Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Jurgio Kiškio, teisėjų Algirdo Jaliniausko ir Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorui Jonui Vitkauskui, nukentėjusiajai A. G., jos atstovei advokatei Vilijai Jurčikonienei, išteisintojo A. M. gynėjui advokatui Vilhelmui Keliuočiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios A. G. ir Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros apeliacinius skundus dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 26 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 3 d., 150 str. 3 d. išteisintas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 212 str. 2 p. Baudžiamąją bylą, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta perduoti prokurorui. Nukentėjusiosios A. A. –G. ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 149 str. 3 d. ir 150 str. 3 d. tuo, kad 2000 m. rugsėjo 10 d. apie 2.30 val. Vasario 16-osios gatvėje, Pilviškiuose, Vilkaviškio rajone, netoli kavinės „Magija“ , veikdamas bendrininkų grupėje su D. N., kurio atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis ir dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims, šiems grasinant tuojau pat panaudoti fizinį smurtą, bei panaudojant fizinį smurtą-prievarta nusitempus į nuošalią vietą nepilnametę A. A. - Gruzdienę ir bendrininkams atlikus prievartinius lytinius santykius bei seksualinį prievartavimą oraliniu būdu, pats grasindamas tuojau pat panaudoti fizinį smurtą nepilnametei A. A. –G., tokiu būdu palaužė jos pasipriešinimą ir prieš jos valią tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu, įvesdamas savo lytinį organą A. A. – G. į burną ir lytiškai santykiavo, įvesdamas savo lytinį organą į A. A. – G. lytinius organus.

Išteisinamasis nuosprendis grindžiamas tuo, jog byloje nebuvo surinkta pakankamai neginčijamų ir svarių įrodymų, patvirtinančių A. M. kaltę, išžaginus ir seksualiai prievartavus A. A. – Gruzdienę.

Nukentėjusioji A. G. skundu prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011-05-26 nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1 - 126 - 571/2011 ir priimti A. M. atžvilgiu naują apkaltinamąjį nuosprendį. Ji nurodo, jog išteisinamasis teismo nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, nes Marijampolės rajono apylinkės teismas negalėjo ir neturėjo teisės iš naujo vertinti aplinkybes šioje byloje, kurios yra nustatytos jau įsiteisėjusiu 2001 - 06 - 25 Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu Nr. 1 - 79 - 02/2001 baudžiamojoje byloje. Šiame nuosprendyje laikoma įrodyta visų kaltinamųjų kaltė, veikus bendrininkų grupėje ir padarius jiems inkriminuotus nusikaltimus, už kuriuos kitas bendrininkas D. N. buvo nuteistas. Apeliantė nurodo, jog teismas, neturėdamas specialių žinių, padarė niekuo nepagrįstas medicinines - ekspertines išvadas dėl svetimkūnio ant A. M. lytinės varpos. Iš teismo išvadų matyti, jog yra duomenų apie tai, kad A. A. - Gruzdienę išžagino ne A. M., o D. Š., tačiau tokiu atveju turėjo būti taikytas Lietuvos Respublikos BPK 287 str., kas nebuvo padaryta. Įsiteisėjusiu 2001 - 06 - 25 Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu buvo konstatuota, kad: „D. N. nusikalstama veika kvalifikuotina pagal LR BK 118 str. 3 d., kadangi jis kartu su nuo tardymo pasislėpusiu A. M., nenustatytu asmeniu vardu „Saulius" ir dar vienu nenustatytu asmeniu, atliko lytinius santykius su nepilnametėmis N. K. ir A. A. grupėje asmenų, pavartojant prieš nukentėjusiąsias fizinį smurtą ir grasinimus, t.y. išžagino nepilnametes“, todėl apeliantės teigimu, yra visiškai aišku, kad A. M. išžagino ir seksualiai prievartavo ją, kadangi jis paskelbtas kaltu kitu įsiteisėjusiu nuosprendžiu.

Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros prokurorė apeliaciniu skundu prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011-05-26 nuosprendį dėl A. M. išteisinimo pagal LR BK 149 str. 3 d. ir 150 str. 3 d. neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo pripažinti A. M. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 3 d. ir nuteisti 8 metų laisvės atėmimo bausme, pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 150 str. 3 d. ir nuteisti 7 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Taikyti Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 p. ir paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu bei paskirti galutinę subendrintą bausmę 8 metus laisvės atėmimo bausmę, atliekant pataisos namuose. Nukentėjusiosios ieškinį tenkinti pilnai.

Apeliantas teigia, jog pirmos instancijos teismas iš esmės netinkamai įvertino byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, kaltinamojo A. M. dalyvavimas išžaginant bei seksualiai prievartaujant nepilnametę A. A. (G.) nustatytas įsiteisėjusiu 2001-06-25 Vilkaviškio rajono apylinkės teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu. A. M. kaltės įrodymą apeliantas grindžia šiais motyvais:

tuoj po nusikaltimo įvykdymo nukentėjusioji A. A. (G.) parodymo atpažinti asmenį iš fotonuotraukų metu 2000-10-24 atpažino kaltinamąjį A. M., kaip asmenį, kuris ją išžagino bei seksualiai prievartavo (I t., b. l. 70).

Nukentėjusiosios parodymai nuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu, nuoseklūs ir liudytojos N. K. (A.) parodymai, jie neprieštarauja vieni kitiems, todėl pagrindo jais netikėti - teismui neturėjo būti. Nukentėjusioji A. A. (G.) parodymo atpažinti iš fotonuotraukų metu kaltinamąjį atpažino „iš jo veido bruožų“ (I t., b.l. 70). Akistata tarp nukentėjusiosios A. A. (G.) ir kaltinamojo vyko praėjus dešimt metų po nusikaltimų įvykdymo, todėl tai, kad akistatos metu nukentėjusioji neatpažino A. M., negali būti vertinama kaip parodymų nenuoseklumas. Tiek nukentėjusiosios, tiek liudytojos N. K. (A.) parodymus, duotus praėjus 10 metų po įvykio, dėl netiksliai nurodytų aplinkybių laikyti nenuosekliais, negalima.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad po įvykio A. M. slapstėsi, išvyko į užsienį, sulaikytas Ispanijoje pareigūnams prisistatė kaip A. V., prisistatymo svetima pavarde nepaaiškino. Vilkaviškio policijos komisariato pateikti duomenys byloje patvirtina, kad A. M. turi pravardę „duncė“ (II t., b.l. 29). Liudytojų N. K. (A.), D. N. ir nukentėjusiosios A. A. (G.) parodymai patvirtina, jog nusikalstamoje veikoje dalyvavo asmuo, vardu „Saulius“ ir tai paneigia kaltinamojo pateiktą versiją, jog įvykio vietoje be jo ir D. N. buvo dar D. Š. bei D. V.. Dėl asmens vardu „Saulius“ teismas skundžiamame nuosprendyje nepasisakė, o rėmėsi tik kaltinamojo parodymais. Teismas neturėjo pagrindo remtis kaltinamojo A. M. parodymais, nes jie nenuoseklūs, prieštarauja nukentėjusiosios, liudytojų parodymams bei 2001-06-25 apkaltinamuoju Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu nustatytoms faktinėms aplinkybėms. A. M. savo parodymuose buvo nenuoseklus, įvardinant asmenis pravardėmis „stogas“ bei „duncė“, jo parodymai dėl šių asmenų prieštaringi, neatitinka kitų asmenų parodymų. Apeliantas teigia, jog tai, kad pas kaltinamąjį A. M. po varpos oda yra svetimkūnis nepaneigia faktinės aplinkybės, jog A. M. seksualiai prievartavo bei išžagino nukentėjusiąją A. A. (Gruzdienę) ir atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusiajai tai buvo pirmi, be to prievartiniai seksualiniai santykiai, todėl esant jai dėl aplinkybių stresinei psichologinei būsenai visiškai normalu, jog nukentėjusioji galėjo ir nejausti ant kaltinamojo varpos buvusio svetimkūnio.

