalizavo, atliko objektyvų jų vertinimą ir argumentavo savo sprendimą. Pirmosios instancijos teismo argumentai dėl įrodymų vertinimo nekelia abejonių, jų patikimumas buvo patikrintas teisiamųjų posėdžių metu. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas patikrino įrodymų liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį (sąsajumą), pašalino iškilusius prieštaravimus ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip jų visumą. Visi pirmosios instancijos teismo argumentai ir motyvai aiškiai nurodyti skundžiamame nuosprendyje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo argumentų, motyvų ir padarytų išvadų ar jomis abejoti ir su jomis sutinka.
10. Nagrinėjamu atveju nekyla ginčas, ko neginčijo ir proceso dalyviai pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, jog kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, t. y. 2024 m. rugsėjo 29 d., apie 10.40 val., kieme, adresu (duomenys neskelbtini), tarp išteisintojo A. A. ir nukentėjusiojo A. A. įvyko žodinis konfliktas. Kaip matyti iš išteisintojo parodymų pirmosios instancijos teisme, jis savo kaltę pripažino iš dalies, o būtent, neneigė, jog stumtelėjo nukentėjusįjį, tačiau teigė, jog taip pasielgė tik dėl to, kad A. A. buvo per daug prie jo priartėjęs ir kėlė riziką jo sveikatai, jis jautė grėsmę. Nukentėjusysis A. A. pirmosios instancijos teisme teigė, jog A. A. jam grasino, jog duos „į snukį“, po ko jam buvo smūgiuota dviem rankom į krutinę. Iš proceso dalyvių parodymų matyti, jog tarp A. ir A. A. konfliktinė situacija yra susiklosčiusi jau ne trumpą laiko tarpą, vyksta ginčai dėl turto bei kieme, adresu (duomenys neskelbtini), esančios komposto dėžės. Taigi, darytina neginčytina išvada, jog jau prieš aptariamą įvykį tarp išteisintojo ir nukentėjusiojo buvo konfliktiški santykiai. Pažymėtina, kad tuo atveju, kai nustatoma, jog nusikaltimo požymių turinčios veikos padarytos esant konfliktiniam santykiui, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti proceso dalyvių parodymų patikimumą, taip pat vertinti konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio, be kita ko, ir inicijuojant įvairius teisinius procesus, motyvus bei tikslus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-976/2017, 2K-26-1073/2023).
11. Nukentėjusysis apeliaciniame skunde teigia, jog A. A. kaltę dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos patvirtinta baudžiamosios bylos medžiagoje esantys įrodymai, t. y. vaizdinė medžiaga, specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), vaistų pirkimo kvitai, nukentėjusiojo medicininiai dokumentai, eksperto apklausa teisme, o taip pat liudytojos L. A. parodymai.
12. Iš baudžiamojoje byloje esančio vaizdo įrašo „(duomenys neskelbtini)“ matyti, jog filmuojamas kiemas, girdėti ginčas „duok, duok“, „kas tau yra?“. Vaizdo įrašo laike 0:00:05 matyti nukritęs vyras, kuris 0:00:08 atsistoja ir toliau ginčijasi. Vaizdo įraše „(duomenys neskelbtini)“ girdėti ginčas „davai duok“, „kas tau yra, ką?“, „drąsus labai, blet“, girdėti moteriškas balsas „Aisti, nereikia“. Vaizdo įrašo laike 0:00:17 matyti artėjantis link išteisintojo A. A. nukentėjusysis, o išteisintasis nuo jo juda atbulas, abu vyrai rankas suspaudę į kumščius (1 t., b. l. 27). Iš aptarto, aukštesnysis teismas pirmiausia daro išvadą, jog iš vaizdo įrašo „(duomenys neskelbtini)“ nematyti, kas sudavė smūgį, nuo kurio nukrito nukentėjusysis A. A.. Antra, pastebėtina, jog po nukritimo nukentėjusysis atsistojo per 3 sekundes, t. y. labai greitai ir toliau tęsė konfliktą su išteisintuoju. Iš vaizdo įrašo „(duomenys neskelbtini)“ matyti, jog nukentėjusysis nusiteikęs konfliktiškai, jis eina link išteisintojo, abi šalys keikiasi. Taigi, priešingai nei nurodo apeliantas A. A., iš baudžiamosios bylos medžiagoje esančių aptartų vaizdo įrašų, ką teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, aukštesnysis teismas neturi pagrindo daryti išvados, jog minėta vaizdinė medžiaga patvirtinta išteisintojo A. A. veiksmus, kurie atitiktų BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.
