Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

gynėjams Daliai Kotrynai Žalėnaitei, Anatolijui Vilkui, Danguolei Elenai Mikalauskaitei, Ramūnui Vanagui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. K. ir A. G. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio, kuriuo

pagal BK 199² str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., bausmes subendrinus bausmių apėmimo būdu, paskirta subendrinta 2 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ str. nuostatomis, subendrinta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta 1 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 str. 9 d., 4 d., ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme, ir galutinė subendrinta bausmė nuteistajam R. K. paskirta laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešeriems) mėnesiams, laisvės atėmimo bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

pagal BK 199² str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., bausmes subendrinus bausmių apėmimo būdu, paskirta subendrinta 2 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ str. nuostatomis, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir galutinė subendrinta bausmė nuteistajam A. G. paskirta laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 4 (keturiems) mėnesiams, laisvės atėmimo bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti K. R. ir V. M. (V. M.), dėl jų nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. ir A. G. nuteisti už tai, kad kartu su K. R. ir V. M. per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, ir, pažeisdami nustatytą tvarką, gabeno akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Šias nusikalstamas veikas padarė tokiomis aplinkybėmis.

R. K., A. G., K. R. ir V. M., veikdami bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, 2013 m. rugpjūčio 4 d., laikotarpyje nuo 04.30 val. iki 04.50 val., (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, ties (duomenys neskelbtini) kaimu, iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką ne per pasienio ir muitinės kontrolės punktą, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, prie valstybės sieną žyminčio ženklo Nr. XXXX, per apsauginę tvorą paėmė permetamus 10 000 pakelių cigarečių „MC“ su Baltarusijos Respublikos akcizo ženklais. Tokiu būdu išvengdami muitinės kontrolės, iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respublikos teritoriją gabeno privalomus pateikti daiktus – 10 000 pakelių cigarečių „MC“, kurių vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 250 MGL dydžio sumą ir sudarė 79 560 Lt.

Be to, R. K., A. G., K. R. ir V. M., veikdami bendrininkų grupe, pažeisdami nustatytą tvarką – Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų „Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ 2.1.1 p. reikalavimą, kuris nustato, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais – banderolėmis, 2013 m. rugpjūčio 4 d., laikotarpyje nuo 04.30 val. iki 04.50 val., (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, ties (duomenys neskelbtini) kaimu einančia Lietuvos Respublikos valstybės siena iki kelio (duomenys neskelbtini) gabeno akcizais apmokestinamas prekes – 10 000 pakelių cigarečių „MC“ su Baltarusijos Respublikos akcizo ženklais, kurios nebuvo paženklintos nustatyto pavyzdžio akcizo ženklais – banderolėmis ir kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 250 MGL dydžio sumą ir sudarė 79 560 Lt .

Su paskirta galutine subendrinta 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme apeliantas R. K. nesutinka ir mano, kad teismas, skirdamas jam bausmę, nesilaikė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų (BK 54 str.), tai yra neatsižvelgė skirdamas bausmę į padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, į tai, kad jo, kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką, buvo antraeilis, tinkamai neįvertino jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių (BK 59 str.), detaliai neįvertino kiekvienos aplinkybės reikšmės (BK 61 str.), nepagrįstai prie nagrinėjamos baudžiamosios bylos neprijungė jo baudžiamosios bylos, iškeltos pagal BK 284 str., medžiagos (2014 05 28 nuosprendis).

Nepaisant to, kad teismas taikė BK 64¹ str., jam paskirta laisvės atėmimo bausmė ir buvo sumažinta vienu trečdaliu, tačiau galutinė reali laisvės atėmimo bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 str. 3d.), todėl teismas turėjo teisinį ir faktinį pagrindą skirti švelnesnę bausmę, negu numatyta BK 199 str. l d. ir 199² str. l d. sankcijose. R. K. nuomone, teismo jam paskirta galutinė bausmė yra aiškiai per griežta ir neatitinkanti bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str. Jau vien šiuo pagrindu nuosprendis yra neteisėtas, nepagrįstas ir keistinas, t. y. turi atitikti baudžiamojo įstatymo reikalavimus, kad nusikaltimas būtų tinkamai kvalifikuotas, o bausmė skiriama prisilaikant svarbiausių tinkamos bausmės paskyrimo prielaidų. Skiriant galutinę realią laisvės atėmimo bausmę teismas nuosprendyje nenurodė jokių motyvų, kodėl jam nebuvo pritaikyta švelnesnė bausmės rūšis, numatyta straipsnių sankcijose, tai yra bauda, taip pažeisdamas BPK 305 str. l d. 4 p. Jis yra registruotas darbo biržoje, jam paskirta socialinė pašalpa. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas, formuodamas bausmių skyrimo baudžiamosiose bylose teisminę praktiką, 2005 m. birželio 23d nutarime Nr.53 konstatavo, kad neteisinga bausme (BPK 328 str. 2 p.) pripažįstama tokia bausmė, kuri nors ir atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, tačiau savo rūšimi ar dydžiu yra aiškiai per švelni ar per griežta.

Teismo posėdyje nuteistasis R. K. ir jo gynėjai prašo skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį. R. K. pagal BK 199 str. 1 d. išteisinti, o dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 199² str. 1 d., bylą perduoti prokurorui dėl ikiteisminio tyrimo metu surašyto iš esmės BPK 219 str. reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto. Nuteistojo A. G. gynėjas prašo nuteistojo A. G. apeliacinį skundą patenkinti. Prokurorė prašo nuteistųjų R. K. ir A. G. apeliacinius skundus atmesti. Nuteistasis K. R., dėl kurio nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas, po pertraukos į teismo posėdį neatvyko ir baigiamosios kalbos nepasakė.