Apelianto nuomone, šių faktinių aplinkybių visumą leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog kaltinamasis A. M. įvykdė jam inkriminuotus nusikaltimus, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo priimti apkaltinamąjį nuosprendį, pripažindamas A. M. kaltu, padarius nusikaltimus numatytus Lietuvos Respublikos BK 149 str. 3 d., 150 str. 3 d.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro bei nukentėjusiosios ir jos atstovės prašymus prokuratūros bei nukentėjusiosios apeliacinius skundus patenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo prašymus apeliacinius skundus atmesti bei įvertinusi byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad prokuroro bei nukentėjusiosios apeliaciniai skundai yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Įvertinusi bylos aplinkybių visetą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai ir objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad byloje nepakanka patikimų įrodymų, galinčių neginčijamai patvirtinti A. M. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 149 str. 3 d. bei 150 str. 3 d. ir jį pagrįstai išteisino, šiam kaltinimui nepasitvirtinus.

Baudžiamojoje byloje apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas tik tuo atveju, kai patikimai nustatytos visos reikšmingos sprendžiant bylą aplinkybės, kai, dėl baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimo darant nusikalstamą veiką, nekyla jokių pagrįstų abejonių. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad teismas išanalizavo visų byloje apklaustų asmenų parodymus ir vadovavosi jais tiek, kiek jie patvirtina vieni kitus bei atitinka kitą byloje esančią medžiagą.

A. M. pateiktas kaltinimas buvo grindžiamas tuo, jog jis, veikdamas bendrininkų grupėje, išžagino ir seksualiai prievartavo nepilnametį asmenį – A. A..

Baudžiamojoje byloje surinkta medžiaga neginčijamai nustatytas tik faktas, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje iš tiesų išteisintasis A. M. ir kiti asmenys buvo ir, kad nukentėjusiosios A. A. atžvilgiu buvo įvykdyti nusikalstami veiksmai, tačiau neginčijamų faktų, patvirtinančių, jog ir A. M. atliko nukentėjusiosios A. A. – G. atžvilgiu veiksmus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 149 str. 3 d. ir 150 str. 3 d., nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas, analizuodamas ir vertindamas byloje esančius duomenis, visiškai pagrįstai įrodymais laikė tik neginčijamai patvirtintus faktus, o abejotinus, prieštaringus duomenis atmetė ir jais, kaip A. M. kaltę patvirtinančiais įrodymais, nesivadovavo. Lietuvos Respublikos BPK nuostatos reikalauja nuosprendį grįsti tik teismo posėdyje ištirtais ir įvertintais duomenimis. Šiuo atveju, įvykis buvo prieš 10 metų, teisme apklausti asmenys pripažino, kad jų tuoj po įvykio duoti parodymai yra teisingi, tuomet jie viską atsiminė daug geriau nei dabar, todėl galima jais vadovautis. Teisme nukentėjusioji parodė, jog A. M. ją išžagino, tačiau tuose pačiuose parodymuose ji nurodo, jog dabar visko gerai neatsimena, tvirtina savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nes tuomet, apklausta po įvykio, viską atsiminė geriau. Liudytoja N. K. – A. teisme parodė, jog ji nemano, kad galėjo santykiauti su A. M. ir nemano, kad galėjo suklysti. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas visiškai teisingai ikiteisminio tyrimo metu apklaustų įvykio dalyvių parodymams skyrė ne mažiau reikšmės ir juos laikė ne mažiau svarbiais įrodymais.