13. Iš skundo nagrinėjimui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagoje esančios Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog tyrimas pradėtas 2024 m. spalio 30 d. 08.50 val. Tyrimo atlikimo pagrindas – prašymas atlikti paslaugą. Tyrimo tikslas – nustatyti sveikatos sutrikdymo mąstą. Įvykio aplinkybės – tiriamasis paaiškino, jog 2024 m. rugsėjo 29 d. apie 10.14 val. namų sode, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), sūnėnas A. A. rankomis sudavė smūgį į krūtinę, po kurio nugriuvo ant nugaros. Be sąmonės nebuvo, medicininės pagalbos nesikreipė. Tiriamoji dalis – objektyvaus tyrimo duomenys: nugaros dešinėje pusėje, mentės srityje, 12x9 cm plote rausvos spalvos pigmentuotos odos ploteliai, galimai o buvusio nubrozdinimo. Juosmens kairėje pusėje, labiau užpakalinėje dalyje, ties klubakaulio sparnu, 4x6 cm poodinė kraujosruva murzinai melsvos spalvos su žalsvu, gelsvu atspalviais. Išvada – A. A. konstatuota: odos pigmentacijos pakitimas nugaros dešinėje, mentės srityje, po galimai buvusio odos nubrozdinimo, poodinė kraujosruva juosmens kairėje pusėje. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais paveikus nurodytas sritis, mažiausiai dviem trauminiais poveikiais, galimai tiriamojo nurodytu laiku, t. y. 2024 m. rugsėjo 29 d. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mąstą. Baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme 2025 m. liepos 29 d. teisiamajame posėdyje apklaustas specialistas Ž. M., atlikęs aukščiau aptartą specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), parodė, kad negali kategoriškai pasakyti, išvadoje nustatyti sužalojimai nukentėjusiajam savaitę anksčiau ar vėliau galėjo būti padaryti, kraujosruvos išnyksta per kelias savaites, tačiau sužalojimo mastas tam neprieštarauja. Specialistas apklausiamas taip pat nurodė, jog keturias savaites gali išsilaikyti kraujosruva, geltona spalva gali atsirasti ir po aštuoniolikos valandų po sužalojimo padarymo. Šašas neturėtų būti nusilupęs jei keturios dienos praėjusios nuo įvykio, kraujosruva galėjo būti ir praėjus mažai laiko, gali susidaryti griūnant ant žemės, gali būti įspyrus ir kumščiu suduodant. Krentant tikėtina, kad tokie sužalojimai galėjo susidaryti. Buityje nesudėtinga tokius nubrozdinimus pasidaryti. Sena kraujosruva jau skaitosi ir praėjus aštuoniolikai valandų pagal naują literatūrą. Neatmestina galimybė, kad galėjo ilgiau gyti, priklauso nuo pačio žmogaus, kuo suduota, per kiek laiko gyja. Bent dvi savaitės jau turėjo praeiti. Specialistas taip pat parodė, kad amžius gijimui gali turėti įtakos, t. y. bėgant laikui kraujotaka prastesnė, todėl dėl amžiaus gali kraujosruva gyti ilgiau.
14. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog iš šios nutarties 15 punkte aptartų aplinkybių akivaizdu, jog nagrinėjamas įvykis vyko - 2024 m. rugsėjo 29 d., o nukentėjusysis A. A. į Valstybinį teismo medicinos tarnybos Kauno skyrių prašymu nustatyti sveikatos sutrikdymo mąstą kreipėsi 2024 m. spalio 30 d., t. y. praėjus vienam mėnesiui. BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta nusikalstama veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu prieš asmenį. Veika padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata. Nustatant, ar dėl panaudoto fizinio smurto nukentėjusiajam kilo fizinis skausmas, atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017). Baudžiamosios bylos duomenys, o būtent – aukščiau šioje nutartyje aptartas nukentėjusiojo A. A. staigus, per tris sekundes atsikėlimas, o taip pat toliau po staigaus atsikėlimo sekę jo agresyvūs bei energingi kūno judesiai, priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, neleidžia daryti išvados, jog po A. A. suduoto smūgio, nukentėjusysis jautė fizinį skausmą, matomą bei aiškiai suprantamą aplinkiniams. Šiame kontekste svarbu pažymėti ir aplinkybę, jog į medikus dėl sveikatos sutrikdymo masto A. A. kreipėsi tik po vieno mėnesio, o į policijos įstaigą jis pareiškimu kreipėsi tik 2024 m. lapkričio 7 d., t. y. praėjus daugiau nei vienam mėnesiui po nagrinėjamo įvykio. Vertinant specialisto Ž. M. parodymus pirmosios instancijos teisme, aukštesnysis teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog specialistas negalėjo vienareikšmiškai teigti, jog nukentėjusiajam A. A. nustatyti nubrozdinimai bei poodinės kraujosruvos, laiko prasme atsirado dėl neteisėtų A. A. veiksmų.