Šioje byloje skundžiamu nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti keturi asmenys, tačiau apeliacinius skundus dėl nuosprendžio padavė tik du nuteistieji – R. K. ir A. G.. Abu jie apeliaciniuose skunduose nurodė, kad su nuosprendžiu nesutinka tik dėl jiems paskirtų, apeliantų nuomone, neteisingų ir aiškiai per griežtų bausmių. Pagal galiojančią teisminę praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ išaiškinimus) apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Pagal prašymų apimtį nustatoma, ar skundžiamas visas nuosprendis (nutartis), ar tik jo dalis. Pagal prašymų pobūdį ir nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindus bei motyvus nustatoma, ar skundu ginčijamas dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką, ar tik kaltės forma, veikos kvalifikavimas, bausmės griežtumas (švelnumas) ir pan.

Dėl to, kas jau buvo išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ir pagal prašymų apimtį, ir pagal jų pobūdį abu nuteistieji nesutinka ir skundžia tik pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jiems paskirtų bausmių, ir tai aiškiai apibrėžia abiejų apeliacinių skundų ribas.

Tačiau bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nuteistasis R. K. ir jo gynėjai pareiškė prašymus atlikti įrodymų tyrimą, iš naujo išnagrinėti įrodymus ir R. K. pagal BK 199 str. 1 d. išteisinti, o bylą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 199² str. 1 d., perduoti prokurorui dėl ikiteisminio tyrimo metu surašyto iš esmės BPK 219 str. reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto. Tokius pačius prašymus nuteistasis R. K. ir jo gynėjai išdėstė ir baigiamųjų kalbų metu. Šiose kalbose ir prieš jas pareikštų prašymų metu buvo nurodoma, kad R. K. nusikaltimų nepadarė, o ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu save apkalbėjo ir savo kaltę pripažino tik dėl to, kad tai padaryti R. K. įkalbėjo ikiteisminį tyrimą atlikusi tyrėja, tariamai pažadėjusi, kad prisipažinus kaltu teismas šiam nuteistajam nepaskirs realios laisvės atėmimo bausmės.

Pirmą kartą apklaustas įtariamuoju 2013 m. rugpjūčio 5 d., R. K. kaltu pagal BK 199 str. 1 d. ir 199² str. 1 d. prisipažino visiškai. Parodė, kad 2013 m. rugpjūčio 3 d. Vilniuje bare susitiko su A. G., K. R. ir V. M.. Apie 22 val. į barą užėjo iš matymo pažįstamas vyriškis vardu S. Jis jiems pasiūlė užsidirbti, nuo valstybės sienos pernešti cigaretes, už tai kiekvienam pažadėjo sumokėti po 40-50 Lt. Jie visi nedirbo, reikėjo pinigų, todėl visi sutiko. S. pasakė, kad jie važiuos į (duomenys neskelbtini) r., o ten prie valstybės sieną žyminčio ženklo baltarusiai per sieną permes cigaretes. Važiuojant S. davė kuprinę, kurioje buvo sudėtos cigarečių nešimui reikalingos priemonės: diržai ir petnešos. S. juos visus keturis nuvežė iki pačios valstybės sienos ir ją žyminčių stulpų. Ten jie keturiese ilgokai laukė, po to prie valstybės sienos atėjo baltarusiai, jų galėjo būti 5 ar 6, vienas iš jų pakėlė apsauginės tvoros vielą ir perdavė jiems per sieną 10 ryšulių, apvyniotų juodos spalvos polietileno plėvele. Tuos ryšulius (dėžes) jie turėjo nunešti iki sutartos vietos, kur jų turėjo laukti S. Jis pats kuprinėje buvusiomis priemonėmis prisitvirtino prie savo kūno 5 ryšulius, kitus paėmė kiti ir ėmė juos nešti. Prisimena, kad visi ėjo iš pradžių palei tvorą, priėjo kažkokį namą, išėjo į miško keliuką ir ten juos sulaikė pasieniečiai. Iki tos vietos, kur jų turėjo laukti S., buvo likę maždaug 150 metrų. Sulaikymo metu jie išjungė telefonus, kaip ir buvo sutarta, kad apie jų sulaikymą žinotų S. Dėl padaryto nusikaltimo gailisi, cigaretes nešė pirmą kartą, tai darė, nes reikėjo pinigų (1 t., 35-36 b.l.). Dar kartą apklaustas įtariamuoju 2013 m. lapkričio 15 d., R. K. vėl parodė, kad dėl pranešime apie įtarimą nurodytų nusikaltimų kaltu prisipažįsta visiškai. Tvirtina savo parodymus, duotus 2013 m. rugpjūčio 5 d. apklausos metu. Dėl padarytų nusikaltimų nuoširdžiai gailisi (1 t., 46 b.l.). Dar kartą apklaustas įtariamuoju jau ikiteisminio tyrimo pabaigoje, 2014 m. birželio 11 d., R. K. ir vėl parodė, kad kaltu prisipažįsta visiškai. Tvirtina savo parodymus, duotus 2013 m. rugpjūčio 5 d. ir lapkričio 15 d. vykusių apklausų metu. Nuoširdžiai gailisi. Dar parodė, kad šiuo metu gyvena (duomenys neskelbtini) bendruomenėje ir norėtų atlikti viešųjų darbų bausmę toje pačioje bendruomenėje (3 t., 114 b.l.). Buvo perskaityti ir nuteistojo parodymai, duoti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Teisiamojo posėdžio metu, apklaustas kaltinamuoju, R. K. pirmiausia pareiškė, kad supranta, kuo yra kaltinamas ir kad kaltu prisipažįsta pilnai. Po to parodė, kad sėdėjo su draugu ir gėrė alų, priėjo dar du pažįstami, toliau gėrė visi. Prie jų priėjo vyras ir pasiūlė nelegaliai užsidirbti pinigų gabenant cigaretes iš pasienio. Pasiūlė po 50 Lt už dėžę. Kelio iki tos vietos neprisimena, nes buvo išgėręs. Juos nuvežė į pasienio ruožą ir parodė kelią, kur jie turi eiti ir laukti baltarusių. Jie priėjo prie tvoros ir stulpų, ilgai laukė, kol atėję baltarusiai perdavė cigaretes. Jie paėmė tuos ryšulius, surišo juos virvėmis, bet grįžtančius atgal juos sulaikė pasieniečiai. Teisme perskaičius šiame nuosprendyje jau išdėstytus parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 35-36 , 46 b.l., 3 t., 114 b.l.), R. K. juos patvirtino ir nurodė, kad viskas parašyta teisingai. Atsakydamas į gynėjo klausimą dar kartą papildomai parodė, jog suvokė, kad padarė negerai, supranta, dėl ko padarė nusikaltimą. Valstybės sienos nebuvo perėję, buvo Lietuvos pusėje, o per sieną prekes jiems perdavė baltarusiai. Dėl padarytų nusikaltimų gailisi ir žino, kad už tai teks atsakyti (7 t., 12 b.l.).

