- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-08
- Bylos Nr.
- 2K-248/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-56-1-00092-2001-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vytautas Masiokas (pirm.), Armanas Abramavičius, Dalia Bajerčiūtė (pran.)
- Kaltinamasis
- A. M.
- Nukentėjusysis
- A. G.
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Masioko, Armano Abramavičiaus ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
neviešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios A. G. (A.) kasacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 26 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. išteisintas pagal BK 149 straipsnio 3 dalį ir 150 straipsnio 3 dalį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 212 straipsnio 2 punktu, ikiteisminio tyrimo metu nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę dėl nusikalstamų veikų padarymo.
Nukentėjusiosios A. G. (A.) civilinis ieškinys atmestas.
Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis, kuria atmesti Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros ir nukentėjusiosios A. G. (A.) apeliaciniai skundai.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Dalios Bajerčiūtės pranešimo, nukentėjusiosios (kasatorės), prašiusios jos skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio panaikinti Kauno apygardos teismo nutartį ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, išteisintojo gynėjo, prašiusio nukentėjusiosios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. M. išteisintas pagal BK 149 straipsnio 3 dalį ir 150 straipsnio 3 dalį dėl kaltinimo tuo, kad 2000 m. rugsėjo 10 d. apie 2.30 val. Vilkaviškio rajone, Pilviškiuose, Vasario 16-osios g., netoli kavinės „Magija“, veikdamas bendrininkų grupe su D. N., kuriam priimtas apkaltinamasis nuosprendis, ir dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, šiems grasinant tuojau pat panaudoti fizinį smurtą bei panaudojant fizinį smurtą –prievarta nusitempus į nuošalią vietą nepilnametę A. G. (A.), po to, bendrininkams atlikus prievartinius lytinius santykius bei seksualinį prievartavimą oraliniu būdu, A. M., grasindamas nepilnametei A. G. (A.) tuojau pat panaudoti fizinį smurtą, palaužė jos pasipriešinimą ir prieš jos valią tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu įvesdamas lytinį organą nukentėjusiajai į burną ir lytiškai santykiavo įvesdamas lytinį organą į lytinius organus.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nukentėjusioji A. G. (A.) prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 26 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 17 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Kasatorė nurodo, kad bylą nagrinėję teismai padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nes neteisingai vertino bylos įrodymus, buvo šališki ir taip nepagrįstai A. M. išteisino.
Žemesnės instancijos teismas
Kasaciniame skunde pažymima, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tuos pačius įrodymus vertino skirtingai ir padarė priešingas išvadas nei Vilkaviškio rajono apylinkės teismas, 2001 m. birželio 25 d. priėmęs nuosprendį, kuriuo dėl to paties nusikaltimo nuteisti kiti jo padaryme dalyvavę asmenys. Skundžiamus sprendimus priėmę teismai neįvertino šiuo įsiteisėjusiu apkaltinamuoju nuosprendžiu nustatytų teisiškai reikšmingų aplinkybių. Šis teismas nukentėjusiųjų A. A. (G.) ir N. K. (dabartinė pavardė – A.) parodymus pripažino nuosekliais ir konstatavo, kad jie neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Tuo tarpu Marijampolės rajono apylinkės teismas konstatavo, kad nukentėjusiųjų parodymai nėra nuoseklūs ir išsamūs. Be to, Vilkaviškio rajono apylinkės teismas padarė išvadą, kad D. N., veikdamas bendrininkų grupe su kitais trimis asmenimis, tarp jų ir su nuo tyrimo pasislėpusiu A. M., panaudodami fizinį smurtą ir grasinimus prieš nepilnametes N. K. (A.) ir A. G. (A.), jas išžagino. Įsiteisėjusiame nuosprendyje nustatyti konkretūs visų bendrininkų – D. N., asmens vardu „Saulius“, nenustatyto asmens ir A. M. – veiksmai. Nustatyta, kad nukentėjusiąją A. G. (A.) A. M. išžagino įvesdamas savo lytinį organą jai į burną ir lytinius organus; pagal nuosprendyje išdėstytus argumentus jis, kasatorės manymu, pripažintas kaltu, tačiau nenuteistas, nes pasislėpė nuo tyrimo. Tuo tarpu Marijampolės rajono apylinkės teismas konstatavo, kad byloje nesurinkta pakankamai A. M. kaltę patvirtinančių duomenų. Marijampolės rajono apylinkės teismas ir Kauno apygardos teismas buvo šališki, nes dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo išvadų (nustatytų faktinių aplinkybių) nepasisakė, neįvertino įsiteisėjusio nuosprendžio reikšmės šiai bylai ir demonstravo palankumą A. M..