Iš ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiosios A. A. duotų parodymų matyti, kad pradžioje prie merginų priėjo „Mėnulis“, kaip buvo išsiaiškinta, tai D. N. ir Saulius, kuris, kaip matyti iš A. M. ir D. N. parodymų, yra S. V. ir trečias vaikinas, kurio nukentėjusioji neįvardijo, nes nežinojo jo vardo ar pravardės. D. N. buvo prie jos, o Saulius - prie Nijolės. Jie nusitempė jas abi link žydų kapinaičių prie nebaigto statyti namo pamatų. Tada pasirodė ketvirtas vaikinas, kurį pirmieji vaikinai vadino „Dunce“. Prie jos nuo Nijolės atėjo Saulius ir nusivedęs ją išžagino, paskui ją išžagino D. N. ir „Duncė“. Tuomet prie jos priėjo tas trečias vaikinas, kurio vardo ji nežinojo, bet jai jau nieko nedarė.

Ikiteisminio tyrimo metu N. K. davė iš esmės analogiškus parodymus. Ji nurodė, kad prie jų pradžioje priėjo du vaikinai, prie jos – Saulius, prie A. A. – „Mėnulis“ t.y. D. N., jie tempė jas link žydų kapinių prie nebaigto statyti pastato pamatų. Ji priešinosi Sauliui, nenorėjo eiti, tuomet jam padėjo trečias prie jų priėjęs vaikinas, bet liudytoja šio asmens vardo nežinojo. Pirmasis ją išžagino Saulius, paskui nuo A. atėjęs „Mėnulis“ - D. N., kai šis vėl nuėjo link A., tada ji paprašė to trečio vaikino jai nieko nedaryti, tačiau jis vis tiek ją išžagino. Paskui ji pamatė ketvirtą vaikiną, kurio anksčiau ji nematė, jį kiti vadino „Dunce“, kuris N. K. nieko nedarė. Šie nuoseklūs nukentėjusiosios ir liudytojos parodymai patvirtina, kad kiekvieną merginą išžagino ir seksualiai prievartavo trys vaikinai: A. A. - D. N., Saulius ir „Duncė“, t.y. ketvirtasis, priėjęs prie jų vėliau, o N. K. – D. N., Saulius ir trečias vaikinas, kurio vardo ji nežinojo. Parodymus, kad ketvirtasis vaikinas su A. A. santykių neturėjo, o tik su ja, liudytoja patirtino ir apklausos teisme metu.

A. M., apklaustas įtariamuoju, parodė, kad jis su D. N. ir dar vienu vaikinu, kurį vadino „Stogu“ (kuris iš anksčiau aptartų nukentėjusiosios ir liudytojos N. K. parodymų buvo vadinamas S.) susitiko dvi merginas, kurias užkalbino ir ėjo kartu, „Stogas“ apsikabino vieną iš jų, šalia jų ėjo ir D. N., tada A. M. apsikabino kitą merginą. Jie visi nuėjo link sudėtų blokų, D. N. ir „Stogas“ nusivedė tą merginą, kurią jie vedėsi, toliau, o jis su ta kita mergina liko. A. M. pasiūlė merginai pasimylėti, ji sutiko, prašydama jo už tai ją išvesti iš ten, jie pasimylėjo oraliniu būdu be jokios prievartos ir grasinimų. Nurodė, kad jiems einant link blokų, jis matė netoliese vaikščiojantį vyriškį, kurio nepažino. Papildomos apklausos metu jis papildė, kad tas ketvirtas asmuo buvo D. N. brolis D., žinojo, kad jo pavardė kitokia nei N., o jo pravardė yra „Duncė“.