Pagal BK 219 straipsnio 3 punktą kaltinamajame akte aprašant nusikalstamą veiką turi būti nurodyta ir padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai bei kitos svarbios aplinkybės. Laikoma, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos šioje normoje išvardytos ar kitos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos sudėties požymius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-581/2011, 2K-254/2013). Pagal teismų praktiką iš nusikalstamos veikos aprašymo turi būti aiškios kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iš kurių sprendžiama apie nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą. Nusikalstama veika turi būti aprašyta išsamiai ir kartu glaustai, nurodant tas faktines aplinkybes, kurios reikšmingos šios veikos kvalifikavimui. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių išdėstymą lemia BK specialiosios dalies straipsnio, dispozicijoje nurodyti veikos požymiai, todėl kaltinamajame akte (ir atitinkamai nuosprendyje) turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-223/2012).

Šioje byloje nustatyta, kad joje, bylą dėl R. K. išskyrus (1 t., 1-2 b. l.), buvo surašyti du atskiri kaltinamieji aktai ir išskirtoje R. K., ir kitų kaltinamųjų byloje. Abi šios bylos teismo nutartimi vėl buvo sujungtos jau teisiamojo posėdžio metu (6 t., 160-161 b. l.). Tačiau jokių, juo labiau esminių trūkumų ir BPK 219 str. reikalavimų pažeidimų surašant abu kaltinamuosius aktus nenustatyta. Dar kartą pažymėtina, kad ir R. K., ir kiti nuteistieji ikiteisminio tyrimo metu bei teisme ne kartą yra pareiškę, kad supranta, kuo yra įtariami ir kaltinami, byloje nėra jokių prašymų papildyti ikiteisminį tyrimą arba teisme išnagrinėti papildomus duomenis. Apie jokius kaltinamojo akto trūkumus nieko nenurodoma ir paduotuose apeliaciniuose skunduose. R. K. ir jo gynėjai kaltinamojo akto trūkumus bando pagrįsti tik tuo, kad jame tariamai išdėstyti neteisingi R. K. ir kitų nuteistųjų parodymai. Tačiau tai, kad R. K. tik bylą nagrinėjant apeliacine tvarka pakeitė savo parodymus ir ėmė neigti savo kaltę, neduoda jokio pagrindo byloje surašytą kaltinamąjį aktą laikyti neatitinkančiu BPK 219 str. reikalavimų. Juo labiau nepagrįsti nuteistojo R. K. bei jo gynėjų teiginiai, kad kaltinamajame akte išdėstyti neteisingi ir kitų nuteistųjų parodymai. Nuteistasis A. G. apeliaciniame skunde apie tai nieko nenurodo, toliau pripažįsta savo kaltę ir nesutinka tik su paskirta bausme. Tuo tarpu savo kaltę irgi pripažinę K. R. ir V. M. nuosprendžio netgi neskundė apeliacine tvarka. Todėl tenkinti nuteistojo R. K. bei jo gynėjų prašymus nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą prokurorui vadovaujantis BPK 326 str. 1 d. 5 p., jokio pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija atmeta ir apeliacinės instancijos teisme papildomai apklausto ir savo kaltės jau nepripažįstančio nuteistojo R. K. parodymus, taip pat ir jo aiškinimus apie tai, kodėl anksčiau jis davė kitokius parodymus. Jau buvo nurodyta, kad R. K. kaltu pagal BK 199 str. 1 d. ir 199² str. 1 d. prisipažino visų ikiteisminio tyrimo metu vykusių apklausų metu, taip pat ir dalyvaujant apklausoje gynėjui. Apeliantas pats pripažįsta, kad visus parodymus davė būdamas laisvas. Šiuo atveju nuteistojo aiškinimus, kad jis jokių protokolų neskaitė, kad parodymus sugalvojo ir užrašė tyrėja, o jis sutiko protokolus pasirašyti tik todėl, kad tikėjo tyrėjos pažadais, jog jam nebus paskirta laisvės atėmimo bausmė, kolegija atmeta. Tokie aiškinimai visiškai neįtikinantys įvertinant tai, kad R. K. yra pilnametis, praeityje jau keletą kartų teistas. Todėl jis negalėjo nesuprasti, kad pripažinęs kaltę dėl nusikalstamų veikų, kurių nepadarė, jis tik pakenks sau ir neišvengs bausmės. Tačiau dar labiau ir iš viso neįtikinantys R. K. aiškinimas, kad, tariamai patikėjęs kažkokiais tyrėjos pažadais, jis savo kaltę pripažino jau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina dar ir tai, kad ir jau paskelbus apkaltinamąjį nuosprendį, nuteistajam su juo susipažinus, paduotame apeliaciniame skunde nuteistasis prašo tik paskirti jam švelnesnę bausmę, o skunde ne tik neneigia savo kaltės, bet ir ne vieną kartą kartoja apie prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytų nusikaltimų.

Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad savo išvadas teismas pagrindė ne vien ikiteisminio tyrimo metu, bet būtent teisiamajame posėdyje duotais ne tik R. K., bet ir visų kitų kaltinamųjų parodymais, taip pat kaltinamųjų parodymus patvirtinančiais kitais išnagrinėtais įrodymais. Išnagrinėtų įrodymų visuma patvirtina teismo išvadas dėl nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių ir tas veikas padariusių asmenų, taip pat ir R. K., kaltės. Kvalifikuojant nuteistųjų nusikalstamas veikas teismas baudžiamuosius įstatymus irgi pritaikė tinkamai.

Apibendrinusi tai, kas šiame nuosprendyje jau buvo išdėstyta, teisėjų kolegija dar kartą konstatuoja, kad jokių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, juo labiau esminių (BPK 369 str. 3 d.), šioje byloje nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nebuvo padaryta. Tuo tarpu tik apeliacinės instancijos teismo posėdyje ėmusio neigti savo kaltę R. K. pakeistus parodymus kolegija atmeta, nes jie ir visiškai neįtikinantys, ir paneigti pirmosios instancijos teisme išnagrinėtais įrodymais, taip pat ir paties R. K. parodymais.

Atlikusi šioje byloje įrodymų tyrimą ir nenustačiusi byloje jokių esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka toliau nagrinėjo vadovaujantis BPK 320 str. 3 d. nuostatomis apie apeliacinių skundų ribas, kurias šiuo atveju aiškiai apibrėžia nuteistųjų R. K. ir A. G. paduotų apeliacinių skundų turinys, nuosprendžio apskundimo pagrindai, motyvai ir apeliantų prašymai.

Jau buvo nurodyta apie tai, kad nuteistieji R. K. ir A. G. apeliaciniuose skunduose neginčija teismo išvadų dėl jų kaltės, įrodymų vertinimo, taip pat pripažintų įrodytomis jų padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimo. Nuteistasis R. K. nesutinka tik su nuosprendžio dalimi dėl jam paskirtos bausmės dydžio, nurodo, kad teismas, skirdamas jam bausmę, nesilaikė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų (BK 54 str.), nepripažino jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų BK 59 str. 1 d. 3 p., 4 p., nesilaikė BPK 305 str. 1 d. 4 p. nurodytų reikalavimų, nepagrįstai prie baudžiamosios bylos neprijungė 2015 m. gegužės 28 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu išnagrinėtos bylos, be to, paskirta bausmė prieštarauja teisingumo principui. Nuteistasis R. K. apeliaciniame skunde prašo paskirti jam švelnesnę, negu straipsnio sankcijoje numatytą bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu arba paskirti kitos rūšies bausmę, numatytą BK straipsnių sankcijose. Nuteistasis A. G. nesutinka tik su nuosprendžio dalimi dėl jam paskirtos bausmės dydžio, prašo ją sušvelninti, taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas bei paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti arba sušvelninti paskirtą bausmę.

Apeliacinių skundų argumentus dėl nuteistiesiems R. K. ir A. G. paskirtų bausmių teisėjų kolegija atmeta.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems R. K. ir A. G. bausmes, vadovavosi bausmės paskirtimi (BK 41 str. 2 d.), nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų (BK 54 str. 2 d.), taip pat ir kitų baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bausmių skyrimo taisyklių. Teisėjų kolegija nenustatė ir BPK 305 str. 1 d. 4 p. reikalavimo pažeidimo, kadangi teismas išsamiai nuosprendyje išdėstė bausmių skyrimo nuteistiesiems R. K. ir A. G. motyvus, kurie pagrindžia paskirtos bausmės proporcingumą ir atitikimą padarytų nusikaltimų pobūdžiui bei nuteistųjų asmenyb ėms. Todėl nuteistojo R. K. apeliacinio skundo argumentai dėl BPK 305 str. 1 d. 4 p. reikalavimų pažeidimo irgi atmetami.

Motyvuojamoji dalis

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas, skirdamas nuteistiesiems R. K. ir A. G. bausmes, įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, numatytas BK 54 str. 2 d. Pažymėtina, kad skiriant bausmes, atsižvelgiama ne tik į kaltininko atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, jų buvimą ar nebuvimą bei tarpusavio santykį, tačiau atsižvelgiama ir į kitas aplinkybes, numatytas BK 54 str. 2 d., t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę ir kt. Teismas nustatė R. K. ir A. G. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jie prisipažino padarę nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), tačiau taip pat pagrįstai nustatė ir jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog jie nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupe (BK 60 str. 1 d. 1 p.).