Šalies argumentai
Kasatorės teigimu, teismai nepagrįstai kaip patikimus vertino išteisintojo A. M. parodymus apie tai, kad jis turėjo lytinių santykių su N. K. (A.), bet neturėjo jų su A. G. (A.). Pasak nukentėjusiosios, jos abi gerai prisimena, kas jas žagino, ir būtent tie kaltininkai įvardyti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nuosprendyje. Nors A. M. asmenybė tyrimo metu nustatyta, tačiau jam niekada nebuvo pareikšti įtarimai ir jis nebuvo nuteistas dėl N. K. (A.) išžaginimo, todėl kasatorė teigia, kad jis tik su ja lytiškai santykiavo, to fakto neneigia ir pats (tik aiškina, kad su N. K.). Kaip kaltės įrodymai nebuvo vertinami kitų asmenų parodymai (dėl to, kad jie duoti praėjus po įvykio dešimčiai metų ir nėra konkretūs, nepašalina iškilusių abejonių). Apeliacinės instancijos teismas laikė nereikšminga aplinkybe tai, kad A. M. tuoj pat po įvykio išvyko iš Lietuvos, o vėliau užsienyje sulaikytas prisistatė svetima pavarde. Nukentėjusiosios teigimu, suprantama, kad A. M. siekia įrodyti esą nukentėjusioji N. K. (A.) su juo lytiškai santykiavo savo noru, o su A. G. (A.) jis neturėjo lytinių santykių. Skundžiamus sprendimus priėmusių teismų atliktas įrodymų vertinimas teisine prasme neteisingas, nes pažeidžia BPK 1 straipsnio nuostatas, reikalaujančias ginti ne tik kaltininko, bet ir nukentėjusio asmens teises.
Be to, kasatorė nurodo, kad iš Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžio matyti, jog teismas mano, kad ją išžagino ne A. M., o D. Š. (D. N. brolis pravarde „Duncė“). Tačiau padaręs tokią išvadą teismas nesilaikė BPK 287 straipsnio nuostatų, įpareigojančių pavesti prokurorui ar ikiteisminio tyrimo teisėjui atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus dėl D. Š., siekiant visapusiškai ir objektyviai išsiaiškinti reikšmingas bylai aplinkybes ir apginti jos, kaip nukentėjusiosios, interesus.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies. Apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Byloje nustatyta, kad 2000 m. rugsėjo 10 d., apie 2.30 val. Vilkaviškio rajone, Pilviškiuose, Vasario 16-osios g., keturi asmenys, veikdami bendrininkų grupe, išžagino ir seksualiai prievartavo nepilnametes nukentėjusiąsias N. K. (A.) ir A. G. (A.). Iš šių veikų bendravykdytojų yra nuteistas D. N. (Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2001 m. birželio 25 d. nuosprendžiu). A. M. iš karto po įvykio pasislėpė, 2000 m. gruodžio 22 d. prokuroro nutarimu paskelbta jo paieška, pagal Europos arešto orderį jis buvo suimtas Ispanijoje ir, 2010 m. balandžio 27 d. Ispanijos Karalystei davus leidimą vykdyti A. M. baudžiamąjį persekiojimą, jis perduotas Lietuvai. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 26 d. nuosprendžiu A. M. dėl A. G. (A.) išžaginimo (BK 149 straipsnio 3 dalis) ir seksualinio prievartavimo (BK 150 straipsnio 3 dalis) išteisintas; apeliacine tvarka bylą išnagrinėjęs (pagal prokuroro ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus) Kauno apygardos teismas išteisinamąjį nuosprendį pripažino teisėtu ir pagrįstu ir apeliacinius skundus atmetė. Abiejų instancijų teismai padarė išvadą, kad byloje nėra pakankamų įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų A. M. kaltę padarius jam inkriminuotus nusikaltimus.