D. N., apklaustas kaltinamuoju 2001-01-09 ikiteisminiame tyrime parodė, kad jis su A. M. ir Saulius su draugu su dviem merginomis nuėjo prie statybų, kur jis lytiškai santykiavo su mergina, vardu N.. Jis matė, kaip S. draugas, kurio vardo nežino, lytiškai santykiavo su A.. A. M. pasiūlė merginai, vardu N. pasimylėti, ji sutiko. Kiek jis matė, su A. A. santykiavo S. ir jo draugas, o jis ir A. M. santykiavo su N. K.. Apklaustas liudytoju D. N. patvirtino, kad tą vakarą bare su jais buvo ir jo brolis D. Š., kurio pravardė yra „Duncė“. Tai, kad jo pravardė yra „Duncė“ patvirtino ir liudytoju apklaustas pats D. Š.. Nei pats A. M., nei byloje apklausti asmenys nenurodė, jog A. M. kas nors vadino „Dunce“. Taigi, neginčijamai nustatyta, kad pravarde „Duncė“ yra vadinamas D. Š., o ne A. M..

Teismas pagrįstai abejotinais laikė ir vertino kaip suklydimą nukentėjusiosios tvirtinimą, kad ją išžagino A. M. ir, kad būtent jis kitų bendrininkų buvo vadinamas „Dunce“, nes šį jos teiginį paneigia aukščiau aptarti duomenys, o ir pati nukentėjusioji nebuvo tikra dėl šio savo teiginio, pripažino, kad galėjo klysti.

Akivaizdu, kad A. M. ir D. N. parodymai nėra absoliučiai teisingi ir besąlygiškai jais tikėti nėra pagrindo, tačiau vertinant juos ir siejant su nukentėjusios bei liudytojos N. K. parodymais, matyti, kad dalyje jų parodymai iš esmės sutampa su A. A. ir N. K. parodymais, todėl būtent toje dalyje jais vadovautis kaip teisingais pagrindo yra.

Taigi, iš aptartų parodymų darytina išvada, kad pirmieji trys asmenys, kurie priėjo prie merginų buvo: D. N., S. V. ir trečiasis asmuo, kurio vardo merginos nežinojo ir vadino trečiuoju vaikinu ir buvo A. M., o ketvirtasis, prisijungęs vėliau – D. Š.. Iš nukentėjusiosios ir liudytojos N. K. parodymų matyti, kad vienintelis iš vaikinų – A. M. nebuvo niekaip bendrininkų vadinamas, jos jo nepažinojo, todėl visuose parodymuose įvardijo jį kaip trečiąjį vaikiną, ėjusį kartu su D. N. ir S.. Visų šių asmenų parodymuose vienodai patvirtinta, jog su A. A. nuo pat pradžių buvo D. N. ir S., o su N. K. - A. M.. Nėra nei vieno įrodymo, apart nukentėjusios parodymų, patvirtinančių, jog A. M. išžagino ir seksualiai prievartavo A. A.. Tačiau pačios nukentėjusiosios parodymai nėra kategoriški, aiškūs ir nuoseklūs, iš kurių neginčijamai būtų galima teigti, jog A. M. padarė šiuos nusikalstamus veiksmus jos atžvilgiu. A. A., kaip matyti iš jos parodymų, buvo įsitikinusi, kad A. M. vadina „Dunce“, tačiau ikiteisminio tyrimo metu ji parodė, kad vaikinai „Dunce“ vadino ketvirtąjį į įvykio vietą atėjusį vaikiną, kaip jau yra nustatyta, tai buvo D. Š., kurio iš tiesų pravardė „Duncė“, kuris su ja atliko prievartinius veiksmus, todėl, vertinant įvykių seką pagal visų apklaustų asmenų parodymus, logiška būtų teigti, jog prieš A. A. prievartinius veiksmus atliko asmuo, vadinamas „Dunce“, tačiau nepatvirtinta, jog tai padarė A. M..

Nukentėjusiosios apeliaciniame skunde nurodytas argumentas dėl nuosprendžio neteisėtumo, pripažinus A. M. dalyvavus šiame nusikaltime ir jo kaltę pripažinus įsiteisėjusiu D. N. atžvilgiu priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, yra nepagrįstas. Jos apeliaciniame skunde minimame nuosprendyje tik aprašant nusikalstamą veiką yra konstatuota, jog A. M. buvo šio nusikaltimo bendrininkas, tačiau ši aplinkybė neduoda pagrindo laikyti jo kaltę įrodyta, nes A. M. kaltė toje byloje nebuvo įrodinėjama, jis nebuvo pripažintas kaltu ir nuteistas.