R. K. apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas neįvertino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog jis nusikaltimą padarė dėl labai sunkios turtinės ar beviltiškos padėties, o A. G. apeliaciniame skunde dėstomi argumentai apie tai, jog jis nusikaltimą padarė dėl sunkios materialinės padėties. Pagal galiojančią teisminę praktiką atsakomybę lengvinančios aplinkybės – nusikalstamos veikos padarymas dėl labai sunkios turtinės padėties – buvimas paprastai pripažįstamas tada, kai nustatoma, kad kaltininko elgesį nulėmė susiklosčiusios objektyvios sąlygos, pavyzdžiui, darbo netekimas, turto praradimas, sunki paties asmens ar jo šeimos nario liga ir pan. Jei sudėtinga turtinė padėtis susiklosto dėl paties kaltininko tyčinių veiksmų, pavyzdžiui, nuolatinio girtavimo, narkotikų vartojimo, įvairių neteisėtų veiksmų atlikimo ir pan., BK 59 str. 1 d. 4 p. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimas nekonstatuojamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-154/2011, 2K-456/2013, 2K-531/2014, 2K-194-895/2015). Teismų praktikoje ne kartą yra pasisakyta, kad nusikalstama veika, padaryta dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos kaltininko padėties, yra aplinkybė, apibūdinanti ne tik objektyvias nusikalstamos veikos padarymo prielaidas, bet ir jos subjektą. Tai reiškia, kad kaltininkui susidėjo tokios gyvenimo aplinkybės, kurios tiesiogiai nulėmė jo elgesį, t. y. vadovaudamasis savo vertybinėmis orientacijomis, jis taip įvertina konkrečią gyvenimo situaciją, kad išeitį randa tik darydamas nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-520/2012, 2K-60/2014). Pažymėtina ir tai, kad labai sunki turtinė ar beviltiška kaltininko padėtis yra fakto klausimas, kurį teismas nustato atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes – objektyvias kaltininko gyvenimo aplinkybes, psichologinę būseną dėl šių aplinkybių, jo suvokimą, ar galėjo jis išvengti nusikalstamos veikos padarymo ir pan. Tik įvertinus aplinkybių visumą gali būti konstatuojama, kad kaltininkui dėl objektyvių priežasčių buvo susidariusi išskirtinai sudėtinga situacija (kasacinė nutartis Nr. 2K-194-895/2015). Taigi, įvertinus aplinkybių visumą, turi būti konstatuojama, kad buvo susidariusi išskirtinai sudėtinga situacija, kad teismas nustatytų atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 4 p. Šioje byloje nuteistasis R. K. savo beviltišką padėtį grindžia kartu su apeliaciniu skundu pateikdamas (duomenys neskelbtini) bendruomenės tarpininkavimo raštą, kuriame nurodyta, kad jis yra priklausomas nuo psichiką veikiančių cheminių medžiagų, taip pat nurodyta, jog jo nusikalstamos veikos, padarytos praeityje, nėra piktybiškos, įvykdytos dėl priklausomybės psichotropinėms medžiagoms, siekiant gauti pinigų narkotikams. Minėtame rašte nurodyta ir apie tai, kad R. K. augo šeimoje, kuri nesugebėjo patenkinti svarbių sveikai vaiko raidai poreikių, jis palaipsniui perėmė asocialios aplinkos vertybes. Teismas nuosprendyje nurodė, kad R. K. sutiko pernešti cigaretes, nes niekur nedirbo ir jam buvo reikalingi pinigai. Todėl įvertinus minėtas aplinkybes, nuteistojo R. K. asmenybę, taip pat atsižvelgus į galiojančią teisminę praktiką, teisėjų kolegijos nuomone, bylos duomenys nepagrindžia, jog nusikalstamas veikas R. K. padarė dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos jo padėties, todėl nėra pagrindo nustatyti nuteistojo R. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 4 p., tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, nors ir nepripažino minėtos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, tačiau skirdamas jam bausmę atsižvelgė ir įvertino tai, jog R. K. gyvena (duomenys neskelbtini) bendruomenėje, dalyvauja reabilitacijos nuo psichiką veikiančių medžiagų programoje, taip pat ir į tai, jog (duomenys neskelbtini) bendruomenė jį charakterizuoja teigiamai. Nuteistasis A. G. aplinkybę, kad nusikalstamas veikas padarė dėl sunkios materialinės padėties, grindžia tuo, jog tuo metu gyveno tik iš tėvo gaunamo atlyginimo, motina turi neįgalumą, nedirbanti, nuteistasis taip pat nedirbo. Teisėjų kolegijos nuomone, minėtos aplinkybės nesudarė išskirtinai sudėtingos situacijos, dėl ko nuteistasis A. G. rado išeitį tik padarydamas nusikalstamas veikas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad dėl to, jog jis nedirbo, iš dalies ir pats nuteistasis yra kaltas, kadangi yra jauno bei darbingo amžiaus, todėl teigti, jog jam buvo susidariusi išskirtinai sudėtingai situacija, kurios išeitį rado tik padarydamas nusikaltimus, pagrindo nėra. Todėl nuteistojo A. G. apeliacinio skundo argumentai, kad nusikalstamas veikas padarė tik dėl sunkios materialinės padėties, taip pat atmetami.