15. Nukentėjusysis A. A. skunde apygardos teismui kaip vieną iš įrodymų dėl išteisintojo A. A. kaltės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, taip pat nurodė liudytojos L. A. parodymus, o būtent jos parodytą aplinkybę, jog ji matė nukentėjusįjį parkritusį ant žemės. Iš minėtos liudytojos 2024 m. birželio 20 d. teisiamajame posėdyje duotų parodymų matyti, jog L. A. parodė, jog išteisintasis ir nukentėjusysis mušėsi, tačiau A. A. nebuvo nusiteikęs tokiam incidentui, viskas buvo išprovokuota. Liudytoja parodė, jog muštynių nematė, tik matė, kai A. A. jau sėdėjo ant žemės. Vėliau, kai nukentėjusysis atsikėlė, jis vijosi išteisintąjį, vyrai tarpusavyje pradėjo necenzūriškai kalbėtis, A. A. gynėsi. Liudytoja taip pat parodė, jog po spalio 27 d. konfliktinio įvykio tarp jos ir A. A., kai buvo atvykę „Aro“ pareigūnai, kurie liepė pastarajam gulti ant grindų, jis buvo sulaikytas ir naktį praleido areštinėje, ji su nukentėjusiuoju nebendrauja. Teisėjų kolegija šiame kontekste atkreipia dėmesį, ką teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, jog iš aptartų liudytojos L. A. parodymų matyti, jog iki nukentėjusiajam A. A. nuvykus į ekspertinę išvadą dėl sužalojimų nustatymo (2024 m. spalio 30 d.), jis 2024 m. spalio 27 d. buvo sulaikytas pareigūnų, kurie liepė jam gultis ant žemės. Vertinant šioje nutartyje jau aptartus įrodymus, t. y. specialisto išvadą, o taip pat specialisto parodymus pirmosios instancijos teisme, neatmetama tikimybė, jog A. A. nustatyti nubrozdinimai bei kraujosruvos, galėjo atsirasti ir po jo sulaikymo, o ne nuo išteisintojo A. A. pastūmimo kaltinime nurodytu laiku.
16. Įvertinusi visų byloje surinktų ir užfiksuotų įrodymų visumą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo konkrečiu atveju buvo išnaudotos visos galimybės tam, kad būtų surinkti neginčijami išteisintąjį A. A. kaltinantys duomenys, byloje nepakanka duomenų išvadai, jog išteisintasis A. A. kaltinime nurodytu laiku bei būdu sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajam A. A. ir tokiu būdu padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Visos Prokuroro ir nukentėjusiojo apeliaciniuose skunduose išdėstytos aplinkybės ir prielaidos nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, nes apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas prielaidomis ar spėlionėmis. Todėl skirtingai, nei teigiama apeliaciniuose skunduose, skundžiamas nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant materialinių ar procesinių teisės normų ir nenukrypstant nuo suformuotos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai išteisino A. A. iš kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Naikinti tokį nuosprendį apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo. Tokiu būdu Prokuroro ir nukentėjusiojo apeliaciniai skundai atmetami.
Dėl nukentėjusiojo patirtų atstovavimo išlaidų
17. Nukentėjusysis A. A. kartu su apeliaciniu skundu pateikė prašymą priteisti jo patirtas proceso išlaidas už advokatės G. D. jam pagal 2025 m. spalio 13 d. sąskaitą už teisinę pagalbą Nr. (duomenys neskelbtini), kurios sudaro 1 000 Eur. Už šią suteiktą paslaugą (apeliacinio skundo parengimą) A. G. advokatei G. D. AB SEB banko pavedimu 2025 m. spalio 13 d. pervedė 1 000 Eur (2 t., b. l. 164-165).
18. BPK 104 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų, kad proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus, be to, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Atsižvelgusi į minėtą reglamentavimą, jog nukentėjusiojo patirtos išlaidos advokatui, priteisiamos tik iš nuteistojo, ir pripažinusi, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. A. pagrįstai išteisintas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo tenkinti nukentėjusiojo A. A. prašymą ir jo patirtas išlaidas advokatės G. D. teisinėms paslaugoms apmokėti priteisti iš išteisintojo A. A., kadangi pastarasis nėra pripažintas kaltu ir nuteistas.
Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų
19. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Kauno apygardos teismo 2025 m. spalio 30 d. nutartimi išteisintajam A. A. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinavimo ir parinkimo baudžiamosiose bylose paslaugų administravimo skyriaus parinktas gynėjas advokatas Ričardas Lilas.
20. Kauno apygardos teisme 2026 m. sausio 12 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme ginant A. A. yra 245,83 Eur, kurios turi būti priteistos iš jo valstybei.
21. BPK 105 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui ir išlaidas, patirtas atliekant nepilnamečio įtariamojo ar nepilnamečio kaltinamojo individualų vertinimą. BPK 105 straipsnio 5 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad tuo atveju, kai procesas nutraukiamas ar kaltinamasis išteisinamas, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios BPK nuostatos galioja ir apeliacinio proceso metu. Taigi atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju apkaltinamasis nuosprendis nėra priimtas ir paliekamas galioti A. A. išteisinamasis nuosprendis, atitinkamai nėra pagrindo priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokuroro Evaldo Tarasevičiaus ir nukentėjusiojo A. A. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžio atmesti.
Nukentėjusiojo A. G. patirtų atstovavimo išlaidų nepriteisti.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtų išlaidų nepriteisti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.