Pažymėtina, kad sprendžiant A. M. kaltės, padarius BK 149 straipsnio 3 dalyje ir 150 straipsnio 3 dalyje numatytas veikas, įrodytumo klausimus, abiejų instancijų teismai priimtuose nuosprendyje ir nutartyje konstatavo kaip neginčijamai nustatytus faktus tai, kad kaltinime nurodytu įvykio laiku ir vietoje iš tiesų A. M. buvo su kitais asmenimis, kai prieš A. G. (A.), taip pat ir prieš N. K. (A.) buvo padaryti nurodyti nusikaltimai. Iš aprašytų nusikalstamų veikų aplinkybių ir iš įsiteisėjusio Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2001 m. birželio 25 d. nuosprendžio aišku, kad abi nukentėjusiosios buvo seksualiai prievartaujamos oraliniu būdu, prieš jų valią buvo lytiškai santykiaujama ir tai buvo daroma bendrininkų grupe. Nustatyta, kad šiuos nusikalstamus veiksmus N. K. (A.) atžvilgiu atliko D. N. ir du tyrimo nenustatyti asmenys (vienas iš jų vardu – „Saulius“), tačiau A. M. su ja lytiškai nesantykiavo ir netenkino lytinės aistros kitokiu (oraliniu) būdu; taip nurodė ir ši nukentėjusioji. Tokio pobūdžio veiksmus su A. G. (A.) atliko D. N., nenustatytas asmuo vardu „Saulius“ ir trečias asmuo; pastaruoju kaltinamajame akte įvardytas išteisintasis A. M.; apie tai tvirtino ir ši nukentėjusioji, be to, po įvykio (2000 m. spalio 24 d.) parodžius asmenis atpažinti iš nuotraukų, šio ikiteisminio tyrimo veiksmo atlikimo metu ji atpažino A. M. kaip asmenį, išžaginusį ją bei seksualiai prievartavusį oraliniu būdu. Atkreiptinas dėmesys, kad teismai, patikėdami išteisintojo versija, sureikšmino tikėtiną jo pravardę ir kita vertus – tinkamai nepatikrino 2000 m. rugsėjo 11 d. policijos pareigūno tarnybinio pranešimo (dėl A. M. pravardės) patikimumo. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. M. parodymai dėl lytinio santykiavimo su N. K. (A.), kuri esą sutikusi tai daryti, ir dėl jokių panašaus pobūdžio santykių neturėjimo su A. G. (A.), neatitinka nei byloje neginčytinai nustatytų prieš šias nukentėjusiąsias padarytų nusikaltimų faktinių aplinkybių, nei pačių nukentėjusiųjų parodymų apie jas ir nusikalstamas veikas padariusius asmenis. Akivaizdu, kad A. M. pasislėpimas, nulėmęs jo bylos nagrinėjimą praėjus po įvykio ilgam laiko tarpui – daugiau kaip dešimt metų, objektyviai apsunkino teisingumo nustatymą. Atsižvelgiant į visa tai pažymėtina, kad skundžiamus sprendimus priėmę teismai nesugretino byloje nustatytų faktų, o vertindami nukentėjusiųjų parodymų tikslumą, šiuo atveju nepaisė jų esmės, bet akcentavo detales, nepalygino visų jų parodymų turinio su bylos duomenų visuma, patvirtinančia ar paneigiančia svarbias bylai aplinkybes, ir iš esmės tik priešpastatė jų parodymus A. M. ir D. N. parodymams, kurių patikimumo savo ruožtu nevertino taip, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos.
Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisingumą, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus įvertinti bylos įrodymus grindžiant tai išsamiu ir nešališku visų aplinkybių išnagrinėjimu, taip pat ir BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, o priimtoje nutartyje nenurodė išsamių savo sprendimo motyvų (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Be to, kas aukščiau nurodyta šioje nutartyje dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų, atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismo išvados iš esmės argumentuojamos bendro pobūdžio teiginiais arba bylos medžiagos fragmentais, vienpusiškai, dalis jų – konstatuojamo pobūdžio; pavyzdžiui, neaišku, ką reiškia ir kuo paremtas teismo teiginys dėl A. M. ir D. N. parodymų vertinimo: „vertinant juos (t. y. šių asmenų parodymus) ir siejant su nukentėjusiosios bei liudytojos N. K. parodymais, matyti, kad dalyje jų parodymai iš esmės sutampa su A. A. ir N. K. parodymais, todėl būtent toje dalyje jais vadovautis kaip teisingais pagrindo yra“ (4 nutarties lapas); dėl prokuroro apeliacinio skundo argumentų, susijusių su nukentėjusiųjų parodymų vertinimu, teismo nutartyje pasisakyta: „praėjus dešimčiai metų po įvykio (parodymai) nebuvo konkretūs, todėl pagrįstai ir nebuvo vertinami kaip kaltės įrodymas“ (5 nutarties lapas). Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK pažeidimus, sukliudžiusius priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 17 d. nutartį ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.