Nuteistasis R. K. apeliaciniame skunde nurodo ir apie tai, kad teismas neįvertino jo atsakomybės lengvinančios aplinkybės, jog nusikaltimu nebuvo padaryta žala, t. y. jo atsakomybės lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 str. 1 d. 3 p. Baudžiamasis įstatymas numato atsakomybę lengvinančią aplinkybę tai, kad kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą (BK 59 str. 1 d. 3 p.). Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje nėra nukentėjusiųjų, nepareikštas civilinis ieškinys, turtinė žala nepadaryta nei fiziniams asmenims, nei valstybei. Todėl pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 3 p., pagrindo nėra. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors teismas pagrįstai nenustatė atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 str. 1 d. 3 p., tačiau įvertino tai, jog sunkios pasekmės dėl padarytų nusikaltimų neatsirado, neteisėtai gabentos prekės buvo paimtos. Tačiau šioje dalyje teisėjų kolegija pažymi dar ir tai, kad BK 199 str. 1 d. ir BK 199² str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų sudėtys yra formalios, šie nusikaltimai laikomi baigtais nuo straipsnių dispozicijose nurodytų veiksmų atlikimo momento ir jokie šių nusikalstamų veikų padariniai, taip pat ir turtinė žala, nėra būtini. Todėl tai, kad R. K. ir A. G. kontrabandos būdu įgytų cigarečių nespėjo realizuoti, o buvo sulaikyti pasieniečių jas gabenant, nešalina jų padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo.

Teismas atsižvelgė ir į kitas BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę ir kt. Nuteistieji R. K. ir A. G. padarė tyčinius sunkius nusikaltimus ekonomikai ir verslo tvarkai. Byloje nustatyta, kad R. K. ir A. G., veikdami bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis, iš anksto pasiruošę, t. y. turėdami ryšuliams nešti skirtas priemones – diržus ir petnešas, per Lietuvos Respublikos sieną, išvengdami muitinės kontrolės bei pažeisdami teisės aktų nustatytą tvarką, gabeno privalomus pateikti muitinei daiktus, t. y. akcizais apmokestinamas 10 000 pakelių cigarečių „MC“, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Kaip jau minėta, nuteistieji padarė nusikalstamas veikas, kadangi tuo metu nedirbo ir jiems buvo reikalingi pinigai. Teismas taip pat įvertino ir nuteistųjų asmenybes. Nuteistasis R. K. anksčiau teistas 10 kartų, nusikalto turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, t. y. būdamas recidyvistas (BK 27 str. 1 d.), taip pat baustas administracine tvarka, nedirba, registruotas Darbo biržoje, gyvena (duomenys neskelbtini) bendruomenėje, kurios administracija charakterizuoja jį teigiamai, dalyvauja reabilitacijos nuo psichiką veikiančių medžiagų programoje. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu buvo pateikta 2015 m. birželio 23 d. (duomenys neskelbtini) bendruomenės pažyma, kurioje nurodyta, jog R. K. baigė psichologinės – socialinės reabilitacijos programą bei šiuo metu dirba ir laikinai gyvena (duomenys neskelbtini) bendruomenėje. Teismas, skirdamas bausmes, taip pat ir galutinę subendrintą bausmę, nuteistajam A. G. įvertino tai, kad jis nusikalto ne pirmą kartą, nusikalstamas veikas padarė turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, t. y. būdamas recidyvistas (BK 27 str. 1 d.), taip pat baustas administracine tvarka, turi vaiką. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistasis A. G. kartu su apeliaciniu skundu pateikė darbo sutartį, kurioje nurodyta, jog dirba R. R. personalinėje įmonėje „H“. Taigi teismas, įvertinęs nuteistųjų atsakomybę sunkinančias aplinkybes, taip pat ir jų lengvinančias aplinkybes, jų asmenybes bei kitas BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes, padarė teisingas ir pagrįstas išvadas, kad BK 41 str. bausmės tikslai bus pasiekti už nusikaltimus paskyrus nuteistiesiems R. K. ir A. G. realias laisves atėmimo bausmes, nors BK 199 str. 1 d. ir BK 199² str. 1 d. straipsnių sankcijose numatyta ir kita alternatyvi bausmė – bauda.

Teismas nuteistajam R. K. pagal BK 199 str. 1 d. paskyrė laisvės atėmimo 2 m. bausmę, artimą sankcijos minimui, pagal BK 199² str. 1 d. paskyrė laisvės atėmimo 1 m. bausmę, taip pat artimą sankcijos minimumui, bausmes subendrino bausmių apėmimo būdu ir paskyrė subendrintą laisvės atėmimo 2 metams bausmę. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, taikė BK 64¹ str. nuostatas. BK 64¹ str. 1 d. nurodyta, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. To paties straipsnio 2 d. nurodyta, kad šio straipsnio 1 d. nustatyta taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas. BK 64¹ str. nuostatos taikomos tik esant dviem sąlygoms: 1) baudžiamoji byla išnagrinėjama pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą arba priėmus baudžiamąjį įsakymą; 2) asmuo prisipažįsta kaltu. Šioje byloje yra visos sąlygos, t. y. baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ir R. K. prisipažįsta kaltu dėl padarytų nusikaltimų, todėl teismas pagrįstai taikė BK 64¹ str. nuostatas ir nuteistajam R. K. paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu bei paskyrė laisvės atėmimo bausmę 1 metams ir 4 mėnesiams. Ši paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme ir galutinė subendrinta bausmė nuteistajam R. K. paskirta laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad paskirdamas nuteistajam R. K. bausmes teismas BK bendrosios dalies normų reikalavimų nepažeidė, o nuteistajam paskirtos bausmės nėra aiškiai per griežtos, atitinka padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį ir kaltininko asmenybę. R. K. apeliaciniame skunde dėstomi argumentai dėl BK 54 str. 3 d. nuostatų taikymo yra nepagrįsti ir atmetami. Kaip jau minėta, skiriant bausmę teismai vadovaujasi BK 41 str. nuostatomis apie bausmės paskirtį ir BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. BK 54 str. 1 d. nurodyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Švelnesnė, negu straipsnio sankcijoje numatyta bausmė skiriama tik esant BK 62 str. 1 d. ar 2 d. arba 54 str. 3 d. nurodytiems pagrindams. BK 54 str. 3 d. taikoma tada, kai nėra pagrindų paskirti švelnesnę bausmę pagal BK 62 str. 1 ar 2 dalį, tačiau straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teisėjų kolegija pažymi, kad nėra BK 62 str. 1 d. ar 2 d. visų numatytų būtinų sąlygų. Tuo tarpu padaryti išvadą, kad sankcijose numatytų bausmių paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir dėl to skirti bausmes taikant BK 54 str. 3 d. nuostatas, pagrindo taip pat nėra. Skiriant bausmes R. K. ir A. G. taikyti BK 62 str. arba BK 54 str. 3 d. nuostatas nebuvo ir nėra jokio pagrindo dar ir todėl, kad BK 199 str. 1 d. ir 199² str. 1 d. sankcijos numato ir švelnesnės rūšies bausmę – baudą. Tačiau teismas šiuo atveju pagrįstai skyrė griežtesnės rūšies, t. y. laisvės atėmimo bausmes. Toks teismo sprendimas yra pagrįstas ir priimtas įvertinus pirmiausia nuteistųjų asmenybes, ypač ankstesnius jų teistumus ir tų teistumų skaičių.