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, jog A. A. atpažino A. M. kaip ją išžaginusį asmenį, kas patvirtina jo kaltę. Teismas laiko, jog šis įrodymas negali būti laikomas neginčijamu kaltinamojo kaltės įrodymu, nes ir atpažinimo metu nukentėjusioji atpažino A. M., pavadindama jį „Dunce“, kas nepašalino jau minėtų neaiškumų jos parodymuose. Apeliantas teigia, jog nukentėjusiosios ir liudytojos N. K. (A.) parodymus, duotus praėjus 10 metų po įvykio, dėl netiksliai nurodytų aplinkybių laikyti nenuosekliais, negalima. Kolegija laiko, kad parodymai, nesvarbu kada jie duoti, vertinami ne pagal jų laiką santykyje su įvykiu, o – pagal jų teisingumą, atitikimą faktinėms aplinkybėms bei kitiems bylos įrodymams, o šiuo konkrečiu atveju minėtų asmenų teisme duoti parodymai dėl tos pačios priežasties – jų davimo praėjus 10 metų po įvykio, nebuvo konkretūs, kategoriški, nepašalino iškilusių abejonių, todėl pagrįstai ir nebuvo vertinami kaip kaltės įrodymas.

Aplinkybė dėl A. M. išvykimo po įvykio į užsienį yra tik apelianto iškelta versija, prielaida, dėl ko kaltinamasis galėjo išvykti, tačiau ji niekaip nesusijusi su padarytais nusikaltimais ir niekaip nepatvirtina jo kaltės. Apelianto argumentas, jog liudytojų N. K., D. N. ir nukentėjusiosios A. A. parodymai apie nusikaltime dalyvavusį asmenį „Saulių“ paneigia kaltinamojo pateiktą versiją apie dalyvavimą nusikalstamoje veikoje be jo, D. N. ir D. Š., dar ir asmens, vardu S. V., yra neteisingas ir neatitinka nustatytų faktinių aplinkybių byloje. Bylos medžiaga nustatyta, kad nusikaltimo vietoje buvo keturi vaikinai, kurių vienas buvo „Saulius“, kaip parodė D. N., tai S. V., o A. M. parodė, jog šio vaikino vardo ir pavardės nežinojo, o tik pravardę ,,Stogas“, ir vėlesniuose parodymuose nurodydamas jo vardą ir pavardę galėjo tiesiog suklysti. Šioje dalyje jo parodymai niekaip nei paneigia, nei patvirtina A. M. kaltės, todėl laikyti, kad kaltinamasis tyčia melavo ir davė prieštaringus parodymus, nėra objektyvaus pagrindo. Atsakant į prokuroro apeliacinio skundo argumentus dėl A. M. parodymų patikimumo, teismas nurodo, jog jau aukščiau buvo aptarta A. M. parodymai ir jų vertinimas kitų įrodymų kontekste ir kiek jie gali būti laikomi teisingais.

Įvertinus byloje surinktų įrodymų visetą, iš tiesų yra akivaizdu, kad konkrečių ir neginčijamų įrodymų, besąlygiškai patvirtinančių, jog A. M. padarė jam inkriminuotus nusikaltimus, nėra. O nesant objektyvių ir neginčijamų kaltės įrodymų, priimti apkaltinamojo nuosprendžio negalima.

Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes ir faktus, daroma išvada, kad Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 26 d. nuosprendis, kuriuo A. M. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 3 d. ir 150 str. 3 d., yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas, todėl tenkinti apeliacinius skundus juose išdėstytais motyvais, panaikinti išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, nėra teisinio pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p. kolegija

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros ir nukentėjusiosios A. A. – G. apeliacinius skundus atmesti.