Iš to, kas jau buvo aptarta, matosi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė išsamius bausmių skyrimų motyvus ir bausmes R. K. bei A. G. paskyrė nepažeisdamas BK 54 str. 2 d. ir 41 str. 2 d. reikalavimų. Be to, skiriant bausmes skundžiamame nuosprendyje faktiškai jau buvo atsižvelgta ir į nuteistųjų apeliaciniuose skunduose dėstomas aplinkybes.

Jau buvo nurodyta, kad abu apeliantai prie paduotų apeliacinių skundų pridėjo ir papildomus dokumentus. Nuteistasis A. G. pridėjo darbo sutartį, iš kurios matosi, kad apeliantas 2014 m. spalio 21 d. įsidarbino, taip pat pridėjo pažymas apie savo motinos neįgalumą ir apie tai, kad jo tėvas registruotas darbo biržoje. Tačiau vertinant šiuos duomenis pažymėtina, kad nuteistasis įsidarbino dar iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo, tai, taip pat ir duomenys apie apelianto motinos neįgalumą bei nuteistojo pareigą išlaikyti savo vaiką, buvo žinomi ir pirmosios instancijos teismui. Kita vertus, teismui nepateikti jokie duomenys, rodantys, kad A. G. šiuo metu tikrai išlaiko savo tėvus ir savo vaiką. Pažymėtina ir tai, kad šios aplinkybės nesukliudė A. G. padaryti nei skundžiamu nuosprendžiu įrodytų, nei anksčiau padarytų nusikaltimų. Todėl švelninti jam bausmę dėl kokių nors naujų paaiškėjusių aplinkybių nėra pagrindo. Tokia pati išvada daroma ir dėl nuteistojo R. K.. Prie apeliacinio skundo nuteistasis pridėjo daug dokumentų, didžioji jų dalis yra (duomenys neskelbtini) bendruomenės charakteristikos bei pažymos, kuriose R. K. tikrai charakterizuojamas išimtinai teigiamai. Pateikti ir kiti dokumentai, iš kurių matosi, kad R. K. nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. mokosi (duomenys neskelbtini) mokykloje, lankosi pas reabilitacijos-adaptacijos centro ,,(duomenys neskelbtini)“ psichologą, mokėsi C kategorijos vairavimo mokymuose, nuo 2015 m. gegužės 8 d. (duomenys neskelbtini) bendruomenėje dirba vaistinių ir prieskoninių augalų ūkio darbininku ir kt. Įvertinusi šiuos bylos duomenis, kolegija pažymi, kad dalis jų jau buvo žinomi pirmosios instancijos teismui. Visi šie duomenys tikrai R. K. apibūdina teigiamai, rodo jo norą keisti gyvenimo būdą, pirmiausia atsisakyti priklausomybės nuo narkotikų ir alkoholio. Taip pat šioje dalyje būtina pažymėti ypatingą (duomenys neskelbtini) bendruomenės rūpestį tolesniu R. K. likimu ir šios bendruomenės pastangas nuteistąjį R. K. įdarbinti, užkirsti kelią jo žalingiems įpročiams ir sulaikyti jį nuo kitų nusikaltimų padarymo. Kita vertus, sprendžiant klausimą dėl R. K. paskirtos bausmės, teisėjų kolegija dar kartą atkreipia dėmesį ir į kitus jau aptartus R. K. asmenybės duomenis. Dar kartą pažymima, kad iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo R. K. už įvairius tyčinius nusikaltimus jau buvo teistas net 10 kartų. Dalis teistumų buvo ir už smurtinius nusikaltimus – plėšimus (BK 180 str. 1 d.), nuteistasis jau yra atlikęs ir jam skirtas laisvės atėmimo bausmes, tačiau iš to jokių išvadų nepadarė ir darė vis naujus nusikaltimus. Šį kartą jis nuteistas už dvi nusikalstamas veikas, priskiriamas tyčinių sunkių nusikaltimų kategorijai.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį dar ir į tai, kad nors teismas R. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino jo prisipažinimą padarius nusikaltimus ir nuoširdų gailėjimąsi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), dėl to taip pat taikė BK 64¹ str. ir paskirtą R. K. bausmę sumažino vienu trečdaliu, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka R. K. ėmė neigi savo kaltę, pakeitė parodymus ir tai šiame nuosprendyje kolegija jau įvertino tik kaip nuteistojo bandymą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nesant paduoto atitinkamo prokuroro apeliacinio skundo, be to, nurodytoms aplinkybėms atsiradus tik bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, kolegija jau nustatytos R. K. atsakomybę lengvinančios aplinkybės panaikinti neturi teisinio pagrindo dėl tų pačių apeliacinio skundo ribų. Kita vertus, tai, kad R. K. ėmė neigti savo kaltę ir šiuo metu bando išvengti atsakomybės ir bausmės, tikrai menkina skundžiamu nuosprendžiu jau pripažintos jo atsakomybės lengvinančios aplinkybės svarbą ir jos reikšmę. Todėl dar labiau švelninti R. K. paskirtas bausmes nėra pagrindo atsižvelgiant dar ir į šią aplinkybę.

Atidėti R. K. ir A. G. paskirtų bausmių vykdymą, kolegijos nuomone, pagrindo taip pat nėra. Pirmiausia pažymėtina, kad skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu galiojančios redakcijos BK 75 str. galimybės atidėti laisvės atėmimo bausmės, paskirtos už sunkius nusikaltimus, vykdymo atidėjimo nenumatė iš viso. Tokia galimybę atsirado tik įsigaliojus nuo 2015 m. kovo 24 d. naujai BK 75 str. 1 d. redakcijai. Tačiau taikyti BK 75 str. R. K. ir A. G. teisėjų kolegija neturi pagrindo. Taikant BK 75 str., bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik tuomet, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi visumą jau aptartų bylos aplinkybių, apibūdinančių R. K. bei A. G. asmenybes, ypač neišnykusius ankstesnius jų teistumus bei jų skaičių, daro išvadą, jog manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, pakankamo pagrindo nėra.

Tačiau nuteistojo R. K. apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas, nes teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą skirdamas šiam nuteistajam galutinę subendrintą bausmę. Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo prijungti prie šios bylos kitą, 2014 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu išnagrinėtą baudžiamąją bylą. Skunde apeliantas nurodo, kad šių bylų nesujungimas turėjo reikšmės neteisingos bausmės paskyrimui. Šie apelianto argumentai iš dalies pagrįsti. Nustatyta, kad Vilniaus m. apylinkės teismo 2014 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu R. K. nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. laisvės atėmimu 6 mėn., taikant BK 64¹ str. , bausmė sumažinti iki laivės atėmimo 4 mėn., taikant BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas 3 metams. Ši baudžiamoji byla baigta nagrinėti tuo metu, kai kita R. K. byla, kurioje jis kaltinamas pagal BK 199 str. 1 d. ir 199² str. 1 d., dar nebuvo pradėta nagrinėti teisiamajame posėdyje. Todėl teismas šių bylų negalėjo sujungti, kita vertus, jų sujungimui, kolegijos nuomone, ir nebuvo pagrindo.

Tačiau paskirdamas R. K. galutinę subendrintą bausmę, teismas, kaip jau minėta, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Skundžiamame nuosprendyje teismas prie R. K. pagal BK 199 str. 1 d. ir 199² str. 1 d. paskirtos subendrintos 1 metų ir 4 mėn. laisvės atėmimo bausmės, vadovaujantis BK 63 str. 9 d. ir 4 d., iš dalies pridėjo ankstesnius, t. y. 2014 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę ir galutinę subendrintą bausmę paskyrė laisvės atėmimą 1 metams ir 6 mėn. Tačiau toje pačioje BK 63 str. 9 d. yra nurodyta, kad pagal šio straipsnio taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Šiuo atveju į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. BK 199 str. 1 d. ir 199² str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos pagal BK 11 str. priskiriamos sunkių tyčinių nusikaltimų kategorijai. Tuo tarpu nusikalstama veika, numatyta BK 284 str. 1 d., yra nesunkus tyčinis nusikaltimas. Pagal galiojančią teisminę praktiką, jeigu nusikalstamos veikos priskiriamos skirtingoms kategorijoms per vieną ar kelias, teismai pripažįsta, kad veikos labai skiriasi pagal pavojingumą BK 63 str. 5 d. 2 p. prasme. Todėl teismas, skirdamas R. K. galutinę subendrintą bausmę, turėjo vadovautis ne tik BK 63 str. 9 d., bet ir šio straipsnio ne 4 dalimi, o 5 dalies 2 punktu, t. y. taikyti bausmių subendrinimą ne bausmių dalinio sudėjimo, o apėmimo būdu. Dėl to skundžiamas nuosprendis keičiamas ir nurodyta baudžiamojo įstatymo klaida ištaisoma šiuo nuosprendžiu.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio dalį dėl nuteistajam R. K. paskirtų bausmių subendrinimo ir galutinės subendrintos bausmės paskyrimo pakeisti.

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nuosprendžiu nuteistajam R. K. pagal BK 199 str. 1 d. ir BK 199² str. 1 d., vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., BK 64¹ str., paskirtą subendrintą bausmę ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę, vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 2 p., 9 d., subendrinti bausmių apėmimo būdu, ir galutinę subendrintą bausmę nuteistajam R. K. paskirti laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams ir 4 (keturiems) mėnesiams, paskiriant šią bausmę atlikti pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo A. G. apeliacinį skundą atmesti.